kovo 24, 2009

kartais, kai verkiam...

Būna kartais imi ir apsiverki. Kai klausai dainos, kai skaitai knygą, kai žiūri gerą filmą. Arba kai gauni šiltą ir jausmingą laišką, ar kai perskaitai straipsnį internete...
Būna tokie etapai, kai negaliu neverkdama klausyti tam tikros dainos, tam tikros dainininkės, negaliu neverkdama žiūrėti tam tikro filmo. Tie kūriniai lyg paliečia slaptą mygtuką "ašaros", lyg užkabina stygas, kurių stebuklingu būdu nekliudo niekas kitas... Ir įdomiausia, jog tada verkti taip gera... Ir keisčiausia, jog verkiu nežinodama ko... Dėl to, kad daina tokia.
Dabar mano ašarų mygtuką spaudžia ir spaudžia Marijono Mikutavičiaus daina Degančios rankos. Vieni žodžiai be melodijos ne tokie stiprūs, bet vis tiek dalinuosi:

Tai toliausioji jo kelionė
Pas tave, jau šįkart be kūnų,
Virš grandinių, ginklų ir karūnų,
Virš liežuvių aistringų vargonų.

Pas tave paskutinį sykį
Prisiglaust, įsikniaubti amžiams.
Savo nebaigtą fugą palikęs,
Ir tikslus ir dienas suglamžytas.

Žvilgsnis lyžteli darsyk peizažą
Ir pasiima tai, kas būtina:
Vėjo šuorą ir liepsną mažą,
Kuri tilptų net tavo rankutėje.

Bet manoj širdyje ji netelpa
Ten ir taip jau per daug švelnumo.
Tai tokia paprasta aritmetika.
Buvo žvilgsnis ir gestas buvo.

Mes juk esam tik dulkės dulkėtos.
Vynas baigias, jausmas išsenka…
Bet sakyk, ar gali netikėti,
Kai nuo meilės užsidega rankos.

Buvo šokis, uždegęs salę.
Buvo tavo ir mano lūpos.
Kas įveikti šį kelią gali,
Jei ne jausmas šį vaizdą įsupęs.

Jei ne tu, tada kam man rankos.
Tegu dega. Jos nori degti.
Vien akordus lyg trupinius rankiot,
Ar nušviesti jausmu šitą naktį.

Ar per daug aš prašau - tik šokį,
Tarsi pūgą, lyg paukštį, lyg šūvį,
Kad jau amžiams galėčiau žinoti,
Jog neveltui gyventa buvo.

Mes juk esam tik dulkės dulkėtos.
Vynas baigias, jausmas išsenka…
Bet sakyk, ar gali netikėti,
Kai nuo meilės užsidega rankos.

Vakar žiūrėjau filmą Marlis ir aš. Mielas, labai mielas filmas. Verkiau, labai verkiau. Stipriai nuspaudė mygtuką "ašaros". Gerai, kad viena žiūrėjau :) Beje, ir knygą skaitydama verkiau, toje pačioje vietoje. Rekomenduoju visiems, auginantiems vaikus, mylintiems šunis (tiks ir katės!) ir norintiems smagaus, šilto, jausmingo vakaro. Gal ir jums ašaros nuplaus dienos nuovargį ir makiažą...

3 komentarai:

Anonimiškas rašė...

labas vaidulia.man labai patiko šis straipsnelis.nezinau kodel,bet kai perskaiciau man taip norejosi garsiai išsiverkti.maniau kad tik as tokia verkenti iš beleko..

Vaidulia rašė...

Dziaugiuosi, kad suteike palaikyma sios eilutes.

Kruopa rašė...

Nuostabi daina!