"mama, tu jau eik"

O ryte viskas buvo kaip kasdien: kėlėmės, prausėm veidą, rengėmės, valgėm pusryčius, Vilius stumdė mašinytes, o aš - savo mieguistas mintis galvoje. Tada avėmės batus ir susikibę už rankų keliavom per balas į darželį. Prie įėjimo durų ten žydi labai alyvinė alyva, per tas kelias sekunes, kol atidariau duris, spėjau įkvėpti jos aromato. Tą pačią akimirką spėjau ir pagalvoti: "Negaliu nerimauti, nes tai persisuoda, turiu būti rami". Jokio plano, viskas kaip kiekvieną rytą, leidau įvykiams vykti.

Būtų nesąžininga nepaminėti apie vakar :) Vakar užvedžiau pokalbį su Vilium apie jo verkimą darželyje, kai aš susiruošiu išeiti. Pradžiai paklausiau, kodėl jis verkia (lai atleidžia man vaiko raidos specialistai, kurie sako, kad toks mažas vaikas negali paaiškinti, aš manau, kad gali paaiškinti, na, ne viską, bet kai ką - tikrai. Manau, svarbu paklausti, o paskui žiūrėti, kaip vaikas elgiasi, jei nežino, lai nežino...). Vilius man puikiausiai paaiškino: "Man liūdna". Elementaru: jam liūdna, kad mama išeina, ir jis dėl to verkia. Toliau tęsėm pokalbį apie tai, kaip mama jaučiasi, kai jis verkia (na, kad ir jai liūdna :)), ką galėčiau padaryti, kad jam nebūtų liūdna, ar ne taip baisiai liūdna, kad nereiktų verkti. Jis idėjų neturėjo :) Man kilo viena (viena vienintelė!!!): įdėti kažką savo jam į kišenę, kad per dieną darželyje turėtų prie savęs. Idėja Vilių sudomino, bet mano siūlomas daiktas - nedidukė velta boružytė - nelabai. Taip ir palikom šitą situaciją atvirą, tik su mano dideliu prašymu neverkti.

Tai štai tokia priešistorė sekantiems įvykiams: aš tupiu grupėje, Vilius stovi šalia pasigriebęs porą vietinių mašinyčių, aš kalbuosi su abiem auklėtojom, Vilius klausosi, kitų vaikų dar nėra. Po kokių 5 min. Vilius sako: " Mama, tu jau eik". Vos nenuvirtau betupėdama. Puoliau siūlyti savo "dovanėlę" (specialiai jį aprengiau megztuku su kišenėm), bet jis atsisakė. Visas baisiai rimtas davė man bučkį ir aš išėjau. A nei vienos ašaros! Rimtis ir susikaupimas. Išorėje. Kas buvo viduje?

Sako, nesitikėkite nieko konkretaus iš savo vaikų, nes jie vis tiek pasielgs kitaip. Ėmiau ir įsitikinau :) Paleidau įvykius eiti, ir jie nuėjo sava vaga, ten, kur jiems reikėjo...

Ar čia vakarykščio pokalbio įtaka, ar tai, kad nebuvo kitų vaikų, o gal tai, kad su auklėtojom kalbėjom apie naują berniuką, kuris žiauriai sunkiai išsiskiria su mama ir glumina kitus vaikus savo verksmu... Gal ir vėl reikėtų paties Viliaus paklausti ;)

kiek stiprios vaiko rankos?..

Panašu, Viliukui prasidėjo tikroji adaptacija darželyje. Jau antras rytas, kai tenka išsiskyrimą su mama aplieti ašarom. O iki tol gražiai atsisvekindavo visus 2 mėnesius. Atvedu, persirengiam, nuvedu į grupę, atrodo, viskas gerai. Truputį pabūnu, na, kokias 5min. Tada, kai pasakau, kad jau eisiu - į ašaras. Apsikabina savo mažom rankytėm man kaklą ir verkdamas sako "nojiu būti su mamaaaaa". Kalbu gražiuoju - nepadeda, kalbu griežčiau - nepadeda. Tenka plėšti vaiko rankas nuo savęs, stotis ir eiti durų link. O jis bėga iš paskos, ir sako "mama, aš nojiu eiti kartu".

Nenorėjau išeiti jam verkiant, tad visaip stengiausi nuraminti: sakiau, kad ateisiu, kai jis pavalgys pietus (kaip visada), kad čia pažais su vaikais ir auklėtojom, kad eis dainuoti... Bet iš tiesų, jaučiausi tokia bejėgė! Tos mažos rankytės taip apsiveja, jog jas nuimdama, atrodo, kad dalį savęs nuo savęs nuplėši. Lyg antausį skeltum...

Taigi.... esu svarstymuose, ką daryt toliau: ar pabandyt su Viliuku pakalbėt ir susitart, kad neverktų, paaiškint, kad išsiskiriam trumpam ir t.t.; ar bandyt atsisveikint jau rūbinėj ir į grupę nebekilt; ar ... ką dar?

Iš tiesų, atrodo, jog Vilius jaučia, kad šiuo metu neturiu itin daug darbo (tad kaip ir galėčiau nevesti jo į darželį :)), nors apie tai nekalbu. Bet neleisti į daržą nenoriu, nes paskui vaikui vėl iš naujo reikės pratintis, jei jau einam, tai einam. Man atrodo taip geriau, atsiranda tam tikra rutina. Tad dabar, panašu, teks "dirbt" su vaiko (o ir savo) jausmais.

30! Tęsinys

Tęsinys "30!" (Pradžia čia).

17. Vilius puikiai kalba. Kalba daug. Labai daug. Kartais - ištisai, be sustojimo. Kartais pagalvoju, kad būtų nuostabu, jei jis turėtų mygtuką "off". Žiauru? Galbūt. Kam pasakau, visi sako "Tu džiaukis". Aš ir džiaugiuosi, kad kartais norisi džiaugtis tyloje.

18. Vilius pažįsta jausmus. Kitų - itin gerai, savuosius - kai kuriuos. Šįryt vonioje žiūri į mane tokiom keistom akim ir tyli, klausiu: "Kas tau?", o jis:"Man liūdna" (!!!!!). Klausiu: "O ko to liūdna?", jis: "Iš tetės". "Ar kad tetės nėra?". "Taip".
Arba kai paprašau ką nors padaryti, užsiraukia ir nedaro, sako: "Aš dabar negaliu, aš piktas" (mano žodžiai, nėr kur dėtis :)).

19. Sakyčiau, Vilius jautrus. Labiausiai tai pasireiškia, kai pradeda verkti. Garsiausiai ir stirpiausiai verkia ne tada, kai užsigauna (na, nebent LABAI skaudžiai uzžgauna), o kai mama arba tėtis supyksta. Tada verkia visa gerkle (ir tiesą sakant, dar labiau nervina...). Ir nuo šitos santykių vietos prasideda naujausias jaunosios mamos studijų etapas: kaip nereaguoti į klyksmą, kaip susitvardyti, kaip kitaip išreikšti susinervinimą, ką pasakyti, ko nesakyti, ir kaip viską įgyvendinti praktiškai. Ir kad kaltės jausmas neatslinktų, ir kad vaikas nekūkčiotų išsigandęs piktos mamos. Ir kad gebėtum švelniai apsikabinti, kai tik tik prieš sekundę piktumais žaibavai. Viliukas - jautrusis mano mokytojas.

20. Vilius turi močiutę (Maliolę), du senelius (Paną ir kitą senenį :)), tetą ir pusbrolį. Ne labai gausiai, bet geriau negu nieko :) Kažkurią dieną jam aiškinau, kad teta Inga yra mano sesuo, o močiutė - mano mama. Nelabai jam aišku buvo :) Paskui po kurio laiko klausiau, ar norėtų brolio ar sesės (na, šiaip iš smalsumo klausiau, nes jis nelabai dar gal supranta, kas tas brolis, nes aplinkoj nėra draugų su dviem mažais vaikais). Tai sakė, norėtų sesės. Priežastis paprasta: nes teta Inga yra SESĖ! :))

21. Gyvena su mumis ir katinas Kumpis. Vilius labai norėtų su juo žaisti, bet Katinas jo nemyli, bijo, bėga šalin. Arba dręskia. Tada Vilius verkia ir bėga guostis. Vilius tikriausiai norėtų šuniuko, nes visus sutiktus lauke nori paglostyti, nulydi žvilgsniu, nes jie nori žaisti, o katinai - tik miegoti :) Šuo ir man patiktų, bet negalime, nes trečiasis šeimos narys - prieš šunis. Na, ketvirtasis tradiciškai turėtų būti irgi prieš, bet kadangi mūsiškis labiau katašunis, nei grynas katinas, tai gal ir draugautų su tuo kitu keturkoju.

22. Ketvirtadieniais Vilius lanko mokyklėlę Strazdanėlės . Jau 2 metai, kaip esame jos mokinukai :) Sakyčiau, beveik visą Viliaus gyvenimą! Dabar jam būna muzikos, dailės ir sporto užsiėmimai. Pastarieji - labiausiai prie širdies. Nors muzika irgi neblogai. Dailė - patinka, tik trumpam :) Visada būna pirmas pasitraukiantis nuo stalo. Aš ir neverčiu, tegu daro tiek, kiek jam patinka ir tinka. Tuo labiau, kad tas piešimas pagal instrukcijas man nėra 100% priimtinas.

23. Vasarą važiuosim į stovyklėlę, tos pačios mokyklėlės organizuojamą. Pernai buvom. Buvo smagu. Man. Viliui tai buvo daug darbo: prisitaikyti prie aplinkos, prie didelės grupės žmonių, prie daug vaikų, prie tvarkos. Jis dažnai eidavo žaisti vienas. O kai vykdavo užsiėmimai, atbuvęs pusė, išeidavo į kitą sodybos pusę - žaisti vienas. Tada aš ir atradau, kad jam daug žmonių - blogis :) Nežinau, kaip šiemet. Gal panašiai, o gal kitaip - todėl ir smagu su vaiku, nes niekada nežinai, kiek tikrovė atitiks lūkesčius.

24. Tėčio Vilius labai laukia. Kiekvieną rytą vis paklausia, ar tėtis jau pabudo? Tada pasakau, kad jis jau seniai išėjo. Kai ateinu pasiimti iš darželio, jis klausia, ar tėtis grįžo, ir vėl sužino, kad dar ne. Tuomet, kai pabunda po pietų miego, klausia, ar tėtis jau yra? Ir vėl išgirsta, kad dar nesibaigė darbas, dar negrįžo. Tomo darbo valandos ilgos, o kartais ir naktinės. Tad matosi jie nedaug. O kai jau grįžta, Vilius krykštauja, nori viską parodyti, papasakoti. O Tomas kartais būna kaip vežimu pervažiuotas, tai tenka tarpininkauti :)
Man labai smagu stebėti, kaip Vilius viską mėgdžioja pagal Tomą, net ir baltus kedus abu nusipirko neseniai. Du blondinai ilgaplaukiai, patys sau individualistai. Nors viena šnekutis, o kitas tylutis (galėtų, iš viso nekalbėtų :)).

25. Tikriausiai šiais laikais nėra vaikų, kurie nemokėtų elgtis su distanciniais, mobiliais telefonais, televizoriais, DVD grotuvais ir žinoma - kompiuteriai! Televizorius - Viliaus draugas. Nes rodo filmukus :) Dar galima pažaisti distanciniu ir pajausti savo galią! Ir net nuspręsti, kada įjungti ir kada išjungti tą televizorių (nes mama, anei tėtis niekaip neprisimena užkelti distancinių aukščiau). Neseniai Vilius sužinojo, kad filmuką galima sustabdyti paspaudus "pauzę", ir pvz. tuo tarpu nubėgti į WC :) Deja, dar sunkoka suprasti, kodėl vienus filmukus galima žiūrėti kada panorėjus (kurie yra DVD kompakte), o kai kuriuos televizorius rodo kada užsinori pats (pagal TV programą :)). Vis pastebiu, kad mano paaiškinimai praskrenda pro vaiko ausytes be jokio stabtelėjimo. Prie kompiuterio Vilius mėgsta žiūrėti "takatas" (nuotraukas), dar rašyti laišką, t.y. spausdinti raides (būtinai milžinišku šriftu :)). Na, vaikas nesipyksta su technika (ir ačiū Dievui :)).

26. Viliui labai svarbus prisilietimas. Reikia prisiglausti, apsikabinti, pasėdėti ant kelių, prisišlieti prie krūtinės (ir pasakyti "pasiilau maaaamos"), visaip pasikuisti sėdinti ant kelių, litpi ant galvos (tiesiogine prasme :)). O kai gulim užmiegant, būtinai reikia, kad padaryčiau "namelį" - taip apkabinčiau su ranka, kad jo galva būtų kaip namelyje, ir būtinai reikia už rankos palaikytikol užmigs. O darželyje savo draugus irgi dažnai apkabina, o juk vaikų apkabinai tokie stiprūs, kad po kelių sekundžių abu griūna stati ant žemės :) Jau nuo vaikystės tikra meilė baigiasi ašaromis... Sakytum, tikras sensoriukas, bet tikrai ne su visais. Nepažįstamiem nei rankos duos, nei labas pasakys, - pasislėps mamai už kojos ir neatitrauksi :)

27. Vilius panašus į mergaitę! Iš tiesų :) Jei užrišu skarelę arba aprengiu kokiu raudonu ar geltonu rūbu, būtinai kas nors pamanys, kad mergaitė. Na, ir plaukučiai tokie pusilgiai, - auginam :) Neseniai mugėj sustojau prie blauzdinių prekeivių, tai vyršikis nudžiugo: "Mes ir šitai mažai mergaitei turim ką pasiūlyti!". Beveik spėjau apsidžiaugti, kad aš kažkam dar panaši į mergaitę, bet prisiminus, kad man ant pečių sėdi šiek tiek mažesnis žmogutis, susivokiau, kad čia apie Vilių. Arba šiandien: vaikiškų batų parduotuvėj pasiūlė gražias basutes, bet su gėlytėm :) Sakau: "Čia berniukas" :) Pardavėja tik suglumo ir nubėgo prie labiau berniukiškų batukų.

O man visai smagu, kad vaikas toks "unisex" atrodo, mes visi juk turime ir moteriško, ir vyriško prado, tad kam marinti tą kitą, nei biologinė lytis...

28. Knygos mūsų namuose pagarboj! Aš esu visiška "ligonė": pradėjau mokytis nepirkti visų knygų, kurios mane sudomina, nes nupirktų ir perskaitytų knygų santykis kalba ne mano naudai. Tomas irgi neblogas knygų žiurkius, tik jis gal kiek modernesnis: pastaruoju metu persimetė prie audio knygų, o aš ištikima popieriui, tik iš ekonominių, ekologinių ir bendruomeninių paskatų knygas pradėjau pirkti iš antrų rankų, ir pati jas pardavinėti. Tad Vilius neturi kito pasirinkimo, - tik skaityti, skaityti, skaityti :) Jis ir skaito. Kartais pats, bet dažniausiai - aš, prieš miegą. Pasaka tapo būtinybe. Ir išbandymų mamai, nes tas pačias pasakas tenka perskaityti dauuuuuuug kartų: kiekvieną dieną, po du kartus per dieną, kokias dvi savaites (skamba beveik kaip vaistų receptas...). Kad Viliaus tikslas - išmokti mėgstamiausias pasakas mintinai, jau supratau, nes jei skaitant/pasakojant kiek nukrypstu, tai jis tuoj pat pataiso :) O paskutines savaites ne tik mokausi mintinai, bet ir atlieku "sinchroninį vertimą" skaitydama anglišką knygelę :) (Ir kas sakė, kad auginant vaikus namuose mamos kvalifikacija prastėja? :)).

29. Vilius dainuoja. Dažniausiai man visai nežinomas dainas :) Nors kartais pasitaiko fragmentų iš mano vaikystės repertuaro, tai suprantu, jog dainavo darželyje. Gražiausiai jis dainuoja, kai žaidžia ir nemato, jog klausausi. Tuomet melodija liejasi laisvai, žodžiai - irgi, tik man nepažįstama kalba. Ir būgnais groja neprastai. Tiesą sakant, pati sau tyliai pamąstau, jog prie to prisidėjo ir mano apsilankymas būgnininkų konkurse, kai laukiausi kokį 5 mėn. Kaip žiūrovė lankiausi :) Būgnų (vien tik būgnų!!!) klausiau gal kokias 3val. (beje, buvo superinis konkursas!), o mažasis pilvuko pilietis nepasitenkinimo nereiškė. Gal iš tiesų bus muzikantas?.. (arba dirigentas, nes kontroliuoja ir reguliuoja visus ir viską, o rankoje "lazdelė" irgi priklauso).

30. Vilius - mamytukas. Sakytum, JAU 2,5 metų, bet iš tiesų tai TIK 2,5 metų. Ryte nubunda ir sako: "Pasiilgau mamos...". Arba ateina ir pasako: "Noriu mamos". Iš tiesų, net nežino aiškiai, ko jis konkrečiai nori, bet aš suprantu, kad tai tiesiog mamos poreikis, kaip norime vandens, maisto, šilumos ar poilsio. Vaikai dar turi ir mamos poreikį. Tad visada jam atsakau: "Aš čia".

30!

Šiandien - Viliukui 30 mėnesių, ir tiksliai lygutėliausiai tiek pat man - kaip jaunajai mamai.



Ta proga - 30 kasdienybės akimirkų.

1. Mes miegam drauge, tik retai nubundam tuo pat metu. Ir taisyklės nėra: kartais aš pirma (nes žadintuvas pažadina), o kartais - Vilius, ir tuomet jau jis būna mano žadintuvas. Nežinau, kaip jis mane žadina, bet kai pabundu, dažniausiai man sako: "Jau neanksti, keliamės!". Jei pavyksta, tai dar išsiprašau kokį pusvalandį. Kartais matau, kad ir jis išsiprašyti norėtų, bet mano argumentai kol kas vis dar stipresni :)



2. Po nakties Viliaus lova jau sausa, jau senokai bebuvo šlapia. Jis tuo džiaugiasi, o aš tikriausiai net labiau už jį :) Tesybės dėlei, reikėtų paminėti, kad po pietų miego lova dar kartais būna šlapia, na, bet mokosi. Išmoks. Ir kelnytės dar būna dažnokai šlapios, nežinau, ar nejaučia,a r tiesiog užsižaidžia. Na, bet ir šito išmoks.


3. Vilius turi naują puoduką (na, naktipuodį)! Nes ankstesnįjį ... išaugo :) Mielai pasiūlyčiau gamintojams sugalvoti puodukų dydžius ir siūlyti juos pagal amžių. Gal net daugiau parduotų? :) Nes mes buvome nusipirkę ir per mažą, ir per žemą bei per platų (kuriame vaiko užpakalis išsitepdavo kakum, nes į jį atsiremdavo, hmm....). O vat vienas buvo tinkamas, bet tik iki šiol, mat Viliaus kojos taip išstybo, kad jam sėdint ant puoduko vis tiek likdavo tarpas tarp puoduko kraštų ir kojyčių, tad beveik visada padarydavo "per šoną". Kai atsibodo valinėti balutes bei džiovinti kilimuką po kojom, vieną dieną jaunoji mama, apsirūpinusi liniuote ir senojo puoduko išmatavimais, išsiruošė į vaikų parduotuves ieškoti kito -tinkamo dydžio - puoduko :) Radau! Paskui dar pagalvojau: gal čia tik berniukų mamas tokios bėdos ištinka? :)


4. Viliui nelabai įdomūs rūbai ar batai. Tik neseniai pradėjo pats nusiauti batukus, kojines, beje, mano paragintas. Kiek anksčiau jau pradėjo nusirengti striukę, megztinį, kepurę, čia jau buvo jo paties iniciatyva. O šiaip, jam tinka tai, ką paduodu. Tai, kad šiek tiek vystytų skonį (!!?) ir tiesiog apsisprendimo įgūdžius, vis pasiūlau rinktis: kurias pėdkelnes norės rengtis, kokius marškinėlius, kurią kepurę ir pan. Pasirinkimai jam patinka :) Apsisprendžia greitai ir sprendimo nekeičia (dažniausiai). Kartais net būna pats man pasiūlo: "Mama, sakyk "Kurio norėtum?" :))))


5. Pusryčiai. Jie pas mus dabar (paskutinį mėnesį) labai simboliniai. Nes: a) Vilius valgo pusryčius-priešpiečius darželyje po valandos nuo atėjimo, ir jis iš tiesų juos valgo, ne tik paknibinėja; b) jaunoji mama bando sumažinti į skrandį sugrūdamo maisto kiekį, nes kai kurios kūno vietos tapo tikru balastu ;). Bet jei prisiminti kiek senesnius laikus (tokius "senus", kaip prieš 2-3mėn.), tai Vilius puikiai valgydavo paprastas košes. Geriausiai tikdavo avižinių dribsnių, bet mama gudri - primaišydavo ir visokių kitokių su papildomom gerosiom savybėm :) Manų košė irgi traktuojama už maistą, ypač jei ją išverda močiutė!! Tuomet ir pakartoti gali paprašyt :) Taigi, kai tik galim (pvz. savaitgaliais), grįžtam prie košių meniu.

Pusryčiai savaitgalį galėtų būti atskiras punktas, nes tuomet jo meniu prasiplečia beveik kaip restorane: atsiranda tokie smagūs valgomi dalykai, kaip putpelių kiaušiniai (Vilius jų suvalgytų kokius 5, bet duodu tik 2, virtus aišku :)), skrudintas batonas su sviestu ir braškiu uogiene (TIK braškių!), karštos bandelės be nieko (pačios geriausios!) ką tik iš orkaitės (prieš tai buvę šaldytos ir laukę savo dienos kameroj...)... Jaunajai mamai tai puiki erdvė tobulėjimui, nes kulinarija niekada nebuvo jos stiprioji pusė.


6. Filmukas vs. darželis. Vaizdelis būna toks: vaikas nulipa nuo kėdės papusryčiavęs, atsistoja virtuvės tarpdury ir sako "Noriu filmuko", nesvarbu, kokia diena, koks oras, kuri valanda ir iš vis niekas! Tada jaunoji mama aiškina: "Nea, filmuko nebus, nes eisim į darželį (arba mokyklėlę, tas vienas kartas per savaitę ima kartais ir apsunkina situacijos išaiškinimą :))". Tada dar tenka išklausyti: "Noooooojiu filmuuuuko...........", na, bet jeigu mano nuotaika iš ryto apynormalė, į tai nereaguoju ir greitai pereinam prie kito rytinio punkto.



7. Evakuacija, arba kaip mes išeiname iš namų. Rytais gal kiek ramesnis tas slenksčio peržengimas būna, bet jeigu yra daugiau žmonių nei mes 2, arba jeigu iš tiesų gresia pavėluoti (o mano genuose vėlavimas užkoduota kaip BLOGIS, NEPATOGUMAS, GĖDA), tuomet tikrai gali atrodyti, kad kažkuris namų kampas dega :) Jaunoji mama tai prisėda (pvz. apsimauti vieną kojinę), tai vėl pašoka ir bėga paimti ką nors iš virtuvės/vonios/kambario/kito kambario ar dar kito kambario (nes jei nepaims šią sekundę, pamirš), tuomet vėl prisėda rengtis arba rengti Vilių. Tai gali kartotis daug kartų, priklausomai nuo mamos atminties būklės tą dieną/rytą/vakarą. Ir visas tas procesas būna užpildytas nepertraukiamo Viliaus komentaro: apie tai, ką mato, kas vyksta, ko nesuprato, ką pametė ir ko neranda, kas supyko ar ko neišgirdo... Uhhh, gal tikrai reikėtų įsigyti ausų kaištukus?.... Pagaliau - mes už durų. Gerai, kad durų rakinimas jau pernelyg seniai tapęs automatizmu, kad dar ir apie jį reikėtų galvoti (bet kažkaip instinktyviai stengiuosi tuo metu nekalbėti ir žiūrėti į raktus, spėju, tai mane apsaugo nuo to žudančio nerimo, kuris kartais užklumpa pačiu netinkamiausiu laiku: "ar užrakinau duris?!!!!!").




8. Laukas yra gėris. Kol būname namuose, atrodo, Viliui tas laukas buvęs nebuvęs, bet kai tik išeinam, - vaikas atsigauna. Aš vis dažniau pasakau "laukinis vaikas", čia ne tas, kur neišauklėtas ar itin nepaklusnus, čia tas, kuriam labai labai labai patinka laukas, oras, medžiai, balos, smėlis, žolytės, gėlytės, mašinos, jų lempos, jų numeriai, stulpai, tvoros, gyvatvorės, šaligatviai, klibančios jų plytelės, akmenukai (dauuuuug akmenukų!!).... Neseniai Vilius atrado, kad ir balkonas yra gėris. Mes turime tokią beveik terasą, ir joje kol kas nieko nėra, t.y. jokių baldų, jokių rakandų, ir ji neįstiklinta (šitai-tik per mano lavoną :)). Žodžiu, oro tiek, kiek ir lauke, tai vis pasėdim ten, paspardom kamuolį, pakapstom žemes, pažiūrim į kaimynus :)









9. Vilius eina į darželį. Jau 2mėn. Ryt bus lygiai 2 :) Jam patinka. Nors ne kiekvieną rytą nori ten eiti. Neisterikuoja, bet tiesiog, būna, pasako "Nenoriu į darželį". Na, bet eina. Patinka vaikai, patinka auklėtojos. Jau turi mylimus vaikus ir nelabai mylimus. Mokosi draugauti, mokosi reaguoti į visokį elgesį (na, kaip pvz., kai kiti vaikai mušasi, jam nepatinka, nors spėju ir pats užtrenkia, kai reikia apginti "savo" mašinas). Darželyje Vilius būna pusė dienos, iki pietų miego. Ateinu pasiimti, kai pavalgo pietus, tada visi vaikai į miegučio, o Vilius - namo. Irgi miegučio, bet prieš tai dar truputį pažaidžia. Toks ritmas jau nusistovėjo, jau nebereikia per daug dirbti ir raginti, kad eime ten, šen ar va ten. Kai einame ryte ir jis pamato darželio namą, rodo pirštuku ir sako "Čia mano darželis!" ir sako su džiaugsmu :)


10. Tuo tarpu, kai Vilius draugauja su vaikais, jaunoji mama stengiasi išgauti kuo daugiau gėrio iš tų 4,5val., kol yra viena namuose. Iš pradžių tai buvo gal kiek desperatiškas noras aprėpti kuo daugiau ir kuo greičiau. Didelis tempas turi savo minusų: pameti galvą. Tai, kai pastebėjau, kad imu vis dažniau pamiršti įvairius dalykus, ir kad nebesutelpa visos kirbančios mintys galvoje, šiek tiek susilėtinau (pvz. šią savaitę sakyčiau iš viso tinginiauju, darbo neturiu, ryte vaikštau po mišką (įsivaizduoju sau, kad sportuoju .....), lėtai pusryčiauju (primenu, kad tik-atsikėlus nevalgau :)), paskaitinėju naujienas, ką nors parašau, ką nors pasitvarkau. Vakar jau net nesmagu pasidarė nuo tokio gero gyvenimo). Pusė dienos sau yra gėris. Jei turi darbo, tikrai gali nemažai nuveikti, jei suskaupi, išjungi visokius el-paštus, pokalbių kambarius ir pan. Jei darbo neturi, visuomet gali susirasti namuose - dulkėtų kampų pas mus labai daug. Jei ir tam jėgų neturi, gali knygą skaityti - ištisas 4 valandas, ar įsivaizudojat!?



11. Pietų miegas kol kas šventas laikas. Ir Viliui, ir jaunajai mamai :) Vilius miega nuo 14.30 iki 17.00, nors būna ir iki 18.00., gal net ir iki 19.00 būtų, bet tada jau aš įsikišu (kad nereikėtų žaisti mašinomis iki 23.00!). Kai pabunda po dieninio miegelio, Vilius būna piktas, irzlus, inkščia, zyzia, sako: "mama, mama, mama, mama, mama......" Jokie klausimai ar atsakymai netinka, galima iš viso nieko nesakyti, geriausia palaukti. Šita popietinė popogulinė duobė lyg ir mažėja, jau lengviau pabusti ir lengviau sugrįžti į šį pasaulį. Geriausiai padeda filmukas, sausainis ir arbatytė :)


12. Filmukas. Auga kinomanas, ne kitaip. Ir turi savo skonį, ir nuomonę. Pvz. dabar ant bangos filmukai apie ateivius, robotus, pabaisas, tokie kaip "Planeta 51", "Žvaigdžių karai" (ojojoj!! šitam taikau žiūrėjimo kartų cenzūrą). Ir žiūri juos po dešimtis kartų. Visi kiti - iš bėdos. Dar gal nauja banga tuoj ateis, nes susidomėjo Bembiu :) Kai nėjo į darželį, filmukai buvo mano baubas ir gelbėtojas tuo pačiu, nes jei reikėdavo dirbti, įjungdavau filmuką. Savaitės ėjo, o man kaltės jausmas augo kaip koks auglys. Dabar užtenka vieno - po pietų miego. O kartais ir visai nebereikia. Aišku, jis viso neišžiūri, po gero pusvalandžio patraukia veiklos ieškoti. Bet tokie žodžiai kaip "filmukas", "mutikas", "kopaktas" vaiko žodyne nėra retenybė :)


13. Mėgstamiausias Viliaus žaislas - mašina. Vienareikšmiškai. Turi jų gal 50. Jei kas atneša dovanų, tai tikisi, kad ten bus mašina. Visa kita tinka, bet nedžiugina. Geriausiai patinka lenktyninės, bet tinka ir kitos. Patinka ir mažos, ir didelės. Visos. Tėvelius tai užknisa, bet užtat lengva išrinkti dovaną :) Dar geras draugas - kamuolys. Klausiau Viliaus, kuo bus užaugęs, sakė, "kepšinį žaisiu". Nors paspardyti jam irgi labai patinka: pastato mane į vartus ir spardom. Neseniai pradėjo "kelti" kamuolį į viršų, spėju, teks galvoti apie namų daiktų apsaugą, o tai viską išdaužysim, kas dar čia likę. Formulės yra didis gėris, nes tėtis didis fanatas. Turime namuose modeliukų kolekciją, tai Vilius vis periodiškai pastovi prie stiklinės sekcijos, pavarvina seilę nosytę prispaudęs prie stiklo. Ir vis paprašo "nojiu", bet jau žino, kad negaus, kad čia tik pasigrožėti, tai neatkakliai prašo :)

14. Nespjauna Viliukas ir visokius "darbelius": mėgsta piešti dažais, anksčiau labai patiko vaškinės kreidelės, dabar jų iš viso į rankas neima. Dėliones dėlioja, su pagalba išeina ir visai neblogai. Pirkau į virtuvę tokią lentą, kurios pusė - balta magnetinė visokioms geroms/gražioms/prasmingoms ar juokingoms mintims kabinėti, tai Vilius dabar ant jos vis ką nors piešia, rašo, fiksuoja. Svarstau, kad gal jam normalią pastatomą lentą padovanot. Galės meškius savo susisodinęs mokslint :) Plastilinas irgi geras dalykas, turi tokį naminį, mano virtą. Super daiktas: natūralus, pigus, nevalgomas (nes žiauriai sūrus :)), puikiai minkosi.


15. Žaidimų aikštelės Viliaus netraukia. Jis jose būna tik tada, kai nedaug vaikų, arba dar geriau, jei jų visai nėra. Šiaip geriau į mišką traukia (juk sakiau, kad laukinis!). Ten takeliais takeliais ir kur nors nueinam. O aikštelėje čiuožyklos būtų ta vieta, kur dar įdomu. O supynės, smėlio dėžė ir karstyklės niekam nereikalingi rakandai. Ant supynių pasėdi pusė minutės, smėlio dėžėj pasikapsto hmmm... (nežinau, kiek, nes šiuo metu nebuvo įlipęs, o daržely - nežinau, reiks paklausti :)). Tad mes geriau einame kojytėmis pasivaikščioti, aš jį panešu, kai pavargsta, jei nesijaučiu dar nuvarytu arkliu, tai ir ant pečių pasisodinu (bet kai nukeliu, tai tikrai jau į tuos varganus arklius panėšėju :)).


16. Minia - Viliaus priešas. Kuo daugiau žmonių, tuo mažiau Viliuko. Jei žmonių itin daug, Viliuko nelieka, tik mažas padarėlis didelėm akim mamos glėby. Jei einam į kokią šventę, tai po kelių akimirkų Vilius jau sako: "Mama, einam iš čia". Jei neišeinam, po kurio laiko apsipranta, bet bendrai tai šiuo bruožu panašus į tėtį - kuo mažiau žmonių, tuo geriau, o kai jų nėra - užvis geriausia. Todėl ir darželyje ieškojau mažų grupių, todėl ir didelius renginius einam retai, todėl ir išėję į lauką, einam į mišką, o ne į žaidimų aikštelę.

bus daugiau, nes juk pažadėjau 30 punktų :)

apie sūrį

Tarkuoju mozarela sūrį, Vilius stovi ir žiūri. Klausia: "Kas čia?". "Sūris",- sakau. "Ką darai?",- vėl klausia. "Tarkuoju", - atsakau. "Kad būtų šiltesnis?", - teiraujasi. :) "Ne, kad būtų smulkus", - patikslinu. Atidedu kelis gabalėlius, ir pasiūliau: "Nori gabalėlio?". "Noriu",-sako ir tiesia rankutę. Duodu ir galvoju, kad tuoj išmes, nes mozarela šlapia ir slidi. Neišmeta. Atsikanda. Tada pasilenkia ir spjaudo viską ant grindų, paprastai taip daro, kai neskanu. Klausiu: "Neskanu?". "Čia ne sūris, čia plastilinas", - pareiškia Vilius.

Meilė pagal kinus, bet angliškai

Nepailstančios knygų žiurkelės paskaitė ir aprašė, o man ėmė ir "kablys" įsimetė, ne, ne tas, kai priverstinai kilnoji, bet tas, kai nenurimsti, kol neturi savo lentynoj - paglostai, apžiūri, pauostai ir ... atverti pirmą puslapį ! Tiesa, prieš tai turi susimokėti, neišvengiamai. Taigi, susižvejojau tokiam elektroniniame knygyne Alibris Xiaolu Guo "A Concise Chinese-English Dictionary for Lovers". (Beje, knygos kaina buvo labai jau priimtina (nes ne nauja knyga, iš King County bibliotekos, pasirodo :)), bet štai atsiuntimo - žiauriai kandžiojosi.) Įdomu tai, kad pasirodo, parsisiunčiau large print variantą, tad skaityti buvo patogiau ir smagiau: ne tik raidės didelės, bet ir puslapiai "verčiasi" greičiau :)

Z. atvažiavo į Londoną iš pietų Kinijos. Į visai naują pasaulį, lyg ateivė iš kitos planetos, nes ne tik kalba, bet ir visa aplinka, kasdienio gyvenimo įpročiai, elgesys, net ir mintys, ir už jų slypinti pasąmonė čia visai kitokia. Galėtum sakyti, knyga apie kultūrinį šoką, - taip, tiesa; gal apie Rytų ir Vakarų kultūrų sandūrą, - irgi tiesa; gal dar apie meilę, - žinoma! Ir dar apie savęs ieškojimą, savęs supratimą, savo ištakų ir savos kultūros įsisąmoninimą. Apie nusivylimą ir atkaklumą. Apie atradimus net neieškant ir apie praradimus tikintis išsaugoti.

Graži knyga. Keletas ištraukų (kalba netaisyta :)):

If more people bleeding in native country, then those men not making war in other place.

***

"What privacy? But we living together! No privacy if we are lovers!"

But why people need privacy? Why privacy is important? In China, every family live together, grandparents, parents, daughter, son, and their relatives too. Eat together and share everything, talk about everything. Privacy make people lonely. Privay make familly fallen apart.

<...>How can intimate live with privacy? <...> Maybe people here have problems being intimate with each other. People keep distance because they want independence, so lovers don't live together, instead they only see each other at weekend or sleep together twice a week. A family doesn't live with together therefore the intimate inside of family disappeared. Maybe that why Westerners much more separated, lonely, and have more Old People's House.

***

The emptiness is without form, but the form is also the emptiness. The emptiness is not empty, actually it is full. It is the beginning of everything. (šitos mintys nerealios!!!)

***

I say I love you, but you say you want to have freedom. Why freedom more important than love? Without love freedom is naked. Why can't love live with freedome? Why is love the prison for freedom? How many people live in this prison then?

***

Home is everything. Home is not sex, but also about it. Home is not a delicious meal, but also about it. Home is not a lighted bedroom, but is laso about it. Home is not a hot bath in the winter, but it is also about it.

***

I try to learn more vocabularies to be able to communicate. I try to put the whole dictionary in my brain. But in this remote countryside, in this nobody's wonderland, what's the point of this? It doens't matter of one speaks Chinese or English here; it doens't matter if one is mute or deaf. Language is not important anymore. Only the simple physical existence matters in the nature.

***

Everything is for the next step. So look this nature, life is about the expectation, but not about now, not about today, or tonight. So you can't only live in today, that will be the doom day.

Vaikai - sodininkai iš prigimties

Rašiau straipsniukų ciklą apie vaikus sode/darže ir sodo/daržo naudą vaikams. Čia pirmasis:
http://www.rojaussodai.lt/straipsnis.php?id=1865

Gal pasitarnaus :D

Miegelis daržely

Vakar buvo svarbi diena :) Vilius pirmą kartą miegojo pietų miegelio darželyje. Taip jau išėjo, kad man būtinai reikėjo nueiti pas gydytoją, o kito laiko šią savaitę nebuvo, tik vienas vienintelis ir per patį saldžiausią Viliuko pietų miegą. Tai visaip pasvarsčiusi, nusprendžiau palikti jį visai dienai darželyje.

Iš vakaro Viliui paaiškinau, kad jis kitą dieną pietų miegos su vaikais darželyje. Jam nelabai patiko, sakė nemiegos :)

Ryte vėl priminiau, kad šiandien miegos darželyje ir dar pasiūliau pasiimti kokį nors žaisliuką, su kuriuo norės miegoti (šiaip jis neturi jokio miegojimo žaisliuko ir šiaip jokio mylimuko neturi, tik visos mašinos yra jo pačios mylimiausios :)). Tai jis nieko nepasiėmė, sakė: "Darželyje palikau dvi naujas mašinas, pilką ir raudoną", tai su jom miegos :)

Auklėtojoms susakiau instrukciją, koks jis būna suirzęs ir dirglus pabudęs, kad būna "avarijų" (šlapių paklodžių), ir atsisveikinus su Vilium išėjau.

Per pietų miegelį susirašiau sms'ais su auklėtoja, tai viskas buvo gerai. Po pietų manęs neieškojo (nes buvo informuotas iš anksto, kad ateisiu, kai pamiegos :)), išklausė visų pasakų nepadėdamas galvos ant pagalvės (nes namie neguli, o žiūri į knygą :)), užmigo lengvai, pamiegojo apie 1,5val., tik pabudęs ėmė verkšlenti, ne verkti, o tyliai verkšlenti. Vargšiukas.... Susigraudino tikriausiai, kad ne namuose ir kad mamos nėra, ir dar kad "avarija ištiko".

Bet, kai atėjau pasiimti, tai linksmai siautė su savo geriausiu draugu Kostu. Ir sakė, kad rytoj pietų miegos namuose :)

Bet aš jau žinau, kad visai neblogai pavyko, ir labai svarbiam reikalui esant, galima ir visai dienai išsiskirti.

Raidės

Vilius rašo prie kompiuterio "laišką". Spausdina raides ir klausia:

- Koks čia skaičius?

Sakau:

- Čia raidė.

- Kokia čia raidė?

- K.

- Kokia čia raidė?

- O.

Kartoja:

- O.

Parašo raidę R ir sako:

- O čia raidė vaikšto su dviem kojom!

Tada parašo raidę Y:

- O čia medis.

Gal jis kinietis ar japonas? :)

Mažasis psichologas

Kartais, kai prarandu savitvardą, arba prireikia kartoti daugybę kartų tą patį, pakeliu balsą, na, pradedu rėkti (oi, kaip nesmagu prisipažinti ...). Tada Vilius man sako:

- Mama, nešauk ant vaiko.

Iš tiesų, tokie žodžiai dar labiau nervina, kai esi susinervinęs, na, bet teisus jis kaip niekad :)

Arba:

Dėl ko nors susinervinu, nieko nesakau ir stengiuosi neparodyti, o Vilius klausia:

- Mama, nepikta? Pikta?

Arba

- Mama, nenervuokis!

Vaiko radarai puikiai nustatyti ir suderinti :)

Arba dar:

Po kurio laiko, kai buvau "pikta" arba "susinervavus", Vilius klausia:

- Mama, nusiraminai? Jau nepikta?

Oiiiiii, be emocijų gyvent neišeina, nerodyt nepavyksta (vis tiek pajaučia), kai parodai - auklėja (žinoma, juk netinkamai rodau!!!). Išvada: mamai reikia mokytis, nes vėliau bus dar smagiau :)

Dievo paieškos gyvenant viršvalandžius

Paimu į rankas knygą, tą, kurios lyg ir vengiau. Nes žinojau (maniau, kad žinojau) apie ką ji. Maniau, ji apie mirtį. Tačiau buvau neteisi. Ta knyga apie gyvenimą, apie patį tikriausią žmogaus gyvenimą. Ji apie tai, kaip gyvena mūsų siela, kaip gyvena mūsų juslės, kaip gyvena mūsų baimės, nerimai, viltys ir tikėjimas. Ji apie meilę, pirmiausia - sau. Ji apie Dievo meilę mums.

Pastaruoju metu vis ateinu prie knygų apie žmones, sergančius vėžiu, ar Alzheimeriu. Ir ateinu prie minčių ir svarstymų apie Dievą (hmm, jei kas žinotų mano anstesnį požiūrį ir mintis apie Dievą, religijas ir jų legendas, tai gal kiek ir nustebtų išgirdęs, jog mąstau apie Dievą...). Vengdama Jurgos Ivanauskaitės "Viršvalandžių" bėgau nuo knygos apie mirtį, o iš tiesų atėjau į knygą apie Dievą. Galėtų būti ironiška, bet iš tiesų tai smalsu, įdomu ir gal net savotiškai lemtinga ... Žinodama, jog Jurga buvo rytų filosofijos ir religijos sekėja, nesitikėjau tiek daug jos minčių apie krikščioniškąjį Dievą, Jėzų, Dievo malonę, Dievo meilę.

Skaičiau ir tirpau, nes man buvo leista prisiliesti prie labai intymių žmogaus patirčių, prie sielos džiaugsmo ir sielos raudų. Jaučiausi lyg skaityčiau išpažintį, pačią nuogiausią, pačią nuoširdžiausią.

Vieną vėlų vakarą pabaigiau vieną iš knygos skyrių, užverčiau knygą, paglosčiau viršelį ir ant jo žydinčias pakalnutes, ir apsiverkiau. Gal iš dėkingumo, gal iš begalinio artumo, gal iš jautrumo, gal iš grožio...

Gyvenimas po gyvenimo, gyvenimas, kurį gavai dovanų, geriausi gyvenimo metai (su liga ir ligoje?). Labai gili knyga, pamąstymais apie Dievą taip pat, net jei ir netiki krikščioniškuoju pasakojimu apie Dievą.

"Viršvalandžiai" - imsiu ir imsiu ją į rankas vėl, kad pasinerčiau į savo dienų viršvalandžius.

Metalo griausmas ir ... jūros ošimas

Man vis dar ošia ausyse. Lyg jūra, lyga tyla...

Vakar buvome Metallicos koncerte. Vilniuje!!!!!!! Žiauriai laukiau visą tai laiką, nuo tada, kai įsigijom bilietus, ir žiauriai spirgėjau vakar visą dieną :) Aš nesu ta didžioji jų fanė, kuri klausosi jų muzikos kiekvieną dieną (arba bent kartą per savaitę), bet esu ta, kuri mielai klausosi visada, kai tik išgirsta grojant, ir esu ta, kurią mano gyvenimo vyriškis išmokė juos klausyti, suprasti, įvertinti ir pamilti. Ačiū jam už tai.

Vakar, kai jau stovėjom prie tvorelės ir laukėm, kada, na, kada jie išeis pro tas baltas duris iš užkulisių, širdis iš tiesų spurdėjo. Ir kai užgrojo tradicinis jų koncertų intro (Ennio Maricone muzika), pradėjau šokinėti ir cypti kaip kokia paauglė :) (na, net pačiai buvo keista jausti tokią savo reakciją !). Iš tiesų, nepaprastas jausmas matyti iš TAIP arti tokius energijos užtaisus. Negali patikėti, kad jie tieeeeek daug savęs atidavę publikai (groja nuo 1983m.), turi jėgų ir energijos atiduoti visus save vėl ir vėl ir vėl ir vėl...... Įpusėjus antrai koncerto valandai jau nebegalėjau pakelti vienos rankos, na, niekaip ji nesilaikė viršuje :) O Metallicos vyrai grojo, dainavo, šokinėjo ir užvedinėjo publiką toliau! Jiems virš 40, o man visais 10 metų mažiau, - buvo šiek tiek gėda, kad JAU nebeturiu jėgų šėlti drauge su jais.

Iš tiesų, koncertas man patiko. Labai. Ir labai gaila, kad buvo vienas BET. Bet - garsas buvo LABAI prastas. Aš nesu kokia tai garso operatorė ar režisierė, na, bet nuo pirmos dainos buvo aišku - nešvaru, per garsu, ar dar kažkas ne taip. Tai čia man, čia nieko tokio, aš nesu TA fanė. Po poros dainų pripratau ir šėlau. O mano Tomui - užkietėjusiam Metallicos fanatui - tai buvo pati didžiausia tragedija. Jis taip ir nesugebėjo įsijausti į koncertą ir nuo širdies pašėlti. Jam koncertas buvo prastas, prasčiausias iš visų dalyvautų Metallicos koncertų (o šitas buvo jau 5-as). Labai gaila dėl to, gaila, kad teko nusivilti. Ir ne dėl grupės kaltės, mano supratimu, čia arenos bėda - blogai ten su akustika. Spėju, grupės garso operatoriai paplušėjo, kad išgirstume tai, ką girdėjome.

O ausyse vis dar ošia. Sakytum, tyla spengia, bet lyg ir jūra ošia, kažkur toli toli. Ir užmigti sunkiai galėjau, šiandien jaučiuosi, lyg visai būčiau nemiegojusi (jau kiek primirštas jausmas :)).

Ir dar, džiaugiuosi, kad ėjau į koncertą ne tik dėl pačios Metallicos, dar ir dėl to, kad sutikau jame savo labai seną draugę, kurios niekaip negalėjau rasti kitais - moderniais/virtualiais - būdais. O vakar tiesiog pamačiau ją šalia manęs stovinčią!!!

Sumišę jausmai - džiaugiuosi, kad buvau koncerte, esu dėkinga grupei už energijos pliupsnį, ir esu sutrikusi, nes mano didžiajam Metallicos fanui tenka įveikti didį nusivylimą.

Jei dar negirdėjote Metallicos gyvai, nelaukite, šiandien - dar vienas koncertas. Tikiu, jog jie ir vėl atiduos visus save ir visą savo energiją publikai. Nueikit pasiimti ir atiduoti :)

Pokalbio meistras :)

Šiandien Vilius pabudo po pietų miego lyg gavęs naują "kalbėjimo programą" :)
Pamatė tris kibirėlius-žvakes aukštai ant lentynos, susidomėjo, sako:
- Mama, sakyk, "kurios nori?"
(Kol susivokiau praėjo kelios sekundės...)
Aš: Kurios nori?
Vilius: Mėlynos :)

Po dešimties minučių sėdim visi trys ant sofos ir aš siūlau eiti į mišką pasivaikščioti. Tomas tyli, matau, kad nelabai nori. Vilius ir klausia:
- Tete, einam į mišką, kartu mumis? (kartu su mumis, Vilius prielinksnius praleidžia :))
Ir pats atsako:
- Sakai, ne?
Palaukia sekundę:
- Kodėl sakai ne?

Išlūžom abu su Tomu :):)
Tomas ėjo kartu. Na, kaip gali atsisakyt?! :)

Marijos knyga

Prieš gerą pusvalandį užverčiau paskutinį puslapį, dar neatvėso užkaitę skruostai... O užkaitau tai nuo ko, paklausite? Na gi, nuo intensyvaus skaitymo. Galbūt pažįstate tą jausmą, kai knyga artėja prie pabaigos ir su kiekvienu puslapiu norisi kuo greičiau sužinoti, kas bus toliau ir kaip gi viskas baigsis.... Ir tuomet ne skaitai, o tiesiog skrodi eilutes žvilgsniu ir, atrodo, įmanytum sulystum į tą knygą, - taip ji užvaldo. O galvoje tik sukasi sukasi, siužeto vingiai, klausimai, galimi atsakymai. Ir kiekvienas trukdis išorėje (tikrovėje?) vienareikšmiškai nurašomas kaip nesvarbus :) Tai štai taip "skrosdama knygos bangas" užbaigiau "Marijos knygą" (autorė Gail Sidonie Sobat).

Tai Marijos dienoraštis. Marijos - Jėzaus motinos. Tos pačios iš krikščioniškos legendos apie Dievo sūnų. Tikram katalikui gal kiek ir skaudi ši knyga būtų, bet man, kaip nelabai tikinčiai katalikiška legenda apie Jėzų, ši knyga buvo labai įdomi. Man labiau priimtina istorija apie Jėzų, kaip apie realiai gyvenusį žmogų, galbūt buvusį labai charizmatišką, puikų oratorių ir talentingą žmogų, vedlį ir įkvėpėją, bet tikrą, gyvą, su jausmais, mintimis, keliais ir klystkeliais. Vat šita knyga man padėjo toliau tokią istoriją kurti. Ji apie moterį, kuri aprašo savo mintis ir patirtis nuo tada, kai buvo jauna mergiotė ir bėgo iš namų į viešnamį (!) "tūsintis", iki tada, kai sulaukusi garbaus amžiaus vis dar rengiasi vykti į kelionę. Knyga labai šilta ir jautri, nes joje gyvos moters patirtys, jos tikėjimo abejonės ir pasaulio suvokimas, jos kančios, meilės, nusikaltimai ir atgailavimai, jos darbai, žygdarbiai ir stebuklai. Tai tikriausiai tokia pati fikcija, kaip ir kitos legendos apie Mariją ir Jėzų, bet šitoji man patiko, nes ta, iki šiol buvusi šventoji, Marija priminė mane ir kitas moteris, nesvarbu kada jos būtų gyvenę ar dar gyvens.

Perliukai :)

Su Vilium gulim lovoje, migdomės nakčiai.

Aš: Užmerk akis, fėja atneš sapnelį, mėlyną mėlyną...

Vilius: Bus raudona masina

Aš: Gerai.

V.: O mama sapnuos mėlyną mašiną.

Aš: Aš norėčiau skraidančios...

V.: O tetė - saulę. O katinas - vaikus. O mašinos ... mmmmm ..... medžius!

p.s. Kai šiandien ryte užrašinėjau šitą pokalbį, pamiršau ką sapnuos katinas, Viliaus paklausiau, ir jis kuo puikiausiai pasakė, kad vaikus! :)

***

Gulim ryte susiglaudę. Buvau apkabinus Vilių, bet paskui ranką patraukiau. Vilius sako:

- Nojiu namelio.

- ??

- Namelio.

- Kad apkabinčiau??

- Taip!

***

- Nojiu saunainio su pėdukais.

- O kas yra pėdukai?

- Pė-du-kai!

O tai yra tokios mažos duobutės (kaip su adata padarytos) ant sausainio abiejų pusių, o jis dar perteptas šokoladiniu kremu. Vat taip va.

Garbė lėtumui III. La dolce vita, arba lėto miesto rojus

Malonumas aukščiau pelno, žmonės aukščiau valdžios, lėtumas aukščiau greičio, - tai lėto miesto principai. Bra - citta slow (lt. lėtas miestas) Italijoje, tas pats, kuriame užgimė ir lėto maisto judėjimas. "Citta Slow" manifeste yra 55 įsipareigojimai - tokie, kaip triukšmo ir eismo sumažinimas, didesnis žaliųjų plotų ir pėsčiųjų zonų skaičius, vietinių ūkininkų ir parduotuvių, turgų bei restoranų, kurie prekiauja jų produkcija, palaikymas, aplinką saugančių technologijų propagavimas, vietinių estetinių ir kulinarinių tradicijų puoselėjimas, taip pat svetingumo ir draugiškumo dvasios ugdymas. Viliamasi, kad šios reformos bus naudingos ne tik kaip jų visuma - jos sukels revoliuciją žmonių protuose apie gyvenimą mieste.

Naujausiais duomenimis lėtų miestų pasaulyje dabar yra apie 80. Maždaug du trečdaliai jų įsikūrę Italijoje, kiti - Australijoje, Nyderlanduose, Austrijoje, JK, Vokietijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Pietų Korėjoje. Lėtu miestu gali tapti bet kuris miestelis, kurio gyventojų skaičius neviršija 50 tūkstančių. Taigi, Lietuvoje lėtu miestu gali tapti vos ne visi miestai, išskyrus 6 didžiausius (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Alytus, 2009m. duomenys). Tad jei kas negalite gyventi be iššūkių, galite imtis vieną iš Lietuvos miestų paversti lėtu miestu ;) Kokie Kėdainiai, Palanga, Druskininkai, Trakai ar Biržai, manau, tikrai galėtų tapti lėtaisiais ... (pasvajokime.....)

Į miestą atkreiptas dėmesys todėl, kad jis kaip niekas kitas verčia skubėti, visas tas gaudesys, judesys, stimulų gausa ir kaita verčia, tiesiog įpareigoja, suspėti, aplenkti, būti pirmam ir geriausiam. Kai kuriuos žmones didieji miestai žavi, tačiau tikriausiai visi sutiks, jog jie vargina. Miestuose žmonės susvetimėja: jie nepažįsta savo kaimynų, nežino jų vardų, ką jie veikia gyvenime ir pan.

Kaimo ramybės kultas, tikriausiai, ryškiausias Britanijoje, kur urbanizacija prasidėjo jau seniai, o dabar kas savaitę koks pusantro tūkstančio žmonių gelbstisi nuo miestų bėgdami į kaimą. Londono priemiesčiai, pastatyti pagal "Miesto su sodu" principus, yra patys prabangiausi. Žinoma, mes negalime visi išsikleti iš Londono, Tokijo, Romos, Vilniaus ar Rygos. Ir, kai būtinai reikėtų, daugelis iš mūsų turbūt nebenorėtume. Vis dėlto daugelis norime, kad gyvenimas mieste būtų mažiau karštligiškas. Ką galima padaryti didmiestyje? Nieko? Netiesa! Vienas pavyzdžių - miesto laiko politika. Ji atsirado Italijoje ir paplito Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Suomijoje. Tokios politikos tikslas - paversti kasdienį gyvenimą ne tokiu karštligišku suderinus darbo valandas mokyklose, jaunimo klubuose, bibliotekose, medicinos klinikose, parduotuvėse ir baruose. Pvz.: Bra miestelio rotušė dirba ir šeštadienio rytais, kad žmonės galėtų neskubėdami susitvarkyti biurokratinius reikalus. Kitame mieste mokyklose pamokų pradžios laikas pakeistas tam, kad šeimos jaustųsi geriau. Hamburge gydytojai priima dirbančias motinas nuo 19val. ir šeštadieniais rytais. O nauja ES direktyva bando kovoti su triukšmu miestuose - ji įpareigoja miestus po 19val. sumažinti triukšmo lygį.

Ir čia į areną išeina visagalis greičio aistras kurstantis išradimas - automobilis. Kova su greičiu keliuose tikriausiai vyksta begalėje miestų. Yra daug priežasčių, arba pasiteisinimų, kodėl viršijame greitį. Bet retas, kuris prisipažįsta policininkui, kad greitas važiavimas ir nardymas tarp kitų mašinų miesto gatvėse yra labai smagus, ir kad tai suteikia adrenalino ;) Kaip sakė vienas transporto psichologijos (!) profesorius: "... prie vairo mes visi esame italai. Mes visi vairuojame ne tik galva, bet ir širdimi". Kova su greičiu vyksta įvairiausiais būdais:

* ramios kaiminystės programa (Neighbourhood Pace Program) - jos nariai pasižada vairuoti neviršydami greičio ir tokiu būdu tapdami kitiems "greičio ribotuvais" (super! aš dažnai tokia būnu Vilniuje, ir TIKRAI kai kuriem vairuotojams labai nepatinku :).

* pernelyg greitai mokyklos zonoje važiavusiems vairuotojams leidžiama rinktis: bauda arba susitikti su vietos vaikais. Ir tie, kurie nusprendžia pataupyti pinigų, sėdi paskui prieš klasę papilkėjusiais veidais ir bando atsakyti į panašius šešiamečių klausimus: "Kaip jaustumeis, jei būtum suvažinėjęs mane?", "Ką sakytum mano tėvams, jei būtum nužudęs mane?"... (oooo! mūsiškiams kelių ereliams tokių susitikimų reikėtų. Aš jau vien skaitydama šiurpstu, tai jeigu tiesiai išgirsčiau... Suprantama, jog tai "grojimas" stipriom emocijom, bet manau, verta, jeigu turi efektą).

Reikėtų paneigti vieną mitą: greičio viršijimas - patikimas būdas sutaupyti laiko. Teisybė, ilgoje kelionėje, jei kelyje nėra kitų automobilių, skubėdamas jūs savo tikslą pasieksite greičiau (tikriausiai, visų išbandyta ;)). Tačiau nauda trumpoje kelionėje - minimali. Pvz. padidinus greitį nuo 80km/h iki 130 km/h, atvyksite 54 sekundėm greičiau - ar verta rizikuoti?...

Visų prieš greitį nukreiptų priemonių bėda yra ta, kad jos remiasi prievarta. Žmonės sulėtina, nes privalo taip daryti. Tačiau vienintelis būdas laimėti karą prieš greičio viršijimą - keisti savo santykį su pačiu greičiu. Mes turime NORĖTI vairuoti lėčiau.

Tai sugrąžina mus prie vieno pagrindinių Lėtumo judėjimo keliamų klausimų: kaip pažaboti norą skubėti? Vienas būdų yra tiesiog daryti mažiau, nes užimtas grafikas yra pagrindinė greičio viršijimo priežastis. Kitas būdas - išmokti jaustis patogiai, kai kažkas daroma lėtai. (šitie du būdai, manau, aukso vertės: daryk mažiau (dar pridėčiau - bet geriau, kokybiškiau) ir priimk realybę). Vienoje Anglijos grafystėje net pradėta speciali greičio mėgėjų programa. Visi pagauti viršiję greitį pakviesti lankyti vienos dienos kursus - Greičio supratimo programą. Kiek plačiau apie šią programą. Šios programos metu dalyviai pirmiausia teoriškai susipažįsta su greičio psichologija, aptaria, kokios iš tiesų yra greičio viršijimo priežastys. O jų tik viena - mes, mes patys. Nes mes patys pasirenkame greitį, taip pat galime jo ir nepasirinkti. Tuomet laikas bjauriajai statistikai: mašinai, kuri važiuoja 56km/h greičiu, reikia 6,4metro ilgesnio stabdymo kelio nei mašinai, kuri važiuoja 48km/h. Pėsčiajam, partrenktam mašinos, važiavusios 32km/h greičiu, tikimybė likti gyvam yra 95%, važiavusios 48km/h - ji jau tik 55%, o važiavusios 64km/h - vos 15%. (Visa dar norite važiuoti "šiek tiek" greičiau? Kad suskubtumėt atvažiuoti 90 s greičiau?..)

Paskui programos dalyviai studijuoja įvairias situacijų kelyje nuotraukas, mokydamiesi atkreipti dėmesį į detales, kurių niekaip nepastebėsi važiuodamas greitai. Po pietų jiems būna praktinio važiavimo dalis: iš pradžių vairuoja instruktorius, visąlaik važiuodamas lėčiau nei nurodo ženklai. Važiuodamas jis nurodo, į ką reikėtų atkreipti dėmesį: sporto laukai, pėsčiųjų perėja, autobuso stotelės, žaidimo aikštelės, parduotuvių įėjimai ir t.t. O paskui - programos dalyvio eilė, jis turi laikytis visų greičio ribojimo ženklų, ir turi stengtis matyti detalias kelyje ir šalia jo. Programos pabaigoje didžioji dalis dalyvių gerokai sutrikę ir permąstę savo elgesį kelyje. Jie pasižada neviršyti greičio, galbūt iš tiesų pokyčiai įvyks... (Mano akimis, tokia programa labai reikalinga ne tik prasižengusiems, bet ir visiems, kurie lanko vairavimo kursus. Nežinau, kiek tai veiksminga, kai nesi vairavęs, bet sąmoningumo tikriausiai prideda :)).

Tai tik dalis daugybės idėjų ir pavyzdžių, kaip sulėtinti save dideliame mieste. Bet gal ir iš šitų jums kils minčių, kurias pritaikysit savo gyvenime. Sėkmės lėtume jums linkėdama žadu ir dar vieną dalį apie lėtumą ;)

Terapinė vieta

Ar turite mėgstamą vietą? Mieste, savo namuose, gimtojoj gatvėj? Gal šiaip mėgstate kokią nors vietą, dislokaciją, būseną tam tikroje vietoje? Jei yra kažkas tokio, tuomet galite pasidžiaugti, jog tai ne tik šiaip smagu, bet ir naudinga. Pasirodo, Suomijoje vis dažniaus psichologinės terapijos metu naudojamas toks metodas kaip mėgstamos vietos lankymas. Kai klientas išgyvena didelį stresą, yra nerimastingas ar prislėgtas, psichologai rekomenduoja sudaryti mėgstamiausių vietų sąrašą ir lankyti pavyzdžiui vieną iš jų penkis kartus per savaitę. Didelių tyrimų nereikia, kad suprastum, jog tokioje vietoje žmogus nusiramina, jį užplūsta malonios mintys, pozityvūs jausmai, galbūt net ateina idėjos tinkamiems sprendimams.

Man labai patiko ši idėja, ir nusprendžiau surašyti savo 10 mėgstamiausių vietų, na, kad turėčiau, kai negandos užpuls :) O ir šiaip buvo smalsu pažiūrėti, kokios vietos mano mėgiamos.

Taigi, TOP 10 (bet ne pagal mėgiamumo laipsnį, - niekaip neišsirinkau mėgiamiausios :)):

1. Kavinėje prie lango su vaizdu į gatvę (kad matyčiau praeivius ir galėčiau pasiklysti jų gyvenimo akimirkose...)

2. Knygyne (tarp lentynų galėčiau praleisti neribotą laiką, gaila tik, kad jis dažniausia būna ribotas :) Bet jei tai būtų mano terapijos būdas, tikriausiai pagyčiau labai greitai :)

3. Autobuse, tarptautinio maršruto, na, minimum tarpmiestinio (nerealus laisvės jausmas, kai pajudi iš stoties suvokdamas, kad dabar atsiduodi laiko tėkmei, nes iš tiesų nieko ypatingo neveiki: stebi per langą bėgančius vaizdus, kartais skaitai, kartais snaudi, daug svajoji ir mąstai. Aš visada džiaugsmingai nerimaudavau laukdama tokių kelionių. Jau seniai bekeliavau šitaip...)

4. Vonia, pilna putų, ir dar koks nors žurnalas po ranka. Visiškas relaksas...

5. Baseine + pirtyje. Bet baseinas svarbiau :) Ypatingas jausmas, kai mostas po mosto iriesi vandeniu, o jis glosto viso kūno odą, dar tas kūno lengvumas, plūduriamas... Iš tiesų, kartais baseine pagalvoju, kad gal buvau žuvis praeitam gyvenime? :)

6. Miške. Medžiai, takelis ir paukštelių čiulbėjimas - itin atpalaiduojantis reikalas :)

7. Teatro spektaklyje. Ypač vaikiškam spektaklyje. Kažkaip atsijungiu ir pasineriu kažkur ten, anapus tikrovės, suaugusiųjų gyvenimo rūpesčių ir klausimų.

8. Parduotuvėse (NE maisto prekių). Taip, taip!!! Beveik shoping therapy, bet ne visai, - man patinka vaikščioti ir apžiūrinėti. Pirkti nebūtina. Na, nebent randu kažką itin patrauklaus.

9. Vilniaus senamiestyje. Eini eini eini, dairais dairais dairais, stebi, matai, girdi ir uodi. Jauti, jog gyvenimas ne eina PRO šalį, o brenda PER tave, užkliudo praeivio krepšiu, atsitrenkia bėgančiu vaiku, ar priverčia sustoti cypiančiais mašinos stabdžiais...

10. Lietuje. Na, ne vieta tai, bet iš tiesų be galo mėgstu vaikščioti lietui lyjant su skėčiu. Vanduo po kojom, vanduo virš galvos, vanduo čiurlena ausyse, vanduo smelkiasi per batus, vanduo kapsi už kaklo... vanduo...

O kokiose vietose jūsų siela ir kūnas, sąmonė ir juslės atsigauna?

"Kai užaugsiu, būsiu Alonsas!" arba apie tai, kaip obuolys netoli rieda nuo obels

Mūsų Vilius auto-fanatas. Visiškas, nepalaužiamas (kol kas). Vakar darželyje man sako:"Kai užaugsiu, būsiu Alonsas". Nesidomintiems Formule-1, aiškinu: Fernando Alonso yra Formulės-1 lenktyninkas, šiuo metu lenktyniaujantis Ferrari komandoje, yra iškovojęs pasaulio čempiono titulą. Viso šito Vilius, žinoma, nežino, bet jis girdi, kaip mes su Tomu, žiūrėdami F-1 varžybas, diskutuojam, kalbam, tai ir jis iš paskos. Dabar jis turi 3 žaislines formules, tai jų vardai tokie: Šumakeris, Alonsas ir Masa :) Čia visos yra lenktynininkų pavardės. Šumakerio (M.Šumacheris) vardą jis pats suteikė vienai formulei, o kitoms paprašė mūsų pagalbos.

Ryte pabudęs eina ieškoti mašinų, atėjęs iš darželio, eina žaisti su išsiilgtom mašinom, mėgstamiausias filmukas - "Ratai", dabar jau prašo nupirkti McQueen'o, nors iki šiol neatsiminė tos mašinytės vardo, tai reikėdavo tiesiog lenktyninių mašinų. Kai važiuojam pro nedidukę trasą kartams šalia Mokinių informavimo ir techninės kūrybos centro, tai Vilius visada pažiūri, ar ten kas važiuoja. Spėju, itin džiaugsis, kai Tomas vėl pradės važinėjimo kartais sezoną :)

Darželyje, sakė, galėtų pusė dienos mašinom žaisti ant stalo....

Šiandien auklėtoja sakė, jog visi vaikai eina miegoti pietų miego pasiėmę po mašinėlę (Vilius nemiega pietų ten). O ir šiaip, visi žaidžia mašinom. Klausiu, ar ir mergaitės žaidžia mašinom? Taip taip, sako auklėtoja. Visi 5 (3 berniukai ir 2 mergaitės). Daugumos įtaka, tai vadinama :)

Ir nieko čia nuostabaus, nes Tomas tiesiog pamišęs dėl formulių. Kol jo nepažinojau, tikriausiai net nežinojau, kad yra toks sportas. O dabar esu viena iš fanių, ir visai neblogai gaudausi :) Žinau, pilotų vardus, pavardes, žinau, kokios komandos stiprios, kurios nelabai, žinau kai kuriuos techninius dalykus. O Tomas ne tik žaidžia Formulės žaidimus kompiuteriu, bet ir Internete rado tokį žaidimą, kur turi savo Formulės komandą, perki pilotą, techninį direktorių, turi tobulinti bolidą, ugdyti pilotą, o paskui dalyvauti varžybose, prieš tai nustačius visus techninius ir strateginius parametrus. Žodžiu, visas verslas! :) Tai jūs pasakykit, kaip vaikas gali nemėgti mašinų, kai tėvai tokie? :):)

Garbė lėtumui. II

Tad tęsiam kelionę "kaip sulėtinti savo gyvenimą ir taip patirti didesnį gyvenimo malonumą". Kažkada jau rašiau apie gyvenimo malonumus, tai šiandien dalis antroji: apie maistą, lėtą maistą.

Greitas maistas ir greitas jo ruošimas yra neišvengiamas šioje greičio kultūroje, kurioje viską siekiama atlikti kuo greičiau, kuo daugiau. Įdomu tai, kad 1958m. žurnale "Cosmopolitan" pranašauta (be lašelio liūdesio), kad vieną dieną visas maistas bus ruošiamas mikrobangų krosnelėje, o kad prisimintume laikus, kai maisto ruošimas nebuvo toks greitas, paskleisime virtuvėje dirbtinių aromatų: šviežios duonos, čirškančių dešrelių ar kepinto česnako. Na, o šiandien tokia pranašystė net negalime sakyti, kad pilnai išsipildė: mes taip skubame pavalgyti, kad net nesivarginam uosti kokius nors kvapus. Mane ir pralinksmino, ir šokiravo faktas, kad jau XIX amžiuje vienas apžvalgininkas amerikiečių valgymo būdą apibendrino kaip "praryk, nugurk ir eik".

Dažnai, užuot sėdėję su šeima prie pietų stalo, valgome vieni, ką nors darydami, eidami ar vairuodami, skaitydami, naršydami internete arba rašydami tinklaraštį (hmm, čia kaip aš dabar....).

"Beveik pusė britų dabar vakarienę valgo priešais įjungtą televizorių, o vidutinė britų šeima kartu daugiau laiko praleidžia automobilyje nei prie stalo valgydami. " - Va čia tai žiauriai! Man tas valgymas prie TV yra kažkokia LIGA. Todėl pas mus virtuvėj nėra TV, o svetainėj, kur yra TV, nėra stalo :) Na, būna, valgau žiūrėdama kokią įdomią laidą ar filmą, bet dažniausiai tai būna užkandžiai ir kokia kava/arbata. O pusryčiai, pietūs ir vakarienė - šventai prie stalo virtuvėj. Kai Viliukas buvo mažiukas, tai dažniau jo valgymo kėdutę nustumdavau prie savo sofos priešais TV Na, negerovė, negerovė, bet džiaugiuos, kad netapo tradicija.

O, štai ir "gražioji" greito maisto pusė: greitis atsispindi ir ūkyje. "Cheminės trąšos, pesticidai, intensyvus šėrimas, virškinimą gerinantys antibiotikai, augimo hormonai, veisimas pagal specialią atranką, genetinė modifikacija - kiekvienas mokslinis triukas, koks tik žinomas žmonijai, panaudojamas taip, kad kristų kaštai, išaugtų pelnas ir galvijai bei derlius augtų greičiau. Prieš 200 metų vidutinio dydžio kiaulę (apie 60kg) užauginti trukdavo penkerius metus. Dabar kiaulė vos po 6 mėnesių užauga iki 100kg ir yra pjaunama dar prieš prarasdama pieninius dantis" (vis dar norite kiaulienos? uh, aš jau nebe taip labai.....).

O žinot, restoranai XXa. šeštajame dešimtmetyje į meniu įtraukdavo konservuotas sriubas - jomis didžiuotasi!!!

Mikrobangų krosnelės aštuntajame dešimtmetyje kolonizavo virtuves, o maisto ruošimo laikas imtas skaičiuoti sekundėmis. Atsirado begalė greitai paruošiamų patiekalų - nuo bulvių košės iki plaktos kiaušinienės (įsivaizduojat: suberi pakelio turinį į vandenį, išmaišai, supili į keptuvę, ir po 1min. turi plaktą kiaušinienę?!! Kažkoks iškrypimas...).

"Požiūris į maistą ne visur vienodas. Amerikiečiai valgymui skiria mažiau nei kiti - apie valandą per dieną. Britai ir kanadiečiai ne ką geresni. Pietų Europoje ar Prancūzijoje ne ypatingai geriau, nors atrodo, šios šalys puoselėja tradicinį maistą bei kokybiško maisto kultą. " Bandžiau suskaičiuoti, kiek aš laiko skiriu valgymui, taigi, jei negaminu ko nors įdomesnio, tai per dieną išeitų apie 2val. O jūs kiek laiko skiriat?

Vienas prancūzų gastronomas Jean Anthelme Brillat-Savarin (aš jo negirdėjusi, bet gal esu neišpurusi šioj srity???:)) pažymėjo, kad "tautų likimai priklauso nuo to, kaip jos maitinasi". Na gi, tiesų tiesa. Artimoj ateity visi pavirsime į mėsainius ir spurgas, o aplinką užteršime taip, kad teks evakuotis į kosmosą, kaip tame filmuke "WALL-e" (jei nematėt, būtinai pažiūrėkit! Super! Galėtų būti mokomoji priemonė vaikams :)).

Tačiau tikriausiai jaučiate ir žinote, kad ne visi žmonės prarado sveiką nuovoką ir pasidavė greičio kultui. "Daugybė žmonių jau bunda iš slogučio ir ima lėtėti. Pagrindinio šiuos pokyčius skatinančio judėjimo pavadinimas iškalbingas: "Lėtas maistas". Šį judėjimą įkūrė rašytojas Carlo Petrini 1989 metais. Šis judėjimas gina tai, kas nerūpi "McDonald's": šviežius vietinius sezoninius produktus; receptus, perduodamus iš kartos į kartą; ekologišką ūkininkavimą; meistrų produkciją; neskubų pietavimą su šeima ir draugais. Šis judėjimas taip pat propaguoja ekogastronomiją - idėją, jog geras maistas turi eiti koja kojon su aplinkosauga. Ir vis dėl to šio judėjimo esmė - malonumas ir mėgavimasis."

Tokį lėto maisto judėjimą galime jausti ir Lietuvoje (nors aš manau, kad mes, lietuviai, gal nebuvom taip jau labai nutolę nuo gryno produkto, bet rizikos grupe esame :). Tikrai visi žinome apie ūkininkų turgelius, atsirado ne viena ekologiško maisto krautuvėlė, turime ir tik lietuviškų produktų krautuves. Yra tokia organizacija "VivaSol", kuri skatina miesto ir kaimo bendravimą per maisto produktus, Tatulos programa, skatinanti ekologišką ūkininkavimą ir rengianti ekologiškų produktų muges, dar yra tokia kavinė "Jalta", kurioje maistas gaminamas iš natūralių, vietinių ūkininkų užaugintų sezoninių produktų. O ir prekybos centruose jei tik nori, gali rasti lietuviškų ir/ar ekologiškų produktų. O kur dar kulinarinių knygų bumas!! Tik pirkite ir gaminkite :)

"Daug žmonių žengia žingsnį į priekį ir augina savo derlių. Visoje Britanijoje jauni miestiečiai laukia savo eilės, kol galės išsinuomoti nedidelius žemės sklypelius iš vietos valdžios." Beje, gal kas ieškote tokios žemės netoli Vilniaus? Viena mama siūlė smagų projektą! O jei nenorite kišti rankų į dirvą, vazonai su prieskoniais, svogūnų laiškais ir keliais krapais tikrai ne tik papuoš jūsų palangę, bet sutaupys ir keletą litų ;)

"Maisto gaminimas gali būti kur kas daugiau nei varginantis darbas. Jis susieja mus su tuo, ką valgome - su maisto tradicijomis, skonio magija, sveikata. Maisto ruošimas, suteikiantis malonumo kitiems žmonėms, yra tikras džiaugsmas. Kai tam turite pakankamai laiko, kai patiekalą nebūtina gaminti greitai, maisto ruošimas tampa puikiu būdu atsipalaiduoti. Tai beveik tas pats, kas meditacija.<...> Maisto gaminimo ir valgymo kartu rituale yra kažkas tokio, kas sukuria ypatingus ryšius tarp žmonių. Ne be reikalo žodis "kompanionas" yra kilęs iš lotynų kalbos žodžių, reiškiančių "su duona". Vienos genties indėnai įspėja, jog "greitas valgymas gali sugriauti pasaulį greičiau, nes jis sukelia agresyvumą". O.Wilde panašų požiūrį išreiškė savaip: "Po gerų pietų gali atleisti bet kam, netgi pačiam sau"...

"Dalijimasis valgiu ne tik padeda mums geriau sutarti. Keliose šalyse atlikti tyrimai parodė, kad vaikams iš šeimų, kurios reguliariai valgo kartu, geriau sekasi mokykloje ir jie mažiau kenčia nuo streso, taip pat nepradeda anksti rūkyti ir gerti. "

Na, o šitą tiesą tikriausiai jau žinote: "Smegenims reikia 15min., kad užregistruotų signalą, jog suvalgėte per daug, todėl jei valgote pernelyg greitai, šis signalas ateina per vėlai. Galite suvalgyti gerokai daugiau, nei jums reikia, todėl geriau valgyti lėtai".

Taigi, kaip pradėti maitintis "lėtai":

1) pirkite vietinių, sezoninių produktų; ką galite, pasisodinkite ant palangės, balkone ar darže;

2) daugiau gaminkite pats; svarbiausia ilgai nesvarstyti, kad esi nuvargęs po ilgos darbo dienos, tiesiog nerti į virtuvę, o atlygis bus daugiau nei gastronominims (pritariu!!!). Jei negalite gaminti kasdien, gaminkite didesnį kiekį, ir kitą dalį pašildykite kitą dieną. Tai nebus taip vertinga, kaip šviežias maistas, bet tai nebus ir greitas maistas ar pica į namus.

3) valgykite drauge, su šeima, su draugais, bendraukite, skanaukite, mėgaukitės.

Tas pats prancūzas gastronomas pasakė: "Valgymo malonumai skirti kviekvienam žmogui, kiekvienai šaliai, kiekvienai vietai istorijoje ir visuomenėje; jie gali būti visų kitų patiriamų malonumų dalis ir jie trunka ilgiausiai, kad paguostų mus, kai jau esame patyrę kitus malolnumus".

Sulėtinkit tempą, mėgaukitės maistu, kurį patys pagaminot iš savo paties atidžiai išsirinktų produktų ir pagardinot žolelėm, nuskintom iš vazono nuo palangės :) Skanaus ir iki kito karto!

Pieštuko pusbrolis

Su Vilium vartom knygelę, ten istorijos apie daiktus ("Kvailos istorijos"), viename puslapyje nupieštas parkeris, toks gražus, įmantriai rašo. Vilius klausia:
- Kas čia?
- Parkeris.
- Ne, pieštukas.
- Ne, čia parkeris, jis panašus į pieštuką, bet ne pieštukas.
- Pieštukas.
- Ne, čia parkeris.
- Pieštukas!
- Parkeris panašus į pieštuką, jis pieštuko pusbrolis.
Mąsto...... tada verčia kitą puslapį. Atsakymas tiko :)
Staiga puola versti atgal - ieškoti parkerio. Suranda ir sako:
- Pusbrolis Lukas!
(jo pusbrolio vardas Lukas)