Yra toks Mamų klubas. Mamos su savo mažyliais ir mažylėmis renkasi penktadieniais ir dalinasi, kas kuo - mamos - patirtimi, klausimais, rūpesčiais, išbandytais pyragų receptais, vaikai - žaislais, šypsenomis, niuksai ir ašaromis. Kartais kažkas iš mamų praveda paskaitėlę apie rūpimą ar įdomią temą, kartais sulaukiame svečio-eksperto, kartais - tiesiog būname drauge - daug mamų ir dar daugiau vaikų :))
Visus metus beveik sąžiningai atidirbau "tik" mama :) Beveik todėl, kad šių metų pavasarį turėjau pasiėmusi šiek tiek darbo į namus: projektų paraiškų vertinimas, studentų darbų recenzavimas ir pan. Tad kažkaip jau jaučiausi galinti ir norinti paveikti kažką daugiau, tad ir sutikau apsiimti skaityti knygą apie prieraišią tėvystę ir pasidalinti įgytom žiniom Mamų klube. Be to, įdomus sutapimas: kai mokiausi antrame psichologijos kurse, rašiau kursinį darbą apie ankstyvuosius kūdikio ir mamos santykius. Paskui mano profesinai interesai pakrypo visai kita linkme, bet štai vaikas sugrąžino 11 metų atgal ...
Skaitau aš Sears'ų Good behaviour book, kuri daugiau kalba apie auklėjimą ir kylančias problemas, bei kaip prieraiši tėvystė gali jų sumažinti. Kadangi dar ir kituose mamų diskusijų puslapiuose radau pasisakymų šia tema, manau, pasidalinsiu ta maža dalelyte jau perskaitytos knygos. Tiesa, profesionali vertėja nesu :)
Čia įmetu pirmąją dalį: apie požiūrius į auklėjimą, kas tai-prieraiši tėvystė, kuo ypatingi prieraišūs tėvai ir prieraišūs vaikai.
Smagaus skaitymo!!
*****
Požiūris į auklėjimą
Kaip tėvai priverčia vaikus daryti dalykus, kuriuos jie nori, kad darytų, ir kaip kaip jie priverčia vaikus norėti tai daryti? Tai sena kaip pasaulis problema, ir ji ne tik apie tai kaip nukreipti vaiko elgesį norima linkme, bet ir apie motyvavimą. Atsakymas pagrįstas ne elgesį kontroliuojančių technikų gausybe, bet tėvų-vaiko santykiu.
Beveik pagrindinis teiginys:
Jeigu jūs pažįstate savo vaiką gerai ir esate jautrus jo poreikiams, taip, kad jis pasitiki jumis, gebėjimas priversti jį elgtis gerai natūraliai atsiras, kadangi vaikas norės jus pamaloninti.
Auklėjimas yra daugiau tinkamas ryšys su vaiku negu „teisingų“ technikų naudojimas. Visas Sears‘ų požiūris į drausmę gali būti suvestas į vieną žodį – jautrumas. Jie siekia ugdyti tėvų jautrumą savo vaikams - siekti suprasti vaikų mintis, ir vaikų jautrumą tam, kokie yra jų elgesio padariniai. Ir jų požiūris yra prieraišumo požiūris.
Siekiant geriau suprasti prieraišumo požiūrį, trumpa kitų drausmės ir disciplinos metodų apžvalga.
1) autoritarinis požiūris
2) bendravimo požiūris
3) elgesio modifikavimo požiūris
Visi šie požiūriai turi privalumų ir trūkumų, visi jie yra naudingi, priklausomai nuo laiko ir situacijos. Tačiau nei vieno iš jų nepakanka pilnaverčiam auklėjimui.
1) Autoritarinis. „Aš pasakysiu, ką tau daryti“
– pagrindinis akcentas yra tėvų autoritetas, kuriam vaikas turi paklusti arba išgyventi pasekmes. „Aš esu tėvas, o jis-vaikas. Ir viskas tuo pasakyta. Aš parodysiu, kas čia yra bosas“. Geroji šio požiūrio pusė – labai aiškiai įvardijama, jog tėvai yra atsakingi už savo vaiką ir jo elgesį. Tačiau šiame požiūryje gali kilti ir problemų:
- vaikas gali prarasti tėvų meilės jausmą
- vaikas gali taip susigyventi su tėvų galios baime, jog net suaugęs leis kontroliuoti savo gyvenimą tėvams(kitiems)
Svarbiausia-kai naudojamas tik šis vienas metodas, jis paprasčiausiai neveikia. Visų pirma dėl to, jog tėvai koncentruojasi į blogą vaiko elgesį ir nebemato gerojo. Bausmė tampa vieninteliu būdu kreipti/keisti vaiko elgesį, ir tėvai nebeieško kitų, labiau tinkamų būdų. Blogiausia, jog vaikai gerai elgiasi dėl to, jog bijo bausmės, o ne dėl to, jog norėtų pamaloninti tėvus. Taigi, jiems nėra ugdoma vidinė savikontrolė. Tuomet, kai tik dingsta kontroliuojantis asmuo, vaikai tampa „laukiniai“.
Šis stilius sukuria atstumą tarp tėvų ir vaikų. Visų pirma dėl bausmės, kuri vaikui gali sukelti pyktį, ir dėl to, jog nesuteikia galimybės pasireikšti vaiko temepramentui. Šio stiliaus tėvai nebando geriau ir giliau pažinti savo vaiko, nes jie tai priima, kaip jų autoritetą žeminantį dalyką. Taigi, šis stilius retai suteikia progų pasireikšti geriasioms tėvų ir vaikų savybėms.
2) Bendravimo. „Kaip manai, kas būtų teisinga daryti šioje situacijoje?“
– šis požiūris teigia, jog nėra blogų vaikų, tik blogas komunikavimas, ir kad vaikai iš principo yra geri, ir tėvai tiesiog turi išmokti kaip klausytis jų ir kalbėti su jais. Geroji žinia yra tai, jog šis požiūris pripažįsta vaiką kaip asmenį, kurio elgesį įtakoja jausmai, ir skatina tėvus pažinti ir gilintis į vaikų jausmus. Tėvai siekia sukurti supratimo ir pozityvią atmosferą namuose, vengiama bausmių, sumažėja draudimų. Pagrindinė problema yra tai, jog tėvai yra linkę prarasti savo autoritetą, perimdami mėgėjo pasichologo ar derybininko vaidmenį. Vaikai nustoja gerbti tėvų autoritetą, kadangi tėvai to nesitiki iš jų. Ir ta nepagarba perduodama toliau kitiems žmonėms už namų sienų.
Kita problema, jog tėvai taip bijo pažeisti vaiko psichiką pasirinkdami netinkamą būdą ar žodžius, jog galiausiai iš viso nieko nesiima. Taigi, šiuo stiliumi besivadovaujantys tėvai rizikuoja tapti per daug leidžiančiais.
3) Elgesio modifikavimo. „Jei tu elgsies taip, tuomet nutiks tai“
– vaiko elgesys gali būti įtakojamas neigiamai arba teigiamai, priklausomai nuo to, kaip tėvai struktūruoja jo aplinką. Pvz.: jeigu vaikas ir toliau muša kitą vaiką jau išklausęs visą psichologiškai teisingą paaiškinimą, jog to daryti negalima, jūs tiesiog paimate vaiką iš tos grupės. Dauguma vaikų reaguoja teigiamai į šį stilių. Jis suteikia įvairias technikas, kaip laikas pertraukai, teigiams paskatinimas, natūralių pasekmių mokymas, tačiau yra šiek tiek mechanistinis ir itin primena gyvūnų dresūrą. Šis stilius gali būti labai tinkamas, kai vaikas turi emocinių problemų ar ypatingai sunkaus temperamento ir kiti būdai neveikia. Blogoji žinia, jog laikui bėgant jūs pritrūksite technikų arba energijos taikyti jas nuolat ir nuosekliai. Be to, šis stilius paremtas išoriniu elgesio formavimu, o ne vaiko ir tėvų ryšiu, taigi vaikas yra lyg projektas, o ne asmuo.
Prieraišumo požiūris. „Tu gali pasitikėti, jog aš padėsiu tau sužinoti kaip elgtis“
Nei vienas iš minėtų požiūrių nenumato, jog drausmė turi būti pritaikyta prie vaiko amžiaus ir temperamento, ir prie tėvų asmenybių. Kiekviena situacija, kievienas vaikas ir tėvas yra skirtingi ir tėvai turi atsižvelgti į visus šiuos veiksmus kiekvienąsyk koreguodamas vaiko elgesį. Norėdami tai padaryti jie privalo pažinti save ir savo vaiką. Šis požiūris teigia, jog drausmė priklauso nuo teisingo ryšio su vaiku sukūrimo. Kai yra tvirtas ryšys su vaiku, tėvai gali naudoti bet kurį iš minėtų stilių. Kai susiduriate su drausmės problema, jūs klausiate „Kas vyksta su mano vaiku, ir kaip aš galėčiau padėti išspręsti šią jo problemą?“ Prieraišumo požiūris gali būti pavaizduotas kaip piramidė, kur pagrindas yra platus ir tvirtas, ir tai užima laiko sukurti, tačiau kai lipi aukščiau reikia mažiau energijos ir pastangų.
Taip, jūs privalote būti atsakingas už savo vaiką, bet ne kontroliuoti jį. Taip, turite bendrauti su vaiku, bet sukūrę pasitikintį ryšį. Taip, jums reikia drausmės technikų įveikti kasdienes situacijas, tačiau kai tos technikos neveikia, jūs galite atsigręžti į gilesnį vaiko supratimą. Šis požiūris suteikia jums tikrumo, jog jūsų vaikas elgsis tinkamai (dažniausiai) ir išugdys vidinę savikontrolę, reikalingą gyventi laimingą, produktyvų gyvenimą.
Prieraiši tėvystė
Pagrindiniai bruožai:
1) Reaguoti į vaiko verksmą greitai. Reaguojant jūs mokote vaiką paitikėti jumis.
2) Žindyti kūdikį. Žindymas leidžia pažinti vaiką ir suteikti jam tai, kas leis pasijusti gerai. Vaikai, kurie nebuvo atjunkyti per anksti, tapo savarankiškesni nei atjunkyti. Per ankstyvas atjunkymas nutraukia ryšį, kai vaiaks dar nemoka užmegzti kito ryšio. Tai gali pasireikšti vaikų pykčiu, agresija, isterišku elgesiu, nervingu lipimu ant tėvų ir prastesniu gebėjimu sukurti artimus ryšius.
3) Nešioti kūdikį/ vaiką.
4) Žaisti su vaiku, žaidžiant jūs pažįstate vaiką ir jo gebėjimus. Jūs norite, kad užaugęs vaikas būtų laimingas, taigi jūs norite, kad jis kuo daugiau praktikuotųsi šį jausmą nuo vaikystės, o niekas taip nedžiugina vaiko, kaip žaidimai su mama ar tėčiu!
5) Miegoti drauge. Laikas, praleistas ant jūsų rankų, prie krūties ir šalia jūsų naktį yra labai trumpas periodas augančio vaiko gyvenime, bet perduota meilės ir saugumo žinia bus svarbi visą gyvenimą.
6) Tapti fasilitatorium. Padėti vaikui išmokti elgtis šiame pasaulyje. Fasilitatorius nesako, ką daryti, bet padeda vaikui išmokti daryti.
Prieraišių vaikų bruožai:
Ø Jie nori pamaloninti
Ø Jie linkę paklusti
Ø Jie labiau save kontroliuoja
Prieraišių tėvų bruožai:
Ø Jie jautriai reaguoja į vaikų poreikius
Ø Jie reaguoja tinkamai, duodami ne per daug ir ne per mažai
Ø Jie pažįsta savo vaiką, jie pastebi amžiui būdingą elgesį
Ø Jie rūpinasi vaiku ne kontroliuodami, bet nukreipdami jo elgesį
Kaip prieraiši tėvystė palengvina auklėjimą?
Ø Skatina abipusį jautrumą
Ø Kuria žmones, kuriems ne visvien
Ø Skatina kūdikių ramų būdravimą. Prieraišūs kūdikiai mažiau verkia, daugiau tyrinėja aplinką, su jais smagiau būti drauge
Ø Skatina pasitikėjimą, kuris būtinas autoritetui sukurti ir išlaikyti
Ø Skatina savarankiškumą. Kadangi prieraišus vaikas pasitiki tėvais, jog jie patenkins jo fiziologinius poreikius ir suteiks saugumą, jis pasitiki jais ir tyrinėdamas aplinką bei mokydamasis
Ø Įgalina intymumą. Prieraišūs vaikai išsiskiria įdėmiu žvilgsniu, nuoširdžiai besidominčiu kitu žmogumi
Ø Skatina paklusnumą. Kuo ūmesnio būdo mano vaikas, tuo stipresnis turi būti mūsų ryšys.
10 principų, kurie padeda auklėti vaikus ( pgl. Sears‘us)
!!! Pirmiausia, pagalvokite, kokį norėtumėt matyti savo vaiką po 20 metų? Koks jis turėtų būti žmogus? Surašykite savybes, kurias norėtumėt kad jis turėtų. Tai yra jūsų tikslas auklėjant vaiką. Kai žinote savo tikslą, tuomet galite apgalvoti ir būdus, kuriais vesite savo vaiką jo link, atsižvelgiant į jo unikalią asmenybę bei savo charakterius.
1. Sukurkite stirpų ryšį su vaiku. Kad žinotumėt, kaip auklėti savo vaiką, turite jį gerai pažinti, tad stirpus ryšys yra būtinas.
2. Pažinkite savo vaiką. Žinokite vaiko amžiui tinkamą elgesį. Nevertinkite vaiko elgesio iš suaugusiojo pozicijų (jūs šives tai iš proto J).
3. Padėkite vaikui gerbti autoritetą. Autoritetas turi būti šiltas ir išmintingas. Pirmiausia, užmegzkite ryšį su vaiku, jūs pažinsite vaiką, o jis ims pasitikėti jumis. Pagarba remiasi pasitikėjimu. Kai vaikas pasitikės jumis patenkinant jo poreikius, pasitikės ir nustatant elgesio ribas. Kontrolė ir atsakomybė nėra tas pats. Reikia kontroliuoti ne vaiką, o situaciją, taip kad vaikas išmoktų kontroliuoti savo elgesį.
4. Nustatykite ribas, sukurkite struktūrą. Ribos-tai pasakyti „ne“, kai vaiko elgesys kelia pavojų jam ar kitiems. Struktūra-sutvarkyta saugi aplinka vaiko žaidimui ir mokymuisi.
5. Tikėkitės paklusnumo. Vaikas bus tiek paklusnus, kiek jūs tikitės, ir tiek neklausantis, kiek jūs leisite.
6. Būkite modeliu.vaikas sugeria visą informaciją iš savo aplinkos, tad tėvų darbas yra pateikti kuo geresnę „medžiagą“ priėmimui.
7. Ugdykite vaiko pasitikėjimą savimi. Vaikas, kuris gerai jaučiasi, elgiasi gerai. Vaiką, kuris teigiamai save vertina, lengviau auklėti.
8. Formuokite vaiko elgesį. Ugdykite teigiamas vaikos savybes, gebėjimus, mažinkite netinkamų įtaką. Jūsų tikslas – išmokyti vaiką suprasti, kas yra tinkamas elgesys ir gerai dėl jo jaustis.
9. Auginkite vaikus, kuriems ne visvien kitų poreikiai ir teisės. Kalbėkite ir klausykite.
