eilėraštukai

Vilius atrado eilėraštukus! Gal prieš mėnesį išgirdau, kaip jis bežaisdamas kažką sau rimuoja, pasiklausiau atidžiau - o gi, "opa opa, augo žijnis ir opa..." :) Išlindo smagus ketureilis iš atminties kertelės :) Aš jį vis sakydavau, kai Vilių šokdindavau ant kamuolio ar šiaip ant rankų.

Per šokių pamokėles irgi sakom pora eilėraštukų, tai pradėjau juos dažniau kartoti ir namuose. Beje, pastarieji dar su judesiukais, tai dar smagiau sakyti! Tai tie iš mokyklėlės yra tokie:

Kiškis piškis ilgaausis (rankų smiliais rodom dvi ausytes prie galvos)

ten po krūmu prausės prausės, (prausiam skruostus)

kepė blynus, pyragus (kaip katutes plojam)

ir pasikvietė vaikus (abiem delnais kviečiam pas save)

Ten ant medžio voveraitė (rodom į šoną)

kelia rudą kepuraitę (judesys nuo galvos žemyn)

Voveraite, rududū (vieną kumštuką pridedam prie burnos, kitą prie pirmojo ir kelis kartus sudaužiam)

duok vaikučiams riešutų (ištiesiam abu delniukus).

Ir dar vienas, šiuo metu Viliaus mėgstamiausias:

Lipo klounas ant tvoros (rankom lipam į viršų)

ant silpnos ir netvirtos (delnus judinam žemyn aukštyn)

užsimanė obuolių (panašiai kaip saulutė kad šviečia)

nuo kaimyno obelų (pirštu rodom į šoną-kaimyno sodą :)

Tikrai triokšt sena tvora (abiem delnais pliaukštelim per kelius ar grindis)

mato klounas, bus bėda (susiimam delnais už galvos ir linguojam)

nusiritęs ant žolės (krentam ant nugaros)

juokias klounas iš širdies (pasispardom kojom gulėdami :))

Mano mama išmokė eilėraštuką apie batus, Viliui jis labai patiko, ir gana greitai išmoko sakyti pats, t.y. aš pasakau pirmą eilutės žodį ar du, o jis tęsia toliau. Taigi:

Mano batai buvo du,

vienas dingo - nerandu,

aš su vienu batuku

niekur eiti negaliu.

Dvi rankytės ieško bato,

dvi akytės jį pamato.

Apsiausiu batukus

ir keliausiu pas vaikus.

O kai grįžom po švenčių atgal į Vilnių, vieną dieną girdžių Vilius rimuoja kažką su žodeliu "šmurkšt", įsiklausau - o gi čia trumpas eilėraštukas apie katytę ir kaip ji vijo pelę! O ta pelytė šmurkšt po šluota :) Įdomiausia, kad aš nei žinojau, nei girdėjau, kad jam kažkas tą eilėraštį pasakė :)

Kažkurią dieną ėjom iš pasivaikščiojimo miške, ir Vilius jau nuvargęs pasiprašė panešamas. Tai aš kad būtų smagiau jį nešti eidama sakiau eilėraštį apie žiemą (na, kad būtų į temą :)): apšerkšniję mūsų žiemos, balta balta kur dairais, ilgas pasakas mažiem mums... Tik užstrigau po tos eilutės apie medžiais paverstus vaikus, bet nieko - pasakiau nuo pradžios iki tos vietos dar gal kokius 4 kartus, kol visai padusau :)) Panašu teks išsitraukt eilėraščių knygelę :)