liepos 10, 2010

Ramus chaosas ARBA Vasaros stovykla kaime


Birželio ir liepos sandūroje mes su Vilium stovyklavom atokiam kaime Zarasų rajone. Mūsų mylima mokyklėlė kasmet vasarą organizuoja stovyklas. Tad ir šįmet išsiruošėm.

Prieš išvykdama džiaugiausi, kad oras gerėja ir tikriausiai nelis. Na, ir nelijo, gal kokį kartą tik.

Atvykimo dieną viskas atrodė super: oras puikus, žmonės gražūs, vieta jau pažįstama iš praeitų metų, Vilius neįprastai savarankiškas (nuėjo pats vienas pažaisti ant smėlio, kol aš sutampiau į antrą aukštą daiktus).

Pirmą dieną buvo smagu, nes viskas nauja, smalsu ir t.t. Į antrą dienos pusę pastovus erzelis, nuolatinis triukšmas ir popierinės didelio namo (kuriame įsikūrė 23 žmonės) sienos mane pradėjo užknisti. Vakare nenorėjau nieko matyti. Džiaugiausi, kad pasiėmiau nuostabią knygą, tiesiog neįtikėtinai taikliu pavadinimu - "Ramus chaosas".

Antrą dieną jau buvo ne taip smagu, nes jau viskas aišku ir daugmaž pažįstama. Bet vis tiek dar gerai, nes naktį miegojau ilgai, nors ir nelabai patogiai. Dienos pabaigoje dar labiau nieko nenorėjau, ir kai Vilius užmigo nosies iš kambario niekur nekišau. Pasidariau puodą kavos ir krimtau savo "Ramųjį chaosą". Vertėtų paminėti, kad kiti tėvai vaikams sumigus rinkdavosi grynam ore naktiniams pašnekesiams, pakramsnojimams ir pasigaivinimams alučiu ar vynu.

Trečią dieną mane viskas nervino. Buvo karšta. Po pietų įsiskaudėjo galvą. Ir skausmas vis žiaurėjo. Galiausiai kažkas davė vaistų nuo skausmo, kuriuos aš po pusvalandžio kančių ir grumtynių su skaldančiu galvos skausmu bei šleikštuliu sėkmingai išvėmiau, kartu su visu kitu skrandžio turiniu (atsiprašau tų, kurie skaitydami šias eilutes užkandžiaujate...). Tuo tarpu Vilius tupėjo prie mano lovos ir nesustodamas kartojo "mamyte, einam į lauką, mamyte, einam į lauką......" Po skrandžio išvalymo man palengvėjo, o prabėgus dar pusvalandžiui skausmas apleido mano kūną. Pernai kažkas sakė, kad trečią dieną stovykloje įvyksta lūžis ir visi galiausiai prisitaiko prie aplinkos, ritmo ir kompanijos. Tikriausiai tai buvo mano adaptacijos lūžio taškas.

Ketvirtą dieną viskas buvo puiku! Iš tiesų! Įsivažiavau į dienos ritmą, veiklas ir Viliaus kaprizus, viskas tapo patogu, smagu ir daugmaž gerai. Vakare jau išėjau pas kitus tėvus pasižmonėti. Nieko ypatingo ten nevyko, bet bent jau kitiems bent tiek sugrioviau savo kaip miegapelės įvaizdį (nes ir pietų miego nevengdavau su Viliumi numigti :))

Penktą dieną ir toliau viskas buvo puiku, ir jau buvo aišku, kad su tuo puikiu jausmu ir išvažiuosiu iš stovyklos. Tiesą sakant tą dieną aplankė jausmas, kad galėčiau čia ir taip gyventi. Pamenu ir pernai toks jausmas buvo aplankęs, tikriausiai panašiu metu :) Dieną susigriebiau, kad nepadariau nei vienos nuotraukos per visą stovyklą, bet paskui pamąsčiau, kad kažkaip ta stovykla man labiau procesas nei rezultatai, tai kaip tą procesą užfiksuoti?... O ir kam?..

Penktadienį vakare visi susirinkom lauke, pabaigėm visus turėtus gėrimus su laipsniais, užkandom daug ir įvairių rūkytų mėsos gaminių.

O šeštadienio lyg ir nebuvo, prasidėjęs kaip įprasta stovyklos dieną, po pietų tapo lengvu balaganu: kas dar poilsiavo, o kas jau lagaminus tempė į perkaitusias mašinas.

Kūno ir psichikos adaptacija visagalė: antradienį sakiau sau, kad daugiau į stovyklą nevažiuosim, o penktadienį - kad kitąmet būtinai vėl važiuosim :) Laikas nuostabus dalykas - užglaisto visas patirties duobes ir užpudruoja prisiminimų įskilimus.

1 komentaras:

knyguziurkes rašė...

Vaidule, kaip tau mano knyga mylimoji, labai smalsu!