"Benedikto slenksčiai"

Oi, kaip smagu buvo paimti į rankas lietuvių rašytojos knygą! Labai seniai tai dariau... Šią rašytoją - Laurą Sintiją Černiauskaitę - buvau užfiksavusi, ir jos romanas "Benedikto slenksčiai" kažkaip buvo užstrigęs galvoje. Tad labai apsidžiaugiau radusi šią knygą mamos knygų lentynose. Tiesą sakant, surijau per kelias dienas (ar naktis :), nors labiau esu linkusi skaityti lėtai, pasimėgauti, ypač jei knyga gera :)

Labai šilta, gili, švelni ir tikra, kaip pats gyvenimas, knyga. Veikėjai tokie tikri, kaip sutikti žmonės, vieni kelia pasigėrėjimą, susidomėjimą, kiti - erzina ir nervina :) Atrodo, jog beskaitydamas viską išjauti pats, kaip ir romano herojus. Man labai patiko, ypač romano pradžia. Gal šiek tiek buvo nuobodoka dalis apie Beno santykius su jo mergina, nors iš kito spusės, tokie jie juk ir yra, kai tau tik -niolika - neaiškūs, siautulingi, prieštaringi ir vedantys iš proto...

Da Vinčio kodas...

Hmm, štai taip nutiko, kad tik dabar perskaičiau tą garsųjį "Da Vinčio kodą" (Dan Brown). Tiesa, filmą esu mačiusi, bet tai buvo jau senokai. Ir kadangi turiu labai įdomią savybę neatsiminti matytų filmų pabaigos (!!!), tai knygą skaityti buvo taip pat įdomu, kaip ir nemačius filmo :)

Įsivažiavus skaityti, pamaniau, kad tai tiesiog geras detektyvas ar trileris. Perkopus į antrąją knygos pusę, jau rimčiau ėmiau mąstyti apie tai, kas rašoma, apie patį turinį ir autoriaus nešamą žinią. Ir tiesą sakant, man visai priimtina ta knygoje pateikiama versija apie Jėzaus gyvenimą, apie Bažnyčios siekį sumenkinti moterį ir jos dieviškumą ar šventumą (taip pat galimą kaip ir vyrų), apie tos pačios Bažnyčios siekį išlaikyti valdžią (ar įsitvirtinti joje) ir su tuo susijusius nesąžiningus veiksmus... Manau priimtina todėl, jog esu skeptikė religijų atžvilgiu. Labiau gal tikiu aukštesne jėga, tebūnie kartais pavadinta Likimu ar dar kaip nors. Man iš tiesų labiau priimtinas Jėzaus vaizdaviams kaip žmogaus, turėjusio išskirtinius gebėjimus vesti žmones, jiems kalbėti ir juos įtikinti, ir gyvenusio žmogišką gyvenimą, turėjusio šeimą ir t.t., nei Jėzaus - Dievo sūnaus, pagimdyto nekaltos mergelės, švento ir ne visai tikro.

Nors negaliu labai jau argumentuoti savo požiūrio, nes nesu Biblijos skaitytoja, nesu jos žinovė, tad tiesiog pasakysiu, jog knyga verta dėmesio, dar kartą pergalvoti apie savo tikėjimą ar netikėjimą tuo, kas sakoma ir rašoma, gal ir labai nuo senų laikų, gal ir labai, atrodytų, įtakingų žmonių...

Atostogos. Stovykla

Kai grįžome iš Juodkrantės, turėjau pusantros dienos pailsėti nuo kelionės ir susiruošti kitai kelionei - mano su Viliumi stovyklai. Tad visą tą laiką skyriau skalbimui, daiktų sąrašo sudarymui, trūkstamų dalykų pirkimui ir daiktų susikrovimui. Na, gal dar buvome kokį kartą išėję pasižvalgyti po miestą :)

Taigi, stovykla.

Vieta. Ji vyko tolimoj sodyboj Zarasų rajone netoli Ligajų ežero. Tai mūsų lankomos mokyklėlės "Strazdanėlės" vasaros stovykla.

Kopmanija. Ji truko 1 savaitę, iš viso buvo 10 mamų ir 1 tėtis, o vaikučių 15 :) Kadangi vaikų amžius buvo panašus - apie 2-3 metukus, tai drąsiai galima vadinti pyplių stovykla! Turėjome dar kūdikėlį - 6,5mėn., ir dar vieną vos peržengusį metukų slenkstį. Vilius buvo trečiasis pagal jaunumą :) O visi kiti - jau turėję savo 2-ojo gimtadienio šventę. Vyriausia buvo 6 metų mergaitė, kuriai draugiją palaikė 5 ir 5,5 metų "kolegos" .

Tema. Stovyklos tema buvo pagoniška Lietuva. Per savaitę susipažinome su pagoniškais dievais ir deivėmis, mitinėm būtybėm ir kitais veikėjais, keletas iš jų, kuriuos dar pamenu: Dimstipatis, Pagirnis, Gyvatė, Austėja, Žemyna, Perkūnas, Kaukučiai, Puškaitis, Rasa, Aušrinė...

Namas. Štai tokia šauni kompanija gyveno viename dideliame name. O kadangi jis buvo medinis, tai galima sakyti gyvenome avily... Medinės sienos garsą sulaiko prastai, tai girdėjome beveik visų gyventojų verksmus, riksmus, juokelius ir auklėjimus :) Man buvo didysis atradimas, kad Vilius gali užmigti ir ramiai miegoti esant TOKIAM šurmuliui!

Mes gvenome antrame namo aukšte, o į ten vedė tokie sakyčiau labai jau statūs laiptai, tad miego metu dažniausiai "budėdavau" kambaryje. Tuo visai džiaugiausi, nes galėjau ramiai skaityti knygą ar saldžiai numigti pietų miegelio šalia Viliaus :)

Dar džiaugiausi, jog visą savaitę nereikėjo rūpintis buitim: nei valgio gaminti, nei tvarkytis... Na, tik pusryčiai buvo mūsų valioje, ir indus reikėjo susiplauti, bet kas tos 2 lėkštės...

Dienotvarkė. Kiekvieną rytą pradėdavom mamų mankšta ant pievelės. Vaikams buvo smalsu stebėti. Vilius nelabai leisdavo ramiai atlikti visus pratimus, tad reikėjo pasitelkti kūrybiškumą, jei norėjau bent kiek pajudinti kūną, o norėjau... Tad keldavau tik vieną ranką, arba šokdavau su "svareliu" ant rankų :))) Bet vis tik buvo labai gerai pasportuoti.

Paskui vykdavo vaikų pamokėlės: muzikėlė su pasišokimais, mankštelė ir dailė. Vilius dažniausiai praleisdavo mankštelę, nes stovykloje jam būdavo per ilgi užsiėmimai, tiesiog tapdavo neįdomu it jis mane išvesdavo žaisti kitur ....

Tuomet būdavo šiek tiek laisvo laiko iki pietų, po pietų - miegelis. Miego metu mamoms būdavo siūloma veiklos, tai ko tik tos mamos nedarė - ir maišelius žolelėms siuvo, ir kastanjetes darė, ir sapnų gaudytojus kūrė, ir lietaus lazdas dažė. Na, aš kadangi buvau mieganti mama :), tai spėjau tik lietaus lazdą pasidaryti. Lietaus lazda - tai toks alia instrumentas. Tai kaip ir vamzdis, padarytas iš berods storo kartono, gerai sukaltas ir sulipdytas. Viduje yra kokių tai mažų rutuliukų, kurie nuostabiai barška, ošia, čeža, kai vartai lazdą. Tikrai panašu į lietų. Tad tokias lazdas mamos dažė visokiom sudėtingom dekupažo technikom, o aš tiesiog nudažiau :)

Apie 17val. kasdien turėdavom arbatėlės gėrimą. O arbatą ruošdavo kelios mamos susimetę. Buvo visokių įdomių arbatų: mėtų, šalavijų, tarkuotos imbiero šaknies su citrina, jogų su pienu, baltoji ir t.t.

Tuomet vakariniai užsiėmimai vaikams. Kas nors su muzika, ir estafetės, kurias Vilius ir vėl visas praleisdavo. Na, tiesą sakant, jam buvo per sudėtinga suprasti, kodėl jis turi daryti visokius keistus dalykus. Ir žiūrėti jam nebuvo įdomu :/ Tad eidavom mėtyti ar spardyti kamuolio.

Po vakarienės būdavo "labanakt vaikučiams" - pasaka, vaidinama lėlėmis pro kvadratinę skylę užuolaidoj :) Labai šaunu būtų, jeigu Vilius žiūrėtų :) Taigi, ir pasakos nežiūrėdavom. Tik kokias 2 minutes pradžioje.

Ir apie 22val. jau eidavom miegoti. Namas nutildavo įvairiai, kartais tik artėjant vidurnakčiui. Vakarais kas ką: kartais mamos susėsdavo paplepėti, ėjom į pirtį. Aš dažniausiai rašydavau dienoraštį ar skaitydavau. Netraukė manęs daug bendrauti, gal ir dėl to, kad dalis mamų jau buvo senos draugės. Gal ir dėl to, jog skaičiau "Da Vinčio kodą".... :)

Įdomybės ir atradimai. Vienas pagrindinių atradimų buvo tai, jog Vilius nenori žaisti su vaikais. Jis dažnai eidavo žaisti kitur, kad būtų vienas. Hmm, iš pradžių man buvo neramu, paskui supratau, kad jam tiesiog per daug ir per dažnai tiek vaikų. Geriausiai jis žaisdavo su vienu berniuku - 2,5 metukų M. Geriausiai - tai reiškia nesipykdavo, pasidalindavo žaislais ir pan. Daugiausiai peštynių ir nervų Vilius "išgadino" su savo kaimynu (gyveno mums už sienos ir durys buvo šalia) irgi 2,5metų B. Oi, šis veikėjas buvo mažasis peštukas. Kažkaip jam labai knietėdavo ką nors iškrėsti - pastumti, suduoti, atimti žaislą, įsibėgėjus užšokti ant kito vaiko. Na, sakyčiau tokie gana agresyvūs žaidimai... Ir taip su visais elgdavosi. Kadangi buvome kaimynai, Viliui teko dažniausi išbandymai :) Tai kokią antrą dieną Vilius pradėjo mašinytes nešiotis visur su savim, ir nepaleisdavo beveik visai. Man net buvo šiek tiek gaila žiūrėti, kaip vaikas bijo, kad iš jo gali atimti ką nors... Tokia štai skaudi pirmoji grupės gyvenimo patirtis Viliui.

Kitas atradimas - Vilius gerai miega. Nors visą dieną praleidus gamtoj, tikriausiai mes visi gerai miegam :) Ir Vilius valgė viską, kas buvo patiekta!!! Super! Tik grikių košės nevalgė, vienintelės.

Man buvo neblogos pamokos, kaip reikėtų elgtis jei mano vaikas muštųsi. Nes stebint mažąjį B. tikrai susimąstydavau, kaip aš reaguočiau. Nes jo mamos aiškinimai ir susitarimo priminimai nelabai veikdavo: jis pasakydavo, kad supranta, jog negalima muštis, bet vis tiek mušdavosi, o paskui eidavo glostyti to vaiko... Man labiausiai piršosi mintis, jog jis taip siekia visos grupės dėmesio. Mamos dėmesio, panašu, jis ir taip daug gauna.

Tokia sakyčiau ekstremaliausia situacija su B. buvo, kai jis tyčia apsisiojo Viliaus medžiagines mašinytes! Hmm, net nežinojau kaip sureaguoti. Bet tikrai mačiau, jog tyčia tai darė. Įdomu, kaip vaikui tai atrodo, ką jis nori tuo pasakyti? Jog tai jo?.. Ar kad jis nemėgsta Viliaus? Ar gal kad jis nemėgsta manęs?.. Tiesą sakant, man jis irgi nebuvo labai simpatiškas vaikas... Retai taip pasitaiko, bet būna. Gal vaikas ir nujautė.

Vis tik B. elgesys kėlė man daugiausiai apmąstymų apie auklėjimą, santykį su vaiku, vaikams - nerimo dėl jų žaislų, o B. mamai - galvos skausmo, ką daryti, kad tai nesikartotų. Tuo pačiu stebėjau, kaip Vilius reaguoja į agresyvų elgesį su juo. Vieną pavakarę kai lijo, vaikai lakstė po balas, ir B. atėjęs pastūmė Vilių. Vilius tiesiog žiūrėjo nustebęs, nes iš tiesiog stovėjo šalia. Dar kartą B. Vilių pastūmė jau smarkiau ir šis parvirto, atsistojęs neverkė, tiesiog žiūrėjo nustebęs. Nesikišau, norėjau pamatyti, kaip vaikai patys išsiaiškins. Berods, B. mama įsikišo.

Praėjus jau savaitei po stovyklos, įspūdžiai likę tik geri. Kai grįžau namo, visą dieną vis pasakojau apie stovyklą, tai tą, tai aną :) Supratau, kad daug visko įvyko, jei ne išorėj, tai mano mintyse.

O Viliui irgi buvo svarbių patyrimų. Praėjus dienai po grįžimo išėjome į mums įprastą žaidimų aikštelę, ir ten kai prisirinko daugiau vaikų, Viliui kilo panika, kad kiti vaikai ima jo žaislus. Anksčiau to niekada nebūdavo. Nusprendžiau neerzinti vaiko ir nuėjome savais keliais. Panašu, jog dalintis mokysimės ilgai ir kantriai :)

Atostogos. Juodkrantė

Praėjusias dvi savaites su Vilium keliavome. Iš pradžių buvome prie jūros Juodkrantėje, o paskui važiavome į stovyklą kaime. Taigi - Juodkrantė.

Kelionė nebuvo lengva. Aišku, važiavome per Viliaus pietų miegą, bet jis tiek valandų neišmiega, tad teko sustoti 2 kartus. Paskui dar kelte per Kuršių marias irgi teko Vilių iškelti iš mašinos, tad įsodinimas atgal į kėdutę į kelionės pabaigą buvo labai jau triukšmingas. Iš viso mašinoje teko prasėdėti 4,5val., ir jas Vilius atlaikė didvyriškai, paminint ir tai, jog buvo karšta, ir aš pati jaučiausi "troškinta". Užbėgant įvykiams už akių - kelionė atgal praėjo kur kas geriau, nes Vilius miegojo ilgai, tad ir pasipiktinimo iš jo sulaukėme mažiau :)

O Juodkrantėj mes gyvenome ne prie marių, kaip didžioji dalis polsiautojų, o prie jūros, - žmonių nedaug, paplūdimys toks apytuštis, pušynai ir takeliai aplinkui. Iš ties, puiku. Pajūrio smėlis Viliui tokio didelio įspūdžio nepaliko, kaip kad aš tikėjausi. Daug labiau jis džiaugėsi smėliu pernai, kai dar tik ropinėjo :) Šįkart jam buvo įdomiau bėgti į jūrą, mėtyti į ją kamuolį, spardyti kamuolį po smėlį.

Daug laiko prie jūros neleidom, t.y. nesėdėjom ir "nesideginom". Tomas visai tokių dalykų nemėgsta, o aš irgi nesu fanė, tuo labiau, kad Vilius iš tų vaikų, kurie po 15-20min. buvimo vienoje vietoje jau sako "tepu tepu". Taigi, daugiau laiko leidom judėdami tai šėn, tai ten. Buvom Jūrų muziejuje, aplankėm pingvinus, ruonius, jūrų liūtus. Viliu labiausiai patiko didelis baseinas su daug žuvų, didžiausios ten buvo eršketai. Taip pat buvom pas delfinus, stebėjom jų pasirodymą. Jau buvau mačiusi prieš pora metų, bet ir vėl buvo labai smagu stebėti tuos gražius, protingus ir tokius geranoriškus gyvūnus. Man jie visada atrodo tokie gerai nusteikę :)) Viliui irgi patiko. Žiūrėjo išsižiojęs. Apsidairiau ir pamačiau, kad ir kiti panašaus amžiaus vaikai sėdi sustingę ir stebi išsižioję, tikriausiai, amžiaus tarpsnio ypatumai :))

Vieną popietę svarstėm kur važiuoti - ant Pilkųjų kopų ar ant Raganų kalno. Nusprendėm pabandyti aplankyti abu. Aš maniau, kad Viliui bus įdomiau ant Raganų kalno, nes jam patinka miške, bet pasirodė, jog kopose jam LABAI patiko, o ant Raganų kalno pradėjo išsidirbinėti, lįsti į krūmus ir kitaip bandė susižaloti :) Buvau nustebusi, kaip jis kantriai savo mažom kojytėm užlipo visą kelią ant Pilkųjų kopų, tik grįžtant teko šiek tiek panešti. Pakeliui sutikome vokiečių turistų grupę, tai žmonės šypsojosi matydami tokį mažą savarankišką keliauninką (rankos juk neduoda!).

Taigi, įvykdžiau kelis punktus iš šiųmetinių planų "ką nuveikti drauge su Viliumi": pabuvom prie jūros (tiesa, noriu dar :)), aplankėm delfinariumą ir jūrų muziejų, pakeliavom trise, nors ir labai trumpai.

"Nerimo dienos"

Nerimo dienos ne mano gyvenime, tai knyga. Ne taip seniai ją baigiau skaityti. Richard Yates ją parašė jau kadais - 1961 metais, bet įdomi ir aktuali dar ir šiandien. Klasika yra klasika :)

Iš tiesų, tai pirmiau pamačiau filmą tuo pačiu pavadinimu, jis pasirodė šiais metais, režisuotas Samo Mendeso, pagrindinius vaidmenis atlieka Kate Winslet ir Leonardas DiCaprio. Filmas man patiko, vertė galvoti kaip mes gyvename šiandien. Visa knygos (ir filmo) fabula sukasi apie tai, kaip jauna šeima gyvena "teisingą" gyvenimą, - turi namą priemiestyje, vyras dirba "gerą" darbą, išlaiko šeimą, moteris prižiūri namus, augina du vaikučius... Taip sakant, gyvenk ir džiaugis, bet jie nesidžiaugia, toli gražu, jie jaučiasi lyg kalėjime, nes tai ne jų gyvenimas, nes tai ne gyvenimas, o tik plaukimas pasroviui. Ir tuomet veiksmas pasisuka taip, jog jie sugrįžta prie jaunystės svajonių ir patiki, jog ir dabar gali bandyti jas įgyvendinti.

Man patiko tai, jog knygoje daug apmąstymų, santykių nagrinėjimo, svarstymo, abejonių. Atskleidžiamas tikras gyvas žmogus, kuris ir nori, ir nenori, ir ryžtasi keistis, ir labai bijo prarasti stabilumą, ir myli, ir nekenčia savo sutuoktinį ...

Kaip visada - knyga geresnė už filmą :) Jis tiesiog negali atskleisti visų tų minčių ir niuansų, kurie aprašyti knygoje ir kuriuos dar gal pati prikūriau :)

Mačiau ir kitų šio autoriaus knygų, bet jis pats sakė, jog ši knyga-jo geriausia iš visų parašytų (beje, pirmoji!), tad ir nežinau, ar tikrinti šį jo teiginį :)

kartodrome

Dovana pavyko!! :)

Šiandien buvome Plytinės kartodrome, išbandėme kartus ir trasos posūkius. Važiavo Tomas su draugu, o mes su Viliumi buvome žiūrovais ir paparaciais :) Iš tiesų, smagu. Labai norėčiau ir aš prisėsti už karto vairo, reiks susiorganizuoti. Panašu, jog važiuosim dar. Ir jei Viliui nepraeis žavėjimasis mašinomis ir viskuo, kas sukasi, tai sulaukus 7-erių sodinsime į vaikišką kartą :)

pirmosios braškės

Prieš kelet dienų daviau Viliui paragauti braškių. Iš pradžių žiūrėjo įtariai į tuos raudonus daiktus, o paskui šveitė kaip reikalas :)

30metis, tpsknt

Šiandien Tomui sueina 30 metų. Labai toks reikšmingas slenkstis peržengiamas. Labai didelių balių mes niekada nedarėme, o ir draugų ratas toks sakyčiau apysiauris :) Tomas ir šiaip nėra iš tų - daug bendraujančių, o aš, kai ėmiau mamauti, tai kažkaip išliko tik tos, kurios jau mamos ar planuojančios tapti ir pan. Trumpai tariant, didelio šventimo namuose nebus. Tiesa, išleisiu vyriškį kitą savaitgalį pašėlti su senų laikų draugais, ką jau čia, nelaikysi juk pririšto :)

Kadangi mėgstu visokius prizus, siurprizus ir atrakcijas, tai ir šiais metais nenustojau planuoti ką nors toookio, nenuobodaus. Tik kažkaip šįmet Fortūna mano siurprizų vežimui prikaušiojo labai jau daug pagalių :( Kadangi Tomas labai domisi Formule-1 (aš, beje, nuo jo irgi esu užsikrėtusi taip gana rimtai...), tai pirminė idėja buvo sukviesti Tomo draugus į kartodromą, o jį patį nuvežti ten užrištom akim ir visiems drauge smagiai palenktyniauti kartais. Žinia, juk visi didieji Formulės-1 asai pradėjo nuo kartų. Deja, pasirodė, jog iš visų draugų, šį savaitgalį tik vienas ir tegali..... Tuomet mano šeimyna, taip sakant, bandė taisyti padėtį, tai yra pakviečiau savo tėvus ir seserį su sūnum, kad su jais kartu pavažinėtume. Bet ir tai neišdegė, nes Tomas, pasirodo, šeštadienui turėjo šiek tiek kitų planų, o aš jų visų nežinojau.... Uch..... Bet istorija čia dar nesibaigė. Kadangi kartodromą jau buvau rezervavusi (ir pinigus sumokėjusi), tai bandžiau gelbėti padėtį ir prašyti rezervaciją pakeisti į dovanų kuponą (ačiū dievui, jie tokius turi). Taigi, kol kas dar laukiu atsakymo iš jų ar taip galima. Tad kol kas dar neaišku, ar bus ta dovana-siurprizas, ar vis tik ne.

Na, ką aš galiu pasakyti, - neturėjo Vaida ką veikti, tai nusprendė surengti siurprizą.....

Bet Tomą šiandien vis tiek pasveikinom, mes su Vilium. Aš padovanojau tortą ir "30" žvakučių su visais palinkėjimais, o Vilius - didelį gražų balioną, parinktą pagal tėtį (juoda tamsa, katės, mėnuliai ir pan.).

lyja lyja lietus...

Šiandien taip nepaliaujamai lyja, kad kažkur iš gilios vaikystės atklydo dainelė:

...lyja lyja lietus

per karaliaus pietus,

karalienė verkia,

karaliukai knarkia,

o karalius po stalu

geria vyną su draugu :)

Tokia lietinga vasaros pradžia jau pradeda erzinti. Nors ir kaip noriu laikytis požiūrio, jog nėra blogo oro, tik netinkamas apsirengimas, bet vis tiek pastebiu, kad kai lyja neinu pasivaikščioti :) Dėl to aspirengimo - ieškojau Viliui guminių batų. Apėjom vakar kelias vaikų parduotuves ir nieko :( Batų tai yra, bet dydžiai prasideda nuo 30, geriausiu atveju - nuo 28. Dar buvau radusi 20-21 dydį, bet ką daryti vaikui, kurio kojytė tame tarpe nuo 22 iki 27?.. Tikriausiai vaikščioti basomis :) Jei būtų šilta, tai ir "kroksai" tiktų, bet kad tos šilumos tik kokie biedni 15 laipsnių.

Jei ir toliau taip pliaups, reiks ir sau pažiūrėt kokius kaliošus :)

Pas mus namuose drėgna. Net ir kai ŠITAIP nelyja, namuose mes vaikštome su megztiniais, o į lauką eidami nusirengiam :) Taip sakant, pirmas aukštas, žemė arti, medžiai, žolės ir visa kita. Kai pernai rudenį mus ėmė pulti pelėsiai, įsigijau hidrometrą. Tai norint išlaikyti sveiką ir komfortišką oro drėgnumą, šildymo periodu reikia orą drėkinti, o pavasarį, vasarą ir rudenį - tą drėgmę kažkaip varyti lauk. Vėdinu. Palieku skersvėjį, kai išeinam iš namų. Bet kai toks oras, tai atidarius langą tik dar daugiau tos drėgmės ateina.... Įsigijom šiandien drėgmės surinkėją. Hmm, nežinau, kiek iš jo bus naudos, bet gal bent kažkiek. Žinau, yra tokių rimtesnių, elektrinių, kainujančių kelis šimtus lt, bet pradžiai gal mes išbandysim pigesnį. Jis turi tokį ale kristalą, kuris sugeria drėgmę iš oro ir kondensuoja į vandenį. Kai prisirenka, išpili.

Nervina tas lietus, nes negaliu skalbti ! :) Tomas kartais mane vadina skalbėja, nes man iš tiesų patinka skalbti. Labiau patinka sudžiauti išskalbtus rubūs, paskui juos nurinkti. Kažkaip primena vaikystę, kai reikdavo leistis iš penkto aukšto ir džiaustyti skalbinius ant virvių šalia visų kitų kaimynų skalbinių.... Man būdavo smagu taip laipioti aukštyn žemyn, tikriausiai jausdavausi labai didelė :) Dar būdavo, susiruošiu skalbti tuomet, kai namuose išjungdavo karštą vandenį! Tai šildydavau dideliame puode ant viryklės, tada maišydavau su šaltu ir taip skalbdavau, na, čia rankomis :) Kai dabar pagalvoju, keistuolė, ne kitaip!

Taigi, grįžtant prie lietaus, negaliu skalbti, nes balkone viskas džiųsta LABAI ilgai, o namuose nesinori džiauti, nes (žr. aukščiau) ir taip jau pas mus drėėėgna... Velniava ir tiek :)

Nors iš tiesų, lietus man patinka. Patinka žiūrėti pro langą, patinka eiti po skėčiu, patinka važiuoti mašina, kai lyja. Patinka, kai nustoja lyti, ir lauke tvyro toks gaivus oras. Tokia melancholija užeina, tuomet norisi tik kepti sausainius, gerti arbatą, žiūrėti gražius filmus apie gyvenimą :)

"Namai"/ "Home"

Žiūrėjom filmą "Home". Jį sukūrė fotografas Yann Arthus-Bertrand. Apie mūsų Žemę, mūsų namus. Grožis nerealus! Bet iš tiesų tai filmas apie tai, kaip mes - žmonės - niokojam savo namus. Iš tiesų, tema ne nauja, bet pasirinkta forma efektinga. Tai ne meninis filmas, tai dokumentika apie tai, kaip mes nusigyvenom. Bežiūrint apima siaubas, liūdesys, neviltis, gėda, pyktis... Kai baigėm žiūrėti, Tomas pasakė: "Dabar dar labiau nekenčiu žmonių...", o aš sėdėjau ir galvojau, ką galiu AŠ padaryti, kad būtų kitaip, kad imtų keistis.......

Labai rekomenduoju pažiūrėti. Ir pagalvoti, ką galime padaryti kiekvienas kasdien.



Filmas anglų kalba:
http://www.youtube.com/watch?v=jqxENMKaeCU&feature=channel_page

Filmas rusų kalba:
http://www.youtube.com/watch?v=7hFivbgIEqk&feature=channel_page

stambiu planu

Tiesiog žiūrinėjau nuotraukas ir atkreipiau dėmesį į Viliaus veido išraiškas :) Dalinuosi...

mažasis dailininkas

Kurį tai čia vakarą bandėme su Viliumi piešti akvarele... :) Oi, smagu!!! Tik, gaila, viskas baigėsi ašarom. Na, bet šiaip tai jam patiko, tad kartosime dar daug kartų. Tad keletas vaizdų iš mažojo dailininko pirmųjų potėpių:

"meilės budelis"

Neseniai baigiau puikią knygą - Irvino Jalomo (Irvin D. Yalom) "Meilės budelis". Knygoje yra 10 psichoterapinių istorijų, papasakotų psichoterapeuto vardu. Prieš šią knygą bandžiau skaityti kitą šio autoriaus knygą - "Kasdien vis truputį arčiau". Kažkaip labai patiko jos pavadinimas, ir pati idėja - papasakoti istoriją abiejų - psichoterapeuto ir pacientės - akimis. Bet po kokių 30 puslapių padėjau į šalį. Nuobodu. Nekabino. Buvo keista, nes iki tol Yalomo knygą skaičiau maloniai besižavėdama. Tad pabandžiau kitą - "Meilės budelis". Puiki knyga. Man patiko, kad tai 10 atskirų istorijų, smagu visą istoriją perskaityti tą patį vakarą, bet tuo pačiu žinoti, kad kitą vakarą bus kita, ne mažiau įdomi istorija. Knyga rimta, nes suteikia galimybę pamąstyti tokiais klausimais, kaip gyvenimo prasmė, savęs realizavimas, egzistencinis nerimas, mirties baimė, vienatvė, artumo baimė... Man, kaip turinčiai psicholiginį išsilavinimą, taip pat buvo įdomu profesiniu kampu, nors niekada (išskyrus mokymosi praktiką) neteko konsultuoti. Tikriausiai daugiausiai konsultacinio darbo atlikau su savimi. Nežinau, kaip kitiems studijų draugams, bet man savianalizė tapo profesine gyvenimo liga :)

Taigi, labai patarčiau paimti į rankas šią knygą visiems, norintiems ko nors rimto ir tuo pačiu labai tikro, gyvenimiško, ir ne per daug skausmingo, nes vis tik analizuoti savęs nieks nevers, o tik gilintis į kitų savianalizės ir savęs pažinimo kančias.

"kas čia?" ir kiti kalbos ypatumai

Jau kuris laikas Vilius klausinėja "kas čia?", rodydamas į dominantį daiktą, piešinį, o kartais ir neatrenku į ką :) Bet šiandien šių klausimų girdėjai labai daug... Vartėm pasakų knygą "Miško pasakos" ir ten jam buvo daug nematytų žvėrelių, tai ir pasipylė klausimai! Supratau, kad ne visus gyvūnus galiu pavadinti akimirksniu, teks pasikartoti zooligijos žinias :) O dar kai pagalvoju, kas bus kai prasidės klausimas "kodėl?"..... Kadangi Vilius toks šnekutis ir smalsutis, tai spėju, mums su Tomu teks ne vieną enciklopediją pavartyti :)

Tiesa, vakar beskaitydama Austėjos bloge (http://www.austejosblogas.lt/) apie bendravimo su vaikais projekto eigą ir patarimą grąžinti vaiko klausimą jam atgal, t.y. kad jis pats atsakytų, sugalvojau išbandyti su savuoju, nors jis turi kol kas vienintelį klausimą - kas čia? Kai jis klausė manęs apie tai, ką tikrai žino (na, tarkim, rodo į lėlės koją, arba į tapkę ant savo kojos), tai perklausiau "na, tai kas čia?", ir jis visas patenkintas atsakė savo "marsiečių" kalba.

Taigi, Viliaus "marsiečių" kalba. Labiausiai vartojami ir kai kurie nauji žodžiai pastaruoju metu:

Kapa - ooo, kažkas panašaus į anskčiau pamėgtąjį Apapa. Ištakos yra iš barankos, t.y. jis taip vadino baranką. Paskui kapa tapo viskas, kuo užkandžiaujama (džiuvėsiai, sausainiai, šiaudeliai ir pan.). Vėliau prisidėjo viskas, kas yra barankos formos. Na, ir prieš keleta dienų, kai Vilius pamatė puoduke padarytą savo kakų, tvirtai pasakė - kapa.

Mia (ne kaip daininkė Mia, bet kaip katino miau) - katinas. Anksčiau jis buvo vadinamas A!, jau kuris laikas katinas yra Mia :)

Hahaha - arklys. Labai juokingai skamba :)

Taši - nesu tikra, bet spėju, kad reiškia šitas, tik pradedama sakyti nuo antro skiemens :) Be to, taip vadinamas laistytuvas ir šluota.

Tiutiu - lėktuvas.

Yra dar toks žodis tianga, bet, deja, niekaip neatrenku, ką jis reiškia. Galėtų būti dangus, langas arba dar kas nors ... :)

Vienas įdomus momentas apie Viliaus kalbą, jog jis dažnai žodį pradeda sakyti nuo antro arba paskutinio skiemens. Pvz.: kapa (nuo ba-ran-ka, kaba, o ran pameta :); taši (nuo ši-tas); tiku (nuo ku-ti ku-ti). Tikiuosi, išaugs :))))

Ir dar vienas man smagus dalykas, kad Vilius kalba garsais, judesiais ir pan. Na, tarkim, bėgti jis sako taip: greitai kvėpuoja per burną, kaip kad bėgant. Buteliai ar stiklinės yra įvardijamos taip caksint, kaip kad kartais darome, kai geriam.

Jau gražiai moka pasakyti mama ir tete (sako "A tete" :), o kai rodau į jį ir sakau "Vilius", juokiasi ir sako savo mėgstamiausią viską reiškiantį tetete...

stiklai darželyje

Kurią tai dieną vaikščiojom su Viliumi ir sustojom pažaisti žaidimų aikštelėje, kuri ribojosi su vaikų darželio tvora. Kaip tik buvo tas dienos metas, kai vaikai žaidė lauke. Teritorija ten visai nemaža, yra kur vaikam palakstyti. Aš didelio dėmesio nekreipiau į tuos vaikus, nes Vilių reikėjo ganyti. Bet štai pačios mergaitės iš už darželio tvoros mane pasikvietė. Pasirodo, jos rinko į kibirėlį stiklus, t.y. įvairias šukes. Ir už tvoros, taip sakant jau ne darželio teritorijoje, jos pamatė šukių, tai ir paprašė, kad aš padėčiau jas joms surinkti. Na, surinkau. Paklausiau kam jos renka tas šukes, ogi, pasirodo, auklėtoja liepė. Na, kaip ir užduotis susitvarkyti darželio teoritoriją. Hmm... Klausiu, ką paskuid arysit su tais stiklais, sako, atiduosim auklėtojai, ji kur reikia išmes. Na, idėja nebloga, mokyti vaikus, kad negalima mėtyti stiklų kur papuola, kad reikia išmesti "kur reikia", bet man nepasirodė saugu. Landžioja tos mergiatės po visus krūmus, kišą rankytes per tvorą, labai jau paprasta susižeisti. Net ir suaugę tokius darbus dirba su pirštinėm, o vaikų koordinacija juk mažiau išvystyta. O auklėtojų netoliese nesimatė, tik girdėjosi jų balsai... Aš nenorėčiau, kad mano vaikas tokius darbus dirbtų būsimam darželyje. Idėja gera, bet metodai, mano galva, pasirinkti visai netinkamai.

Bandė dar mergaitės mane įkalbėti įlisti į vienus krūmus, kur matė esant stiklų, bet sakiau jau gana. O jos labai stengėsi surinkti kuo daugiau, lyg gautų prizą už kiekį.

Metai ir dar pusė

Šiandien Viliui lygiai metai ir dar pusė, arba kitaip - 18mėn. Tarpinė ataskaita, taip sakant, būtų ne pro šalį :))

Pradėsiu nuo fizinių duomenų: sveria apie 12kg, ūgis - gal kokie 83cm(?) Tiksliai nežinau, nes pas gydytojus buvom vasarį, o namuose svarstyklių neturim (na, tas liaudiškai vadinamas "bezmėnas", užsilikęs nuo sovietų laikų, kuriuo sverdavom makulatūrą, yra, bet jau netinka, nes jo riba - 8kg. Katiną dar pasveria :) ) Viliaus pėdutės ilgis 13-13,5cm, nešioja 22 dydžio batukus. Galvos apimtis - 50cm, kepures nešioja, skareles irgi, kartais nusviedžia į šoną, bet dažniausiai susitariame, kad liktų ant galvos.

Įprasta Viliaus diena atrodo taip: keliasi apie 8.30-9.00 (būtų man kas tai pasakęs prieš kokius pusė metų, TIKRAI nebūčiau patikėjusi! Nes tuomet jis kėlėsi 6.00-6.30...). Kokias 20min. kuičiamės lovoje, tuomet - rytinės procedūros (sėdėjimas ant puoduko, veiduko prausimas ir persirengimas). Tada jsi eina žaisti, o aš - ruošti pusryčių. Priklausomai nuo savaitės dienos pusryčius valgome lėtai arba labai greitai, - antradieniais nuo 10val. einame į mokyklėlę, tad tenka skubėti. Jei niekur neinam, Vilius žaidžia, aš ką nors tvarkausi, būna jis "padeda". Bet da-niausiai išeiname, - jei ne "su reikalu", tai bent jau pasivaikščioti po mišką, aplink namus...

Pietus valgo jis apie 13-14val. Pietų miegas - nuo 14.30-15.00 iki 17.00-18.00. Paprastai išmiega 2-2,5val., nors būna ir rekordų kaip 3,5val.! Tiek niekada nebuvo išmiegojęs, net kai buvo kūdikėlis. Ilgiausiai yra buvę 4val., bet tai buvo po to, kaip prišveitė mišinuko (taip jau buvo, kad iki kokių 2mėn teko "padraugauti" su juo), ir dar buvo 6val. naktį, bet tuomet jam buvo žiauri sloga...

Vakare arba vėl einame į lauką, arba veikiame ką nors namuose. Valgom pavakarius, vėliau vakarienę, žiūrim teliką (hmm, žinau, kad nereikėtų, bet norisi ir man kokių naujienų ar žinių išgirsti). Miegoti Vilius eina apie 21.30-22.00, būna užmiega jau ir po dešimtos vakaro. Manyčiau, tai vienintelis man nelabai patinkantis dalykas, pasikeitus jo dientovarkei. Anksčiau eidavo miegoti apie 21val., tad mano vakaras būdavo ilgėlesnis. Nors nedrįsčiau skųstis :))

Naktį Vilius kėlinėjasi kokius 3-4 kartus, nors nesakyčiau, kad jis rimtai prabunda. Žinoma, atsigerti pienuko. Labiausiai jo prireikia paryčiais, tuomet žindymas būna dažnesnis. Naktį,manau, gal kokį kartą ar du patraukia. Tiksliai nežinau, nes miegame drauge. Taigi, dar vienas faktas apie Vilių - jis miega su mama :) Nors savo lovytėje irgi miega - pietų miegą ir vakare ten užmiega, tik naktį, kartais ir pati nepamenu kokiu būdu, persikelia šalia manęs :)

Ką dar klausia močiutės ir kitos mamos apie vaikus? - Kaip jis valgo?!! Ogi, puikiai! Bendrai pasakius, Vilius valgo gerai ir beveik viską , ką paduodu. Na, būna, kad nenori, tuomet tenka įkalbinėti, arba kažko nenori, bet kitą dieną , žiūrėk, jau valgo tai, kam vakar sakė "Ne". Šiuo metu mėgstamiausi: virtos daržovės su mėsyte, ryžiai, balta duona ir bandelės, juoda duona su sviestu, barankos, šiaudeliai ir kiti panašūs graužalai :) A, tiesa, mėgsta varškytę, bananus ir obuolius, melionas irgi skanu :) Geria arbatėles ir mamos pieną, visa kita-neįdomu :) Bandžiau siūlyti vaikiškų sulčių, likau nesuprasta :)

Vilius moka:

valgyti pats (kai nori, pastaruoju metu nori retai...), laikyti puoduką, iš kurio geria (tiesa, tik kai geria, paskui dažniausiai staigiu mostu jį atitraukia ir gėrimas išsilaisto :));

žaisti vienas (būna ir dvidešimt minučių nieko kito neprireikia);

pasiprašyti ant puoduko, kai nori kaku (su sisiu dar neišeina, bet pasako, kad jau padarė į kelnes :), kai būna be sauskelnių);

padaryti kaku ant puoduko, kai paprašau (čia yra nerealu!! na, žinoma, aš neprašau 5 kartus per dieną, bet kai žinau, kad dar nedarė, būna nuvedu, pasodinu ir prašau padaryti, jis pasėdi, pažaidžia ir padaro :));

užlipti stovėdamas vieną ar du laiptelius į viršų ir vieną žemyn nenukritęs (nežinau, ar tai pasiekimas tokio amžiaus vaikui, bet man taip :));

dainuoti, kai paprašau , dainuoja su žodžiais ir melodija! Tik nesuprantu, kokią dainą :)

šokti, oi, gali pagal bet kokią muziką, tinka ir sunkus rokas ir popsas;

susidėti savo mašinas į "garažą" (vieną konkrečią vietą) vakare, kai jau ruošiamės eiti miegoti;

labai greitai bėgioti :)

nubėgti į virtuvę ir išmesti šiukšles į šiukšlių dėžę ir su trenksmu uždaryti spintelę :);

pasakyti, kaip "sako" įvairūs gyvūnai (karvė, arklys, avis, gaidys, varlė, antis, šuo, katinas);

pasakyti ir parodyti, ko nori ar nenori.

(tikriausiai dar ne viskas, bet tiek tesurašiau šiai dienai.)

Vilius kalba savo "kiniečių-prancūzų-marsiečių" kalba, o supranta beveik viską , ką jam sakom :) Susikalbėti galima, susitarti pavyksta, nors dažnai reikia pasakyti -niolika kartų, kol išgirsta. Puikiai pasako "Ne", "Taip" nesako, tik linksi galva :)) Atsirado naujų žodžių, kaip tamba (dramblys), tutū (lėktuvas), takto (traktorius). Nemažą dalį žodžių jis parodo, pvz. "kepurė" yra paplekšnojimas per galvą, "skanu" yra pakrapštymas pirštukais ant krūtinės (beje, rodo ir pats, ne tik paprašytas, vadinasi, supranta, ką reiškia :)) Ir dar, sako naujus žodžius, kurių deja, dar nesuprantu :(

Vilius mėgsta žaisti su mašinom, kamuoliais, vartyti ir klausyti skaitomų knygų, mėgsta plaukioti ir labai taškytis baseine (tinka ir vonia :)). Patinka piešti, žinoma, kol kas tai tik linijos ir štrichai, bet laikyti pieštuką ar flomasterį jau žino kaip, ir žino, kad reikėtų piešti ant lapo, nors norisi ir kitur :)

Vilius atskiria kurie daiktai yra jo, ir kartais labai savininkiškai neleidžia niekam prisiliesti, išskyrus savus. Pvz. vežimukas yra nerealiai vertingas daiktas ir jį stumti gali tik "išskirtiniai" žmonės, o jį sėdintį jame vežti galiu tik aš...

Kas Viliaus laukia artimiausiu metu? - Vasarą žadu bandyti atpratinti nuo sauskelnių. Kažkada rudeniop bandysim atsisveikinti su pienuku. Toliau lankysim mokyklėlę, kurioje nuo rudens prasidės dailės pamokos (aš labai laukiu :)).

asociacijos

Man labai smagu stebėti, kaip Vilius sumąsto, kas į ką panašu. Kartais tikrai pats nesumąstytum tokių asociacijų!

Pradžiai tokios gan įprastos: rodo į mėnulį dienos danguje ir sako, jog kamuolys. Nėštukės pilvukas jam irgi primena kamuolį :) Visa, kas supasi ar juda pirmyn-atgal yra "tiku tiku", nors pradžioje tai buvo tik laikrodis. O dabar ir supynės, ir laikrodis, ir malūno sparnai yra "tiku tiku". Tiesa, vieną vakarą, kai jį migdžiau, jis paleido papuką ir sako "tiku tiku", suprask - "pasupk mane". Na, ir supau :) Smagu, kad jau galime susikalbėti!

Dar labai įdomu, jog visa, kas yra nuožulnu, yra "čiužt", kas originaliai buvo tik apie čiuožyklą :) O visa, kas šiek tiek kyla į viršų kaip į kalną, yra "ap ap ap" :))

O įdomiausia buvo Olandijoj, Keukenhof parke, kai jis sustojęs prie vienu mėlynų gėlyčių pievelės aiškino, jog tai yra "AaA". Taip jis vadina dantų šepetuką, nes kai valau dantukus, prašau jį sakyti "aaa", kad išsižiotų... Na, tai štai, tos gėlytės jam kažkokiu mistiniu būdu buvo panašios į dantų šepetukus! Ir vieną nusigriebęs bandė juos išsivalyti :))

Mamos diena

Tai pirmieji metai, kai girdžiu man sakant "mama". Jau nebekeista :))

Kai buvau maža, vis galvodavau, kaip mama atpažįsta, kad būtent ją kviečia, juk visi vaikai šaukia "Mama"... O dabar atrodo, kas čia keisto, - savą vaiką tikriausiai ir per mylią išgirstum!

Kartą perskaičiau ir ilgam užstrigo tokia mintis apie mamas: gimstant kūdikiui, mamos širdis visiems laikams pasidalina. Dalelė jos širdies visuomet būna su vaiku. Ir jau niekada ta širdis nebūna rami...

Ir vis tiek visoms Mamoms linkiu ramybės, ir dar - kantrybės aruodų, gero ūpo upių, nesibaigiančių fantazijos horizontų ir nepailstančių rankų.

Kelionė į gėlių šalį

Vos prieš tris dienas grįžome su Viliumi iš jo pirmosios rimtos kelionės - buvome išvykę į Olandiją pasigrožėti gėlių paradu :) Nors kelionėje užtrukome tik 5 dienas, bet įspūdžių ir patirties tiek daug, jog atrodo, kad buvome išvykę geroms dviems savaitėms :)

Tad, apie viską iš eilės.

Kelionė ten ir atgal

Į Amsterdamą ir atgal į Vilnių skridome. Kadangi dabar striuka su tiesioginiais skrydžiais iš Vilniaus, teko rinktis patogiausią iš esamų variantų. Pasirinkau skrydį su persėdimu Rygoje. Rinkausi tokį, kad nereikėtų oro uoste šliaužioti kelias valandas, o tai automatiškai brangina bilietą.... Jau anksčiau pastebėjau, kad tie pigūs ar pigesni skrydžiai yra nepatogūs. Labiausiai nuvylė skrydžių kaina kūdikiui (iki 2m.) - pats bilietas nebrangus (apie 50Lt), bet va mokesčiai sudarė apie 450 Lt !!!!!!!!! Kaip tai buvau įtikėjusi, kad su kūdikiu skristi labai jau pigu :)))

Kadangi Viliui pabai patinka lėktuvai, tai jokio paruošimo nedariau :) Kai jau atvykom į oro uostą, paaiškinau, jog skrisim lėktuvu. O kai įsėdom į lėktuvą, - kaip tai bus, t.y. jog iš pradžių lėktuvas labai labai greitai važiuos, o paskui pakils - opapa!! Atrodo, jog suprato :) Pakilimą ištvėrė puikiai, šiek tiek žindė, kartais krapštėsi ausytes :) Skrydis iki Rygos trumpas, tad ypatingos veiklos galvoti nereikėjo - pažiūrėjom pro langą, pavartėm vietinę spaudą, turėjau paėmusi ir jo mylimų knygelių, - tikrai pravertė skrydžio metu. Leidžiantis dainavom ir lingavom stipriai apsikabinę. Dar papasakojau, jog bus bum, kai nusileisim, tai dainuojant vis įmesdavau tą bum, tad nusileidimas praėjo sklandžiai :)

Rygos oro uoste radau mini vaikų žaidimų aikštelę (su kilimu, karstynėm ir čiuožykla), tai ten ir praleidom tą laukimo valandą :))

Iki Amsterdamo skridome beveik 2 val., bet pirmąją Vilius pramiegojo, o likusią dalį skaitėm, vartėm, žiūrėjom pro langą.

Kelionė atgal, deja, nebuvo tokia jau visiškai sklandi. Pasirodo, Viliui nebuvo rezervuotos vietos atgaliniam skrydžiui. Tai prie registracijos Amsterdame stovėjau neramiam laukime, bet kartu ir džiaugiausi, kad Viliui nėra 2metų, ir kad jam nereikia atskiros vietos. Į keleivių sąrašus pakliuvom abu :)) Beje, abiejų skrydžių metu lėktuvai buvo pilnutėliai.

Skrydžiai praėjo sklandžiai, pirmąjį Vilius pramiegojo nuo iki, o antrąjį - prakabėjo prie krūties :))

Supratau, kad keliauti su Viliuku jau galime :)

Kompanija

Keliavom mes ne dviese :) Tėtį palikom namuose (kažkas juk turi dirbti :)). O Amsterdame mūsų su Vilium jau laukė mano šeimyna: mama, tėtis, sesuo ir jos sūnus. Beje, pasitiko jie mus kaip tikras žvaigždes - su fotoaparatų blykstėm ir filmavimo kamera :)) Tad visą laiką Olandijoje praleidome drauge, šešiese. O viskas buvo dar įdomiau ir dėl to, jog gyvenome visi šeši viename mažame namelyje ant ratų! Taigi, pereinu prie kitos dalies:

Nakvynė ir transportas

Mano tėvai ir sesuo su sūnum atkeliavo į Olandiją kemperiu (http://www.kelioneskemperiu.lt/ ). Kadangi tai šešiavietis kemperis, tai nusprendėme, jog ir mes su Viliumi turėsime jame tilpti. Ir nieko, tilpome :) Visokių yra filmų pavadinimų, o apie mūsišką kompaniją būtų galima pasakyti taip - keturi suaugę, paauglys ir mažas vaikas :))))

Iš tiesų, išsitekome puikiai. Pora naktų su Viliumi miegojome tokioj nuošalesnėje lovoje, bet kadangi ji buvo gan siaura, ir man sunkiai pavykdavo atsigulti ant nugaros, kitas dvi naktis miegojom jau kitoje - platesnėje, bet trumpesnėje lovoje. Taip sakant, ilgį paaukojom pločiui, arba - kojos nusileido nugarai :)) Ši lova taip pat buvo ir kemperio centre, tad jei kas sumanydavo pasivaikščioti naktį aš tikrai girdėdavau :) O ir eiti miegoti visi buvo priversti kartu su Vilium.
Vilius miegojo tikrai neblogai, na, gal ir dėl to, jog kasdien įspūdžių būdavo su kaupu, ir lauke praleisdavo beveik ištisą dieną. Gal tik nuėjimas miegoti jį kiek trikdė, nes ta pati didelė mašina buvo ir judėjimo priemonė ir namai.

Po antros nakties, kai ryte aprengiau Vilių ir paleidau žaisti, o jis jau įprastai (!) nubėgo rinkti akmenukų, pagalvojau, kad buvo teisus tas kažkas, kas pasakė, jog vaikai kaip tarakonai, labai greitai prisitaiko prie kintančių sąlygų. Tą rytą Vilius jau buvo pripratęs prie esamų sąlygų, ir atrodė, galėtų taip gyventi nuo šiol ir visada ... Palyginimas nelabai gražus, bet labai tikslus :)) Jį prisiminiau dar bent keletą kartų kelionės metu.

Tuo pačiu kemperiu visur ir keliavome, t.y. ir po Amsterdamą (nedarykite to!!!), ir po apylinkes (mielai prašom :)). Po Amsterdamą verčiau judėti pėsčiomis ir kartais pasitelkiant į pagalbą tramvajus, - ir paprasčiau, ir lengviau "atklįsti" į teisingą kelią pasiklydus.

Didelis privalumas keliaujant kemperiu - visuomet viskas su savimi. Net kelis kartus pajudėjus iš kempingo, pagalvodavau, kad kažko nepasiėmiau (atsigerti Viliui, megztuko, sauskelnių ir pan.), o paskui nusiramindavau, - juk viskas vietoj. Ramu šiuo aspektu turėtų būti sraigėms....

Aplankytos vietos

Buvome Amsterdame: aplankėme Artis zoologijos sodą, plaukiojome laivu po kanalus, vaikščiojom po gatves ir palei kanalus. Šiame mieste aš buvau jau kelintą kartą, tad kažko labai ypatingai naujo neatradau. Tiesiog, saugojau Vilių nuo dviračių, mašinų ir kitų praeivių kojų, nes vaikinas kelionėje griežtai atsisakė duoti ranką ir visur ėjo pats savarankiškai......

Zoologijos sodas tikrai įspūdingas, tik reikėtų eiti ten su pailsėjusiu vaiku, nes Viliui visko buvo per daug ir jis pradėjo klykti... Tęsinys apie tai prie ekstremalių patyrimų :)

Buvome dideliame nuostabiame parke Keukenhof (http://www.keukenhof.nl/ ). Jis nuo Amsterdamo apie 30km. Pavasarį ten žydi beveik visur :) Mano mama sakė, jog vaikšto po rojų, galbūt ir ten taip pat gražu ir kvepia... Parke praleidome apie 4valandas, pirmas dvi beveik iš vien sekiojau paskui Vilių, o paskui kažkaip vaikas apsiprato ir jau buvo galima susitarti, kuriuo takeliu eisime. Be to, atradome būdą, kaip nukreipti vaiką eiti reikiamu taku, - tiesiog už pečių pasukti ir pasakyti, kad einam ten. Ir veikia!! Parke ne tik daug nuostabių gėlių, bet ir fontanai, vaikų žaidimų aikštelė, mini fermutė su gyvulių jaunikliais, kuriuos leidžiama liesti ir glostyti. Iš tiesų ten galima puikiai praleisti visą dieną.

Kitą dieną kėlėmės anksti ir tik šiek tiek akis prasikrapštę važiavome prie kelio, kuriuo keliauti turėjo Gėlių paradas. Kadangi statyti mašinų pakelėj negalima, tai stovėjimo aikštelėje skubėjome užsiimti vietą, o dar su kemperiu. Taigi, praleidome visą dieną to paties Keukenhofo apylinkėse ir apie 15val. ėjome stebėti parado. Tiesa, belaukiant su Viliumi išbandėme važinėjimąsi dviračiu su vaikiška kėdute. Kaip tik tokią planuoju pirkti prie savo dviračio, tad buvo naudinga patikrinti Viliaus reakciją. Viskas super - vaikas tiesiog užhipnotizuotas :)

Gėlių paradas man paliko tokį nuosaikiai gerą įspūdį. Tiesiog, kažko super ypatingo nesitikėjau, o ir tai ką pamačiau buvo gražu, tik kai kas LABAI gražu :)) Bet pamatyti vis tiek vertėjo, kad žinočiau, kas tai yra.

"Ekstremalūs" patyrimai ir pamokos

Tokių ekstrymų buvo gal du. Vienas, kai Vilius užsiklykė nuo pervargimo zoologijos sode. Tiesiog kol išsiruošėm, priartėjo Viliaus pietų miegelio laikas. Maniau, gal jis vežimėlyje nuluš, bet kur tau - ten TIEK daug vaikų buvo, jog jam labiau rūpėjo tie vaikai nei tie gyvūnai :) Nuovargis ir begalė veiksmo aplink vaiką taip išmušė iš vėžių, jog viskas baigėsi klykimu dėl bet kokios priežasties. Blogiausiai tai, kad aš žiauriai susinervinau ir dar jį aprėkiau ir apibariau. Žodžiu, grįžom į kemperį kuo greičiau pasiklykaudami ir paskui labai greitai Vilius smigo gerom dviem valandom.

Išmokau... Išmokau, kad NEGALIMA ant Viliaus pykti ir nervintis, kai jis nervuotas, nes situacija tik dar labiau pablogėja. Galima tik raminti ir pačiai išlikti ramiai. Ir dar - nevesti vaiko į vietas, kur daug žmonių, daug veiksmo ir įspūdžių, kai jam greitai reiks miegoti. Kadangi vežime jis nemiega, o ir miegoti ten būtų sudėtinga - triukšminga, geriau jau kitaip suplanuoti laiką.

O antroji, kai ėjome per patikrinimą Amsterdamo oro uoste jau grįžtant namo. Na, ten, kur reikia viską (net kelnių diržą) sudėti patikrai. Reikėjo ir Viliaus vežimuką suskleisti ir uždėti ant tos juostos, o jam kažkoks nuosavybės jausmas žiauriai prabudo. Kai pamatė, kad darbuotojas paėmė JO vežimą, klykė ne savu balsu... Ant rankų klykiantis vaikas, viena ranka reikia sureguliuoti visus daiktus, nepamesti dokumentų, ir dar kelnės smunka... Gerai, kad viskas įvyksta greitai ir niekam nekilo jokių klausimų...

Išmokau? - Na, to paties, ką žinojau, - yra situacijų, kai tiesiog reikia nekreipti dėmesio į aplinkinių žvilgsnius "Ko čia jūsų vaikas klykia?!" ir daryti tai, ką reikia tuo metu.

Pabaigai

Nors labai labai pavargau, kelionė buvo puiki. Ir jau noriu vėl kur nors keliauti. Kad ir į lietuvišką pajūrį :) Judėti man būtina, panašu, kad mūsų Viliui irgi :))