Kultūra. Angelai. Bakterijos.

Vakar susivokiau, kad štai jau ir savaitgalis atėjo. Dar darbe puoliau uoliai ieškoti, kuo čia užsiėmus, nes tūnoti namuose ir kuoptis kampus visai neatrodė viliojanti perspektyva, ypač kai perskaičiau oro prognozes savaitgaliui. Tad iš keleto alternatyvų, kurias pavyko aptikti internete per pirmąsias 10min. išsirinkau Nacionalinę dailės galeriją ir Algimanto Švėgždos kūrybos parodą.

Kažkada prieš pora savaičių buvau paklausta, ar vedu vaiką į parodas. Hmm.... Tuomet teko prisipažinti, kad dar nevedžiau. Nors tiesą sakant, dėl to nesijaučiu nė kiek prastesnė mama. Bet šita konkreti paroda mane sudomino, tuo labiau, kad ir edukacinė programa mažiems vaikams numatyta (nors užbėgant už akių, turiu pripažinti, kad Vilius nesusidomėjo ta galimybe piešti, nors ir kaip viliojančiai tai atrodė (man!:)).

Pirmas siurprizas man buvo bilieto kaina - 1 Lt!!!!! Jei neturite ką veikti, tai dar galite suskubti, nes galerija šiandien iki 19val. ir rytoj berods iki 17val. Paskui jau paroda iškeliauja į kitus miestus.

Man labai patiko Švėgždos paveikslai. Labai. Tokie preciziški, minimalistiniai, subtilūs. Tiesa, ne visi. Dalyje yra gana nemažai agresijos. Kadangi gana didelė dalis piešinių vaizduoja labai paprastus aplinkos daiktus, kaip pvz. svogūnas, obuolys ir kiti vaisiai, daržovės ar buities daiktai, tai paroda gali būti įdomi ir mažam vaikui. Vilius, kaip dabar įprasta jam, paklausė, kas piešinių autorius, koks jo vardas (vardų klausia įvairiausiom progom, pvz. knygelės autoriaus, mano bendradarbio ar kokio nors kurjerio, kuris atvežė siuntinuką), ir dar klausė, ar dailininkas miręs... (čia a.a. poeto J.Marcinkevičiaus mirtis taip įtakojo, nes teko aiškinti, kodėl ir vėl (po kovo 11d.) žmonės iškabino vėliavas ant visų namų).

Dar man patiko galerijos aplinka. Tokia didelė erdvė, švari švari, balta, interjere linijos laužytos, visokie balkonai, daug laiptų. Tiesiog labai gerai jaučiausi toje aplinkoje.

Visų 12 salių neapėjom, Viliui atsibodo. A.Švėgždos paroda tik vienoje jų, tad svarbiausią užduotį vis tiek atlikom ;) Gal ir jūs dar spėsit praskaidrint rūškaną pavasario dieną.

***

Važiuojant į galeriją Vilius klausia:

- Kada mano gimtadienis?

- Dar negreit, Viliau.

- Už kelių dienų?

- Daug daug dienų...

- Koks yra mėnuo?

- Tavo gimtadienis kokį mėnesį?

- Taip.

- Lapkritį.

- O ir kai mažas buvau, buvo mano gimtadienis?

- Taip. Kiekvieną lapkritį būna tavo gimtadienis.

- O angelai turi gimtadienį?

- ........ gal turi...

- Turi.

- O bakterijos? Turi gimtadienį?

- :))))))))))))))))))))))))))))) Na, tikriausiai turi.

- Taip, turi.

"Nes aš toks esu!"

Pastaruoju metu mes gyvename su dviem klausimai:

1) Mama, kokia šiandien diena? (suprask - kokie skaičiai)

2) O kokia čia mašina?

Skaičiais Vilius susidomėjo jau senokai. Jau visą gruodį mane klausdavo, kokia diena, kad žinotų iš kurios Advento kalendoriaus kišenėlės pasiimti dovanėlių :) Paskui tuos skaičius sudėliodavo iš dviejų kaladėlių, ant kurių skaičiai surašyti. Kalėdos praėjo, Advento kalendorių nukabinom, bet klausimas "kokia šiandien diena?" dar liko. Kas rytą klausia, paskui pasitikrina plėšomame kalendoriuje (toks sieninis, kur kasdien reikia nuplėšto po lapelį, tik mes jį laikome ant virtuvės stalo), o tuomet sudeda iš tų pačių kaladėlių tą dieną. Taip natūraliai jis mokosi skaičių :) Iš tiesų skaičiuoti moka iki kokių 5. Nors kartais labai juokingai skaičiuoja, pvz. keturias mašinas: "keturi, keturi, keturi, keturi!". O pakeliui visur mato skaičius: kelio ženklus (ne daugiau 40 :)), knygos puslapius (jau ne į piešinius, o į skaičius težiūri!), laikrodžio valandas, litus ir centus ir t.t. O kai rašo savo kringelius, tai vardija "vienas, septyni, devyni ir t.t.".

Antrasis gi klausimas kaip ir nestebina, bet anksčiau mašinų vardai (markės) jo nedomina. Svarbiau buvo, ar lenktyninė ir jos spalva. Dabar gi jau pamatė (ir išgirdo), kad būna Toyota, Audi, Mitshubishi ir t.t. Tad einant šalia gatvės pokalbis vystosi štai taip:

- O kokia čia mašina?

- Audi.

- O, čia dar viena Audi, nes su keturiais žiedais!

- Taip.

- O čia Toyota (čia mėgstamiausias ženklas :)).

- Taip.

- O čia kokia?

- Renaut.

- O čia?

- Mitsubushi.

- O šita?

- Na, pažiūrėk pats.

- Audi!!!

- O kokia ten?

- Tuoj prieisim....

- Mersedesas!

ir t.t. Dar paaiškinau, kaip atskirti Pegauet, tai labai džiaugėsi, ir dabar jau puikiai atskiria ir šitą markę :) Gerai, kad aš pati jas visai neblogai pažįstu...

O kai užaugs Vilius nusipirks lenktyninę Audi ir važinės PAPRASTOM (šitai yra labai svarbu) gatvėm (suprask - ne lenktynių trasose :)). Tomas kartasi tyliai sau paantrina:" Aha, dar nusiskusk ir treningais apsirenk..." :D :D

***

O dabar Viliaus minčių (ir charakterio) perliukas. Darželio auklėtoja pasakoja: šiandien Vilius su kitu berniuku žaidė. Trečias berniukas bandė prisijungti prie jų, bet tie du jį pavarė. Vilius griežtai atsisakė duoti pažaisti "savo" mašina. Auklėtoja įsikišo, norėdama paraginti dalintis ir pan. Tai gavo atgal tokį vaizdelį: Vilius stovi įsirėžęs į šonus ir griežtai aiškina "Aš neduosiu! Nes aš toks esu. Ir toks būsiu!" Auklėtojai beliko tik pamirksėti :)

Bet paskui situacija apsivertė aukštyn kojom, ir kai Vilius prašė vaikų pagalbos (užsegti užtrauktuką), šie atsisakė, tad Viliui auklėtoja padėjo suprasti draugystės ir dalijimosi svarbą ir išgyventi nelengvą pamoką.

Nesusenk!

Šįvakar. Vilius jau guli lovoje apsiklojęs iki pat ausų ir užsimerkęs. Aš lūkuriuoju, kol užmigs. Staiga klausia:

- Mama, o tu niekada nesusensi?

- Pasensiu?

- Taip.

- Na, pasensiu, tik dar labai negreit. Mes visi po truputį senstam...

- Neee! (ir pradėjo graudžiai verkti...)

- Gerai, Viliuk, aš niekada nepasensiu. O tau nepatiktų?

- Nea

- Tau baisu?

- Taip...

Tai štai, pasižadėjau savo vaikui niekada nepasenti..... Ką daryti, kad pavyktų? :)

žodžiai, žodeliai, mintys, mintelės

Man labai gražu vaikų sukurti žodžiai. Paskutiniai Viliaus kūriniai:

taisytojas - tas kuris taiso mašinas (na, šitas kaip ir nėra labai neįprastas)

ir

vežimininkas :) - tai žmogus, kuris vadžioja vežimą !

Ir dar Vilius pastaruoju metu tobulina savo pokalbio vedimo įgūdžius. Tokių atsakymų, klausimų ir pasakymų sugalvoja, kad mes su Tomu tik susižvalgom ir tyliai kikenam :))))

Vakarykštis Tomo ir Viliaus pokalbis:

T.: Viliau, apsiramink šiek tiek, nes prie sienos prikabinsiu (čia toks jau senai naudojamas posakis, kai Vilius įsidūksta ir nebegali sustoti, tai Tomas jį anksčiau pakeldavo ir prie sienos priremdavo, o Vilius juoooooookdavosi :))

V.: Nea. Aš nenoriu prie sienos.

T.: Prikabinsiu, prikabinsiu.

V.: Neprikabink. Aš dar noriu gyventi.

:):):):):)

Kiek anksčiau vieną rytą Vilius man sako:

- Mama, kai žiovauji reikia užsidengti.

- Taip, reikia.

- Tai užsidenk, kai žiovausi.

- Gerai, Viliau.

Kitą dieną:

- Mama, kai žiovauji, užsidenk, kaip aš mokiau.

- !!!!!....... Gerai, Viliau (o kas belieka sakyti?!..)

Pilvukai :)

Neseniai Vilius išsiaiškino, kad dideliame moterų pilve negyvena jokie kamuoliai, o iš jo išlenda maži vaikučiai. Ir ši tema vis sugrįžta įvairiais pavidalais :)

Vilius: Mama, o kai tu buvai maža, išlindai iš pilvo?

Aš: Taip.

V.: O iš kieno pilvo tu išlindai?

Aš: Iš savo mamos.

V.: Iš tetės?

Aš: Ne, iš savo mamos.

V.: Iš mano Ingos (mano sesuo ir jo teta)?

Aš: Nea. Iš savo mamos, tavo močiutės.

V.: O aš iš tavo pilvo išlindau?

Aš: Taip.

V.: O Lukas? Iš močiutės pilvo?

Aš: Ne, iš Ingos, ji Luko mama.

Vilius galvoja....

V.: O kas išlindo iš senelio pilvo?

Aš: Niekas. Tik iš mamų pilvukų išlenda vaikučiai.

Šmaikštuolis pleputis

Sėdėjau su Vilium kambary, paskui atsistojau ir išėjau į virtuvę. Girdžiu jis kažką pukšėdamas daro, pažiūriu iš virtuvės - o jis iki liemens palindęs po sofa kažko ieško.

- Viliau, ko tu ten ieškai?

Jis išlenda, atsisuka į mane, kelias akimirkas pažiūri ir sako:

- Tavęs !

Ir šypsosi :)

***

Kartą, kai Vilius nesitvarkė savo žaislų, jam papasakojau, kad naktį gali ateiti pelytė ir išsinešti jo ant grindų paliktus žaislus. Tai vis prisibijodamas, kad ta pelytė nenugvelbtų jo mašinyčių, vakare susitvarko. Vieną vakarą Vilius jau guli lovoj, šviesą jau išjungėm, sėdžiu šalia. Jis ir klausia:

- O pelytė nepaims mano mašinos?

- Nepaims. Tu šiandien viską gražiai susitvarkei. Paima tik tada, kai palieki žaislą numestą ant grindų.

- O ką ji daro su tuo žaislu?

- Na, gal žaidžia pati, arba atiduoda vaikam, kurie neturi daug žaisliukų.

- Kodėl?

- Yra vaikučių, kurių tėveliai neturi daug pinigėlių, ir negali nupirkti daug įvairių žaislų, todėl pelytė atiduos jiems.

Kelias akimirkas tyla (virškina informaciją :)), o tada:

- Tai jiems reikia į banką!

- !!!!!!!????? (vos nenuvirtau nuo lovos :))

Paksui išsiaiškinau, kad darželyje jie žaidė parduotuvę (mokėsi pirkti ir parduoti daržoves iri duonos gaminius :)) ir turėjo banką, iš kurio imdavo pinigėlių!

***

Vilius nemėgsta pasakoti, kaip jam sekėsi darželyje, jei klausiu iš karto po darželio. Ir šiaip nelabai pasakoja, jei aš klausiu. Bet štai vakare, kai pasakos perskaitytos ir šviesos jau išjungtos, ir aš pasėdžiu, kol jis užmigs, jam užeina noras pasidalinti, tuomet sako:

- Mama, aš noriu papasakoti savo nuotykius.

Tada jau atsidaro :) O aš kantriai klausau ir labai džiaugiuosi, kad dalinasi, net jei ir ne viską suprantu iš jo minčių eigos :)

Akimirkos

Mes kelionėje kemperiu. Visi kartu valgome susėdę prie nedidelio stalo. Vilius sėdi priešais savo tetą. Pakelia akis ir sako:

- O tu, Inga, buvai maža?

- Buvau.

- O paskui užaugai?

- Taip, paskui užaugau.

- Tai tu medis?

-.... (visų kitų kartu bevalgančių akyse šauktukai ir klaustukai :))

Inga galiausiai atsako:

- Na, taip išeina, kad aš medis.

***

Vilius maudosi baisenėlyje ant pievos. Jame yra tokia pripučiama čiuožykla. Vilius užsilipa, kad nučiuožti, ir kaip tik tuo metu papučia toks stiprokas ir nelabai šiltas vėjas. Vilius atsisuka į mane ir paprašo:

- Mama, išjunk tą vėją!

***

Važiuojame su Viliumi į Kauną. Kažkur ties Vieviu Vilius pamato šalia plento kapines ir kausia:

- Mama, o kas čia?

- Čia kapinės. Kai žmonės numiršta, juos čia palaidoja.

- Ką padaro?

- Palaidoja, - užkasa po žeme.

Man pačiai tai skamba gana kraupiai, todėl dar pridėjau:

- Čia tokia tradicija.

Vilius pagalvojo pagalvojo ir tada vėl paklausė:

- O kodėl žmonės miršta?

(Hmm, geras klausimas... Ir pati norėčiau žinoti atsakymą į jį...)

- Na, taip jau yra gamtoje: visi kada nors miršta. Dėl to, kad sirgo, arba atsitiko nelaimė, arba tiesiog buvo labai seni...

Tam kartui užteko.

***

Kaune susitikau su savo gera drauge, jos gyvenimo draugu ir jų sūneliu D. Visi nuvažiavom į senamiestį pasivaikščiot. Vilius išlipo iš mašinos ir sako:

- Aš eisiu su tėčiu.

- Tai kad Viliau nėra čia tėčio, jis namuose liko.

- Ne, aš duosiu ranką D. tėčiui.

Padavė ranką mano draugės draugui ir nužingsniavo sau. Vat taip, mama jau nebėra Nr. 1, jei nuosavo tėčio nėra, galima ir kitą pasiskolinti :)

***

Jau kitą savaitę pradėsiu šiek tiek darbuotis, tad Viliui teks miegoti pietų darželyje. Bandau jį pripratinti prie šios minties (o ji jam LABAI nepatinka!). Viliui ir sakau:

- Mama pradės dirbti. Tu pietų miegelio miegosi darželyje su vaikais.

- Nemiegosiu, nenoriu!

- Na, reikės, nes mamai reikės dirbti.

- O kodėl?

- Nes reikia uždirbti pinigėlių. (šitą atsakymą jis jau žino, nes girdėjo, kai klausė, kodėl tėtis eina į darbą)

- Mama, o tu daug pinigėlių uždirbsi?

- (hmm, mąstau, ką čia atsakyti, ir tuo pačiu - o kodėl jis to klausia? :)) Na, uždirbsiu šiek tiek, o kodėl klausi?

Deja, nieko konkretaus Vilius neatsakė, kalba nukrypo kažkur kitur...

***

Ateinu pasiimti Viliaus iš darželio. Jis sėdi tualete ant klozeto atidarytom durim. Kai įkišu galvą ir pasisveikinu, jis baisingai susiraukia ir tėškia:

- Išeik!

Bandau dar kartą. Gaunu tą patį griežtą "Išeik!". Palaukiu rūbinėj. Atbėgęs irgi sako, kad išeičiau. Auklėtojos kiek nustebę tokiu pasikeitimu. Sutariam eiti namo drauge tik tada, kai išaiškinu jo turimus pasirinkimus: pasilikti darželyje ir eiti kartu su vaikais miegoti pietų, arba eiti su manim namo ir ten miegoti pietų (jis, žinoma, žino, kad prieš tai dar šiek tiek pažais :). Ir taip kaskart, kai ateinu jo pasiimti, jau visa savaitė... O ir namuose pasitaiko, kad išveja mane iš kambario, kai ką nors labai "veikia" su tėčiu. Atrodo po truputį slenku į antrą planą :)

O ką valgo ...?

-Mama, o ką valgo kyklys (ryklys)?

- Žuvis.

- O banginis?

- Visokius augalus, kurie gyvena vandeny.

- O žuvytė?

- Augalus, mažus vabaliukus, kitas žuvytes.

- O ką valgo ginginas (pingvinas)?

- Žyvis.

- Irgi žuvis?

- Mhm.

- O krabas?

- hmm (Help! Ką valgo krabai???) Gal žuvytes...

- O mašina ką valgo?

- Benziną.

- O kambarys?

- ...

Ir taip gali tęstis iki begalybės :) Ir dar desertui paklausia "kodėl?"...

Net pagalvojau, kad būtų gerai kokia knyga apie tai, kas ką valgo :) Pasiknisau internete ir radau kai ką: knygelė apie tai, kas ką valgo, bet daugiau apie mitybos grandines gamtoje. Mielai tokią paskaityčiau Viliui, tik gal kiek vėliau, kai paaugs.

O kitą irgi neblogą radau: "Atspėk, kas ką valgo", šitą gal tinkamesnė tokiam beveik-3-mečiui, tik va reikėtų ją atsisiųsti iš kur nors tai. Gal dar kas ką žinote apie "kas ką valgo"? :)

Labas, krokodilai

Vilius atidaro klozeto dangtį ir atsitūpęs žiūri į klozetą.
Vilius: Labas, krokodilai!
"Krokodilas klozete"(Viliaus balsu): Labas, Viliau.
V: Kaip tu gyveni?
KK: Gerai.
V: Ir aš gerai.
Noriu dovanų.
KK: Nori dovanų?
V: Mhm. Noriu geltonos mašinos.

Tada su trenksmu uždaro dangtį ir nueina.
* - kad klozete gyvena krokodilai Vilius sužinojo iš jo labai mylimos knygelės "Drąsioji Pupulė".

Ką mėgsta berniukai...

Vilius: Mama, ką mėgsta mergaitės?

Mama: ???

V: Ką mėgsta mergaitės?

M: O ką?

V: Berniukus!

M: Čia pats taip sugalvojai?

V: Aš !

M: O ką mėgsta berniukai?

V: Mmmm, mamą!

M: O gal mergaites?

V: Nea. Princeses!

Mano akyse šauktukai :)

V: O paskui sako "Aš tave myliu"!

M: Berniukas taip sako?

V: Taip!

Štaip taip, brangieji, mergaitėms užteks berniukų, o berniukai ieškos princesių :)

Kas? Kodėl? Koks?

Čia einamiausi Viliaus klausimai šiuo metu.

"Kas", žinoma, girdime jau gerokai seniau, bet vis tiek dar itin dažnas jo lūpose :) Kartais vargina, bet iš principo atsakyti nesunku, na, beveik visada. Be to, kartais galima perleisti klausimą jam atgal, t.y. paklausti jo paties "na, kas čia?", nes dažnai tikrai žino.

"Kodėl" - hmm, pradėjo klausinėti neseniai, bet taip neintensyviai, kartais, dar nebuvo sunku paaiškinti. Stengiuosi neatsakyti "todėl", nes po keletos bandymų, pati vėliau gavau atgal tokį atsakymą :)

"Koks/ kokia" - va čia netikėtai sunkus klausimas! Ir pateikiamas dažniausiai visai netikėtoj situacijoj, ar būna sunkiai suvokiama, apie ką čia tas klausimas. Atsakymas gali būti pats įvairiausias - spalva, dydis, nurodyti kieno tas daiktas, arba išsamiai apibūdinti. Bet kartais tikrai nežinau, ką atsakyti! Ir sakau "nežinau". Bet... vis galvoju, ar gerai darau :) Nes - "nežinau" mano galvoje turi istoriją. Aš dar pamenu, kaip kažkada man, kažko paklausus, mano mama atsakė "nežinau". Ir puikiai pamenu savo nustebimą - "kaip tai nežinai?! Tu juk MAMA!" Ir dar pamenu, mama klausė: "O tu manai, mama turi viską žinoti?", "Taip", - net neabejodama atsakiau aš. Koks nusivylimas buvo vaikui, kai jis suprato, kad mama nėra visažinė ir visagalė :)

Tai vat, remdamasi savo patirtimi keistai jaučiuosi sakydama tą "nežinau" savo sūnui. Panašu, jog bijau prarasti savo visagalybės ir visažinystės statusą jo akyse (jei dar nepraradau...) :o Tai kaip ten su tuo "nežinau"?...

Pašnekesiai

- Mama, o tu moki verkti?

- Moku.

- O tetė verkia?

- Verkia.

- Ir katinas verkia?

- Na, ir katinas kartais verkia.

- O kambarys verkia?

- Ne. Tik žmonės ir gyvūnai verkia.

- Kodėl?

- Hmm... nes jie turi akis, o iš akių ašaros bėga.

- Ir burna verkia!

Supraskit, ne tik akys, bet ir burna verkia :)) Teko tik pritarti.

***

Ryte leidžiu pasirinkti, kokį sūrelį valgys. Pasirinko raudoną (raudonu popierėliu) ir suvalgė visą. Tada sako:

- Noriu mėlyno sūrelio!

- Jau suvalgei vieną, užteks. Gal nori vaflio?

- Noriu.

Paduodu vieną iš pakelio. Jis paima ir man siūlo paimti.

- Imk, imk.

- Nenoriu aš, Viliau.

- Iiiimk! Va, žiūrėk: gražus, neslysta, negriūna (varto visaip tą vaflį rankytėje), - skanuuu!, - aiškina jis man su toooookia pardavėjo intonacija :)

30! Tęsinys

Tęsinys "30!" (Pradžia čia).

17. Vilius puikiai kalba. Kalba daug. Labai daug. Kartais - ištisai, be sustojimo. Kartais pagalvoju, kad būtų nuostabu, jei jis turėtų mygtuką "off". Žiauru? Galbūt. Kam pasakau, visi sako "Tu džiaukis". Aš ir džiaugiuosi, kad kartais norisi džiaugtis tyloje.

18. Vilius pažįsta jausmus. Kitų - itin gerai, savuosius - kai kuriuos. Šįryt vonioje žiūri į mane tokiom keistom akim ir tyli, klausiu: "Kas tau?", o jis:"Man liūdna" (!!!!!). Klausiu: "O ko to liūdna?", jis: "Iš tetės". "Ar kad tetės nėra?". "Taip".
Arba kai paprašau ką nors padaryti, užsiraukia ir nedaro, sako: "Aš dabar negaliu, aš piktas" (mano žodžiai, nėr kur dėtis :)).

19. Sakyčiau, Vilius jautrus. Labiausiai tai pasireiškia, kai pradeda verkti. Garsiausiai ir stirpiausiai verkia ne tada, kai užsigauna (na, nebent LABAI skaudžiai uzžgauna), o kai mama arba tėtis supyksta. Tada verkia visa gerkle (ir tiesą sakant, dar labiau nervina...). Ir nuo šitos santykių vietos prasideda naujausias jaunosios mamos studijų etapas: kaip nereaguoti į klyksmą, kaip susitvardyti, kaip kitaip išreikšti susinervinimą, ką pasakyti, ko nesakyti, ir kaip viską įgyvendinti praktiškai. Ir kad kaltės jausmas neatslinktų, ir kad vaikas nekūkčiotų išsigandęs piktos mamos. Ir kad gebėtum švelniai apsikabinti, kai tik tik prieš sekundę piktumais žaibavai. Viliukas - jautrusis mano mokytojas.

20. Vilius turi močiutę (Maliolę), du senelius (Paną ir kitą senenį :)), tetą ir pusbrolį. Ne labai gausiai, bet geriau negu nieko :) Kažkurią dieną jam aiškinau, kad teta Inga yra mano sesuo, o močiutė - mano mama. Nelabai jam aišku buvo :) Paskui po kurio laiko klausiau, ar norėtų brolio ar sesės (na, šiaip iš smalsumo klausiau, nes jis nelabai dar gal supranta, kas tas brolis, nes aplinkoj nėra draugų su dviem mažais vaikais). Tai sakė, norėtų sesės. Priežastis paprasta: nes teta Inga yra SESĖ! :))

21. Gyvena su mumis ir katinas Kumpis. Vilius labai norėtų su juo žaisti, bet Katinas jo nemyli, bijo, bėga šalin. Arba dręskia. Tada Vilius verkia ir bėga guostis. Vilius tikriausiai norėtų šuniuko, nes visus sutiktus lauke nori paglostyti, nulydi žvilgsniu, nes jie nori žaisti, o katinai - tik miegoti :) Šuo ir man patiktų, bet negalime, nes trečiasis šeimos narys - prieš šunis. Na, ketvirtasis tradiciškai turėtų būti irgi prieš, bet kadangi mūsiškis labiau katašunis, nei grynas katinas, tai gal ir draugautų su tuo kitu keturkoju.

22. Ketvirtadieniais Vilius lanko mokyklėlę Strazdanėlės . Jau 2 metai, kaip esame jos mokinukai :) Sakyčiau, beveik visą Viliaus gyvenimą! Dabar jam būna muzikos, dailės ir sporto užsiėmimai. Pastarieji - labiausiai prie širdies. Nors muzika irgi neblogai. Dailė - patinka, tik trumpam :) Visada būna pirmas pasitraukiantis nuo stalo. Aš ir neverčiu, tegu daro tiek, kiek jam patinka ir tinka. Tuo labiau, kad tas piešimas pagal instrukcijas man nėra 100% priimtinas.

23. Vasarą važiuosim į stovyklėlę, tos pačios mokyklėlės organizuojamą. Pernai buvom. Buvo smagu. Man. Viliui tai buvo daug darbo: prisitaikyti prie aplinkos, prie didelės grupės žmonių, prie daug vaikų, prie tvarkos. Jis dažnai eidavo žaisti vienas. O kai vykdavo užsiėmimai, atbuvęs pusė, išeidavo į kitą sodybos pusę - žaisti vienas. Tada aš ir atradau, kad jam daug žmonių - blogis :) Nežinau, kaip šiemet. Gal panašiai, o gal kitaip - todėl ir smagu su vaiku, nes niekada nežinai, kiek tikrovė atitiks lūkesčius.

24. Tėčio Vilius labai laukia. Kiekvieną rytą vis paklausia, ar tėtis jau pabudo? Tada pasakau, kad jis jau seniai išėjo. Kai ateinu pasiimti iš darželio, jis klausia, ar tėtis grįžo, ir vėl sužino, kad dar ne. Tuomet, kai pabunda po pietų miego, klausia, ar tėtis jau yra? Ir vėl išgirsta, kad dar nesibaigė darbas, dar negrįžo. Tomo darbo valandos ilgos, o kartais ir naktinės. Tad matosi jie nedaug. O kai jau grįžta, Vilius krykštauja, nori viską parodyti, papasakoti. O Tomas kartais būna kaip vežimu pervažiuotas, tai tenka tarpininkauti :)
Man labai smagu stebėti, kaip Vilius viską mėgdžioja pagal Tomą, net ir baltus kedus abu nusipirko neseniai. Du blondinai ilgaplaukiai, patys sau individualistai. Nors viena šnekutis, o kitas tylutis (galėtų, iš viso nekalbėtų :)).

25. Tikriausiai šiais laikais nėra vaikų, kurie nemokėtų elgtis su distanciniais, mobiliais telefonais, televizoriais, DVD grotuvais ir žinoma - kompiuteriai! Televizorius - Viliaus draugas. Nes rodo filmukus :) Dar galima pažaisti distanciniu ir pajausti savo galią! Ir net nuspręsti, kada įjungti ir kada išjungti tą televizorių (nes mama, anei tėtis niekaip neprisimena užkelti distancinių aukščiau). Neseniai Vilius sužinojo, kad filmuką galima sustabdyti paspaudus "pauzę", ir pvz. tuo tarpu nubėgti į WC :) Deja, dar sunkoka suprasti, kodėl vienus filmukus galima žiūrėti kada panorėjus (kurie yra DVD kompakte), o kai kuriuos televizorius rodo kada užsinori pats (pagal TV programą :)). Vis pastebiu, kad mano paaiškinimai praskrenda pro vaiko ausytes be jokio stabtelėjimo. Prie kompiuterio Vilius mėgsta žiūrėti "takatas" (nuotraukas), dar rašyti laišką, t.y. spausdinti raides (būtinai milžinišku šriftu :)). Na, vaikas nesipyksta su technika (ir ačiū Dievui :)).

26. Viliui labai svarbus prisilietimas. Reikia prisiglausti, apsikabinti, pasėdėti ant kelių, prisišlieti prie krūtinės (ir pasakyti "pasiilau maaaamos"), visaip pasikuisti sėdinti ant kelių, litpi ant galvos (tiesiogine prasme :)). O kai gulim užmiegant, būtinai reikia, kad padaryčiau "namelį" - taip apkabinčiau su ranka, kad jo galva būtų kaip namelyje, ir būtinai reikia už rankos palaikytikol užmigs. O darželyje savo draugus irgi dažnai apkabina, o juk vaikų apkabinai tokie stiprūs, kad po kelių sekundžių abu griūna stati ant žemės :) Jau nuo vaikystės tikra meilė baigiasi ašaromis... Sakytum, tikras sensoriukas, bet tikrai ne su visais. Nepažįstamiem nei rankos duos, nei labas pasakys, - pasislėps mamai už kojos ir neatitrauksi :)

27. Vilius panašus į mergaitę! Iš tiesų :) Jei užrišu skarelę arba aprengiu kokiu raudonu ar geltonu rūbu, būtinai kas nors pamanys, kad mergaitė. Na, ir plaukučiai tokie pusilgiai, - auginam :) Neseniai mugėj sustojau prie blauzdinių prekeivių, tai vyršikis nudžiugo: "Mes ir šitai mažai mergaitei turim ką pasiūlyti!". Beveik spėjau apsidžiaugti, kad aš kažkam dar panaši į mergaitę, bet prisiminus, kad man ant pečių sėdi šiek tiek mažesnis žmogutis, susivokiau, kad čia apie Vilių. Arba šiandien: vaikiškų batų parduotuvėj pasiūlė gražias basutes, bet su gėlytėm :) Sakau: "Čia berniukas" :) Pardavėja tik suglumo ir nubėgo prie labiau berniukiškų batukų.

O man visai smagu, kad vaikas toks "unisex" atrodo, mes visi juk turime ir moteriško, ir vyriško prado, tad kam marinti tą kitą, nei biologinė lytis...

28. Knygos mūsų namuose pagarboj! Aš esu visiška "ligonė": pradėjau mokytis nepirkti visų knygų, kurios mane sudomina, nes nupirktų ir perskaitytų knygų santykis kalba ne mano naudai. Tomas irgi neblogas knygų žiurkius, tik jis gal kiek modernesnis: pastaruoju metu persimetė prie audio knygų, o aš ištikima popieriui, tik iš ekonominių, ekologinių ir bendruomeninių paskatų knygas pradėjau pirkti iš antrų rankų, ir pati jas pardavinėti. Tad Vilius neturi kito pasirinkimo, - tik skaityti, skaityti, skaityti :) Jis ir skaito. Kartais pats, bet dažniausiai - aš, prieš miegą. Pasaka tapo būtinybe. Ir išbandymų mamai, nes tas pačias pasakas tenka perskaityti dauuuuuuug kartų: kiekvieną dieną, po du kartus per dieną, kokias dvi savaites (skamba beveik kaip vaistų receptas...). Kad Viliaus tikslas - išmokti mėgstamiausias pasakas mintinai, jau supratau, nes jei skaitant/pasakojant kiek nukrypstu, tai jis tuoj pat pataiso :) O paskutines savaites ne tik mokausi mintinai, bet ir atlieku "sinchroninį vertimą" skaitydama anglišką knygelę :) (Ir kas sakė, kad auginant vaikus namuose mamos kvalifikacija prastėja? :)).

29. Vilius dainuoja. Dažniausiai man visai nežinomas dainas :) Nors kartais pasitaiko fragmentų iš mano vaikystės repertuaro, tai suprantu, jog dainavo darželyje. Gražiausiai jis dainuoja, kai žaidžia ir nemato, jog klausausi. Tuomet melodija liejasi laisvai, žodžiai - irgi, tik man nepažįstama kalba. Ir būgnais groja neprastai. Tiesą sakant, pati sau tyliai pamąstau, jog prie to prisidėjo ir mano apsilankymas būgnininkų konkurse, kai laukiausi kokį 5 mėn. Kaip žiūrovė lankiausi :) Būgnų (vien tik būgnų!!!) klausiau gal kokias 3val. (beje, buvo superinis konkursas!), o mažasis pilvuko pilietis nepasitenkinimo nereiškė. Gal iš tiesų bus muzikantas?.. (arba dirigentas, nes kontroliuoja ir reguliuoja visus ir viską, o rankoje "lazdelė" irgi priklauso).

30. Vilius - mamytukas. Sakytum, JAU 2,5 metų, bet iš tiesų tai TIK 2,5 metų. Ryte nubunda ir sako: "Pasiilgau mamos...". Arba ateina ir pasako: "Noriu mamos". Iš tiesų, net nežino aiškiai, ko jis konkrečiai nori, bet aš suprantu, kad tai tiesiog mamos poreikis, kaip norime vandens, maisto, šilumos ar poilsio. Vaikai dar turi ir mamos poreikį. Tad visada jam atsakau: "Aš čia".

30!

Šiandien - Viliukui 30 mėnesių, ir tiksliai lygutėliausiai tiek pat man - kaip jaunajai mamai.



Ta proga - 30 kasdienybės akimirkų.

1. Mes miegam drauge, tik retai nubundam tuo pat metu. Ir taisyklės nėra: kartais aš pirma (nes žadintuvas pažadina), o kartais - Vilius, ir tuomet jau jis būna mano žadintuvas. Nežinau, kaip jis mane žadina, bet kai pabundu, dažniausiai man sako: "Jau neanksti, keliamės!". Jei pavyksta, tai dar išsiprašau kokį pusvalandį. Kartais matau, kad ir jis išsiprašyti norėtų, bet mano argumentai kol kas vis dar stipresni :)



2. Po nakties Viliaus lova jau sausa, jau senokai bebuvo šlapia. Jis tuo džiaugiasi, o aš tikriausiai net labiau už jį :) Tesybės dėlei, reikėtų paminėti, kad po pietų miego lova dar kartais būna šlapia, na, bet mokosi. Išmoks. Ir kelnytės dar būna dažnokai šlapios, nežinau, ar nejaučia,a r tiesiog užsižaidžia. Na, bet ir šito išmoks.


3. Vilius turi naują puoduką (na, naktipuodį)! Nes ankstesnįjį ... išaugo :) Mielai pasiūlyčiau gamintojams sugalvoti puodukų dydžius ir siūlyti juos pagal amžių. Gal net daugiau parduotų? :) Nes mes buvome nusipirkę ir per mažą, ir per žemą bei per platų (kuriame vaiko užpakalis išsitepdavo kakum, nes į jį atsiremdavo, hmm....). O vat vienas buvo tinkamas, bet tik iki šiol, mat Viliaus kojos taip išstybo, kad jam sėdint ant puoduko vis tiek likdavo tarpas tarp puoduko kraštų ir kojyčių, tad beveik visada padarydavo "per šoną". Kai atsibodo valinėti balutes bei džiovinti kilimuką po kojom, vieną dieną jaunoji mama, apsirūpinusi liniuote ir senojo puoduko išmatavimais, išsiruošė į vaikų parduotuves ieškoti kito -tinkamo dydžio - puoduko :) Radau! Paskui dar pagalvojau: gal čia tik berniukų mamas tokios bėdos ištinka? :)


4. Viliui nelabai įdomūs rūbai ar batai. Tik neseniai pradėjo pats nusiauti batukus, kojines, beje, mano paragintas. Kiek anksčiau jau pradėjo nusirengti striukę, megztinį, kepurę, čia jau buvo jo paties iniciatyva. O šiaip, jam tinka tai, ką paduodu. Tai, kad šiek tiek vystytų skonį (!!?) ir tiesiog apsisprendimo įgūdžius, vis pasiūlau rinktis: kurias pėdkelnes norės rengtis, kokius marškinėlius, kurią kepurę ir pan. Pasirinkimai jam patinka :) Apsisprendžia greitai ir sprendimo nekeičia (dažniausiai). Kartais net būna pats man pasiūlo: "Mama, sakyk "Kurio norėtum?" :))))


5. Pusryčiai. Jie pas mus dabar (paskutinį mėnesį) labai simboliniai. Nes: a) Vilius valgo pusryčius-priešpiečius darželyje po valandos nuo atėjimo, ir jis iš tiesų juos valgo, ne tik paknibinėja; b) jaunoji mama bando sumažinti į skrandį sugrūdamo maisto kiekį, nes kai kurios kūno vietos tapo tikru balastu ;). Bet jei prisiminti kiek senesnius laikus (tokius "senus", kaip prieš 2-3mėn.), tai Vilius puikiai valgydavo paprastas košes. Geriausiai tikdavo avižinių dribsnių, bet mama gudri - primaišydavo ir visokių kitokių su papildomom gerosiom savybėm :) Manų košė irgi traktuojama už maistą, ypač jei ją išverda močiutė!! Tuomet ir pakartoti gali paprašyt :) Taigi, kai tik galim (pvz. savaitgaliais), grįžtam prie košių meniu.

Pusryčiai savaitgalį galėtų būti atskiras punktas, nes tuomet jo meniu prasiplečia beveik kaip restorane: atsiranda tokie smagūs valgomi dalykai, kaip putpelių kiaušiniai (Vilius jų suvalgytų kokius 5, bet duodu tik 2, virtus aišku :)), skrudintas batonas su sviestu ir braškiu uogiene (TIK braškių!), karštos bandelės be nieko (pačios geriausios!) ką tik iš orkaitės (prieš tai buvę šaldytos ir laukę savo dienos kameroj...)... Jaunajai mamai tai puiki erdvė tobulėjimui, nes kulinarija niekada nebuvo jos stiprioji pusė.


6. Filmukas vs. darželis. Vaizdelis būna toks: vaikas nulipa nuo kėdės papusryčiavęs, atsistoja virtuvės tarpdury ir sako "Noriu filmuko", nesvarbu, kokia diena, koks oras, kuri valanda ir iš vis niekas! Tada jaunoji mama aiškina: "Nea, filmuko nebus, nes eisim į darželį (arba mokyklėlę, tas vienas kartas per savaitę ima kartais ir apsunkina situacijos išaiškinimą :))". Tada dar tenka išklausyti: "Noooooojiu filmuuuuko...........", na, bet jeigu mano nuotaika iš ryto apynormalė, į tai nereaguoju ir greitai pereinam prie kito rytinio punkto.



7. Evakuacija, arba kaip mes išeiname iš namų. Rytais gal kiek ramesnis tas slenksčio peržengimas būna, bet jeigu yra daugiau žmonių nei mes 2, arba jeigu iš tiesų gresia pavėluoti (o mano genuose vėlavimas užkoduota kaip BLOGIS, NEPATOGUMAS, GĖDA), tuomet tikrai gali atrodyti, kad kažkuris namų kampas dega :) Jaunoji mama tai prisėda (pvz. apsimauti vieną kojinę), tai vėl pašoka ir bėga paimti ką nors iš virtuvės/vonios/kambario/kito kambario ar dar kito kambario (nes jei nepaims šią sekundę, pamirš), tuomet vėl prisėda rengtis arba rengti Vilių. Tai gali kartotis daug kartų, priklausomai nuo mamos atminties būklės tą dieną/rytą/vakarą. Ir visas tas procesas būna užpildytas nepertraukiamo Viliaus komentaro: apie tai, ką mato, kas vyksta, ko nesuprato, ką pametė ir ko neranda, kas supyko ar ko neišgirdo... Uhhh, gal tikrai reikėtų įsigyti ausų kaištukus?.... Pagaliau - mes už durų. Gerai, kad durų rakinimas jau pernelyg seniai tapęs automatizmu, kad dar ir apie jį reikėtų galvoti (bet kažkaip instinktyviai stengiuosi tuo metu nekalbėti ir žiūrėti į raktus, spėju, tai mane apsaugo nuo to žudančio nerimo, kuris kartais užklumpa pačiu netinkamiausiu laiku: "ar užrakinau duris?!!!!!").




8. Laukas yra gėris. Kol būname namuose, atrodo, Viliui tas laukas buvęs nebuvęs, bet kai tik išeinam, - vaikas atsigauna. Aš vis dažniau pasakau "laukinis vaikas", čia ne tas, kur neišauklėtas ar itin nepaklusnus, čia tas, kuriam labai labai labai patinka laukas, oras, medžiai, balos, smėlis, žolytės, gėlytės, mašinos, jų lempos, jų numeriai, stulpai, tvoros, gyvatvorės, šaligatviai, klibančios jų plytelės, akmenukai (dauuuuug akmenukų!!).... Neseniai Vilius atrado, kad ir balkonas yra gėris. Mes turime tokią beveik terasą, ir joje kol kas nieko nėra, t.y. jokių baldų, jokių rakandų, ir ji neįstiklinta (šitai-tik per mano lavoną :)). Žodžiu, oro tiek, kiek ir lauke, tai vis pasėdim ten, paspardom kamuolį, pakapstom žemes, pažiūrim į kaimynus :)









9. Vilius eina į darželį. Jau 2mėn. Ryt bus lygiai 2 :) Jam patinka. Nors ne kiekvieną rytą nori ten eiti. Neisterikuoja, bet tiesiog, būna, pasako "Nenoriu į darželį". Na, bet eina. Patinka vaikai, patinka auklėtojos. Jau turi mylimus vaikus ir nelabai mylimus. Mokosi draugauti, mokosi reaguoti į visokį elgesį (na, kaip pvz., kai kiti vaikai mušasi, jam nepatinka, nors spėju ir pats užtrenkia, kai reikia apginti "savo" mašinas). Darželyje Vilius būna pusė dienos, iki pietų miego. Ateinu pasiimti, kai pavalgo pietus, tada visi vaikai į miegučio, o Vilius - namo. Irgi miegučio, bet prieš tai dar truputį pažaidžia. Toks ritmas jau nusistovėjo, jau nebereikia per daug dirbti ir raginti, kad eime ten, šen ar va ten. Kai einame ryte ir jis pamato darželio namą, rodo pirštuku ir sako "Čia mano darželis!" ir sako su džiaugsmu :)


10. Tuo tarpu, kai Vilius draugauja su vaikais, jaunoji mama stengiasi išgauti kuo daugiau gėrio iš tų 4,5val., kol yra viena namuose. Iš pradžių tai buvo gal kiek desperatiškas noras aprėpti kuo daugiau ir kuo greičiau. Didelis tempas turi savo minusų: pameti galvą. Tai, kai pastebėjau, kad imu vis dažniau pamiršti įvairius dalykus, ir kad nebesutelpa visos kirbančios mintys galvoje, šiek tiek susilėtinau (pvz. šią savaitę sakyčiau iš viso tinginiauju, darbo neturiu, ryte vaikštau po mišką (įsivaizduoju sau, kad sportuoju .....), lėtai pusryčiauju (primenu, kad tik-atsikėlus nevalgau :)), paskaitinėju naujienas, ką nors parašau, ką nors pasitvarkau. Vakar jau net nesmagu pasidarė nuo tokio gero gyvenimo). Pusė dienos sau yra gėris. Jei turi darbo, tikrai gali nemažai nuveikti, jei suskaupi, išjungi visokius el-paštus, pokalbių kambarius ir pan. Jei darbo neturi, visuomet gali susirasti namuose - dulkėtų kampų pas mus labai daug. Jei ir tam jėgų neturi, gali knygą skaityti - ištisas 4 valandas, ar įsivaizudojat!?



11. Pietų miegas kol kas šventas laikas. Ir Viliui, ir jaunajai mamai :) Vilius miega nuo 14.30 iki 17.00, nors būna ir iki 18.00., gal net ir iki 19.00 būtų, bet tada jau aš įsikišu (kad nereikėtų žaisti mašinomis iki 23.00!). Kai pabunda po dieninio miegelio, Vilius būna piktas, irzlus, inkščia, zyzia, sako: "mama, mama, mama, mama, mama......" Jokie klausimai ar atsakymai netinka, galima iš viso nieko nesakyti, geriausia palaukti. Šita popietinė popogulinė duobė lyg ir mažėja, jau lengviau pabusti ir lengviau sugrįžti į šį pasaulį. Geriausiai padeda filmukas, sausainis ir arbatytė :)


12. Filmukas. Auga kinomanas, ne kitaip. Ir turi savo skonį, ir nuomonę. Pvz. dabar ant bangos filmukai apie ateivius, robotus, pabaisas, tokie kaip "Planeta 51", "Žvaigdžių karai" (ojojoj!! šitam taikau žiūrėjimo kartų cenzūrą). Ir žiūri juos po dešimtis kartų. Visi kiti - iš bėdos. Dar gal nauja banga tuoj ateis, nes susidomėjo Bembiu :) Kai nėjo į darželį, filmukai buvo mano baubas ir gelbėtojas tuo pačiu, nes jei reikėdavo dirbti, įjungdavau filmuką. Savaitės ėjo, o man kaltės jausmas augo kaip koks auglys. Dabar užtenka vieno - po pietų miego. O kartais ir visai nebereikia. Aišku, jis viso neišžiūri, po gero pusvalandžio patraukia veiklos ieškoti. Bet tokie žodžiai kaip "filmukas", "mutikas", "kopaktas" vaiko žodyne nėra retenybė :)


13. Mėgstamiausias Viliaus žaislas - mašina. Vienareikšmiškai. Turi jų gal 50. Jei kas atneša dovanų, tai tikisi, kad ten bus mašina. Visa kita tinka, bet nedžiugina. Geriausiai patinka lenktyninės, bet tinka ir kitos. Patinka ir mažos, ir didelės. Visos. Tėvelius tai užknisa, bet užtat lengva išrinkti dovaną :) Dar geras draugas - kamuolys. Klausiau Viliaus, kuo bus užaugęs, sakė, "kepšinį žaisiu". Nors paspardyti jam irgi labai patinka: pastato mane į vartus ir spardom. Neseniai pradėjo "kelti" kamuolį į viršų, spėju, teks galvoti apie namų daiktų apsaugą, o tai viską išdaužysim, kas dar čia likę. Formulės yra didis gėris, nes tėtis didis fanatas. Turime namuose modeliukų kolekciją, tai Vilius vis periodiškai pastovi prie stiklinės sekcijos, pavarvina seilę nosytę prispaudęs prie stiklo. Ir vis paprašo "nojiu", bet jau žino, kad negaus, kad čia tik pasigrožėti, tai neatkakliai prašo :)

14. Nespjauna Viliukas ir visokius "darbelius": mėgsta piešti dažais, anksčiau labai patiko vaškinės kreidelės, dabar jų iš viso į rankas neima. Dėliones dėlioja, su pagalba išeina ir visai neblogai. Pirkau į virtuvę tokią lentą, kurios pusė - balta magnetinė visokioms geroms/gražioms/prasmingoms ar juokingoms mintims kabinėti, tai Vilius dabar ant jos vis ką nors piešia, rašo, fiksuoja. Svarstau, kad gal jam normalią pastatomą lentą padovanot. Galės meškius savo susisodinęs mokslint :) Plastilinas irgi geras dalykas, turi tokį naminį, mano virtą. Super daiktas: natūralus, pigus, nevalgomas (nes žiauriai sūrus :)), puikiai minkosi.


15. Žaidimų aikštelės Viliaus netraukia. Jis jose būna tik tada, kai nedaug vaikų, arba dar geriau, jei jų visai nėra. Šiaip geriau į mišką traukia (juk sakiau, kad laukinis!). Ten takeliais takeliais ir kur nors nueinam. O aikštelėje čiuožyklos būtų ta vieta, kur dar įdomu. O supynės, smėlio dėžė ir karstyklės niekam nereikalingi rakandai. Ant supynių pasėdi pusė minutės, smėlio dėžėj pasikapsto hmmm... (nežinau, kiek, nes šiuo metu nebuvo įlipęs, o daržely - nežinau, reiks paklausti :)). Tad mes geriau einame kojytėmis pasivaikščioti, aš jį panešu, kai pavargsta, jei nesijaučiu dar nuvarytu arkliu, tai ir ant pečių pasisodinu (bet kai nukeliu, tai tikrai jau į tuos varganus arklius panėšėju :)).


16. Minia - Viliaus priešas. Kuo daugiau žmonių, tuo mažiau Viliuko. Jei žmonių itin daug, Viliuko nelieka, tik mažas padarėlis didelėm akim mamos glėby. Jei einam į kokią šventę, tai po kelių akimirkų Vilius jau sako: "Mama, einam iš čia". Jei neišeinam, po kurio laiko apsipranta, bet bendrai tai šiuo bruožu panašus į tėtį - kuo mažiau žmonių, tuo geriau, o kai jų nėra - užvis geriausia. Todėl ir darželyje ieškojau mažų grupių, todėl ir didelius renginius einam retai, todėl ir išėję į lauką, einam į mišką, o ne į žaidimų aikštelę.

bus daugiau, nes juk pažadėjau 30 punktų :)

apie sūrį

Tarkuoju mozarela sūrį, Vilius stovi ir žiūri. Klausia: "Kas čia?". "Sūris",- sakau. "Ką darai?",- vėl klausia. "Tarkuoju", - atsakau. "Kad būtų šiltesnis?", - teiraujasi. :) "Ne, kad būtų smulkus", - patikslinu. Atidedu kelis gabalėlius, ir pasiūliau: "Nori gabalėlio?". "Noriu",-sako ir tiesia rankutę. Duodu ir galvoju, kad tuoj išmes, nes mozarela šlapia ir slidi. Neišmeta. Atsikanda. Tada pasilenkia ir spjaudo viską ant grindų, paprastai taip daro, kai neskanu. Klausiu: "Neskanu?". "Čia ne sūris, čia plastilinas", - pareiškia Vilius.

Raidės

Vilius rašo prie kompiuterio "laišką". Spausdina raides ir klausia:

- Koks čia skaičius?

Sakau:

- Čia raidė.

- Kokia čia raidė?

- K.

- Kokia čia raidė?

- O.

Kartoja:

- O.

Parašo raidę R ir sako:

- O čia raidė vaikšto su dviem kojom!

Tada parašo raidę Y:

- O čia medis.

Gal jis kinietis ar japonas? :)

Mažasis psichologas

Kartais, kai prarandu savitvardą, arba prireikia kartoti daugybę kartų tą patį, pakeliu balsą, na, pradedu rėkti (oi, kaip nesmagu prisipažinti ...). Tada Vilius man sako:

- Mama, nešauk ant vaiko.

Iš tiesų, tokie žodžiai dar labiau nervina, kai esi susinervinęs, na, bet teisus jis kaip niekad :)

Arba:

Dėl ko nors susinervinu, nieko nesakau ir stengiuosi neparodyti, o Vilius klausia:

- Mama, nepikta? Pikta?

Arba

- Mama, nenervuokis!

Vaiko radarai puikiai nustatyti ir suderinti :)

Arba dar:

Po kurio laiko, kai buvau "pikta" arba "susinervavus", Vilius klausia:

- Mama, nusiraminai? Jau nepikta?

Oiiiiii, be emocijų gyvent neišeina, nerodyt nepavyksta (vis tiek pajaučia), kai parodai - auklėja (žinoma, juk netinkamai rodau!!!). Išvada: mamai reikia mokytis, nes vėliau bus dar smagiau :)

Pokalbio meistras :)

Šiandien Vilius pabudo po pietų miego lyg gavęs naują "kalbėjimo programą" :)
Pamatė tris kibirėlius-žvakes aukštai ant lentynos, susidomėjo, sako:
- Mama, sakyk, "kurios nori?"
(Kol susivokiau praėjo kelios sekundės...)
Aš: Kurios nori?
Vilius: Mėlynos :)

Po dešimties minučių sėdim visi trys ant sofos ir aš siūlau eiti į mišką pasivaikščioti. Tomas tyli, matau, kad nelabai nori. Vilius ir klausia:
- Tete, einam į mišką, kartu mumis? (kartu su mumis, Vilius prielinksnius praleidžia :))
Ir pats atsako:
- Sakai, ne?
Palaukia sekundę:
- Kodėl sakai ne?

Išlūžom abu su Tomu :):)
Tomas ėjo kartu. Na, kaip gali atsisakyt?! :)

Perliukai :)

Su Vilium gulim lovoje, migdomės nakčiai.

Aš: Užmerk akis, fėja atneš sapnelį, mėlyną mėlyną...

Vilius: Bus raudona masina

Aš: Gerai.

V.: O mama sapnuos mėlyną mašiną.

Aš: Aš norėčiau skraidančios...

V.: O tetė - saulę. O katinas - vaikus. O mašinos ... mmmmm ..... medžius!

p.s. Kai šiandien ryte užrašinėjau šitą pokalbį, pamiršau ką sapnuos katinas, Viliaus paklausiau, ir jis kuo puikiausiai pasakė, kad vaikus! :)

***

Gulim ryte susiglaudę. Buvau apkabinus Vilių, bet paskui ranką patraukiau. Vilius sako:

- Nojiu namelio.

- ??

- Namelio.

- Kad apkabinčiau??

- Taip!

***

- Nojiu saunainio su pėdukais.

- O kas yra pėdukai?

- Pė-du-kai!

O tai yra tokios mažos duobutės (kaip su adata padarytos) ant sausainio abiejų pusių, o jis dar perteptas šokoladiniu kremu. Vat taip va.

Pieštuko pusbrolis

Su Vilium vartom knygelę, ten istorijos apie daiktus ("Kvailos istorijos"), viename puslapyje nupieštas parkeris, toks gražus, įmantriai rašo. Vilius klausia:
- Kas čia?
- Parkeris.
- Ne, pieštukas.
- Ne, čia parkeris, jis panašus į pieštuką, bet ne pieštukas.
- Pieštukas.
- Ne, čia parkeris.
- Pieštukas!
- Parkeris panašus į pieštuką, jis pieštuko pusbrolis.
Mąsto...... tada verčia kitą puslapį. Atsakymas tiko :)
Staiga puola versti atgal - ieškoti parkerio. Suranda ir sako:
- Pusbrolis Lukas!
(jo pusbrolio vardas Lukas)