Hmm, štai taip nutiko, kad tik dabar perskaičiau tą garsųjį "Da Vinčio kodą" (Dan Brown). Tiesa, filmą esu mačiusi, bet tai buvo jau senokai. Ir kadangi turiu labai įdomią savybę neatsiminti matytų filmų pabaigos (!!!), tai knygą skaityti buvo taip pat įdomu, kaip ir nemačius filmo :)
Įsivažiavus skaityti, pamaniau, kad tai tiesiog geras detektyvas ar trileris. Perkopus į antrąją knygos pusę, jau rimčiau ėmiau mąstyti apie tai, kas rašoma, apie patį turinį ir autoriaus nešamą žinią. Ir tiesą sakant, man visai priimtina ta knygoje pateikiama versija apie Jėzaus gyvenimą, apie Bažnyčios siekį sumenkinti moterį ir jos dieviškumą ar šventumą (taip pat galimą kaip ir vyrų), apie tos pačios Bažnyčios siekį išlaikyti valdžią (ar įsitvirtinti joje) ir su tuo susijusius nesąžiningus veiksmus... Manau priimtina todėl, jog esu skeptikė religijų atžvilgiu. Labiau gal tikiu aukštesne jėga, tebūnie kartais pavadinta Likimu ar dar kaip nors. Man iš tiesų labiau priimtinas Jėzaus vaizdaviams kaip žmogaus, turėjusio išskirtinius gebėjimus vesti žmones, jiems kalbėti ir juos įtikinti, ir gyvenusio žmogišką gyvenimą, turėjusio šeimą ir t.t., nei Jėzaus - Dievo sūnaus, pagimdyto nekaltos mergelės, švento ir ne visai tikro.
Nors negaliu labai jau argumentuoti savo požiūrio, nes nesu Biblijos skaitytoja, nesu jos žinovė, tad tiesiog pasakysiu, jog knyga verta dėmesio, dar kartą pergalvoti apie savo tikėjimą ar netikėjimą tuo, kas sakoma ir rašoma, gal ir labai nuo senų laikų, gal ir labai, atrodytų, įtakingų žmonių...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą