Stebėtoja ir rašinėtoja

Šįryt užsukau į kavinę, tiesiog nusipirkti rytinės kavos. Kol laukiau savojo puodelio supratau, kad štai tai ir yra situacija, kuri mane įkvepia rašyti! Apytuštė kavinė, foninė muzika, kavinė paprasta, jauki, be jokių šik, tokia kaip-namie (alia Coffee Inn). Kompiuterio ekranas priešais, didelis puodelis kavos su pienu ir centrinės miesto gatvės vaizdas už lango. O aš tik stebėtoja, gyvenimų, kurie praeina ar prabėga pro šalį, po vieną, poromis ar kompanijomis. O mano darbas tik pagauti momento nuotaiką, surasti jai tinkamiausius žodžius ir suguldyti raidėmis. 

Kažkada turėjau darbelio namuose, tokio, kuris visai nesusijęs su mano kasdieniniu darbu biure. Pasiėmiau mamadienį, vaikus palikau auklei ir pasiėmusi nešiojamą kompiuterį išėjau dirbti į kavinę. Prasėdėjau kokias 3 valandas naršydama ir ieškodama informacijos, klijuodama mintis į sakinius, gludindama galūnes ir stilių. Praleidau beveik pusė darbo dienos ant vieno minkštasuolio su vienu puodeliu latte, bet tai buvo taip smagu ir pačiai netikėtai - produktyvu. Patyriau tėkmės (flow) būseną. Neapsakomai džiaugiausi ir didžiavausi savimi :) 

Tada pagalvojau, kad norėčiau būti galbūt rašytoja, ar kokia tekstų kūrėja ar kažkaip kitaip dirbti su žodžiais ir tekstu, kad galėčiau taip eiti per jaukiausias kavines ir įsitaisiusi tolimiausiam kampe stebėti kitus, pati likdama šešėlyje. Stebėtoja ir rašinėtoja - štai mano mėgstamiausia veikla* :)

Prieš pora dienų baigiau skaityti naują knygą - lietuvių autorės Linos Ever meilės romaną "Objektyve meilė". Labiausiai mane ji sudomino ne dėl paties romano (meilės romanai niekada nebuvo mano norimų įsigyti sąraše), o dėl pačios rašytojos. Skaičiau apie ją poroje žurnalų, ir tai, kaip ji atėjo iki rašymo ir kaip ji rašo/kuria man buvo labai artima. Paprastu pasakojimu apie savo kasdienybę ji įkūnijo mano svajonę - gyventi laisvėje nuo tradicinio darbo grafiko (8-17val....), rašyti, dalintis savo įžvalgomis su kitais, kūrybiškai laviruoti tarp kasdienybės užduočių ir kūrybinių idėjų įgyvendinimo. 

O romanas "Objektyve meilė" - labai smagus. Tikrai įtraukiantis ir nepaleidžiantis iki paskutinio puslapio. Aš nesu meilės romanų gerbėja, man gal per daug juose to saldumo, tačiau šį kartą visai puikiai jį suskaičiau. Ir tikrai pritariu anotacijai ant viršelio: "Pasiimkite laisvadienį." Kai pradėsite skaityti, negalėsite padėti knygos į šalį :)

* - Mėgstamiausios veiklos paieškos prasidėjo Ilzės Butkutės dirbtuvėse PPDŽ (Protingi pinigai doriems žmonėms), kur nagrinėjome savo nuostatas į mėgstamą veiklą (darbą), į pinigus, jų uždirbimą, išleidimą ir santaupas, investicijas ir dovanojimą. Taigi, pirmoji užduotis ir buvo - nusakyti, ką dažniausia kalbu ar galvoju apie savo mėgstamą veiklą. O norint ją identifikuoti kartais tenka paplušėti :) Kadangi savąją įvardinau kaip rašymą, tai išsikėliau pati sau užduotį - rašyti, kasdien, ir taip devynias savaites! Iššūkis! Patikėkit :) Bandysiu įgyvendinti šį eksperimentą, su trupinėliu tikėjimo, kad kažkas mano gyvenime pasikeis. Ačiū, sėkmės ir užsispyrimo man prireiks :)

eilėraštis apie gėdą

Man ne gėda gerą darbą padaryt kasdien, 
pamaitinti paukštį žiemą, stirnai morką duot.
Būtų gėda, jei meluočiau 
mamai, tėčiui, broliui.
Būtų gėda, jei miegočiau
visą dieną sočiai.
Būtų gėda, jei pavogčiau 
kinder šokoladą,
raudonuočiau kaip burokas 
priešais parduotuvės vadą.
Susigėsčiau, jei išgerčiau 
draugo gėrimą neklausęs,
Atleidimo jo prašyčiau 
akeles žemyn nuleidęs.

Vilius ir mama
2013m. sausio 19d.

Viliuko sodelyje gavom namų darbą - meniškai perteikti ištrauktą emociją/jausmą. Ištraukiau gėdą... Mąstėm mąstėm, kaip čia išsireikšti meniškai, ir ... sukūrėm eilėraštį :)  Manom visai neblogai pavyko. Esu dėkinga Sodeliui, kad stumteli mus į smagias ir prasmingas akimirkas su vaikais. Pats savarankiškai dažnai tiesiog nerastum tam laiko...

Vaikai - sodininkai iš prigimties

Rašiau straipsniukų ciklą apie vaikus sode/darže ir sodo/daržo naudą vaikams. Čia pirmasis:
http://www.rojaussodai.lt/straipsnis.php?id=1865

Gal pasitarnaus :D

KASDIEN KARTU. Statom miestą

Anksčiau Vilius iš medinių kaladėlių statydavo "keją" (kelią). Na, statydavo būtų per skambiai pavadinta, jis liepdavo statyti man arba Tomui :) O paskui pats su visu savo mašinų ūkiu važiuodavo tuo "keju". Dabar statybos "tobulėja": statom miestą! Ir statom kartu! Būtinai pradeda suaugusys, o paskui jau į statybas įsijungia ir Vilius. Tiesą pasakius, jau visai neblogai pastato bokštą iš 3 tokių plonyčių kaladėlių, ir dar "kepuję" (stogą) uždeda, ir niekas nesugriūna :) O paskui į miestą sukeliam visus jo "mažiukus" (visokie maži žmogeliukai, gyvūneliai ir kt.). Ir tuomet jau aplinkui miestą važiuoja visa virtinė mašinyčių...... Štai vienas iš statybos šedevrų (mano rankos čia prisidėjo nemenkai :)):

Nykštuko užduotėlės

Kalėdų laukimas tęsiasi, nyktštukas toliau deda užduotėles ir šokoladą į kojines. Kaip ir žadėjau , virėm su Vilium plasteliną. Pavyko visai gerai. Gal kiek per daug lipnus gavosi, bet vis tiek buvo ką veikti.

Kitą dieną, nykštukas neapsilankė, hmm...... Mama, tpsknt, užsidirbo per pietų miegelį, o paskui jau gelbėjo padėtį pati pavaišindama šokoladu. Na, nieko, kadangi Vilius kartais per visą dieną ir neprisimena to nykštuko ir kojinių, tai baisiausiai nenusiminė.

Vakar darėm nykštukui draugus :) Labai paprastai, iš tualetinio popieriaus ritinėlių. Juos nudažėm akvarele (dažė Vilius), tuomet iškirpom kepures iš spalvoto popieriaus (aš kirpau), suklijavom (abu), tada klijavom iš vatos barzdą ir plaukus, ir dar vienam nykštukui ūsus (Vilius tepė klijus, aš klijavau), na, ir pabaigai - nupiešiau akis ir burnas, o Viliui jau buvo nelabai įdomu, jis tepliojo viską klijais :) Bet rezultatas jam patiko, net sutiko papozuoti bendrai nuotraukai :))

Na, gi visai smagu tos užduotėlės. Savotiškai ir sau jas palieki, kad nesmaksotum surūgus prie teliko ar kompo ;)

Dailininkas

Vis dažniau Viliui užeina nenumalodmas noras piešti. Tie piešiniai jau gerokai skiriasi nuo tų, kuriuos piešė anksčiau. Anksčiau būdavo daug didelių ratilų, tokių raizgalynių, o dabar vyrauja maži rutuliukai, maži raizgaliukai, kartais su išsidraikiusiais į šonus spinduliais. Dar piešia statmenas linijas, na, lyg spalvintų įnirtingai. Knygoje apie vaikų piešinius tai vadino medžio žmogiukais :)

Piešia ant visokių popieriaus lapelių, pieštų ir ant kitų paviršių, bet vis spėju pasaugot :) Geriausiai sekasi piešti su pieštukais ir kreidelėm, bandėm ir su vandeniniais dažais. Matyt, pataikiau pasiūlyt "ant įkvėpimo", - nes per kokias 20min. pripiešė berods 7 A5 formato piešinius :) Nors piešimo vandeniniais dažais seka, dar kartais stringa: labiausiai patinka mirkyti teptuką vandeny ir paskui dažuose (iš karto visose spalvose :), o kad reikėtų ir ant popieriaus papiešt, reikia priminti :)

Kai piešia, dažnai komentuoja ką piešia - nupiešia raizgaliuką ir sako, "šia tiušis (čia triušis)", arba "namas", arba "siomanė (formulė)".

Šiuo metu einamiausia spalva "mėnyna". Jei tik gali, visuomet primena, jog norėtų mėnyno - mėnyno somanės (formulės), mėnyno skajelės, mėnyno saujelio (sūrelio) ir t.t. Dar tinka morkos spalva, t.y. oranžinė. Kažkaip vieną dieną pagalvojau, kad gana sunkus žodis - oranžinė, ir pasakiau kitą variantą - morkos spalvos, tai dabar tik taip ir vadina :)

kaštonai

Vakar bevaikščiodami prisirinkom pilną kibirėlį kaštonų. Tai vakare pasiūliau pažaisti su jais. Iš pradžių tiesiog persivežėm sunkvežimuku juos į kambarį :) O paskui užteko tik parodyti, ir Vilius "įkrito" į kaštonų dėliojimą - į indelius, atgal į sunkvežimuką, vėl į indelius ir t.t.

O iš ryto smagiai juos mėtė po kambarį, juokiausi, kad kaštonų boulingą žaidžia :))

Pamenu vaikystėj kažką darydavom iš jų, tik jau nepamenu nei ką, nei kaip... Reiks ką nors gal sumeistrauti iš tos krūvelės.

piešiame

Nuo šio rudens Vilius mokyklėlėj pradėjo lankyti ir dailės užsiėmimus. Iš tiesų Viliui nelabai sekasi, bet manau, daugiau dėl to, kad vaikų daug aplinkui, o kur dar mamos... Šiandien pvz., klijai nelabai jam patiko, o štai plastelino rutuliukus sukti ir klijuoti prie popieriaus buvo pats tas!

Štai ir pirmieji darbeliai :)

Ruduo

Medis, žiedai, uogos ir kt.