Atostogos. Stovykla

Kai grįžome iš Juodkrantės, turėjau pusantros dienos pailsėti nuo kelionės ir susiruošti kitai kelionei - mano su Viliumi stovyklai. Tad visą tą laiką skyriau skalbimui, daiktų sąrašo sudarymui, trūkstamų dalykų pirkimui ir daiktų susikrovimui. Na, gal dar buvome kokį kartą išėję pasižvalgyti po miestą :)

Taigi, stovykla.

Vieta. Ji vyko tolimoj sodyboj Zarasų rajone netoli Ligajų ežero. Tai mūsų lankomos mokyklėlės "Strazdanėlės" vasaros stovykla.

Kopmanija. Ji truko 1 savaitę, iš viso buvo 10 mamų ir 1 tėtis, o vaikučių 15 :) Kadangi vaikų amžius buvo panašus - apie 2-3 metukus, tai drąsiai galima vadinti pyplių stovykla! Turėjome dar kūdikėlį - 6,5mėn., ir dar vieną vos peržengusį metukų slenkstį. Vilius buvo trečiasis pagal jaunumą :) O visi kiti - jau turėję savo 2-ojo gimtadienio šventę. Vyriausia buvo 6 metų mergaitė, kuriai draugiją palaikė 5 ir 5,5 metų "kolegos" .

Tema. Stovyklos tema buvo pagoniška Lietuva. Per savaitę susipažinome su pagoniškais dievais ir deivėmis, mitinėm būtybėm ir kitais veikėjais, keletas iš jų, kuriuos dar pamenu: Dimstipatis, Pagirnis, Gyvatė, Austėja, Žemyna, Perkūnas, Kaukučiai, Puškaitis, Rasa, Aušrinė...

Namas. Štai tokia šauni kompanija gyveno viename dideliame name. O kadangi jis buvo medinis, tai galima sakyti gyvenome avily... Medinės sienos garsą sulaiko prastai, tai girdėjome beveik visų gyventojų verksmus, riksmus, juokelius ir auklėjimus :) Man buvo didysis atradimas, kad Vilius gali užmigti ir ramiai miegoti esant TOKIAM šurmuliui!

Mes gvenome antrame namo aukšte, o į ten vedė tokie sakyčiau labai jau statūs laiptai, tad miego metu dažniausiai "budėdavau" kambaryje. Tuo visai džiaugiausi, nes galėjau ramiai skaityti knygą ar saldžiai numigti pietų miegelio šalia Viliaus :)

Dar džiaugiausi, jog visą savaitę nereikėjo rūpintis buitim: nei valgio gaminti, nei tvarkytis... Na, tik pusryčiai buvo mūsų valioje, ir indus reikėjo susiplauti, bet kas tos 2 lėkštės...

Dienotvarkė. Kiekvieną rytą pradėdavom mamų mankšta ant pievelės. Vaikams buvo smalsu stebėti. Vilius nelabai leisdavo ramiai atlikti visus pratimus, tad reikėjo pasitelkti kūrybiškumą, jei norėjau bent kiek pajudinti kūną, o norėjau... Tad keldavau tik vieną ranką, arba šokdavau su "svareliu" ant rankų :))) Bet vis tik buvo labai gerai pasportuoti.

Paskui vykdavo vaikų pamokėlės: muzikėlė su pasišokimais, mankštelė ir dailė. Vilius dažniausiai praleisdavo mankštelę, nes stovykloje jam būdavo per ilgi užsiėmimai, tiesiog tapdavo neįdomu it jis mane išvesdavo žaisti kitur ....

Tuomet būdavo šiek tiek laisvo laiko iki pietų, po pietų - miegelis. Miego metu mamoms būdavo siūloma veiklos, tai ko tik tos mamos nedarė - ir maišelius žolelėms siuvo, ir kastanjetes darė, ir sapnų gaudytojus kūrė, ir lietaus lazdas dažė. Na, aš kadangi buvau mieganti mama :), tai spėjau tik lietaus lazdą pasidaryti. Lietaus lazda - tai toks alia instrumentas. Tai kaip ir vamzdis, padarytas iš berods storo kartono, gerai sukaltas ir sulipdytas. Viduje yra kokių tai mažų rutuliukų, kurie nuostabiai barška, ošia, čeža, kai vartai lazdą. Tikrai panašu į lietų. Tad tokias lazdas mamos dažė visokiom sudėtingom dekupažo technikom, o aš tiesiog nudažiau :)

Apie 17val. kasdien turėdavom arbatėlės gėrimą. O arbatą ruošdavo kelios mamos susimetę. Buvo visokių įdomių arbatų: mėtų, šalavijų, tarkuotos imbiero šaknies su citrina, jogų su pienu, baltoji ir t.t.

Tuomet vakariniai užsiėmimai vaikams. Kas nors su muzika, ir estafetės, kurias Vilius ir vėl visas praleisdavo. Na, tiesą sakant, jam buvo per sudėtinga suprasti, kodėl jis turi daryti visokius keistus dalykus. Ir žiūrėti jam nebuvo įdomu :/ Tad eidavom mėtyti ar spardyti kamuolio.

Po vakarienės būdavo "labanakt vaikučiams" - pasaka, vaidinama lėlėmis pro kvadratinę skylę užuolaidoj :) Labai šaunu būtų, jeigu Vilius žiūrėtų :) Taigi, ir pasakos nežiūrėdavom. Tik kokias 2 minutes pradžioje.

Ir apie 22val. jau eidavom miegoti. Namas nutildavo įvairiai, kartais tik artėjant vidurnakčiui. Vakarais kas ką: kartais mamos susėsdavo paplepėti, ėjom į pirtį. Aš dažniausiai rašydavau dienoraštį ar skaitydavau. Netraukė manęs daug bendrauti, gal ir dėl to, kad dalis mamų jau buvo senos draugės. Gal ir dėl to, jog skaičiau "Da Vinčio kodą".... :)

Įdomybės ir atradimai. Vienas pagrindinių atradimų buvo tai, jog Vilius nenori žaisti su vaikais. Jis dažnai eidavo žaisti kitur, kad būtų vienas. Hmm, iš pradžių man buvo neramu, paskui supratau, kad jam tiesiog per daug ir per dažnai tiek vaikų. Geriausiai jis žaisdavo su vienu berniuku - 2,5 metukų M. Geriausiai - tai reiškia nesipykdavo, pasidalindavo žaislais ir pan. Daugiausiai peštynių ir nervų Vilius "išgadino" su savo kaimynu (gyveno mums už sienos ir durys buvo šalia) irgi 2,5metų B. Oi, šis veikėjas buvo mažasis peštukas. Kažkaip jam labai knietėdavo ką nors iškrėsti - pastumti, suduoti, atimti žaislą, įsibėgėjus užšokti ant kito vaiko. Na, sakyčiau tokie gana agresyvūs žaidimai... Ir taip su visais elgdavosi. Kadangi buvome kaimynai, Viliui teko dažniausi išbandymai :) Tai kokią antrą dieną Vilius pradėjo mašinytes nešiotis visur su savim, ir nepaleisdavo beveik visai. Man net buvo šiek tiek gaila žiūrėti, kaip vaikas bijo, kad iš jo gali atimti ką nors... Tokia štai skaudi pirmoji grupės gyvenimo patirtis Viliui.

Kitas atradimas - Vilius gerai miega. Nors visą dieną praleidus gamtoj, tikriausiai mes visi gerai miegam :) Ir Vilius valgė viską, kas buvo patiekta!!! Super! Tik grikių košės nevalgė, vienintelės.

Man buvo neblogos pamokos, kaip reikėtų elgtis jei mano vaikas muštųsi. Nes stebint mažąjį B. tikrai susimąstydavau, kaip aš reaguočiau. Nes jo mamos aiškinimai ir susitarimo priminimai nelabai veikdavo: jis pasakydavo, kad supranta, jog negalima muštis, bet vis tiek mušdavosi, o paskui eidavo glostyti to vaiko... Man labiausiai piršosi mintis, jog jis taip siekia visos grupės dėmesio. Mamos dėmesio, panašu, jis ir taip daug gauna.

Tokia sakyčiau ekstremaliausia situacija su B. buvo, kai jis tyčia apsisiojo Viliaus medžiagines mašinytes! Hmm, net nežinojau kaip sureaguoti. Bet tikrai mačiau, jog tyčia tai darė. Įdomu, kaip vaikui tai atrodo, ką jis nori tuo pasakyti? Jog tai jo?.. Ar kad jis nemėgsta Viliaus? Ar gal kad jis nemėgsta manęs?.. Tiesą sakant, man jis irgi nebuvo labai simpatiškas vaikas... Retai taip pasitaiko, bet būna. Gal vaikas ir nujautė.

Vis tik B. elgesys kėlė man daugiausiai apmąstymų apie auklėjimą, santykį su vaiku, vaikams - nerimo dėl jų žaislų, o B. mamai - galvos skausmo, ką daryti, kad tai nesikartotų. Tuo pačiu stebėjau, kaip Vilius reaguoja į agresyvų elgesį su juo. Vieną pavakarę kai lijo, vaikai lakstė po balas, ir B. atėjęs pastūmė Vilių. Vilius tiesiog žiūrėjo nustebęs, nes iš tiesiog stovėjo šalia. Dar kartą B. Vilių pastūmė jau smarkiau ir šis parvirto, atsistojęs neverkė, tiesiog žiūrėjo nustebęs. Nesikišau, norėjau pamatyti, kaip vaikai patys išsiaiškins. Berods, B. mama įsikišo.

Praėjus jau savaitei po stovyklos, įspūdžiai likę tik geri. Kai grįžau namo, visą dieną vis pasakojau apie stovyklą, tai tą, tai aną :) Supratau, kad daug visko įvyko, jei ne išorėj, tai mano mintyse.

O Viliui irgi buvo svarbių patyrimų. Praėjus dienai po grįžimo išėjome į mums įprastą žaidimų aikštelę, ir ten kai prisirinko daugiau vaikų, Viliui kilo panika, kad kiti vaikai ima jo žaislus. Anksčiau to niekada nebūdavo. Nusprendžiau neerzinti vaiko ir nuėjome savais keliais. Panašu, jog dalintis mokysimės ilgai ir kantriai :)