3 metai, kupini kupini :)

Trys metai mamystės. Trys metai atsidavimo, dėmesingumo, puoselėjimo. Trys metai savęs auklėjimo, mokymo, šiek tiek gailėjimo, šiek tiek kaltinimo, daug nuovargio. Trys metai sekimo, buvimo greta, palaikymo, guodimo ir glostymo. Trys metai žaidimų, pasakų ir fantazijų. Trys metai mažų smulkių judesių atrišant, užrišant, atsegant ir užsegant, aprengiant ir nurengiant, uždedant, nuimant, nuvalant, pataisant, paglostant, mojant ir rodant. Trys metai džiaugsmo, ašarų, verksmo, juoko, krykštavimo. Pirmieji trys metai aplankiusios nebevienatvės. Jau TRYS metai !

Žiūriu aš į Vilių ir kartais taip keista, - kieno tas didelis vaikas? kada jis spėjo užaugti?.. Jau toks nemažas, tiek daug suprantantis ir gebantis. Nors jam vis dar labai patinka būti mažu, visai nesiskubina užaugti ir būti kaip "tie dideli" :) Lyg žinotų ką nors daugiau ar prisimintų iš anksčiau...

Jis toks savotiškas vaikis... (o gal kaip ir visi - savotiški :))

Viešumoj baisiai kuklus, žodžio neištempsi, akių nepakelia, o namuose tarška, kaip radijas :)

Klausimų turi milijoną, bet ir nuomonę savo turi irgi apie viską (beveik), ir kartais tenka susiginčyti dėl dalykų, kurių jis visai nežino, bet įsitikinęs priešingai :)

Jis nori bendrauti, eiti, matyti žmonių: vietoj miško vis dažniau renkasi pasivaikščiojimą mieste, o "Akropolis" - vos ne smagiausia pramogą (baisingai vartau akis - iš kur?!!!). Tačiau... tuo pačiu nepatinka didelės minios, nelabai veržiasi prie vaikų (pvz. prieš gimimo dieną pasakė, jog per savo gimtadienio šventę nenori vaikų :)). Mieliausiai laiką leidžia didelės šeimynos rate (čia įtraukiant senelius, tetą ir t.t.).

Vilius toks tvirtas savo pasirinkime, jog mano tikėjimui savo didžiąja kantrybe atėjo sunkios išbandymų dienos. Kartais ji griūna kaip priešų subombarduota siena... Kartais pavyksta išlaikyti ir pačius aršiausius puolimus :) , tačiau kokiais vidiniais resursais!!! ;)

Vilius - mano didysis mokytojas ir asmeninio tobulėjimo koučeris. Rimtai. Dar niekada taip giliai nesikapsčiau ir taip savęs neplakiau už savo elgesį, kaip per šiuos trejus metus. Ir ne taip dažnai anksčiau tekdavo kuo rimčiausiai svarstyti tinkamiausio poelgio variantus beveik be teisės suklysti. Beveik, nes Vilius jau pažįsta atsiprašymo galią.

Mažas žmogutis su tokia didžiule vidine jėga!

~~~

O gimtadienio šventė buvo tokia ypatingai šeimyniška. Tik mes. Kaip Vilius prašė - jokių kitų vaikų :) Kažkokių didesnių draugų ir neturi, visi jo draugai-vaikai kol kas tik darželyje.

Šeštadienį (dieną prieš gimimo dieną) beveik visą dieną kepiau ir lipdžiau tortą. Po netrumpų pasvarstymų nusprendžiau tortą ne pirkti, o kepti pati. Och, teko ryžtis :) Ryžtis todėl, kad nesu ta, kuri kepa tortus kartą per mėnesį, netgi ne kartą per metus :))))

Kepiau pagal šį receptą ir išėjo štai toks:

Man labai patiko visas kepimo ir "montavimo" procesas. Labai! Tikrai kepsiu dar, nebūtinai šitą, bet tiesiog tortą :) O šis buvo tikrai skanus, gal kiek saldokas, bet iš tiesų labai vykęs, nors Vilius ir nevalgė... Bet jam labai patiko šokoladinis kelias (ten yra tokia balta punktyrinė linija ant to šokoladinio kelio :)) ir mašinytės, kurias galima ir valgyti, ir stumdyti ant torto viršaus.

Gimimo dienos "vinis" buvo fotosesija miške. Profesionali. Labbbbbai laukiau jos. Buvo nelengva. Jau daug labiau suprantu fotomodelio darbą ir kad jis visai nelengvas, oiiiii, nelengvas :) O Vilius parodė savo tvirtą būdą ir provokacijoms šypsotis ir šiaip kaip nors spontaniškai elgtis beveik nepasidavė :) Per daugiau kaip valandą teištarė kelis trumpus žodelius, atsakydamas į klausimus labiau tenkinosi griežtais rankų mostais :D O dabar visi labbbbbai laukiam nuotraukų rinkinio.

Vilius sulaukė labai lauktų dovanų. Labiausiai laukė paspirtuko (pabrėžtinai - MĖLYNO!) ir McQueen'o (RAUDONO ! :)). Šias dvi dovanas jis užsisakė gal prieš kelis mėnesius, ir kantriai laukė. O kokį mėnesį iki gimimo dienos turėjome naują taisyklę - "Jokių naujų žaislų iki gimimo dienos". Sakot, žiauru? Jeigu gyventumėt žaislų, ne, gal greičiau žaislinių mašinyčių, parduotuvėj (beveik didmenos...), manytumėt kitaip :) Taigi, taisyklė visai neblogai veikė. Tikrai BEVEIK nieko nepirkom. O jeigu labai prireikdavo NAUJOS mašinos (prie tų 60+ vnt. "senųjų"), tai imdavo veikti ir dar viena taisyklė - "Jei perkame naują mašiną, vieną iš esamų namuose Vilius atrenka ir atiduoda kitiem vaikam" (čia jau mano užduotis, kaip ją tiem vaikam pristatyti :)). Irgi puikiai veikia. Dvi mašinas jau turime atiduotas. Tiesa, taisyklė negalioja dovanojamom mašinom :)

Paspirtuką išrinkom tokį tvirtą, su trim ratais, jis atėjo paštu ir kantriai laukė savo didžiojo pasirodymo dienos mūsų rūsyje. Apie jį prisiminiau, kai gerokai po vidurnakčio, jau pabaigusi puošti tortą, guliausi į lovą. Susivokiau, kad didžioji dovana vaikui vis dar rūsyje, o ryte nebus tinkamo laiko jį atgabenti į viršų. Tad kėliausi ir pusė dviejų nakties vilkėdama pižamą su besišypsančiu rausvu triušiuku keliavau į tylų, tamsų rūsį parsinešti vaikiško paspirtuko! :) Gerai, kad nieko nesutikau (reikia išeiti į bendrą laiptinę!), nes jau vien pati sau atrodžiau labai juokingai ir keistai.....

Į darželį nešėm ne jokį ne tortą (pirktinį nešti kaip ir nebelygis, bet kepti antro jau nei jėgų, nei laiko neradau), o keksiukus! Tokius tobulai gražius ir skanius :) O suradau juos taip atsitiktinai, kad net pasakyčiau, kad jie mane patys susirado, džiaugsiuosi, kad laiku. Sužinojau apie naujai besikuriančią kepyklą, kuri specializuosis keksiukų kepime, ir svarbiausia, jog iš kuo natūralesnių produktų ir be sintetinių dažų. Na, tai ir užsakiau tų keksiukų darželiniams draugams :)

Dar vienas Viliuko slenkstis peržengtas. Ir taip labai simboliškai drauge su juo žengiu ir aš per naują slenkstį - pasibaigus visom įmanomom vaiko priežiūros "atostogom", šiandien įteikiau prašymą atleisti iš darbo, o poryt rašysiu kitą prašydama priimti. Palinkėkit mums per daug nekliuvinėti ir negriūti ;)