13 X 2

Neseniai, ištrūkusi trumpam iš žaislais ir šiaip visokiais daiktais užverstų namų, važiavau pro geležinkelio stotį, ir mačiau merginą su didele kuprine ant pečių, paskui dar vaikiną, kuris tempėsi paskui lagaminą ant ratukų... Jėėėj, kaip nostalgija užpuolė tą minutę! Taaaip pasiilgau kelionių ir labiausiai - to jaudulio, kuris pradeda kirbėti kai sudarinėji daiktų sąrašą ir lydi visą laiką iki pat kelionės pradžios ir dar kurį laiką pajudėjus. Jau geri metai, kai niekur rimtai nepajudu, o ir kiekvienas ilgesnis pajudėjimas lydimas kalno daiktų :)  Na, nenusimenu, ateis TAS laikas. O kol kas mano kelionės labiau vidinės, ir dažnai primena supynes - džiugesys ir juokas, o paskui - zirzalai, ašaros ir vakarinis nuovargis. Nors negalėčiau labai skųstis, per paskutinius mėnesius pavyko ir knygą perskaityt, ir ne apie vaikus :)  Paprastą, moterišką romaną nusigriebiau, ir surijau kaip bandelę su šokoladu :D  Sraigės nežino kad jos sraigės. 

Mano mažiesiems dvynukams jau visi cieli metukai (ir dar mėnuo :)! Jau galiu dalintis patirtim ir patarimais ;)  Labai dažna žmonių reakcija į dvynukus yra "O, kaip jiems smagu kartu!" arba "O, kaip jiems pasisekė, kad jie turi vienas kitą" ir pan. O man vis kažkaip būna sunku atsakyti į šiuos žodžius. Na, nesu aš tokia tikra, kad jiems tikrai smagu kartu :)  Kol buvo mažuliukai, jiems visai buvo vienodai, ar yra čia koks brolis, ar ne. Paskui, kai suprato, kad šalia visuomet yra kitas leliukas, didelio džiaugsmo irgi nerodė... Žinoma, kai pradėjo judėti, tai ir tas buvimas greta tapo įdomesnis. Nors stebėdama juos žaidžiančius labai dažnai pagalvoju, kad kartais jie trukdo vienas kitam. Na, pvz. Tautvydas ramiai apžiūrinėja žaisliuką, varto jį, pagraužia, vėl pavarto, ir staiga atlekia Karolis, stveria žaisliuką iš rankų ir pabėga. O tada numeta jį kur nors. Ir taip kartojasi daugybę kartų per dieną. Ir kur čia smagumas?... 

Lygindama, kaip auginau Vilių ir kaip auginu du mažiukus iš karto, matau, kaip vis dėl to kartais sunku tiems mažiems vaikiukams. Tokiems pypliams iki 2 metukų be galo svarbu sulaukti dėmesio ir atsako greitai, būti šalia mamos, kai tik prireikia, o vat kai du jie tokie patys, tai tenka konkuruoti, pasistumdyt, kuris pirmas ant rankų pateks, o ir pasipliekia jau sėdėdami abu ant kelių. Ir kartais man atrodo, kad labai neteisinga, kad jiems tenka laukti tada, kai būdami po vieną, tikrai nelauktų tiek ilgai. Ir prieraiši tėvystė, kuri man šiaip visai prie širdies, tampa kokia tai iškreipta ir netikra, o kartais ir visai neįmanoma. Todėl visai nesu tikra, kad jiems vien smagu iš to, kad jie du tokie patys maži. Žinoma, jau pažaidžia kartu, ir jiems linksma, kartais juokiasi abu, o aš visai nesuprantu, iš ko :) Bet kaip sakė viena jau suaugusi dvynė - dvyniai auga nuolatinėj konkurencijoj, kasdien ir beveik dėl visko. Tad tėvams tenka nelengva užduotis kaip nors sumažinti tą kasdienės kovos stresą :)

Mūsų vaikinai jau dvi mažos asmenybės, tad nusipelnė būti aprašyti atskirai, o ne kaip du viename :)

Taigi, Tautvydas. 13-os pilnų mėnesių duomenys: 81cm ūgio ir 10,4kg svorio. Tikrai aukštesnis nei vidurkis, ir tikrai prie lieknesnių :) Jis mūsų emocingasis. Jei viskas gerai, tai šypsenėlė veide nuolat. Dar ir padainuoja pats sau. Šiuo metu einamiausia dainelė yra "Japi japi japi" :)  Jei nėra labai jau gerai, tai zyzimas ištisinis ir vedantis aplinkinius iš proto... Dabar dar ir naują priemonę išrado vaikinas - riečiasi kaip balerūnas atgal, daro tiltelį tobulai, krenta atbulas, ir svarbiausia - visai nežiūri kur. Tai labai rimtai svarstome šalmo įsigijimo klausimą. Tautvydas nepalieka ramiai, jei iš jo atimamas daiktas/žaislas. Pranešama garsiai ir nedelsiant. Jei atėmė brolis dvynys, tai bando susigrąžinti, kartais sėkmingai. Šiaip linkęs pakovoti, o to nedarė, kai buvo kokie 7-8mėn :) Iš tiesų jis mūsų jautruolis, - jei tik šiek tiek nugriuvo, jau verkia, jei griežčiau ką pasakiau, jau verkia. Kiek pamenu, tai tikrai šiuo klausimu panašus į Vilių, šis irgi buvo (beje, ir liko) labai jautrus aplinkai ir visiems stimulams.  To vaikiško užsispyrimo Tautvydas turi daug ir spyriojasi dažnai, jei tik kas nors vyksta ne pagal jį. Prieštarauja garsiai :)  Tautvydas puikiai vaikšto, pradėjo tai daryti vėliau nei brolis, jau buvo suėję metukai. Iš tiesų, tai tikriausiai dėl to, jog jis geroookai atsargesnis nei Karolis. iBet dabar vaikšto abu beveik vienodai gerai. O lauke Tautvydui sekasi net geriau , nors ir su dideliais batais ;) Viešose erdvėse ar kur nors kitur ne namuose Tautvydas pakankamai greitai prisitaiko ir gana drąsiai veikia aplinkoje. Lauke, mažylių mokyklėlėje jis drąsiai eina, bando, tyrinėja. Kartais juokais palyginu mažiukus su mumis suaugusiais, t.y. jų tėvais. Ypač puikiai jie atitinka mūsų miego ypatumus :)  Tautvydas miega visai kaip T. (beje ir Vilius), - užmiega sunkokai, ilgai migdosi, miega neramiai, kartais prabunda naktį ir dairosi..., ryte miega labai gerai ir miega ilgai. Iš tiesų tai jis tikriausiai jau galėtų gyventi su vienu dienos miegeliu, bet kadangi jie dviese, tai tenka derintis prie brolio ...  Valgymo ypatumais Tautvydas panašus į mus visus - mes visi mėgstam saldumynus, ir jis mielai kerta užkandžiams sausainius ir kaulija iš manęs kitokių saldėsių :)

O štai brolis dvynys Karolis (jaunesnis visa 1 minute :)) smaližium tikrai nėra, - geriausias desertas jam juoda duona ! Jis pas mus valgytojas - ką duosi tą valgo, tik jogurtą, varškytes ir kitus saldesnius dalykus valgo kraipydamas galvą, taip ir nežinau, ar jam taaaip skanu, ar nelabai skanu, bet vis tiek valgo :)  Karolis, būdamas pilnų 13 mėnesių, svėrė 10,5kg ir buvo 78cm ūgio. Toks labai vidurkinis ;)  Nors šiaip jis man visai nėra įprastas leliukas, visus pirmus metus vis kartodavau, kad jis čiūdnas vaikas :D  Karolis yra darytojas, jis eina, lipa, krausto daiktus (žiauriai greitai ir profesionaliai! :)). Pradėjo vaikščioti pats tada, kai jam reikėjo, be jokios pagalbos ir vedžiojimo už rankytės. Jis toks labai easygoing vaikas: jei atima kas daiktą iš jo, labai nenusimena, pabando susigrąžinti, o jei nepavyksta, tai eina ieškoti kokio kito užsiėmimo. Karolis tvarkingas vaikas, - kai sakau, kad einam valgyt, tai ir eina į virtuvę ir trypčioja prie kėdutės, kad įkelčiau greičiau :) Jei laikas eiti miegoti, tai paguldytas ir užklotas užmiega per kokias 3 min.!  Miega ramiai ir gerai. Gal ne taip ilgai, kaip norėtųsi :)  Jis miego klausimu toks visas į mane - padėjo galvą ir miega, atėjo rytas - jau bunda, o jei pabudo, tai ir keliasi, nelabai mato reikalo gulinėti (vat su Tautvydu tai tikriausiai ir valandą galėtume ramiai pragulinėti nemiegodami). Vaikinai jau abu bando kalbėti, bet gal Karolio kalboje labiau galima rasti panašumų kontekstui, na, pvz.: kai prašo, kad ką paduočiau, tai tiesia rankutę, judina smilium ir sako "Di", suprask - duok :)  Arba mato Katiną ir sako "Kate", dar labai neblogai išeina pasakyti " Okastia?!". Karolio ypatingai išraiškingas veidas, visos būsenos ir jausenos išreiškiamos visais 120 %. Kai pradėjo judėti, Karolis buvo nenusėdintis vietoj, dabar kažkaip atradęs pusiausvyrą tarp judesio ir ramybės, ir moka ramiai pasėdėti, pasiknisti, paardyti daiktus, paplėšyti popierius... Kartais būna panašus į tikrą krapštuką :) Nors namuose jis tas, kuris eina pirmas ir yra drąsus, nepažįstamoj erdvėj ilgokai išlieka santūrus stebėtojas.            

Iš tiesų, gal paprieštarausiu pati sau, bet žiūrėdama į juos dažnai pagalvoju, kad vis tik kaip gerai, kad jie yra kartu, nes būdami tokie skirtingi, jie labai puikiai vienas kitą papildo, ir augdami paskatins (na, gerai, gal kartais ir trukdys... :)) viens kito tobulėjimą, galės keliauti savu, bet brolio dvynio gerokai praturtintu keliu. Labai to tikiuosi ir viliuosi.  

2+3(+1). Aštuntas ir devintas mėnesiai. Jūra, smėlis, naujovės ir svajonės

Neseniai pastebėjau, kad vis mažiau lieka manęs. Visus savo reikalus vis nustumiu į "paskui" ir "vėliau" laiką (kuris, žinia, gali ir visai neateiti), dažniausiai savaime, automatiškai, bet būna - ir su mažu liūdesiu širdy :) Vaida kaip taip labai sumažėjo, o Mama užaugo iki lubų ir sienas beveik jau stumdo :D Bet negaliu skųstis. Sekasi visai gerai! Net ir nenoriu skųstis :D, ko gal kažkas tikėtųsi iš dvynukų, trijų berniukų ir t.t. mamos...

O rugpjūtis buvo nuostabus! Tikriausiai, jau seniai bebuvo toks turtingas mėnuo!!! Buvom prie jūros, visiem patiko ;) Grįžom namo ir ten pradėjom svajoti apie naujus namus (-ą)... Hmm, mes vis dar svajojam, jau beveik du mėnesiai kaip svajoti nenustojam, gal į gera tai? :)

Mažieji broliai iš sėdinčių kleckų tapo šliaužiančiais partizanais :D Karolis, tiesą sakant, jau perėjo į kitą stadiją - jau ropoja, visur, kur tik gali įsikibti, stojasi ir pasileidžia viena ranka :D  Bando po truputį slinkti pasilaikydamas, taip šonu šonu. Ir jau atrado, kad pavargus stovėti galima atsitūpti ir galiausiai atsisėsti :)  Dabar šį atradimą verčia įgūdžiu. Tautvydas šliaužia lyg plauktų, pasiekia visas vietas, kurias jam reikia, kelia šikniuką ir treniruojasi ropojimui ;) Šiaip tai mėgsta varinėti po namus abu kartu - Karolis pirmas, nes vikresnis, o Tautvydas ištikimai iš paskos. Pasižiūri vienas kitas, palaukia viens kito, paspygauja ir toliau tyrinėja neatrastus plotus :)  Oi, linksma dabar su jais. Net apsauginę tvorelę-maniežą įsigijom, retkarčiais uždarysim kaip beždžioniukus :)  

Broliai dabar artėja jau link 10 kg, kiekvienas sveria po 9 su trupučiu: Karolis - 9,4kg, Tautvydas - 9,3kg. Ūgio, sakė, abu vienodo - 74cm, bet mano akis kažkaip kitaip mato, - man Tautvydas atrodo ilgesnis, ir rūbai jam kažkaip labiau mažesni nei Karoliui...  O gal jo tik rankos ir kojos ilgesnės? :)   Iš tiesų, kažkaip net pačiai keista, bet su šiais dviem man beveik visai vis vien kiek jie sveria ir koks tas ūgis. Na, jei lyginti su tuo, kaip rūpėdavo auginant pirmagimį. Rūpi tik iš smalsumo ir dar iš praktinių sumetimų - ar jau ieškoti naujų rūbų, ar dar bandyti sutalpinti į esamus :D  O šiaip juk užaugs vis tiek, ar 1 ar 5 cm per mėnesį priaugę, atsistos ir pradės vaikščiot, bėgiot, dėliones dėliot, čiauškėt, kalbėt ir atsikalbinėt...... (čia man kartais užeina sentimentų "kaip-greitai-bėga-laikas-ir-kaip-greitai-auga-vaikai" bangos ).

O pati didžiausia naujiena per tuos du mėnesius - Vilius pakeitė darželį!! Po beveik 2,5 metų lankyto Šilagėlės darželio išėjo Viliukas į Vaikystės sodą. Jau senai norėjau jį ten leisti, bet vis kažko delsiau, skaičiavau pinigus, atstumus nuo namų ir t.t. O vieną dieną tiesiog susivokiau, kad nieko nereikia laukti, o tiesiog imti ir pakeisti. Na, dar ir kai kurios aplinkybės prisidėjo prie sprendimo priėmimo. Tad nuo rugsėjo 1 d. Vilius keliauja į naują darželį, ir , panašu, kad viskas ten jam labai gerai :) Adaptacija įvyko super-duper greitai - manęs reikėjo 1 dieną, o rytinis liūdesys ir grauduliukai lankė kokius 2-3 kartus. Kol kas tik džiaugiuosi šiuo sprendimu ;)     

Tiesa, turime auklę. Šita jau trečia (beveik ketvirta,jei skaičiuoti ir tą, su kuria buvo sutarta, bet neatėjo...). Na, savotiška moteriškė... Bet man tinka. Nors ji žiauriai visko bijo, ir nors kartais į vaikų elgesį reaguoja pernelyg isteriškai ( mano akimis), ir nors buvo pakėlus balsą prieš Vilių (nesvarbu, kad jis išvedė ir kantrybės ir kad aš tą balsą pakeliu n kartų per dieną :)), ir nors ji gali ateiti tik kas antrą dieną (o tai reiškia, kad kartais man išpuola rytų, kai tenka Vilių vesti į daržą su abiejų mažių palyda, uch...), ir nors ji vis dar nesutinka pasilikti viena su abiem (nes labai bijo!!!),  ir nors norėčiau visai kitokios auklės, bet tegu būna šita, jau nebenoriu nieko ieškoti. O gal greitai ir iš viso nebereikės jokios auklės... Arba gal užeis ūpas susirast naują...  

O aš? Vaida ar Mama? Vaida... O Vaida tyliai tyliai trumpomis ramybės minutėmis pasvajoja apie veiklą, kad smegenys pradėtų dirbti, gal apie naują darbą.... Ne ne ne, ne dabar, bet gal kitą vasarą? Ar vėlyvą pavasarį?.... Apie tokį, kad būtų galima suderinti ir mamystę(x 3)... Nežinau, ar tokių būna, bet gi aš kol kas tik svajoju :D  Dar Vaidos laukia dulkėtos knygos lentynose, filmų eilės ir kokia viena kita rūbų parduotuvė ;)    Tikriausiai palauks dar iki kito mėnesio.

trys broliai :D

Karolis prie jūros, pas senelį glėby ;)

Vilius prie savo smėlio pilių

smėlis smėėėėėėlis...

Tautvydėlis

naujasis Metallicos fanas :)

Vilius su Sodelio vaikais

gavom siuntinį - vaikas, jau paaugintas ir iš karto su pižama :D

čia fotkinau, kad matytųsi, kokie jie nepanašūs :D

nors ir tamsu, bet matosi, kaip smagu vaikui stovėti :)

 jau galiu šliaužti

2+3+(1).Penktas, šeštas ir septintas mėnesiai. Augam, keičiamės ir mokomės.

Aš vis pagalvoju, kaip tas mano dienoraštis gyvena... Vis dėlioju mintis, kaip parašysiu tą , aną ar dar šitą. Bet taip ir lieka jos galvoje. Nugvelbti laiko miego sąskaita nebesinori, o kito laiko nelabai atrandu. Tad ir pertrauka tokia neišpasakytai ilga išpuolė. 

O mažieji broliai auga, keičiasi ir visko mokosi. Mes visi augam ir mokomės. Bent jau aš jaučiuosi nuolat besimokanti. Tikiuosi, ir kiti šeimos nariai supras, jog šitie maži žmogiukai labai daug ko išmoko, galbūt supras ne dabar, bet kažkada gyvenime :)  Aš jaučiu, jog mano vaikai mane moko tarnystės, ne , ne tarnavimo jiems, bet tarnystės, tos, kai suvoki, jog dabar turi atiduoti beveik visą save, kad paskui sugrįžtų, kažkaip, kažkokiu pavidalu, tikiu, jog suprasiu ir pamatysiu kada ir kokiu. Dar mane jie moko begalinės kantrybės, savikontrolės, darbštumo ir atkaklumo, drąsos ir kovojimo už savo tiesą/nuomonę/požiūrį. Ir dar vaikai mane moko atlaidumo, atvirumo ir meilės.  

Taigi, o mažieji žmogiukai: jau visai nebe tokie mažiukai. Jau atšventė savo pusmetinį pusgimtadienį :) Abu jau perkopė 8 kg ribą ir būdami pusės metų svėrė po 8,3kg. Karolis galiausiai pasivijo brolį ir dabar abu vienodi svareliai :) Bet Tautvydas neapleidžia pozicijų :)  Ūgtelėjo vaikinas - 74cm! Karolis tuo tarpu tik 69cm :)  Pasiekimų su kiekviena diena vis daugėja, gali vardinti ir skaičiuoti, kiek širdis geidžia... Tautvydas jau turi 2 dantukus, galime fiksuoti kokius 6,5mėn, kai išdygo :)  Karolis pradėjo pirmas sėdėti, bet ir Tautvydas jau sėdi, tai dabar labai smagu į juos žiūrėti tokius du grybukus besėdinčius :D  Beje, kai pradėjo sėdėti, tai bendrauti tarpusavy labiau ėmė, vis pasižiūri vienas į kitą, pasišypso, bando žaislus atimti viens iš kito. Gėris, ne kitaip, tas brolis šalia :)

Vaikinai jau valgo košes. Kapoja 3 kartus per dieną. Pietums daržovienę, pavakariams vaisinę, o vakarienei - grūdinę. Gal ne visos labai patinka, bet ir labai baisiai nebrokyja mano kulinarinių gebėjimų :) Nuo 7 mėnesio pradės ir mėsytę doroti. Tautvydui, tiesa, nustatė alergiją kiaušiniui, tai ir vištienos negalima jam. O kol maitinu, tai ir pati ant dietos: be kiaušinių ir be vištienos. Stengiuosi, bet visų etikečių akylai nestudijuoju :P

Na, ir dar. Odė auklei. 

Mus paliko mūsų nuostabioji, šaunioji, kol kas nepakeičiama auklė. Kai pasakė, apsiverkiau... Gerai, kad telefonu pranešė tokią žinią. Paskui apsipratau. Bet gaila buvo be galo be krašto ir dar labiau. Jau seniai taip besigailėjau ko nors...

Tada ieškojau kitos. Nieko ypatingo pasiūloj nebuvo. Na, bet atėjo tokia jauna studentė. Padirbo pas mus tik 3sav. Nepatiko ji man, pasakiau, kad nebereikės jos pagalbos. Tuo tarpu jau buvau susiradus kitą, atrodė, tikrai neblogą auklytę. O ji, pyp pyp pyp....., tiesiog neatėjo jau sutartu laiku į pirmą darbo dieną. Ir nieko nepranešė, nei skambučio, nei sms... Taip ir likau nesupratus, kodėl žmonės taip elgiasi... Pasako, kad viskas tinka ir patinka, o paskui tiesiog nepasirodo. Jei kas nors suprantate, pasidalinkite įžvalgomis :) 

Po tokių patirčių vieną dieną visai nenorėjau galvoti apie aukles. Paskui ir vėl ėmiausi paieškų, bet dabar jau ieškau iš lėto ir ramiai. Tad, kol kas gyvenam be auklės pagalbos, ir kas įdomiausia, nėra jau taip itin sunkiau. Kartais net ir paprasčiau (bendraut su niekuo nereikia :), kartais juk būna, kad nesinori kalbėti :)). Na, o jeigu kas pažįstat normalią, atsakingą ir mažus vaikučius labai mylinčią moterį, paklauskit, gal ji norėtų padėti augti dviem mažiem ir vienam kiek didesniam berniukam :)

su Viliuku

Tautvydas, pabudęs po pramiegotos pusmetinio gimtadienio šventės :)

Karoliukas

geriausias kramtukas - baronka :)

pusmetiniai

tikrasis Karolio veidas :D

Tautvydas gerai nusiteikęs

smalsutis tik prabudęs

oooo kas čia??

beveik nuolatinė Karolio veido išraiška :D

mūsų didysis brolis

moka ir gražiai pažaisti ;)

būsimas dizaineris? :)

tryse, vasara balkone

gulim gražiai

o čia sėdim dar gražiau :)

        

2+3(+1). Ketvirtas mėnuo: pasikeitimai.

Mes tiesiog gyvenam. Rutina jau nebe visada būna tokia, kaip buvo vakar ar užvakar. Bet kadangi jau žinau, jog auginant vaikus nėra nieko pastoviau už pasikeitimus, tai labai neimu į galvą. Na, pavyzdžiui, kai buvo šilti orai, vaikai nelabai miegojo balkone. Miegoti miegojo, bet pavadinti tai ilguoju dienos miegu jau nebuvo galima. O štai kiek atvėso, ir vėl pučia į akį :) Anksčiau vakarais užmigę jau ir nebepabusdavo, na, kartais, o dabar kažkaip tąsomės iki kokių 11 vakaro :(  Kad ir vakar: niekaip negalėjau Karolio paguldyt į lovytę, ant rankų užmiega, kai tik guldau - ima raitytis.... "Nulaužiau" galiausiai gultuke. Paskui Tautvydas raivėsi, taip ir sulaukėm tos vienuolikos, ir mano "laikas sau" išgaravo kaip dūmas :) 

Arba dar pasikeitimas: pabusti naktį ir nemiegoti! Jėga! Jiems :) Jau antra naktis galinėjuosi su jais abiem: vienas nubunda ir "šneka", - suprask, jau pamiegojau... (mąstau, kad reiks nebeleist ilgai miegoti dieną...) Galiausiai ir kitas pabunda, ir tada turiu didžiąją užduotį - užmigdyti abu nesukeliant namuose aliarmo :D Dažniausiai pavyksta susitvarkyti apytyliai, bet mano nervų ląstelės akivaizdžiai nyksta...... Bet būdama nepataisoma optimistė nepaliauju sau kartoti: "Aš tikrai išsimiegosiu, vieną naktį taip nutiks." :)  

Broliai pasikeitė ir fiziškai, juk priklauso paaugti :)  4mėn. TA:

Tautvydas - 7,25kg ir 66cm (+550g ir 2cm)

Karolis - 7,1kg ir 65cm (+700g ir 3cm)

Štai taip, Karolis praktiškai pasivijo brolį, atsilikimas toks menkas, kad plika akim jau neįžvelgiamas :)  O žvelgiant (plika akim) į abiejų žandus, tai net suabejotum, kuris čia sunkesnis :)

Abu puikia laiko galvas, neblogai gulinėja ant pilvų, kartais per klaidą apvirsta ant nugaros. Karolis nepaliaujamai "styrina" ir bando sėstis :) Nugarą laiko gana tvirtai, tad sėdėjimo laikas jau ne už kalnų. Tautvydas vis dar svirduliuoja, kaip tie žaisliukai linguoliukai, kuriuos kai kas mašinose vežiojas... Bet užtat Tautvydas geriau su rankytėm dirba - jau abiem nulaiko žaislus, o Karolis tik viena darbuojasi. Ir sypgauti pradėjo, kol kas tik Tautvydas, bet žiauriai garsiai.... Karolis kol kas dar nesugalvojo kaip reaguoti į tokį brolio elgesį, o štai Vilius vis prašo - "padaryk dar, kad spygautų" :))  Kai pradės spiegti abu, teks nešioti ausų kištukus ar kokios foninės muzikėlės paklausyti.

Tiesa, bandžiau vieną vakarą palikti visus vaikus be mamos, išėjo nelabai gerai, bet vis tiek nesigailiu :)  Ėjau į operą, tai palikau savo tris turtus T ir auklei. Maniau, tikrai susitvarkys be problemų. Bet Tautvydas ištaisė koncertą namuose (tokį nemenką, truko apie valandą... bandė prisišaukti mamą...), na, Vilius šiek tiek raudojo man išeinant per duris (vaikas epizodiškai sumažėjo gerais 2-3metais :/). Su aukle galutinai įsitikinom, kad Tautvydui vakarinio ritualo būtinas komponentas yra mama, nors štai Karolio kiek lankstesnis požiūris - jei yra, gerai, jei ne - ką gi išgyvensim, vis tiek bus kas panešioja :D 

O šiaip, nieko naujo :)  Stumiam dienas, o jos bėga taip greitai. Taip lauktas pavasaris jau atėjo, dabar džiaugiamės ir laukiam vasaros ;)  Dar šviežių daržovių ir vaisių, o tuo tarpu, kai laukia, vaikinai maitinasi 50:50 - mamos pienu : mišiniu. Ir visai viskas visiems gerai :)

pietų miegas (Ferrari fanai :D):

bando bendrauti:

   sėdim žiūrim teliką :D

 

"broli, aš čia biški prigulsiu..."

 

 Karolis :D                                         Tautvydas :D

2+3(+1). Trečias mėnuo: dėliojasi rutina

Mano internetinis dienoraštis turėtų jaustis apleistas :( Kaip ir dar ne viena sritis mano gyvenime, na, kad ir rūbų spinta, arba pavasariniai batai, arba knygų lentynos, arba kambarinės gėlės (šiuo metu pas mane išgyvena tik pačios atspariausios, jų turiu dvi :) - ale-Pinigų medis, kuris, beje, pastaruoju metu kaip tai įtartinai numetė daug lapų, hmm..... ir kita sukulentinė gėlytė, kuri žydi lapkritį ir rooooožinias žiedeliais), o kur dar kirpėja, katinas ir vyras!.... :) Apgailestauju, atsiprašau visų ir žadu pasitaisyti ;)

O gyvenam mes visai neblogai. Na, ko čia dejuoti ir skųstis... Po paskutinės "techninės apžiūros" mūsų mažieji piliečiai dabar tokie: Tautvydas - 6,7kg ir 64cm, Karolis - 6,4kg ir 62cm. Iš pažiūros tai jie bais panašiai atrodo, turiu galvoje pagal dydį, svorį. Nors paėmus į rankas vis tiek jaučiasi skirtumas: Tautvydas toks meškutis - minkštutis visas, kiek paglebęs, hmm..., o Karolis dručkis toks, nestoras, bet tvirtas vyrukas, mes su aukle jį juokais vadinam Žydrūnu Savicku :D (Karoli, nepyk ;)).
Broliai jau labai aktyviai bendrauja, ypač Karolis - jam tai bile pašnekėt, o dar balsas jo - žemas ir garsus, tai nubunda 6 ryto ir baubia sau atsigulęs :D (būtų juokinga, jei nebūtų taip skaudžiai jaučiamas miego stygius :)). Tautvydas daug švelniau reiškia savo mintis, ir necenzūros pas jį mažiau :) Jis labiau linkęs meiliai šypsotis ir galvytę pakreipti, dar akis šiek tiek primerkti. Tarpusavy jau šiek tiek bendrauja, bet dar reikia paraginti, o suguldyti šalia vienas kito, deja, bet viens kito neranda :(
Režimo reikalai gal ir juda į priekį, labai nelaužiu, bet šioks toks dienos ritmas jau yra. Diena mūsų atrodo maždaug taip:
5.30-6.30 - nubunda Karolis ir prikelia mane :( , dažnai ir Tautvydą :((
6.30-11.30 - būdrauja-miegalioja-valgo; pamiega kokius 2-3 trumpus miegelius po 20-40min., tarpuose užkanda MP ir pažaidžia, dar pazirzia, paniurzga ir daug bezda :)
11.30-12.30 - valgo "pietus" - buteliukas mišinio
12.30-15.30 - pietų miegas vežime balkone/lauke; išmiega apie 3val, kartais mažiau, kartais ilgiau, būna, kad tarpe pavalgo MP ir nepabunda, tuomet grąžinu atgal į balkoną :D Aš tuo tarpu darau viską, ką tik spėju/reikia: valgau, tvarkausi, sėdžiu internete, skaitau knygą, spoksau į vieną tašką...
15.30 - 19.00 - būdrauja-miegalioja-valgo-zirzalioja, vėl kokie 1-2 miegeliai ir užkandžiavimai su MP
18.30 - 19.30 - maudynės, vyksta kas antrą dieną, kai nesimaudom, tiesiog vakarojam , o prieš miegus tiesiog dupces nusiprausiam :)
19.30-20.00 - valgo "vakarienę" - buteliukas mišinio; nuo čia prasideda variacijos vakaro tema, nes gali būti, kad nevalgys, bet labai norės miego, arba labai valgys, bet nemiegos, arba tiesiog parėkaus, čia kaip kuris ir kaip kurią dieną, tikslų vakarinių veiklų grafiką žino tik jie abu ir su niekuo nesidalina ;)
20.00 - 22.00 - palaimingai užmiega naktiniam miegeliui; preliudija į miegelį būna įvairi: gali būti tiesiog užsimerkė ir net supt nereikėjo, o gali būti, kad dar gerą valandą aptarinėjom dienos įspūdžius ...
~23.00 - naktipiečiai - antras buteliukas mišinio, sumaitinu miegantiems, dažniausiai nepabunda, dažniausiai...
~23.30 - krentu miegot
00.30-5.30 - keliuosi tiek, kiek reikia; valgo apytiksliai 2-3 kartus kiekvienas; Tautvydas miega ramiau, na, jis miega prie manęs mano lovoje :); Karoliui nėra taip svarbu, kur miegot, svarbiau, kad pilvo nepūstų.... Būna naktų, kai nelabai pamenu, kiek kartų kėliausi, kada ir ko :), tada ryte jaučiuosi visai neblogai, o kartais būna jausmas, lyg naktį traukinys per mane pervažiavo...

Jei kas klaustų, tai atsakyčiau, jog nėra lengva su dviem tokiais mažais, bet įdomu, labai įdomu. Be to, nesu viena, dažniausiai turiu ką nors šalia, net ir tomis naktimis, kai lieku viena su trim vaikais namuose, vis tiek nesu viena su mažiukais, už sienos miega Vilius, kuris labai nuoširdžiai pasirengęs man padėti, kaip tik jis moka ir gali :)) Dienomis turiu "auksinę" auklytę, kuriai galiu patikėti visus tris, ir kuri nebijo pasilikti su dviem kūdikiais, ir kuri visada jiems kartoja: "nepykstam, nepykstam, viskas juk yra gerai" :)
Iš tiesų, tai labai laukiu laiko, kai jie labiau atras viens kitą, kai pradės sėdėti ir kitaip aktyviau pažinti pasaulį, kai pradės ragauti košių ir jas spjaudyti (o Vilius sakė, padės man juos maitinti :)), kai jau išmoks krykštauti ir spurdės iš džiaugsmo pamatę savo didįjį brolį...

Vilius ir Karolis



















Tautvydas











Karolis

2+3(+1). Antras mėnuo: aš irgi turiu dvynius!

Mūsų naujam šeimos sąstatui jau 2 mėnesiai ir 10 dienų. Vis dar kuičiamės :))) Dienos panašios, rytai - labai ankstyvi, bet jau kiek ramesni; vakarai - vis dar labai neramūs, kartais labai rėksmingi, kartais - mažiau, bet stresuoti vis tiek - suguldyti tris nėra lengva. Dienos įgauna aiškesnį pavidalą, lyg ir bandom atrasti režimą, mes - suaugę - randam vis naujų pasiteisinančių būdų nuraminti, užmigdyti ar pamaitinti.
Bet yra ir pasikeitimų! Mažieji broliukai jau šypsosi ir aktyviai kalbina žaislus ir žmones. Žmones labiau :) Dar jie gerokai paaugę: paskutinis apsilankymas pas gydytoją parodė, jog Tautvydas pasiekė 6kg ribą, o Karolis - 5,6kg. O ūgiu mažasis jau beveik pasivijo brolį: dabar vienas yra 59cm, kitas - 58cm. Dičkiai jau, nebetelpa į vieną lovytę, kol kas guldom įstrižai 8), bet jau miegamasis pasipildys dar viena lovyte...
Broliai vis labiau atsiskleidžia savo būdu, temperamentu. Tautvydas - ramesnis, toks mažas tinginukas :), kukulis-runtulis. Jam svarbu gauti greitai pavalgyti, bet gali ilgiau pagulėti ir pasidairyti. Karolis rėksmingesnis, laiko tarpas tarp išreikšto nepasitenkinimo ir riksmo labai jau trumpas, kartais nesuspėji nė rankos pajudinti :) Bet jis ir didesnis šnekutis, kai nieko neskauda, tai šypsosi, žaisliukus kalbina, gali 15min. tyrinėti užuolaidų raštus, ir apdalina labai skvarbiu žvilgsniu.
Turime auklytę-pagalbininkę. Dar tik kelios dienos kaip pradėjo dirbti, bet džiaugiuosi, kad pavyko surasti malonią moterį, kurį moka elgtis su kūdikėliais, o ir šiaip smagi - nebus nuobodu dienas leisti drauge. Vežu brolius į masažus-mankštas, tai važiuojam kartu su auklyte, juokiamės, kad mes kaip kokia mobili grupė: susipakuojam vaikus į auto-kėdutes ir lekiam :)
Didysis pasikeitimas aplinkoje - atrodo atėjo pavasaris! O tai reiškia, kad gal galų gale iškišiu nosį į lauką pasipuošusi vežimaičiu :D . Nes vis dar tenkinamės balkonu ar atviru langu kambaryje...
Natūralus dalykas: kai nesi susijęs su kuo nors, tai nepastebi to dalyko ir aplinkoje. Kol nebuvo dvynių, tai juk nežinojau, kiek vaikų užaugino/augina kitos moterys aplink. O per paskutines savaites atradau, kad mūsų paštininkė užaugino dvynius, ir masažistė, pas kurią pradėjau lankytis, augina dvynius, dar pasirodo, Tomo darbe ne tik kolega, bet ir generalinis direktorius dvynius augina :))) Jų yra, ir ne tiek mažai! Bet kartais dar sunku susivokti: aš auginu dvynius! Ir dar - esu trijų (!!!) vaikų mama 8)

Penkiese neskaitant Katino. Pirmas mėnuo

Yra toks vaikiškas žaidimas - Diena-Naktis. Kai pasakai "Diena", reikia bėgioti, o kai pasakai "Naktis", reikia sustingti pozoje, kurioje buvai. Kažkaip man ta seka Diena-Naktis-Diena-Naktis labai taikliai apibūdina dabartinį mūsų gyvenimo etapą. Dieną bėgi bėgi, naktį darai beveik tą patį, tik jausmas, kad laikas sustojęs... O ryte ir vėl viskas nuo pradžių. Kažkurį rytą Tomas pasakė: "Kitas rytas, ta pati diena." Ir iš tiesų, kartais atrodo, kad ir vėl tą pačią dieną pradedi gyventi iš naujo :) Kai kas nors paklausia, kaip sekasi, tai sakau, kad kuičiamės ir tiek :D Juk taip ir yra, - pamaitini, panešioji, atrūgini (oi, šitas reikalas kartais taaaaip užknisa!), pamigdai, pakeiti sauskelnes, paskui už 5 min. vėl jas keiti (nes kuris nors pilietis susigundė priteršti švarutėles sauskelnes! :)), o paskui - ir vėl nuo pradžių. Kaip rašė viena iš mano skaitytų knygų apie dvynukų auginimą - pirmi trys mėnesiai visi yra apie valgymą: vaikų valgymą, jų miegojimą, susijusį su (ne)pavalgymu, atsirūgimą po valgymo ir su tuo susijusį (ne)užmigimą, kakojimą, susijusį su pavalgymu ir tuo, ką valgė, mamos valgymą kažkur tarpuose tarp vaikų valgymo, atsirūgimo, kakojimo ir t.t.
Mūsų mažieji piliečiai per pirmąjį mėnesį tikrai daug valgė, ko įrodymas buvo 1 mėnesio proga įvykęs apsilankymas pas šeimos gydytoją ir pirmoji "techninė apžiūra" :) Tautvydas priaugo 1,5kg (!!!) ir 3cm, tad dabar puikiai demonstruoja 56 dydžio kūdikių drabužėlius. Karolis priaugo 1,3kg (irgi !!!) ir 2cm, kas didžiai nustebino visus jį nešiojusius ir maitinusius, nes bendru sutarimu, jis buvo priskirtas prie mažiukų-valgančių-kaip paukščiukas kūdikėlių. Po teisybei, kai nešioji Karolį, tai beveik nieko nejauti, o kai Tautvydą - tai visai normaliai nusveria rankas, o vėliau pasijaučia ir nugarai. Tikriausiai, kažkur ties 4,5kg yra esminis lūžis svoryje :), nes dabar vienas sveria 4,7kg, o kitas - 4,3kg.
Na, verta paminėti, kad tokius įspūdingus prieaugius vaikinai pasiekė ne be mišinuko įsikišimo. Toks pagerintas maitinimas, akivaizdu, palengvino žandukų auginimą :) Gydytoja net patarė Tautvydui pasilaikyti dietos :) Mamos pieno jie gauna ir gan nemažai. Stengiuosi maitinti kuo daugiau pati arba pagelbsti pientraukis, bet mišinio neatsisakom. Kartais tiesiog abu reikalauja maisto vienu metu, o žindyti kartu kažkaip neįgudau (dar?..). O kad turėt visada pasiruošus nutraukto pienuko irgi nepavyksta, tai tikriausiai su planavimu ne viskas gerai. Yra kur pasitaisyti :)
Antras visų klausimas yra apie tai, kaip sekasi Viliui. Jam sekasi visai neblogai. Brolius jis priima teigiamai. Labai didelių scenų kol kas neturėjom. Na, bet buvo jau kokius tris kartus išreiškęs nusivylimą manimi, kad jį mažiau myliu... Skaudu girdėti ir nėr kaip dorai paaiškint... O labiausiai dėmesio reikalauja besielgdamas netinkamai arba taip, kaip mums nepatinka. Supranti tai, bet ne visada pavyksta atitinkamai sureaguoti. Stengiuosi skirti jam laiko, kai tik galiu, tačiau pastebiu, kad dažnai jis tiesiog žaidžia vienas su savo mašinom, ar patiekus maistą, lieka vienas valgyti virtuvėj, nes visi išsibėgiojo pas verkiančius lialius... Taip gailu ir graudu tada man būna... Aplanko akimirkos, kai taip aštriai pajaučiu, jog mano mažasis numylėtinis tapo vyresnėliu, didžiuoju broliu, su visais iš to sekančiais išbandymais. Viliuosi, jog atėjus laikui, džiaugsmo ir smagumų jiems visiems trims bus kur kas daugiau.
O kol kas euforijos nedaug, tik rutina ir "juodas" darbas ;)

Penkiese neskaitant Katino. III-V diena. Visa dar ligoninė

Sausio 1 ir 2 dienos praėjo ligoninėj. Dar nauji, bet ir tuo pačiu jau įprasti kasdieniai rutininiai darbeliai: pažindyti, pamaitinti, pakeisti sauskelnes, panešioti.... O dar ir pačiai sunku judėti.
Baltos sienos, baltos lovos ir mažos lovytės... Pro langą - šlapias sausis... Pagalvoju, kad gerai, jog nereikia niekur eiti.
Sekmadienį ateina naujagimių gydytoja su visa palyda, apžiūri, pasveria. Mažiukai šiek tiek numetę svorio, bet normos ribose. Visa kita - gerai.
Paskui naktis. Su Tomo pagalba. Naktys ligoninėj sunkios: ilgos, beveik be miego, su vis aiškiau pajaučiamu maratono jausmu, - štai vienas pamaitintas, panešiotas, nuramintas, jau miega, ir.... nubunda kitas, ir vėl viskas nuo pradžių :) Tas maratono jausmas vėliau aplankys vis dažniau :).......
Pirmadienis. Mano gydytojas mane jau paleidžia, - gyju puikiai, jokių komplikacijų, tad galiu važiuot namo. Bet mažiukus gydytoja dar palieka vienai dienai, stebėjimui. Nieko baisaus, tiesiog mažajam kraujas rodo uždegimą, negražiai nubertas, nori pakartoti kraujo tyrimą dar kartą, įsitikinti, kad uždegimas mažėja. Gydytoja "išrašo" abiems mažiams vakarines maudynes :) Šio "recepto" priešistorė ne tokia maloni, tiesiog, per mažiukų apžiūrą pamačiau, kad pamiršau kūdikių higieną... Niekas nepriminė, o pačios smegenys dar nepradėjo veikti kaip reikiant... Jausmas nekoks - lyg būčiau nevalyva mamytė, bet nieko, išgyvenama :) Manau, jog turėsiu dalyvauti, galvojau, gal ką naujo išmoksiu apie maudynes, bet pasirodo, juos pasiima, išmaudo ir gražiai suvystytus pristato atgal! Tad turėjau 20min. visiškos ramybės vienumoj :) O grįžo mažieji piliečiai skirtingai nusiteikę: mažasis Karolis patenkintas po maudynių ir giliai įmigęs, o Tautvydas - alkanas alkanutis :)
Ir dar viena naktis ligoninėj. Dviese su Tomu. Vėl beveik bemiegė, vėl tas maratono jausmas....
Ryte jau labai laukiu žinių iš naujagimių gydytojos, teigiamų. Belaukiant išbandau abiejų žindymą vienu metu. Pavyksta :) Jausmas keistas: lyg melžtų kaip karvę :D
Galiausiai ateina akušerė su gerom naujienom.

Penkiese neskaitant Katino. II diena. Ligoninė

2011m. gruodžio 31d. Šiandien paskutinė metu diena ir Nauji metai. O aš ligoninėj :) Tikrai pirmą kartą tokią dieną!
Vidurdienį atveža mano du bernužėlius, tokiose aukštose lovelėse ant ratukų. Viskas - Naujagimių skyrius perduoda į mano rankas. Neužilgo ateina ir akušerė, - ji rimtai nusiteikusi mane įsprausti į elastines kelnaites (skirtas po gimdymo) ir pastatyti ant kojų, kad jau pradėčiau judėti. Dėl tų specialių elastinių kelnaičių aš turiu didelių abejonių, nes jas nešiojau po Viliaus gimdymo, o tada, žinia, pilvas nebuvo tooooks didelis, nors svorio ir labai panašiai priaugau ;) Tačiau ryžtinga akušerė neleidžia suabejoti, "Įkišim!, - užtikrina. Ir su padėjėjos pagalba savo pažadą įvykdo. Stoviu. Iš lėto paeinu. Akušerė paleidžia vandenį kriauklėje ir rodo į ją, - suprask, štai tau pirma užduotis, eik nusiprausk veidą :) Taip po truputį judu, labai iš lėto, atsargiais lėtais judesiais. Bet jau galiu prieiti prie vaikučių, juos panešioti, pažindyti.
Žindymas! Nerimo nemažai: kada pradės gamintis pienas, ir kiek jo bus?.. Stengiuosi glausti kuo dažniau kiekvieną, žindo abu neblogai. Viliuosi, kad pieno bus. Tik neturiu didelių vilčių, kad bus gana abiems... Tad vis tenka atsinešti mišinėlio iš Naujagimių skyriaus...
Aš jau išrinkusi vieną vardą - dėl jo kaip ir niekas nebesiginčija. Karolis. Antrasis vardas vis dar "po klaustuku". Palieku šitą darbą Tomui, - būsim vieną vardą išrinkęs vienas, kitą - kitas ;) Jis ateina su sąrašu, bandom rinkti. Sustojam ties Tautvydu, ir galiausiai jis visiems patinka, nors aš pati apie tokį vardą gyvenime nebuvau pagalvojus!.. Pirmasis tad Tautvydas, o antrasis (mažasis) - Karolis.
Vaikučius prižiūrėti dar sunku, vos judu. Nakčiai atvažiuoja (tiesiai iš Panevėžio!!) padėti sesuo. Tokie tie mūsų Nauji metai: fejerverkai pro ligoninės langą, po naujagimį glėby ir beveik nemigo naktis (šita dalis kaip ir priklauso Naujametinės nakties scenarijui :D). Ir taip gaila, kad negaliu šią naktį būti su Viliuku...

Penkiese neskaitant Katino. I diena. Ligoninė

2011m. gruodžio 30d.
"8.59 - fiksuokite: pirmas pjūvis;
9.02 - sveikiname, jums gimė sūnus; mamos vaikas (anesteziologės komentaras);
9.03 - sveikiname, jums gimė sūnus; maaamos vaikas ( :));
pirmasis - 3560g ir 52cm;
antrasis - 3190g ir 51cm......"

O tada - trumpa akimirka su dviem susiraukusiais raudonais veidukais, operacijos pabaiga ir 2val. pooperacinėje palaptoje su daugiau kaip valandą nesustojančiu drebuliu (šalutinis vaistų poveikis...).

Vakare - trumpas pasimatymas su mažuoju sūneliu, lengvas prisiglaudimas prie krūties, ir visa naktis vienumoj gulint ant nugaros. Buvo smagu galiausiai galėti atsigulti ant nugaros... ir labai keista būti pagimdžius du ir nei vieno nematyti ir negirdėti šalia...

Apie dvynukus

Ką aš žinojau apie dvynukus, kol jų nesilaukiau?

Kad jie būna retai :) Kad dažnai du ir daugiau lialiukų augina tos, kurioms buvo taikytas koks nors gydymas nuo nevaisingumo. Kad dvynukų turėjimas/neturėjimas priklauso nuo tėvo linijos. Kad būna monozigotiniai (identiški) ir dizigotiniai (skirtingi) dvyniai. Na, maždaug tiek. Iš to, ką surašiau viskas tiesa, išskyrus vieną teiginį - dvyniams susilaukti jokios įtakos nedaro tėvo linija! Visiškas pramanas :) Kodėl? O gi labai paprasta: jei dvyniai identiški, tai niekas nežino, kodėl vienas apvaisintas kiaušinėlis "nusprendžia" pasidalinti į du :) Tiesiog, tai gamtos dovana, džiaukitės :) O jeigu neidentiški, tai reiškia, kad motinos organizmas vienu metu subrandino dvi kiaušialąstes ir jos abi buvo apvaisintos. Tad, tai moters organizmo "nuopelnas", kuris gali būti paveldimas, o tėtis prisidės nulemdamas lytį :) Jei dar šiek tiek apie paveldimumą, tai teko skaityti, kad "polinkis dvyniams" pasireiškia antroje ar net trečioje kartoje, t.y. jei mano močiutė susilaukė dvynių, tai ir aš turiu kiek didesnę tikimybę tam, o jei mama, tai labiau mano dukra.

Kokie dvyniai būna pilvuke -3 tipų:

1) identiški - viena placenta ir vienas vandens maišelis;

2) identiški - viena placenta ir du maišeliai;

3) neidentiški - dvi placentos ir du maišeliai.

Saugiausia nešioti ir mažiau rizikų su neidentiškais dvynukais, - kiekvienas turi savo maišelį, savo placentą, tik ribota vieta tenka dalintis :) Na, o identiškiems kartais tenka pakovoti ne tik dėl vietos, bet ir dėl maisto... Identiškiems dvynukams kartais pasitaiko tranfuzijos sindromas, kai vienas dvynys auga greičiau nei kitas, ir tai susiję su kraujotaka - vienas gauna daugiau kraujo ir jo širdelė dirba daugiau, o kitas - mažiau, ir jis gauna mažiau medžiagų. Bet kokiu atveju, nuo to blogai abiems.

Kaip dažnai moterys laukiasi dvynių? Statistika sako, kad 1 iš 32. Pavyzdžiui, pernai, 2010 metais, Lietuvoje dvynius pagimdė 441 moteris (trynukus - 8 :)). Tai sudaro 1,25% nuo visų gimdžiusių moterų. Kitaip tariant, jei surinktume 80 nėštukių į vieną salę, tai tik viena jų nešiotų dvynius! Na, kaip bežiūrėsi, žiauriai išskirtiniai požymiai ;) (apie trynukus pagimdžiusias iš vis patylėsiu...).

Apie pusė moterų, besilaukiančių dvynių, pagimdo natūraliai, kitoms tenka daryti cezario pjūvį. Tikslas yra išnešioti 36 savaites, kuomet jau naujagimiai laikomi išnešiotais. Tačiau, priešlaikinių gimdymų pasitaiko tikrai dažniau nei nešiojant vieną. O jei nešioja moteris du identiškus viename vandens maišelyje, tai dažnai ir anksčiau ją "iškomplektuoja", nes augant leliams kyla rizika, jog jų viršktelės susipins ir jie uždus... Paprastai ilgiau kaip iki 38 savaitės nerekomenduojama nešioti, nes labai nuvargsta ir pertempiama gimda, gali kilti komplikacijų po gimdymo (didelis kraujavimas ir pan.). O ir vaikučiai jau būna užaugę, esu skaičius, kad mamos pagimdė dvynukus po 3 ar net 3,5 kg. Vat štai jums, vienos vieną tokį užaugina, o kitus - cielus du ;)

Kas didina tikimybę susilaukti dvynių? (kažin kas mums padidino ją iki 100%? :))

- paveldimumas (netinka)

- vyresnis moters amžius (kas yra vyresnis?!! virš 30?!! na, gerai, gal tinka...)

- gydymas nuo nevaisingumo (netinka, juk vieną jau turim! Koks nevaisingumas?! :D)

- staigus hormoninių kontraceptikų vartojimo nutraukimas (netinka)

- sako, dažniau gimsta dvyniai afroamerikiečiams nei europiečiams ar azijiečiams (hmm, na, netinka!)

- didesnis nėštumų skaičius, t.y. kuo daugiau nėštumų, tuo tikimybė didesnė (hmm... antras tai čia jau daug?!! netinka...)

- JAV tyrėjai teigia, kad aukštoms moterims didesnė tikimybė susilaukti dvynių (na, jei tai tiesa, tai tuomet tinka :))

- pagimdžius dvynius, tikimybė susilaukti dar vienos porelės padvigubėja!!!! (netinka. Reikės susimąstyti apie tai, nes ateityje gali tapti lemiamu faktorium :))

Ar sužinojot ką nors naujo? :)

Atostogos... (ir kas sugalvojo tokį pavadinimą šiam gyvenimo etapui?!!)

Nuo lapkričio pradžios atostogauju. Vadinamasis, dekretas. Vis dar piktinuosi ir negaliu suprasti, kas sugalvojo atostogom pavadinti šį gyvenimo etapą!.. Mano akimis nei iki gimdymo, o tuo labiau - po jo atostogomis čia net nekvepia. Na, taip, galbūt kartais pasireiškia proto atostogos :) Bet šiaip manau, kad eiti į darbą yra lengviau nei auginti namuose vaiką/-us. Nors šiaip šis įrašas ne apie tai :)

Taigi, bandau įsijausti į atostogų grafiką, bet nelabai einasi. Vienintelis dalykas, kuris tikrai pasikeitė - tai miegas ir kėlimasis rytais. Jie jau visai pakenčiami :) O visa kita - vieni reikalai... Ir dar Vilius tęsia savo rudeninį ligų maratoną...

O man liko mažiausiai šešios savaitės laukimo, vaikščiojimo kaip žąsis ir burbėjimo, kad negaliu susilenkti ;) Paskutinės šešios savaitės visiems trims, nes kaip tik Kalėdoms gausime dovanų ir būsime jau penkiese, neskaitant Katino :)

Prieš pora savaičių turėjome tiesioginę transliaciją iš pilvuko. 2D, 3D ir 4D echoskopija - labai įdomu! Dalyvavom visi trys (penki ;)), užtrukom vienok, kol abu pilvinukus nuodugniai apžiūrėjo ir dar kol gerus kadrus fotosesijai gaudė. Net man atsibodo gulinėti, o ką jau kalbėti apie Vilių, kuris, gavęs dar vieną patikinimą, kad sesių nebus, norėjo tiesiog eiti lauk :) Bet - vis tiek labai smagu, kad susiruošėm, nes dvynukų matyt jau daugiau nebenešiosiu, tikriausiai, hahaha :D:D:D

Ir kai kas nors paklausia, koks jausmas lauktis dviejų, tai turiu pasakyti, kad fiziškai - jokio skirtumo nuo vieno (čia gal tik kol kas :)). Na, neskaitant tų pirmųjų mėnesių, kai tiesiog dvėsiau........ O šiaip, nėštutė, kaip nėštutė ;) Jaučiuosi didelė, sunku keisti padėtį, nervina dažnas ėjimas į WC ir negalėjimas išsimiegoti naktį. Nervina, kai žmonės žiūūūri, lyg pirmą kartą matytų nėščią moterį (taip ir norisi atrėžti ką nors LABAI nemalonaus ), erzina, kai klausinėja ko laukiuos (koks visų reikalas?!!!!). Iš tiesų, tai per daug visiem nesigiriu, kad nešioju du (kam reikia, tie žino), nes įsivaizduoju, kad sulaukčiau įvairiausių reakcijų (susižavėjimo ir paguodos, ir dar begalės "protingų" patarimų), kurių man visai visai visai nesinori. Bet kartais išsprūsta... Va, kolegė klausė ko laukiu, tai sakau, vaikų. O ji akis išpūtė - "ką? dvynių?!" Dieve, galvoju, kaip dabar išsisukti.... :) Išsisukau. Geriausiai padeda tiesiog patylėti ir šypsotis ;)

Pasiruošę ar ne,jie ateina :)

Kai po žinios, jog laukiuosi iš karto dviejų, praėjo šokas ir proto sąstingis, mano galvoje ėmė kilti begalės klausimų: kaip juos išnešioti iki galo (ir kas yra tas optimalus terminas?)?; kaip reikės susitvarkyti iš karto su dviem naujagimiai, kūdikiais, metinukais;? kaip paruošti Vilių tokiam dvigubam "nuvertimui nuo sosto"?; kokių daiktų mums tikrai reikės, o be ko mes galėsime tikrai apsieiti?; kokios pagalbos mums tikrai reikės, o ką mes galime bandyti atlikti savo jėgomis? Ir taip toliau, ir pan. Labiausiai tuo metu man norėjosi pasikalbėti su kokia mama, kuri augina dvynius, ir paklausti tūkstančio ir vieno klausimo apie .... viską, bet labiausiai norėjosi, kad kas nors atneštų man sąrašą, kaip reikės tvarkyti praktinius dalykus ir buitį! Šiek tiek panaršius internete, supratau, kad nelabai ką randu. Tuo

met galiausiai aplankė paprasta mintis, kad gi galiu rasti knygų apie dvynių auginimą! Kodėl iš karto apie tai nepagalvojau, nežinau, matyt, tikrai buvo proto sąstingis apėmęs...

Užsisakiau iš karto 3 :)

"Ready or not... Here we come. The real experts' guide to the First year with Twins", Elizabeth Lyons

"Juggling twins. The best tips, tricks, and strategies from Pregnancy to the toddler year", Meghan Regan-Loomis

"Twinspiration. Real-life advice from pregnancy through the first year", Cheryl Lage

Iš recenzijų man labiausiai patiko ir labiausiai laukiau atvykstant trečiosios knygos, tačiau, kai pradėjau skaityti, tai supratau, kad ji visai nekabina... Jos taiklus pavadinimas ir gražus viršelis, bet turinys man pasirodė nuobodokas... Ji tikriausiai būtų tinkama būsimai mamai, kuri dar neturiu vaikų, nes labai išsamiai aprašyti įvairiausi daiktai, kurių gali prireikti arba neprireikti auginant vaikus. Bet kadangi aš jau turiu šiek tiek patirties, tai nemažai puslapių norėjosi tiesiog praversti... Tiesą sakant jos ir nepabaigiau. Ėmiausi kitos.

Kitas dvi perskaičiau daugiau mažiau išsamiai, praleisdama tik tas vietas, kurios man jau žinomos (kaip pvz. apie žindymo naudą) arba kurios tuo metu neatrodė aktualios.

Pirma išvada apie šias knygas: jos visos labai panašios. Visos aprašo daiktus, kurių gali prireikti ir kaip išsiversti neperkant visko "po du". Visos aprašo pirmuosius mėnesius namuose panašiai ir nurodo, kad jie bus vien tik apie kūdikių maitinimą, ir nieką daugiau!!! :) Jos visos šiek tiek pagąsdina, kad bus sunku, bet tuo pačiu išdėsto eilę patarimų, kaip bent kiek pasilengvinti sau gyvenimą. Svarbiausi patarimai - prašyti ir priimti bet kokią pagalbą, net siūloma dar prieš gimdymą susidaryti sąrašą galimų pagalbininkų, ir sudaryti grafiką, kada kurie ateis padėti ir kaip konkrečiai jie gelbės (tvarkys namus, padarys valgyti, pabendraus su vyresniu vaiku ir t.t.). Gal kiek netikėtas buvo patarimas neprašyti pagalbininkų, kad pabūtų su mažyliais, ypač pirmaisiais mėnesiais, o daugiau orientuoti jų pagalbą į kitus gyvenimo aspektus. Gal ir logiška...

Taip pat visos jos siūlo įvairių praktinių patarimų, kaip pvz., kaip eiti apsipirkti su dviem, kaip išsiruošti kur nors vienai su dviem kūdikiais, kaip pasiskirstyti priežiūros darbus ir laiką su vyru, kaip nepamiršti informacijos apie mažylių valgymo ir sisiojimo-kakojimo rezultatus pirmaisiais mėnesiais, ir t.t. Iš tiesų naudingos knygos!

O labiausiai man patiko pirmoji - Ready or not... here we come! Ji parašyta su sveiku humoro jausmu, kartais tikrai smagiai krizendavau skaitydama apie gal ir ne visai linksmas akimirkas :) Ji patiko dar ir dėl to, jog ją parašė mama, kuri laukėsi dvynių jau turėdama vieną vaiką, tai ir tie patarimai tokie šiek teik arčiau realybės. Berods, joje ir radau vieną iš man labiausiai patikusių minčių apie mamas, auginančias dvynius:

"Mamos, auginančios ne dvynius, labai sureikšmina kaip jos tai daro. Bet juos auginančios tiesiog tai daro. Ir svarbu, kad pasitelktum humoro jausmą taip dažnai, kaip gali. Ir susitelktum į vieną dieną tam kartui arba net į vieną valandą, ir ne daugiau. "

Visų surastų knygose naudingų patarimų dabar nerašysiu, manau, dar turėsiu laiko jais pasidalinti, gal ir su komentarais iš praktikos :)

O dabar TOP-10 patarimų, kaip išgyventi pirmuosius metus su dvyniais:

1. Nuolat sau primink, kad ateis laikas, kai tu ir vėl galėsi miegoti. Ir tu vėl galėsi mėgautis maistu, kai jis dar šiltas. Ir tu vėl persirengs savo pižamą anksčiau nei trečią valandą dienos.

2. Priimk tai, jog darysi klaidų. Pažadėk sau, kad darysi geriausia, ką gali, bet jei tai nesuveiks, tu sustosi, pergalvosi ir vėl bandysi. Bet bandysi ir darysi ką nors!

3. Pažadėk savo antrai pusei, kad dalinsiesi savo jausmais, gerais ir neigiamais, apie visą patirtį.

4. Suplanuok laiko sau kiekvieną dieną, nors ir dešimt minučių! Kai vaikai paaugs, tai galės būti ilgesnis laikas.

5. Nuolat sau primink, kokia palaiminta esi, net jei nemiegojai visą savaitę ar dvi nevalgei normalaus maisto. Prisimink, kad gali būti ir blogiau, tikrai gali!

6. Atrask humorą net ir visai nelinksmose situacijose. Kartais viskas, ką tu gali daryti, yra juoktis arba verkti, ir juoktis yra kur kas smagiau.

7. Jei tau reikia paverkti, verk. Kaip sakė viena dvynių mama: "Tikrai bus ašarų. Kartais verks vienas mažylis, kartais abu, o kartais mama, ir tai normalu."

8. Pasitikėk savimi ir savo intuicija nežiūrint į nieką. Tu buvai pasirinkta ne be priežasties.

9. Priimk kitų pagalbą, net jei tai būtų ir labai neįprasta tavo natūrai. Tu turėsi laiko atsidėkoti už kitų gerumą.

10. Turėk pakankamai atsargų šokolado ar bet ko kito, kas suteikia tau laimės :)

Beveik niekuo nesiskiria nuo patarimų tiesiog naujai iškeptai mamai, tikriausiai telieka padauginti iš dviejų... :)