liepos 29, 2010

Plaukiančios knygos


Laikas bėga, ir net nežinau, ar čia dėl to, kad vasara, ar dėl to, kad nedirbu ir po teisybei nieko doro neveikiu (tai nieko doro ir nepadarau, įskaitant ir blogo rašymą), ar laikas visada taip bėga, tik ne visada tai pastebim...
Nuo paskutinio įrašo gyvenimas pajudėjo įvairiom kryptim: pakeliavau pirmyn atgal po Lietuvą, pasidžiaugiau lietuviška jūra, pasižavėjau kaip mano Vilius džiaugiasi jūra, smėliu ir jų deriniu, perskaičiau dvi nuostabias knygas, dar pradėjau rimčiau dairytis darbo (su naivia viltim, kad rugsėjį jau gal pradėsiu dirbti). Šį kartą - apie knygas. Kitkas telieka kitiems kartams.

Sandro Veronesi ir jo "Ramus chaosas". Skaičiau pasimėgaudama ir mintyse džiaugiausi, kad yra tokios knygų žiurkelės, kurios rašo apie ir rekomenduoja TIKRAI geras knygas. Taigi, ramus chaosas. Be to, kad pats pavadinimas man labai taikliai siejosi su mano pačios gyvenimu, knyga tiesi
og nuostabi (nors ir neplona, ne į kiekvieną rankinę tilptų...). Žavi. Įtaigi. Kupina paprastos, bet dėl to tikrai nemažiau genialios, išminties apie kasdienybę, gyvenimą, mirtį, ryšius, jausmus ir kt. Pasakojimas įtraukia ir liūliuoja, banguoja lyg vandenyno bangos: tai užkelia aukštai ir stebina, šokiruoja, tai vėl nuleidžia nuo keteros į ramų, kartais romantiškai nostalgišką užutekį. Ji kaip balzamas, kaip šiltas pledas, į kurį susisupi vėsiais rudens vakarais, ir belieka išsivirti puodelį arbatos ir viltis, kad knyga niekada nesibaigs...
Pasižymėjau begalę nuostabių minčių, pastraipų, tačiau knyga jau kitose rankose, tad pasidalinti negaliu. Perskaitykit, rasite patinkančių minčių, tikrai!

Per Petterson "Vogti arklius". 100% "vaidiška" knyga. Viskuo. Rašytojas norvegas, - skandinavų literatūra mane veža. Veiksmas vyksta šiaurėje, lėtai, apgalvotai, neskubriai ir neperspaustai, daugiau veiksmo viduje nei išorėje. Sugrįžimai į skaudžias ir svarbias vaikystės ir paauglystės akimirkas. Skaičiau skaičiau skaičiau... ir vėl nelaukiau to paskutinio puslapio. Anotacijoje rašoma, jog knyga net provokuojamai lėta, bet aš nejaučiau to lėtumo, aš tiesiog plaukiau tarp žodžių, pasakojimo vingių, minties šuolių ir jos vingių. Kalba nuostabi, gal kad vertėja (Eglė Išganaitytė) puiki (pasitikiu ja, ji buvo mano pirmoji norvegų kalbos mokytoja, buvau ją tiesiog įsimylėjusi!!! :))
"Visą gyvenimą norėjau gyventi tokioje vietoje kaip ši", - sako herojus. Jis gyvena vienas mažoje trobelėje prie ežero, kažkur šiauriau Oslo netoli Švedijos sienos. Aplinkui nieko nėra, tik dar viena trobelė, kurioje gyvena kitas vienas vyras. Herojui gerokai virš 60, ir tik dabar jis ryžosi gyventi ten ir taip, kaip visada norėjo: lėtai, neskubėdamas, viską atlikdamas savo jėgomis, per dieną darydamas tik tai, kas būtina, ko iš tiesų reikia, kasdien laikydamasis tam tikros rutinos, kad išlaikytų tvarką ne tik aplink save, bet ir savyje. Labai jau primena mano pačios norus ir svajones...

1 komentaras:

Kruopa rašė...

super knygos. abi. super super. kaip noreciau but neskaicius ne vienos ir su pasimegavimu paskaityti is naujo. Vogti arklius ir man nebuvo leta. visai. bet skani labai