13 X 2

Neseniai, ištrūkusi trumpam iš žaislais ir šiaip visokiais daiktais užverstų namų, važiavau pro geležinkelio stotį, ir mačiau merginą su didele kuprine ant pečių, paskui dar vaikiną, kuris tempėsi paskui lagaminą ant ratukų... Jėėėj, kaip nostalgija užpuolė tą minutę! Taaaip pasiilgau kelionių ir labiausiai - to jaudulio, kuris pradeda kirbėti kai sudarinėji daiktų sąrašą ir lydi visą laiką iki pat kelionės pradžios ir dar kurį laiką pajudėjus. Jau geri metai, kai niekur rimtai nepajudu, o ir kiekvienas ilgesnis pajudėjimas lydimas kalno daiktų :)  Na, nenusimenu, ateis TAS laikas. O kol kas mano kelionės labiau vidinės, ir dažnai primena supynes - džiugesys ir juokas, o paskui - zirzalai, ašaros ir vakarinis nuovargis. Nors negalėčiau labai skųstis, per paskutinius mėnesius pavyko ir knygą perskaityt, ir ne apie vaikus :)  Paprastą, moterišką romaną nusigriebiau, ir surijau kaip bandelę su šokoladu :D  Sraigės nežino kad jos sraigės. 

Mano mažiesiems dvynukams jau visi cieli metukai (ir dar mėnuo :)! Jau galiu dalintis patirtim ir patarimais ;)  Labai dažna žmonių reakcija į dvynukus yra "O, kaip jiems smagu kartu!" arba "O, kaip jiems pasisekė, kad jie turi vienas kitą" ir pan. O man vis kažkaip būna sunku atsakyti į šiuos žodžius. Na, nesu aš tokia tikra, kad jiems tikrai smagu kartu :)  Kol buvo mažuliukai, jiems visai buvo vienodai, ar yra čia koks brolis, ar ne. Paskui, kai suprato, kad šalia visuomet yra kitas leliukas, didelio džiaugsmo irgi nerodė... Žinoma, kai pradėjo judėti, tai ir tas buvimas greta tapo įdomesnis. Nors stebėdama juos žaidžiančius labai dažnai pagalvoju, kad kartais jie trukdo vienas kitam. Na, pvz. Tautvydas ramiai apžiūrinėja žaisliuką, varto jį, pagraužia, vėl pavarto, ir staiga atlekia Karolis, stveria žaisliuką iš rankų ir pabėga. O tada numeta jį kur nors. Ir taip kartojasi daugybę kartų per dieną. Ir kur čia smagumas?... 

Lygindama, kaip auginau Vilių ir kaip auginu du mažiukus iš karto, matau, kaip vis dėl to kartais sunku tiems mažiems vaikiukams. Tokiems pypliams iki 2 metukų be galo svarbu sulaukti dėmesio ir atsako greitai, būti šalia mamos, kai tik prireikia, o vat kai du jie tokie patys, tai tenka konkuruoti, pasistumdyt, kuris pirmas ant rankų pateks, o ir pasipliekia jau sėdėdami abu ant kelių. Ir kartais man atrodo, kad labai neteisinga, kad jiems tenka laukti tada, kai būdami po vieną, tikrai nelauktų tiek ilgai. Ir prieraiši tėvystė, kuri man šiaip visai prie širdies, tampa kokia tai iškreipta ir netikra, o kartais ir visai neįmanoma. Todėl visai nesu tikra, kad jiems vien smagu iš to, kad jie du tokie patys maži. Žinoma, jau pažaidžia kartu, ir jiems linksma, kartais juokiasi abu, o aš visai nesuprantu, iš ko :) Bet kaip sakė viena jau suaugusi dvynė - dvyniai auga nuolatinėj konkurencijoj, kasdien ir beveik dėl visko. Tad tėvams tenka nelengva užduotis kaip nors sumažinti tą kasdienės kovos stresą :)

Mūsų vaikinai jau dvi mažos asmenybės, tad nusipelnė būti aprašyti atskirai, o ne kaip du viename :)

Taigi, Tautvydas. 13-os pilnų mėnesių duomenys: 81cm ūgio ir 10,4kg svorio. Tikrai aukštesnis nei vidurkis, ir tikrai prie lieknesnių :) Jis mūsų emocingasis. Jei viskas gerai, tai šypsenėlė veide nuolat. Dar ir padainuoja pats sau. Šiuo metu einamiausia dainelė yra "Japi japi japi" :)  Jei nėra labai jau gerai, tai zyzimas ištisinis ir vedantis aplinkinius iš proto... Dabar dar ir naują priemonę išrado vaikinas - riečiasi kaip balerūnas atgal, daro tiltelį tobulai, krenta atbulas, ir svarbiausia - visai nežiūri kur. Tai labai rimtai svarstome šalmo įsigijimo klausimą. Tautvydas nepalieka ramiai, jei iš jo atimamas daiktas/žaislas. Pranešama garsiai ir nedelsiant. Jei atėmė brolis dvynys, tai bando susigrąžinti, kartais sėkmingai. Šiaip linkęs pakovoti, o to nedarė, kai buvo kokie 7-8mėn :) Iš tiesų jis mūsų jautruolis, - jei tik šiek tiek nugriuvo, jau verkia, jei griežčiau ką pasakiau, jau verkia. Kiek pamenu, tai tikrai šiuo klausimu panašus į Vilių, šis irgi buvo (beje, ir liko) labai jautrus aplinkai ir visiems stimulams.  To vaikiško užsispyrimo Tautvydas turi daug ir spyriojasi dažnai, jei tik kas nors vyksta ne pagal jį. Prieštarauja garsiai :)  Tautvydas puikiai vaikšto, pradėjo tai daryti vėliau nei brolis, jau buvo suėję metukai. Iš tiesų, tai tikriausiai dėl to, jog jis geroookai atsargesnis nei Karolis. iBet dabar vaikšto abu beveik vienodai gerai. O lauke Tautvydui sekasi net geriau , nors ir su dideliais batais ;) Viešose erdvėse ar kur nors kitur ne namuose Tautvydas pakankamai greitai prisitaiko ir gana drąsiai veikia aplinkoje. Lauke, mažylių mokyklėlėje jis drąsiai eina, bando, tyrinėja. Kartais juokais palyginu mažiukus su mumis suaugusiais, t.y. jų tėvais. Ypač puikiai jie atitinka mūsų miego ypatumus :)  Tautvydas miega visai kaip T. (beje ir Vilius), - užmiega sunkokai, ilgai migdosi, miega neramiai, kartais prabunda naktį ir dairosi..., ryte miega labai gerai ir miega ilgai. Iš tiesų tai jis tikriausiai jau galėtų gyventi su vienu dienos miegeliu, bet kadangi jie dviese, tai tenka derintis prie brolio ...  Valgymo ypatumais Tautvydas panašus į mus visus - mes visi mėgstam saldumynus, ir jis mielai kerta užkandžiams sausainius ir kaulija iš manęs kitokių saldėsių :)

O štai brolis dvynys Karolis (jaunesnis visa 1 minute :)) smaližium tikrai nėra, - geriausias desertas jam juoda duona ! Jis pas mus valgytojas - ką duosi tą valgo, tik jogurtą, varškytes ir kitus saldesnius dalykus valgo kraipydamas galvą, taip ir nežinau, ar jam taaaip skanu, ar nelabai skanu, bet vis tiek valgo :)  Karolis, būdamas pilnų 13 mėnesių, svėrė 10,5kg ir buvo 78cm ūgio. Toks labai vidurkinis ;)  Nors šiaip jis man visai nėra įprastas leliukas, visus pirmus metus vis kartodavau, kad jis čiūdnas vaikas :D  Karolis yra darytojas, jis eina, lipa, krausto daiktus (žiauriai greitai ir profesionaliai! :)). Pradėjo vaikščioti pats tada, kai jam reikėjo, be jokios pagalbos ir vedžiojimo už rankytės. Jis toks labai easygoing vaikas: jei atima kas daiktą iš jo, labai nenusimena, pabando susigrąžinti, o jei nepavyksta, tai eina ieškoti kokio kito užsiėmimo. Karolis tvarkingas vaikas, - kai sakau, kad einam valgyt, tai ir eina į virtuvę ir trypčioja prie kėdutės, kad įkelčiau greičiau :) Jei laikas eiti miegoti, tai paguldytas ir užklotas užmiega per kokias 3 min.!  Miega ramiai ir gerai. Gal ne taip ilgai, kaip norėtųsi :)  Jis miego klausimu toks visas į mane - padėjo galvą ir miega, atėjo rytas - jau bunda, o jei pabudo, tai ir keliasi, nelabai mato reikalo gulinėti (vat su Tautvydu tai tikriausiai ir valandą galėtume ramiai pragulinėti nemiegodami). Vaikinai jau abu bando kalbėti, bet gal Karolio kalboje labiau galima rasti panašumų kontekstui, na, pvz.: kai prašo, kad ką paduočiau, tai tiesia rankutę, judina smilium ir sako "Di", suprask - duok :)  Arba mato Katiną ir sako "Kate", dar labai neblogai išeina pasakyti " Okastia?!". Karolio ypatingai išraiškingas veidas, visos būsenos ir jausenos išreiškiamos visais 120 %. Kai pradėjo judėti, Karolis buvo nenusėdintis vietoj, dabar kažkaip atradęs pusiausvyrą tarp judesio ir ramybės, ir moka ramiai pasėdėti, pasiknisti, paardyti daiktus, paplėšyti popierius... Kartais būna panašus į tikrą krapštuką :) Nors namuose jis tas, kuris eina pirmas ir yra drąsus, nepažįstamoj erdvėj ilgokai išlieka santūrus stebėtojas.            

Iš tiesų, gal paprieštarausiu pati sau, bet žiūrėdama į juos dažnai pagalvoju, kad vis tik kaip gerai, kad jie yra kartu, nes būdami tokie skirtingi, jie labai puikiai vienas kitą papildo, ir augdami paskatins (na, gerai, gal kartais ir trukdys... :)) viens kito tobulėjimą, galės keliauti savu, bet brolio dvynio gerokai praturtintu keliu. Labai to tikiuosi ir viliuosi.