Pastarąjį mėnesį gyvenome su Viliumi ant lagamino (vieno didelio, vyšninio, neapsiėjom ir be keleto palydinčių tašikių bei didelio balto maišo su Viliaus brangiausiaisiais - žaislais :)). Tiek kartų sukroviau ir iškroviau savo ir Viliaus daiktus, kad tikriausiai kažkur pasimetė mano siela (sakyčiau, gan netikėtai, nes gyvenime esu daug ir gana intensyviai keliavusi). O su ja pasimetė ir įkvėpimas rašyti, - juk kiekvienam sakiniui suręsti reikia nors menkučio sielos virptelėjimo. O aš jaučiuosi tuščia ir išsibarsčiusi. O gal aš per greitai keliavau (nors lėktuvu ir neskridau), ir ji atsiliko nuo manęs, tad teks palaukti, kol ji, tvarkingai sudėliojusi visus patirtus įspūdžius, sugrįš namo. Ir mintys jau nebebyrės kaip papuola, o srovens vientisa upele, o įspūdžiai užpildys ištuštėjusias kerteles, ir tuštuma pasitrauks. O tuo tarpu tegu kalba vaizdai ;)
Panevėžys, pas tėvus, Vilius mokėsi žvejoti :)
Maudynės upėj, baseinėlyje ant pievos ir jūroj :)
8 dienų kelionė kemperiu šešiese į Čekijos Krkonošo kalnus (ir atgal :))
2 komentarai:
Oi, laukiu, kad daugiau parašytum, kaip sekėsi Čekijoj! Aš jau taip seniai svajoju išvažiuoti į kalnus su vaikais vasarą, bet vis galvoju, kad dar per maži. Papasakok, kur tiksliai buvot, ir kaip ten viskas jums buvo :)
Inga, butinai aprasysiu. Pasistengsiu ilgai netempti ;)
Rašyti komentarą