"teisingas" gyvenimas

"Ar teisingą gyvenimą gyvenu? Ar taip elgiuosi su sūnum, su vyru?.. Ar teisingą kryptį pasirinkau auginant vaiką, auklėjant? " Tokie klausimai kartais aplanko mane. Ir šiandien, grįždama iš eilinių užsiėmimų Viliaus mokyklėlėj, apie tai mąsčiau.

Mokyklėlėj pasijaučiau kitokia. Todėl kad mano vaikas nenulipa nuo manęs, nori visuomet sėdėti man ant kelių ir pasitraukia nuo manęs tik kokius 5 metrus, o kitų vaikai vaikšto po visą patalpą, smalsauja, bendrauja su vadove. Todėl, kad mano vaikas pasiprašė pienuko per užsiėmimą, o aš turėjau visaip jį nukreipti, kad išlauktų iki pertraukos, ir tiesą sakant, pertraukos metu susiieškojau patį nuošaliausią kampą, kad trumpai jį pažindyčiau. Lyg ir nesigėdiju to, bet pats elgesys kalba už save - maniau, jog liksiu nesuprasta. O kitų vaikai skubiai perėjo į kitą užsiėmimą, ir toliau sau dalyvavo. Nors yra ir kitų ne itin aktyvių ir ramių dalyvių, kažkaip visuomet jaučiuosi lyg mano Vilius būtų pats irzliausias, labiausiai rankinis ir koks tai piktas.... Nors iš tikrųjų jis labai linksmas, smalsus ir guvus... Aš ir pati kažkaip ne taip jaučiuosi toj mokyklėjėj. Ėmiau galvoti, gal ten kas negerai....

O gal aš per daug mąstau ir lyginu, kaip kitos mamos augina savo vaikus? Mane nuoširdžiai stebina tokios mamos, kurių metinukai vaikai miega kitam kambary ir jos net nežino, kada jie ryte nubunda, nes pačios dar miega.... Arba erzina tokios, kurios gasdina "oi, turėsi bėėėėėdą", kai išgirsta, jog su Viliumi miegame drauge vienoj lovoj. Ir žindančių ten mačiau vos vieną kitą...

Protu suprantu, jog aš tiesiog kitaip galvoju, kitaip auginu, tiesiog vaikai negali būti vienodi, bet jaučiuosi vis tiek *ūdinai. Benarpliodama savo mintis ir jausmus, ėmiau suvokti, jog visas tas netiesioginis spaudimas ir tas kitoniškumas, kurį jaučiu kyla ne iš kažkurios mamos konkrečiai, o iš aplinkos, iš tų įsišaknijusių požiūrių, kaip turi būti auginami VISI vaikai (lyg visi kiti - knygos, gydytojai, draugės, giminės, kaimynai ir, žinoma, nepažįstamos bobulytės(!) - tik ne tu pati, geriausiai žinotų, kas tinkamiausia tavo vaikui): jog žindyti pakanka iki 6mėn, na, gerai, tebūnie iki metukų, nes paskui tai jau tik blogas vaiko įprotis, jog vaikas privalo miegoti savo lovytėj (juk visi turime savo lovas, nesvarbu, kad patys jose miegame ne vieni), jog vaikas turi atsiskirti ir jeigu per daug nešioji, tai jau jį lepini ir t.t. Šiandien labai stipriai pajaučiau, kokia vis tik yra stipri ta "visuomenės nuomonė", tas "tradicinis požiūris", kurio laikosi dauguma, ir kaip net visai nedidelėj grupelėj gali pasijausti visiškai balta varna, net ir niekam netarus nė žodžio.

Ir tuomet suabejoji savim, ar "teisingai" gyveni, nes tie, kurie yra aplinkui, rodos, tiesiog spinduliuoja tikrumu, be lašelio abejonės veide. Ir tuomet prireikia visos dienos aktyviai "gromuliuoti" visas mintis, vėdinti kylančius jausmus ir surasti savąją tvirtybę. Diena , rodos, buvo įprasta, bet viduje dirbau intensyviai, ir jau sugromuliavau bei pravėdinau :) Tikiu, jog gyvenu teisingai, iki kitos aplankysiančios abejonės... :)

prieraiši tėvystė 3 - TĖTIS

Skaitydama Sears'ų knygą (The good behaviour book) toliau, radau dalį apie tėvus kaip auklėtojus. Ir joje - autoriaus Bilo Sears'o istoriją kaip jis mokėsi būti tėvu. Tiesą sakant, savotiškai sujaudino ši istorija, tad labai noriu pasidalinti su jumis. Tikiuosi, kad bus ir tėvelių, perskaitysiančių ją :)

*******

Tėvai – aukėtojai. Bilo Sears‘o istorija, kaip jis mokėsi būti tėvu.

Mūsų pirmieji vaikai gimė, kai aš dar mokiausi, o trečiasis – kai pradėjau savo medicininę praktiką. Mano gyvenimo filosofija tuo metu buvo - karjera yra pirmiau visko. Augau be tėvo, tad neturėjau pavyzdžio, parodančio man tėvo svarbą vaiko auklėjime. Be to, mano Marta buvo puiki motina. Aš jaučiau, jog neprivalau būti prieinamas.
Kaip ir daugelis tėvų, aš planavau įsitraukti, kai berniukai bus pakankamai paaugę žaisti kamuoliu. Didžiulė klaida!
Kai kuris mūsų vaikas netinkamai pasielgdavo, aš arba persistengdavau reaguodamas, arba iš vis nesureaguodavau. O Marta dažniausiai rasdavo tinkamą būdą. Ji susiorientuodavo vaikų auklėjime, o aš ne. Ir dėl to ji turėjo tapti vaikų auklėtoja visąlaik ir taip pat jais rūpintis (maitinti, prausti ir t.t.). Ji buvo jautri auklėtoja, nes juos gerai pažinojo. Be to, ir vaikai pažinojo ją, ir gerbė ją. O kadangi aš neleisdavau laiko su jais, jie nereaguodavo į mane.
Pirmoji pamoka tėveliams: jei norite auklėti savo vaikus, jūs turite juos pažinoti. O kad pažinoti, jūs turite leisti laiką su jais. Tėveliai gali atlikti visus kūdikio priežiūros darbus, išskyrus tik žindymą. Aš pradėjau suprasti, jog savo vaikams esu reikalingas ir galiu kai ką pasiūlyti kaip tėvas - būdamas prieinamas jiems ir Martai. Tačiau tai užima laiko. Kaip gi mano profesija, darbas, karjera?! Esminis pokyčių momentas buvo, kai į mano pediatro kabinetą atėjo keletas vyresnių tėčių su vaikučiais (jau antrosiose santuokose) ir sakė, jog gailisi, kad neturėjo laiko savo vaikams iš pirmųjų santuokų. Dabar, kai jie jau turėjo laiko, vaikai neturėjo laiko jiems – tėvams.
Aš norėjau senatvės be gailėjimosi, tad nusprendžiau keistis. Iš pradžių aš bijojau, kad mano karjera sustos, tačiau pergalvojęs supratau, jog karjerą galiu pradėti ar atsukti atgal bet kada, o tėvystė ir vaikystė eina tik viena kryptimi – pirmyn, ir vaikai kiekvieną etapą pereina tik vieną kartą.
Mano vaikams reikėjo manęs viso, o ne tik santraukos. Aš atsisukau į buvimą tėvu ir buvimą vyru. Aš ne tik turėjau atrasti ryšį su vaikais, bet ir dar kartą susisieti su žmona. Aš atlaisvinau visus savaitgalius ir kiek galėjau vakarus. Mes eidavom stovyklauti, pradėjome buriuoti. Aš pažinau ir pamėgau savo tris berniukus. Ir įtikinau Martą dar vienam vaikeliui :)
Tuomet gimė mūsų pirmoji duktė ir ji buvo ta, kuri privertė mus suprasti ką reiškia didelių poreikių vaikas. Ji visai nepabūdavo viena, turėjome visuomet ją nešioti, jai negaliojo joks žindymo grafikas. Taigi, aš buvau „priverstas“ pakeisti Martą, ir aš pažinau savo dukterį, o ji mane ir ėmė pasitikėti manimi.
Yra svarbių skirtumų tarp tėvo ir mamos, ir vaikams nuo to tik geriau. Tėtis nėra tik plaukuotesnis mamos pakaitalas :) Tėčio indėlis į vaiko gyvenimą yra skirtingas, ne mažesnis nei mamos, bet skirtingas.
Kai mes susilaukėme šeštojo vaikelio, maniau, jog tai bus paskutinis mūsų vaikas, ir nenorėjau nieko praleisti. Tad perkėliau savo kabinetą į mūsų didžiulį garažą, ir galėjau praleisti daugybė laiko su sūnumi. Aš nešiojau jį slinge ar tiesiog laikiau ant rankų. Nešiodamas sūnų slinge supratau, jog mano kūną jis jaučia skirtingai nei mamos. Vien žemo vyriško balso vibravimas suteikia kitokius pojūčius. Sūnui tai patiko, jam patiko šie skirtumai. Man tai atvėrė visiškai naujus tėvystės aspektus. Ir tai buvo naudinga ne tik sūnui ir man, bet ir Martai, ji turėjo kur kas daugiau laiko sau. Kadangi anksčiau aš neskyriau kūdikio auginimui pakankamai dėmesio, ji turėdavo viską daryti viena, ir tai ją išsekindavo. O dabar ji jau ramiai palikdavo sūnų su manimi. Tai padėjo jai tapti geresne mama kitiems mūsų vaikams ir geresnia žmona man. Net mūsų seksualinis gyvenimas pagerėjo.
Po metų aš perkėliau savo kabinetą iš namų. Tačiau mūsų ryšys su sūnumi nenutrūko. Atvirkščiai. Pagerėjo ir mano santykiai su kitais mūsų vaikais. Šie ryšiai padėjo man nustatyti pusiausvyrą savo gyvenime ir visuomet pirmenybę teikti šeimai.
Mano vaikai moko mane būti geresniu žmogumi ir tėvu – kadangi aš esu visuomet atviras jiems. Prieraiši tėvystė atsiperka, aš galiu lengviau auklėti savo vaikus, nes juos pažįstu. Auklėjimas tampa mažiau įtemptas ir labiau intuityvus. Ir vaikai paklūsta man, nes jie pasitiki manimi. Mano kaip tėvo mokymosi procesas man parodė, jog kai kuriems tėvams labai sunku auklėti vaikus, nes jie nėra prisirišę prie jų. Ir vaikai paklūsta iš baimės ar pareigos, tačiau jie neturi artimo tėčio, kuriuo galėtų pasikliauti.

Prieraiši tėvystė 1 - http://vaidulesmintys.blogspot.com/2008/12/prieraii-tvyst-1.html

Prieraiši tėvystė 2 - http://vaidulesmintys.blogspot.com/2009/01/prieraii-tvyst-2.html

malonusis savaitgalis

Pamenate, yra toks filmas "Trys vyrai ir kūdikis", tai štai praėjusį savaitgalį turėjome istoriją - trys moterys ir kūdikis (na, jau nebe, bet nedaug ką vyresnis). Šeimos moterys - mano mama, sesuo ir aš - susitikome Druskininkuose. Mat nusprendėme pailsėti ir pasiprocedūrinti :) Žinia, tas kūdikis buvo mano Vilius :) Ilsėtis planavome kiekviena nuo savų nešulių: sesuo nuo darbo, mama nuo namų, aš tikriausiai irgi nuo namų, nuo rutinos, nuo nepertraukiamų valandų su Viliumi, o Tomas irgi turėjo progą pailsėti nuo mūsų su Vilium :)

Planas buvo puikus! Keturios dienos su maitinimu, sveikatinimo procedūromis, grynu oru ir gera kompanija. Viską apgalvojome - net papildomai elektrinę mini viryklę pasiėmėm, kad galėčiau Viliui košes išvirti! Tiesa, šito neprireikė, nes puikiai buvo galima susitarti su restorano virtuve, ir jie pagamino viską, ko tik prašėme. Sakė, jie pripratę gaminti ir kūdikiams :)) Buvau nustebusi ir sužavėta. Taip pat buvau nustebusi tuo, kaip Vilius lengvai mane paleido į visas procedūras (na, tik į vieną palydėjo su verksmais, bet ir tai todėl, kad jau norėjo miego). Ir mama, ir sesuo išbandė Viliaus migdymo "procedūras" :) Tiesa, mamai buvo sunkiau, nes jai teko "re-migdymas" (kai Vilius prabunda iš pietų miego ir dar reikia pamigdyti, ir dažniausiai išmiega dar kokią valandą), o seseriai pavyko užmigdyti be jokių pastangų: grįžau iš masažo ir radau ją žiūrinčią TV, o Vilių - miegantį ant jos kelių, mano sesuo net nepastebėjo, kad šis užmigo :))) Man taip buvo jau labai seniai, gal prieš metus (kai Viliui buvo kokie 2-3mėn. :)!! Žodžiu, vieni siurprizai ir rekordai!

O aš džiaugiausi masažais, nes nugara jau labai buvo pavargusi nuo "apapaaaa"...

Su Viliumi išbandėme baseiną, tik kiek šaltoka buvo, tai teko pasišildyti burbulinėj vonioj. Jei fizinės naudos nebuvo, tai bent jau geros nuotaikos tikrai pasisėmėm :)

Pilkoji savaitgalio dalis buvo naktinis miegas - Vilius nesijautė saugus naujoj vietoj, tad naktimis mane vis keldavo, prašydavo pienuko. O juodoji dalis buvo išvažiavimo diena, kai Vilius apsivėmė ir pradėjo viduriuoti ir į Vilnių grįžo jau ligoniuku :( Pasigavome kokį tai virusą. Aš irgi. Ir Tomui dar perdavėme. Taigi, kiekviena lazda turi du galus, ir deja, kiekvienas malonumas turi ir nemaloniąją dalį...

ir vėl sergam...

Kažkoks užburtas ratas, kaip pradėjo Vilius nuo gruodžio vidurio sirgti, tai vis sugrįžtam prie to. Nuo pirmadienio vėl serga - šį kartą kažkoks virusas su viduriavimu :( Gal roto. O nuo šiandien ir aš susirgau.... Kaulus laužo, tai šalta, tai šilta. Jaučiu tuoj karantiną namuos skelbsim :))
O tiek noriu parašyti į dienoraštį, bet nerandu nei laiko, nei jėgų. Taigi, minčių yra, bet rašysim vėliau ...

knyga apie mergaitę

Šiandien baigiau skaityti norvegų rašytojos Herbjorg Wassmo knygą "Tora. Namas su akla stiklo veranda". Tai mano mėgstamiausia rašytoja. Ta pati, kuri parašė Dinos trilogiją (Dinos knyga, Laimės sūnus ir Karnos kraitis), dar Septintasis susitikimas ir kitų (http://www.manoknyga.lt/rasytojas/herbjorg-wassmo.html#Knygos).

O knyga apie mergaitę, Torą, jai dvylika. Ir ši knyga atskleidžia, kaip, apie ką ir kodėl mąsto tokio amžiaus mergaitė. Ji gyvena su mama ir mamos vyru Henriku, kurio nekenčia. Bet ji iš tų vaikų, kurie stengiasi įsiteikti savo mamai, kurie bijo supykdyti ją, ir kurie priskiria kaltę sau dėl visų mamos blogų nuotaikų, pavargusių žvilgsnių ir murmėjimų. Iš tiesų, susimąsčiau, kaip labai vaikai prisigalvoja ir prisifantazuoja. Ir kaip labai reikai su jais kalbėti, apie viską, ir nuo mažų dienų. Kažkaip pati nepamenu, kad būčiau tokia fantazorė :) O gal tiesiog, nepamenu...

Knygoje daug mergaitės minčių, bandymų spręsti jai kylančias problemas, ir tai ji daro savo mintyse, savo fantazijose ir svajonėse. O problemos ne visos vaikiškos... Kaip visada, ši rašytoja nekuria idiliško vaizdelio, veikėjų patirtys skausmingos, dramatiškos, taip pat - ir Toros. Ji "vokiečio pavainikė", ir dažnas kaime nepasivargina jai tai priminti, ji neturintingos mamos dukra, ji turi patėvį, kuris dažnai girtas, agresyvus ir piktas, ir dažnai ja pasinaudoja. Ji su tuo kovoja, savaip.

Knygoje nemažai to laikmečio - apie 1957m. - Norvegijos provincijos gyvenimo aprašymų. Beskaitant nejučia vis pagalvodavau, jog štai jie gyvena tikrai kad sunkmečiu, o mes čia bumbam....

Dažnai, pabaigus skaityti knygą, būna gaila, kad ji baigėsi. Tad džiaugiuosi, kad ši knyga iš trilogijos, tik reikia dar sulaukti kitų dviejų dalių (Nebylus kambarys ir Beodis dangus)vertimo :))) O įdomiausia tai, jog Nebylų kambarį turiu namuose!! Tiesa, norvegiškai... Kadaise mokiausi ir mokėjau visai neblogai, o skaityti tai tikrai galėjau, kartkartėm su žodyno pagalba. Tačiau tai buvo prieš beveik 10 metų, oooooooo........... O gal pabandyti prakrapštyti smegenis ? :)

vieno katino istorija 1

Šiame pasaulyje atsiradau prieš kokius šešerius metus, na, gal dar ir pusė prabėgo. Džiaugiausi katiniška vaikyste Utenoje, buvau apsuptas brolių ir seserų, o svarbiausia - mano mama buvo visada šalia... Atėjo diena, kai įdėjo mane į kartoninę dėžę ir išvežė. Buvo vasaris, visai nešilta, atsiradau Vilniuje, kažkokiame bute, žaliomis sienomis virtuvėje ir persikinėmis koridoriuje. Istorija, kodėl atsiradau būtent šiame bute, labai juokinga... Viena mergina, gyvenanti Vilniuje, paklausė draugės, ar ši nenorėtų laikyti katino? Ši ilgai negalvojusi, sutiko. Pokalbis vyko vasarą ir greitai buvo pamirštas, o štai vasarį ta draugė sulaukė skambučio ir klausimo, kada ji galinti pasiimti UŽSAKYTĄ katiną!!! Štai taip aš ir atsiradau tame bute.

Taigi, grįžtant prie buto, - jo vonią dorai apžiūrėjau tik vėliau, mat joje lindėjau geras tris dienas. Ojėj, kaip man buvo baisu! Ar galite įsivaizduoti ką nors šiurpesnio?! Akimirksniu prarandi viską: pažįstamus kvapus, namus, šiltą mamos pilvą, mylinčias rankas ir maistą. Na, maisto ir šitoje keistoje žalioje virtuvėje radau. Pirmą naktį užuodžiau kažką, tad ir kelias kitas ištuštindavau padėtas lėkštes. O naujasis žmogus buvo supratingas - į draugus nesipiršo, iš po vonios netraukė, nagų nenulaužė ir už pakarpos netampė. Laukė. Šaunuolė.

Na, o kai į ketvirtą dieną apsipratau, išėjau pasirodyti. Buvau gražiai nuaugęs, didelis, plaukuotas pusės metų katinas. Didelių bėdų su manimi Ji neturėjo, valgiau gerai, kakutį ir sisiuką dariau į vonią - labai praktiška, taip mane mama išmokė, o Jai - tik du judesiai ir kakutis unitaze, ir viską nuplauni. Smagu, kai kaskart toji vieta būna švari. Užkasti aš vis tiek pasistengdavau, tik nežinau, ar Ji pastebėdavo... Dar padėdavau Jai namų ruošoje: išliedavau vandenį iš savo dubenėlio, kad Jai beliktų grindis tik su skudurėliu prašluoti, pažymėdavau vietas, kurias namuose reikia valyti dažnai (bet Jos valymo priemonės visiškai nepadėjo, mano kvapas vis tiek likdavo visur). Retkarčiais tekdavo patikrinti puodų turinį, jeigu jie per ilgai užsibūdavo ant viryklės. Na, tuo pačiu Ji ir grindis išvalydavo.

Neilgai trukus su mumis apsigyveno ir Jis. O žinote, Jis buvo iš tos žmonių rūšies, kurie turi katino sielą. Savas žmogus. Nuo tos dienos mano gyvenime atsirado puikiausias žaidimų draugas. Tokio kiekvienas katinas pavydėtų, Jis aukoja savo rankas ir rūbus, kad tik aš galėčiau pajausti plėšrūno dvasią savyje, Jis išklauso mano pasakojimų prieš miegą ir neburba, jei tenka pusė nakties nejudėti, nes aš guliu ant kojų. Tiesa, galbūt vertėtų paminėti, jog esu iš didžiųjų katinų, gal kokius 8kg sveriu :))

Bet kiekvienas antsvoris turi savo istoriją, o manasis atsirado ne iš gero gyvenimo. Vieną nuostabią vasaros naktį aš maloningai žvalgiausi nuo savo palangės antrame aukšte, ūsus kedeno švelnus vėjelis, kai užsižiūrėjęs į praskrendančius paukščius aš staiga susvyravau ir šleptelėjau žemyn! Tai buvo mano pirmasis skrydis iš antro aukšto, mat į lauką aš niekada neidavau. Baisi patirtis! Greitai pasislėpiau kažkokioj skylėj ir lindėjau ilgai, nepasidaviau jokiom provokacijom, girdėjau kaip visokie mane šaukė ir monijo išlysti, aš saugojau savo kailį. Jis ir Ji sielvartavo (kaip vėliau išsiaiškinau). Kasnakt aš išlįsdavau iš savo slėptuvės ir ieškojau kelio namo. Praėjo ilgos dvi savaitės. Vieną ramų vakarą aš užlipau medžiu, augusiu prie Jų lango, ir atsisėdęs ant Jų palangės pasisveikinau. Jie buvo nustebę ir nudžiugę, puolė atidaryti lango ir, o dieve mano, vėl mane priverti šokti žemyn. Tai buvo mano antrasis skrydis iš antro aukšto. Istorija kartojosi. Jų sielvartui ir mano nelaimei. Vis tik džiaugiuosi, jog žmonės kalbasi. Nes Ji papasakojo draugei, o ši mano buvusiai šeimininkei, jog aš dingau. Ir pastaroji, be galo mylinti katinus ir turinti katinišką sielą, išėjo manęs ieškoti, ir RADO! Taip, po ilgų trijų savaičių klajonių, aš grįžau pas Ją ir Jį, ir nuo tos dienos visada valgau daug, nes niekada nežinai, kada gausi kitą kartą.

senis besmegenis

Šiandien vaikščiojom su Vilium lauke. Yra Sapieginės miške labai graži vieta: tokia didelė pieva (na, šiuo metu LABAI apsnigta), dvi vaikų žaidimo aikštelės, nemažas kalnas, nuo kurio dabar su rogėmis ir slidėmis visi laksto kaip patrakę. Na, ir Vilius kėblino per pusnis, krapštė pagaliuku sniegą, rinko nuo žemės prišalusius kankorėžius ir t.t. Kol pamatė senį besmegenį :) Toks gražus, kaip tik Viliaus ūgio, su nosi iš morkos, akim ir rankos iš šakų. Jis žiūrėjo, žiūrėjo, pabandė ištraukti nosį, - nepavyko, ne sprišalus :) Pakrapštė akis ir tada paglostė galvą, krūtinę, apsikabino :))))) Sakau, mylu mylu seniui darai?!! O tada ėmė kažką tam besmegeniui aiškinti, rankyte mojuodamas! Oi, vienas juokas :))

mini fotoreportažas

Mūsų mažasis Vilius išbando naujus vaidmenis...

Kalėdų senio pagalbininkas-dovanų dalintojas:

"Ach. labai gerai, galėčiau pakartoti dar kartą ...."

Kaubojus (nors labaiu panašus į kaimo piemenuką :))) :

..... nelabai patiko :))

Stalius-baldų surinkėjas:

"na, gal ir visai neblogai, rimtas reikalas ...."

prieraiši tėvystė 2

Švenčių maratonas pralėkė, ligos šiek tiek atsitraukė, tad grįžau prie pradėtų ir šiek tiek apleistų veiklų. Galiausiai paėmiau į rankas Sears'ų knygą, toliau skaitau apie auklėjimą pagal prieraišios tėvystės požiūrį. Kaip ir žadėjau, dalinuosi įgytomis žiniomis, kad ir ne profesionaliu, bet vis tiek vertimu :)

Smagaus ir naudingo skaitymo!

Pirmoji dalis - čia ( http://vaidulesmintys.blogspot.com/2008/12/prieraii-tvyst-1.html )

****

KAIP SUPRASTI 1,2,3-MEČIUS

Kas būdinga 1-2m. amžiaus vaikui?
Vaikai įgyja tai, ko jiems reikia siekiant tapti savarankiškais: išmoksta vaikščioti ir pradeda kalbėti. Vos išmokę vaikščioti, vaikai tai praktikuoja nuolat, ir šis jų gebėjimas tobulėja labai greitai, pereidamas į bėgiojimą, laipiojimą ant sofų, o vėliau ir ant virtuvės spintelių :) Išmokę pasiekti daiktus, jie tobulina ir manipuliavimo jais įgūdžius. Viskas, ką galima pasiekti, siekiama, sukama, atidaroma, paspaudžiama ir t.t. Vaikas pradeda naudoti verbalinę ir kūno kalbą, siekdamas išreikšti savo poreikius. Vaikiška kalba tuo pat metu yra ir smagi, ir varanti į neviltį, nes gana dažnai tėvams tenka spėlioti ką gi reiškia tas „da-bū“? Vaikai mąsto, tačiau ne logiškai. 1 metų vaikas pirma daro, tik paskui ateina mintis. 2-metis jau gali įvertinti aplinką ir sugalvoti ką darys prieš patį veiksmą. Tačiau labai svarbu atminti – vaiko noras daryti yra kur kas stipresnis už norą daryti tai sėkmingai!
Per antruosius metus išryškėja vaiko charakteris. Vaikai įgyja tokius epitetus kaip velniūkštis, užsispyręs, atsargus, išdaigininkas ir pan.

Patarimai tėvams:
* Kai vaikas pradeda imti daiktus, įveskite skirtingus terminus: „galima liesti/imti“, „negalima imti“, „švelniai“ (veidai, gyvūnai), „vienu pirštu“, „karšta“ ir pan. Ir parodykite vaikui , kaip tai daryti.
* Gerbkite mažuosius griebėjus. Negriebkite vaiko pasigriebtą daiktą. Tai yra socialiai nepriimtina, nesvarbu kokios būtų to priežastys. Ir tai taip pat blogas auklėjimas-jūs savo elgesiu kaip tik mokote to, ką žodžiu draudžiate-griebti. Jaunesniam vaikui pakaks nukreipti dėmesį į kitą daiktą, veiklą. Vyresniam gali prireikti skirti daugiau laiko-apžiūrėti jo paimtą daiktą, jį išbandyti ir tuomet drauge padėti į saugią vietą.
* Galvokite kaip vaikas! Vaikai pridaro aibes dalykų, kurie yra nemalonūs suaugusiems, tačiau jie negalvoja taip kaip mes. Jei jūsų 2-metė darbuojasi prie kriauklės, negalvokite, jog turėsite daug valymo, geriau mintis nukreipkite, jog tai yra smagu. Prisiminkite, jog tuo pat metu ji tyrinėja ir mokosi, ir greičiausiai po keletos minučių pereis prie kitos veiklos.


Kalbėjimas su mažaisiais: ką jie supranta, ir ko ne?
Pirmiausia – jeigu jūs įsivaizduojate, kiek supranta jūsų mažasis, padvigubinkite tai ir žinosite, kiek jis supranta iš tiesų.
Ø 15mėn. vaikas supranta vieno žingsnio komandas (atnešk kamuolį); 2 metų – 2 žingsnių (surask savo batus ir atnešk juos man);
Ø iki 18mėn. retai paklūsta verbaliems draudimams, nebent jie yra lydimi veiksmo, t.y. sakydamas, jog negalima tampyti katės už uodegos, jūs nueinate iki vaiko, ištraukiate uodegą iš jo rankų, ir parodote, kaip švelniai glostyti; 2 metų-jau gali paklusti žodinėm komandom;
Ø 1 metų vaikas supranta, kad NE arba STOP reiškia, jog reikia nustoti daryti tai, ką darė. Paaiškinimų, kodėl, gal dar ir nesupranta, bet paaiškinti reikia, tik trumpai ir paprastai.
Ø Maži vaikai nemoka apibendrinti! Jeigu jis žino, kad jūsų virtuvėj orkaitė būna karšta, tai nebūtinai šias žinias pritaikys ir močiutės virtuvėje.
Ø 18-24mėn. vaikas dar mažai pasako, tačiau supranta viską. Svarbu – įvardinkite, ką ketinate daryti iki savo veiksmų pradžios (dabar pakeisiu tau sauskelnes, dabar eisime persirengti ir pan.);
Ø 18-24mėn. vaikai pradeda mąstyti prieš veiksmą. Kiek nuosekliai tai daro priklauso nuo vaiko temperamento.

Patarimai tėvams:
* Vaikai eina 2 žingsnius į priekį ir vieną atgal vystymosi eigoje. Kai jie eina į priekį, tikėkitės auklėjimo problemų, nes jie išgyvena nerimą eksperimentuodami. Be to, tikėkitės ramybės po audros J Stebėkite, kokiame etape yra jūsų vaikas, ir suteikite jam tai, ko reikia pagal jo poreikius – galbūt daugiau laisvės veikti vienam, o gal artumo ir šilumos. Jei tėvų elgesys neatitinka vaiko poreikių, auklėjimo problemų tik padaugėja.

* Gerbkite negatyvius etapus. Nepriimkite vaiko elgesio asmeniškai, nors ir kaip kartais būna sunku.
* Planuokite. Auklėjimo problemos kyla ne tik, kai vaikas pereina vystymosi etapus, bet ir kai šeimoje vyksta didesni pokyčiai (persikraustymas, naujo vaikelio atėjimas, darželio pakeitimas ir pan.).
* Tai, kas yra „normalu“ vystymos etapui, nebūtinai yra priimtina jūsų namuose. Pvz. jūs galite netoleruoti muštynių tarp brolių, net jei tai ir būdinga jų amžiaus vaikams. Ne tik jūs mokotės gyventi su savo augančiu vaiku, bet ir vaikas mokosi gyventi su jumis – savo tėvais.


Vaiko elgesio nukreipimas
Pirmieji žingsniai auklėjant vaiką yra atkreipti dėmesį į vaiko emocinius poreikius ir suprasti jo vystymosi etapą. Būkite realistiški – maži vaikai yra labai smalsūs, užsidegę ir užsispyrę!
Elgesio nukreipimo būdai:
* Pasiūlyti kitą veiklą (eiti į lauką, žaisti kamuoliu, piešti ir t.t.) . Atminkite, - siūlykite tai, ką tuo metu galėsite su vaiku patys ir nuveikti! 14-18mėn. vaikai reikalauja labai daug enegijos juos prižiūrėti. Nuo 18mėn. jau galima pasakyti „Ne dabar. Vėliau“.
* Nustatyti ribas. Be ribų vaikams pasaulis per daug baugus. Sveikos frustracijos dozės yra naudingos, tokiu būdu jis ne tik išmoksta, jog gauti gali ne viską ko užsigeidžia, bet ir vystosi. Susidurdamas su nepasitenkinimu, vaikas iš naudoja savo potencialą ir tokiu būdu auga, vystosi.
* Būkite atsakingi už savo vaikus, bet nesiekite juos kontroliuoti. Savo balsu ir veiksmais parodykite, jog esate suaugę ir jog jie gali jumis kliautis pažindindamiesi su pasauliu, gali grįžti į saugią aplinką.


Sukurkite struktūrą
Sutvarkykite savo namų aplinką taip, kad vaikas galėtų saugiai ją tyrinėti. Suteikite vaikui vietą ir daiktų, kurie būtų jo ir jis galėtų su jais žaisti.
Patarimai tėvams:
* Pritaikykite savo dieną prie vaiko dienos. Tai lengviau nei pakeisti vaiko būdą.
- kai apsiperkate, vaikas ir jūs turite būti pailsėję, sotūs, ir turėkite paruošę užkandžių, kad vaiką kiek nukreiptumėt nuo pilnų maisto lentynų; pasiruoškite, kad tai truks dvigubai ilgiau; būkite geros nuotaikos ir turėkite trumpą pirkinių sąrašą J
- planuokite į priekį. Svarbius darbus planuokite „lengvuoju“ vaiko metu, „sunkiuoju“ geriau likite namuose.
- Numatykite vaiko nuotaikas. Patekite valgį ir užkandžius dar prieš susierzinant vaikui.
- Išlaikykite reguliarias rutinas. Jūs neturite vergauti dienotvarkei, bet vaikams būtinas žinojimas, kas vyks toliau (pirmiausia nusiprausiame ir apsirengiame, tuomet pusryčiai, tuomet žaidžiame ir pan.).
* Pritaikykite vaiką prie savo dienos. Jei reikia tvarkyti svarbius reikalus kartu su vaiku, užtikrinkite, jog jis pailsėjęs, sotus ir gavęs pakankamai jūsų dėmesio. Apgalvokite žaidimų vietas, laiką bei draugus, kokie tinkamiausi jūsų vaikui.
* Užimkite nuobodžiaujantį vaiką. 14-18mėn. Vaikui jūs vis dar labai reikalingi. Vėliau jis vis labiau gebės užimti pats save.
Savidrausmės dalis yra gebėjimas žaisti vienam. Iki 18mėn. vaikas žaidžia vienas tik trumpus periodus vis pasitikrindamas su mama. Prieraišūs vaikai gali norėti jausti/ liesti mamą beveik nuolat. Tai normalu ir sveika. 14-18mėn. Vaikas labai „sunkus“ mamoms – jau nori daug ką daryti, bet reikalauja mamos dalyvavimo. 18-24mėn. vaikai kuria atstumą ir mokosi tapti atskiru asmeniu.


Perėjimas nuo „mes“ prie „aš ir mama“
Kokio elgesio galite tikėtis, kai jūsų vaikas atsiskiria nuo mamos?
Ø Prieštaringumas. Vaikui reikia ir jis nori atsiskirti, tačiau jis nežino, kaip greitai ir kaip toli. Vaikas nuolat tikrina, koks yra komfortiškas atstumas tarp jūsų ir jo. Vaikas tampa kaip yo-yo žaisliukas: tai ant žemės, tai ant rankų. Jei jūs būsite atsipalaidavęs, ramus, to net dorai nepastebėsite, tačiau jei nuobodžiaujate, skubate ar esate suirzęs, tai toks elgesys jus išves iš proto!..
Ø Nepažįstamųjų baimė. Dažniausiai vaikai į juos reaguoja pagal jūsų reakciją.
Ø Atsiskyrimo nerimas. Kai vaikas patenka į nežinomą situaciją, jam reikia suderinti norą susipažinti su situaciją ir likti prisirišusiu prie pažįstamo žmogaus. Todėl vaikai iš karto prisiglaudžia prie mamų, kai patenka į nepažįstamą situaciją. Prieraiši tėvystė padeda vaikams suderinti šiuos du poreikius – norą ištirti, susipažinti ir norą likti šalia. Nesaugiai prisirišę vaikai turi sunkumų suderinti šiuos poreikius. Jie arba ištisai lieka prie mamos, arba visai pasitraukia ir nuo mamos, ir iš situacijos.
Ø Pykčio priepuoliai. Pykčio priepuoliai yra natūralus rezultatas vaikui suprantant ir patiriant, jog ne viskas ko jis norėtų gauti yra pasiekiama ir jog jis nėra visagalis. Svarbu ne tik taip sutvarkyti aplinką, kad sumažėtų tokių pykčio proveržių, bet ir leisti vaikui išreikšti jausmus.
Ø Nepaklusnumas. Prieštaraudami vaikai dažniausiai išreiškia tai, jog jie nenori kažko daryti, o ne tai, jog nedarys. Paprastai vaikas gali pasakyti 2-3 kartus „Ne“, kol galiausiai pasakys „Gerai“. Arba jis eksperimentuoja: „Kas bus, jeigu pasakysiu Ne?“Apie 2 metus tėvai tikrai išgirs tvirtą „Ne“, tačiau svarbu, kad jie nepriimtų to kaip grėsmės jų autoritetui. Tai yra vystymosi etapas, kurį vaikas turi pereiti, taip pat ir tėvai.


Kaip padėti vaikui atsiskirti?
* Nuo 9mėn. pradėkite žaisti slėpynių ar panašių žaidimų, kad vaikas pradėtų mokytis, jog jūs esate net ir tuomet, kai jis jūsų nemato.
* Geriausia yra, kai atsiskiria vaikas, o ne mama nuo vaiko. Ir kai tai vyksta palaipsniui, kyla mažiau auklėjimo problemų.
* Išeikite tinkamai. Informuokite vaiką, kad ruošiatės išeiti (į kitą kambarį, iš namų, į darbą ir t.t.). Niekada neapgaudinėkite vaiko, nes tuomet jis nebepasitikės jumis.
* Palengvinkite atsiskyrimą. Vaikai patys tampa savarankiški, tai nėra jūsų darbas, tačiau jūs galite pagelbėti sukurdami tinkamą aplinka. Jūs esate kaip batarėjų kroviklis , pas kurį vaikas nuolat sugrįžta emociškai pasikrauti.
* Palaikykite kontaktą balsu. Kai jūs esate kitoje patalpoje, ar vaikas žaidžia kitame kambaryje, nebūtina iš karto bėgti pas jį, kai girdite, jog jam kažkas nesiseka. Kalbėkite su juo, sakykite, jog ateisite ir pan.
* Jei vaikas staiga tampa jautrus jūsų išėjimui, kūrybiškai stenkitės išlikti laiminga ir patenkinta, nepalikdama vaiko. Jūsų jaučiamas poreikis išeiti nebūtinai reiškia, kad būtinas pats išėjimas iš namų, gali būti, jog jums tiesiog reikia labiau pasirūpinti savimi.
* Suteikite pagalbą per atstumą. Jei vaikas „įstrigo“ savo žaidime, nebūtina iš karto eiti pas jį ir padėti, gali pakakati ir žodinio paskatinimo.
* Stebėkite atsiskyrimo streso ženklus. Jei vaikas pradeda nuolat ant jūsų lipti, suteikite jam dėmesio tiek, kiek reikia, ir pagalvokite, kodėl jis taip elgiasi.
* Tiesiog pabūkite kartu su vaiku, leiskite vaikui pasėdėti ant kelių, kalbėti ar žaisti.
* Paskatinkite ryšius su kitais suaugusiais, kad vaikas išmoktų, jog gali pasitikėti ir kitais suaugusiais, ne tik jumis ar tėčiu.


Nuo 2 iki 3 metų
Didžiausi pasikeitimai šiame amžiuje yra kalba – vaikas supranta beveik viską kas jam sakoma, ir išreikšti save gali kur kas geriau. Dvipusis komunikavimas įgauna pagreitį, ir tai palengvina auklėjimą. Kalba leidžia 2-mečiui naudotis suaugusiųjų įrankiu savo naudai ir todėl jis ima jaustis „dideliu“.
Ø 2-metis pradeda suvokti savo galią ir įtaką šeimoje. Jis jau labiau kontroliuoja savo namų aplinką, pažįsta ją ir jaučiasi karaliumi.
Ø Išankstiniai priminimai. 2-mečiai taip įsijaučia į savo veiklą ir savo dientovarkę, jog sunkiai sutinka ją keisti. Todėl gerbdami jų įsitraukimą, įspėkite bent keletą kartų apie pasikeitimus iš anksto.
Ø Ritualai ir rutinos 2 ir 3-mečiai juos mėgsta, jie turi suformavę asociacijas, kurios padeda suvokti pasaulį. Stenkitės įprastinių dalykų nekeisti, nes tai gali sukelti protestą (jei ryte pieną geria iš puodelio, tai nesiūlykite gerti iš stiklinės ).
Ø Tvarka namuose. Šio amžiaus vaikai geriau elgiasi tvarkinguose namuose. Pasirinkite žaislų lentynas, o ne dėžes, tuomet vaikui bus lengviau pasirinkti kuo jis nori žaisti. Chaosas namuose sutrikdo vaikus ir nepadeda jiems tvarkytis jų gyvenimo. 3-mečiai jau atsimena, kur yra daiktų vietos namuose, tad galima tai ugdyti.
Ø Socialinis gyvenimas. Vaikų užduotis yra išmokti žaisti su kitais vaikais. Jūsų-parinkti tinkamus draugus ir vietas (žaidimų aikšteles, darželius, ugdymo įstaigas).
Ø Mandagumas. 2 ir 3-mečiai jau pasirengę mokytis mandagumo manierų. Tikrasis supratimas apie pasidalinimą ir mandagumą atsiranda tuomet, kai įsijaučiama į kitą žmogų ir gerbiama jo nuomonė, šis supratimo lygis atsiranda tik apie 5-us metus. Iki 5 metų vaikai mąsto konkrečiai, nemoka apibendrinti, todėl sakyti „ačiū“ gali tik jei jūs duodate ką nos, bet ne jūsų draugė. Tačiau jau ir šiame amžiuje galima pradėti mokyti manierų, tokiu būdu vėliau jos jau bus pažįstamos vaikui.
Ø „Aš pats“. Tikėkitės tokio savarankiškumo bumo amžiuje tarp 2 ir 3 metų. Pasinaudokite tuo norėdami ugdyti atsakomybę. Kai tik galite, suteikti vaikui tiek laiko, kiek jam reikia pasiekti galutinį rezultatą (kol galiausiai apsiaus batą ar apsirengs striukę). Tuomet, kai iš tikrųjų skubėsite, galėsite pasakyti, kad šįkart aprengs mama.


Auklėjimas tampa lengvesnis
Su 3-mečiais lengviau gyventi: jie jau gali kalbėti, juos galima pasiimti apsipirkti ir netgi tai gali būti smagu! 3-mečiai gali būti labai geri vaikai, mat visi 2-mečių „ne“ tampa 3-mečių „taip“. 2-mečiai mano, jog jų „reikalai“ yra patys svarbiausi, 3-mečiai jau atsižvelgia ir į kitų poreikius. Galite tikėtis, jog 3-metis ateis, kai pašauktas, padės žaislus, kai paprašytas ir bendrai bus linkęs pamaloninti. Tačiau šie pasikeitimai neatsiras per naktį.
Ø Internalizavimas. Vaikai tarp 2-3 metų pradeda įsisąmoninti ir atsiminti tai, ką jūs sakote. Iki 2 metų draudimus teks kartoti vėl ir vėl.
Ø Pasidalinimas emocijomis. 3-metis jau nėra toks egocentriškas ir suvokia, jog aplinkui yra žmonės, tokie patys svarbūs, kaip ir jis. Tai gali būti ir privalumu, ir trūkumu auklėjant. Kai 2-mečiai tik pastebi tėvų emocijas, 3-mečiai įsitraukia į jas. 3-mečiai tampa labiau patenkinti savimi, jie pradeda save girti.
Ø Namų taisyklės. 3-metis supranta namų taisykles ir pasekmes už jų sulaužymą. Jie pradeda įsisavinti tėvų vertybes. Jau galite vaikams paaiškinti, kodėl kažko negalima daryti, tačiau per daug nesitikėkite, nes jie dar nesupras kas yra teisinga ar klaidinga. Auklėjimas šiame amžiuje remiasi sąlygojimu, jog tam tikras elgesys sukels tam tikras pasekmes.
Ø Pasirinkimai! 3-mečiai dievina pasirinkimus. Įtraukimas jų į pasirinkimo procesą leidžia jiems jaustis svarbiais ir labiau linkusiais bendradarbiauti. Geriausia vaikams siūlyti 2 variantus.
Ø Laki vaizduotė. Šiame amžiuje vaikai daug laiko praleidžia ką nors vaidindami savo vaziduotėje sukurtame žaidime. Gebėjimas gyventi susikurtame pasaulyje padeda vaikams susipažinti su tikruoju. Įsitraukite į vaiko žaidimą, tai puikus būdas pažinti tai, kas vyksta jūsų vaiko galvoje. Pasinaudokite vaiko vaizduote siekdami jo bendradarbiavimo. Leiskite vaikams gyventi vaizduotės pasaulyje, kai ateis laikas, jie patys supras, kas tikra, o kas suvaidinta.

Metų planai

Metų pradžia lyg savaime nuteikia apmąstymam apie praėjusius metus ir dar labiau - tų naujų metų planams. Ir štai, sausio 1 dieną smaksodama priešais televizorių, kol Vilius inventorizavo savo žaislus, o mūsų svečiai dar miegojo, mintyse ėmė dėliotis punkteliai - ką norėčiau nuveikti su Viliuku šiais metais. Praeitais metais kažkaip save vis pagaudavau, kad labai norėčiau nuveikti tą ar aną, nuvažiuoti, apžiūrėti ir pan., bet vis pristabdydavau, nes pasirodydavo, kad jis dar per mažas... Nežinau, ar iš tiesų per mažas, ar man vis dar nedrąsu būdavo, bet jau šįmet pasiplanavau :)



Tad ir pasidalinsiu, o gal ir kokių žavių idėjų ir iš skaitovų išgirsiu :))

• aplankyti zoologijos sodą Kaune, gal net važiuoti traukiniu, juk pradėjo kursuotis naujas greitasis Vilnius-Kaunas!!


• aplankyti delfinariumą ir visą jūrų muziejų


• praleisti bent savaitėlę prie jūros (šiaip, jau šį punktą ir pernai įgyvendinau, net du kartus :)), tik va, jūroje nesimaudėm, gal šįmet pavyks...


• nuolat lankyti baseiną (Viliui labai patinka vanduo, o dabar jis vis sirguliuoja, ir dar tie šalčiai... Laukiu nesulaukiu kada vėl eisim "tiašku-tiašku")


• pabandyti šokių mokyklėlę (čia Kristinos S šokių namuose, gal patiks...)


• važiuoti į miškus, parkus ir kitas gražias vietas Vilniuje, aplink jį ir ne tik


• nusipirkti vaikišką sėdynę ant dviračio ir važinėtis su Viliuku (tik va, nežinau, ar dar ne per mažas...)


• nueiti į lėlių ar kitokį vaikišką spektaklį


• pradėti piešti pvz. su vandeniniais dažais, kur galima rankomis terlioti :)) (šiuo metu Vilius piešia tokiais vaikiškais flomasteriais, dažniausiai jais dailina savo rankas, kelnytes ir sofą :))))

Atrodo nedaug, kaip metams... Na, bet neberašiau tokių dalykų kaip dainelės, knygos, pasakos ir dūkimai :) Įdomu, kaip atrodys sąrašas, kai jį patikrinsiu metų pabaigoje?..

Taip!

Galų gale baigiau skaityti tokią storą knygą - "Jis sako TAIP!" (Danny Wallace). Džiaugiuosi todė, kad kažkaip buvau strigusi su šia knyga, kaip ir įdomi, kaip ir norisi sužinoti, kas vyks toliau, bet tuo pačiu šiek tiek erzino tas pagrindinis herojus savo kvailumu, naivumu, na, tokiu keistu nesusigaudymu šiame pasaulyje...

Taigi, o knyga apie tai, kaip jaunas vyriškis, nepažįstamojo autobuse paskatintas, nusprendžia gyvenime sakyti tik Taip. Viskam, ką pasiūlys gyvenimas. Iš pradžių jis bando tik trumpai, gal mėnesį. Pajutęs, jog Taip atneša įvairių progų, gerų dalykų, jis apsisprendžia Taip gyventi iki metų pabaigos.

Iš tikrųjų, tai labai nebloga knyga, ypač tiems, kurie turi visokių taisyklių prisikūrę gyvenime, kuriems negalima to ir ano, ar kurie tiksliai žino kaip reikia elgtis kiekvienoj situacijoj, tiems, kurie geriausiai jaučiasi viską suplanavę ir tuos planus realizavę, ir nieko daugiau, jokių pakeitimų, jokios nežinomybės, tiems, kurie nemėgsta siurprizų, pokyčių...

Iš tiesų verta susimąstyti... Juk kai kažkas pasiseka, mes esame linkę tai priskirti sėkmei, likimui, atsitiktinumui. Bet juk patys tą sėkmę ir prišaukiame, tik to nesuprantame. Atlikdami mažus pasirinkimus vieną po kito, sakydami Taip, prieiname momentą, kurį pavadiname pasisekimu. "Gal visi galėtume taip elgtis. Galėtume prišaukti sėkmę, pakeisti likimus. Gal likimo visai nėra - tėra tik serija pasirinkimų. Manau, kad tiktai pažvelgę į tai, kaip mūsų gyvenimą gali sugadinti Ne, suprantame tų nedidukų, kasdien mus supančių Taip vertę."

Ir labiausiai užsikabinau, kai priartėjau prie knygos pabaigos, tuomet pajaučiau, kad knyga "pagavo", ir jau ieškojau kiekvienos minutės, kada dar paskaityti :) Gal todėl, kad veikėjas ėmė dar giliau svarstyti apie Taip ir Ne santykį, jų prasmę mūsų gyvenime. "Žinoma, kartais privalome ištarti Ne. Dabar tai suprantu, ir geriau nei kas nors kitas. Tai dalis žmogiškosios patirties - buvau neteisus neigdamas save. Tačiau buvo smagu (sakyti tik Taip) ir tikrai daug ko išmokau. <...>Visame pasaulyje tiesiog dabar žmonės priiminėja sprendimus. Milijonai sako Taip draugams, Taip naujiems potyraims, Taip patiems sau. Ir dar daugiau milijonų sako Ne. Ne galimybėms, Ne gyvenimui."

O dabar knieti pažiūrėti filmą, pastatytą pagal šią knygą. Lietuvoje pasirodo jau sausio 9d. Na, su Džimu Keriu, žinoma, bus komedija, bet tikiuosi ir rimtų intarpų :)

Naujametinis vaikų balius :-)

Su Naujaisiais visus!!!

Šįkart Naujuosius sutikti norėjau kuo didesniame būryje, o dar kai paskaičiau, jog ir astrologai rekomenduoja sutikti kolektyve, tai ėmiausi veiksmų. Sukvietėme draugus, kurie turi vaikų, ir vakar pavakare į mūsų namus sugužėjo 3 smagių mergyčių tėveliai, na, o vienintelis vakaro bernužėlis jau laukė svečių :)

O paskui labai atidžiai tikrino, kur jo merginos lankėsi prieš tai:

Vaikai buvo tokie, kur eina ir griauna :)) Trims - šiek tiek virš metukų (skirtumai vos 2-3 savaitės), na, ir viena mergaitė kiek vyrėlesnė - metukų ir 9 mėnesių. Tad Viliaus žaislai buvo įdėmiai inventorizuoti, visi namų kampai patikrinti. Mūsų katinas Kumpis buvo gerokai pavaikytas, kol galiausiai jis užsiropštė ant lovos ir aiškiai davė suprasti, kad "daugiau aš jumis nežaisiu!!!":

Dar smagiai gaudėme muilo burbulus:

ir kartais vaikai žiūrėdavo į mane, pučiančią burbulus, kaip į Dievą .....

Namai buvo pilni! Pilni tėvų, vaikų, klegesio, čiauškėjimo, žaislų tarškėjimo, riksmų, prieštaraujančių klyksmų, sausainių ir batono trupinių ant žemės, bet man buvo labai smagu. Tiesą sakant, pamaniau, kad mielai atidaryčiau namudini darželį su kokiais 4-5 vaikais :)) Tik va, gal vaikų amžius galėtų būti įvairesnis...

Jau vakare, artėjant vaikų miego laikui, po truputį gretos retėjo, ir jau pačius Naujuosius sutikome vienas vaikas ir 4 suaugę. Aš, kaip tie vaikai, gana greitai po dvylikos nugrimzdau į sapnų šalį, o ryte mažasis juk keliasi pagal savo režimą :) Tiesa, tokių vaikų dienų pakartočiau ir dažniau !! O juk kaip sakoma - kaip sutiksi Naujuosius, tokie ir visi metai bus :))

namų šeimininkė ?..

Dar Kalėdų Seneliui klausinėjant, ko norėčiau dovanų, užsiminiau, kad neįmantrių valgių receptų knyga būtų tikrai ne pro šalį. Mat būnant namuose man karts nuo karto užeina noras pagaminti ką nors skanaus, įdomesnio, bet kūryba šioje srityje nėra mano stipriausia savybė, o kur užmesti akį vis neturiu, tad ir apsiribodavau savo keliais "firminiais" patiekalais (kaip antai, kotletai, mėsos ir daržovių troškinys, makaronai su įvairiais padažais). Mąsčiau, kad gal nebloga knyga padės dažniau ką nors šeimynai pagaminti. Kalėdų Senelis mano norų paisė, ir Kalėdų rytą džiaugiausiai puikia receptų knyga Virtuvės džiaugsmai. Didelė spalvota receptų knyga. Ji tikrai didelė, ir tikrai visi receptai su nuotraukom :) Gal dėl šios dovanos, ar dėl tų metų pabaigos pažadų ir norų fenomeno, dar ir per Gustavo enciklopedijos laidą užsirašiau morkų pyrago receptą :) Taigi, šiandien kibau į darbą!

Kol Vilius miegojo pietų, iškepiau morkų pyragą. Itin paprasta ir tikrai skanu. Na, gal dar čia išlindo ir mano simpatijos konditerijai, - nuo mažens jei ką ir veikdavau virtuvėje, tai kepdavau kokį pyragą ar sausainius. Kulinarinės paslaptys manęs niekada ypatingai netraukė.... Tad, jeigu kam įdomu, morkų pyragas:

4 kiaušiniai

1 stiklinė cukraus

1 pakelis vanilinio cukraus

2 stiklinės miltų

1 šaukštelis kepimo miltelių

2 šaukšteliai cinamono

1 šaukštelis kardamono (aš jo neturėjau, bet pyragas vis tiek buvo skanus :))

400g morkų (svarstyklių neturiu, tad tiesiog dėjau iš akies, mano akiai pakako 2 didelių morkų :))

Pagardinimui - saldžių varškės sūrelių arba saldžios varškės masės (aš rinkausi saldžius varškės sūrelius, turėjau tris, bet reikėtų gal kokių 4), Gustavas siūlė ir razinų, aš jų nebedėjau.

Kiaušinius išplakti su cukrum ir vaniliniu cukrum, sudėti visus kitus produktus ir gerai išmaišyti, morkas sutarkuoti burokine tarka ir sudėti, išmaišyti. Tiesa, man gavosi kiek kietoka masė, tad pyliau šiek tiek vandens. Sudėti į riebalais pateptą formą, ir kepti apie 40min.

Ant viršaus galima pridėti sūrelių masės, papuošti razinom. Kadangi sūrelių masės turėjau nedaug, tai tiesiog pridėjau šalia jau atpjauto pyrago gabalėlio lėkštėje.

Paprasta! Patiko ir Viliui :)

Na, o vakarop viriau bulvienę su mėsos kukulaičiais iš naujosios receptų knygos. Labai paprasta, tik man gavosi ne visai bulvienė, o daugiau porienė (nuo porų :)))) Tokia švelni sriuba, nes vėlgi neturėjau visų reikiamų prieskonių (Įsivaizduokit, HYPER RIMI neradau nei kalendros, nei mairūno....). O paskui ploviau visą kalną indų..... Ir kai vakare žiūrėjau Panoramą, pasijaučiau tokia namų šeimininkė....... Ir kas įdomiausia, dėl to jaučiuosi gerai :)) Panašu, kad tai viena iš gyvenimo bangų, stebėsim, kada ji nuslūgs :))

prieraiši tėvystė 1

Yra toks Mamų klubas. Mamos su savo mažyliais ir mažylėmis renkasi penktadieniais ir dalinasi, kas kuo - mamos - patirtimi, klausimais, rūpesčiais, išbandytais pyragų receptais, vaikai - žaislais, šypsenomis, niuksai ir ašaromis. Kartais kažkas iš mamų praveda paskaitėlę apie rūpimą ar įdomią temą, kartais sulaukiame svečio-eksperto, kartais - tiesiog būname drauge - daug mamų ir dar daugiau vaikų :))

Visus metus beveik sąžiningai atidirbau "tik" mama :) Beveik todėl, kad šių metų pavasarį turėjau pasiėmusi šiek tiek darbo į namus: projektų paraiškų vertinimas, studentų darbų recenzavimas ir pan. Tad kažkaip jau jaučiausi galinti ir norinti paveikti kažką daugiau, tad ir sutikau apsiimti skaityti knygą apie prieraišią tėvystę ir pasidalinti įgytom žiniom Mamų klube. Be to, įdomus sutapimas: kai mokiausi antrame psichologijos kurse, rašiau kursinį darbą apie ankstyvuosius kūdikio ir mamos santykius. Paskui mano profesinai interesai pakrypo visai kita linkme, bet štai vaikas sugrąžino 11 metų atgal ...

Skaitau aš Sears'ų Good behaviour book, kuri daugiau kalba apie auklėjimą ir kylančias problemas, bei kaip prieraiši tėvystė gali jų sumažinti. Kadangi dar ir kituose mamų diskusijų puslapiuose radau pasisakymų šia tema, manau, pasidalinsiu ta maža dalelyte jau perskaitytos knygos. Tiesa, profesionali vertėja nesu :)

Čia įmetu pirmąją dalį: apie požiūrius į auklėjimą, kas tai-prieraiši tėvystė, kuo ypatingi prieraišūs tėvai ir prieraišūs vaikai.

Smagaus skaitymo!!

*****

Požiūris į auklėjimą

Kaip tėvai priverčia vaikus daryti dalykus, kuriuos jie nori, kad darytų, ir kaip kaip jie priverčia vaikus norėti tai daryti? Tai sena kaip pasaulis problema, ir ji ne tik apie tai kaip nukreipti vaiko elgesį norima linkme, bet ir apie motyvavimą. Atsakymas pagrįstas ne elgesį kontroliuojančių technikų gausybe, bet tėvų-vaiko santykiu.

Beveik pagrindinis teiginys:
Jeigu jūs pažįstate savo vaiką gerai ir esate jautrus jo poreikiams, taip, kad jis pasitiki jumis, gebėjimas priversti jį elgtis gerai natūraliai atsiras, kadangi vaikas norės jus pamaloninti.
Auklėjimas yra daugiau tinkamas ryšys su vaiku negu „teisingų“ technikų naudojimas. Visas Sears‘ų požiūris į drausmę gali būti suvestas į vieną žodį – jautrumas. Jie siekia ugdyti tėvų jautrumą savo vaikams - siekti suprasti vaikų mintis, ir vaikų jautrumą tam, kokie yra jų elgesio padariniai. Ir jų požiūris yra prieraišumo požiūris.

Siekiant geriau suprasti prieraišumo požiūrį, trumpa kitų drausmės ir disciplinos metodų apžvalga.
1) autoritarinis požiūris
2) bendravimo požiūris
3) elgesio modifikavimo požiūris

Visi šie požiūriai turi privalumų ir trūkumų, visi jie yra naudingi, priklausomai nuo laiko ir situacijos. Tačiau nei vieno iš jų nepakanka pilnaverčiam auklėjimui.
1) Autoritarinis. „Aš pasakysiu, ką tau daryti“
– pagrindinis akcentas yra tėvų autoritetas, kuriam vaikas turi paklusti arba išgyventi pasekmes. „Aš esu tėvas, o jis-vaikas. Ir viskas tuo pasakyta. Aš parodysiu, kas čia yra bosas“. Geroji šio požiūrio pusė – labai aiškiai įvardijama, jog tėvai yra atsakingi už savo vaiką ir jo elgesį. Tačiau šiame požiūryje gali kilti ir problemų:
- vaikas gali prarasti tėvų meilės jausmą
- vaikas gali taip susigyventi su tėvų galios baime, jog net suaugęs leis kontroliuoti savo gyvenimą tėvams(kitiems)
Svarbiausia-kai naudojamas tik šis vienas metodas, jis paprasčiausiai neveikia. Visų pirma dėl to, jog tėvai koncentruojasi į blogą vaiko elgesį ir nebemato gerojo. Bausmė tampa vieninteliu būdu kreipti/keisti vaiko elgesį, ir tėvai nebeieško kitų, labiau tinkamų būdų. Blogiausia, jog vaikai gerai elgiasi dėl to, jog bijo bausmės, o ne dėl to, jog norėtų pamaloninti tėvus. Taigi, jiems nėra ugdoma vidinė savikontrolė. Tuomet, kai tik dingsta kontroliuojantis asmuo, vaikai tampa „laukiniai“.
Šis stilius sukuria atstumą tarp tėvų ir vaikų. Visų pirma dėl bausmės, kuri vaikui gali sukelti pyktį, ir dėl to, jog nesuteikia galimybės pasireikšti vaiko temepramentui. Šio stiliaus tėvai nebando geriau ir giliau pažinti savo vaiko, nes jie tai priima, kaip jų autoritetą žeminantį dalyką. Taigi, šis stilius retai suteikia progų pasireikšti geriasioms tėvų ir vaikų savybėms.

2) Bendravimo. „Kaip manai, kas būtų teisinga daryti šioje situacijoje?“
– šis požiūris teigia, jog nėra blogų vaikų, tik blogas komunikavimas, ir kad vaikai iš principo yra geri, ir tėvai tiesiog turi išmokti kaip klausytis jų ir kalbėti su jais. Geroji žinia yra tai, jog šis požiūris pripažįsta vaiką kaip asmenį, kurio elgesį įtakoja jausmai, ir skatina tėvus pažinti ir gilintis į vaikų jausmus. Tėvai siekia sukurti supratimo ir pozityvią atmosferą namuose, vengiama bausmių, sumažėja draudimų. Pagrindinė problema yra tai, jog tėvai yra linkę prarasti savo autoritetą, perimdami mėgėjo pasichologo ar derybininko vaidmenį. Vaikai nustoja gerbti tėvų autoritetą, kadangi tėvai to nesitiki iš jų. Ir ta nepagarba perduodama toliau kitiems žmonėms už namų sienų.
Kita problema, jog tėvai taip bijo pažeisti vaiko psichiką pasirinkdami netinkamą būdą ar žodžius, jog galiausiai iš viso nieko nesiima. Taigi, šiuo stiliumi besivadovaujantys tėvai rizikuoja tapti per daug leidžiančiais.

3) Elgesio modifikavimo. „Jei tu elgsies taip, tuomet nutiks tai“
– vaiko elgesys gali būti įtakojamas neigiamai arba teigiamai, priklausomai nuo to, kaip tėvai struktūruoja jo aplinką. Pvz.: jeigu vaikas ir toliau muša kitą vaiką jau išklausęs visą psichologiškai teisingą paaiškinimą, jog to daryti negalima, jūs tiesiog paimate vaiką iš tos grupės. Dauguma vaikų reaguoja teigiamai į šį stilių. Jis suteikia įvairias technikas, kaip laikas pertraukai, teigiams paskatinimas, natūralių pasekmių mokymas, tačiau yra šiek tiek mechanistinis ir itin primena gyvūnų dresūrą. Šis stilius gali būti labai tinkamas, kai vaikas turi emocinių problemų ar ypatingai sunkaus temperamento ir kiti būdai neveikia. Blogoji žinia, jog laikui bėgant jūs pritrūksite technikų arba energijos taikyti jas nuolat ir nuosekliai. Be to, šis stilius paremtas išoriniu elgesio formavimu, o ne vaiko ir tėvų ryšiu, taigi vaikas yra lyg projektas, o ne asmuo.

Prieraišumo požiūris. „Tu gali pasitikėti, jog aš padėsiu tau sužinoti kaip elgtis“
Nei vienas iš minėtų požiūrių nenumato, jog drausmė turi būti pritaikyta prie vaiko amžiaus ir temperamento, ir prie tėvų asmenybių. Kiekviena situacija, kievienas vaikas ir tėvas yra skirtingi ir tėvai turi atsižvelgti į visus šiuos veiksmus kiekvienąsyk koreguodamas vaiko elgesį. Norėdami tai padaryti jie privalo pažinti save ir savo vaiką. Šis požiūris teigia, jog drausmė priklauso nuo teisingo ryšio su vaiku sukūrimo. Kai yra tvirtas ryšys su vaiku, tėvai gali naudoti bet kurį iš minėtų stilių. Kai susiduriate su drausmės problema, jūs klausiate „Kas vyksta su mano vaiku, ir kaip aš galėčiau padėti išspręsti šią jo problemą?“ Prieraišumo požiūris gali būti pavaizduotas kaip piramidė, kur pagrindas yra platus ir tvirtas, ir tai užima laiko sukurti, tačiau kai lipi aukščiau reikia mažiau energijos ir pastangų.
Taip, jūs privalote būti atsakingas už savo vaiką, bet ne kontroliuoti jį. Taip, turite bendrauti su vaiku, bet sukūrę pasitikintį ryšį. Taip, jums reikia drausmės technikų įveikti kasdienes situacijas, tačiau kai tos technikos neveikia, jūs galite atsigręžti į gilesnį vaiko supratimą. Šis požiūris suteikia jums tikrumo, jog jūsų vaikas elgsis tinkamai (dažniausiai) ir išugdys vidinę savikontrolę, reikalingą gyventi laimingą, produktyvų gyvenimą.

Prieraiši tėvystė

Pagrindiniai bruožai:
1) Reaguoti į vaiko verksmą greitai. Reaguojant jūs mokote vaiką paitikėti jumis.
2) Žindyti kūdikį. Žindymas leidžia pažinti vaiką ir suteikti jam tai, kas leis pasijusti gerai. Vaikai, kurie nebuvo atjunkyti per anksti, tapo savarankiškesni nei atjunkyti. Per ankstyvas atjunkymas nutraukia ryšį, kai vaiaks dar nemoka užmegzti kito ryšio. Tai gali pasireikšti vaikų pykčiu, agresija, isterišku elgesiu, nervingu lipimu ant tėvų ir prastesniu gebėjimu sukurti artimus ryšius.
3) Nešioti kūdikį/ vaiką.
4) Žaisti su vaiku, žaidžiant jūs pažįstate vaiką ir jo gebėjimus. Jūs norite, kad užaugęs vaikas būtų laimingas, taigi jūs norite, kad jis kuo daugiau praktikuotųsi šį jausmą nuo vaikystės, o niekas taip nedžiugina vaiko, kaip žaidimai su mama ar tėčiu!
5) Miegoti drauge. Laikas, praleistas ant jūsų rankų, prie krūties ir šalia jūsų naktį yra labai trumpas periodas augančio vaiko gyvenime, bet perduota meilės ir saugumo žinia bus svarbi visą gyvenimą.
6) Tapti fasilitatorium. Padėti vaikui išmokti elgtis šiame pasaulyje. Fasilitatorius nesako, ką daryti, bet padeda vaikui išmokti daryti.

Prieraišių vaikų bruožai:
Ø Jie nori pamaloninti
Ø Jie linkę paklusti
Ø Jie labiau save kontroliuoja

Prieraišių tėvų bruožai:
Ø Jie jautriai reaguoja į vaikų poreikius
Ø Jie reaguoja tinkamai, duodami ne per daug ir ne per mažai
Ø Jie pažįsta savo vaiką, jie pastebi amžiui būdingą elgesį
Ø Jie rūpinasi vaiku ne kontroliuodami, bet nukreipdami jo elgesį

Kaip prieraiši tėvystė palengvina auklėjimą?
Ø Skatina abipusį jautrumą
Ø Kuria žmones, kuriems ne visvien
Ø Skatina kūdikių ramų būdravimą. Prieraišūs kūdikiai mažiau verkia, daugiau tyrinėja aplinką, su jais smagiau būti drauge
Ø Skatina pasitikėjimą, kuris būtinas autoritetui sukurti ir išlaikyti
Ø Skatina savarankiškumą. Kadangi prieraišus vaikas pasitiki tėvais, jog jie patenkins jo fiziologinius poreikius ir suteiks saugumą, jis pasitiki jais ir tyrinėdamas aplinką bei mokydamasis
Ø Įgalina intymumą. Prieraišūs vaikai išsiskiria įdėmiu žvilgsniu, nuoširdžiai besidominčiu kitu žmogumi
Ø Skatina paklusnumą. Kuo ūmesnio būdo mano vaikas, tuo stipresnis turi būti mūsų ryšys.

10 principų, kurie padeda auklėti vaikus ( pgl. Sears‘us)

!!! Pirmiausia, pagalvokite, kokį norėtumėt matyti savo vaiką po 20 metų? Koks jis turėtų būti žmogus? Surašykite savybes, kurias norėtumėt kad jis turėtų. Tai yra jūsų tikslas auklėjant vaiką. Kai žinote savo tikslą, tuomet galite apgalvoti ir būdus, kuriais vesite savo vaiką jo link, atsižvelgiant į jo unikalią asmenybę bei savo charakterius.
1. Sukurkite stirpų ryšį su vaiku. Kad žinotumėt, kaip auklėti savo vaiką, turite jį gerai pažinti, tad stirpus ryšys yra būtinas.
2. Pažinkite savo vaiką. Žinokite vaiko amžiui tinkamą elgesį. Nevertinkite vaiko elgesio iš suaugusiojo pozicijų (jūs šives tai iš proto J).
3. Padėkite vaikui gerbti autoritetą. Autoritetas turi būti šiltas ir išmintingas. Pirmiausia, užmegzkite ryšį su vaiku, jūs pažinsite vaiką, o jis ims pasitikėti jumis. Pagarba remiasi pasitikėjimu. Kai vaikas pasitikės jumis patenkinant jo poreikius, pasitikės ir nustatant elgesio ribas. Kontrolė ir atsakomybė nėra tas pats. Reikia kontroliuoti ne vaiką, o situaciją, taip kad vaikas išmoktų kontroliuoti savo elgesį.
4. Nustatykite ribas, sukurkite struktūrą. Ribos-tai pasakyti „ne“, kai vaiko elgesys kelia pavojų jam ar kitiems. Struktūra-sutvarkyta saugi aplinka vaiko žaidimui ir mokymuisi.
5. Tikėkitės paklusnumo. Vaikas bus tiek paklusnus, kiek jūs tikitės, ir tiek neklausantis, kiek jūs leisite.
6. Būkite modeliu.vaikas sugeria visą informaciją iš savo aplinkos, tad tėvų darbas yra pateikti kuo geresnę „medžiagą“ priėmimui.
7. Ugdykite vaiko pasitikėjimą savimi. Vaikas, kuris gerai jaučiasi, elgiasi gerai. Vaiką, kuris teigiamai save vertina, lengviau auklėti.
8. Formuokite vaiko elgesį. Ugdykite teigiamas vaikos savybes, gebėjimus, mažinkite netinkamų įtaką. Jūsų tikslas – išmokyti vaiką suprasti, kas yra tinkamas elgesys ir gerai dėl jo jaustis.
9. Auginkite vaikus, kuriems ne visvien kitų poreikiai ir teisės. Kalbėkite ir klausykite.

Antroji dalis - čia ( http://vaidulesmintys.blogspot.com/2009/01/prieraii-tvyst-2.html )

apie ligas ir knygas :)

Vis dar sergam.
Ir Vilius, ir aš.
Viliui - angina, o man - nežinau kas, nes nebuvau pas gydytoją, bet kažkas tarp sinusito ir slogos su žiauriu rytiniu gerklės skausmu. Taigi, ir vėl nepavyko Viliui išvengti antibiotikų... Jau vasarą jam teko jų paragauti, nes buvo ta pati angina. Panašu, kad tai bus jo silpnoji vieta. O aš pati gydausi kaip išmanau, vis kokiom žolinėm mikstūrom, homeopatiniais vaistais, purškalais ir pan. Vat ir gyju iš lėto....


O sergantis vaikas tai išbandymas nervams (gal reikės kokios mikstūros nuo nervų pagert?.. Kad jų nebeturėčiau :) Kaip čia viena moteriškė aiškino per laidą "Klausimėlis", jog ji neturi nervų :))) būt gerai...).
Vilius zirzia ir zirzia, jau net ir nuolatinis buvimas ant rankų nepadeda. Kartais tikrai pritrūkstu kantrybės nešiotis po namus jį tokį zirzalą. Suprantu, kad jam nesveika. O ir pati tokia ne visai sveikuojanti, tai mes pora kaip tvora šiomis dienomis :))))

Taigi taigi, supratusi, kad Kalėdinių dovanų artimiesiems nepavyks nupirkti šią savaitę, ėmiau mąstyti apie alternatyvas.... Ir visai neplanuotai šiandien užsukau į Baltų lankų knygyno interneto sveitainę, ir žiū - galima pirkti internetu!!! Na gi ,na gi, galvoju, juk kaip tik šiemetinis mano Kalėdų Senis nutarė apdalinti artimuosius knygomis. Išsirinkau knygų vos ne kiekvienam mano šeimos nariui ir dar vieną sau (o kaip gi kitaip, aš juk prisiekusi knygų žiurkė :))), ir sėkmingai išsiuntusi užsakymą laukiu pristatymo. Ir ką jūs manote, po kelių valandų sulaukiu skambučio iš BLK, užsakymą pristatys rytoj, ir staigmena - pasirodo aš esu pirmoji interneto parduotuvės pirkėja !! Cha, aš net neįtariau, jog jie tik šiąnakt "paleido" šį projektą, o aš štai tapau pirmąją. Sau ramiai naršiau ir maniau, kad ji veikia jau "šimtą metų" :) Ta proga gausiu dovanų, žinoma - knygą!

Na, ar gi ne moderni mamytė esu? :))))) Reikės panaršyti ir po kitas parduotuves, gal taip visas dovanas supirksiu: neiškėlusi kojos iš namų, slaugydama vaiką, gerdama savo mikstūras ir nerizikuodama susilaužyti šonkaulių vaikštant per tooookį plikledį.

sergam 2

Vis dar sergam. Vilius užmigo beverdant jam pietus, iš pradžių miegojo pas mane nešynėje, paskui perkėliau į mūsų lovą (mat, į savo lovytę gultis griežtai atsisakė :)) Pietūs taip ir liko nesuvalgyti, ir išmiegojo vyrukas geras 2 valandas, o mūsų katinas Kumpis jį ištikimai saugojo:

O pabudo Viliukas visas sukaitęs ir su aukščiausia temperatūra! Bematuojant man akys tik plėtėsi plėtėsi, - visus 40 laipsnių parodė, tai dėkui Dievui, kad reikia atimti 5 dalis, bet vis tiek-39,5 jau daug. Nežinau, kas jam čia, gal ir gripas, o gal kokia 3 dienų karštinė?.... Greitai sugirdžiau vaistukų nuo karščiavimo, nurengiau kiek įmanoma, kad atvėstų kūnelis, ir ėjom valgyti pietų. Kirto neblogai, tad gal rimtai nesirgs :) O paskui ir visai įsibėgiojo, ir krepšinį su tėčiu žaidė :))

O į vakarą ir vėl pas mane - "apapa", net ir dar vieno vakarinio miegelio numigo, tiesa, tik kokį pusvalandį ir dar pakui kokias 20min. intensyviai zirzė būsenoje tarp miego ir nemiego... Na, ir jau sėkmingai paguldžiau jį naktiniam miegeliui, nors karštis taip baisiai ir neužkilo, vis tiek sugirdžiau vaistukų nakčiai. Vaistukus tai geria, lyg suprastų, kad reikia, o va temperatūros matuotis tai nekenčia iš visų plaučių :) Reiks ieškot kito būdo matuoti, užpakaliuko variantas jau atgyveno (mat jis toks greičiausias man buvo ik šiol).

O aš pastebėjau, kad kai Vilius serga, aš kažkaip labai ramiai sau sėdžiu namuose, susirandu kokios veiklos... O kai visi sveiki, tai negaliu nusėdėt niekur neišeidama, o jei praleidžiu dieną namuose, tai paskui save griaužiu, kad vaiko į lauką neišvedžiau, gryno oro negavo... O dabar lyg ir turiu priežastį kiurksoti namuose :)

sergam

Vilius susirgo. Vakar pakilo temperatūra, per naktį dar šiek tiek, ir dabar jau mano mažoji koala snaudžia man ant krūtinės, prisegtas nešynėj. Verda jo pietūs, bet panašu, kad nelabai jam jų norėsis, nes ir pusryčiams suvalgė keletą šaukštelių košės. Panašu į gripą ar kažką panašaus, nes kol kas nesloguoja, tik kartkartėm pakoso, tik toks visas apdujęs nuo karščio. Gaila vaikučio... Kol kas vaistukų nedaviau, bet panašu, kad gal reiks duot nuo karščiavimo, gal kiek lengviau jam bus.
Na va, jau ir visai užmigo, kol čia rašiau tas kelias eilutes...
Aš ir pati tokia ne visai sveika jaučiuos, bet kažkaip šįkart didelio nerimo nėra, kaip kad anksčiau, kai Vilius susirgdavo. Tiesiog stebiu ir žiūrėsim, jei negerės - pirmadienį eisim pas gydytoją.
Tai tiek žinių :) Bandysim sveikti.

koala :)

Šiuo metu Viliui "koalos" etapas - nenulipa man nuo rankų, vaikšto iš paskos, nepaleidžia nei sekundei, o jei pasitraukiu iš jo regėjimo lauko-baisiausia neviltis ir klyksmas... Iš pradžių nesupratau, kad jam čia taip labai reikia mamos, bet vakariniai verkimai ir klykimai davė suprasti, kad vaikui šiuo metu ypatingai reikia mamos. Gal trūksta saugumo (tik nesuprantu kodėl...), gal kaupia energija kokiam naujam vystymosi etapui?.. Net juokais pavadinau save "sterbline mama" :))))))

O vakarai tai buvo įdomūs-nakčiai užmiega gražiai lovytėj, o paskui kai tik prabunda po kokios valandos ar dviejų, verkia tol, kol negauna krūties, o paskui verkia, jei paguldau atgal į lovytę. Tad ir man tekdavo eiti miegoti, nes nurimdavo tik, kai aš gulėdavau šalia. O palikti vieną didelėj lovoj nedrįsdavau, nes jos migravimas per miegus gali baigtis stačia galva žemyn nuo lovos.

Na, vakarai kiek aprimo nuo vakar, gal ir aš aprimau... Turėjau gi bilietus į Whitesnake koncertą rytdienai, bet visi šitie vakaro kadriliai privertė suabejoti, ar su kuo kitu pavyks Viliukui nurimti, tad ir atidaviau savąjį bilietą draugui. Žinoma, gaila. Ne tiek paties koncerto, kiek galimybės išeiti dviese su Tomu...

O dienomis ir toliau Vilius kaip yo-yo žaisliukas - tai gražiai žaidžia ant žemės, tai jau ant rankų prašosi. Ir įdomu tai, kad neužtenka tik pvz. atsisėsti man ant kelių, reikia būtinai galvyte prisiglausti prie krūtinės :) Ir tėtis, kuris iki šiol buvo visai geras draugas, jau nebepadeda, neužtenka, kad jis pakeltų ant rankų, net jei aš ir stoviu visai šalia...

Tai ir nežinau, ar čia aš kokią klaidą padariau, ar tiesiog vaikui toks etapas. Tikiuosi, kad pastarasis variantas :)

Keistuolis dėdė Miegas :-)

Nuo vakar mano Vilius miega tik vieną kartą per dieną! Na gi, įvykis man :) Vakar nesupratau, kas darosi, kai paguldžiau rytiniam miegeliui: visuomet gražiai užmigdavo apie 9-9.30 ir gerai miegodavo, kartais net 2val., o vakar - atsigėrė pienelio ir jau ruošiasi man nuo kelių žemyn, suprask-einu bėgioti. Aš jį į lovytę, kaip visada paniūnuoju Aa Aa, o jis - į ašaras. Stojasi ir lipa iš lovytės. Dar bandžiau prieštarauti ir vėl guldyti, bet tapo tik blogiau... Na, tai aprengiau ir paleidau žaisti, o jis lyg niekur nieko gražiausiai pražaidė iki 13val. Tada jau lūžo "negyvai" :) Išmiegojo geras 2val., ir tada jau iki vakaro, 20val.

Dar mąsčiau, kad gal čia kokie dantys jį erzina, mat pirmieji krūminiai bando lįsti. Bet šiandien vėl tas pats. Artėjant rytiniam miegeliui akytes trina, aš jį nurengiau, pienelio daviau atsigert, lyg ir migdosi, o kai paguldau į lovytę-rėkt ir iš jos lipt :) Na, tai supratau, kad naujas etapas pas mus ateina, - keisis dienos ritmas, o tuo pačiu ir visas režimas. Ypač mano!!! Nes per rytinį miegelį aš ramiai nusiprausdavau po dušu, suplaudavau vakarykščios dienos indus, pradėdavau ruošti Viliui pietus, dar ir knygą spėdavau paskaityti! Panašu, kad liks tik pora punktų: greitas nusiprausimas ir pietų ruošimas :) Knygas skaitysim naktį!

Vis tik įdomu, kaip staiga ima ir pasikeičia, jokio pereinamojo laikotarpio, na, kad pvz. rytinis miegelis trumpėtų, kaip kad buvo su vakariniu miegu, - jis trumpėjo iki kokio pusvalandžio, kol jo visai nebeliko. Man taip greitai persiorientuoti nepavyko :) Vakar buvau supykusi, ko jis čia ožiuojasi ir nemiega, kuomet "priklauso"!! Šiandien jau ramiai pažiūrėjau, kaip jis lovytėj žaidžia ir bando iš jos išlipti...

Ir tik liko noras išsimiegoti... Kad Vilius iš ankstyvo vyturiuko taptų bent kiek pelėdžiuku - keltųsi ne šeštą ryto... Mąstau, gal bandysiu pastumti jo užmigimą vėliau, gal ir kelsis vėliau?.. Nors intuicija sako, kad vis tiek vyturiuko neperlauši :)))

trinkteltos knygos :)

Per paskutines dienas perskaičiau dvi "trinkteltas" knygas :) Mat užvertusi jas abi, pasakiau tą patį - trinktelta knyga :)))

Viena - tai olandų rašytojos Annelies Verbeke "Miegok!", pasakojanti apie du vienišus žmogelius, kurie nemiega. Jie tiesiog negali užmigti, naktimis akis užmerkia tik kokioms 2 ar 3 valandoms.

O kita - norvegų rašytojo Ingvar Ambjoernsen "Karalienė miega". Pastaroji apie sutuoktinius - du beviltiškus alkoholikus.

Kažkuo šios knygos panašios, abi persmelktos tokia gūdžia vientave... Visi keturi veikėjai tiesiog sustoję savo laike, jie nespėja, o ir nenori spėti paskui šiuolaikinį "suspėk-visur-būk-žavus-turtingas-ir-pirmas" traukinį. Jie gyvena savame iliuzijų, pakrikusios psichikos (dėl nemigos ar nuolatinio girtumo) vaizdinių pasaulyje.

Prašaliečiui, tam kuris skaito, jie atrodo beviltiški, nelaimingi, palikti ir apleisti. Skaitai ir galvoji, man taip nenutiks, aš kitaip - geriau - gyvenu. Bet ar tikrai? Ir kas yra "geriau"? Koks gyvenimas iš tiesų užtikrina pilnatvę, laimę, vidinę harmoniją, ramybę? Tiesa, juk ne visi tos ramybės iš tiesų norime ir siekiame? Kiek mūsų manome, jog siekiame ramybės, tvarkos, bet tiesiog nemokame ramiai gyventi ir labiau linkę pasirintki chaosą, atsitiktinumą, pasiduoti likimo valiai...

Tie žmonės knygose pasirinko gyventi taip, kaip jiems tinka, kaip jiems geriausia. Vienas jų kiauras dienas sėdi baseino prižiūrėtojo poste ir skaito knygas, o naktį tiesiog tūno savo namuose, nes negali miegoti. Ir taip diena iš dienos ištisus 17 metų! Sakytumėt nuobodu? Bet jam patiko ir tiko. Tik, kai atleido iš baseino (mat vienas lankytojas nuskendo...), prasidėjo jo visos nelaimės. O štai kitas pasirenka gerti, kiekvieną dieną jis išgeria keletą skardinių alaus pusryčiams, tuomet trečią valandą atsidaro viskio butelį ir jį geria iki išnaktų. Ryte tuščią butelį išmeta ir vėl pasiima naują. Ir taip kasdien, be darbo, be veiklos, tik su mažu katinu ir žmona, gyvenančia kitame aukšte ir, beje, dar daugiau geriančia, nors praeityje buvusia itin garsia ir sėkminga meilės romanų rašytoja. Jis ramus (dažniausiai) laukia savo dienų pabaigos ir jam taip gerai...

Aš dažnai spurdu, kad reikia kažką veikti, eiti, daryti, galvoti, svajoti, veikti... Bet iš tiesų, iš tiesų ar to reikia, ką tai suteikia? Gal tas veikimas tik užima protą, nukreipia potyrius ir jausmus, neleidžia taip skaudžiai pajusti to begalinio žmogaus vienišumo?....

Atrodo, tokios dvi paprastos knygos, o kiek egzistencinių klausimų sukėlė!!

Jau metukai!!!

Na, štai-mūsų Viliui jau metukai! Ar gali pagalvoti?! Taip greitai laikas prabėgo...

Iš tiesų, tai šiandien mums tokia įprasta diena, jokios šventės nerengėm, tik tradicinę kasmėnesinę fotosesiją pasidarėme. Šventę turėsime su seneliais ir teta sekmadienį, aš pati labai laukiu :) Tikiuosi, Viliukui patiks jo pirmasis gimtadienis.

O beje, fotosesija šiandien buvo nuostabi :) Anksčiau Vilius nereaguodavo į fotoaparatą, tai galėdavai pykškinti iš visų pusių ir kiek širdis geidžia. O dabar jau kokie geri du mėnesiai sunku nutaikyti gerą kadrą, iš karto lekia prie manęs ir bando atimti fotiką... Uch, tai visos nuotraukos ir išeina tokios - su jo didelėm akim ir išžiota burnyte dideliu planu :))

Tai šiandien nusprendžiau leisti jį ant mūsų didelės lovos, ant kurios jis labai mėgsta dūkti, ir ten pagaudyti gražių kadrų. Ir ką jūs manot?! Galima perfrazuoti posakį "gaudyk vėją laukuos" į "gaudyk Vilių ant lovos" :)) Keletas "pagautų" kadrų :

Taigi, šitas mažasis padauža jau bėgioja, laipioja ant lovų, moka nulipti nuo jų (na, ne visada, kai primeni , tai moka :), ploja katučių, jei pamato besirengiantį žmogų, būtinai atsisveikina ir pasako "ate" bei rankyte pamoja :))), sako "tete" (o "mama'ITIN retai :( ), "ne, ne, ne" ( kaip toj reklamoj :)), "geti" (suprask - gerti), "teš" (suprask-tas ir rodo pirštu) ir dar labai daug savo "arabiška" kalba (ypač tik pabudęs ir dažnai prieš naktinį miegą :)).

Vienas džiaugsmas tokį auginti ! Tik kantrybės, neišsenkančios energijos, geros nuotaikos ir nesibaigiančių idėjų žaidimams reikia :)

"Palaimintas vaikas"

Pratęsiu mano įspūdžius apie perskaitytas knygas. Neseniai pabaigiau norvegų rašytojos Linn Ullmann knygą "Palaimintas vaikas". LABAI PATIKO! Sakyčiau, šiek tiek sukrėtė, lengvai šokiravo, privertė susimąstyti apie save, savo elgesį su vaikais, tėvais... Galbūt tai ir mano neišsenkančios meilės Skandinavijai, ir ypač Norvegijai, padarinys :) Iš tiesų, labai patinka skandinavų literatūra, ji turi kažką tokio, ko nernadu kitų šalių autorių rašiniuose, - šiek tiek depresiška, visuomet problematiška ir skaudi, dažniausiai be happyend'ų, bet visuomet tikroviška.
Taigi , pastaroji knyga pasakoja apie trijų seserų gyvenimą, jų ryšį su tėvų ir kiekvienos sava motina (jos kaip ir įseserės). Pasakojimo laikas nenuoseklus, susipina vaikystės prisiminimai, dabartis, tos dabarties prisiminimai.
Iš tiesų, ši knyga savotiškai perteikia, kaip jaučiasi patyčių kamuojamas vaikas. Manau, praverstų paskaityti paauglių tėveliams ...
"Šią vasarą Ragnaras dažnai verkia, ir tada Erika nebežino, ką jai daryti. Kartais ji apkabina jį. Kartais uždeda jo ranką ant savo nuogų krūtų ir bučiuoja jo akių vokus. Kitąkart ji uždeda savo galvą jam ant peties, o jis priglaudžia galvą prie jos, ir šitaip jiedu prasėdi tol kol jis nustoja verkšlenęs.
Nėra per daug apie ką ir kalbėtis. Ji žino, kad jie muša jį. Ji žino, kad jie erzina jį. Tačiau visa tai tik pramoga. Ragnaras irgi tvirtina, kad tai juokais, kad tai nieko nereiškia ir kad ji, deja, jų nesustabdys. Ji negali sakyti, kad jiedu su Ragnaru tarsi ir pora. Ji šito sakyti negali."

mama tigrė

Šiandien vyko toks pokalbis vaistinėje:
- Atleiskite, bet su vežimais čia negalima.
- O tai gal man vaiką lauke palikti?!
- Jūs galite čia (rodo už vaistinės durų) palikti...
- O tai jeigu neįgalus žmogus atvažiuotų, jūs irgi paprašytumėt jį išlipti iš vežimėlio??
- ... Ant durų parašyta , kad negalima su vežimais.
- Man tas pats, kas ten parašyta. Galite ir plakatą pasikabinti!
- Na, gerai galite ten pravažiuoti.
Bet aš jau sukausi ant kulno ir žingsniavau iš tos vaistinės lauk kuo greičiau.

Buvau pikta kaip alkana tigrė! Ir kas sugalvoja tokias taisykles?!! Neįleisti su vežimais į vaistinę! Vaiką vežimėlyje kaip šuniuką prie stulpo lauke pririšti?.. Pasiutau žiauriai!! Dar kokias penkias minutes siutau, gerai, kad stumiau vežimėlį (fizinis darbas padeda sumažinti stresą :) ir buvau lauke (grynas oras irgi ramina :). Paskui permąsčiau, kad tikriausiai tas jaunas apsuaginis paraidžiui vykdė nurodymą - neįleisti su vežimais! Bet juk tikriausiai turėta gavoje su pirkinių vežimais!!! Jeigu jis dar kelias mamas taip išvarė, tai ta vaistinė gali ir problemų turėti.
Aš principinga, jaučiu daugiau neisiu į tą vaistinę, nors ir arčiausia namų ji... Tiesą sakant, galėčiau ir ir į kitą miesto galą važiuoti, jei kita Vilniaus vaistinė būtų tik ten.
Šio įvykio išvados ? - Pirma, reaguoju žiauriai aštriai, jei reikalas susijęs su mano vaiku ar bendrai su motina ir vaiku.
- Antra, neiti ten, kur neatsižvelgia į mane ir mano natūralius poreikius (šiuo atveju, mano ir mano mažo sūnaus poreikį būti drauge).
- Trečia, šiek tiek gaila to sutrikusio jauno vaikino, kuriam teko susidurti su mama tigre, bet gal susimąstys ką kalba prieš ištardamas žodį...

senolė

Jau daugiau kaip mėnuo turime rimtų reikalų su mano Tomo senole. Jai dabar 80 metų. Gyvena ji viena kaime, labai prastai mato, vaikšto su lazdele, o kai nekaip mato, tai judėjimas ir dar sunkesnis. Kažkaip vis dar laikėsi, aplankydavom ją karts nuo karto, bet vat nuo pastarosios vasaros savijauta jos vis blogyn blogyn. Ansčiau tai dar su ja susiriedavau nuvažiavusi, nes būdas tai jos toks karštas, moteriškė visai nelaiko minčių, drebia viską tiesiai! Tai aš kartais neišturėdavau, ir atgal tėkšdavau :-) O vat kai suprastėjo sveikata, tai jau ir ginčytis jėgų senolei nebeliko. Sakė, darykit vaikai ką norit, vežkit mane kur nors... Dar ir vietinė socialinė darbuotoja ėmė persekioti skambučiais, tai supratom, kad dažnesnis lankymas nieko neišspręs. Ir prasidėjo visa senolės kelionių epopėja.

Kadangi į senelių namus nusprendėm dar nekelti, o ir eilės ten nemažos, girdėjau, tai suradau jai vietos slaugos ligoninėj Vilniuje. Mat gyvena ji Varėnos raj, mums iki tenykštės ligoninės būtų geras 100km, - tolokai. Bet pasisekė (tuomet taip manėm :) radom vietą Vilniuje. Nuvažiavom į kaimą, ten mūsų senolę kokios 5 kaimynės išruošė, namus sutvarkė, daiktus jai sudėjo, lyg važiuotų visam laikui už Atlanto. Na, maksimaliai ji galėjo išbūti ligoninėj 4mėn. Mes mąstėm, kad per žiemą būtų gerai mieste, nereikėtų jai kūrentis vienai ir pan. Slaugos ligoninė Vilniuje mus nustebino. Senas pastatas ir neremontuotos palatos tai dar nieko, valgyklos kvapai sumišę su nedingstančiu šlapimo ir dar kažkokiu ( gal senatvės...) kvapais irgi pakenčiama, bet ta tvyranti slogi lyg kalėjimo atmosfera!.. Pateko mūsų senolė į palatą su dar kokiom 8 moteriškėm, ir blogiausia, kad viena jau tikrai su vaiduokliais kalbėjosi! Ir dar tokiu aktoriniu puikiu balsu! Jei atvirai, tai pasijautėm kaip psichiatrinėj ligoninėj, kaip filmuose kad rodo... Na, bet mūsų senolė atrodė jautėsi pakenčiamai. Pažadėjom aplankyti kitą dieną.

Kitą dieną kaip ir nieko, jautėsi gerai, namo dar nesiprašė (nes aš tai jau buvau nusiteikusi išgirsti tokį prašymą), pažadėjom aplankyti po kelių dienų, nes Tomo laukė dvi naktinės pamainos.

Ir ilgai nelaukus, jau kitos dienos gan vėlų vakarą mum skambina iš ligoninės, sako, jūsų senolė pašėlo, pradėjo mušti lazda kitas ligones ir pan., mes ją išvežėm į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę!! Mus ištiko šokas... Kitą dieną važiavom jau ten. Senolė pateko į gerontopsichiatrijos skyrių, kur senos močiutės patenka. Mūsiškei senolei, pasirodo, sutriko sąmonė, gydytoja sakė, taip nutinka, kai pasikeičia aplinka (ooo, taip, ji pasikeitė!), po operacijos ir pan. Žodžiu, ją laikys mėnesį, stebės, parinks tinkamus vaistus ir t.t. Jei atvirai, ši psichiatrinė ligoninė paliko daug geresnį įspūdį nei ta slaugos. Jei kas būtų įleidęs ir aprodęs, tai būčiau pavadinimus suteikusi atvirkščiai, na, gal nebent suabejočiau dėl visų durų be rankenų. Tą pirmąją dieną senolė atrodė tikrai nekaip, - nesigaudė aplinkoje, nepažino mūsų, tai ji buvo ligoninėj, tai jau kažkur kaime ir daugel metų atgalios...

Išėjom su Tomu nešini Viliuku ant rankų ir svarstėm, jog nenorėtume sulaukti mes tokio etapo gyvenime, kai jau tampi našta kitiems ir, deja, jau nebeįstengi to suprasti. Išeitum pats tikriausiai, jei tai suprastum... Iš kitos pusės, vis svarsčiau, ar turėtume senolę pasiimti pas save. Galbūt vieniems tai būtų savaime suprantamas dalykas, mums - ne. Gal todėl, kad Tomas tik vaikas būdamas palaikė artimesnį ryšį su ja, o dabar tai tik priedermė, mano gyvenime ji tiesiog atsirado, staiga ir, deja, dažniausiai kaip būtina išspręsti problema; gal todėl, kad savotiškai jauti atotrūkį - vaikai "turėtų" rūpintis senais tėvais, o ne anūkai seneliais, nors vėl gi-ką reiškia turėtų?... Visaip dėliojau savo mintis, bet vis tiek negalėjau nuspręsti pakviesti jos pas mus gyenti.

Paskui jai greitai pagerėjo, ir atrodė jau daug sveikiau, tik akys liko silpnos. Po to mėnesio nuvežėm mes senolę atgal į jos kaimą, prieš tai kelias dienas paviešėjusią pas našlį žentą. Sunku jai buvo grįžti į tuščius namus, mes šiek tiek padėjo įsikurti, krosnį iškaitinom, valgyt nupirkom, bet juk ilgai nebūsi, mes juk visada ir visur su Viliuku... Verkė ji, kai atsisveikinom, liūdna, bet toks tas gyenimas. Gerai, kad bent kaimynų aplink yra, kad kaime gyvena, o ne vienkemy.

Ir dar, supratom, kad nereiktų šeimoje apsiriboti vienu vaiku, nes tuomet ant jo vieno ir gula visi rūpesčiai rūpestėliai tėvais, seneliais ir senolėmis.

Čia ir baigėsi senolės rudeninių kelionių epopėja. Bet laukiame tęsinio, juk žiema ant nosies :-)

atleidimas

Per Vėlines negaliu nenueiti į kapines, kažkaip nesmagu, jeigu nenueinu pas juos, išėjusius Anapus, neuždegu žvakelės. Ir nebūtinai pas savo giminaičius ar artimuosius, tiesiog į kapines. Pernai, pamenu, tuo metu laukiausi ir buvau jau "labai nėščia" (Viliukas gimė lapkričio 14d.), bet vis tiek nulingavau į artimiausias - Antakalnio - kapines. Beje, tuomet buvau ten pirmą kartą. Šiemet, jau su Viliumi ėjome į tas pačias kapines. Tiesa, jis važiavo kaip ponaitis savo vežime :) Nuėjom prie už Lietuvos laisvę kritusių kapų, uždegėm pora žvakelių. Viliukas susipažino su žvakutėmis, paminklais, žmonėmis, nešinais gėlių glėbiais ir ta ramybe, tvyrančia kapinėse (nors jis buvo vienas jos drumstėjų :)).

O grįžtant ir vėl grįžau į savo kasdienybę... Nuo vakar baisiai pykau ant vyro, na, istorija jau sena ir ilga, bet mano emocijos viduje virė aukščiausiame laipsnyje. Ėjau namų link ir mintyse repetavau įvairias frazes ir sakinius, ką norėčiau jam išrėžti grįžusi, viduje net viriau. Susitikę šiek tiek "susikibom" - apsižodžiavom, ačiū Dievui, be įžeidimų.

O kai pyktis nulėgo, kai jis pabandė apkabinti, gal taip atsiprašyti, vėl kitaip ėmiau galvoti, ir atleisti tapo nesunku. Kiekvieną kartą pykčiui ir emocijų audrai praėjus suprantu, kad turiu lakią fantaziją, - kai užvaldo emocijos, ypač pyktis, liūdesys, neviltis, prikuriu baisiausių versijų kaip galėtų būti, kaip galėčiau elgtis. O vėliau visa tai atrodo kiek juokingai...

Įdomu tai, kad jį patį jo kūnas nubaudė, šiandien po mūsų kivirčo, pasitempė nugarą, negali pasilenkti, skauda atsisėsti, negali Viliuko pakelti. Aš aišku, savaip suinterpretavau - čia jam už tai, kad suteikė pykčio, liūdesio man :) Jam, žinoma, jau nebesakiau savo teorijos...

Aš atleidau, juk jei myli, tai atleidi. Tik dabar jis pats turi sau atleisti, save pamilti, ir skausmai praeis.