Teatras prasideda (beje, ir baigiasi :)) nuo rūbinės. Kai buvau vaikas visuomet norėjau dirbti teatro rūbinėj :) Ypač pasibaigus spektakliui. Ir dabar man tai ne tiesiog paprastas fizinis darbas, o kažkas šiek tiek smagiau ir svarbiau :) Teatro rūbinė - tai ritualo dalis. Ėjimas į teatrą man yra ritualas, ir jis prasideda ne tuomet, kai užgęsta šviesos salėje, o tuomet, kai perki bilietą. Kartais jį perki geroookai anskčiau, kad tikrai turėtum vietą toje tamsioje salėje, kurioje skleidžiasi teatro paslaptis ir galia.
Kai mokiausi mokykloje, kartais eidavom su visa klase į teatrą. Tuos momentus atsimenu kaip smagias, kažkokios paslapties ir nepaaiškinamo jaudulio kupinas akimirkas. Pamenu, kažkada net sėdėjom tiesiog ant laiptų, nes daugiau vietų nebebuvo. Tačiau tai buvo tokie nuostabūs laikai :)
Dar kai neturėjau vaiko (ir planuose dar nebuvo :)), savo darbe be visų kitų atsakomybių dar turėjau ir tokią - organizuoti renginius įmonėms darbuotojų vaikams! Na, dažniausiai Kalėdinius. Visuomet samdydavom kokią aktorių trupę trumpam spektakliukui, ir tik tuomet pakviesdavom tą laukiamą dovanų dalintoją. Jau tuomet atlikusi visus techninius ir organizacinius darbus per spektaklį niekur nedingdavau (nors dažniausiai tai būdavo sekmadienis...), atsisėsdavau ir žiūrėdavau spektaklį. Ir man būdavo taip smagu, gal kad sugrįždavau į vaikystę, gal kad tie vaikiški spektakliai tokie tikri ir kupini gėrio, gal kad vaikams vaidinantys aktoriai privalo būti absoliučiai nuoširdūs, kitaip nepasieks tų mažų širdelių...
Dabar, kai jau turiu puikų kompanioną (ir "priežastį":)) vaikiškiems spektakliams, į teatrą einu kur kas dažniau, ir mano didžiam džiaugsmui - į spektaklius vaikams! Per metus mes su Viliumi aplankėm 7 skirtingus teatrus ir pamatėm 10 spektaklių vaikams!
Apie pora spektaklių jau rašiau, o visi kiti aplankyti kažkaip liko už kadro :) Taigi, čia tai, ką esame aplankę ir trumpi mano įspūdžių aprašymai.
Teatras "Lėlė"
"Bitė Maja" - aprašymas buvo anksčiau, o vertinčiau kokiais 8 iš 10.
"Ragana ir Lukošiukas" - labai gražios veltos lėlės, daug dainuoja ir tai šiek tiek apsunkina siužeto supratimą. Kai kurios replikos labiau skirtos suaugusiems nei vaikams. Kadangi nemažai dainuojama, tai vaikui buvo sunku suprasti žodžius ir tokiu būdu sekti siužeto liniją. Vertinčiau kokiais 6 iš 10.
Keistuoliai
"Geltonų plytų kelias" - Keistuoliai man yra ir aukštos kokybės ženklas, tad pasakyti ką nors neigiamo ar kritiško nepavyks :) Nors ir netrumpas (2val.) spektaklis, ir pagrindinė mintis ne taip lengvai pagaunama mažiems vaikučiams, maniškis kokiu tai stebuklingu būdu išsėdėjo abi dalis ir net pertrauką ištempė :) (nors turiu pripažinti: gerai, kad rankinėje turėjau užsilikusią šokolado plytelę ir šiek tiek sausainių ;)). Puikus spektaklis, graži mintis, kad turėdamas svajonę, nepaliauk norėti, stengtis ir tikėti. Vertinu 10/10.
"Mamulė Mū" - jei jums ir/ar jūsų vaikui patinka knyga apie Mamulė Mū ir Varną, tuomet spektaklis patiks lygiai taip pat :) Labai vykusi sceninė knygos versija. Kadangi mano Vilius Mamulės Mū ir Varnos nuotykius yra išklausęs daugyyyyyybę kartų, jam patiko :) Tiesa, jis buvo labai rimtas viso spektaklio metu, ir atidžiai klausėsi teksto, ir vis linkčiojo, jei herojai kalbėdavo tais pačiais sakiniais, kaip knygoje :) 10/10!
"Trys lokiai" - šį spektaklį žiūrėjome tryse: aš, Vilius ir senelis :) O užsukom labai atsitiktinai, tiesiog ėjome pro šalį, kai viešėjom Panevėžyje, kadangi buvo savaitgalis ir niekur neskubėjom, o Vilius užmatė įėjimą į teatrą, tai ir nuėjom :) Man labai patiko, kad pasakojimas vyko lyg knygoje su erdviniais paveikslėliais. Kai keisdavosi pasakos scenografija pagal siužetą, aktorės tiesiog perversdavo kitą didelė puslapį. Pasaka apie mergaitę, kuri atėjo neprašyta į lokių namus, suvalgė košę ir t.t. Mums visiems patiko, nes spektaklis gražus, subtilus, nerėkiantis ir t.t. 10/10
Jaunimo teatras
"Arklio Dominyko meilė" - hmm, man patiko. Tačiau Viliui - nelabai. Po kokių 5min. jis jau norėjo išeiti. Tai teko įkalbinėti ir aiškinti, kad pradėjus jau reikėtų ir pabaigti žiūrėti. Spėju, kad nelabai patiko todėl, kad aktoriai buvo labai arti, nes salytė labai nedidelė. Be to, vaidino patys aktoriai, ne lėlės, bet Keistuoliuose irgi ne lėlės vaidina, bet Viliui patiko. Dar manau, ir pats siužetas ir idėja jam buvo kiek pers sudėtinga. Aš vesčiau kiek paūgėjusius vaikus, gal nuo kokių 5-6m. Taigi, didesniems vaikams ir suaugusiems: 9/10, o mažiems vaikams 5/10.
Raganiukės teatras
"Skraidantys meškinai" - jei neklystu, tai buvo pirmasis Viliaus spektaklis. Iš tiesų smagus ir gerai nuteikiantis, tinka patiems mažiausiems, jie gali atsinešti savo žaisliuką, kuris bus įtrauktas į spektaklį :) Ir tinkamas kaip pirmasis, nes tikėtina sukels teigiamas emocijas. 8/10
"Pifo nuotykiai" - paskutinis matytas spektaklis. Na, siužetas pažįstamas, jei pamenate šuniuką Pifą, katiną Herkulį iš savo vaikystės. Viliui visai patiko, man - nelabai. Kažkoks jis man pasirodė lėkštas ir paviršutiniškas. Nors mintis tokia, kaip ir visose pasakose: sukčiai ir tinginiai susilaukia atpildo, o skriaudžiami gerieji herojai galiausiai būna tinkamai įvertinti. Man nepatiko, kad nemažai mušimosi ant scenos, kad ir suvaidinto, kad ir tarp herojų gyvūnų, jis buvo kiek per garsus ir per trankus (viena maža mergaitė kaskart pradėdavo gailiai verkti, kai Pifas pradėdavo kalbėti :) Mama ir jos didesnė sesuo, deja, didesnę dalį spektaklio praleido...). Iš visų matytų jis man toks labai jau vidutinis. Nors vaikams, panašu, patiko. Beje, Viliui labiausiai patiko herojė Pelytė - švelniausioji ir geriausioji veikėja :) 5/10.
Elfų teatras
"Skudurinės Onutės pasakaitės" - tokia lietuviška ir kamerinė "Žaislų istorijos" versija :) Apie vaiko ir jo mylimo žaislo santykį. Man labai patiko. Viliui irgi patiko. Žiūrėjo susidomėjęs. Vaidina jauni aktoriai, nedaug scenografijos, graži muzika ir dainos. Nebuvo labai didelio WOW, tad 9/10 :)
Stalo teatras
"Peliukas gitaroje" - pats nerealiausias spektaklis!!! Nedaug žodžių, gera muzika, puiki Peliuko lėlė, su visais smulkiais judesiukais ir akių mirksėjimu :) Vilius tiesiog buvo pakerėtas, aš, beje, irgi. Ėjau nelabai žinodama, ko tikėtis, tačiau labai noriu ir vėl nueiti į šito teatro spektaklį. Nes jis taip suderintas, jog yra suprantamas ir tinka tiek vaikams, tiek suaugusiems. 10+/10 ;)
O kai pradedi, tai nebegali sustot :) Dar laukia Vilniaus mažasis teatras su nauja programa vaikams, o kur dar Operos ir baleto teatras!! Tik vis svarstau, ar dar ne per anksti vesti į operą ar baletą, ar trimetis jau išsėdėtų susidomėjęs? Hmm....
5 komentarai:
aciu uz sita post'a. mes irgi einam i spektaklius, bet tiek daug negaletume pasigirti. Buvom Leles teatre Kates namai, tai visai neblogas, o stai keistuoliuose buvom Stebuklingam Juozapo apsiauste, tai man labai patiko, tik sakyciau, gal nelabai vaikiskas, ypc kai kurios vietos. tai gal maziukams ir nelabai, nors toks ten pusiau miuziklas, tai daineliu gali klausytis. kiek suprato meda, nezinau. Reikes dazniau eiti :)
Aš pati gerokai nustebau, kai šiandien suskaičiavau, kiek čia mes jau apėję :) Kaip kokie tikrų tikriausiai teatrofilai :)
Vaidule, į kokį matytą spektaklį rekomenduotumėte nueiti su 1m.10mėn. vaikučiu? Buvome tik vieną kartą prieš kokius tris mėnesius ir spektakliuką "Gerasis šuo Fredis" teko palikti:(
Labai priklauso nuo to 1m. ir 10mėn. vaikučio: jeigu iš jautresnių, tuomet reikėtų kokio ramesnio, švelnesnio spektaklio. Galbūt tiktų "Skraidantys meškinai" Raganiukės tetare, jis ir neilgas. Dar man labai paliko įspūdį "Peliukas gitaroje" Stalo teatro, jis pakankamai subtilus ir mažam vaikui. Nors jame skamba įvairi muzika (gitara gyvai groja). "Bitė Maja" Lėlės teatre irgi visai tinkamas variantas, nors lėlės ir nebuvo labai aiškios, t.y. net aš ne kaskart suprasdavau kas tai per naujas veikėjas atsirado... Pažiūrėkit dar Vilniaus mažojo teatro repertuara, nes jame yra keletas spektaklių vaikams nuo 2metų.
Kažkaip buvau praleidus šį įrašą, tai dabar su dideliu susidomėjimu perskaičiau.
Man irgi be galo patinka vaikščioti į spektaklius, nors mūsų mąstai nepalyginti mažesni (tačiau tikrai kuo toliau, tuo daugiau eisim).
Nustebau, kad su Viliuku jau ir į Keistuolius ėjot - kažkaip aš net nesvarsčiau varianto eiti į jų spektaklius, nes man vis atrodė, kad dar reikia paūgėti.
Aš labiausiai mėgstu Lėlės teatrą, ypatingai mažąją salę. O pats gražiausias jų spektaklis man "Pasaka apie vėžliuką". Dabar kai buvau su Justuku tai net apsiverkiau... Kažkaip taip širdį suspaudė, kai išvydau tuos pačius aktorius, kurie vaidino šiame spektaklyje ir prieš dešimt metų, kada vaikščiojau su Pauliumi. Nueikit pasižiūrėt šito, tikrai verta.
Rašyti komentarą