... nes mokytoja graži :)

- Ahh, ir vėl ... Aš nenoriu į mokyklą...

- Ateik, klausyk, - pasakyk nors vieną gerą dalyką apie mokyklą.

- Nea, nėra.

- Pasakyk vieną gerą dalyką, kas tau patinka.

- Nėra.

- Yra, tikrai yra. 

- .grrr...

- Na, kad ir toks, kad tavo mokytoja graži! Ar graži tau tavo mokytoja?

- Mhmmm.

- Tai štai, šiandien eini į mokyklą dėl to, kad mokytoja graži :)

O rytoj sugalvosi ką nors kita. 

(Pokalbis su pirmoku pirmadienio rytą.)

*****

Pastaruoju metu daug galvoju apie mokymą (darbas mano toks :)), mokyklas, mokytojus, moksleivius, ugdymą... Svarstau ir ieškau, kas būtų geriausia mano vaikams, kurie nepaliaujamai auga ir žengia link mokyklos slenksčio. O vienas jį mina jau 6 mėnesius. 

Aš pati mokyklą prisimenu tik gerai. Niekada neturėjau kažkokių didelių problemų, pykčių, traumų ar žlugdančių patirčių joje. Iki 7-os klasės mokiausi sustiprintos dailės klasėje, taigi turėdami per savaitę net 6 dailės pamokas tikriausiai išpiešdavom ir išlipdydavom visus nepasitenkinimus ir paversdavom juos meno kūriniais :) Paskui perėjau į J. Balčikonio mokykloje naujai kuriamas gimnazines klases, kur besimokydama patyriau, ką iš tiesų reiškia mokytis ir mokytis daug. Tačiau net ir ten neturėjau blogų patirčių, jaučiausi gerai, norėjau mokytis, turėjau svajonių ir planų ateičiai. Tikriausiai buvo akimirkų, kai nenorėdavau eiti į mokyklą, bet nepamenu, kad būčiau tai kartojusi kasryt (galbūt mano tėvai galėtų paliudyti skirtingai, būtų įdomu sužinoti...). 

O štai mano septynmetis Vilius vis dažniau kartoja, kad nenori į mokyklą, kad nenori mokytis. Sunku tai girdėti iš vaiko, kuris tik neseniai pradėjo mokytis. Vis galvoju, ar čia jis toks (nes ir į darželį vis nenorėjo eiti), ar tai mokymo metodikos įtaka, kad vaikas nenori mokytis, nors išmokti naujų dalykų kaip ir nori...

Stebėdama jį ir du kol kas dar laisvus nuo taisyklių ir įpareigojimų trimečius svarstau, kokia mokykla jiems tiktų ir patiktų? Dar pernai rudenį aptikau, kad Vilniuje steigiama demokratinė mokykla. Pasidomėjusi supratau, kad tai ir yra TAI, ko aš ieškau savo vaikams. Laisvės ir atsakomybės, dalyvavimo ir pasitikėjimo, partnerystės ir bendruomeniškumo, ir kad viskas sumoje nenumuštų noro mokytis. Neseniai buvau susitikime su demokratinio ugdymo atstovu iš D.Britanijos - Sean Bellamy (Sands demokratinė mokykla). Jis dalinosi patyrimu, kaip pats sprendė, kokios mokyklos norėtų savo dukroms. Taigi, jie su žmona susėdo ir surašė savo lūkesčius mokyklai. Pabandysiu ir aš :)

Aš norėčiau, kad mano vaikai mokykloje išmoktų:

- mokytis

- džiaugtis pasiekimais ir laimėjimais

- priimti nesėkmes ir iš jų pasimokyti

- prisiimti atsakomybę

- nebijoti bandyti

- suprasti, ko jie nori

- bendradarbiauti ir draugauti

- gerbti kitus žmones ir jų nuomonę

- gerbti savo gebėjimus, talentus ir ribas (trūkumus)

- ieškoti sprendimų

Aš norėčiau, kad mano vaikai mokykloje patirtų:

- sėkmę

- nesėkmę

- pažinimo džiaugsmą

- nuobodulį

- įkvėpimą

- nusivylimą

- užsispyrimą/atkaklumą tęsti

- tėkmę (flow)

- susižavėjimą kito žmogaus talentu ar žiniomis

Aš norėčiau, kad mano vaikai mokykloje jaustųsi:

- saugūs

- suprasti

- išgirsti

- gerbiami

- laukiami

ir

laimingi.

Ar tai daug? Manau, kad taip. Bet aš vis tiek to tikiuosi :) Juk turiu teisę į lūkesčius, kaip ir į nusivylimą. Mano galvoje jau kaip ir nuspręsta - mažieji mokysis Demokratinėje mokykloje (jau pradedu taupyti ;)). O su Viliumi dar teks pereiti pasirinkimų ir apsisprendimų kelią. Tikiu, jog priimsime geriausią sprendimą jam, nes spręsime drauge. Ir dar turime 6 mėn. iki antros klasės pradžios :)

Stebėtoja ir rašinėtoja

Šįryt užsukau į kavinę, tiesiog nusipirkti rytinės kavos. Kol laukiau savojo puodelio supratau, kad štai tai ir yra situacija, kuri mane įkvepia rašyti! Apytuštė kavinė, foninė muzika, kavinė paprasta, jauki, be jokių šik, tokia kaip-namie (alia Coffee Inn). Kompiuterio ekranas priešais, didelis puodelis kavos su pienu ir centrinės miesto gatvės vaizdas už lango. O aš tik stebėtoja, gyvenimų, kurie praeina ar prabėga pro šalį, po vieną, poromis ar kompanijomis. O mano darbas tik pagauti momento nuotaiką, surasti jai tinkamiausius žodžius ir suguldyti raidėmis. 

Kažkada turėjau darbelio namuose, tokio, kuris visai nesusijęs su mano kasdieniniu darbu biure. Pasiėmiau mamadienį, vaikus palikau auklei ir pasiėmusi nešiojamą kompiuterį išėjau dirbti į kavinę. Prasėdėjau kokias 3 valandas naršydama ir ieškodama informacijos, klijuodama mintis į sakinius, gludindama galūnes ir stilių. Praleidau beveik pusė darbo dienos ant vieno minkštasuolio su vienu puodeliu latte, bet tai buvo taip smagu ir pačiai netikėtai - produktyvu. Patyriau tėkmės (flow) būseną. Neapsakomai džiaugiausi ir didžiavausi savimi :) 

Tada pagalvojau, kad norėčiau būti galbūt rašytoja, ar kokia tekstų kūrėja ar kažkaip kitaip dirbti su žodžiais ir tekstu, kad galėčiau taip eiti per jaukiausias kavines ir įsitaisiusi tolimiausiam kampe stebėti kitus, pati likdama šešėlyje. Stebėtoja ir rašinėtoja - štai mano mėgstamiausia veikla* :)

Prieš pora dienų baigiau skaityti naują knygą - lietuvių autorės Linos Ever meilės romaną "Objektyve meilė". Labiausiai mane ji sudomino ne dėl paties romano (meilės romanai niekada nebuvo mano norimų įsigyti sąraše), o dėl pačios rašytojos. Skaičiau apie ją poroje žurnalų, ir tai, kaip ji atėjo iki rašymo ir kaip ji rašo/kuria man buvo labai artima. Paprastu pasakojimu apie savo kasdienybę ji įkūnijo mano svajonę - gyventi laisvėje nuo tradicinio darbo grafiko (8-17val....), rašyti, dalintis savo įžvalgomis su kitais, kūrybiškai laviruoti tarp kasdienybės užduočių ir kūrybinių idėjų įgyvendinimo. 

O romanas "Objektyve meilė" - labai smagus. Tikrai įtraukiantis ir nepaleidžiantis iki paskutinio puslapio. Aš nesu meilės romanų gerbėja, man gal per daug juose to saldumo, tačiau šį kartą visai puikiai jį suskaičiau. Ir tikrai pritariu anotacijai ant viršelio: "Pasiimkite laisvadienį." Kai pradėsite skaityti, negalėsite padėti knygos į šalį :)

* - Mėgstamiausios veiklos paieškos prasidėjo Ilzės Butkutės dirbtuvėse PPDŽ (Protingi pinigai doriems žmonėms), kur nagrinėjome savo nuostatas į mėgstamą veiklą (darbą), į pinigus, jų uždirbimą, išleidimą ir santaupas, investicijas ir dovanojimą. Taigi, pirmoji užduotis ir buvo - nusakyti, ką dažniausia kalbu ar galvoju apie savo mėgstamą veiklą. O norint ją identifikuoti kartais tenka paplušėti :) Kadangi savąją įvardinau kaip rašymą, tai išsikėliau pati sau užduotį - rašyti, kasdien, ir taip devynias savaites! Iššūkis! Patikėkit :) Bandysiu įgyvendinti šį eksperimentą, su trupinėliu tikėjimo, kad kažkas mano gyvenime pasikeis. Ačiū, sėkmės ir užsispyrimo man prireiks :)