Prisikaupė

Prisikaupė. Perskaitytų, bet neaprašytų knygų. Net visos 3 :):)

Pirmoji eilėje, jau tikriausiai spėjusi iš naujo apdulkėti lentynoje, tai Nijolės Kliukaitės "Bitė". Ji pas mane laukiančiųjų lentynoje stumdėsi jau senokai, labai senokai. O toj lentynoj ji atsirado, beje, tik žiurkelių dėka, tik jų. Kitaip tikriausiai, niekada nebūčiau tokios knygos į rankas paėmusi... O knyga visai gera. Man patiko. Skaičiau ir buvo kartais nuostabu, kad man įdomu ją skaityti! :) Iš tiesų, tai baisus ir visai niekuo nepagrįstas biografinės lietuvių literatūros nurašymas.... Bet reabilitacija galima sakyti pavyko :) Man buvo įdomu sužinoti daugiau apie šią istorinę visuomenės veikėją, bent kažkiek pažinti ją kaip žmogų, moterį, o tuo pačiu praplėčiau savo istorines žinias apie Lietuvą. Vien tik pliusai, ne kitaip ;)

Nors neslėpsiu, buvo vietų, kai kiek užknisdavo ir darydavosi nuobodu, tačiau tikrai ne tiek, kad nesusiimčiau ir mesčiau knygą per petį. Tad tikrai rekomenduotina, kai norisi ko nors kitokio, šiek tiek nutolusio nuo grožinės literatūros ir dar plius lietuviško.

O po to sekė "Dvidešimt metų, du žmonės, viena diena" (David N

icholls). Ji mano lentynose atsirado todėl, kad perskaičiau teigiamą atsiliepimą vienos mūsų vietinės reikšmės žvaigždutės kažkuriame nereikšmingame žurnale :) Taip kažkaip labai subjektyviai ir be didelių galvojimų ją įsigijau ir ilgai nelaukus perskaičiau. Taigi, mano vertinimai: 7/10.

Iš principo, patiko, tačiau pradžioje reikėjo kurį laiką reikėjo versti save šnarinti puslapius. Neužkabino taip iš karto ir iki paskutinio puslapio. Nors romano sandara įdomi: ta pati metų diena tik vis kitais metais. Ir aprašoma, ką tą dieną veikia ir kaip jaučiasi tie patys du veikėjai, - jis ir ji. Viena aišku nuo pat pradžių: šie du veikėjai turi būti drauge, tačiau tikriausiai tik jie vieni to nesupranta (arba ko tai laužosi...). Tačiau jie pasirenka kankinti save, vienas kitą ir, kas baisiausia, - kitus žmones, kurie juos myli ilgus metus...

Kas man patiko: ogi, kad per tuos dvidešimt metų veikėjų gyvenimai banguoja, siūbuoja, kai vienam sekasi ir jis ant aukščiausios bangos keteros, kitas - visiškoj duobėj ir sąstingy, o žiūrėk, po kelių metų - banga juos nuneša tolyn: vieną pakelia, kitą nuleidžia žemiau nei jis galėtų įsivaizduoti, o po metų kitų - ir vėl iš pradžių... O nepatiko - pabaiga. Iš tiesų, kaip kokiam eiliniam seriale... Taigi, visai malonus, nesunkus skaitalas vakarais prieš miegą ;)

O tada, o TADA - į mano rankas atėjo mano mylima Herbjorg Wassmo ir jos paskutinis romanas "Šimto metų istorija". Oooo! Labai laukiau to skaitymo, to proceso, nes aš paprastai tiesiog mėgaujuosi skaitydama jos romanus, ir nesistengiu perskaityti ų greitai. Ir deja, jau baigėsi... Taip norėtųsi pratęsti, bet nebeturiu neskaitytų šios rašytojos knygų, išskyrus "Stiklinė pieno", bet prie šios rankos niekaip nedrįsta liestis, tik prie viršelio, spėju, kad ne veltui........

Šimtas metų. 3 arba beveik 4 moterų gyvenimo istorijos. Atšiaurioji šiaurė. Sunkūs moterų likimai, darbai, vaikai, vaikai, vaikai.... Ir tų moterų stiprybė, smegenis spaudžiantys išgyvenimai ir vis tiek išorinė ramybė, rimtis, išdidumas... Man tokie gražūs tie moterų gyvenimų aprašymai, įvykiai, faktai, ir labiausiai - mintys, jausmai, pasilikti tik sau ir gal kartais - savo sielos draugui... Tiesiog nardžiau tuose pasakojimuose, aprašymuose, sakiniuose, žodžiuose ir nutylėjimuose.

Mane nustebino ir savotiškai pradžiugino, jog autorė autobiografiniame romane įtraukė ir savo kitų romanų veikėjus. Čia "apsilanko" Benjaminas Grionelvas, paminima jo dukra Karna ir pati Dina! Šiek tiek siurealistiška, bet tuo pačiu - taip sava ir pažįstama. Aš nudžiugau, lyg nežinomam mieste būčiau sutikusi seną pažįstamą ... :)

Čia šviesos nedaug, bet nėra ir to purvo, tragedijos šešėlio bei nevilties kaip Toros trilogijoj ar toje pačioje Dinos istorijoje.

Labai, labai gerai buvo, kol skaičiau. Ir dabar sėdžiu tuščiom rankom, nežinodama ką į jas paimti ...