Motinystė. Filmas

Benaršydama interneto platybėse aptikau vieno žavaus jaunikaičio blog'ą, kuriame atradau visai nemažai jo atsiliepimų apie filmus. O kaip tik pastaruoju metu labai noriu pažiūrėti kokių filmų, nebūtinai labai gerų menine prasme, bet smagių, šiltų, kuriuos tiesiog gera žiūrėti. Tai štai, radau keletą įdomių rekomendacijų, viena jų - filmas "Moterhood" su Uma Thurman. Iš karto du kabliukai man: Uma ir motinystė :)

Žiūrėjau labai smagiai! Pasakyčiau taip: filmas "subalansuotas" moterims, o labiausiai - jaunoms mamos. Siužetas labai paprastas: dviejų vaikų mama-namų šeimininkė-buvusi rašytoja-dabar-blogo-rašytoja keliasi, ruošia vieną vaiką į mokyklą, kitą "tampo" visur su savim, tvarko visus kasdienius reikalus, dar ruošia dukters 6 metų gimimo dienos šventę, dar priebėgom ką nors parašo savo blog'e, dar bando sudalyvauti kažkokiam konkursėlyje, kur reikia parašyti 500 žodžių apie motinystę. Anonsuota kaip komedija, bet ne visai komedija, sakyčiau, yra ir daugiau liūdnų nei linksmų vietų: kai ryte mama apsirengia švarkelį ant naktinių marškinių ir tai pastebi tik išsipusčiusi kaimynė, kai reikia iš n-tojo aukšto stačiais laiptais nusinešti trimetį vaiką ir šunį, kuris nemoka lipti tokiais laiptais, kai eina apsipirkti dukters gimimo dienos šventei turėdama tik dviratį nuleista padanga, kai paskui viską turi susinešti į tą n-tąjį aukštą, kai anksčiau buvusi gana perspektyvi jauna rašytoja dabar sugeba suregzti tik banalias nuvalkiotas frazes apie tai, ką jai reiškia motinystė... Filmas dar ir apie tai, kaip ateina akimirkos, kuriomis norisi viską mesti ir bėgti iš miesto, kai norisi užrūkyti (nors visi mamų žurnalai NEPATARIA to daryti prie vaikų), kai nebesijauti verta susidomėjusio vyriško žvilgsnio ar gebanti išsakyti įdomias, protingas mintis, kai kaip ir turi vyrą, bet tuo pačiu jo ir neturi, nes jis be tėviškų ar vyriškų pareigų turi ir darbines...

Tiesa, man buvo labai smagu ir šiek tiek juokinga, nes filme aptikau tokį savo gyvenimo atributų rinkinį, kad net neįtikėtina: jauna mama, rašo savo blogą, planuoja/nori būti rašytoja (na, filmo herojė jau buvo rašytoja, išleidusi kokį tai rinkinuką), jaunasis tėvas - pamišęs dėl knygų, namai - pilni knygų, senų taip pat, jas jis tempia iš visur ir pardavinėja internetu. Viską pažodžiui galėčiau surašyti į savo prisistatymą :)

Filmas nėra kažkuo ypatingas, giliai nenagrinėja šiuolaikinės motinystės tiesų, nepateikia jokių atsakymų, gal net ir svarbių klausimų neužduoda, tiesiog atspindi vienos mamos (na, gerai, - ganėtinai isteriškos mamos :)) vieną dieną - su visais pakilimais ir su visom duobėm. Gerai, kad prieš žiūrėdama filmą neskaičiau jokių "kritikų" atsiliepimų, nes paskaičiusi juos net susigūžiau - kokį "visišką šlamštą" aš žiūrėjau!!! Ir man jis net patiko!!! Ir net labai, nes kitą dieną žiūrėjau dar kartą! O pasirodo, tai "totaliai banali komedija, kurioje juokai net nejuokingi", tai filmas apie motinystę, "kuris nieko apie ją nepasako ir kuris nėra odė motinystei" (pastaroji mintis mane tiesiog pribloškė, pasirodo, kad visi filmai apie motinas turi būti lyg odės, lyg skambios dainos su garbinimais ir nešiojimais ant rankų.). Vis skaičiau tuos neigiamus atsiliepimus ir niekaip negalėjau suprasti, kuo tas filmas toks blogas... Man jis patiko, pakėlė nuotaiką, net norėčiau jį turėti savo filmotekoj, kad užslinkus pilkiems kasdienybės maurams, galėčiau prasiskaidrinti dieną. O gal ir jum patiks? Čia traileris.

Ką mėgsta berniukai...

Vilius: Mama, ką mėgsta mergaitės?

Mama: ???

V: Ką mėgsta mergaitės?

M: O ką?

V: Berniukus!

M: Čia pats taip sugalvojai?

V: Aš !

M: O ką mėgsta berniukai?

V: Mmmm, mamą!

M: O gal mergaites?

V: Nea. Princeses!

Mano akyse šauktukai :)

V: O paskui sako "Aš tave myliu"!

M: Berniukas taip sako?

V: Taip!

Štaip taip, brangieji, mergaitėms užteks berniukų, o berniukai ieškos princesių :)

Ten ir atgal už 0 Lt ;) ARBA ką veikti lietingą dieną Vilniuje

Kai šiandien ryte pažvelgiau pro langą, ir vėl lijo, arba beveik lijo. Jau vakar vakare žinojau, kad šiandien kur nors eisim, na, kad iš namų išeiti, nes kitaip viens kitam su Vilium gerkles pergriaušim: jis norės veiksmo, o aš norėsiu (būdama namuose) - ramybės. Tad dėl visų mūsų saugumo geriau išeiti :) Tas lietus už lango neviliojo, bet susiėmiau ir pati sau priminiau tai, kuo šiaip iš esmės tikiu ir stengiuos vadovautis - nėra blogo oro!!!

Šios dienos planas - pasivažinėti traukiniu. Nes Vilius juo dar nevažiavo. O man pačiai traukiniai labai, net LABAI LABAI patinka. Kryptis - oro uostas. Nes man ten patinka :) O iš tiesų, tai norėjau išbandyti tą traukinuką, vežantį į oro uostą. Kaip tik puiki pramoga porai valandų ir ne vien lauke.

Keletas faktų:
- traukinukas naujas, švarus ir gražus.
- traukinukas trumpas - vos du vagonai, nors iš vidaus atrodo kaip vienas ilgas.
- važiuoja apytiksliai kas valandą, tikslus tvarkaraštis čia .
- kelionės trukmė - 7min., nors realiai kokios 5! :)
- kelionės kaina - 2,50 Lt, o vaikams iki 7 metų - 0 Lt (bet bilietuką vis tiek duoda, su nurodyta kaina - 0 Lt ;))

Kol išėjom iš namų Vilius vis klausinėjo, ar laukia mūsų traukinys, o aš jam aiškinau, kad jis mūsų nelaukia, kad traukiniai turi savo grafiką ir išvyksta nustatytu laiku, ir jeigu mes nespėjam atvykti laiku, tai traukinys nelaukia, ir tada mums reikės laukti kito traukinio, kuris tik po valandos... Ir taip kokius 5, o gal ir 8 kartus :) Kol važiavom mašina iki geležinkelio stoties (mano pradinis planas buvo važiuoti troleibusu, bet kadangi dangus rengėsi prapliupti, o dar ir į parduotuvę planavau užšokti, tai keliones troleibusais palikau kitam kartui), taigi, kol važiavom mašina, Vilius įnirtingai dairėsi ir klausinėjo, kur tas traukinys stovi?! Taigi, buvo proga jam sužinoti, kad traukiniai gatvėmis nevažiuoja, kad reikia bėgių ir kad norint įsėsti į traukinį, reikia nuvažiuoti į traukinių stotį. (Uch, ilga litanija, o dar ir pakartoti, ir visokias detales paminėti reikia :)).

Galiausiai mes stoty! Man buvo smagu, kad stotis tvarkinga ir atsinaujinus (kaip ir žinojau tai, tik lyg ir nebuvau mačiusi savo akim), kad einant į peronus nereikia vaikščioti po smirdintį tunelį (oi, prisimenu dar tuos laikus, vaizdelis būdavo labai niūrus, o apie kvapą iš vis patyliu...). Dabar gi viskas modernu, švaru, tvarkinga, ant sienų reklamos, visos reikiamos nuorodos (beje, aiškios, nepaklydom :)), prie kievienų laiptų į peronus - monitoriai su artimiausio reiso kryptim, laiku ir trukme. Vienas, ko trūko (mums šį kartą netrūko, bet kitiems kelieviams - tikrai), tai, kad laiptai būtų judantys, nes jei reiktų užsitemti lagaminus...

Į peroną atėjom kiek anksčiau, tai Vilius galėjo apžiūrėt traukinį, įsitaisyt prie lango, pažiūrėt, kur kiti traukiniai stovi. Man buvo labai smagu, - sugrįžo tas kelionės pradžios nerimastingas džiugesys, kurį patirdavau kaskart įsėdus į traukinį, autobusą, lėktuvą. Taippppppp noriu keliauti!........

Laukėm, kol pajudėsim...

















...žiūrėjom pro langą...
















...klausėm, ką kalba moters balsas per garsiakalbį...

















... važiavom, kai moteriškas balsas pasakė išlipom oro uosto stotelėj (šiaip paskutinė stotelė, traukinio mašinistas paskui tik pereina per traukinį į kitą pusę ir vėl vairuoja atgal :))...

















...aplankėm oro uostą (ten apžiūrėjom senąjį lėktuvą išvykimo salėje, atvykimo salėje aš išgėriau kavos, o Vilius palaižė (kokius 3 kartus!) čiulpinuką (jis norėjo ledų, bet jų nebuvo, tai kompensacija buvo ledų skonio čiulpinukas :)), pasivažinėjom liftu iš pirmo aukšto į antrą ir atgal (kokius 3 kartus)...
















... ir ėjom atgal į traukinių stotelę stogu dengtu takeliu (kai atvykom labai lijo, tai labai gerai, kad tas stogas yra!)...
























... tada laukėm kelionės atgal į traukinių stotį























Atgal važiuojant Vilius įsitaisė man ant kelių ir visą kelią tutūkino (sakė "Tu-tūūūū!" kaskart, kai traukinys sugausdavo). Viliui kelionė labai patiko, man - irgi, labai. Kita kelionė traukiniu bus į Trakus, o trečia - gal jau į kokią Prahą? ;)
Tiesa, kai lipom iš traukinio Vilniaus stoty, perone jau laukė tėtis su mažu berniuku, be jokių lagaminių ar daiktų, tikriausiai irgi ieškojo smagios pramogos lietingą dieną :)

P.S. Veiksmas vyko tikrai šiandien, bet mano fotikas gyvena dar vakardiena... :)

Sunkiai, bet pakeliamai

"Kai viską turi... Trūksta tik gyvenimo. Jauti? Norą bausti save... Norą pasiteisinti, kad esi gyvas... Norą pakeisti žinojimą, kad širdies gilumoje esi bailys ir egoistas... Nenorą žinoti... Nenorą atminti... Tai visą gyvenimą slypi tavyje. Išdavystė. Kaltė. Gėda."

Dvi moterys. Dvi dramatiškos istorijos. Vertos būti aprašytos. Du vidiniai pasauliai, gilūs, skaudūs, klampūs. Sudėtingos psichologinės būsenos, paranojos, psichozės, depresijos, panikos priepuoliai, pakitusios sąmonės būsenos. Kai tvirtai pirštais įsikibusi į knygą rijau sakinius ir beverčiant puslapį pajutau, kad patekau lyg į besvorį kosmosą, kažkokią tarpinę erdvę tarp mano virtuvės ir herojų vidinio gyvenimo jovalo, supratau, kad rašytoja žiauriai giliai kabina, o jos žodžio galia valdo.

Viename interviu autorės paklausė: "Kur yra ta riba, kai romano turinys jau ne jaudina, o prislegia skaitytoją?" O ji atsakė: "Galbūt tą ribą ir pažeidžiau, galbūt skaitytojas prislegiamas, kaip ir sakote..." Vietomis mane tikrai prislėgė. Bet ne taip, kad nebeišsikapstytum.

Karin Alvtegen. Gėda. Šitos rašytojos knygos iki manęs ėjo lėtai, vis pasirodydamos ir vėl dingdamos, vaikščiojo ratais, buvo perkamos kitiems, kol galiausiai viena laikinai prisiglaudė ir mano lentynoj. O dabar prisiglaus ir kitos, ir su visam. Tikrai. Nes ji rašo taip, kaip man labiausiai patinka - sunkiai, bet pakeliamai.

Kas? Kodėl? Koks?

Čia einamiausi Viliaus klausimai šiuo metu.

"Kas", žinoma, girdime jau gerokai seniau, bet vis tiek dar itin dažnas jo lūpose :) Kartais vargina, bet iš principo atsakyti nesunku, na, beveik visada. Be to, kartais galima perleisti klausimą jam atgal, t.y. paklausti jo paties "na, kas čia?", nes dažnai tikrai žino.

"Kodėl" - hmm, pradėjo klausinėti neseniai, bet taip neintensyviai, kartais, dar nebuvo sunku paaiškinti. Stengiuosi neatsakyti "todėl", nes po keletos bandymų, pati vėliau gavau atgal tokį atsakymą :)

"Koks/ kokia" - va čia netikėtai sunkus klausimas! Ir pateikiamas dažniausiai visai netikėtoj situacijoj, ar būna sunkiai suvokiama, apie ką čia tas klausimas. Atsakymas gali būti pats įvairiausias - spalva, dydis, nurodyti kieno tas daiktas, arba išsamiai apibūdinti. Bet kartais tikrai nežinau, ką atsakyti! Ir sakau "nežinau". Bet... vis galvoju, ar gerai darau :) Nes - "nežinau" mano galvoje turi istoriją. Aš dar pamenu, kaip kažkada man, kažko paklausus, mano mama atsakė "nežinau". Ir puikiai pamenu savo nustebimą - "kaip tai nežinai?! Tu juk MAMA!" Ir dar pamenu, mama klausė: "O tu manai, mama turi viską žinoti?", "Taip", - net neabejodama atsakiau aš. Koks nusivylimas buvo vaikui, kai jis suprato, kad mama nėra visažinė ir visagalė :)

Tai vat, remdamasi savo patirtimi keistai jaučiuosi sakydama tą "nežinau" savo sūnui. Panašu, jog bijau prarasti savo visagalybės ir visažinystės statusą jo akyse (jei dar nepraradau...) :o Tai kaip ten su tuo "nežinau"?...

Eik pas mamą, tėtis neturi laiko! ARBA moteris prieš motiną

Pakliuvusi į mano rankas labai atsitiktinai, knyga apjaukė mintis gerokai. Pats pavadinimas tiesiog prikaustė, - žodžiai, tiek kartų girdėti, tiek kartų ištarti arba palikti ant liežuvio galo, žodžiai, kurie atrodo tokie nekalti, bet iš tiesų, esminiai ir apie požiūrį.

Istorija nesudėtinga: jauna šeima, 4 metų sūnus, daug dirbantis vyras ir mama, bandanti išlaviruoti tarp ambicingos darbuotojos ir tobulos motinos. Pasakojimo stilius toks vykęs ir toks taiklus, kad būtų be galo juokinga, jei nebūtų graudu... Mama neieško meilužio, bet susiranda, nes ji trokšte trokšta nuo vyro abejingumo ir pašaipų, tad sutikusi dėmesingą ir vaikus mylintį (bei jiems laiko turintį) vyriškį, tiesiog pasiduoda jausmų bangai. Vyriškis analogiškai.

Na, dar vertėtų paminėti, kad veiksmas vyksta Prancūzijoje 1976-aisiais.

Labiausiai prikausto veikėjos mintys: apie motinystę, apie tai, kaip ji nenori būti su vaiku, apie tai, kaip jis ją nervina ir kaip ji niekada nesuprato, kuo smagūs vaikški žaidimai, bet ir apie jos meilę sūnui, beribę ir begalinę, ir apie jos profesines ambicijas ir apie jos vyrą, savanaudį egoistą. Ir labai daug apie jausmus, kuriuos ji jaučia ir kurių neturėtų jausti: meilę kitam vyrui, nuobodulį ir susierzinimą su vaiku. Tema "vaikai sugadina moterų gyvenimus" nagrinėjama plačiai ir aštriai. Sakyčiau, net išjudina tvirtai įmūrytą pagrindą "motinystė - tikroji moters savęs realizacija", paklibina taip, kad paskui tenka pakelti akis į niekur ir perkratyti savo mintis, savo pažiūras ir savo įsitikinimus, ir juos dar kartą susidėlioti. Verta paskaityti. Ypač moterims, bet tinka ir vyrams.

Apie nematomus vaikus

Man labai gražus šios knygos viršelis.

Mergaitės akys lyg ir šypsosi, bet lūpos tvirtai laiko tylą. O išsiraizgęs "kažkas" priešais mergaitės veidą, išskiria mus, tik neaišku, kas - ji ar mes - lieka kitoje pusėje.

Vieną dieną mane užvaldė mintys apie Jodi Picoult . Jau buvau girdėjusi apie jos romaną "Devyniolika minučių", taip pat "Mano sesers globėjas", pagal kurė pastatytą filmą esu mačiusi. Dar keletą jos knygų esu mačiusi knygyne, bet taip niekad ir nepaėmiau jų į rankas. Ir štai vieną dieną mintis apie Picoult knygą tiesiog mane apsėdo. Nusprendžiaua perskaityti, kad mintis ta galiausiai atstotų, ir kad "būčiau skaičius". Patyčios ir šaudymai mokykloje man kažkaip baisu, tai ėmiausi šeimos su trim vaikais, kurių vienas serga sunkia leukemijos forma (lyg būtų ne taip baisu....). Stengiausi nekreipti dėmesio į tai, kad skaitau dar vieną knygą apie vėžio palytėtus...

Knyga įtraukia. Smuliai aprašomi veikėjų jausmai, išdėstomos mintys ir susiję (arba nevisada) prisiminimai. Intriga yra puiki. Žodžiu skaityti smagu, jeigu galima taip išsireikšti. Smagu čia ta prasme, kad neliepi sau eiti ir paskiatyti tos knygos, nes jau pradėjai ir dar ją pasiskolinai, tai reikės grąžinti, ir-taiptoliau-ir-panašiai, o skaitai, nes negali neskaityti, -smalsu, nekantru, kas bus toliau. Man patiko, kad pasakojama kelių veikėjų vardu, t.y. viena dalis vieno veikėjo, kita- kito vardu, ir dažnai apie tą pačią situaciją, kaip ją išgyveno vienas, o kaip - kitas. Sakyčiau vykęs pasirinkimas. Dar neperkopus knygos vidurio maniau, kad antroji siužeto linija (tai čia, kur apie advokato ir teismo globėjos meilę pasakoja) visai čia nereikalinga, tik atitraukia nuo pagrindinio veiksmo. Bet perkopus į antrąją knygos pusę, supratau, kad labai man patinka, kad retkarčiais autorė atitraukia skaitytoją nuo tos vėžio palytėtos šeimos išgyvenimų... Beveik visas dalis, kurios parašytos Saros (motinos) vardu, aplaisčiau ašaromis, - žiauriai sunku neįsijausti! Be akivaizdžios knygos temos - kaip išgyvenama vėžio diagnozė vaikui šeimoje ir kasdienybė su šia diagnoze, - man labai įstrigo kita tema - nematomo vaiko. Du iš trijų vaikų toje šeimoje jautėsi nematomi, ir visais būdais stengėsi tai pakeisti. Tema verta atskiros knygos.

Bet iš tiesų, tai nelikau sužavėta. Gal panašiai, kaip po neblogo detektyvo, - kol skaitai, tai puikiai, o kai užverti paskutinį puslapį, tai ir nebesinori palaikyti knygos rankose, dar leisti jausmui pasibaigti ir nurimti, gal perversti dar puslapius lyg atsisveikinant... Kitų Picoult knygų nežinau ar veršiuosi skaityti.

Skaitydama vis lyginau knygą su filmu. Pirmiausia, man kliuvo motinos vaidmens atlikėja, - na, Cameron Diaz man čia žiauriai netinka! Nors kažkur skaičiau, kad pati Picoult labai jos norėjo... Filmas, manyčiau, vykęs. Ir kas keisčiausia, jame viena vieta kur kas geresnė, nei knygoje, - tai pabaiga. Man filmo pabaiga patiko labiau, kur kas labiau nei knygoje aprašyta. Ji tokia realistiška buvo. O knygoje - tokia grynai iš filmo! Kaip bebūtų keista...

Apie planus, akimirkas ir likimo išdaigas

Man patinka esė. Skaityti labiau, nei rašyti :) Na, rašytoja iš manęs tokia labai jau anokia, bet vis tiek negaliu nerašyti. Bet neskaityti negaliu labiau.

Pradžia buvo Knygų mugėj: akis užkliuvo už knygos pavadinimo - "Šiandien aš miegosiu prie sienos". Taip ir sustojau perskaičius. Tai buvo autorės Giedros Radvilavičiūtės esė rinkinys. Jos vardas man nieko nesakė. Pavarčiau, užsikabinau, bet nepirkau, - pasirodė brangoka. Taip ir palikau pažintį su šia lietuvių rašytoja jos net nepradėjusi...

(Dabar lyrinis nukrypimas apie knygų krūvą mano rūsy...)

Kai pirkome butą, jo buvę šeimininkai rūsyje mums paliko "dovanų", - krūvą knygų. Sakė, darykit, ką norit: dovanokit, skaitykit patys, išvežkit makulatūrai ar išmeskit... Nei vienas iš tų variantų man netiko. Retkarčiais vis ateidavo mintis apie tas knygas, bet nieko konkretaus nesiėmiau. Iš tiesų, labiausiai "skaudėjo širdį", kad jos ten taip "bilekaip" suverstos tam rūsy... Ir tik praėjus beveik trim metam mane aplankė idėja - reikia jas parduoti ! Kadangi tapau aktyvi sena.lt lankytoja ir pirkėja, tai supratau, kad atėjo laikas tapti ir pardavėja :) Iš tiesų, šis lyrinis nukrypimas yra ne apie naujai iškeptos knygų pardavėjos pasiekimus, bet apie likimo posūkius. Mokykloje aš labai norėjau užaugus būti bibliotekininke. Namuose visas knygas buvau surašius į katalogą ir lentynose sudėliojusi pagal abėcėlę. Norėjau stoti to mokytis. Tačiau mane daug kas kvailino, kad niekam tikusi ta specialybė. Patikėjau. Ir štai naujas gyvenimo etapas privertė susirasti naują būstą, o jame manęs laukė krūvelė knygų, kurias rinkdama, valydama dulkes nuo jų pašiurusių viršelių, vartydama pageltusius lapus ir suvedinėdama informaciją apie jas į kompiuterį pasijaučiau TOKIA bibliotekininke!!! Kai parsinešiau pirmą krūvelę į kambarį ir suvedinėjau kiekvienos knygos autorių, pavadinimą, leidyklą ir t.t., laikas ir kitas nei mano kambario pasaulis išnyko. Likau tik aš ir knyga. Laikrodis rodė, kad dirbau tik 2 valandas, o man atrodė, kad visą dieną jau sėdžiu su tom knygom, ir norėjau tik vieno - praleisti dar kelias tokias dienas...

Beje, toje krūvoje būta visai neblogų knygų, kurias vos tik suvestas į senų knygų tinklalapį, jau iš karto norėdavo kas nors nupirkti. Visi pirkę knygas buvo kažkokie savotiški žmonės. Nežinau, ar čia tos knygos buvo tokios (savotiškos), ar čia žmonės tampa tokiais, kai pasineria į knygas?.. :) Knygų krūva rūsyje dar nesibaigė, tad malonumas ir netikėtumai manęs dar laukia :)

Grįžtu prie G.Radvilavičiūtės. Besiknaisiodama po tą senų knygų tinklalapį, prisiminiau apie ją (Radvilavičiūtę). Tos knygos apie miegą prie sienos neradau, bet buvo jos kita - "Suplanuotos akimirkos". Nusipirkau. Perskaičiau. Jei visai atvirai, tai, kol skaičiau, vis galvojau: "ką aš parašysiu blog'e apie šitą knygą?......" Esė man patinka skaityti. Ir šitos esė man patiko, sprendžiu iš to, kad negalėjau sustoti nepabaigus skaityti iki galo. Bet tuo pačiu beskaitant lydėjo jausmas, kad man nepatinka! Kažkas mane erzino, gal stilius, gal parinkti žodžiai... Tiksliai žinau tik vieną dalyką, kuris erzino, - tai kai kurios aliuzijos į literatūros kūrinius, meno žmones ar jų kūrinius, kokius nors visuomenės reiškinius ar veikėjus, kurių (visų išvardintų) aš nežinau, nepažįstu, neskaičiau. Ir tada jaučiausi kvaila, neišprususi. O tada kilo jausmas, kad rašytoja "kelia" save prieš skaitytoją. (Hmm, o gal tik aš čia tokia tamsi tundra pasitaikiau?..)

Nors... man labai daug kas patiko Radvilavičiūtės kūryboj. Kad daugiau pasidalinti, reikėtų cituoti, o tai jau knygos perrašinėjimas. Tad geriau jau paskaitykit patys.

p.s. knygą vis dar turiu (iš trečių rankų nepardaviau dar), tad galiu paskolinti ;)

Pašnekesiai

- Mama, o tu moki verkti?

- Moku.

- O tetė verkia?

- Verkia.

- Ir katinas verkia?

- Na, ir katinas kartais verkia.

- O kambarys verkia?

- Ne. Tik žmonės ir gyvūnai verkia.

- Kodėl?

- Hmm... nes jie turi akis, o iš akių ašaros bėga.

- Ir burna verkia!

Supraskit, ne tik akys, bet ir burna verkia :)) Teko tik pritarti.

***

Ryte leidžiu pasirinkti, kokį sūrelį valgys. Pasirinko raudoną (raudonu popierėliu) ir suvalgė visą. Tada sako:

- Noriu mėlyno sūrelio!

- Jau suvalgei vieną, užteks. Gal nori vaflio?

- Noriu.

Paduodu vieną iš pakelio. Jis paima ir man siūlo paimti.

- Imk, imk.

- Nenoriu aš, Viliau.

- Iiiimk! Va, žiūrėk: gražus, neslysta, negriūna (varto visaip tą vaflį rankytėje), - skanuuu!, - aiškina jis man su toooookia pardavėjo intonacija :)