Planų galia ir bejėgiškumas

Man labai patinka planuoti. Mėgstu susidėlioti dienos planą, savaitės, mėnesio, visų metų. Patinka, kai pavyksta suplanuotus darbus ir veiklas įgyvendinti, bet jau pramokau pernelyg nenusiminti, jei planai keičiasi, atsiranda netikėtų reikalų ir t.t. Paprastai dienų skrupulingai pavalandžiui nesudėlioju, taip jau būtų ir neįdomu, patinka ir improvizuoti tuose sudėlioto plano rėmuose :) Nors iki šiol labai nepatinka, kai kas nors neateina į suderintą susitikimą arba praneša, kad planai keičiasi, kai aš jau būnu pakeliui... Labiausiai man patinka planuoti atostogų keliones. Tai man didžiausias malonumas! Ne kartą galvojau, jog kelionių planavimas man būtų idealus darbas :) Iš tiesų, po gan nemenkos savo kelioninės patirties negaliu nepritarti Antano Poškos žodžiams: "Kelionę planuoti - džiaugsmas, kelionę vykdyti - katorga, kelionę prisiminti - visko atpildas"! Taigi, planuoti - džiaugsmas...

Buvo ir dar vienas protingas žmogus, kuris išsakė kitą labai taiklią mintį: "Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi". Spėju, jog išvydęs mano šių metų planus ir planelius, Dievas juokėsi iki ašarų, o paskui dar žagsėjo pusė dienos.... Ir paskui nusprendė, kad mano šių metų pamoka bus išmokti priimti gyvenimo netikėtumus, akibrokštus ir atsisakyti planų pernelyg nevirkaujant.

Metų pradžioje kelias savaites sukau galvą, kurį potencialų darbą pasirinkti, kai galiausiai apsisprendžiau, pasirinktas darbdavys pakeitė nuomonę... Aš, kaip pakankamai atkakli ir savim pasitikinti, nusprendžiau laukti, gal vis dėlto persigalvos :) Tuo tarp, kol laukiau, galva buvo užimta finansinių klausimų sprendimu - labai rūpėjo kuo greičiau susimokėti visus mokesčius už 2010m. Ir dar vasaros atostogas pradėjau rimtai planuoti (kur gi atsisakysiu tokio malonumo! :)). Kai galiausiai mokesčių klausimą sutvarkiau ir tikėjausi, jog jau štai - atėjo kiek ramesnis laikas, jis truko kokią visą savaitę :) Tada gavau laišką iš Sodros, kad turiu grąžinti motinystės pašalpos permoką už 2009m. (!!!). Suma įspūdinga, o su ja - ir vėl jokios ramybės galvoje. To nerimo laike sulaukiau pasiūlymo dėl darbo - iš to paties žmogaus antrą kartą, to laukto ir tikėto!!! Sąlygos buvo aptartos, terminai suderinti, išsiskirta su šypsenom iki sutartos datos. Ech, ir kaip tik tuomet nuo debesėlio nusprendė nušokti pas mus angelėlis, kuriais, imu tikėti, būna mūsų būsimieji vaikeliai. Naujojo, išsvajoto ir jau suderinto darbo teko atsisakyti, netekau jo antrą kartą! O dar po dviejų savaičių sužinojau, kad nuo debesėlio už rankyčių susikibę nušoko visi du angelėliai..... Stengiuosi nieko jau nebeplanuoti, tik tikiuosi :)