liepos 29, 2009

"Benedikto slenksčiai"


Oi, kaip smagu buvo paimti į rankas lietuvių rašytojos knygą! Labai seniai tai dariau... Šią rašytoją - Laurą Sintiją Černiauskaitę - buvau užfiksavusi, ir jos romanas "Benedikto slenksčiai" kažkaip buvo užstrigęs galvoje. Tad labai apsidžiaugiau radusi šią knygą mamos knygų lentynose. Tiesą sakant, surijau per kelias dienas (ar naktis :), nors labiau esu linkusi skaityti lėtai, pasimėgauti, ypač jei knyga gera :)

Labai šilta, gili, švelni ir tikra, kaip pats gyvenimas, knyga. Veikėjai tokie tikri, kaip sutikti žmonės, vieni kelia pasigėrėjimą, susidomėjimą, kiti - erzina ir nervina :) Atrodo, jog beskaitydamas viską išjauti pats, kaip ir romano herojus. Man labai patiko, ypač romano pradžia. Gal šiek tiek buvo nuobodoka dalis apie Beno santykius su jo mergina, nors iš kito spusės, tokie jie juk ir yra, kai tau tik -niolika - neaiškūs, siautulingi, prieštaringi ir vedantys iš proto...

Da Vinčio kodas...



Hmm, štai taip nutiko, kad tik dabar perskaičiau tą garsųjį "Da Vinčio kodą" (Dan Brown). Tiesa, filmą esu mačiusi, bet tai buvo jau senokai. Ir kadangi turiu labai įdomią savybę neatsiminti matytų filmų pabaigos (!!!), tai knygą skaityti buvo taip pat įdomu, kaip ir nemačius filmo :)

Įsivažiavus skaityti, pamaniau, kad tai tiesiog geras detektyvas ar trileris. Perkopus į antrąją knygos pusę, jau rimčiau ėmiau mąstyti apie tai, kas rašoma, apie patį turinį ir autoriaus nešamą žinią. Ir tiesą sakant, man visai priimtina ta knygoje pateikiama versija apie Jėzaus gyvenimą, apie Bažnyčios siekį sumenkinti moterį ir jos dieviškumą ar šventumą (taip pat galimą kaip ir vyrų), apie tos pačios Bažnyčios siekį išlaikyti valdžią (ar įsitvirtinti joje) ir su tuo susijusius nesąžiningus veiksmus... Manau priimtina todėl, jog esu skeptikė religijų atžvilgiu. Labiau gal tikiu aukštesne jėga, tebūnie kartais pavadinta Likimu ar dar kaip nors. Man iš tiesų labiau priimtinas Jėzaus vaizdaviams kaip žmogaus, turėjusio išskirtinius gebėjimus vesti žmones, jiems kalbėti ir juos įtikinti, ir gyvenusio žmogišką gyvenimą, turėjusio šeimą ir t.t., nei Jėzaus - Dievo sūnaus, pagimdyto nekaltos mergelės, švento ir ne visai tikro.

Nors negaliu labai jau argumentuoti savo požiūrio, nes nesu Biblijos skaitytoja, nesu jos žinovė, tad tiesiog pasakysiu, jog knyga verta dėmesio, dar kartą pergalvoti apie savo tikėjimą ar netikėjimą tuo, kas sakoma ir rašoma, gal ir labai nuo senų laikų, gal ir labai, atrodytų, įtakingų žmonių...

liepos 18, 2009

Atostogos. Stovykla

Kai grįžome iš Juodkrantės, turėjau pusantros dienos pailsėti nuo kelionės ir susiruošti kitai kelionei - mano su Viliumi stovyklai. Tad visą tą laiką skyriau skalbimui, daiktų sąrašo sudarymui, trūkstamų dalykų pirkimui ir daiktų susikrovimui. Na, gal dar buvome kokį kartą išėję pasižvalgyti po miestą :)

Taigi, stovykla.


Vieta. Ji vyko tolimoj sodyboj Zarasų rajone netoli Ligajų ežero. Tai mūsų lankomos mokyklėlės "Strazdanėlės" vasaros stovykla.

Kopmanija. Ji truko 1 savaitę, iš viso buvo 10 mamų ir 1 tėtis, o vaikučių 15 :) Kadangi vaikų amžius buvo panašus - apie 2-3 metukus, tai drąsiai galima vadinti pyplių stovykla! Turėjome dar kūdikėlį - 6,5mėn., ir dar vieną vos peržengusį metukų slenkstį. Vilius buvo trečiasis pagal jaunumą :) O visi kiti - jau turėję savo 2-ojo gimtadienio šventę. Vyriausia buvo 6 metų mergaitė, kuriai draugiją palaikė 5 ir 5,5 metų "kolegos" .
Tema. Stovyklos tema buvo pagoniška Lietuva. Per savaitę susipažinome su pagoniškais dievais ir deivėmis, mitinėm būtybėm ir kitais veikėjais, keletas iš jų, kuriuos dar pamenu: Dimstipatis, Pagirnis, Gyvatė, Austėja, Žemyna, Perkūnas, Kaukučiai, Puškaitis, Rasa, Aušrinė...

Namas. Štai tokia šauni kompanija gyveno viename dideliame name. O kadangi jis buvo medinis, tai galima sakyti gyvenome avily... Medinės sienos garsą sulaiko prastai, tai girdėjome beveik visų gyventojų verksmus, riksmus, juokelius ir auklėjimus :) Man buvo didysis atradimas, kad Vilius gali užmigti ir ramiai miegoti esant TOKIAM šurmuliui!

Mes gvenome antrame namo aukšte, o į ten vedė tokie sakyčiau labai jau statūs laiptai, tad miego metu dažniausiai "budėdavau" kambaryje. Tuo visai džiaugiausi, nes galėjau ramiai skaityti knygą ar saldžiai numigti pietų miegelio šalia Viliaus :)

Dar džiaugiausi, jog visą savaitę nereikėjo rūpintis buitim: nei valgio gaminti, nei tvarkytis... Na, tik pusryčiai buvo mūsų valioje, ir indus reikėjo susiplauti, bet kas tos 2 lėkštės...

Dienotvarkė. Kiekvieną rytą pradėdavom mamų mankšta ant pievelės. Vaikams buvo smalsu stebėti. Vilius nelabai leisdavo ramiai atlikti visus pratimus, tad reikėjo pasitelkti kūrybiškumą, jei norėjau bent kiek pajudinti kūną, o norėjau... Tad keldavau tik vieną ranką, arba šokdavau su "svareliu" ant rankų :))) Bet vis tik buvo labai gerai pasportuoti.

Paskui vykdavo vaikų pamokėlės: muzikėlė su pasišokimais, mankštelė ir dailė. Vilius dažniausiai praleisdavo mankštelę, nes stovykloje jam būdavo per ilgi užsiėmimai, tiesiog tapdavo neįdomu it jis mane išvesdavo žaisti kitur ....

Tuomet būdavo šiek tiek laisvo laiko iki pietų, po pietų - miegelis. Miego metu mamoms būdavo siūloma veiklos, tai ko tik tos mamos nedarė - ir maišelius žolelėms siuvo, ir kastanjetes darė, ir sapnų gaudytojus kūrė, ir lietaus lazdas dažė. Na, aš kadangi buvau mieganti mama :), tai spėjau tik lietaus lazdą pasidaryti. Lietaus lazda - tai toks alia instrumentas. Tai kaip ir vamzdis, padarytas iš berods storo kartono, gerai sukaltas ir sulipdytas. Viduje yra kokių tai mažų rutuliukų, kurie nuostabiai barška, ošia, čeža, kai vartai lazdą. Tikrai panašu į lietų. Tad tokias lazdas mamos dažė visokiom sudėtingom dekupažo technikom, o aš tiesiog nudažiau :)

Apie 17val. kasdien turėdavom arbatėlės gėrimą. O arbatą ruošdavo kelios mamos susimetę. Buvo visokių įdomių arbatų: mėtų, šalavijų, tarkuotos imbiero šaknies su citrina, jogų su pienu, baltoji ir t.t.

Tuomet vakariniai užsiėmimai vaikams. Kas nors su muzika, ir estafetės, kurias Vilius ir vėl visas praleisdavo. Na, tiesą sakant, jam buvo per sudėtinga suprasti, kodėl jis turi daryti visokius keistus dalykus. Ir žiūrėti jam nebuvo įdomu :/ Tad eidavom mėtyti ar spardyti kamuolio.

Po vakarienės būdavo "labanakt vaikučiams" - pasaka, vaidinama lėlėmis pro kvadratinę skylę užuolaidoj :) Labai šaunu būtų, jeigu Vilius žiūrėtų :) Taigi, ir pasakos nežiūrėdavom. Tik kokias 2 minutes pradžioje.

Ir apie 22val. jau eidavom miegoti. Namas nutildavo įvairiai, kartais tik artėjant vidurnakčiui. Vakarais kas ką: kartais mamos susėsdavo paplepėti, ėjom į pirtį. Aš dažniausiai rašydavau dienoraštį ar skaitydavau. Netraukė manęs daug bendrauti, gal ir dėl to, kad dalis mamų jau buvo senos draugės. Gal ir dėl to, jog skaičiau "Da Vinčio kodą".... :)

Įdomybės ir atradimai. Vienas pagrindinių atradimų buvo tai, jog Vilius nenori žaisti su vaikais. Jis dažnai eidavo žaisti kitur, kad būtų vienas. Hmm, iš pradžių man buvo neramu, paskui supratau, kad jam tiesiog per daug ir per dažnai tiek vaikų. Geriausiai jis žaisdavo su vienu berniuku - 2,5 metukų M. Geriausiai - tai reiškia nesipykdavo, pasidalindavo žaislais ir pan. Daugiausiai peštynių ir nervų Vilius "išgadino" su savo kaimynu (gyveno mums už sienos ir durys buvo šalia) irgi 2,5metų B. Oi, šis veikėjas buvo mažasis peštukas. Kažkaip jam labai knietėdavo ką nors iškrėsti - pastumti, suduoti, atimti žaislą, įsibėgėjus užšokti ant kito vaiko. Na, sakyčiau tokie gana agresyvūs žaidimai... Ir taip su visais elgdavosi. Kadangi buvome kaimynai, Viliui teko dažniausi išbandymai :) Tai kokią antrą dieną Vilius pradėjo mašinytes nešiotis visur su savim, ir nepaleisdavo beveik visai. Man net buvo šiek tiek gaila žiūrėti, kaip vaikas bijo, kad iš jo gali atimti ką nors... Tokia štai skaudi pirmoji grupės gyvenimo patirtis Viliui.

Kitas atradimas - Vilius gerai miega. Nors visą dieną praleidus gamtoj, tikriausiai mes visi gerai miegam :) Ir Vilius valgė viską, kas buvo patiekta!!! Super! Tik grikių košės nevalgė, vienintelės.

Man buvo neblogos pamokos, kaip reikėtų elgtis jei mano vaikas muštųsi. Nes stebint mažąjį B. tikrai susimąstydavau, kaip aš reaguočiau. Nes jo mamos aiškinimai ir susitarimo priminimai nelabai veikdavo: jis pasakydavo, kad supranta, jog negalima muštis, bet vis tiek mušdavosi, o paskui eidavo glostyti to vaiko... Man labiausiai piršosi mintis, jog jis taip siekia visos grupės dėmesio. Mamos dėmesio, panašu, jis ir taip daug gauna.

Tokia sakyčiau ekstremaliausia situacija su B. buvo, kai jis tyčia apsisiojo Viliaus medžiagines mašinytes! Hmm, net nežinojau kaip sureaguoti. Bet tikrai mačiau, jog tyčia tai darė. Įdomu, kaip vaikui tai atrodo, ką jis nori tuo pasakyti? Jog tai jo?.. Ar kad jis nemėgsta Viliaus? Ar gal kad jis nemėgsta manęs?.. Tiesą sakant, man jis irgi nebuvo labai simpatiškas vaikas... Retai taip pasitaiko, bet būna. Gal vaikas ir nujautė.

Vis tik B. elgesys kėlė man daugiausiai apmąstymų apie auklėjimą, santykį su vaiku, vaikams - nerimo dėl jų žaislų, o B. mamai - galvos skausmo, ką daryti, kad tai nesikartotų. Tuo pačiu stebėjau, kaip Vilius reaguoja į agresyvų elgesį su juo. Vieną pavakarę kai lijo, vaikai lakstė po balas, ir B. atėjęs pastūmė Vilių. Vilius tiesiog žiūrėjo nustebęs, nes iš tiesiog stovėjo šalia. Dar kartą B. Vilių pastūmė jau smarkiau ir šis parvirto, atsistojęs neverkė, tiesiog žiūrėjo nustebęs. Nesikišau, norėjau pamatyti, kaip vaikai patys išsiaiškins. Berods, B. mama įsikišo.

Praėjus jau savaitei po stovyklos, įspūdžiai likę tik geri. Kai grįžau namo, visą dieną vis pasakojau apie stovyklą, tai tą, tai aną :) Supratau, kad daug visko įvyko, jei ne išorėj, tai mano mintyse.

O Viliui irgi buvo svarbių patyrimų. Praėjus dienai po grįžimo išėjome į mums įprastą žaidimų aikštelę, ir ten kai prisirinko daugiau vaikų, Viliui kilo panika, kad kiti vaikai ima jo žaislus. Anksčiau to niekada nebūdavo. Nusprendžiau neerzinti vaiko ir nuėjome savais keliais. Panašu, jog dalintis mokysimės ilgai ir kantriai :)






liepos 13, 2009

Atostogos. Juodkrantė

Praėjusias dvi savaites su Vilium keliavome. Iš pradžių buvome prie jūros Juodkrantėje, o paskui važiavome į stovyklą kaime. Taigi - Juodkrantė.
Kelionė nebuvo lengva. Aišku, važiavome per Viliaus pietų miegą, bet jis tiek valandų neišmiega, tad teko sustoti 2 kartus. Paskui dar kelte per Kuršių marias irgi teko Vilių iškelti iš mašinos, tad įsodinimas atgal į kėdutę į kelionės pabaigą buvo labai jau triukšmingas. Iš viso mašinoje teko prasėdėti 4,5val., ir jas Vilius atlaikė didvyriškai, paminint ir tai, jog buvo karšta, ir aš pati jaučiausi "troškinta". Užbėgant įvykiams už akių - kelionė atgal praėjo kur kas geriau, nes Vilius miegojo ilgai, tad ir pasipiktinimo iš jo sulaukėme mažiau :)
O Juodkrantėj mes gyvenome ne prie marių, kaip didžioji dalis polsiautojų, o prie jūros, - žmonių nedaug, paplūdimys toks apytuštis, pušynai ir takeliai aplinkui. Iš ties, puiku. Pajūrio smėlis Viliui tokio didelio įspūdžio nepaliko, kaip kad aš tikėjausi. Daug labiau jis džiaugėsi smėliu pernai, kai dar tik ropinėjo :) Šįkart jam buvo įdomiau bėgti į jūrą, mėtyti į ją kamuolį, spardyti kamuolį po smėlį.
Daug laiko prie jūros neleidom, t.y. nesėdėjom ir "nesideginom". Tomas visai tokių dalykų nemėgsta, o aš irgi nesu fanė, tuo labiau, kad Vilius iš tų vaikų, kurie po 15-20min. buvimo vienoje vietoje jau sako "tepu tepu". Taigi, daugiau laiko leidom judėdami tai šėn, tai ten. Buvom Jūrų muziejuje, aplankėm pingvinus, ruonius, jūrų liūtus. Viliu labiausiai patiko didelis baseinas su daug žuvų, didžiausios ten buvo eršketai. Taip pat buvom pas delfinus, stebėjom jų pasirodymą. Jau buvau mačiusi prieš pora metų, bet ir vėl buvo labai smagu stebėti tuos gražius, protingus ir tokius geranoriškus gyvūnus. Man jie visada atrodo tokie gerai nusteikę :)) Viliui irgi patiko. Žiūrėjo išsižiojęs. Apsidairiau ir pamačiau, kad ir kiti panašaus amžiaus vaikai sėdi sustingę ir stebi išsižioję, tikriausiai, amžiaus tarpsnio ypatumai :))
Vieną popietę svarstėm kur važiuoti - ant Pilkųjų kopų ar ant Raganų kalno. Nusprendėm pabandyti aplankyti abu. Aš maniau, kad Viliui bus įdomiau ant Raganų kalno, nes jam patinka miške, bet pasirodė, jog kopose jam LABAI patiko, o ant Raganų kalno pradėjo išsidirbinėti, lįsti į krūmus ir kitaip bandė susižaloti :) Buvau nustebusi, kaip jis kantriai savo mažom kojytėm užlipo visą kelią ant Pilkųjų kopų, tik grįžtant teko šiek tiek panešti. Pakeliui sutikome vokiečių turistų grupę, tai žmonės šypsojosi matydami tokį mažą savarankišką keliauninką (rankos juk neduoda!).
Taigi, įvykdžiau kelis punktus iš šiųmetinių planų "ką nuveikti drauge su Viliumi": pabuvom prie jūros (tiesa, noriu dar :)), aplankėm delfinariumą ir jūrų muziejų, pakeliavom trise, nors ir labai trumpai.





"Nerimo dienos"

Nerimo dienos ne mano gyvenime, tai knyga. Ne taip seniai ją baigiau skaityti. Richard Yates ją parašė jau kadais - 1961 metais, bet įdomi ir aktuali dar ir šiandien. Klasika yra klasika :)

Iš tiesų, tai pirmiau pamačiau filmą tuo pačiu pavadinimu, jis pasirodė šiais metais, režisuotas Samo Mendeso, pagrindinius vaidmenis atlieka Kate Winslet ir Leonardas DiCaprio. Filmas man patiko, vertė galvoti kaip mes gyvename šiandien. Visa knygos (ir filmo) fabula sukasi apie tai, kaip jauna šeima gyvena "teisingą" gyvenimą, - turi namą priemiestyje, vyras dirba "gerą" darbą, išlaiko šeimą, moteris prižiūri namus, augina du vaikučius... Taip sakant, gyvenk ir džiaugis, bet jie nesidžiaugia, toli gražu, jie jaučiasi lyg kalėjime, nes tai ne jų gyvenimas, nes tai ne gyvenimas, o tik plaukimas pasroviui. Ir tuomet veiksmas pasisuka taip, jog jie sugrįžta prie jaunystės svajonių ir patiki, jog ir dabar gali bandyti jas įgyvendinti.

Man patiko tai, jog knygoje daug apmąstymų, santykių nagrinėjimo, svarstymo, abejonių. Atskleidžiamas tikras gyvas žmogus, kuris ir nori, ir nenori, ir ryžtasi keistis, ir labai bijo prarasti stabilumą, ir myli, ir nekenčia savo sutuoktinį ...

Kaip visada - knyga geresnė už filmą :) Jis tiesiog negali atskleisti visų tų minčių ir niuansų, kurie aprašyti knygoje ir kuriuos dar gal pati prikūriau :)

Mačiau ir kitų šio autoriaus knygų, bet jis pats sakė, jog ši knyga-jo geriausia iš visų parašytų (beje, pirmoji!), tad ir nežinau, ar tikrinti šį jo teiginį :)