Penkiese neskaitant Katino. Pirmas mėnuo

Yra toks vaikiškas žaidimas - Diena-Naktis. Kai pasakai "Diena", reikia bėgioti, o kai pasakai "Naktis", reikia sustingti pozoje, kurioje buvai. Kažkaip man ta seka Diena-Naktis-Diena-Naktis labai taikliai apibūdina dabartinį mūsų gyvenimo etapą. Dieną bėgi bėgi, naktį darai beveik tą patį, tik jausmas, kad laikas sustojęs... O ryte ir vėl viskas nuo pradžių. Kažkurį rytą Tomas pasakė: "Kitas rytas, ta pati diena." Ir iš tiesų, kartais atrodo, kad ir vėl tą pačią dieną pradedi gyventi iš naujo :) Kai kas nors paklausia, kaip sekasi, tai sakau, kad kuičiamės ir tiek :D Juk taip ir yra, - pamaitini, panešioji, atrūgini (oi, šitas reikalas kartais taaaaip užknisa!), pamigdai, pakeiti sauskelnes, paskui už 5 min. vėl jas keiti (nes kuris nors pilietis susigundė priteršti švarutėles sauskelnes! :)), o paskui - ir vėl nuo pradžių. Kaip rašė viena iš mano skaitytų knygų apie dvynukų auginimą - pirmi trys mėnesiai visi yra apie valgymą: vaikų valgymą, jų miegojimą, susijusį su (ne)pavalgymu, atsirūgimą po valgymo ir su tuo susijusį (ne)užmigimą, kakojimą, susijusį su pavalgymu ir tuo, ką valgė, mamos valgymą kažkur tarpuose tarp vaikų valgymo, atsirūgimo, kakojimo ir t.t.
Mūsų mažieji piliečiai per pirmąjį mėnesį tikrai daug valgė, ko įrodymas buvo 1 mėnesio proga įvykęs apsilankymas pas šeimos gydytoją ir pirmoji "techninė apžiūra" :) Tautvydas priaugo 1,5kg (!!!) ir 3cm, tad dabar puikiai demonstruoja 56 dydžio kūdikių drabužėlius. Karolis priaugo 1,3kg (irgi !!!) ir 2cm, kas didžiai nustebino visus jį nešiojusius ir maitinusius, nes bendru sutarimu, jis buvo priskirtas prie mažiukų-valgančių-kaip paukščiukas kūdikėlių. Po teisybei, kai nešioji Karolį, tai beveik nieko nejauti, o kai Tautvydą - tai visai normaliai nusveria rankas, o vėliau pasijaučia ir nugarai. Tikriausiai, kažkur ties 4,5kg yra esminis lūžis svoryje :), nes dabar vienas sveria 4,7kg, o kitas - 4,3kg.
Na, verta paminėti, kad tokius įspūdingus prieaugius vaikinai pasiekė ne be mišinuko įsikišimo. Toks pagerintas maitinimas, akivaizdu, palengvino žandukų auginimą :) Gydytoja net patarė Tautvydui pasilaikyti dietos :) Mamos pieno jie gauna ir gan nemažai. Stengiuosi maitinti kuo daugiau pati arba pagelbsti pientraukis, bet mišinio neatsisakom. Kartais tiesiog abu reikalauja maisto vienu metu, o žindyti kartu kažkaip neįgudau (dar?..). O kad turėt visada pasiruošus nutraukto pienuko irgi nepavyksta, tai tikriausiai su planavimu ne viskas gerai. Yra kur pasitaisyti :)
Antras visų klausimas yra apie tai, kaip sekasi Viliui. Jam sekasi visai neblogai. Brolius jis priima teigiamai. Labai didelių scenų kol kas neturėjom. Na, bet buvo jau kokius tris kartus išreiškęs nusivylimą manimi, kad jį mažiau myliu... Skaudu girdėti ir nėr kaip dorai paaiškint... O labiausiai dėmesio reikalauja besielgdamas netinkamai arba taip, kaip mums nepatinka. Supranti tai, bet ne visada pavyksta atitinkamai sureaguoti. Stengiuosi skirti jam laiko, kai tik galiu, tačiau pastebiu, kad dažnai jis tiesiog žaidžia vienas su savo mašinom, ar patiekus maistą, lieka vienas valgyti virtuvėj, nes visi išsibėgiojo pas verkiančius lialius... Taip gailu ir graudu tada man būna... Aplanko akimirkos, kai taip aštriai pajaučiu, jog mano mažasis numylėtinis tapo vyresnėliu, didžiuoju broliu, su visais iš to sekančiais išbandymais. Viliuosi, jog atėjus laikui, džiaugsmo ir smagumų jiems visiems trims bus kur kas daugiau.
O kol kas euforijos nedaug, tik rutina ir "juodas" darbas ;)