2+3+(1).Penktas, šeštas ir septintas mėnesiai. Augam, keičiamės ir mokomės.

Aš vis pagalvoju, kaip tas mano dienoraštis gyvena... Vis dėlioju mintis, kaip parašysiu tą , aną ar dar šitą. Bet taip ir lieka jos galvoje. Nugvelbti laiko miego sąskaita nebesinori, o kito laiko nelabai atrandu. Tad ir pertrauka tokia neišpasakytai ilga išpuolė. 

O mažieji broliai auga, keičiasi ir visko mokosi. Mes visi augam ir mokomės. Bent jau aš jaučiuosi nuolat besimokanti. Tikiuosi, ir kiti šeimos nariai supras, jog šitie maži žmogiukai labai daug ko išmoko, galbūt supras ne dabar, bet kažkada gyvenime :)  Aš jaučiu, jog mano vaikai mane moko tarnystės, ne , ne tarnavimo jiems, bet tarnystės, tos, kai suvoki, jog dabar turi atiduoti beveik visą save, kad paskui sugrįžtų, kažkaip, kažkokiu pavidalu, tikiu, jog suprasiu ir pamatysiu kada ir kokiu. Dar mane jie moko begalinės kantrybės, savikontrolės, darbštumo ir atkaklumo, drąsos ir kovojimo už savo tiesą/nuomonę/požiūrį. Ir dar vaikai mane moko atlaidumo, atvirumo ir meilės.  

Taigi, o mažieji žmogiukai: jau visai nebe tokie mažiukai. Jau atšventė savo pusmetinį pusgimtadienį :) Abu jau perkopė 8 kg ribą ir būdami pusės metų svėrė po 8,3kg. Karolis galiausiai pasivijo brolį ir dabar abu vienodi svareliai :) Bet Tautvydas neapleidžia pozicijų :)  Ūgtelėjo vaikinas - 74cm! Karolis tuo tarpu tik 69cm :)  Pasiekimų su kiekviena diena vis daugėja, gali vardinti ir skaičiuoti, kiek širdis geidžia... Tautvydas jau turi 2 dantukus, galime fiksuoti kokius 6,5mėn, kai išdygo :)  Karolis pradėjo pirmas sėdėti, bet ir Tautvydas jau sėdi, tai dabar labai smagu į juos žiūrėti tokius du grybukus besėdinčius :D  Beje, kai pradėjo sėdėti, tai bendrauti tarpusavy labiau ėmė, vis pasižiūri vienas į kitą, pasišypso, bando žaislus atimti viens iš kito. Gėris, ne kitaip, tas brolis šalia :)

Vaikinai jau valgo košes. Kapoja 3 kartus per dieną. Pietums daržovienę, pavakariams vaisinę, o vakarienei - grūdinę. Gal ne visos labai patinka, bet ir labai baisiai nebrokyja mano kulinarinių gebėjimų :) Nuo 7 mėnesio pradės ir mėsytę doroti. Tautvydui, tiesa, nustatė alergiją kiaušiniui, tai ir vištienos negalima jam. O kol maitinu, tai ir pati ant dietos: be kiaušinių ir be vištienos. Stengiuosi, bet visų etikečių akylai nestudijuoju :P

Na, ir dar. Odė auklei. 

Mus paliko mūsų nuostabioji, šaunioji, kol kas nepakeičiama auklė. Kai pasakė, apsiverkiau... Gerai, kad telefonu pranešė tokią žinią. Paskui apsipratau. Bet gaila buvo be galo be krašto ir dar labiau. Jau seniai taip besigailėjau ko nors...

Tada ieškojau kitos. Nieko ypatingo pasiūloj nebuvo. Na, bet atėjo tokia jauna studentė. Padirbo pas mus tik 3sav. Nepatiko ji man, pasakiau, kad nebereikės jos pagalbos. Tuo tarpu jau buvau susiradus kitą, atrodė, tikrai neblogą auklytę. O ji, pyp pyp pyp....., tiesiog neatėjo jau sutartu laiku į pirmą darbo dieną. Ir nieko nepranešė, nei skambučio, nei sms... Taip ir likau nesupratus, kodėl žmonės taip elgiasi... Pasako, kad viskas tinka ir patinka, o paskui tiesiog nepasirodo. Jei kas nors suprantate, pasidalinkite įžvalgomis :) 

Po tokių patirčių vieną dieną visai nenorėjau galvoti apie aukles. Paskui ir vėl ėmiausi paieškų, bet dabar jau ieškau iš lėto ir ramiai. Tad, kol kas gyvenam be auklės pagalbos, ir kas įdomiausia, nėra jau taip itin sunkiau. Kartais net ir paprasčiau (bendraut su niekuo nereikia :), kartais juk būna, kad nesinori kalbėti :)). Na, o jeigu kas pažįstat normalią, atsakingą ir mažus vaikučius labai mylinčią moterį, paklauskit, gal ji norėtų padėti augti dviem mažiem ir vienam kiek didesniam berniukam :)

su Viliuku

Tautvydas, pabudęs po pramiegotos pusmetinio gimtadienio šventės :)

Karoliukas

geriausias kramtukas - baronka :)

pusmetiniai

tikrasis Karolio veidas :D

Tautvydas gerai nusiteikęs

smalsutis tik prabudęs

oooo kas čia??

beveik nuolatinė Karolio veido išraiška :D

mūsų didysis brolis

moka ir gražiai pažaisti ;)

būsimas dizaineris? :)

tryse, vasara balkone

gulim gražiai

o čia sėdim dar gražiau :)

        

2+3(+1). Ketvirtas mėnuo: pasikeitimai.

Mes tiesiog gyvenam. Rutina jau nebe visada būna tokia, kaip buvo vakar ar užvakar. Bet kadangi jau žinau, jog auginant vaikus nėra nieko pastoviau už pasikeitimus, tai labai neimu į galvą. Na, pavyzdžiui, kai buvo šilti orai, vaikai nelabai miegojo balkone. Miegoti miegojo, bet pavadinti tai ilguoju dienos miegu jau nebuvo galima. O štai kiek atvėso, ir vėl pučia į akį :) Anksčiau vakarais užmigę jau ir nebepabusdavo, na, kartais, o dabar kažkaip tąsomės iki kokių 11 vakaro :(  Kad ir vakar: niekaip negalėjau Karolio paguldyt į lovytę, ant rankų užmiega, kai tik guldau - ima raitytis.... "Nulaužiau" galiausiai gultuke. Paskui Tautvydas raivėsi, taip ir sulaukėm tos vienuolikos, ir mano "laikas sau" išgaravo kaip dūmas :) 

Arba dar pasikeitimas: pabusti naktį ir nemiegoti! Jėga! Jiems :) Jau antra naktis galinėjuosi su jais abiem: vienas nubunda ir "šneka", - suprask, jau pamiegojau... (mąstau, kad reiks nebeleist ilgai miegoti dieną...) Galiausiai ir kitas pabunda, ir tada turiu didžiąją užduotį - užmigdyti abu nesukeliant namuose aliarmo :D Dažniausiai pavyksta susitvarkyti apytyliai, bet mano nervų ląstelės akivaizdžiai nyksta...... Bet būdama nepataisoma optimistė nepaliauju sau kartoti: "Aš tikrai išsimiegosiu, vieną naktį taip nutiks." :)  

Broliai pasikeitė ir fiziškai, juk priklauso paaugti :)  4mėn. TA:

Tautvydas - 7,25kg ir 66cm (+550g ir 2cm)

Karolis - 7,1kg ir 65cm (+700g ir 3cm)

Štai taip, Karolis praktiškai pasivijo brolį, atsilikimas toks menkas, kad plika akim jau neįžvelgiamas :)  O žvelgiant (plika akim) į abiejų žandus, tai net suabejotum, kuris čia sunkesnis :)

Abu puikia laiko galvas, neblogai gulinėja ant pilvų, kartais per klaidą apvirsta ant nugaros. Karolis nepaliaujamai "styrina" ir bando sėstis :) Nugarą laiko gana tvirtai, tad sėdėjimo laikas jau ne už kalnų. Tautvydas vis dar svirduliuoja, kaip tie žaisliukai linguoliukai, kuriuos kai kas mašinose vežiojas... Bet užtat Tautvydas geriau su rankytėm dirba - jau abiem nulaiko žaislus, o Karolis tik viena darbuojasi. Ir sypgauti pradėjo, kol kas tik Tautvydas, bet žiauriai garsiai.... Karolis kol kas dar nesugalvojo kaip reaguoti į tokį brolio elgesį, o štai Vilius vis prašo - "padaryk dar, kad spygautų" :))  Kai pradės spiegti abu, teks nešioti ausų kištukus ar kokios foninės muzikėlės paklausyti.

Tiesa, bandžiau vieną vakarą palikti visus vaikus be mamos, išėjo nelabai gerai, bet vis tiek nesigailiu :)  Ėjau į operą, tai palikau savo tris turtus T ir auklei. Maniau, tikrai susitvarkys be problemų. Bet Tautvydas ištaisė koncertą namuose (tokį nemenką, truko apie valandą... bandė prisišaukti mamą...), na, Vilius šiek tiek raudojo man išeinant per duris (vaikas epizodiškai sumažėjo gerais 2-3metais :/). Su aukle galutinai įsitikinom, kad Tautvydui vakarinio ritualo būtinas komponentas yra mama, nors štai Karolio kiek lankstesnis požiūris - jei yra, gerai, jei ne - ką gi išgyvensim, vis tiek bus kas panešioja :D 

O šiaip, nieko naujo :)  Stumiam dienas, o jos bėga taip greitai. Taip lauktas pavasaris jau atėjo, dabar džiaugiamės ir laukiam vasaros ;)  Dar šviežių daržovių ir vaisių, o tuo tarpu, kai laukia, vaikinai maitinasi 50:50 - mamos pienu : mišiniu. Ir visai viskas visiems gerai :)

pietų miegas (Ferrari fanai :D):

bando bendrauti:

   sėdim žiūrim teliką :D

 

"broli, aš čia biški prigulsiu..."

 

 Karolis :D                                         Tautvydas :D

2+3(+1). Trečias mėnuo: dėliojasi rutina

Mano internetinis dienoraštis turėtų jaustis apleistas :( Kaip ir dar ne viena sritis mano gyvenime, na, kad ir rūbų spinta, arba pavasariniai batai, arba knygų lentynos, arba kambarinės gėlės (šiuo metu pas mane išgyvena tik pačios atspariausios, jų turiu dvi :) - ale-Pinigų medis, kuris, beje, pastaruoju metu kaip tai įtartinai numetė daug lapų, hmm..... ir kita sukulentinė gėlytė, kuri žydi lapkritį ir rooooožinias žiedeliais), o kur dar kirpėja, katinas ir vyras!.... :) Apgailestauju, atsiprašau visų ir žadu pasitaisyti ;)

O gyvenam mes visai neblogai. Na, ko čia dejuoti ir skųstis... Po paskutinės "techninės apžiūros" mūsų mažieji piliečiai dabar tokie: Tautvydas - 6,7kg ir 64cm, Karolis - 6,4kg ir 62cm. Iš pažiūros tai jie bais panašiai atrodo, turiu galvoje pagal dydį, svorį. Nors paėmus į rankas vis tiek jaučiasi skirtumas: Tautvydas toks meškutis - minkštutis visas, kiek paglebęs, hmm..., o Karolis dručkis toks, nestoras, bet tvirtas vyrukas, mes su aukle jį juokais vadinam Žydrūnu Savicku :D (Karoli, nepyk ;)).
Broliai jau labai aktyviai bendrauja, ypač Karolis - jam tai bile pašnekėt, o dar balsas jo - žemas ir garsus, tai nubunda 6 ryto ir baubia sau atsigulęs :D (būtų juokinga, jei nebūtų taip skaudžiai jaučiamas miego stygius :)). Tautvydas daug švelniau reiškia savo mintis, ir necenzūros pas jį mažiau :) Jis labiau linkęs meiliai šypsotis ir galvytę pakreipti, dar akis šiek tiek primerkti. Tarpusavy jau šiek tiek bendrauja, bet dar reikia paraginti, o suguldyti šalia vienas kito, deja, bet viens kito neranda :(
Režimo reikalai gal ir juda į priekį, labai nelaužiu, bet šioks toks dienos ritmas jau yra. Diena mūsų atrodo maždaug taip:
5.30-6.30 - nubunda Karolis ir prikelia mane :( , dažnai ir Tautvydą :((
6.30-11.30 - būdrauja-miegalioja-valgo; pamiega kokius 2-3 trumpus miegelius po 20-40min., tarpuose užkanda MP ir pažaidžia, dar pazirzia, paniurzga ir daug bezda :)
11.30-12.30 - valgo "pietus" - buteliukas mišinio
12.30-15.30 - pietų miegas vežime balkone/lauke; išmiega apie 3val, kartais mažiau, kartais ilgiau, būna, kad tarpe pavalgo MP ir nepabunda, tuomet grąžinu atgal į balkoną :D Aš tuo tarpu darau viską, ką tik spėju/reikia: valgau, tvarkausi, sėdžiu internete, skaitau knygą, spoksau į vieną tašką...
15.30 - 19.00 - būdrauja-miegalioja-valgo-zirzalioja, vėl kokie 1-2 miegeliai ir užkandžiavimai su MP
18.30 - 19.30 - maudynės, vyksta kas antrą dieną, kai nesimaudom, tiesiog vakarojam , o prieš miegus tiesiog dupces nusiprausiam :)
19.30-20.00 - valgo "vakarienę" - buteliukas mišinio; nuo čia prasideda variacijos vakaro tema, nes gali būti, kad nevalgys, bet labai norės miego, arba labai valgys, bet nemiegos, arba tiesiog parėkaus, čia kaip kuris ir kaip kurią dieną, tikslų vakarinių veiklų grafiką žino tik jie abu ir su niekuo nesidalina ;)
20.00 - 22.00 - palaimingai užmiega naktiniam miegeliui; preliudija į miegelį būna įvairi: gali būti tiesiog užsimerkė ir net supt nereikėjo, o gali būti, kad dar gerą valandą aptarinėjom dienos įspūdžius ...
~23.00 - naktipiečiai - antras buteliukas mišinio, sumaitinu miegantiems, dažniausiai nepabunda, dažniausiai...
~23.30 - krentu miegot
00.30-5.30 - keliuosi tiek, kiek reikia; valgo apytiksliai 2-3 kartus kiekvienas; Tautvydas miega ramiau, na, jis miega prie manęs mano lovoje :); Karoliui nėra taip svarbu, kur miegot, svarbiau, kad pilvo nepūstų.... Būna naktų, kai nelabai pamenu, kiek kartų kėliausi, kada ir ko :), tada ryte jaučiuosi visai neblogai, o kartais būna jausmas, lyg naktį traukinys per mane pervažiavo...

Jei kas klaustų, tai atsakyčiau, jog nėra lengva su dviem tokiais mažais, bet įdomu, labai įdomu. Be to, nesu viena, dažniausiai turiu ką nors šalia, net ir tomis naktimis, kai lieku viena su trim vaikais namuose, vis tiek nesu viena su mažiukais, už sienos miega Vilius, kuris labai nuoširdžiai pasirengęs man padėti, kaip tik jis moka ir gali :)) Dienomis turiu "auksinę" auklytę, kuriai galiu patikėti visus tris, ir kuri nebijo pasilikti su dviem kūdikiais, ir kuri visada jiems kartoja: "nepykstam, nepykstam, viskas juk yra gerai" :)
Iš tiesų, tai labai laukiu laiko, kai jie labiau atras viens kitą, kai pradės sėdėti ir kitaip aktyviau pažinti pasaulį, kai pradės ragauti košių ir jas spjaudyti (o Vilius sakė, padės man juos maitinti :)), kai jau išmoks krykštauti ir spurdės iš džiaugsmo pamatę savo didįjį brolį...

Vilius ir Karolis



















Tautvydas











Karolis

2+3(+1). Antras mėnuo: aš irgi turiu dvynius!

Mūsų naujam šeimos sąstatui jau 2 mėnesiai ir 10 dienų. Vis dar kuičiamės :))) Dienos panašios, rytai - labai ankstyvi, bet jau kiek ramesni; vakarai - vis dar labai neramūs, kartais labai rėksmingi, kartais - mažiau, bet stresuoti vis tiek - suguldyti tris nėra lengva. Dienos įgauna aiškesnį pavidalą, lyg ir bandom atrasti režimą, mes - suaugę - randam vis naujų pasiteisinančių būdų nuraminti, užmigdyti ar pamaitinti.
Bet yra ir pasikeitimų! Mažieji broliukai jau šypsosi ir aktyviai kalbina žaislus ir žmones. Žmones labiau :) Dar jie gerokai paaugę: paskutinis apsilankymas pas gydytoją parodė, jog Tautvydas pasiekė 6kg ribą, o Karolis - 5,6kg. O ūgiu mažasis jau beveik pasivijo brolį: dabar vienas yra 59cm, kitas - 58cm. Dičkiai jau, nebetelpa į vieną lovytę, kol kas guldom įstrižai 8), bet jau miegamasis pasipildys dar viena lovyte...
Broliai vis labiau atsiskleidžia savo būdu, temperamentu. Tautvydas - ramesnis, toks mažas tinginukas :), kukulis-runtulis. Jam svarbu gauti greitai pavalgyti, bet gali ilgiau pagulėti ir pasidairyti. Karolis rėksmingesnis, laiko tarpas tarp išreikšto nepasitenkinimo ir riksmo labai jau trumpas, kartais nesuspėji nė rankos pajudinti :) Bet jis ir didesnis šnekutis, kai nieko neskauda, tai šypsosi, žaisliukus kalbina, gali 15min. tyrinėti užuolaidų raštus, ir apdalina labai skvarbiu žvilgsniu.
Turime auklytę-pagalbininkę. Dar tik kelios dienos kaip pradėjo dirbti, bet džiaugiuosi, kad pavyko surasti malonią moterį, kurį moka elgtis su kūdikėliais, o ir šiaip smagi - nebus nuobodu dienas leisti drauge. Vežu brolius į masažus-mankštas, tai važiuojam kartu su auklyte, juokiamės, kad mes kaip kokia mobili grupė: susipakuojam vaikus į auto-kėdutes ir lekiam :)
Didysis pasikeitimas aplinkoje - atrodo atėjo pavasaris! O tai reiškia, kad gal galų gale iškišiu nosį į lauką pasipuošusi vežimaičiu :D . Nes vis dar tenkinamės balkonu ar atviru langu kambaryje...
Natūralus dalykas: kai nesi susijęs su kuo nors, tai nepastebi to dalyko ir aplinkoje. Kol nebuvo dvynių, tai juk nežinojau, kiek vaikų užaugino/augina kitos moterys aplink. O per paskutines savaites atradau, kad mūsų paštininkė užaugino dvynius, ir masažistė, pas kurią pradėjau lankytis, augina dvynius, dar pasirodo, Tomo darbe ne tik kolega, bet ir generalinis direktorius dvynius augina :))) Jų yra, ir ne tiek mažai! Bet kartais dar sunku susivokti: aš auginu dvynius! Ir dar - esu trijų (!!!) vaikų mama 8)

Sekmadienis - saldumynų diena !

Kalbant apie saldumynus ir vaikus, yra įvairių požiūrių: vieni vaikams neduoda saldumynų ilgai, kad kuo ilgiau nepažintų jų skonio (ir tikriausiai netaptų priklausomi :)), kiti - duoda kartais, bet gana griežtai riboja, treti - visai nieko neriboja ir leidžia valgyti, kiek tik vaiko širdis geidžia, teigdami, kad jei vaikui leidi, tai galiausiai jis ir neprisivalgo per daug. Mūsų Vilius yra didis saldumynų mėgėjas, kažkaip man atrodo, kad jei leisčiau visai laisvai nardyti jam mūsų spintelėse, tai tikriausiai jos ištuštėtų per pora dienų.... Iš pastarojo sakinio galima spręsti, jog ir mes patys nesame susipykę su saldumu ir gal net per daug jau esam priklausomi nuo "ko nors saldžiai" :) O bet tačiau, vaikui kažkaip man vis tiek norisi riboti tą "blogojo" angliavandenio kiekį kraujyje. Iki šiol tai būdavo nelabai apibrėžtas mano pasakymas, jog "šiandien saldumynų jau gana". Žinia, pasipriešinimas ir ginčai dėl dar vieno gabalėlio šokolado ar dar vieno M&M saldainiuko tik sustiprėdavo ... Prie viso to Viliaus išaiškinimas, kas yra saldumynai varijuodavo priklausomai nuo to, ko jis einamą minutę norėdavo :) Tad kartais Rafaelo saldainiukas tapdavo nesaldumynu, ir kartais paprastas sausainis "Gaidelis" būdavo priskirtas prie saldžiųjų patiekalų. Man vis kirbėjo mintis padaryti plakatą, kuriame su vaizdinėm priemonėm būtų atvaizduoti VISI galimi saldumynai, bet taip rankos ir nepriėjo prie šito darbo, o gaila....

Šalia to, visuomet žinojau, kad kai kuriose šeimose savaitėje yra viena diena, kuri yra saldumynų diena. Dažnai girdėdavau, kad Švedijoje tėvai praktikuoja tai ir šeštadieniais visi smagiai šlamščia saldainius, šokoladus ir tortus, leidžia vaikams valgyti kiek tik nori, nes kažkas paskaičiavo, jog vaikas net ir rydamas kiek telpa per vieną dieną suvalgo mažiau saldumynų, nei kiekvieną dieną po truputį, ribojant. Ir štai man pačiai visai netikėtai praeitą savaitę eilinį kartą derantis su Viliumi dėl duodamų saldainių kiekio, teko išsakyti jam šią mintį apie šokolado dieną :) Ir jam ji patiko!!! Negalėjau patikėti :) Taigi, praėjęs sekmadienis oficialiai buvo pirmasis Saldumynų sekmadienis. Šeštadienį jis labai norėjo pakeisti savo nuomonę ir saldumynų diena paskelbti šeštadienį, bet nenusileidau, ir sekmadienio rytą, tiesą sakant, pati jam padaviau šokolado gabalėlį primindama, kad štai šiandien yra ta laukta SALDUMYNŲ DIENA :) Per visą dieną prašė jų ne vieną kartą, bet tikrai nepajaučiau, kad kažkaip būtų siekęs apsiryti tais saldumais :D
Labai tikiuosi, kad ši taisyklė išliks ilgam, aišku, reikėtų ir man jos laikytis... Na, ir reikėtų pripažinti, kad kol kas saldumynams nepriskirti liko glaistyti sūreliai, bandelės ir paprasti alia Gaidelio sausainiai, nes jie dažnai būna Viliaus negausių pusryčių dalimi. O kokia jūsų draugystė su saldumynais? :)

Penkiese neskaitant Katino. Pirmas mėnuo

Yra toks vaikiškas žaidimas - Diena-Naktis. Kai pasakai "Diena", reikia bėgioti, o kai pasakai "Naktis", reikia sustingti pozoje, kurioje buvai. Kažkaip man ta seka Diena-Naktis-Diena-Naktis labai taikliai apibūdina dabartinį mūsų gyvenimo etapą. Dieną bėgi bėgi, naktį darai beveik tą patį, tik jausmas, kad laikas sustojęs... O ryte ir vėl viskas nuo pradžių. Kažkurį rytą Tomas pasakė: "Kitas rytas, ta pati diena." Ir iš tiesų, kartais atrodo, kad ir vėl tą pačią dieną pradedi gyventi iš naujo :) Kai kas nors paklausia, kaip sekasi, tai sakau, kad kuičiamės ir tiek :D Juk taip ir yra, - pamaitini, panešioji, atrūgini (oi, šitas reikalas kartais taaaaip užknisa!), pamigdai, pakeiti sauskelnes, paskui už 5 min. vėl jas keiti (nes kuris nors pilietis susigundė priteršti švarutėles sauskelnes! :)), o paskui - ir vėl nuo pradžių. Kaip rašė viena iš mano skaitytų knygų apie dvynukų auginimą - pirmi trys mėnesiai visi yra apie valgymą: vaikų valgymą, jų miegojimą, susijusį su (ne)pavalgymu, atsirūgimą po valgymo ir su tuo susijusį (ne)užmigimą, kakojimą, susijusį su pavalgymu ir tuo, ką valgė, mamos valgymą kažkur tarpuose tarp vaikų valgymo, atsirūgimo, kakojimo ir t.t.
Mūsų mažieji piliečiai per pirmąjį mėnesį tikrai daug valgė, ko įrodymas buvo 1 mėnesio proga įvykęs apsilankymas pas šeimos gydytoją ir pirmoji "techninė apžiūra" :) Tautvydas priaugo 1,5kg (!!!) ir 3cm, tad dabar puikiai demonstruoja 56 dydžio kūdikių drabužėlius. Karolis priaugo 1,3kg (irgi !!!) ir 2cm, kas didžiai nustebino visus jį nešiojusius ir maitinusius, nes bendru sutarimu, jis buvo priskirtas prie mažiukų-valgančių-kaip paukščiukas kūdikėlių. Po teisybei, kai nešioji Karolį, tai beveik nieko nejauti, o kai Tautvydą - tai visai normaliai nusveria rankas, o vėliau pasijaučia ir nugarai. Tikriausiai, kažkur ties 4,5kg yra esminis lūžis svoryje :), nes dabar vienas sveria 4,7kg, o kitas - 4,3kg.
Na, verta paminėti, kad tokius įspūdingus prieaugius vaikinai pasiekė ne be mišinuko įsikišimo. Toks pagerintas maitinimas, akivaizdu, palengvino žandukų auginimą :) Gydytoja net patarė Tautvydui pasilaikyti dietos :) Mamos pieno jie gauna ir gan nemažai. Stengiuosi maitinti kuo daugiau pati arba pagelbsti pientraukis, bet mišinio neatsisakom. Kartais tiesiog abu reikalauja maisto vienu metu, o žindyti kartu kažkaip neįgudau (dar?..). O kad turėt visada pasiruošus nutraukto pienuko irgi nepavyksta, tai tikriausiai su planavimu ne viskas gerai. Yra kur pasitaisyti :)
Antras visų klausimas yra apie tai, kaip sekasi Viliui. Jam sekasi visai neblogai. Brolius jis priima teigiamai. Labai didelių scenų kol kas neturėjom. Na, bet buvo jau kokius tris kartus išreiškęs nusivylimą manimi, kad jį mažiau myliu... Skaudu girdėti ir nėr kaip dorai paaiškint... O labiausiai dėmesio reikalauja besielgdamas netinkamai arba taip, kaip mums nepatinka. Supranti tai, bet ne visada pavyksta atitinkamai sureaguoti. Stengiuosi skirti jam laiko, kai tik galiu, tačiau pastebiu, kad dažnai jis tiesiog žaidžia vienas su savo mašinom, ar patiekus maistą, lieka vienas valgyti virtuvėj, nes visi išsibėgiojo pas verkiančius lialius... Taip gailu ir graudu tada man būna... Aplanko akimirkos, kai taip aštriai pajaučiu, jog mano mažasis numylėtinis tapo vyresnėliu, didžiuoju broliu, su visais iš to sekančiais išbandymais. Viliuosi, jog atėjus laikui, džiaugsmo ir smagumų jiems visiems trims bus kur kas daugiau.
O kol kas euforijos nedaug, tik rutina ir "juodas" darbas ;)

Penkiese neskaitant Katino. III-V diena. Visa dar ligoninė

Sausio 1 ir 2 dienos praėjo ligoninėj. Dar nauji, bet ir tuo pačiu jau įprasti kasdieniai rutininiai darbeliai: pažindyti, pamaitinti, pakeisti sauskelnes, panešioti.... O dar ir pačiai sunku judėti.
Baltos sienos, baltos lovos ir mažos lovytės... Pro langą - šlapias sausis... Pagalvoju, kad gerai, jog nereikia niekur eiti.
Sekmadienį ateina naujagimių gydytoja su visa palyda, apžiūri, pasveria. Mažiukai šiek tiek numetę svorio, bet normos ribose. Visa kita - gerai.
Paskui naktis. Su Tomo pagalba. Naktys ligoninėj sunkios: ilgos, beveik be miego, su vis aiškiau pajaučiamu maratono jausmu, - štai vienas pamaitintas, panešiotas, nuramintas, jau miega, ir.... nubunda kitas, ir vėl viskas nuo pradžių :) Tas maratono jausmas vėliau aplankys vis dažniau :).......
Pirmadienis. Mano gydytojas mane jau paleidžia, - gyju puikiai, jokių komplikacijų, tad galiu važiuot namo. Bet mažiukus gydytoja dar palieka vienai dienai, stebėjimui. Nieko baisaus, tiesiog mažajam kraujas rodo uždegimą, negražiai nubertas, nori pakartoti kraujo tyrimą dar kartą, įsitikinti, kad uždegimas mažėja. Gydytoja "išrašo" abiems mažiams vakarines maudynes :) Šio "recepto" priešistorė ne tokia maloni, tiesiog, per mažiukų apžiūrą pamačiau, kad pamiršau kūdikių higieną... Niekas nepriminė, o pačios smegenys dar nepradėjo veikti kaip reikiant... Jausmas nekoks - lyg būčiau nevalyva mamytė, bet nieko, išgyvenama :) Manau, jog turėsiu dalyvauti, galvojau, gal ką naujo išmoksiu apie maudynes, bet pasirodo, juos pasiima, išmaudo ir gražiai suvystytus pristato atgal! Tad turėjau 20min. visiškos ramybės vienumoj :) O grįžo mažieji piliečiai skirtingai nusiteikę: mažasis Karolis patenkintas po maudynių ir giliai įmigęs, o Tautvydas - alkanas alkanutis :)
Ir dar viena naktis ligoninėj. Dviese su Tomu. Vėl beveik bemiegė, vėl tas maratono jausmas....
Ryte jau labai laukiu žinių iš naujagimių gydytojos, teigiamų. Belaukiant išbandau abiejų žindymą vienu metu. Pavyksta :) Jausmas keistas: lyg melžtų kaip karvę :D
Galiausiai ateina akušerė su gerom naujienom.

Penkiese neskaitant Katino. II diena. Ligoninė

2011m. gruodžio 31d. Šiandien paskutinė metu diena ir Nauji metai. O aš ligoninėj :) Tikrai pirmą kartą tokią dieną!
Vidurdienį atveža mano du bernužėlius, tokiose aukštose lovelėse ant ratukų. Viskas - Naujagimių skyrius perduoda į mano rankas. Neužilgo ateina ir akušerė, - ji rimtai nusiteikusi mane įsprausti į elastines kelnaites (skirtas po gimdymo) ir pastatyti ant kojų, kad jau pradėčiau judėti. Dėl tų specialių elastinių kelnaičių aš turiu didelių abejonių, nes jas nešiojau po Viliaus gimdymo, o tada, žinia, pilvas nebuvo tooooks didelis, nors svorio ir labai panašiai priaugau ;) Tačiau ryžtinga akušerė neleidžia suabejoti, "Įkišim!, - užtikrina. Ir su padėjėjos pagalba savo pažadą įvykdo. Stoviu. Iš lėto paeinu. Akušerė paleidžia vandenį kriauklėje ir rodo į ją, - suprask, štai tau pirma užduotis, eik nusiprausk veidą :) Taip po truputį judu, labai iš lėto, atsargiais lėtais judesiais. Bet jau galiu prieiti prie vaikučių, juos panešioti, pažindyti.
Žindymas! Nerimo nemažai: kada pradės gamintis pienas, ir kiek jo bus?.. Stengiuosi glausti kuo dažniau kiekvieną, žindo abu neblogai. Viliuosi, kad pieno bus. Tik neturiu didelių vilčių, kad bus gana abiems... Tad vis tenka atsinešti mišinėlio iš Naujagimių skyriaus...
Aš jau išrinkusi vieną vardą - dėl jo kaip ir niekas nebesiginčija. Karolis. Antrasis vardas vis dar "po klaustuku". Palieku šitą darbą Tomui, - būsim vieną vardą išrinkęs vienas, kitą - kitas ;) Jis ateina su sąrašu, bandom rinkti. Sustojam ties Tautvydu, ir galiausiai jis visiems patinka, nors aš pati apie tokį vardą gyvenime nebuvau pagalvojus!.. Pirmasis tad Tautvydas, o antrasis (mažasis) - Karolis.
Vaikučius prižiūrėti dar sunku, vos judu. Nakčiai atvažiuoja (tiesiai iš Panevėžio!!) padėti sesuo. Tokie tie mūsų Nauji metai: fejerverkai pro ligoninės langą, po naujagimį glėby ir beveik nemigo naktis (šita dalis kaip ir priklauso Naujametinės nakties scenarijui :D). Ir taip gaila, kad negaliu šią naktį būti su Viliuku...

Penkiese neskaitant Katino. I diena. Ligoninė

2011m. gruodžio 30d.
"8.59 - fiksuokite: pirmas pjūvis;
9.02 - sveikiname, jums gimė sūnus; mamos vaikas (anesteziologės komentaras);
9.03 - sveikiname, jums gimė sūnus; maaamos vaikas ( :));
pirmasis - 3560g ir 52cm;
antrasis - 3190g ir 51cm......"

O tada - trumpa akimirka su dviem susiraukusiais raudonais veidukais, operacijos pabaiga ir 2val. pooperacinėje palaptoje su daugiau kaip valandą nesustojančiu drebuliu (šalutinis vaistų poveikis...).

Vakare - trumpas pasimatymas su mažuoju sūneliu, lengvas prisiglaudimas prie krūties, ir visa naktis vienumoj gulint ant nugaros. Buvo smagu galiausiai galėti atsigulti ant nugaros... ir labai keista būti pagimdžius du ir nei vieno nematyti ir negirdėti šalia...

Prisikaupė

Prisikaupė. Perskaitytų, bet neaprašytų knygų. Net visos 3 :):)

Pirmoji eilėje, jau tikriausiai spėjusi iš naujo apdulkėti lentynoje, tai Nijolės Kliukaitės "Bitė". Ji pas mane laukiančiųjų lentynoje stumdėsi jau senokai, labai senokai. O toj lentynoj ji atsirado, beje, tik žiurkelių dėka, tik jų. Kitaip tikriausiai, niekada nebūčiau tokios knygos į rankas paėmusi... O knyga visai gera. Man patiko. Skaičiau ir buvo kartais nuostabu, kad man įdomu ją skaityti! :) Iš tiesų, tai baisus ir visai niekuo nepagrįstas biografinės lietuvių literatūros nurašymas.... Bet reabilitacija galima sakyti pavyko :) Man buvo įdomu sužinoti daugiau apie šią istorinę visuomenės veikėją, bent kažkiek pažinti ją kaip žmogų, moterį, o tuo pačiu praplėčiau savo istorines žinias apie Lietuvą. Vien tik pliusai, ne kitaip ;)

Nors neslėpsiu, buvo vietų, kai kiek užknisdavo ir darydavosi nuobodu, tačiau tikrai ne tiek, kad nesusiimčiau ir mesčiau knygą per petį. Tad tikrai rekomenduotina, kai norisi ko nors kitokio, šiek tiek nutolusio nuo grožinės literatūros ir dar plius lietuviško.

O po to sekė "Dvidešimt metų, du žmonės, viena diena" (David N

icholls). Ji mano lentynose atsirado todėl, kad perskaičiau teigiamą atsiliepimą vienos mūsų vietinės reikšmės žvaigždutės kažkuriame nereikšmingame žurnale :) Taip kažkaip labai subjektyviai ir be didelių galvojimų ją įsigijau ir ilgai nelaukus perskaičiau. Taigi, mano vertinimai: 7/10.

Iš principo, patiko, tačiau pradžioje reikėjo kurį laiką reikėjo versti save šnarinti puslapius. Neužkabino taip iš karto ir iki paskutinio puslapio. Nors romano sandara įdomi: ta pati metų diena tik vis kitais metais. Ir aprašoma, ką tą dieną veikia ir kaip jaučiasi tie patys du veikėjai, - jis ir ji. Viena aišku nuo pat pradžių: šie du veikėjai turi būti drauge, tačiau tikriausiai tik jie vieni to nesupranta (arba ko tai laužosi...). Tačiau jie pasirenka kankinti save, vienas kitą ir, kas baisiausia, - kitus žmones, kurie juos myli ilgus metus...

Kas man patiko: ogi, kad per tuos dvidešimt metų veikėjų gyvenimai banguoja, siūbuoja, kai vienam sekasi ir jis ant aukščiausios bangos keteros, kitas - visiškoj duobėj ir sąstingy, o žiūrėk, po kelių metų - banga juos nuneša tolyn: vieną pakelia, kitą nuleidžia žemiau nei jis galėtų įsivaizduoti, o po metų kitų - ir vėl iš pradžių... O nepatiko - pabaiga. Iš tiesų, kaip kokiam eiliniam seriale... Taigi, visai malonus, nesunkus skaitalas vakarais prieš miegą ;)

O tada, o TADA - į mano rankas atėjo mano mylima Herbjorg Wassmo ir jos paskutinis romanas "Šimto metų istorija". Oooo! Labai laukiau to skaitymo, to proceso, nes aš paprastai tiesiog mėgaujuosi skaitydama jos romanus, ir nesistengiu perskaityti ų greitai. Ir deja, jau baigėsi... Taip norėtųsi pratęsti, bet nebeturiu neskaitytų šios rašytojos knygų, išskyrus "Stiklinė pieno", bet prie šios rankos niekaip nedrįsta liestis, tik prie viršelio, spėju, kad ne veltui........

Šimtas metų. 3 arba beveik 4 moterų gyvenimo istorijos. Atšiaurioji šiaurė. Sunkūs moterų likimai, darbai, vaikai, vaikai, vaikai.... Ir tų moterų stiprybė, smegenis spaudžiantys išgyvenimai ir vis tiek išorinė ramybė, rimtis, išdidumas... Man tokie gražūs tie moterų gyvenimų aprašymai, įvykiai, faktai, ir labiausiai - mintys, jausmai, pasilikti tik sau ir gal kartais - savo sielos draugui... Tiesiog nardžiau tuose pasakojimuose, aprašymuose, sakiniuose, žodžiuose ir nutylėjimuose.

Mane nustebino ir savotiškai pradžiugino, jog autorė autobiografiniame romane įtraukė ir savo kitų romanų veikėjus. Čia "apsilanko" Benjaminas Grionelvas, paminima jo dukra Karna ir pati Dina! Šiek tiek siurealistiška, bet tuo pačiu - taip sava ir pažįstama. Aš nudžiugau, lyg nežinomam mieste būčiau sutikusi seną pažįstamą ... :)

Čia šviesos nedaug, bet nėra ir to purvo, tragedijos šešėlio bei nevilties kaip Toros trilogijoj ar toje pačioje Dinos istorijoje.

Labai, labai gerai buvo, kol skaičiau. Ir dabar sėdžiu tuščiom rankom, nežinodama ką į jas paimti ...

Apie dvynukus

Ką aš žinojau apie dvynukus, kol jų nesilaukiau?

Kad jie būna retai :) Kad dažnai du ir daugiau lialiukų augina tos, kurioms buvo taikytas koks nors gydymas nuo nevaisingumo. Kad dvynukų turėjimas/neturėjimas priklauso nuo tėvo linijos. Kad būna monozigotiniai (identiški) ir dizigotiniai (skirtingi) dvyniai. Na, maždaug tiek. Iš to, ką surašiau viskas tiesa, išskyrus vieną teiginį - dvyniams susilaukti jokios įtakos nedaro tėvo linija! Visiškas pramanas :) Kodėl? O gi labai paprasta: jei dvyniai identiški, tai niekas nežino, kodėl vienas apvaisintas kiaušinėlis "nusprendžia" pasidalinti į du :) Tiesiog, tai gamtos dovana, džiaukitės :) O jeigu neidentiški, tai reiškia, kad motinos organizmas vienu metu subrandino dvi kiaušialąstes ir jos abi buvo apvaisintos. Tad, tai moters organizmo "nuopelnas", kuris gali būti paveldimas, o tėtis prisidės nulemdamas lytį :) Jei dar šiek tiek apie paveldimumą, tai teko skaityti, kad "polinkis dvyniams" pasireiškia antroje ar net trečioje kartoje, t.y. jei mano močiutė susilaukė dvynių, tai ir aš turiu kiek didesnę tikimybę tam, o jei mama, tai labiau mano dukra.

Kokie dvyniai būna pilvuke -3 tipų:

1) identiški - viena placenta ir vienas vandens maišelis;

2) identiški - viena placenta ir du maišeliai;

3) neidentiški - dvi placentos ir du maišeliai.

Saugiausia nešioti ir mažiau rizikų su neidentiškais dvynukais, - kiekvienas turi savo maišelį, savo placentą, tik ribota vieta tenka dalintis :) Na, o identiškiems kartais tenka pakovoti ne tik dėl vietos, bet ir dėl maisto... Identiškiems dvynukams kartais pasitaiko tranfuzijos sindromas, kai vienas dvynys auga greičiau nei kitas, ir tai susiję su kraujotaka - vienas gauna daugiau kraujo ir jo širdelė dirba daugiau, o kitas - mažiau, ir jis gauna mažiau medžiagų. Bet kokiu atveju, nuo to blogai abiems.

Kaip dažnai moterys laukiasi dvynių? Statistika sako, kad 1 iš 32. Pavyzdžiui, pernai, 2010 metais, Lietuvoje dvynius pagimdė 441 moteris (trynukus - 8 :)). Tai sudaro 1,25% nuo visų gimdžiusių moterų. Kitaip tariant, jei surinktume 80 nėštukių į vieną salę, tai tik viena jų nešiotų dvynius! Na, kaip bežiūrėsi, žiauriai išskirtiniai požymiai ;) (apie trynukus pagimdžiusias iš vis patylėsiu...).

Apie pusė moterų, besilaukiančių dvynių, pagimdo natūraliai, kitoms tenka daryti cezario pjūvį. Tikslas yra išnešioti 36 savaites, kuomet jau naujagimiai laikomi išnešiotais. Tačiau, priešlaikinių gimdymų pasitaiko tikrai dažniau nei nešiojant vieną. O jei nešioja moteris du identiškus viename vandens maišelyje, tai dažnai ir anksčiau ją "iškomplektuoja", nes augant leliams kyla rizika, jog jų viršktelės susipins ir jie uždus... Paprastai ilgiau kaip iki 38 savaitės nerekomenduojama nešioti, nes labai nuvargsta ir pertempiama gimda, gali kilti komplikacijų po gimdymo (didelis kraujavimas ir pan.). O ir vaikučiai jau būna užaugę, esu skaičius, kad mamos pagimdė dvynukus po 3 ar net 3,5 kg. Vat štai jums, vienos vieną tokį užaugina, o kitus - cielus du ;)

Kas didina tikimybę susilaukti dvynių? (kažin kas mums padidino ją iki 100%? :))

- paveldimumas (netinka)

- vyresnis moters amžius (kas yra vyresnis?!! virš 30?!! na, gerai, gal tinka...)

- gydymas nuo nevaisingumo (netinka, juk vieną jau turim! Koks nevaisingumas?! :D)

- staigus hormoninių kontraceptikų vartojimo nutraukimas (netinka)

- sako, dažniau gimsta dvyniai afroamerikiečiams nei europiečiams ar azijiečiams (hmm, na, netinka!)

- didesnis nėštumų skaičius, t.y. kuo daugiau nėštumų, tuo tikimybė didesnė (hmm... antras tai čia jau daug?!! netinka...)

- JAV tyrėjai teigia, kad aukštoms moterims didesnė tikimybė susilaukti dvynių (na, jei tai tiesa, tai tuomet tinka :))

- pagimdžius dvynius, tikimybė susilaukti dar vienos porelės padvigubėja!!!! (netinka. Reikės susimąstyti apie tai, nes ateityje gali tapti lemiamu faktorium :))

Ar sužinojot ką nors naujo? :)

Atostogos... (ir kas sugalvojo tokį pavadinimą šiam gyvenimo etapui?!!)

Nuo lapkričio pradžios atostogauju. Vadinamasis, dekretas. Vis dar piktinuosi ir negaliu suprasti, kas sugalvojo atostogom pavadinti šį gyvenimo etapą!.. Mano akimis nei iki gimdymo, o tuo labiau - po jo atostogomis čia net nekvepia. Na, taip, galbūt kartais pasireiškia proto atostogos :) Bet šiaip manau, kad eiti į darbą yra lengviau nei auginti namuose vaiką/-us. Nors šiaip šis įrašas ne apie tai :)

Taigi, bandau įsijausti į atostogų grafiką, bet nelabai einasi. Vienintelis dalykas, kuris tikrai pasikeitė - tai miegas ir kėlimasis rytais. Jie jau visai pakenčiami :) O visa kita - vieni reikalai... Ir dar Vilius tęsia savo rudeninį ligų maratoną...

O man liko mažiausiai šešios savaitės laukimo, vaikščiojimo kaip žąsis ir burbėjimo, kad negaliu susilenkti ;) Paskutinės šešios savaitės visiems trims, nes kaip tik Kalėdoms gausime dovanų ir būsime jau penkiese, neskaitant Katino :)

Prieš pora savaičių turėjome tiesioginę transliaciją iš pilvuko. 2D, 3D ir 4D echoskopija - labai įdomu! Dalyvavom visi trys (penki ;)), užtrukom vienok, kol abu pilvinukus nuodugniai apžiūrėjo ir dar kol gerus kadrus fotosesijai gaudė. Net man atsibodo gulinėti, o ką jau kalbėti apie Vilių, kuris, gavęs dar vieną patikinimą, kad sesių nebus, norėjo tiesiog eiti lauk :) Bet - vis tiek labai smagu, kad susiruošėm, nes dvynukų matyt jau daugiau nebenešiosiu, tikriausiai, hahaha :D:D:D

Ir kai kas nors paklausia, koks jausmas lauktis dviejų, tai turiu pasakyti, kad fiziškai - jokio skirtumo nuo vieno (čia gal tik kol kas :)). Na, neskaitant tų pirmųjų mėnesių, kai tiesiog dvėsiau........ O šiaip, nėštutė, kaip nėštutė ;) Jaučiuosi didelė, sunku keisti padėtį, nervina dažnas ėjimas į WC ir negalėjimas išsimiegoti naktį. Nervina, kai žmonės žiūūūri, lyg pirmą kartą matytų nėščią moterį (taip ir norisi atrėžti ką nors LABAI nemalonaus ), erzina, kai klausinėja ko laukiuos (koks visų reikalas?!!!!). Iš tiesų, tai per daug visiem nesigiriu, kad nešioju du (kam reikia, tie žino), nes įsivaizduoju, kad sulaukčiau įvairiausių reakcijų (susižavėjimo ir paguodos, ir dar begalės "protingų" patarimų), kurių man visai visai visai nesinori. Bet kartais išsprūsta... Va, kolegė klausė ko laukiu, tai sakau, vaikų. O ji akis išpūtė - "ką? dvynių?!" Dieve, galvoju, kaip dabar išsisukti.... :) Išsisukau. Geriausiai padeda tiesiog patylėti ir šypsotis ;)

Rytai, kurių nekenčiu

Man patinka anksti keltis. Bet taip LABAI anksti. Kokią 5val. :) Paprastai tokią ankstyvą valandą tenka keltis, kai kur nors keliaujam, tai gal dėl tie be galo ankstyvi rytai tokie mieli. Na, ir šiaip su rytinėmis valandomis aš nesipykstu. O dar jeigu turiu galimybę rytinę krapštymosi valandą praleisti visiškai viena - visiškas gėris! :) Tačiau pastaraisiais metais išgyvenu rytus, kurių tiesiog nuoširdžiai nekenčiu. O priežasčių net keletas:

pirmiausia, turiu prižadinti vaiką, kuris taaaip saldžiai miega, kad kaskart prisėdus šalia ir prieš pradedant kėlimo procedūrą, suspaudžia širdį;

antriausia, turiu prižadinti vaiką, kuris dar nepramerkęs akių pradeda reikšti nepasitenkinimą dėl tokio ankstyvo pažadinimo. Ir jeigu tik mokėtų, tai manau, mielai pasiųstų keletą necenzūrinių žodžių į mano pusę :)

trečiausia, visa rytinė žadinimo-kėlimo(si)-rengimo(si)-valgymo-išėjimo pro duris procedūra užtrunka tiek, kad aš vėluoju į darbą, NUOLAT. O pastarosiomis savaitėmis peržengiau visas padorumo ribas ir į darbą vėluoju bent pusvalandį, o buvo rytų - ir daugiau (baaaaisiai gėda!).

ketvirčiausia, aš labai nemėgstu vėluoti, ir kai matau, kad jau vėluosiu, tai darausi labai pikta. Ir vargšas Vilius turi ne tik anksti keltis, bet dar ir klausytis mano rytinių burbėjimų apie "paskubėkim", "gal gali greičiau", "nekalbėk, o ..." ir t.t.

Tik džiaugiuosi, kad darbe nesulaukiu pastabų. Ir už vis labiausiai džiaugiuosi, kad tokie rytai, kurių nekenčiu, greitai baigsis. Jau nuo lapkričio. Oioi, kaip laukiu :) Na, taip, žinoma, manęs artimoj ateity laukia tokie rytai, kad dabartiniai bus tikriausiai "tik gėlytės", bet leiskite dabar pasidžiaugti ;)

Lai lai lai....laaaaaimė :)

Prieš savaitę su Vilium atnaujinom teatrų lankymo sezoną - žiūrėjom Cezario Graužinio teatro spektaklį "Lai lai lai". Nors spektaklio pradžios reikėjo gerokai palaukti (vėlavo apie 20min.), bet vaizdas buvo smagus ir vertas dėmesio. Buvo smagu stebėti ir vaizdą ant scenos, ir Viliaus reakcijas į spektaklio eigą, - atidžiai sekė aktorių veiksmus ir dažnai šypsojosi :)

Spektaklis iš esmės labai minimalistinis ir paprastas: beveik nėra dekoracijų, aktoriai apsirengę paprastais juodais rūbais, naudojamos tik detalės, pabrėžiančios vieną ar kitą personažą. O tie personažai tai tokie abstraktūs: Dievas, velnias, žemė, vanduo, vėjas, ugnis, akmuo, perkūnas, laimė... Spektaklyje siekiama vaikams suprantamu būdu paaiškinti, kas yra ir kaip atsirado žemė, vanduo, vėjas ir t.t. Mano vertinimu tai visai vykęs bandymas :) Viliui, panašu, irgi patiko spektaklis, tačiau pabaigoje geros aktorių užmačios sugadino mano vaikinui nuotaiką: aktoriai kvietė vaikus ateiti ir pakilnoti "akmenis" (iš kažko labai lengvo pagaminti), paliesti "ugnį" (raudonos spalvos skarelė) ir pan. Bet Viliui niekaip nepavyko paimti į rankas akmenio, nes vaikų buvo kelis kartus daugiau nei tų akmenų, o kadangi Vilius nėra iš tų, kurie lipa per galvas, kad tik pasiektų savo, tai ir liko be nieko... Baisiausiai susinervino, ir visą bliaunantį teko išvesti iš salės :( O paskui jau ir nepavyko prikalbinti nueiti dar kartą tų akmenų paieškot. Tai jeigu klaustumėt Viliaus, spektaklis jam nepatiko... :)

Paskutinė Toros knyga

Galiausiai! Galiausiai perskaičiau trečiąją Toros trilogijos dalį - "Beodis dangus". Kai istorijos sekimas išsitęsia į trejus metus, nėra taip jau paprasta prisiminti visus niuansus ir herojės sielos virptelėjimus. O jų tose knygose nemažai.

Taigi, trečioji knyga. Taip, man ji patiko. Šiek tiek netikėtai sau pačiai, gana gerai pamenu, kas vyko kitose dvejose knygose. Tad skaityti trečiąją didelio pasirengimo nereikėjo. Tik reikia pripažinti, kad kažkokio didelio susižavėjimo kaip ir neišgyvenau. Nors siužeto linija intriguojanti, ir man patiko tai, kaip klostosi įvykiai, kaip keičiasi Tora, kaip ji reaguoja į gyvenimo faktus, kurie beveik išvien jai yra iššūkiai. Patiko ir tai, kaip autorė kuria psichologinį Toros paveikslą, kokias psichologines priemones ji "parenka", kai merginai tenka susidoroti su tikrai sudėtingais gyvenimo įvykiais ir išgyvenimais. Na, psichinės sveikatos ten nėra labai daug, bet bandymai kovoti už save ir savo sielos ramybę pasireiškia, ir tai džiugina, mane kaip skaitytoją :)

Nors visos trys knygos gana niūros su mažai viltį teikiančių spindulėlių, trečiosios knygos pabaiga kažkaip mane nuteikė viltingai. Panašu, kad išlaviruos Tora savo gyvenimo vingiuose ir užkaboriuose, jei tik dar kas nors jos nesulaužys...

Pasiruošę ar ne,jie ateina :)

Kai po žinios, jog laukiuosi iš karto dviejų, praėjo šokas ir proto sąstingis, mano galvoje ėmė kilti begalės klausimų: kaip juos išnešioti iki galo (ir kas yra tas optimalus terminas?)?; kaip reikės susitvarkyti iš karto su dviem naujagimiai, kūdikiais, metinukais;? kaip paruošti Vilių tokiam dvigubam "nuvertimui nuo sosto"?; kokių daiktų mums tikrai reikės, o be ko mes galėsime tikrai apsieiti?; kokios pagalbos mums tikrai reikės, o ką mes galime bandyti atlikti savo jėgomis? Ir taip toliau, ir pan. Labiausiai tuo metu man norėjosi pasikalbėti su kokia mama, kuri augina dvynius, ir paklausti tūkstančio ir vieno klausimo apie .... viską, bet labiausiai norėjosi, kad kas nors atneštų man sąrašą, kaip reikės tvarkyti praktinius dalykus ir buitį! Šiek tiek panaršius internete, supratau, kad nelabai ką randu. Tuo

met galiausiai aplankė paprasta mintis, kad gi galiu rasti knygų apie dvynių auginimą! Kodėl iš karto apie tai nepagalvojau, nežinau, matyt, tikrai buvo proto sąstingis apėmęs...

Užsisakiau iš karto 3 :)

"Ready or not... Here we come. The real experts' guide to the First year with Twins", Elizabeth Lyons

"Juggling twins. The best tips, tricks, and strategies from Pregnancy to the toddler year", Meghan Regan-Loomis

"Twinspiration. Real-life advice from pregnancy through the first year", Cheryl Lage

Iš recenzijų man labiausiai patiko ir labiausiai laukiau atvykstant trečiosios knygos, tačiau, kai pradėjau skaityti, tai supratau, kad ji visai nekabina... Jos taiklus pavadinimas ir gražus viršelis, bet turinys man pasirodė nuobodokas... Ji tikriausiai būtų tinkama būsimai mamai, kuri dar neturiu vaikų, nes labai išsamiai aprašyti įvairiausi daiktai, kurių gali prireikti arba neprireikti auginant vaikus. Bet kadangi aš jau turiu šiek tiek patirties, tai nemažai puslapių norėjosi tiesiog praversti... Tiesą sakant jos ir nepabaigiau. Ėmiausi kitos.

Kitas dvi perskaičiau daugiau mažiau išsamiai, praleisdama tik tas vietas, kurios man jau žinomos (kaip pvz. apie žindymo naudą) arba kurios tuo metu neatrodė aktualios.

Pirma išvada apie šias knygas: jos visos labai panašios. Visos aprašo daiktus, kurių gali prireikti ir kaip išsiversti neperkant visko "po du". Visos aprašo pirmuosius mėnesius namuose panašiai ir nurodo, kad jie bus vien tik apie kūdikių maitinimą, ir nieką daugiau!!! :) Jos visos šiek tiek pagąsdina, kad bus sunku, bet tuo pačiu išdėsto eilę patarimų, kaip bent kiek pasilengvinti sau gyvenimą. Svarbiausi patarimai - prašyti ir priimti bet kokią pagalbą, net siūloma dar prieš gimdymą susidaryti sąrašą galimų pagalbininkų, ir sudaryti grafiką, kada kurie ateis padėti ir kaip konkrečiai jie gelbės (tvarkys namus, padarys valgyti, pabendraus su vyresniu vaiku ir t.t.). Gal kiek netikėtas buvo patarimas neprašyti pagalbininkų, kad pabūtų su mažyliais, ypač pirmaisiais mėnesiais, o daugiau orientuoti jų pagalbą į kitus gyvenimo aspektus. Gal ir logiška...

Taip pat visos jos siūlo įvairių praktinių patarimų, kaip pvz., kaip eiti apsipirkti su dviem, kaip išsiruošti kur nors vienai su dviem kūdikiais, kaip pasiskirstyti priežiūros darbus ir laiką su vyru, kaip nepamiršti informacijos apie mažylių valgymo ir sisiojimo-kakojimo rezultatus pirmaisiais mėnesiais, ir t.t. Iš tiesų naudingos knygos!

O labiausiai man patiko pirmoji - Ready or not... here we come! Ji parašyta su sveiku humoro jausmu, kartais tikrai smagiai krizendavau skaitydama apie gal ir ne visai linksmas akimirkas :) Ji patiko dar ir dėl to, jog ją parašė mama, kuri laukėsi dvynių jau turėdama vieną vaiką, tai ir tie patarimai tokie šiek teik arčiau realybės. Berods, joje ir radau vieną iš man labiausiai patikusių minčių apie mamas, auginančias dvynius:

"Mamos, auginančios ne dvynius, labai sureikšmina kaip jos tai daro. Bet juos auginančios tiesiog tai daro. Ir svarbu, kad pasitelktum humoro jausmą taip dažnai, kaip gali. Ir susitelktum į vieną dieną tam kartui arba net į vieną valandą, ir ne daugiau. "

Visų surastų knygose naudingų patarimų dabar nerašysiu, manau, dar turėsiu laiko jais pasidalinti, gal ir su komentarais iš praktikos :)

O dabar TOP-10 patarimų, kaip išgyventi pirmuosius metus su dvyniais:

1. Nuolat sau primink, kad ateis laikas, kai tu ir vėl galėsi miegoti. Ir tu vėl galėsi mėgautis maistu, kai jis dar šiltas. Ir tu vėl persirengs savo pižamą anksčiau nei trečią valandą dienos.

2. Priimk tai, jog darysi klaidų. Pažadėk sau, kad darysi geriausia, ką gali, bet jei tai nesuveiks, tu sustosi, pergalvosi ir vėl bandysi. Bet bandysi ir darysi ką nors!

3. Pažadėk savo antrai pusei, kad dalinsiesi savo jausmais, gerais ir neigiamais, apie visą patirtį.

4. Suplanuok laiko sau kiekvieną dieną, nors ir dešimt minučių! Kai vaikai paaugs, tai galės būti ilgesnis laikas.

5. Nuolat sau primink, kokia palaiminta esi, net jei nemiegojai visą savaitę ar dvi nevalgei normalaus maisto. Prisimink, kad gali būti ir blogiau, tikrai gali!

6. Atrask humorą net ir visai nelinksmose situacijose. Kartais viskas, ką tu gali daryti, yra juoktis arba verkti, ir juoktis yra kur kas smagiau.

7. Jei tau reikia paverkti, verk. Kaip sakė viena dvynių mama: "Tikrai bus ašarų. Kartais verks vienas mažylis, kartais abu, o kartais mama, ir tai normalu."

8. Pasitikėk savimi ir savo intuicija nežiūrint į nieką. Tu buvai pasirinkta ne be priežasties.

9. Priimk kitų pagalbą, net jei tai būtų ir labai neįprasta tavo natūrai. Tu turėsi laiko atsidėkoti už kitų gerumą.

10. Turėk pakankamai atsargų šokolado ar bet ko kito, kas suteikia tau laimės :)

Beveik niekuo nesiskiria nuo patarimų tiesiog naujai iškeptai mamai, tikriausiai telieka padauginti iš dviejų... :)

Planų galia ir bejėgiškumas

Man labai patinka planuoti. Mėgstu susidėlioti dienos planą, savaitės, mėnesio, visų metų. Patinka, kai pavyksta suplanuotus darbus ir veiklas įgyvendinti, bet jau pramokau pernelyg nenusiminti, jei planai keičiasi, atsiranda netikėtų reikalų ir t.t. Paprastai dienų skrupulingai pavalandžiui nesudėlioju, taip jau būtų ir neįdomu, patinka ir improvizuoti tuose sudėlioto plano rėmuose :) Nors iki šiol labai nepatinka, kai kas nors neateina į suderintą susitikimą arba praneša, kad planai keičiasi, kai aš jau būnu pakeliui... Labiausiai man patinka planuoti atostogų keliones. Tai man didžiausias malonumas! Ne kartą galvojau, jog kelionių planavimas man būtų idealus darbas :) Iš tiesų, po gan nemenkos savo kelioninės patirties negaliu nepritarti Antano Poškos žodžiams: "Kelionę planuoti - džiaugsmas, kelionę vykdyti - katorga, kelionę prisiminti - visko atpildas"! Taigi, planuoti - džiaugsmas...

Buvo ir dar vienas protingas žmogus, kuris išsakė kitą labai taiklią mintį: "Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi". Spėju, jog išvydęs mano šių metų planus ir planelius, Dievas juokėsi iki ašarų, o paskui dar žagsėjo pusė dienos.... Ir paskui nusprendė, kad mano šių metų pamoka bus išmokti priimti gyvenimo netikėtumus, akibrokštus ir atsisakyti planų pernelyg nevirkaujant.

Metų pradžioje kelias savaites sukau galvą, kurį potencialų darbą pasirinkti, kai galiausiai apsisprendžiau, pasirinktas darbdavys pakeitė nuomonę... Aš, kaip pakankamai atkakli ir savim pasitikinti, nusprendžiau laukti, gal vis dėlto persigalvos :) Tuo tarp, kol laukiau, galva buvo užimta finansinių klausimų sprendimu - labai rūpėjo kuo greičiau susimokėti visus mokesčius už 2010m. Ir dar vasaros atostogas pradėjau rimtai planuoti (kur gi atsisakysiu tokio malonumo! :)). Kai galiausiai mokesčių klausimą sutvarkiau ir tikėjausi, jog jau štai - atėjo kiek ramesnis laikas, jis truko kokią visą savaitę :) Tada gavau laišką iš Sodros, kad turiu grąžinti motinystės pašalpos permoką už 2009m. (!!!). Suma įspūdinga, o su ja - ir vėl jokios ramybės galvoje. To nerimo laike sulaukiau pasiūlymo dėl darbo - iš to paties žmogaus antrą kartą, to laukto ir tikėto!!! Sąlygos buvo aptartos, terminai suderinti, išsiskirta su šypsenom iki sutartos datos. Ech, ir kaip tik tuomet nuo debesėlio nusprendė nušokti pas mus angelėlis, kuriais, imu tikėti, būna mūsų būsimieji vaikeliai. Naujojo, išsvajoto ir jau suderinto darbo teko atsisakyti, netekau jo antrą kartą! O dar po dviejų savaičių sužinojau, kad nuo debesėlio už rankyčių susikibę nušoko visi du angelėliai..... Stengiuosi nieko jau nebeplanuoti, tik tikiuosi :)