... nes mokytoja graži :)

- Ahh, ir vėl ... Aš nenoriu į mokyklą...

- Ateik, klausyk, - pasakyk nors vieną gerą dalyką apie mokyklą.

- Nea, nėra.

- Pasakyk vieną gerą dalyką, kas tau patinka.

- Nėra.

- Yra, tikrai yra. 

- .grrr...

- Na, kad ir toks, kad tavo mokytoja graži! Ar graži tau tavo mokytoja?

- Mhmmm.

- Tai štai, šiandien eini į mokyklą dėl to, kad mokytoja graži :)

O rytoj sugalvosi ką nors kita. 

(Pokalbis su pirmoku pirmadienio rytą.)

*****

Pastaruoju metu daug galvoju apie mokymą (darbas mano toks :)), mokyklas, mokytojus, moksleivius, ugdymą... Svarstau ir ieškau, kas būtų geriausia mano vaikams, kurie nepaliaujamai auga ir žengia link mokyklos slenksčio. O vienas jį mina jau 6 mėnesius. 

Aš pati mokyklą prisimenu tik gerai. Niekada neturėjau kažkokių didelių problemų, pykčių, traumų ar žlugdančių patirčių joje. Iki 7-os klasės mokiausi sustiprintos dailės klasėje, taigi turėdami per savaitę net 6 dailės pamokas tikriausiai išpiešdavom ir išlipdydavom visus nepasitenkinimus ir paversdavom juos meno kūriniais :) Paskui perėjau į J. Balčikonio mokykloje naujai kuriamas gimnazines klases, kur besimokydama patyriau, ką iš tiesų reiškia mokytis ir mokytis daug. Tačiau net ir ten neturėjau blogų patirčių, jaučiausi gerai, norėjau mokytis, turėjau svajonių ir planų ateičiai. Tikriausiai buvo akimirkų, kai nenorėdavau eiti į mokyklą, bet nepamenu, kad būčiau tai kartojusi kasryt (galbūt mano tėvai galėtų paliudyti skirtingai, būtų įdomu sužinoti...). 

O štai mano septynmetis Vilius vis dažniau kartoja, kad nenori į mokyklą, kad nenori mokytis. Sunku tai girdėti iš vaiko, kuris tik neseniai pradėjo mokytis. Vis galvoju, ar čia jis toks (nes ir į darželį vis nenorėjo eiti), ar tai mokymo metodikos įtaka, kad vaikas nenori mokytis, nors išmokti naujų dalykų kaip ir nori...

Stebėdama jį ir du kol kas dar laisvus nuo taisyklių ir įpareigojimų trimečius svarstau, kokia mokykla jiems tiktų ir patiktų? Dar pernai rudenį aptikau, kad Vilniuje steigiama demokratinė mokykla. Pasidomėjusi supratau, kad tai ir yra TAI, ko aš ieškau savo vaikams. Laisvės ir atsakomybės, dalyvavimo ir pasitikėjimo, partnerystės ir bendruomeniškumo, ir kad viskas sumoje nenumuštų noro mokytis. Neseniai buvau susitikime su demokratinio ugdymo atstovu iš D.Britanijos - Sean Bellamy (Sands demokratinė mokykla). Jis dalinosi patyrimu, kaip pats sprendė, kokios mokyklos norėtų savo dukroms. Taigi, jie su žmona susėdo ir surašė savo lūkesčius mokyklai. Pabandysiu ir aš :)

Aš norėčiau, kad mano vaikai mokykloje išmoktų:

- mokytis

- džiaugtis pasiekimais ir laimėjimais

- priimti nesėkmes ir iš jų pasimokyti

- prisiimti atsakomybę

- nebijoti bandyti

- suprasti, ko jie nori

- bendradarbiauti ir draugauti

- gerbti kitus žmones ir jų nuomonę

- gerbti savo gebėjimus, talentus ir ribas (trūkumus)

- ieškoti sprendimų

Aš norėčiau, kad mano vaikai mokykloje patirtų:

- sėkmę

- nesėkmę

- pažinimo džiaugsmą

- nuobodulį

- įkvėpimą

- nusivylimą

- užsispyrimą/atkaklumą tęsti

- tėkmę (flow)

- susižavėjimą kito žmogaus talentu ar žiniomis

Aš norėčiau, kad mano vaikai mokykloje jaustųsi:

- saugūs

- suprasti

- išgirsti

- gerbiami

- laukiami

ir

laimingi.

Ar tai daug? Manau, kad taip. Bet aš vis tiek to tikiuosi :) Juk turiu teisę į lūkesčius, kaip ir į nusivylimą. Mano galvoje jau kaip ir nuspręsta - mažieji mokysis Demokratinėje mokykloje (jau pradedu taupyti ;)). O su Viliumi dar teks pereiti pasirinkimų ir apsisprendimų kelią. Tikiu, jog priimsime geriausią sprendimą jam, nes spręsime drauge. Ir dar turime 6 mėn. iki antros klasės pradžios :)

Ligoninės sraigteliai

Per savo gimimo dieną dovanų gavau knygyno kuponą, už kurį įsigijau knygą „Auksiniai debesų krašteliai arba Optimisto istorija“. Pagrindinis herojus knygoje ligoninę vadina bloga vieta. Negalėčiau vienareikšmiškai nesutikti. Kai ligoninėje atsiduri jau kažkelintą kartą, patiri įvairiausių jausmų. Ir kai šį rugsėjį ligoninėje atsidūriau jau berods 4 kartą, gulėjimas ligoninėje jau pradeda rodytis ne tik kaip mano ar vaikų sveikatos faktas, bet kaip socialinis reiškinys.

Visų pirma, kai atsiduri ligoninėje, atsiduri visiškoje priklausomybėje ir dalinėje nežinomybėje. Nesvarbu, ar tai vaikų , ar suaugusiųjų ligoninė, nelabai kas teikiasi informuoti apie laukiantį gyvenimo režimą. Kada pusryčiai, pietūs ir vakarienė sužinai pirmą dieną juos patirdamas, taip pat iš patirties sužinai, kas meniu priklauso mamai, o kas vaikams. Nors dienos meniu vis tik gali rasti ant kažkurių durų iškabintą. Tiesa, jei niekas nepasakė ir ligoninėje esi pirmą kartą, tai pirmą dieną taip pat sužinai, kad turi turėti savo puodelį ir įrankius, tualetinį popierių ir muilą, taip pat ir rankšluosčius, apie pižamas ir šlepetes net neužsimenant. Beje, visa tai tikrai gausite,  jei atsidursite reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje, vaikų ligoninėje tai tikrai.

Tebūnie čia bus lyrinis nukrypimas apie tuos skirtumus tarp intensyvios terapijos ir įprasto vaikų ligų skyriaus. Pirmiausia ir tikriausiai svarbiausia – intensyvioje terapijoje jūs gausite tikrai gerą priežiūrą, - gydytojai ir sesutės jus lankys kur kas dažniau, ir laiko skirs daugiau. Galbūt natūralu, nes jie tiesiog daugiau jo turi kiekvienam skyriuje esančiam vaikui, nes mūsų lankytoje intensyvioje terapijoje telpa tik 7 vaikai (o įprastame skyriuje tikrai gerokai virš 20...). Ar dėl to, ar dar ir dėl kitų priežasčių sesutės intensyvioje terapijoje yra švelnesnės, draugiškesnės, labiau prisitaikančios prie vaikų. Tai labai palengvina ir mamos darbą šalia ligoniukų. Buvo gražu žiūrėti, kaip intensyvios terapijos skyriaus vedėja beveik keturiomis ropoja (su stetoskopu rankose) paskui  mano berniuką, žaidžiantį traukinuku, tam, kad paklausytų jo kvėpavimo. Įprastame skyriuje visos gydytojos iki šiol tuo tikslu prašydavo, kad vaikas ramiai pasėdėtų. Intensyvios terapijos  skyriuje sesutės baigdamos pamainą ateina atsisveikinti! Intensyvios terapijos skyriuje neleidžia turėti beveik nieko savo: pižamos vaikams, paklotėliai, visi indai, įrankiai, muilas, dezinfekcinis skystis, rankšluosčiai ir tualetinis popierius. Visko tiek, kiek reikia ir kada reikia. Suprantu, kad tai dėl saugumo ir siekiant išvengti naujų infekcijų, bet ar tai neturėtų galioti ir įprastame ligoninės skyriuje?..

Vis dar niekaip nesuprantu, kodėl ligoninėse prie kriauklės nėra muilo ir rankšluosčių, o tualete nėra popieriaus... 

Grįžtant prie visiškos priklausomybės: būdamas ligoninėje tuo pačiu metu ilsiesi ir visuomet turi būti pasiruošęs, nes bet kada gali ateiti sesutė ir pasakyti, kad einam daryti tyrimą, arba eikite pas tą ir tą gydytoją, arba dar kas nors. Tai ypatingai pajaučiau, kai gulėjau suaugusiųjų ligoninėj: močiutei pasakė, kad iš ryto nevalgytų, nes reikės tyrimą daryti, ir ji laukia vos ne iki pietų nevalgiusi, o niekas taip ir neateina. Paskui užeina pasako, kad šiandien jau nebeišėjo patekti... Norisi verkti, nes juk tai ligoninė, kur žmogus patenka, kad pasveiktų, bet nuo vyraujančio požiūrio gali tik dar labiau susirgti. Vis stebėjausi, kaip atgyvenusiai tvarkomi resursai, kad ir tie patys užrašymai tyrimams: juk ligoninėje gulintys eina tada, kai tiesiog paskambina ir sako, kad galit ateiti. O šiais laikais informacinės sistemos taip toli pažengę ir jomis naudotis galima išmokti labai greitai, tad kodėl negalima įvesti XXI a. registracijos ir žmones iš anksto informuoti apie juos laukiančius tyrimus, procedūras, jų laiką ir vietą, kodėl negalima atspausdinti ir pakabinti ant palatos durų, kad primiršę ligoniai patys pažiūrėtų, kas jų laukia šiandien ar rytoj? Kodėl juos reikia laikyti nežinioj? Atsakymas paprastas – taip lengviau kontroliuoti.

Gulėdamas ligoninėje gali būti visiškoje arba dalinėje nežinioje, tai priklauso nuo paties būdo ir aktyvumo. Jei nieko neklausi, tai ir nežinosi, nei kuo sergi, nei kokius vaistus tau leidžia nei kaip sveiksti. Tikriausiai pasitaikys keletas gydytojų, kurie savo iniciatyva papasakos, kas tau ir kuo  jie nusprendė gydyti. O jei aktyviai klausi ir domėsies, tuomet nežinios lygį gali sumažinti ir iki minimumo. Kažkada turėjau diskusiją šiuo klausimu, ir mano kolega manė, kad tai natūralu, kad turi pats domėtis savo sveikata ir t.t. Sutinku su tuo, bet vis tiek manau, kad gydytojas turėtų paaiškinti viską kiekvienam pacientui  apie jo sveikatą ir numatomus gydymo būdus, net jei tas žmogus to ir neklausia. Ne visi žmonės paklausia, ne visi išdrįsta paklausti, kiti mano, kad apsikvailins, nes nesupras, ką jiems sako.  Ir taip tampa tik didelės pavargusios sistemos sraigteliais.     

Šventės ir kiti reikalai

Štai ėmė ir pasibaigė tos šventės. Gimtadieniai, Kūčios, Kalėdos, Naujieji... Nemažai čia jų susirinkę buvo.

Viliui suėjo 6eri! Lapkričio vidurys dar buvo. Išskirtinis šis gimtadienis, nes pirmą kartą jis norėjo pasikviesti draugų ir pasikvietė. Tiesa, aš vis raginau daugiau pasikviesti, bet jis nepasidavė. Ir gerai, - tikrai buvo smagu ir su negausiu būriu. Pirmą kartą švetnėme ne namuose, o žaidimų kambaryje. Labai pasiteisino! Ir labai pasiteisino personažo užsakymas, - visi buvę suaugusieji (ir ypač aš) turėjome šiek tiek laisvų minučių pasiplepėjimams, kol vaikai šėlo su Supermergina ;) 

Didelis jau Vilius labai. Žingeidus, protingas vaikas. Tiek klausimų jis turi! Kartais tikrai jau pavargstu nuo jų :) Ir emocijų daug turi, ir susitvarko su jom įvairiai :) Dar valią stiprią turi ir norus aiškius ir stiprius. Gerai, kovoja už juos, ieško kelių. Mėgsta piešti labai, sako, kad nori kurti namus, kad bus architektu! Širdis dainuoja, kai tai girdžiu. Kad taip imtų ir neužmirštų iki kol mokyklą pabaigs! :)

Kalėdos šiemet neprisileido jokių naujovių, ir buvo šeimyniškos ir ramios, tokios, kaip visada. Su ilga vakariene, su nekantraujančiu dovanų sulaukti Viliumi, su kalėdinių pižamų rytais. Beje, Kalėdų dienos vakarą, jau sėdint ant Viliaus lovos krašto, sužinojau, kad Viliaus tikėjimas Kalėdų Seneliu susvyravo... Nežinau, dėl kokių priežasčių, bet jis nusprendė, kad jau greitai rašys naują laišką Seneliui ir šįkart rašys jis vienas ir niekam nerodys! "Tik kad Senelis žinotų..."  Na, įtikinau jį dar palaukti iki rudens, nes juk ir norai gali pasikeisti, bet netikrumo sėkla jau pasėta. Bet kažkaip nebijau to momento, kai reikės paaiškinti, kad iš tiesų tai mes visi esame tie Kalėdų Seneliai :)

Labai neleidžiant atsikvėpti teko man vėl kibti į tortų kepimą :) Gruodžiui besibaigiant lipdžiau diiidelį medaus tortą, pjoviau jį pusiau (buvo beveik jin ir jan) ir degiau po dvi žvakutes kiekvienam. Šventimas vyko itin namiškai, šeimyniškai ir net be specialiaus garderobo paieškų, - kaip kas sėdėjo , taip ir torto atėjo ragauti :)  Dždiausia Tautvydo ir Karolio švetės atrakcija buvo tų gimtadieninių dūdelių pūtimas. Išmoko abu ir gerą psuvalandį koncertavo džiaugsmu netverdami :) Kad taip mums, suaugusiems, vis dar reikėtų tiek mažai, kad pasijustume laimingi ir patenkinti... Na, bet kitąmet jau organizuosim mažyliams šventę kur nors su didesniu trenksmu :)

Tautvydas su Karoliu jau berniukai visai., Kalba abu daug ir emocingai. Karolis gal kiek aiškiau, o Tautvydas - greitai ir paukščių kalba :) Draugauja su auklyte jie dienomis, vakarais mane "šokdina". Bet ir pažangos šiek tiek padarė - soskių atsisakė ;) Persikėlė pas Vilių į kambarį gyventi, tai dabar miega visi trys kartu, ir žaidžia kartu, vienas stato, kiti griauna... Mašinos ir lego namuose karaliauja. Bet ar galėtų būti kitaip?..

O tada ir Naujieji atėjo, ilgai nelaukę. Kadangi iš vakaro buvau su kolegomis pašventusi, tai šventimo nebenorėjau. Buvo kaip tame posakyje - aš naujųjų nelaukiau, jie patys atėjo ;)

Prieš pora dienų peržiūrėjau savo metinius planus ir pasižadėjimus, tai kažkaip nesmagu paliko... Ne ką labai pavyko įgyvendint, tiesiog gyvenau diena iš dienos. Drauges kelias mačiau, tai galima pusiau užskaityti, bet blogas merdėjo kaip išbadėjęs liūtas per sausrą. Grįžau į darbą (anksčiau nei planuose buvo), bet ar tai miela darbinė veikla, - sunku pasakyti. Na, nebjauri, tas tiesa, bet su meile man darbas niekaip nesisieja :) O du paskutiniai pasižadėjimai tai visai iš kojų verčia! Pastangos viską suderinti buvo ir yra, bet kiek jose proto, racionalumo, o kiek gryno išgyvenimo, tai gal geriau nematuosiu... Augimas vaikuose ir su vaikais vyksta taip lėtai, kad net gėda būtų vadinti tai augimu. Bėda nelaimė, bet stoviu vietoje. Tai ir būtų tas didžiausias pasižadėjimas šiems metams, - padėti mano pipirams augti, skleistis, pažinti, mokytis ir atrasti, ir jų nestabdyti. Reikėtų kur nors didelėmis raidėmis užsirašyti, tikriausiai ir plakatas per visą sieną nepamaišytų :)

Daugiau planų ir pažadų neturiu, nes šiai dienai vis dažniau prisimenu posakį - one thing at a time, arba  - gyventi po vieną dieną. Tuo remdamasi tikriausiai ir gyvensiu šiuos metus. 

Gražių metų visiems, ir optimizmo širdyse, gal ir man kiek nors nuo jūsų nubyrės ;)

Alzheimeris, ne kitaip :)

beveik išsiblaškiusio Einšteino
 šukuosena :)

Įsigijau Brainoil. Panašu, kad smegenys visai išdžiuvo. Jau kuris laikas man Vilius kartoja "Mama, tu viską pamiršti!"  Bet šiandien jau norėjosi verkti, iš bejėgiškumo, nes ir vėl pamiršau, vėl nepagalvojau arba pagalvojau per vėlai. Važiavau pasidaryti paso (ATK jau turiu, bet planuoju mini kelionę, tad reikės paso). Visa gerai nusiteikusi sėdėjau laukimo salėje, žvalgiausi į kitus žmones, ir stebėjau, kaip vyriškis duoda darbuotojai pasibaigusio galiojimo pasą. Tada pagalvojau, kad aš tai neturiu ką duoti, na, jokio pasibaigusio galiojimo dokumento neturiu. Ir apskritai jokio dokumento neturiu!! Tai kaip mane priims? Dar pasitikslinau, kad tikrai nepriims, nes BŪTINAI reikia ATK. Na, beviltiška, ne kitaip. Plaukus susitvarkiau, veidą nusipiešiau, apsirengiau padabnai, net auskarus prisiminiau įsiverti, bet kad reikia dokumentą pasiimti tai nepagalvojau. Akivaizdus išdžiuvusių smegenų požymis!

Ir visi tie užmiršimai-išsiblaškymai suėda begales laiko. Ir dar, anksčiau aš niekada tokia nebuvau. Buvau organizuota, viską apgalvojanti iš anksto, susikoncentravusi ir numatanti, prisimindavau begales dalykų, net ir smulkmenų. Ir per ausis dūmai nerūko nuo smegenų apkrovimo. Apskritai buvau planavimo maniakė, ir dabar tokia likau, tik ta atmintis šlubuoja nemenkai... Apskritai tai dabartinė situacija kaip koks antausis :(  

Suprantu, kad tai ilgalaikio normalaus miego neturėjimo pasekmė. Miego valandas sudėjus gal ir išeina normalus skaičius, bet nepertraukiamo miego naktį neturėjau jau visus 1,5 metų. Tai štai jums prašom ir pasekmės. Nežinau, ar tie vitaminai ir smegenų maistas padės, bet bent jau galiu tikėtis ir viltis. Ir teks dar labiau viską užsirašinėti, nors ir taip jau 2 kalendorius turiu ... Mamiškas Alzheimeris,ne kitaip.     

Aišku, yra ir kitas būdas, - tiesiog nesikelti naktį. Kaip manot, kiek naktų mano vaikas (arba abu) verks, kol supras, kad niekas neateis, soskės nepaduos ir arbatėlės gerti neduos?.....  "Šššššš" pasakyti gulėdama lovoj  galėčiau, bet kažin ar gelbėtų. Hmmmm, žiauru būtų, gal vis tik aš dar pakentėsiu naktimis, o dienomis pasikabinsiu ant kaklo užrašinę su rašikliu. Nes didžioji dalis mano gerų ir protingų minčių įgavo savybę išeiti ir nebegrįžti. Ir dar tikriausiai pradėsiu rišti mazgelius, tik kaip prisiminti, kas po tuo mazgeliu slepiasi? :)    

Jau 2013m.

Su Naujais Metais ! Nors berods jau per vėlu sveikinti... Kadangi nesveikinau beveik nieko nei su šv. Kalėdom, nei su Naujais, tai leidžiu sau ir pavėluotai tai daryti.

2012 metai baigėsi. Sunkūs buvo. Pamenu, prieš jiems prasidedant skaičiau kokį tai savo horoskopą, kuris pranašavo, kad man metai bus ypatingai darbingi - tiesiog turėsiu nulenkti galvą ir per daug nepurkštaudama dirbti. Tiesiog dirbti. Taip ir buvo! Dirbau, nuo pat sausio 1d. iki gruodžio 31d. 

Sausį - mėginau susigaudyti naujame savo gyvenimo vaidmenyje ir žongliruoti staiga pagausėjusiais gyvenimo sričių kamuoliukais; ž i a u r i a i  blūdijau nuo neišsimiegojimo :)

Vasarį - apsipratus su nauja gyvenimo rutina ieškojau auklytės ir radau nuostabią moterį, kuri praskaidrino mano gyvenimą visus pavasario mėnesius

Kovą - judėjom ir judėjom: pas gydytojus, į masažus, ir vėl pas gydytojus ir vėl į masažus :)   

Balandį - džiaugiausi sulaukusi pavasario

Gegužę - beveik įsidarbinau vaikų baseine :D, - eidavau tris kartus per savaitę ir vis su kitu vaiku ;)

Birželį - džiūgavau sulaukus vasaros ir verkiau atsisveikindama su nuostabiąja auklyte

Liepą - tiesiog vasarojau mieste

Rugpjūtį - atostogavau išsijuosus su visa pabiručių palyda pas senelius ir prie lietuviškos jūros  

Rugsėjį - super greitai pakeičiau Viliuko darželį ir susiradau naują auklytę; intesyviai svajojau apie savo namą...

Spalį - gyvenau rudeninio miesto ritmu, svajones palikau ramybėje; ir pakeičiau auklytę, aha - dar kartą ;)

Lapkritį - sulaukiau pirmųjų mažų kojyčių žingsnių (vienos poros ir dvejų :)), ir švenčiau jau 5 -us mamystės metus

Gruodį - sirgom, visi, aš, visi vaikai, net katinas... Šventėm žiemines šventes pas senelius. Ir dar šventėm dukart po 1 metą :D

13 - man  gana sėkmingas skaičius. Pamenu, į universitetą stojant vieną egzaminą laikėm tryliktoj auditorijoj ir mūsų buvo trylika stojančiųjų, beje  įstojau tryliktu numeriu :)  Jei neklystu, tai magistro darbą gyniausi irgi tryliktą dieną :) Labai tikiuosi, kad 2013 metai bus sėkmingi. Kad bus geresni nei praėję. Kad suteiks stiprybės ir išminties apsispręsti dėl svarbių gyvenimo klausimų, kad suteiks galimybę pasirinkti mielą darbinę veiklą, tiesiog kad žvaigždės ir Likimas susidėlios sėkmingiau. Šie metai kaip ir mano metai: esu gimus Gyvatės metai, šiemet pereinu į kitą 12 metų ciklą. Tyliai viliuosi, kad jie atneš teigiamų pasikeitimų, ir kaupiu tam ryžtą ;)

Tradiciškai žmonės ką nors planuoja pradėdami metus. Aš visada tai darau. Gavau dovanų Beatos kalendorių-knygą, kur yra TIEK daug vietos planams, svajonėms ir idėjoms, kad negaliu atsidžiaugti ja :) 

Noriu, kad mano 2013 būtų tokie:

- su iš naujo susigrąžintais draugais, gal labiau draugėmis ;), - būtinai turiu atgaivinti visus apleistus ryšius :( Nes vis labiau ir labiau jaučiuosi izoliavusis nuo draugystės reiškinio;

-  su miela darbine veikla. Nors ir neplanuoju dar grįžti į darbą pilnai dienai, bet labai atidžiai žvalgausi, kad nepražiopsočiau  t o s  progos; 

- su atgavintu mano blogu ir dažnu pasidalijimu jame apie gyvenimą tarp vaikų :D

- su nuolatinėm pastangom protingai derinti ir skirstyti laiką vaikam, darbam, namam, šeimai ir ... sau;

- su nepaliaujamu mokymųsi auginti, auklėti ir tiesiog būti su vaikais, ir su nuoširdžiausiu pažadu - neberėkti ant vaikų! (gėda...)

Sėkmingų Jums visiems gyvatės metų! 

2+3+(1).Penktas, šeštas ir septintas mėnesiai. Augam, keičiamės ir mokomės.

Aš vis pagalvoju, kaip tas mano dienoraštis gyvena... Vis dėlioju mintis, kaip parašysiu tą , aną ar dar šitą. Bet taip ir lieka jos galvoje. Nugvelbti laiko miego sąskaita nebesinori, o kito laiko nelabai atrandu. Tad ir pertrauka tokia neišpasakytai ilga išpuolė. 

O mažieji broliai auga, keičiasi ir visko mokosi. Mes visi augam ir mokomės. Bent jau aš jaučiuosi nuolat besimokanti. Tikiuosi, ir kiti šeimos nariai supras, jog šitie maži žmogiukai labai daug ko išmoko, galbūt supras ne dabar, bet kažkada gyvenime :)  Aš jaučiu, jog mano vaikai mane moko tarnystės, ne , ne tarnavimo jiems, bet tarnystės, tos, kai suvoki, jog dabar turi atiduoti beveik visą save, kad paskui sugrįžtų, kažkaip, kažkokiu pavidalu, tikiu, jog suprasiu ir pamatysiu kada ir kokiu. Dar mane jie moko begalinės kantrybės, savikontrolės, darbštumo ir atkaklumo, drąsos ir kovojimo už savo tiesą/nuomonę/požiūrį. Ir dar vaikai mane moko atlaidumo, atvirumo ir meilės.  

Taigi, o mažieji žmogiukai: jau visai nebe tokie mažiukai. Jau atšventė savo pusmetinį pusgimtadienį :) Abu jau perkopė 8 kg ribą ir būdami pusės metų svėrė po 8,3kg. Karolis galiausiai pasivijo brolį ir dabar abu vienodi svareliai :) Bet Tautvydas neapleidžia pozicijų :)  Ūgtelėjo vaikinas - 74cm! Karolis tuo tarpu tik 69cm :)  Pasiekimų su kiekviena diena vis daugėja, gali vardinti ir skaičiuoti, kiek širdis geidžia... Tautvydas jau turi 2 dantukus, galime fiksuoti kokius 6,5mėn, kai išdygo :)  Karolis pradėjo pirmas sėdėti, bet ir Tautvydas jau sėdi, tai dabar labai smagu į juos žiūrėti tokius du grybukus besėdinčius :D  Beje, kai pradėjo sėdėti, tai bendrauti tarpusavy labiau ėmė, vis pasižiūri vienas į kitą, pasišypso, bando žaislus atimti viens iš kito. Gėris, ne kitaip, tas brolis šalia :)

Vaikinai jau valgo košes. Kapoja 3 kartus per dieną. Pietums daržovienę, pavakariams vaisinę, o vakarienei - grūdinę. Gal ne visos labai patinka, bet ir labai baisiai nebrokyja mano kulinarinių gebėjimų :) Nuo 7 mėnesio pradės ir mėsytę doroti. Tautvydui, tiesa, nustatė alergiją kiaušiniui, tai ir vištienos negalima jam. O kol maitinu, tai ir pati ant dietos: be kiaušinių ir be vištienos. Stengiuosi, bet visų etikečių akylai nestudijuoju :P

Na, ir dar. Odė auklei. 

Mus paliko mūsų nuostabioji, šaunioji, kol kas nepakeičiama auklė. Kai pasakė, apsiverkiau... Gerai, kad telefonu pranešė tokią žinią. Paskui apsipratau. Bet gaila buvo be galo be krašto ir dar labiau. Jau seniai taip besigailėjau ko nors...

Tada ieškojau kitos. Nieko ypatingo pasiūloj nebuvo. Na, bet atėjo tokia jauna studentė. Padirbo pas mus tik 3sav. Nepatiko ji man, pasakiau, kad nebereikės jos pagalbos. Tuo tarpu jau buvau susiradus kitą, atrodė, tikrai neblogą auklytę. O ji, pyp pyp pyp....., tiesiog neatėjo jau sutartu laiku į pirmą darbo dieną. Ir nieko nepranešė, nei skambučio, nei sms... Taip ir likau nesupratus, kodėl žmonės taip elgiasi... Pasako, kad viskas tinka ir patinka, o paskui tiesiog nepasirodo. Jei kas nors suprantate, pasidalinkite įžvalgomis :) 

Po tokių patirčių vieną dieną visai nenorėjau galvoti apie aukles. Paskui ir vėl ėmiausi paieškų, bet dabar jau ieškau iš lėto ir ramiai. Tad, kol kas gyvenam be auklės pagalbos, ir kas įdomiausia, nėra jau taip itin sunkiau. Kartais net ir paprasčiau (bendraut su niekuo nereikia :), kartais juk būna, kad nesinori kalbėti :)). Na, o jeigu kas pažįstat normalią, atsakingą ir mažus vaikučius labai mylinčią moterį, paklauskit, gal ji norėtų padėti augti dviem mažiem ir vienam kiek didesniam berniukam :)

su Viliuku

Tautvydas, pabudęs po pramiegotos pusmetinio gimtadienio šventės :)

Karoliukas

geriausias kramtukas - baronka :)

pusmetiniai

tikrasis Karolio veidas :D

Tautvydas gerai nusiteikęs

smalsutis tik prabudęs

oooo kas čia??

beveik nuolatinė Karolio veido išraiška :D

mūsų didysis brolis

moka ir gražiai pažaisti ;)

būsimas dizaineris? :)

tryse, vasara balkone

gulim gražiai

o čia sėdim dar gražiau :)

        

Penkiese neskaitant Katino. Pirmas mėnuo

Yra toks vaikiškas žaidimas - Diena-Naktis. Kai pasakai "Diena", reikia bėgioti, o kai pasakai "Naktis", reikia sustingti pozoje, kurioje buvai. Kažkaip man ta seka Diena-Naktis-Diena-Naktis labai taikliai apibūdina dabartinį mūsų gyvenimo etapą. Dieną bėgi bėgi, naktį darai beveik tą patį, tik jausmas, kad laikas sustojęs... O ryte ir vėl viskas nuo pradžių. Kažkurį rytą Tomas pasakė: "Kitas rytas, ta pati diena." Ir iš tiesų, kartais atrodo, kad ir vėl tą pačią dieną pradedi gyventi iš naujo :) Kai kas nors paklausia, kaip sekasi, tai sakau, kad kuičiamės ir tiek :D Juk taip ir yra, - pamaitini, panešioji, atrūgini (oi, šitas reikalas kartais taaaaip užknisa!), pamigdai, pakeiti sauskelnes, paskui už 5 min. vėl jas keiti (nes kuris nors pilietis susigundė priteršti švarutėles sauskelnes! :)), o paskui - ir vėl nuo pradžių. Kaip rašė viena iš mano skaitytų knygų apie dvynukų auginimą - pirmi trys mėnesiai visi yra apie valgymą: vaikų valgymą, jų miegojimą, susijusį su (ne)pavalgymu, atsirūgimą po valgymo ir su tuo susijusį (ne)užmigimą, kakojimą, susijusį su pavalgymu ir tuo, ką valgė, mamos valgymą kažkur tarpuose tarp vaikų valgymo, atsirūgimo, kakojimo ir t.t.
Mūsų mažieji piliečiai per pirmąjį mėnesį tikrai daug valgė, ko įrodymas buvo 1 mėnesio proga įvykęs apsilankymas pas šeimos gydytoją ir pirmoji "techninė apžiūra" :) Tautvydas priaugo 1,5kg (!!!) ir 3cm, tad dabar puikiai demonstruoja 56 dydžio kūdikių drabužėlius. Karolis priaugo 1,3kg (irgi !!!) ir 2cm, kas didžiai nustebino visus jį nešiojusius ir maitinusius, nes bendru sutarimu, jis buvo priskirtas prie mažiukų-valgančių-kaip paukščiukas kūdikėlių. Po teisybei, kai nešioji Karolį, tai beveik nieko nejauti, o kai Tautvydą - tai visai normaliai nusveria rankas, o vėliau pasijaučia ir nugarai. Tikriausiai, kažkur ties 4,5kg yra esminis lūžis svoryje :), nes dabar vienas sveria 4,7kg, o kitas - 4,3kg.
Na, verta paminėti, kad tokius įspūdingus prieaugius vaikinai pasiekė ne be mišinuko įsikišimo. Toks pagerintas maitinimas, akivaizdu, palengvino žandukų auginimą :) Gydytoja net patarė Tautvydui pasilaikyti dietos :) Mamos pieno jie gauna ir gan nemažai. Stengiuosi maitinti kuo daugiau pati arba pagelbsti pientraukis, bet mišinio neatsisakom. Kartais tiesiog abu reikalauja maisto vienu metu, o žindyti kartu kažkaip neįgudau (dar?..). O kad turėt visada pasiruošus nutraukto pienuko irgi nepavyksta, tai tikriausiai su planavimu ne viskas gerai. Yra kur pasitaisyti :)
Antras visų klausimas yra apie tai, kaip sekasi Viliui. Jam sekasi visai neblogai. Brolius jis priima teigiamai. Labai didelių scenų kol kas neturėjom. Na, bet buvo jau kokius tris kartus išreiškęs nusivylimą manimi, kad jį mažiau myliu... Skaudu girdėti ir nėr kaip dorai paaiškint... O labiausiai dėmesio reikalauja besielgdamas netinkamai arba taip, kaip mums nepatinka. Supranti tai, bet ne visada pavyksta atitinkamai sureaguoti. Stengiuosi skirti jam laiko, kai tik galiu, tačiau pastebiu, kad dažnai jis tiesiog žaidžia vienas su savo mašinom, ar patiekus maistą, lieka vienas valgyti virtuvėj, nes visi išsibėgiojo pas verkiančius lialius... Taip gailu ir graudu tada man būna... Aplanko akimirkos, kai taip aštriai pajaučiu, jog mano mažasis numylėtinis tapo vyresnėliu, didžiuoju broliu, su visais iš to sekančiais išbandymais. Viliuosi, jog atėjus laikui, džiaugsmo ir smagumų jiems visiems trims bus kur kas daugiau.
O kol kas euforijos nedaug, tik rutina ir "juodas" darbas ;)

Atostogos... (ir kas sugalvojo tokį pavadinimą šiam gyvenimo etapui?!!)

Nuo lapkričio pradžios atostogauju. Vadinamasis, dekretas. Vis dar piktinuosi ir negaliu suprasti, kas sugalvojo atostogom pavadinti šį gyvenimo etapą!.. Mano akimis nei iki gimdymo, o tuo labiau - po jo atostogomis čia net nekvepia. Na, taip, galbūt kartais pasireiškia proto atostogos :) Bet šiaip manau, kad eiti į darbą yra lengviau nei auginti namuose vaiką/-us. Nors šiaip šis įrašas ne apie tai :)

Taigi, bandau įsijausti į atostogų grafiką, bet nelabai einasi. Vienintelis dalykas, kuris tikrai pasikeitė - tai miegas ir kėlimasis rytais. Jie jau visai pakenčiami :) O visa kita - vieni reikalai... Ir dar Vilius tęsia savo rudeninį ligų maratoną...

O man liko mažiausiai šešios savaitės laukimo, vaikščiojimo kaip žąsis ir burbėjimo, kad negaliu susilenkti ;) Paskutinės šešios savaitės visiems trims, nes kaip tik Kalėdoms gausime dovanų ir būsime jau penkiese, neskaitant Katino :)

Prieš pora savaičių turėjome tiesioginę transliaciją iš pilvuko. 2D, 3D ir 4D echoskopija - labai įdomu! Dalyvavom visi trys (penki ;)), užtrukom vienok, kol abu pilvinukus nuodugniai apžiūrėjo ir dar kol gerus kadrus fotosesijai gaudė. Net man atsibodo gulinėti, o ką jau kalbėti apie Vilių, kuris, gavęs dar vieną patikinimą, kad sesių nebus, norėjo tiesiog eiti lauk :) Bet - vis tiek labai smagu, kad susiruošėm, nes dvynukų matyt jau daugiau nebenešiosiu, tikriausiai, hahaha :D:D:D

Ir kai kas nors paklausia, koks jausmas lauktis dviejų, tai turiu pasakyti, kad fiziškai - jokio skirtumo nuo vieno (čia gal tik kol kas :)). Na, neskaitant tų pirmųjų mėnesių, kai tiesiog dvėsiau........ O šiaip, nėštutė, kaip nėštutė ;) Jaučiuosi didelė, sunku keisti padėtį, nervina dažnas ėjimas į WC ir negalėjimas išsimiegoti naktį. Nervina, kai žmonės žiūūūri, lyg pirmą kartą matytų nėščią moterį (taip ir norisi atrėžti ką nors LABAI nemalonaus ), erzina, kai klausinėja ko laukiuos (koks visų reikalas?!!!!). Iš tiesų, tai per daug visiem nesigiriu, kad nešioju du (kam reikia, tie žino), nes įsivaizduoju, kad sulaukčiau įvairiausių reakcijų (susižavėjimo ir paguodos, ir dar begalės "protingų" patarimų), kurių man visai visai visai nesinori. Bet kartais išsprūsta... Va, kolegė klausė ko laukiu, tai sakau, vaikų. O ji akis išpūtė - "ką? dvynių?!" Dieve, galvoju, kaip dabar išsisukti.... :) Išsisukau. Geriausiai padeda tiesiog patylėti ir šypsotis ;)

Planų galia ir bejėgiškumas

Man labai patinka planuoti. Mėgstu susidėlioti dienos planą, savaitės, mėnesio, visų metų. Patinka, kai pavyksta suplanuotus darbus ir veiklas įgyvendinti, bet jau pramokau pernelyg nenusiminti, jei planai keičiasi, atsiranda netikėtų reikalų ir t.t. Paprastai dienų skrupulingai pavalandžiui nesudėlioju, taip jau būtų ir neįdomu, patinka ir improvizuoti tuose sudėlioto plano rėmuose :) Nors iki šiol labai nepatinka, kai kas nors neateina į suderintą susitikimą arba praneša, kad planai keičiasi, kai aš jau būnu pakeliui... Labiausiai man patinka planuoti atostogų keliones. Tai man didžiausias malonumas! Ne kartą galvojau, jog kelionių planavimas man būtų idealus darbas :) Iš tiesų, po gan nemenkos savo kelioninės patirties negaliu nepritarti Antano Poškos žodžiams: "Kelionę planuoti - džiaugsmas, kelionę vykdyti - katorga, kelionę prisiminti - visko atpildas"! Taigi, planuoti - džiaugsmas...

Buvo ir dar vienas protingas žmogus, kuris išsakė kitą labai taiklią mintį: "Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi". Spėju, jog išvydęs mano šių metų planus ir planelius, Dievas juokėsi iki ašarų, o paskui dar žagsėjo pusė dienos.... Ir paskui nusprendė, kad mano šių metų pamoka bus išmokti priimti gyvenimo netikėtumus, akibrokštus ir atsisakyti planų pernelyg nevirkaujant.

Metų pradžioje kelias savaites sukau galvą, kurį potencialų darbą pasirinkti, kai galiausiai apsisprendžiau, pasirinktas darbdavys pakeitė nuomonę... Aš, kaip pakankamai atkakli ir savim pasitikinti, nusprendžiau laukti, gal vis dėlto persigalvos :) Tuo tarp, kol laukiau, galva buvo užimta finansinių klausimų sprendimu - labai rūpėjo kuo greičiau susimokėti visus mokesčius už 2010m. Ir dar vasaros atostogas pradėjau rimtai planuoti (kur gi atsisakysiu tokio malonumo! :)). Kai galiausiai mokesčių klausimą sutvarkiau ir tikėjausi, jog jau štai - atėjo kiek ramesnis laikas, jis truko kokią visą savaitę :) Tada gavau laišką iš Sodros, kad turiu grąžinti motinystės pašalpos permoką už 2009m. (!!!). Suma įspūdinga, o su ja - ir vėl jokios ramybės galvoje. To nerimo laike sulaukiau pasiūlymo dėl darbo - iš to paties žmogaus antrą kartą, to laukto ir tikėto!!! Sąlygos buvo aptartos, terminai suderinti, išsiskirta su šypsenom iki sutartos datos. Ech, ir kaip tik tuomet nuo debesėlio nusprendė nušokti pas mus angelėlis, kuriais, imu tikėti, būna mūsų būsimieji vaikeliai. Naujojo, išsvajoto ir jau suderinto darbo teko atsisakyti, netekau jo antrą kartą! O dar po dviejų savaičių sužinojau, kad nuo debesėlio už rankyčių susikibę nušoko visi du angelėliai..... Stengiuosi nieko jau nebeplanuoti, tik tikiuosi :)

kur veda gyvenimas

Išnykau iš eterio. Buvau užsiėmusi. Daugiausiai savo mintimis ir jausmais. Bet ir išorėj kai kas vyko :)

Metų pradžioje išbandžiau Buridano asilės vaidmenį. Visai neblogai sekėsi. Tuomet svarsčiau, jog trečias darbo pasiūlymas tikriausiai padėtų apsispręsti. Ir, NEĮTIKĖTINA, aš jį gavau!!!

Vienu metu dėliojau pliusus ir minusus trims darbovietėms: vienai esamai ir dviem potencialiom. Svarsčiau kokias 4 dienas, nors sprendimą žinojau jau pirmą minutę po to, kai išgirdau pasiūlymą. Na, bet pabandyti būti racionalia ir apsvarstyti visus to pasiūlymo privalumus ir trūkumus/ iššūkius, vertėjo.

O tuomet gyvenimas mane nuvedė ten, kur reikėjo jam. Galbūt ir man ten reikia, tik aš dar to nežinau... Tuomet buvo taip: aš nusprendžiau, pranešiau apie savo teigiamą sprendimą būsimam darbdaviui, jis pažadėjo paskambinti kitą dieną dėl susitikimo, kai nepaskambino, manyje sukirbėjo abejonė, bet tik sekundės dalį, ilgiau jai neleidau bruzdėti, vėliau sužinojau, jog pasiūlymas atšaukiamas (keičiamas, nukeliamas, na, trumpai tariant - manęs nebereikia), labai nusivyliau, bet tvardžiausiai gana ilgai, kokias 2 savaites, o paskui liūdėjau, periodiškai užeidavo nesuvokiamas nostalgijos jausmas (toks, kai ilgiesi to, kas net neturėjo progos įvykti), ir dabar dar užeina.

O antrasis pasiūlymas pakibo ore, ir vis dar ten kabo.

Su esama darboviete mezgasi vis tvirtesni ryšiai. Ir nors žinau visus jos minusus, bet ir privalumų vis atrandu. Ir tiesą sakant, panašu, jog liksiu čia, kur ir esu. Yra gan keista atsisukti atgal į mėnesio senumo būseną, nes tuomet jau buvau beveik bebaigianti vidinio atsisveikinimo su šia darboviete procesą. O pasirodo, atsisveikinau, kad sugrįžčiau. Žinot, kaip sakoma, kai prisireikia seno, nenaudoto, jau nurašyto daikto - nuputi dulkes, atsiprašai ir vėl naudoji, tai aš panašiai su savo dabartiniu darbu, - atsiprašiau ir toliau dirbu, tik dulkių dar nebuvo prisirinkę...

Pavaikščiojau paieškų ratais ir grįžau ten pat. Jau net nežinau, ką sakyčiau, jei paskambintų dėl to "kabančio" pasiūlymo. Jau nebenoriu nieko keisti.

O mano vaikas nori, jis nori, kad aš visai nedirbčiau :) Mielai tuo užsiimčiau :)

Įdomu tai, kad visi tie vidiniai svarstymai apie darbą privedė prie išorinių pokyčių asmeniniame gyvenime. Galiausiai ryžausi susirasti valandinę auklę. Kol kas Vilius ją ignoruoja... Nerimo nejaučiu, tikiuosi, jog prisipratins vienas kitą. O aš tomis valandėlėmis lekiu į jogą. Pradėjau rūpintis savo kūnu, bet ir dūšelei šiek tiek nubyra :) Buvau 4 pamokose, kūnas žiauriai kenčia (3 dienas vaikščiojau kaip buratinas medinėm kojom :D), bet protas ir jausmai džiaugiasi pozityvu ir ramybe, nors ir trumpa ;)

Kuriam laikui mečiau knygų skaitymą, nesavanoriškai, - ištiko skaitymo krizė. Kokią knygą bepaimu, visos tampa pamestos ties kokiu 10 psl. Paties skaitymo neužmečiau, bet skaitau žurnalus ir projektų paraiškas. Tikiuosi taip ir įveiksiu tą skaitymo krizę :)

Pasakos telefonu ARBA Lietuviškos ligoninės džiaugsmai ir skurdas

Septynias dienas praleidau ligoninėj. Gydžiau užsidegusius plaučius, arba kaip sakė mano gydytoja - klestinčią abipusę pneumoniją. Šešiaviete palata dalinausi su 5 močiutėm. Mūsų palatos amžiaus vidurkį aš gerokai pajauninau, be manęs jis būtų kokie 74 metai... Koridoriuje sutikdavau ir daugiau jaunų žmonių, tačiau ligoninė vis tik yra jau pensijinio amžiaus žmonių prieglobstis ligos metu. Akivaizdžiai mačiau ir jaučiau, kaip tie patys ar labai panašūs gydymo metodai mano kūną veikia kur kas greičiau ir efektyviau nei kitus - ilgiau gyvenančius kūnus. Tiesą sakant, kartais jaučiau, kad man skiria šiek tiek kitus gydymo būdus, neklausdavau, bet suprasdavau, kad tikriausiai dėl to, jog esu jauna, ir tas jaunas kūnas visai kitaip sveiksta. Per savaitę gavau intensyvią antibiotikų terapiją, fizioterapijos gydymo metodus bei gan griežtą lovos režimą (nieko kito ligoninėj veikti ir negali - tik gulėti ar sėdėti). Ir mano plaučiai ėmė sparčiai sveikti.

Fiziškai lengviausios buvo pirmos 2-3 dienos, kai dar šiek tiek karščiavau, kai norėjosi tik gulėti. Tai tik miegojau, gulėjau, labai nedaug valgiau ir gaudavau nemažai vaistų ir lašelinių. Vėliau jau būdavo vis sunkiau ir sunkiau stumti itin lėtai ligoninėje slenkantį laiką.

Emociškai buvo labai sunku pradžioje, nes žiauriai nerimavau dėl Viliaus, likusio be mamos taip staiga ir be pasiruošimo. Pirmą dieną seneliams teko visaip raminti ir linksminti anūką, o prieš miegelį pasakas sekiau aš - telefonu. Maniau, jau visas dienas taip telefonu seksiu, bet antrą dieną vaikas apsiprato, kad ta mama negrįžta. Nors kas toje mažoje širdelėje darėsi sunku apsakyti, nes ir pykčio priepuolių tėčiui ir močiutei teko atlaikyti, ir liūdesio bangų, ir dainelių tokiu štai tekstu: "noriumamytės,noriumamytės,noriumamtyės,.....(ir taip kokius 40 kartų!)".

Lietuviška ligoninė gan skurdžiai atrodo, na, bent jau tas skyrius, kuriame aš gulėjau. Sienos aptrupėję, nuo lubų krenta tinkas, baldai seni ir aplūžę. Sesutės dirba žiauriu krūviu ir tempu. Ligoniai prižiūri vieni kitus, nes sesutės ir slaugės nepajėgios visus tinkamai aptarnauti. Bendrai aptarnavimo lygis kartais siekia viduramžius, o bendra vadyba ir organizavimas retai suprantami. Ligoninėje tikėtumeisi, kad ligonis pats svarbiausias, bet po savaitės gyvenimo ten, suvokiau, kad ligonis tik mažas sraigtelis didelėje ligoninės mašinoje, kurios pagrindinio tikslo net ir nespėjau suprasti. Tikėtiniausia, jog tas tikslas yra koks nors lėšų taupymas...

Nors turiu pripažinti, kai kurie darbuotojai savo darbą atlieka nuostabiai, pasišventimas darbui ir tarnavimas žmonėms tiesiog sklinda iš jų. Labai norisi, kad jie būtų tinkamai įvertinti ir finansiškai.

Ligoninėje labai greitai galima pavirsti tokiu ligoniu-ligoniu. Gan paprasta atsiduoti gydytojų ir seselių malonei ir laukti, kol jie pagydys. Tačiau tiesa ta, kad reikia pačiam gydytis, reikia klausinėti, ką ir kodėl tau daro, kokius vaistus ir kodėl duoda/leidžia, kokias procedūras tau nori paskirti, gal priminti ar prašyti tam tikrų procedūrų. Nepakanka tik laukti sveikatos sugrįžtant, reikia eiti link jos ir galvoti, ką darysi, kai grįši namo - kaip prikelsi organizmą po anibiotikų atakos ir kaip saugosi jį nuo panašių ligų ateityje. Mačiau moterį, kuri sirgo tuo pačiu plaučių uždegimu, tačiau per tą pačią savaitę jai visai nepagerėjo, ji ir toliau negalėjo pati nueiti iki tualeto, ir toliau valgė tik du kąsnius per pietus. Išleido mus iš ligoninės tą pačią dieną, tačiau aš išėjau savo kojom (ir jom parėjau iki pat namų), o ją giminaitė išsivežė vežimėliu - iki pat mašinos durelių. Žinoma, kiekvienas organizmas kitoks, ir kiekvieno rezervai pasveikti kitokie, tačiau pasirinkimas sveikti ar likti ligoniu-ligos auka slypi galvoje.

Buridano asilė ARBA Nuosavo tyrimo NEpabaiga

Vargšas Buridano asilas: nors galėtų džiaugtis laisva valia ir galimybe pasirinkti, lieka ir alkanas, ir kankinamas troškulio. Štai gyvenimas ir mane nustebino: suteikė puikią galimybę pažinti save ir įsitikinti, kad esu visai nebloga Buridano asilė. Net ir pati nežinojau, kad taip puikiai moku mindžiukuoti vietoje ir nieko nenuspręsti! Na, bet turiu ir kuo pasidžiaugti - pasirodo mano gebėjimai nuspėti ateitį visai pagirtini ir gal net turintys perspektyvą :) Mano nuosavo tyrimo galutinėje ataskaitoje užsiminiau, kad darbo susiradimas - tai dar ne pabaiga, ir buvau labai teisi. Jau beveik 2 mėn. kaip dirbu naujame darbe. Kojas jau tikrai apšilau, kėdę irgi jau spėjau pazulinti, net kompiuterio pelę sugebėjau sugadinti! :) Ir štai pačioje sausio pradžioje, kai žmonės lyg iš naujo pradeda kasdieninę rutiną ir iki kokios sausio 5-6d. net džiaugiasi, kad yra rutininių darbų ir nereikia nieko galvoti..., tuo ramiu ir iššūkiams dar nepasirengusiu laikotarpiu aš sulaukiu skambučio, kuris mane viens-du ir pastato kaip asilę tarp dviejų kibirų.... Sulaukiau pasiūlymo pereiti dirbti į kitą įmonę. Gavau laiko viską apgalvoti. Net į pokalbį nuėjau, kad sužinočiau daugiau detalių. Ir dabar sėdžiu kaip ta asilė paveikslėlyje.........

Įdomiausia tai, kad abi darbo vietos yra patrauklios, viena - vienais aspektais, kita - kitais. Na gi, pasidalinsiu tuo pliusų ir minusų sąrašu. Gal kam kils kokių aukso vertės minčių ir įžvalgų, nes aš jau pradėjau laukti ženklų iš žvaigždžių ir nepažįstamų praeivių :D

Įmonė X- dabartinė darbo vieta:

+ aš joje jau dirbu, - adaptacija jau praeita, žmones jau pažįstu ir t.t.

+ nedidelis kolektyvas (apie 80 žmonių), - visus galima pažinti, beveik visus jau ir pažįstu.

+ fainas jaunas kolektyvas.

+ darbas ne pernelyg apkraunantis smegenis (arba dar nespėjo apkrauti), ne pernelyg įpareigojantis, na, žodžiu, galiu ramia dūšia atsistoti 17val. ir išeiti į namo ;) O tai reiškia, kad dar galima suspėti nuveikti ką nors kitokio savo asmeniniame arba visuomeniniame gyvenime.

+ darbas patogioje vietoje centre, per pietų pertrauką galima ir reikalų šiek tiek sutvarkyti :) Nors privažiuoti nelabai patogu.

+ įmonės įvaizdis visai geras (kiek man žinoma).

+ šaunus, protingas ir kitaip teigiamas įstaigos vadovas; mano vadovė irgi ok.

- darbas gerokai "popierinis", daugiau priežiūros ir koordinavimo, nei tiesioginio darbo su mokymais.

- atlyginimas nedidelis, vargu ar augs, papildomų atlygio priemonių nėra.

- profesiškai nelabai yra kur tobulėti, perspektyvos nelabai kokios, jaučiu, kad galiu duoti daugiau, nei šiuo metu jiems reikia...

- man žiauriai nesmagu, kad tektų išeiti pradirbus tik pora mėnesių, jaučiuosi nepateisinusi lūkesčių (nors mane tame darbe kai kas jau ima erzinti).

- valstybinė biudžetinė įstaiga.

Įmonė Y-naujai siūloma darbo vieta:

+ darbas įdomesnis ir labiau tiesiogiai susijęs su mokymais, kompetencijų ugdymu ir pan. Turėtų būti nemažai kūrybos, sistemų sudarymo ir pan. (o sistemos man patinka :))

+ profesinis tobulėjimas ir perspektyvos augti kur kas didesnės (nebūtinai karjeros laiptais, man tinka ir horizontali karjera ;)).

+ kolektyvas pakankamai jaunas (čia kiek spėjau pastebėti laukdama pokalbio koridoriuje :)).

+ gerooookai didesnis atlyginimas ir tikėtini papildomi atlygiai.

+ darbo vieta patogiai pasiekiama, gal net patogiau nei dabartinė.

+ personalo departamento vadovę pažįstu (beveik draugė, ji mane ir kviečiasi ateiti), - puiki specialistė, įkvepianti vadovė, kūrybinga ir energinga, iš tiesų - pliusas pliusiausias :)

-+ dar viena adaptacija naujame žmonių kolektyve ir dar viena nauja įmonės veiklos sritis, į kurią reikia įsigilinti (nieko baisaus, bet energijos suryja gerokai).

- labai didelė įmonė (beveik 3000 darbuotojų per visą LT).

- daug žmonių, tai ir darbo krūvis atitinkamas.

- tikėtina, darbas joje pareikalaus daugiau mano pastangų, energijos, didesnio ir tikslesnio mūsų šeimos planavimo (Tomui planavimas - tai tam tikra tobulėjimo sritis :))

- gali būti keblumų derinant darbą ir vaiko ligas, darželio reikalus ir pan. (nors , tikiu, kad viskas suderinama, - optimistė, ech... :))

- įmonės įvaizdis turi dėmių, na, toks visoks, neaiškus ir pan...

- įmonė ne biudžetinė, bet valstybės kontroliuojama (o iš to visokios papildomos peripetijos, srovės ir kt.)

Reziumė:

dabartinė darbo vieta: 7 pliusai ir 5 minusai;

nauja siūloma darbo vieta: 6 pliusai, 6 minusai ir vienas šiaip komentaras :)

Lygiosios! Štai ir priežastis jaustis visiška Buridano asile!!!

Iš tiesų, tai visai jos ne lygios, o kaip žemė ir vanduo, ir kur man bus geriau, turiu nuspręsti tik aš pati. O gal kokia trečia vieta padėtų apsispręsti?...

Mano nuosavas tyrimas. Ketvirtoji - galutinė - ataskaita. Dar ne pabaiga :)

Mano nuosavas tyrimas baigtas. Gavau darbo pasiūlymą ir jį priėmiau. Tai įvyko praėjusį antradienį. O į naują darbą žengsiu jau šį trečiadienį!

Iš tiesų labai viskas netikėtai greitai ir sklandžiai susidėliojo :) Jau net pradėjau tikėti, kad tikrai koks Likimo pirštas čia mane vedžioja ir kryptį rodo... Istorija štai tokia man nutiko:

Užmačiau, kad viena valstybinė įmonė ieško mokymų specialisto. Susigalvojau, kad ir aš galiu kandidatuoti. Nebuvo taip jau viens-du ir padaryta, - reikėjo paruošti kopijas įvairių svarbių dokumentų ir dar viską pristatyti gyvai, t.y. nunešti į biurą. Galėjau siųsti registruotu paštu, tačiau tuomet būtų reikėję apsilankyti pas notarą :) Jau anksčiau žinojau, o dar ir pasitikslinau, jog toje įstaigoje štai jau 8 metai dirba mano buvusi kambariokė iš bendrabučio laikų. Mąsčiau, kad reiktų kaip tai pasisakyti apie mano bandymus, bet kadangi daug metų jau ryšių nepalaikom, tai nieko ir nedariau. BET... Likimas man ir čia pagelbėjo,- sulaukiau vieno senų laikų draugo skambučio, jog organizuojamas bendrabučio chebrytės susitikimas, o jame bus ir mano buvusi kambariokė :) Ir dar, dieną prieš mūsų draugišką susitikimą sulaukiau kvietimo į pokalbį dėl darbo toje įstaigoje. Nerealu! Panašu, jog man tik reikėjo atlikti pradinius ėjimus, o visą kitą pajudėjo, lyg būčiau pastūmusi domino kaskados pirmąją detalę...

Tad šeštadienį pasidalinom nuotrupom ir svarbiais momentais iš savo gyvenimų, o antradienį jau lengvai drebinau kinkas prieš 7 žmonių atrankos komisiją :) Po atrankos pokalbio ant laiptų sutikau tą savo ex-kambariokę (tikriausiai irgi Likimas liepė jai išeiti iš savo kabineto, nes aš buvau nusprendusi neskambinti jai tik tam, kad konstatuoti faktą, jog pokalbis baigėsi :)).

Man labai patiko tos įstaigos pasirinkta atrankos procedūra: atrankoje dalyvauja pats vadovas ir dar krūva svarbių asmenų :), jie "pravaro" blic pokalbius (apie 10min.) su visais kandidatais, tada pasako, kad apsispręs šiandien ir paskambins tam, kuris laimėjo konkursą. Visi kiti, nesulaukę skambučio tą dieną, žino, jog paieškų kelias dar nesibaigė. Man, kaip turinčiai patirties su ilgom ir, dievaži, kankinančiom atrankom, toks procesas atrodė neįtikėtinai efektyvus!

Visą dieną nepaleidau telefono iš rankų, ir tuo pačiu vis svarsčiau, o jeigu paskambins, ką sakysiu? Ar taip ir sutiksiu, ar dar ką nors svarstysiu? Ar tai jau bus "štai - viskas!"?... Galvos laužymas, ne kitaip :)

Kelios minutės po to, kai jau nusprendžiau, kad man nepaskambins, sulaukiau skambučio :) Viskas, pabaiga! Taip džiaugiausi, kad net pamiršau paklausti dėl konkrečių darbo sąlygų :P

Štai taip greitai ir beveik neskausmingai nuo trečiadienio pradėsiu dar vieną etapą. Vėl būsiu ta, kuri turi nuolatinį darbą, nebereikės sakyti, jog dirbu iš namų (kas buvo labai smagu !). Žinau, kad reikės daugiau bėgti, daugiau spėti per tą patį laiką, kad turėsiu mažiau laiko svajoti, kapstytis, ieškoti... Nors... jau pasiilgau darbo, rutinos, kai keliesi, eini, dirbi, pietauji, važiuoji namo ir t.t. Nauja bus ne tik darbovietė, bet ir tai, jog šioje rutinoje visada gyvens Vilius su savo vaikišku rutinai nepasiduodančiu pasauliu :)

Kažkurią dieną bandžiau sudaryti mintyse sąrašą, ką prarasiu, kai pradėsiu dirbti? Galimybę pasivaikščioti rytiniame miške, daugybę laiko svajonėms, įvairios informacijos paieškoms, laiką visuomeninei veiklai, galimybę pratingėti visą dieną, kai labai nesinori nieko veikti, galimybę keltis vėliau ir gultis, kada užplauks :) Nors gerai pagalvojus, visa tai darydavau ir tada, kai dirbau, juk dar pamenu :) Ir man labai labai galioja taisyklė, jog kuo daugiau turi darbų, tuo daugiau padarai (ir man dar galioja pratęsimas - ... ir tuo geriau jautiesi :)).

O dabar laikas statistikai:

- laikas: 4 mėnesiai - nuo liepos 7d. iki lapkričio 9d.

- išsiųsta: 35 CV ir motyvaciniai laiškai; 23 - pagal skelbimus, 12 - konsultacinėms įmonėms.

- pozicijos: 19 kartų kandidatuota į personalo valdymo poziciją, 4 kartus - į kitas pozicijas, ir 12 kartų - į duomenų bazes.

- atgalinis ryšys: 5 kvietimai į pokalbį, 2 iš jų jau po to, kai turėjau darbo pasiūlymą :) ; 1 laiškas, jog mane kvies į pokalbį, tik atranka nusikelia į metų pabaigą; dar keli laiškai iš konsultacinių įmonių, jog gavo mano CV ir kvies jeigu...

- CV forma pakeista 1 kartą, dabar turiu 3 skirtingus gyvenimo aprašymus: Europass CV lietuviškai, Europass CV angliškai ir paprastą CV lietuviškai :)

- kiti dokumentai: turiu tokį visai neblogą motyvacinį laišką ir netgi gražiai surašytą asmeninių privalumų sąrašą ! :)

Smagu tai, kad sulaukiau susidomėjimo skambučių, kai jau turėjau priimtą sprendimą. Vadinasi, tikrai tiesiog reikėjo išlaukti :)

Tyrimas baigėsi. Šiek tiek liūdna, nes visuomet liūdna, kai kažkas baigiasi. Ir neramus drugelis kirba pilve, nes visuomet neramu, kai prasideda kažkas nauja. Ir dar - gaila, kad paklausta, kuo užsiimu, jau nebegalėsiu atsakyti, jog esu laisvo oro ir viso savo laiko direktorius :)

Mano nuosavas tyrimas. Pirmoji tarpinė ataskaita.

Jau rašiau anksčiau, kad ieškau darbo. Kadangi sekasi ne taip jau ir gerai šitame fronte, jaučiu, kaip pradedu panikuoti. Vis labiau nerimauju, kad per tuos metus "namuose" tapau neįdomi, niekam nereikalinga kaip darbuotoja ir visaip kitaip ne tokia...... Tai sumąsčiau iš šitos situacijos pasidaryti pramogą :) Na, tokį lengvą lauko tyrimėlį atlikti - per kiek laiko įmanoma jaunai mamai susirasti darbą šiuo ekonominiu laikotarpiu Lietuvoje.

Taigi, startinės sąlygos:

- jauna mama (na, juk vis dar jauna, man 33 :))

- sūnui - beveik 3 (jei tiksliau - 3 bus lapkritį)

- išsilavinimas - aukštasis, magistro laipsnis

- darbinė patirtis - 7 metai

- profesinė sritis - personalo vadyba, mokymai (pačia plačiausia prasme, nes esu kūrusi mokymo programas ir vedusi mokymus labai įvairioms auditorijoms: nuo jaunų užsienio savanorių iki įmonės vadybininkų), esu dirbusi ir su ES remiamais mokymų ar mainų projektais

- darbinės patirties pauzė - 2 metai, trečiuosius vaiko priežiūros "atostogų" metus dirbau savarankiškai (ir oficialiai!) iš namų įvairius projektinius darbus (nors tai, panašu, nelabai kam įdomu...)

P.S. Mano dabartinė darbovietė, kurioje "kabu" vaiko priežiūros "atostogose" gerokai susimažinusi, ir nors darbų turi, nelabai aš noriu pas juos grįžti... Sakysit, labai jau aš išranki? Gal ir taip. Bet dirbti tai, kas man visai neįdomu, irgi nenoriu.

Paieškų objektas:

pageidautina nuolatinis (nors svarstyčiau ir terminuotą ar projektinį variantą) darbas personalo valdymo, mokymų organizavimo ir koordinavimo, projektų valdymo srityje. Darbo pobūdis gali būti gan įvairus, labiau priklauso nuo įmonės/organizacijos.

Traukia tarptautinės įmonės, nes jose kiek daugiau tvarkos, apibrėžtumo ir tęstinumo (lietuviško kapitalo įmonėje teko dirbti visus 4 metus, nors jausmas buvo, kad atidirbau visus 10 :D ). LT kapitalo įmonės - puiki darbinė ir gyvenimo mokykla, bet dar kartą grįžti į ją netraukia. Nors... jei kas kviestų, būtinai apsvarstyčiau pasiūlymą ir galimybes. Kaip sakoma - nespjauk, nes dar kokį būsimą viršininką apspjausi :)

Tyrimo pradžia: 2010m. liepos 7d. Tą dieną išsiunčiau savo pirmąjį CV dėl nuolatinio darbo. Na, buvo dar vienas bandymas gegužę, net interviu buvau pakviesta, bet to nelaikyčiau labai rimtu pareiškimu, nes ir pati dar nebuvau apsisprendusi išeiti į rimtus darbus.

Priemonės:

- interneto portalai, kuriuose skelbiamos laisvos pozicijos. Man patraukliausi - cv.lt ir cvonline.lt Kartais aplankau cvmarket.lt , bet nelabai ką įdomaus ten randu.

- Lietuvos ryto dienraščio šeštadienio numeris. Keletą kartų pirkau, kartą skelbimus peržvelgiau stovėdama parduotuvėj (na, gaila man tų 4 lt tik už skelbimų paskaitymą :)). Reikėtų nueiti į biblioteką ir paskaityti ramiai atsisėdus :)

- draugų informavimas: prie progos vis paminiu jiems, kad ieškau darbo, kad turėtų galvoje, jei kas užsimins. (Va, ir dabar jums miniu apie tai ;))

- mane dominančių įmonių interneto svetainių karjeros skilties peržiūra, kartais tik ten būna skelbimai apie laisvas pozicijas. Jei yra galimybė - savo duomenų nusiuntimas.

Statistika:

- praėjo 3 mėnesiai: nuo liepos 7d. iki spalio 8d.

- CV ir motyvacinis laiškas išsiųsti 18 kartų (17 - pagal skelbimus, 1 - tiesiai įmonei pasinaudojant jos interneto svetainėje esančia CV forma).

- aplikuota į personalo valdymo poziciją - 14 kartų, į kitas pozicijas - 4 kartai.

- gauta atgalinio ryšio - 2 laiškai, ir tie patys tik patvirtinantys, kad gavo mano CV :(

- sulaukta skambučių su pakvietimu į interviu - 0! Vienas didelis ir labai apvalus NULIS!

Papildomos įgyvendintos priemonės:

- pakeista informacija ir jos išdėstymas gyvenimo aprašyme - 1 kartą. Gal geriau - 2 :) Nes CV turiu tai du: vienas lietuviškai, kitas angliškai.

- motyvacinio laiško turinys keičiamas kaskart siunčiant naują laišką, priklausomai nuo įmonės ir ieškomo darbuotojo pozicijos.

- išsiųstas CV į konsultacinę įmonę, kuri atlieka atrankas, joje dirba mano pažįstama.

Vilities prarasti neleidžia:

- faktas, jog dalis atrankos konkursų dar nesibaigę, t.y. dar nesibaigęs terminas siųsti CV.

- ruduo - aktyvus laikotarpis ieškant naujų darbuotojų ar vykdant kokius personalo "perstumdymo" darbus, tad tikiuosi ir daugiau įdomių skelbimų.

Tolesni veiksmai:

- toliau sekti darbo skelbimus

- dar kartą perrašyti CV, šį kartą gal visai radikaliai pakeisti, svarstau - gal atsisakyti Europass CV formos, nors ji man ir labai patinka, bet gal nepatinka tiems, kurie ją gauna?.....

- kad nenuvažiuotų stogas - užsiimti savanoriška veikla :) O jos turiu! Net dviejose organizacijose ;)

Kita tarpinė tyrimo ataskaita: po 2 savaičių, arba po pirmo reikšmingo įvykio :)

p.s. O čia jei ir jūs ieškote darbo, keletas patarimų, beje, visai gerų.