Aplinka kviečia "Keiskis!"

Mano aplinka kalba apie pokyčius. Viena draugė buvo išvykusi 2 mėnesiams į Indiją. Grįžo visa laiminga, ir nelaiminga, kad grįžo...  Baltai pavydėjau jai, taip labai nuoširdžiausiai džiaugiausi. 

Kita draugė pranešė, kad išeina iš darbo ir išvažiuoja į Kiprą! Tiesiog - gyventi ten. Be jokių aiškių planų. Kažką dirbs, kažkur gyvens. Žodžiu, be žodžių... Neužpavydėjau, tik linksėjau galva ir linkėjau sėkmės.

Prieš pora savaičių skaičiau nelabai intelektualų pletkų ir tauškalų žurnalą, bet radau ir gerų minčių. Štai užgimė naujas socialinis projektas "Trys seserys" su Jurgita Jurkute priešaky. Sujaudino tokia iniciatyva. Labai man ji graži ir jautri pasirodė. Ir labai užsinorėjo prisijungti prie jų. Iš pradžių nedrįsau, kažkaip atrodė viskas prabangu, lyg aš nepriklausyčiau tam ratui. Tada pasimaišė po akim kažkieno mintis, jog reikia eiti ir daryti tai, ko bijai. Tai aš ir pasisiūliau savanore :) Taigi, dabar esu "Trijų seserų" savanorių sąrašuose, - gal ir nuveiksiu ką nors prasmingo kitų moterų labui.

Ką daryti, jeigu galvoje daug minčių, o širdyje – jausmo, kad gali padaryti daugiau, negu dabar darai?Pasikeitusiame (ir vėl!) mano mylimam žurnale "Aš ir psichologija" (virtusiame "Moters psichologija") radau patarimą šiuo klausimu - tiesiog išlaisvinti visas tas mintis. Atrodo, lengva. Tik kur jas visas tokias laisvas padėti, kuria kryptimi paleisti?... Išspjautos tiesiog į erdvę jos nieko nepakeis, jos tiesiog sklęs kaip žvaigždžių dulkės kosmose. 

O tada tiesiog rinkau istorijas tema "Moterys keičiasi". Peržiūrėjau filmus - įkvepiantį "Eat Pray Love", "Big Eyes", kuriame mane labai žavėjo moters stiprybė ir jos gebėjimas pakovoti už save, savo talentą ir garbę, ir galiausiai "Cafe de Flore" - neįtikėtino grožio bei šilumos kūrinį. 

Aplinka kviečia keistis, ir jaučiu, - pati turiu tapti savo kolekcijos "Moterys keičiasi" egzemplioriumi. Pernelyg daug nuojautų, užuominų ir net tiesioginių nuorodų pastaruoju metu aplinkoje, kad jau laikas mintis ir planus perkelti į veiksmą. Palinkėkit man sėkmės ;)

Alzheimeris, ne kitaip :)

beveik išsiblaškiusio Einšteino
 šukuosena :)

Įsigijau Brainoil. Panašu, kad smegenys visai išdžiuvo. Jau kuris laikas man Vilius kartoja "Mama, tu viską pamiršti!"  Bet šiandien jau norėjosi verkti, iš bejėgiškumo, nes ir vėl pamiršau, vėl nepagalvojau arba pagalvojau per vėlai. Važiavau pasidaryti paso (ATK jau turiu, bet planuoju mini kelionę, tad reikės paso). Visa gerai nusiteikusi sėdėjau laukimo salėje, žvalgiausi į kitus žmones, ir stebėjau, kaip vyriškis duoda darbuotojai pasibaigusio galiojimo pasą. Tada pagalvojau, kad aš tai neturiu ką duoti, na, jokio pasibaigusio galiojimo dokumento neturiu. Ir apskritai jokio dokumento neturiu!! Tai kaip mane priims? Dar pasitikslinau, kad tikrai nepriims, nes BŪTINAI reikia ATK. Na, beviltiška, ne kitaip. Plaukus susitvarkiau, veidą nusipiešiau, apsirengiau padabnai, net auskarus prisiminiau įsiverti, bet kad reikia dokumentą pasiimti tai nepagalvojau. Akivaizdus išdžiuvusių smegenų požymis!

Ir visi tie užmiršimai-išsiblaškymai suėda begales laiko. Ir dar, anksčiau aš niekada tokia nebuvau. Buvau organizuota, viską apgalvojanti iš anksto, susikoncentravusi ir numatanti, prisimindavau begales dalykų, net ir smulkmenų. Ir per ausis dūmai nerūko nuo smegenų apkrovimo. Apskritai buvau planavimo maniakė, ir dabar tokia likau, tik ta atmintis šlubuoja nemenkai... Apskritai tai dabartinė situacija kaip koks antausis :(  

Suprantu, kad tai ilgalaikio normalaus miego neturėjimo pasekmė. Miego valandas sudėjus gal ir išeina normalus skaičius, bet nepertraukiamo miego naktį neturėjau jau visus 1,5 metų. Tai štai jums prašom ir pasekmės. Nežinau, ar tie vitaminai ir smegenų maistas padės, bet bent jau galiu tikėtis ir viltis. Ir teks dar labiau viską užsirašinėti, nors ir taip jau 2 kalendorius turiu ... Mamiškas Alzheimeris,ne kitaip.     

Aišku, yra ir kitas būdas, - tiesiog nesikelti naktį. Kaip manot, kiek naktų mano vaikas (arba abu) verks, kol supras, kad niekas neateis, soskės nepaduos ir arbatėlės gerti neduos?.....  "Šššššš" pasakyti gulėdama lovoj  galėčiau, bet kažin ar gelbėtų. Hmmmm, žiauru būtų, gal vis tik aš dar pakentėsiu naktimis, o dienomis pasikabinsiu ant kaklo užrašinę su rašikliu. Nes didžioji dalis mano gerų ir protingų minčių įgavo savybę išeiti ir nebegrįžti. Ir dar tikriausiai pradėsiu rišti mazgelius, tik kaip prisiminti, kas po tuo mazgeliu slepiasi? :)    

Jau 2013m.

Su Naujais Metais ! Nors berods jau per vėlu sveikinti... Kadangi nesveikinau beveik nieko nei su šv. Kalėdom, nei su Naujais, tai leidžiu sau ir pavėluotai tai daryti.

2012 metai baigėsi. Sunkūs buvo. Pamenu, prieš jiems prasidedant skaičiau kokį tai savo horoskopą, kuris pranašavo, kad man metai bus ypatingai darbingi - tiesiog turėsiu nulenkti galvą ir per daug nepurkštaudama dirbti. Tiesiog dirbti. Taip ir buvo! Dirbau, nuo pat sausio 1d. iki gruodžio 31d. 

Sausį - mėginau susigaudyti naujame savo gyvenimo vaidmenyje ir žongliruoti staiga pagausėjusiais gyvenimo sričių kamuoliukais; ž i a u r i a i  blūdijau nuo neišsimiegojimo :)

Vasarį - apsipratus su nauja gyvenimo rutina ieškojau auklytės ir radau nuostabią moterį, kuri praskaidrino mano gyvenimą visus pavasario mėnesius

Kovą - judėjom ir judėjom: pas gydytojus, į masažus, ir vėl pas gydytojus ir vėl į masažus :)   

Balandį - džiaugiausi sulaukusi pavasario

Gegužę - beveik įsidarbinau vaikų baseine :D, - eidavau tris kartus per savaitę ir vis su kitu vaiku ;)

Birželį - džiūgavau sulaukus vasaros ir verkiau atsisveikindama su nuostabiąja auklyte

Liepą - tiesiog vasarojau mieste

Rugpjūtį - atostogavau išsijuosus su visa pabiručių palyda pas senelius ir prie lietuviškos jūros  

Rugsėjį - super greitai pakeičiau Viliuko darželį ir susiradau naują auklytę; intesyviai svajojau apie savo namą...

Spalį - gyvenau rudeninio miesto ritmu, svajones palikau ramybėje; ir pakeičiau auklytę, aha - dar kartą ;)

Lapkritį - sulaukiau pirmųjų mažų kojyčių žingsnių (vienos poros ir dvejų :)), ir švenčiau jau 5 -us mamystės metus

Gruodį - sirgom, visi, aš, visi vaikai, net katinas... Šventėm žiemines šventes pas senelius. Ir dar šventėm dukart po 1 metą :D

13 - man  gana sėkmingas skaičius. Pamenu, į universitetą stojant vieną egzaminą laikėm tryliktoj auditorijoj ir mūsų buvo trylika stojančiųjų, beje  įstojau tryliktu numeriu :)  Jei neklystu, tai magistro darbą gyniausi irgi tryliktą dieną :) Labai tikiuosi, kad 2013 metai bus sėkmingi. Kad bus geresni nei praėję. Kad suteiks stiprybės ir išminties apsispręsti dėl svarbių gyvenimo klausimų, kad suteiks galimybę pasirinkti mielą darbinę veiklą, tiesiog kad žvaigždės ir Likimas susidėlios sėkmingiau. Šie metai kaip ir mano metai: esu gimus Gyvatės metai, šiemet pereinu į kitą 12 metų ciklą. Tyliai viliuosi, kad jie atneš teigiamų pasikeitimų, ir kaupiu tam ryžtą ;)

Tradiciškai žmonės ką nors planuoja pradėdami metus. Aš visada tai darau. Gavau dovanų Beatos kalendorių-knygą, kur yra TIEK daug vietos planams, svajonėms ir idėjoms, kad negaliu atsidžiaugti ja :) 

Noriu, kad mano 2013 būtų tokie:

- su iš naujo susigrąžintais draugais, gal labiau draugėmis ;), - būtinai turiu atgaivinti visus apleistus ryšius :( Nes vis labiau ir labiau jaučiuosi izoliavusis nuo draugystės reiškinio;

-  su miela darbine veikla. Nors ir neplanuoju dar grįžti į darbą pilnai dienai, bet labai atidžiai žvalgausi, kad nepražiopsočiau  t o s  progos; 

- su atgavintu mano blogu ir dažnu pasidalijimu jame apie gyvenimą tarp vaikų :D

- su nuolatinėm pastangom protingai derinti ir skirstyti laiką vaikam, darbam, namam, šeimai ir ... sau;

- su nepaliaujamu mokymųsi auginti, auklėti ir tiesiog būti su vaikais, ir su nuoširdžiausiu pažadu - neberėkti ant vaikų! (gėda...)

Sėkmingų Jums visiems gyvatės metų! 

Apie dvynukus

Ką aš žinojau apie dvynukus, kol jų nesilaukiau?

Kad jie būna retai :) Kad dažnai du ir daugiau lialiukų augina tos, kurioms buvo taikytas koks nors gydymas nuo nevaisingumo. Kad dvynukų turėjimas/neturėjimas priklauso nuo tėvo linijos. Kad būna monozigotiniai (identiški) ir dizigotiniai (skirtingi) dvyniai. Na, maždaug tiek. Iš to, ką surašiau viskas tiesa, išskyrus vieną teiginį - dvyniams susilaukti jokios įtakos nedaro tėvo linija! Visiškas pramanas :) Kodėl? O gi labai paprasta: jei dvyniai identiški, tai niekas nežino, kodėl vienas apvaisintas kiaušinėlis "nusprendžia" pasidalinti į du :) Tiesiog, tai gamtos dovana, džiaukitės :) O jeigu neidentiški, tai reiškia, kad motinos organizmas vienu metu subrandino dvi kiaušialąstes ir jos abi buvo apvaisintos. Tad, tai moters organizmo "nuopelnas", kuris gali būti paveldimas, o tėtis prisidės nulemdamas lytį :) Jei dar šiek tiek apie paveldimumą, tai teko skaityti, kad "polinkis dvyniams" pasireiškia antroje ar net trečioje kartoje, t.y. jei mano močiutė susilaukė dvynių, tai ir aš turiu kiek didesnę tikimybę tam, o jei mama, tai labiau mano dukra.

Kokie dvyniai būna pilvuke -3 tipų:

1) identiški - viena placenta ir vienas vandens maišelis;

2) identiški - viena placenta ir du maišeliai;

3) neidentiški - dvi placentos ir du maišeliai.

Saugiausia nešioti ir mažiau rizikų su neidentiškais dvynukais, - kiekvienas turi savo maišelį, savo placentą, tik ribota vieta tenka dalintis :) Na, o identiškiems kartais tenka pakovoti ne tik dėl vietos, bet ir dėl maisto... Identiškiems dvynukams kartais pasitaiko tranfuzijos sindromas, kai vienas dvynys auga greičiau nei kitas, ir tai susiję su kraujotaka - vienas gauna daugiau kraujo ir jo širdelė dirba daugiau, o kitas - mažiau, ir jis gauna mažiau medžiagų. Bet kokiu atveju, nuo to blogai abiems.

Kaip dažnai moterys laukiasi dvynių? Statistika sako, kad 1 iš 32. Pavyzdžiui, pernai, 2010 metais, Lietuvoje dvynius pagimdė 441 moteris (trynukus - 8 :)). Tai sudaro 1,25% nuo visų gimdžiusių moterų. Kitaip tariant, jei surinktume 80 nėštukių į vieną salę, tai tik viena jų nešiotų dvynius! Na, kaip bežiūrėsi, žiauriai išskirtiniai požymiai ;) (apie trynukus pagimdžiusias iš vis patylėsiu...).

Apie pusė moterų, besilaukiančių dvynių, pagimdo natūraliai, kitoms tenka daryti cezario pjūvį. Tikslas yra išnešioti 36 savaites, kuomet jau naujagimiai laikomi išnešiotais. Tačiau, priešlaikinių gimdymų pasitaiko tikrai dažniau nei nešiojant vieną. O jei nešioja moteris du identiškus viename vandens maišelyje, tai dažnai ir anksčiau ją "iškomplektuoja", nes augant leliams kyla rizika, jog jų viršktelės susipins ir jie uždus... Paprastai ilgiau kaip iki 38 savaitės nerekomenduojama nešioti, nes labai nuvargsta ir pertempiama gimda, gali kilti komplikacijų po gimdymo (didelis kraujavimas ir pan.). O ir vaikučiai jau būna užaugę, esu skaičius, kad mamos pagimdė dvynukus po 3 ar net 3,5 kg. Vat štai jums, vienos vieną tokį užaugina, o kitus - cielus du ;)

Kas didina tikimybę susilaukti dvynių? (kažin kas mums padidino ją iki 100%? :))

- paveldimumas (netinka)

- vyresnis moters amžius (kas yra vyresnis?!! virš 30?!! na, gerai, gal tinka...)

- gydymas nuo nevaisingumo (netinka, juk vieną jau turim! Koks nevaisingumas?! :D)

- staigus hormoninių kontraceptikų vartojimo nutraukimas (netinka)

- sako, dažniau gimsta dvyniai afroamerikiečiams nei europiečiams ar azijiečiams (hmm, na, netinka!)

- didesnis nėštumų skaičius, t.y. kuo daugiau nėštumų, tuo tikimybė didesnė (hmm... antras tai čia jau daug?!! netinka...)

- JAV tyrėjai teigia, kad aukštoms moterims didesnė tikimybė susilaukti dvynių (na, jei tai tiesa, tai tuomet tinka :))

- pagimdžius dvynius, tikimybė susilaukti dar vienos porelės padvigubėja!!!! (netinka. Reikės susimąstyti apie tai, nes ateityje gali tapti lemiamu faktorium :))

Ar sužinojot ką nors naujo? :)

Rytai, kurių nekenčiu

Man patinka anksti keltis. Bet taip LABAI anksti. Kokią 5val. :) Paprastai tokią ankstyvą valandą tenka keltis, kai kur nors keliaujam, tai gal dėl tie be galo ankstyvi rytai tokie mieli. Na, ir šiaip su rytinėmis valandomis aš nesipykstu. O dar jeigu turiu galimybę rytinę krapštymosi valandą praleisti visiškai viena - visiškas gėris! :) Tačiau pastaraisiais metais išgyvenu rytus, kurių tiesiog nuoširdžiai nekenčiu. O priežasčių net keletas:

pirmiausia, turiu prižadinti vaiką, kuris taaaip saldžiai miega, kad kaskart prisėdus šalia ir prieš pradedant kėlimo procedūrą, suspaudžia širdį;

antriausia, turiu prižadinti vaiką, kuris dar nepramerkęs akių pradeda reikšti nepasitenkinimą dėl tokio ankstyvo pažadinimo. Ir jeigu tik mokėtų, tai manau, mielai pasiųstų keletą necenzūrinių žodžių į mano pusę :)

trečiausia, visa rytinė žadinimo-kėlimo(si)-rengimo(si)-valgymo-išėjimo pro duris procedūra užtrunka tiek, kad aš vėluoju į darbą, NUOLAT. O pastarosiomis savaitėmis peržengiau visas padorumo ribas ir į darbą vėluoju bent pusvalandį, o buvo rytų - ir daugiau (baaaaisiai gėda!).

ketvirčiausia, aš labai nemėgstu vėluoti, ir kai matau, kad jau vėluosiu, tai darausi labai pikta. Ir vargšas Vilius turi ne tik anksti keltis, bet dar ir klausytis mano rytinių burbėjimų apie "paskubėkim", "gal gali greičiau", "nekalbėk, o ..." ir t.t.

Tik džiaugiuosi, kad darbe nesulaukiu pastabų. Ir už vis labiausiai džiaugiuosi, kad tokie rytai, kurių nekenčiu, greitai baigsis. Jau nuo lapkričio. Oioi, kaip laukiu :) Na, taip, žinoma, manęs artimoj ateity laukia tokie rytai, kad dabartiniai bus tikriausiai "tik gėlytės", bet leiskite dabar pasidžiaugti ;)

Planų galia ir bejėgiškumas

Man labai patinka planuoti. Mėgstu susidėlioti dienos planą, savaitės, mėnesio, visų metų. Patinka, kai pavyksta suplanuotus darbus ir veiklas įgyvendinti, bet jau pramokau pernelyg nenusiminti, jei planai keičiasi, atsiranda netikėtų reikalų ir t.t. Paprastai dienų skrupulingai pavalandžiui nesudėlioju, taip jau būtų ir neįdomu, patinka ir improvizuoti tuose sudėlioto plano rėmuose :) Nors iki šiol labai nepatinka, kai kas nors neateina į suderintą susitikimą arba praneša, kad planai keičiasi, kai aš jau būnu pakeliui... Labiausiai man patinka planuoti atostogų keliones. Tai man didžiausias malonumas! Ne kartą galvojau, jog kelionių planavimas man būtų idealus darbas :) Iš tiesų, po gan nemenkos savo kelioninės patirties negaliu nepritarti Antano Poškos žodžiams: "Kelionę planuoti - džiaugsmas, kelionę vykdyti - katorga, kelionę prisiminti - visko atpildas"! Taigi, planuoti - džiaugsmas...

Buvo ir dar vienas protingas žmogus, kuris išsakė kitą labai taiklią mintį: "Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi". Spėju, jog išvydęs mano šių metų planus ir planelius, Dievas juokėsi iki ašarų, o paskui dar žagsėjo pusė dienos.... Ir paskui nusprendė, kad mano šių metų pamoka bus išmokti priimti gyvenimo netikėtumus, akibrokštus ir atsisakyti planų pernelyg nevirkaujant.

Metų pradžioje kelias savaites sukau galvą, kurį potencialų darbą pasirinkti, kai galiausiai apsisprendžiau, pasirinktas darbdavys pakeitė nuomonę... Aš, kaip pakankamai atkakli ir savim pasitikinti, nusprendžiau laukti, gal vis dėlto persigalvos :) Tuo tarp, kol laukiau, galva buvo užimta finansinių klausimų sprendimu - labai rūpėjo kuo greičiau susimokėti visus mokesčius už 2010m. Ir dar vasaros atostogas pradėjau rimtai planuoti (kur gi atsisakysiu tokio malonumo! :)). Kai galiausiai mokesčių klausimą sutvarkiau ir tikėjausi, jog jau štai - atėjo kiek ramesnis laikas, jis truko kokią visą savaitę :) Tada gavau laišką iš Sodros, kad turiu grąžinti motinystės pašalpos permoką už 2009m. (!!!). Suma įspūdinga, o su ja - ir vėl jokios ramybės galvoje. To nerimo laike sulaukiau pasiūlymo dėl darbo - iš to paties žmogaus antrą kartą, to laukto ir tikėto!!! Sąlygos buvo aptartos, terminai suderinti, išsiskirta su šypsenom iki sutartos datos. Ech, ir kaip tik tuomet nuo debesėlio nusprendė nušokti pas mus angelėlis, kuriais, imu tikėti, būna mūsų būsimieji vaikeliai. Naujojo, išsvajoto ir jau suderinto darbo teko atsisakyti, netekau jo antrą kartą! O dar po dviejų savaičių sužinojau, kad nuo debesėlio už rankyčių susikibę nušoko visi du angelėliai..... Stengiuosi nieko jau nebeplanuoti, tik tikiuosi :)

Pasakos telefonu ARBA Lietuviškos ligoninės džiaugsmai ir skurdas

Septynias dienas praleidau ligoninėj. Gydžiau užsidegusius plaučius, arba kaip sakė mano gydytoja - klestinčią abipusę pneumoniją. Šešiaviete palata dalinausi su 5 močiutėm. Mūsų palatos amžiaus vidurkį aš gerokai pajauninau, be manęs jis būtų kokie 74 metai... Koridoriuje sutikdavau ir daugiau jaunų žmonių, tačiau ligoninė vis tik yra jau pensijinio amžiaus žmonių prieglobstis ligos metu. Akivaizdžiai mačiau ir jaučiau, kaip tie patys ar labai panašūs gydymo metodai mano kūną veikia kur kas greičiau ir efektyviau nei kitus - ilgiau gyvenančius kūnus. Tiesą sakant, kartais jaučiau, kad man skiria šiek tiek kitus gydymo būdus, neklausdavau, bet suprasdavau, kad tikriausiai dėl to, jog esu jauna, ir tas jaunas kūnas visai kitaip sveiksta. Per savaitę gavau intensyvią antibiotikų terapiją, fizioterapijos gydymo metodus bei gan griežtą lovos režimą (nieko kito ligoninėj veikti ir negali - tik gulėti ar sėdėti). Ir mano plaučiai ėmė sparčiai sveikti.

Fiziškai lengviausios buvo pirmos 2-3 dienos, kai dar šiek tiek karščiavau, kai norėjosi tik gulėti. Tai tik miegojau, gulėjau, labai nedaug valgiau ir gaudavau nemažai vaistų ir lašelinių. Vėliau jau būdavo vis sunkiau ir sunkiau stumti itin lėtai ligoninėje slenkantį laiką.

Emociškai buvo labai sunku pradžioje, nes žiauriai nerimavau dėl Viliaus, likusio be mamos taip staiga ir be pasiruošimo. Pirmą dieną seneliams teko visaip raminti ir linksminti anūką, o prieš miegelį pasakas sekiau aš - telefonu. Maniau, jau visas dienas taip telefonu seksiu, bet antrą dieną vaikas apsiprato, kad ta mama negrįžta. Nors kas toje mažoje širdelėje darėsi sunku apsakyti, nes ir pykčio priepuolių tėčiui ir močiutei teko atlaikyti, ir liūdesio bangų, ir dainelių tokiu štai tekstu: "noriumamytės,noriumamytės,noriumamtyės,.....(ir taip kokius 40 kartų!)".

Lietuviška ligoninė gan skurdžiai atrodo, na, bent jau tas skyrius, kuriame aš gulėjau. Sienos aptrupėję, nuo lubų krenta tinkas, baldai seni ir aplūžę. Sesutės dirba žiauriu krūviu ir tempu. Ligoniai prižiūri vieni kitus, nes sesutės ir slaugės nepajėgios visus tinkamai aptarnauti. Bendrai aptarnavimo lygis kartais siekia viduramžius, o bendra vadyba ir organizavimas retai suprantami. Ligoninėje tikėtumeisi, kad ligonis pats svarbiausias, bet po savaitės gyvenimo ten, suvokiau, kad ligonis tik mažas sraigtelis didelėje ligoninės mašinoje, kurios pagrindinio tikslo net ir nespėjau suprasti. Tikėtiniausia, jog tas tikslas yra koks nors lėšų taupymas...

Nors turiu pripažinti, kai kurie darbuotojai savo darbą atlieka nuostabiai, pasišventimas darbui ir tarnavimas žmonėms tiesiog sklinda iš jų. Labai norisi, kad jie būtų tinkamai įvertinti ir finansiškai.

Ligoninėje labai greitai galima pavirsti tokiu ligoniu-ligoniu. Gan paprasta atsiduoti gydytojų ir seselių malonei ir laukti, kol jie pagydys. Tačiau tiesa ta, kad reikia pačiam gydytis, reikia klausinėti, ką ir kodėl tau daro, kokius vaistus ir kodėl duoda/leidžia, kokias procedūras tau nori paskirti, gal priminti ar prašyti tam tikrų procedūrų. Nepakanka tik laukti sveikatos sugrįžtant, reikia eiti link jos ir galvoti, ką darysi, kai grįši namo - kaip prikelsi organizmą po anibiotikų atakos ir kaip saugosi jį nuo panašių ligų ateityje. Mačiau moterį, kuri sirgo tuo pačiu plaučių uždegimu, tačiau per tą pačią savaitę jai visai nepagerėjo, ji ir toliau negalėjo pati nueiti iki tualeto, ir toliau valgė tik du kąsnius per pietus. Išleido mus iš ligoninės tą pačią dieną, tačiau aš išėjau savo kojom (ir jom parėjau iki pat namų), o ją giminaitė išsivežė vežimėliu - iki pat mašinos durelių. Žinoma, kiekvienas organizmas kitoks, ir kiekvieno rezervai pasveikti kitokie, tačiau pasirinkimas sveikti ar likti ligoniu-ligos auka slypi galvoje.

Paskutiniai sakiniai... šiemet :)

Šiandien ryte ir vėl pramiegojau. Kai atsisėdau lovoje ir nuleidau kojas ant šaltų grindų (gerai, kad miegu su šiltom kojinėm ir dar su megztiniu :)), pažvelgusi pro langą, gaila, bet nenudžiugau. Pajaučiau, kaip lyg miltai iš dangaus krentantis sniegas gula ne tik ant visko, ką matau, bet dar ir mano pečius, - reiks vėl atkasinėti mašiną, stumtis per sniegus ir vėžlinti kamščiuose. Gerai, kad iš vakaro visai atsitiktinai buvau paskaičiusi apie iš tiesų sniegingą žiemą Bornholmo saloje Danijoje :)

Tai kažkaip nuotaika iš karto pragiedrėjo :)

Prieš-ir-po-šventinis maratonas atrodo jau baigėsi. Jei atvirai - šiek tiek jo nekenčiau. Labiausiai tai to nerimo rūpinantis darbiniu Šventiniu vakarėliu. Džiugu tik, kad visiems viskas tiko ir patiko. Tie, kam nepatiko, arba jau iš karto buvo apsisprendę niekur nedalyvauti, arba sėkmingai išlaikė

paslaptį. Praėjo pusantro mėnesio kaip dirbu. Ir šiandien tikrai jaučiuosi užsidirbusi pirmąjį atlyginimą :) Tiesa, jų gavau jau visus pusantro.

Namuose nieko naujo (jau nebe): Vilius labai manęs pasiilgsta (aš jo irgi!). Šią savaitę buvo namuose su tėčiu, - vienas vaidino, jog serga, kitas džiaugėsi, kad gali neiti į darbą ta proga :) Panašu abu jau atsibuvo ir kartu su naujais metais visi drauge žengsim į įprastą kasdienę rutiną: mama į darbą, tėtis į darbą, vaikas į darželį.

Tačiau prisipažinsiu: kai per pietų pertrauką išeinu pamiklinti kojų ir įkvėpti nebiurinio oro, gatvėje sutiktos mamos su mažais vaikučiais taip į akis krenta, kad nevalingai pagalvoju - kaip no

rėčiau dabar būti su vaiku, o ne darbe............ Jaučiu, kad tyliai tyliai kažkur sielos kertelėse ir vėl pradedu svajoti apie kitokį darbo ir asmeninio gyvenimo derinimą.

***

Dar kelios valandos šių metų, o paskui jau Naujieji, ir vėl kaip kiekvieną sausį pratinsimės teisingai rašyti datą...

Kažkaip tie Naujieji man vis mažiau šventė. Kūčios ir Kalėdos - taip, jau vien pats laukimas ir ruošimasis koks smagus! O Naujieji - 2 minutės fejerverkų, taurė šampano ir iki ašarų nuobodus Naujametinis žiburėlis per TV.... Aišku, galima tai daryti ir kitaip :) Tikiuosi, kada nors taip ir padarysiu. Imsiu ir išvažiuosi į kalnų trobelę kur nors tolimoj Norvegijoj :)

O tuo tarpu - siunčiu linkėjimus visiems, kurie lankosi šiame bloge, ir kartais užmeta akį į mano rašliavą. Smagiai atšvęskite metų sandūrą! Linkiu sėkmės ir tikėjimo - savimi, savo artimais, Juo ir ta sėkme ;) Su Naujausiais!

Išėjus į darbą.....

Nepasakysiu nieko naujo - laikas greitai bėga, kai turi ką veikti. Štai ir mano paskutinės dvi savaitės prabėgo su vėjeliu. Lapkričio 17d. pradėjau dirbti. Nuolatinis darbas valstybinėj įstaigoj, nesu valstybės tarnautoja, bet į darbą ateinu 8, o išeinu 17, o penktadieniais - net 15:45 :) Ir įdomiausia tai, kad iš tiesų galiu tokiu metu išjungti kompiuterį ir ramia dūšia išeiti iš darbo! Vis dar negaliu tuo patikėti :)

Adaptacija naujam darbe nėra sunki, aišku, ir krūvis dar nepilnas, toli gražu...., tačiau kolektyvas jaunas, supratingas, žodžiu - savas. Na, popierėlių nešiojimo irgi yra, bet aš kadangi esu iš žiurkinių padermės, tai knygos, dokumentai, ataskaitos ir popieriai kaip materija manęs negąsdina, net gal sakyčiau atvirkščiai :) O jei ar kai popierėliai ir paklusimas taisyklėms, nuleistoms iš aukščiau, užknis (negyvai), ieškosiu laimės kitur ;) Tačiau - apie tai šiuo metu tikrai negalvoju (nors sakoma, kad negalvojimas apie tai, kad negalvoji apie "tai", jau YRA galvojimas apie "tai"........). Kiekvienas pasirinkimas savyje neša lengvą nusivylimą, nes kaskart pasirinkdamas kažko atsisakai ir kažką prarandi, ir gali tik nuspėti, kas tai galėjo būti. Tačiau šį savo pasirinkimą vertinu kaip optimaliausią variantą dabartiniu mano gyvenimo momentu su visomis jo aplinkybėmis.

Labiausiai mano dienoje pasikeitė tai, jog nebeturiu laiko naršyti internete, stebėti kitų blogų rašytojų įrašų, sekti "ką veikia mano draugai" facebooke ir t.t., ir pan. Reikia pripažinti, jog kai galėjau tai daryti bet kada, tai ir lindėdavau ten dažnai, ir kaip žinia, laikas naršant internete tiesiog išnyksta.... O dabar viskas labai paprasta: darbe negaliu naršyti (kai kas blokuota, o ir šiaip negražu :), na, tik paštą pasitikrinu, labbbbbai greitai), grįžus namo - ne tas galvoj, o kai namai nutyla nakties miegui, mano pačios batareikė irgi jau būna besibaigianti... Ir aš tokiu pasikeitimu LABAI džiaugiuosi ! Gan dažnai pagalvodavau, kad internetas, o ypatingai socialiniai tinklai (kaip tūlas facebook'as) tiesiog vagia, ryja laiką, ir kad gal reiktų imtis rimtų priemonių. O štai viena mano draugė neseniai ėmė ir išsitrynė savo profilį facebook'e, ir aš ją LABAI suprantu, kaip ir suprantu kitą draugę, kuri net nesiruošia to profilio susikurti ;)

Man išėjus į darbą, pasikeitė visas mūsų šeimos kasdienis gyvenimas ir nuotaikos (kuo labai džiaugiuosi). Čia kaip tyrimuose būna šalutiniai neplanuoti rezultatai, tai ir tos nuotaikų kaitos - malonūs teigiami pasikeitimai, kurie nebuvo įvardinti, kaip siekiamybė ieškant darbo :) Tomas koks tai geresnės, pakilesnės nuotaikos. O Vilius - jis juk mūsų veidrodis, jei mes gerai nusiteikę, ir jis toks. Kaip galiu tuo nesidžiaugti :)

Viliui teko prisitaikyti prie ankstesnių rytų ir ilgesnių dienų darželyje. Po trijų tokios adaptacijos dienų, jis nusprendė pailsėti ir susirgo :( Tad visą šią savaitę "tūno" namuose, o jo priežiūros plane teko apsieiti be manęs. Bet pavyko! Ir be jokių auklių :) Trys dienos tik su tėčiu, ir šiandien sulaukiau atsisakymo eiti į spektaklį, - sakė, geriau eik viena, o aš pabūsiu su tėčiu! :)

Išėjus į darbą, turiu mažiau laiko apmąstyti, apie ką norėčiau pasidalinti savo bloge, vat dėl to tai tikrai apmaudu :( Galbūt savaitgaliai man bus maloningi :)

Išėjus į darbą, liko kur kas mažiau laiko knygoms :(((((((((((( (rauduuuuuuu). Po vakarinės pasakos Viliui savo knygos į rankas jau nebepaimu, gulėdama ant vėsios palangės ji laukia nesulaukia, kada bus sušildyta mano delnuose (nors tiesą sakant, ir pati knyga kalta :) - nelabai ji mane traukia...). Dabartiniai mano vakarai skirti Advento kalendoriaus gamybai :) Viliuosi, kad kai pakabinsiu jį ant sienos, ir kai įsibėgės nauja kasdienos rutina, rasiu tą papildomą valandą savo ištikimai draugei knygai.

Dar tikiuosi, kad Vilius išėjęs į darželį pirmadienį, labai greitai nebesusirgs. Ir galėsim laukti Kalėdų su visomis smagiomis to laukimo akimirkomis, kad ankstūs rytai nebebus tokie sunkūs, o skaitydama vakarinę pasaką dar galėsiu išlaikyti nesumerktas akis :) Kad ištaikysiu tą taip geidžiamą valandėlę knygai, kitą valandėlę blogui, dar laiškui draugei ar geram filmui.

Išėjus į darbą reikia daugiau planuoti, bet planuoti man patinka ;)

Man visada patiko testai...

Man visada patiko testai. Dar tada, kai mokiausi mokykloje ir ypatingai nesvajojau studijuoti psichologijos. Anksčiau net būdavo tokios knygelės, kuriose surinkta įvairiausių testų. Patikdavo man juos atlikinėti :) Vėliau supratau, kad testai turi būti rimti, pagrįsti, patikrinti, jei nori ką nors tikresnio apie save iš jų sužinoti. O jeigu ir labai rimtų testų imtis, tai net pats vienas negali jų nei tinkamai atlikti, nei tinkamai interpretuoti rezultatų. Tokie yra projekciniai testai, kuriuos psichologai patys specialiai mokosi pateikti ir interpretuoti. Darbinėje aplinkoje irgi neapsiėjau be testų. Yra toks labai populiarus atrankų metu atlikti CPI (California Personality Inventory) asmenybės klausimynas. Jį esu atlikusi gal kokius 6 ar 7 kartus :) Ir kaskart gaudavau kiek skirtingą rezultatą. Bet tai natūralu, juk gyvenimo aplinkybės keičiasi, žmogus įgyja naujų įgūdžių, patirties. Na, bet bendrosios tendencijos vis tiek lieka tos pačios. Beje, esu parašiusi ne vieną dešimtį charakteristikų pagal šio klausimyno rezultatus, tad jis pažįstamas kuo puikiausiai, ir tikriausiai jau nebereikėtų jo atlikinėti pačiai, nes per daug gerai žinau klausimus, net jei jų ir visi 462!!! :)

Testų manija man pasireiškia bangomis. Tokia gana didelė ir stipri buvo, kaip baiginėjau mokyklą :) Na, natūralu. Paskui dar kažkada buvo, gal kai ruošiausi keisti savo savanorišką gyvenimo būdą į geriau apmokamą (arba TIESIOG - apmokamą :)). Ir štai dabar pastebiu, kad kažkaip natūraliai, nespecialiai vis atsirandu testų interneto svetainėse. Giliai kasti nereikia - juk ir vėl dairausi darbo, arba darbinės veiklos, arba veiklos, už kurią mokėtų pinigus, arba papildomų prasmingų veiklų savo gyvenime :) (Hmm, kodėl taip sunku pavadinti? Ir kodėl man taip svarbu pavadinti TIKSLIAI? :) Profesinė liga?...). Yra toks MBTI testas - Myers-Briggs Type Indicator. Tai psichometrinis instrumentas, skirtas žmonių psichologinėms nuostatoms, susijusioms su jų pasaulio suvokimu bei sprendimų priėmimu, nustatyti. Šios nuostatos buvo išskirtos iš psichologijos klasiko Karlo Gustavo Jungo tipologinių teorijų, pateiktų jo 1921 metų knygoje “Psichologiniai tipai”. Pati instrumentą sukūrė dvi moterys - motina ir dukra, Katerina Cook Briggs ir Izabelė Briggs Myers. Nors kritikuotas šitas testas, man patinka, jog asmenybės tipų yra 16 (o ne kokie 4) ir pagrindinės savybės aprašo įvairias žmogaus charakteristikas: iš ko ir kaip žmonės gauna energiją (veiksmo ar minties, t.y. ekstraversija ir intraversija); kaip žmonės suvokia ir interpretuoja informaciją (per jutimus ar per intuiciją); kaip žmonės priima sprendimus (mąstydami ar išjausdami) ir ketvirtoji savybė - kaip žmonės reaguoja į išorinį pasaulį (apibrėžtumas ir neapibrėžtumas). Įvairios savybių pasireiškimo kombinacijos sudaro skirtingus asmenybės tipus. Taigi, atlikau ir aš šį testą ir buvau nustebinta gauto rezultato!!! INFJ tipas - rečiausiai pasitaikantis asmenybės tipas!!! Tik apie 1 proc. gyventojų yra šio asmenybės tipo. Jei iššifruoti raides, tai esu Intravertė, pasikliaunanti Intuicija ir sprendimus priimanti jausmų pagrindu ir juos parodanti išoriniam pasauliui (J-apibrėžtumas). Skaičiau skaičiau tą aprašymą apie mane ir buvo keista - nes labai daug tiesos jame. Ir dar - anksčiau niekada nemaniau, kad esu kažkuo kitokia, išskirtinė. Na, teisingiau būtų pasakyti, kad nelabai leidau sau manyti, kad tokia esu, nes vis tik pasitaikydavo akimirkų, kai pajausdavau, jog kažkaip kitaip viską matau ir suvokiu, arba kažkaip kitaip, skirtingai žmonės į mane reaguoja :) Na, jei tikėti testo rezultatais, tai visai nenuostabu, nes tikriausiai kartais atrodau kaip iškasena arba ateivė :))))))) Nors pati sau tooooookia normali....

O vakar iki išnaktų prasėdėjau beskaitinėdama apie savo kūno tipą pagal Ajurvedą. Prie mano domėjimosi Ajurveda prisidėjo nemažai faktorių, bet paskutinis ryškiausias - mano draugės M. mergvakaris indiškai Shanti SPA centre :) Kai apsirengi indiškais drabužiais, klausai indiškos muzikos, geri imbierinius kokteilius bei aitrią arbatą su pienu, ir valgai vegetarišką nuostabaus skonio tortą, papuoši rankas indiškais chna piešiniais ir kaktą bindžiu, ir visa tai patinka :)), tai nenuostabu, kad dar daugiau pasidomi ta sritimi. Pasitikrinau, koks tas mano vyraujantis prigimtinis konstitucijos tipas - pasirodo vyrauja kapha doša. O dar galima pasidaryti papildomą šiuo gyvenimo momentu vyraujančios došos testą ir esant reikalui - koreguoti jos kiekį (dieta ir režimu). Daugiau čia ir čia ir dar čia .

Tokie tad mano klaidžiojimai savęs pažinimo kely ;) Gal ir jums bus įdomu užklysti.

Vaikai - sodininkai iš prigimties

Rašiau straipsniukų ciklą apie vaikus sode/darže ir sodo/daržo naudą vaikams. Čia pirmasis:
http://www.rojaussodai.lt/straipsnis.php?id=1865

Gal pasitarnaus :D

Garbė lėtumui III. La dolce vita, arba lėto miesto rojus

Malonumas aukščiau pelno, žmonės aukščiau valdžios, lėtumas aukščiau greičio, - tai lėto miesto principai. Bra - citta slow (lt. lėtas miestas) Italijoje, tas pats, kuriame užgimė ir lėto maisto judėjimas. "Citta Slow" manifeste yra 55 įsipareigojimai - tokie, kaip triukšmo ir eismo sumažinimas, didesnis žaliųjų plotų ir pėsčiųjų zonų skaičius, vietinių ūkininkų ir parduotuvių, turgų bei restoranų, kurie prekiauja jų produkcija, palaikymas, aplinką saugančių technologijų propagavimas, vietinių estetinių ir kulinarinių tradicijų puoselėjimas, taip pat svetingumo ir draugiškumo dvasios ugdymas. Viliamasi, kad šios reformos bus naudingos ne tik kaip jų visuma - jos sukels revoliuciją žmonių protuose apie gyvenimą mieste.

Naujausiais duomenimis lėtų miestų pasaulyje dabar yra apie 80. Maždaug du trečdaliai jų įsikūrę Italijoje, kiti - Australijoje, Nyderlanduose, Austrijoje, JK, Vokietijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Pietų Korėjoje. Lėtu miestu gali tapti bet kuris miestelis, kurio gyventojų skaičius neviršija 50 tūkstančių. Taigi, Lietuvoje lėtu miestu gali tapti vos ne visi miestai, išskyrus 6 didžiausius (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Alytus, 2009m. duomenys). Tad jei kas negalite gyventi be iššūkių, galite imtis vieną iš Lietuvos miestų paversti lėtu miestu ;) Kokie Kėdainiai, Palanga, Druskininkai, Trakai ar Biržai, manau, tikrai galėtų tapti lėtaisiais ... (pasvajokime.....)

Į miestą atkreiptas dėmesys todėl, kad jis kaip niekas kitas verčia skubėti, visas tas gaudesys, judesys, stimulų gausa ir kaita verčia, tiesiog įpareigoja, suspėti, aplenkti, būti pirmam ir geriausiam. Kai kuriuos žmones didieji miestai žavi, tačiau tikriausiai visi sutiks, jog jie vargina. Miestuose žmonės susvetimėja: jie nepažįsta savo kaimynų, nežino jų vardų, ką jie veikia gyvenime ir pan.

Kaimo ramybės kultas, tikriausiai, ryškiausias Britanijoje, kur urbanizacija prasidėjo jau seniai, o dabar kas savaitę koks pusantro tūkstančio žmonių gelbstisi nuo miestų bėgdami į kaimą. Londono priemiesčiai, pastatyti pagal "Miesto su sodu" principus, yra patys prabangiausi. Žinoma, mes negalime visi išsikleti iš Londono, Tokijo, Romos, Vilniaus ar Rygos. Ir, kai būtinai reikėtų, daugelis iš mūsų turbūt nebenorėtume. Vis dėlto daugelis norime, kad gyvenimas mieste būtų mažiau karštligiškas. Ką galima padaryti didmiestyje? Nieko? Netiesa! Vienas pavyzdžių - miesto laiko politika. Ji atsirado Italijoje ir paplito Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Suomijoje. Tokios politikos tikslas - paversti kasdienį gyvenimą ne tokiu karštligišku suderinus darbo valandas mokyklose, jaunimo klubuose, bibliotekose, medicinos klinikose, parduotuvėse ir baruose. Pvz.: Bra miestelio rotušė dirba ir šeštadienio rytais, kad žmonės galėtų neskubėdami susitvarkyti biurokratinius reikalus. Kitame mieste mokyklose pamokų pradžios laikas pakeistas tam, kad šeimos jaustųsi geriau. Hamburge gydytojai priima dirbančias motinas nuo 19val. ir šeštadieniais rytais. O nauja ES direktyva bando kovoti su triukšmu miestuose - ji įpareigoja miestus po 19val. sumažinti triukšmo lygį.

Ir čia į areną išeina visagalis greičio aistras kurstantis išradimas - automobilis. Kova su greičiu keliuose tikriausiai vyksta begalėje miestų. Yra daug priežasčių, arba pasiteisinimų, kodėl viršijame greitį. Bet retas, kuris prisipažįsta policininkui, kad greitas važiavimas ir nardymas tarp kitų mašinų miesto gatvėse yra labai smagus, ir kad tai suteikia adrenalino ;) Kaip sakė vienas transporto psichologijos (!) profesorius: "... prie vairo mes visi esame italai. Mes visi vairuojame ne tik galva, bet ir širdimi". Kova su greičiu vyksta įvairiausiais būdais:

* ramios kaiminystės programa (Neighbourhood Pace Program) - jos nariai pasižada vairuoti neviršydami greičio ir tokiu būdu tapdami kitiems "greičio ribotuvais" (super! aš dažnai tokia būnu Vilniuje, ir TIKRAI kai kuriem vairuotojams labai nepatinku :).

* pernelyg greitai mokyklos zonoje važiavusiems vairuotojams leidžiama rinktis: bauda arba susitikti su vietos vaikais. Ir tie, kurie nusprendžia pataupyti pinigų, sėdi paskui prieš klasę papilkėjusiais veidais ir bando atsakyti į panašius šešiamečių klausimus: "Kaip jaustumeis, jei būtum suvažinėjęs mane?", "Ką sakytum mano tėvams, jei būtum nužudęs mane?"... (oooo! mūsiškiams kelių ereliams tokių susitikimų reikėtų. Aš jau vien skaitydama šiurpstu, tai jeigu tiesiai išgirsčiau... Suprantama, jog tai "grojimas" stipriom emocijom, bet manau, verta, jeigu turi efektą).

Reikėtų paneigti vieną mitą: greičio viršijimas - patikimas būdas sutaupyti laiko. Teisybė, ilgoje kelionėje, jei kelyje nėra kitų automobilių, skubėdamas jūs savo tikslą pasieksite greičiau (tikriausiai, visų išbandyta ;)). Tačiau nauda trumpoje kelionėje - minimali. Pvz. padidinus greitį nuo 80km/h iki 130 km/h, atvyksite 54 sekundėm greičiau - ar verta rizikuoti?...

Visų prieš greitį nukreiptų priemonių bėda yra ta, kad jos remiasi prievarta. Žmonės sulėtina, nes privalo taip daryti. Tačiau vienintelis būdas laimėti karą prieš greičio viršijimą - keisti savo santykį su pačiu greičiu. Mes turime NORĖTI vairuoti lėčiau.

Tai sugrąžina mus prie vieno pagrindinių Lėtumo judėjimo keliamų klausimų: kaip pažaboti norą skubėti? Vienas būdų yra tiesiog daryti mažiau, nes užimtas grafikas yra pagrindinė greičio viršijimo priežastis. Kitas būdas - išmokti jaustis patogiai, kai kažkas daroma lėtai. (šitie du būdai, manau, aukso vertės: daryk mažiau (dar pridėčiau - bet geriau, kokybiškiau) ir priimk realybę). Vienoje Anglijos grafystėje net pradėta speciali greičio mėgėjų programa. Visi pagauti viršiję greitį pakviesti lankyti vienos dienos kursus - Greičio supratimo programą. Kiek plačiau apie šią programą. Šios programos metu dalyviai pirmiausia teoriškai susipažįsta su greičio psichologija, aptaria, kokios iš tiesų yra greičio viršijimo priežastys. O jų tik viena - mes, mes patys. Nes mes patys pasirenkame greitį, taip pat galime jo ir nepasirinkti. Tuomet laikas bjauriajai statistikai: mašinai, kuri važiuoja 56km/h greičiu, reikia 6,4metro ilgesnio stabdymo kelio nei mašinai, kuri važiuoja 48km/h. Pėsčiajam, partrenktam mašinos, važiavusios 32km/h greičiu, tikimybė likti gyvam yra 95%, važiavusios 48km/h - ji jau tik 55%, o važiavusios 64km/h - vos 15%. (Visa dar norite važiuoti "šiek tiek" greičiau? Kad suskubtumėt atvažiuoti 90 s greičiau?..)

Paskui programos dalyviai studijuoja įvairias situacijų kelyje nuotraukas, mokydamiesi atkreipti dėmesį į detales, kurių niekaip nepastebėsi važiuodamas greitai. Po pietų jiems būna praktinio važiavimo dalis: iš pradžių vairuoja instruktorius, visąlaik važiuodamas lėčiau nei nurodo ženklai. Važiuodamas jis nurodo, į ką reikėtų atkreipti dėmesį: sporto laukai, pėsčiųjų perėja, autobuso stotelės, žaidimo aikštelės, parduotuvių įėjimai ir t.t. O paskui - programos dalyvio eilė, jis turi laikytis visų greičio ribojimo ženklų, ir turi stengtis matyti detalias kelyje ir šalia jo. Programos pabaigoje didžioji dalis dalyvių gerokai sutrikę ir permąstę savo elgesį kelyje. Jie pasižada neviršyti greičio, galbūt iš tiesų pokyčiai įvyks... (Mano akimis, tokia programa labai reikalinga ne tik prasižengusiems, bet ir visiems, kurie lanko vairavimo kursus. Nežinau, kiek tai veiksminga, kai nesi vairavęs, bet sąmoningumo tikriausiai prideda :)).

Tai tik dalis daugybės idėjų ir pavyzdžių, kaip sulėtinti save dideliame mieste. Bet gal ir iš šitų jums kils minčių, kurias pritaikysit savo gyvenime. Sėkmės lėtume jums linkėdama žadu ir dar vieną dalį apie lėtumą ;)

Terapinė vieta

Ar turite mėgstamą vietą? Mieste, savo namuose, gimtojoj gatvėj? Gal šiaip mėgstate kokią nors vietą, dislokaciją, būseną tam tikroje vietoje? Jei yra kažkas tokio, tuomet galite pasidžiaugti, jog tai ne tik šiaip smagu, bet ir naudinga. Pasirodo, Suomijoje vis dažniaus psichologinės terapijos metu naudojamas toks metodas kaip mėgstamos vietos lankymas. Kai klientas išgyvena didelį stresą, yra nerimastingas ar prislėgtas, psichologai rekomenduoja sudaryti mėgstamiausių vietų sąrašą ir lankyti pavyzdžiui vieną iš jų penkis kartus per savaitę. Didelių tyrimų nereikia, kad suprastum, jog tokioje vietoje žmogus nusiramina, jį užplūsta malonios mintys, pozityvūs jausmai, galbūt net ateina idėjos tinkamiems sprendimams.

Man labai patiko ši idėja, ir nusprendžiau surašyti savo 10 mėgstamiausių vietų, na, kad turėčiau, kai negandos užpuls :) O ir šiaip buvo smalsu pažiūrėti, kokios vietos mano mėgiamos.

Taigi, TOP 10 (bet ne pagal mėgiamumo laipsnį, - niekaip neišsirinkau mėgiamiausios :)):

1. Kavinėje prie lango su vaizdu į gatvę (kad matyčiau praeivius ir galėčiau pasiklysti jų gyvenimo akimirkose...)

2. Knygyne (tarp lentynų galėčiau praleisti neribotą laiką, gaila tik, kad jis dažniausia būna ribotas :) Bet jei tai būtų mano terapijos būdas, tikriausiai pagyčiau labai greitai :)

3. Autobuse, tarptautinio maršruto, na, minimum tarpmiestinio (nerealus laisvės jausmas, kai pajudi iš stoties suvokdamas, kad dabar atsiduodi laiko tėkmei, nes iš tiesų nieko ypatingo neveiki: stebi per langą bėgančius vaizdus, kartais skaitai, kartais snaudi, daug svajoji ir mąstai. Aš visada džiaugsmingai nerimaudavau laukdama tokių kelionių. Jau seniai bekeliavau šitaip...)

4. Vonia, pilna putų, ir dar koks nors žurnalas po ranka. Visiškas relaksas...

5. Baseine + pirtyje. Bet baseinas svarbiau :) Ypatingas jausmas, kai mostas po mosto iriesi vandeniu, o jis glosto viso kūno odą, dar tas kūno lengvumas, plūduriamas... Iš tiesų, kartais baseine pagalvoju, kad gal buvau žuvis praeitam gyvenime? :)

6. Miške. Medžiai, takelis ir paukštelių čiulbėjimas - itin atpalaiduojantis reikalas :)

7. Teatro spektaklyje. Ypač vaikiškam spektaklyje. Kažkaip atsijungiu ir pasineriu kažkur ten, anapus tikrovės, suaugusiųjų gyvenimo rūpesčių ir klausimų.

8. Parduotuvėse (NE maisto prekių). Taip, taip!!! Beveik shoping therapy, bet ne visai, - man patinka vaikščioti ir apžiūrinėti. Pirkti nebūtina. Na, nebent randu kažką itin patrauklaus.

9. Vilniaus senamiestyje. Eini eini eini, dairais dairais dairais, stebi, matai, girdi ir uodi. Jauti, jog gyvenimas ne eina PRO šalį, o brenda PER tave, užkliudo praeivio krepšiu, atsitrenkia bėgančiu vaiku, ar priverčia sustoti cypiančiais mašinos stabdžiais...

10. Lietuje. Na, ne vieta tai, bet iš tiesų be galo mėgstu vaikščioti lietui lyjant su skėčiu. Vanduo po kojom, vanduo virš galvos, vanduo čiurlena ausyse, vanduo smelkiasi per batus, vanduo kapsi už kaklo... vanduo...

O kokiose vietose jūsų siela ir kūnas, sąmonė ir juslės atsigauna?

Smalsumas ir internetas

Vėlus vakaras. Sėdžiu interneteeee. Giliai įklimpus. Spaudžiu nuorodas, vis kitas ir kitas, skaitau, ką randu: kartais visišką šlamštą, kartais visai įdomias rašliavas. Pamirštu laiką, vietą ir kūno poreikius. Savotiška meditacija, ne kitaip. Kai "atsibundu", laikrodžio rodyklės pasislinkę kur kas toliau nei tas sutartas su savim brūkšnelis "laikas eiti miegoti".

Žurnalo "Aš ir psichologija" paskutiniame numeryje kaip tik trumpai pristatomas tyrimas apie tai, kas skatina žmonių naršymą internete ten, kur jiems visai nereikia: smalsumas ar tai, kad jie tiesiog pasiklysta tarp daugybės informacijos? Nežiūrėdama į tyrimo rezultatus, sakyčiau, kad ir tas, ir anas. Aš kartais tikrai pasiklystu tarp tos informacijos ir visų nuorodų, kurias paspaudžiau, perskaičiau ar pamiršau. Dažnai būna, jog skaičiau, bet nepamenu, kur, tik žinau, kad internete, arba būna žiūriu į puslapį, kurį skaitau ir nežinau, kaip į jį patekau... Baisiai klaidu tame nete. Nors smalsumas irgi didis stimulas: "o kas ten?!...". Taigi, to tyrimo metu buvo tiriama, kas skatina žmones skaityti ir priimti daugybę jiems nereikalingos informacijos. Ir rezultatai parodė, jog būtent smalsumas juos skatina siekti betikslės, o kartais ir nemalonios informacijos. Keista, bet vedami smalsumo, žmonės siekia informacijos, net žinodami, kad ji jiems nenaudinga, nesvarbi ar nemaloni. O ją priėmę, nejaučia jokio pasitenkinimo ar net patiria nemalonius jausmus. Taigi, brangieji, galvokite prieš spausdami "open in new window".

TAČIAU kartais taip "bemedituodama" randu tiesiog nuostabių dalykų. Kaip ir neseniai: naršiau šen ir ten, paskui prisiminiau, jog norėjau pažiūrėti, kas tokie yra "Bendrakeleiviai", pažiūrėjau, o ten radau nuorodą į asmeninį tinklaraštį, kuriame strigau :) Viena įdomi tema jame buvo apie darbo paieškas šiandieninėje Lietuvoje, o kita - tiesiog įsiurbusi mane - apie autorės piligriminę kelionę Ispanijoje, Camino de Santiago keliu. Jau kitą vakarą sėdau ir perskaičiau visus įrašus apie šią kelionę, ir likau sužavėta, pakylėta... Per vieną vakarą tai tapo viena iš mano svajonių. Noriu, labai, kada nors...

Kaip aš pasodinau medelį

Ar kada bandėte mintimis pasodinti medelį? O akių žvilgsniu? O barbendami prištais? Ne? Galiu pakuždėti kaip tai padaryti, nes aš taip padariau, vakar:)

Prieš porą dienų su Viliumi lankėmės ekologiškų prekių parduotuvėje "Holos". Apsipirkom šiek tiek. Ir maloni pardavėja pasiūlė nuolaidų kortelę. Oi, kaip apsidžiaugiau, nes kaskart būna šiek tiek nepadoru mokėti taip brangiai už kai kuriuos produktus (na, kad ir pusrytinių kukurūzų dėžė už 12lt...). Kad ir ne baisiai didelė ta nuolaida, bet kaip sakoma - vis į kišenę, ne iš jos. O kadangi plastikinei kortelei pagaminti naudojami įvairūs gamtiniai ištekliai (kaip plastikas, popierius, elektros energija ir tikriausiai dar kas nors), buvau paprašyta atlikti "prievolę" - pasodinti medelį internetu. Nerealu! Galėčiau ir visą mišką taip pasodinti, kad tik leistų :)

Tad jeigu kam norėtųsi pasodinti medelį, užsukite į http://www.treenex.lt/ Ten galite nusipirkti atvirukų, už kiekvieną nupirktą bus pasodintas medelis, o už kai kuriuos - net visi 5! O jeigu perkate ekologiškus produktus (ar vis planuojate jų nusipirkti), Holos parduotuvėj perkant už 120 lt gausite nuolaidų kortelę ir mažą kortelę su specialiu kodu, kurį suvedus, bus pasodintas ąžuoliukas :)

Na, štai, kokią reklamą padariau, ir Holos, ir Treenex puslapiui ! Bet juk esu lengvai "pažaliavus", tai ir kitus bandau apkrėsti :)

su knyga į ateitį...

Vakar užverčiau paskutinius puslapius labai įdomios knygos - Sarasvati upės smėlis (Risto Isomaki). Ją parašė suomių rašytojas, taipogi ir žurnalistas, kino scenarijų kūrėjas ir įvairių aplinkos apsaugos bei pagalbos trečioms šalims projektų veikėjas. Knygos apibūdinimas kaip ekologinio trilerio, sakyčiau, labai vykęs, - joje labai daug informacijos apie tragišką pasaulio gamtos situaciją dėl globalinio klimato atšilimo, apie tai, jog prasidėję procesai kontinentiniuose ledynuose nebegrąžinami ir kaip jie gali paveikti mūsų visų gyvenimus, visą Žemės geografiją. Yra joje ir meilės romanas, ir keletas įspūdingų pavojingų situacijų, į kurias patenka knygos herojai. Tad trilerio užuomazgų irgi pakanka.

Iš tiesų knyga patiko. Ji glaudžiai siejasi su pagrindine žinia, kurią neša neseniai pasirodęs filmas "Home" (http://vaidulesmintys.blogspot.com/2009/06/namai-home.html), tik dal skirtumas tas, jog knygoje Žemei gresianti tragedija aprašoma iki galo, su visais padariniais.

Dar patiko man palyginimai su praeityje buvusiais pasaulio tvanais, apie kuriuos amžiams bėgant liko tik legendos ir jau nebe tikros žinios. Patiko ir daug ekologinių, klimato kaitos ir panašios informacijos pateikimas, tik, gaila, ne visuomet ją pilnai supratau.

Skaitant šiek tiek kliuvo rašymo stilius. Nežinau, ar jis toks ir paties rašytojo, ar tai vertėjo įtaka, bet kartais jis man atrodė pernelyg primityvus. Nuoroda, jog autorius taip pat rašo kino scenarijus, iš dalies paaiškina tokį stilių, knyga tikrai galėtų būti ir filmo scenarijus, gal ir be pakeitimų :)

Bet kokiu atveju rekomenduoju paskaityti, ypač tiems, kad įdomu tokie pusiau dokumentiniai skaitiniai.

stilius

Mūsų katinas pakeitė stilių :) Lankėsi veterinarijos klinikoj, kur jam pakeitė šukuoseną. Dar vis negalime priprasti prie tokio jo vaizdo ...

Iki

Po

Po teisybei, tai ne šiaip sau jį taip nukirpome, buvo baisiausiai susivėlęs, jokios šukos a nei žirklės nebepadėjo, tik mašinėlė... Sakysite, šeimininkų apsileidimas, na, taip, tiesios yra (susigėdę nuleidžiame galvas :). Bet dabar turime "veislinį batuotą" katiną! Ir laukiam, kada ataugs gaurai :)

"Namai"/ "Home"

Žiūrėjom filmą "Home". Jį sukūrė fotografas Yann Arthus-Bertrand. Apie mūsų Žemę, mūsų namus. Grožis nerealus! Bet iš tiesų tai filmas apie tai, kaip mes - žmonės - niokojam savo namus. Iš tiesų, tema ne nauja, bet pasirinkta forma efektinga. Tai ne meninis filmas, tai dokumentika apie tai, kaip mes nusigyvenom. Bežiūrint apima siaubas, liūdesys, neviltis, gėda, pyktis... Kai baigėm žiūrėti, Tomas pasakė: "Dabar dar labiau nekenčiu žmonių...", o aš sėdėjau ir galvojau, ką galiu AŠ padaryti, kad būtų kitaip, kad imtų keistis.......

Labai rekomenduoju pažiūrėti. Ir pagalvoti, ką galime padaryti kiekvienas kasdien.



Filmas anglų kalba:
http://www.youtube.com/watch?v=jqxENMKaeCU&feature=channel_page

Filmas rusų kalba:
http://www.youtube.com/watch?v=7hFivbgIEqk&feature=channel_page

stiklai darželyje

Kurią tai dieną vaikščiojom su Viliumi ir sustojom pažaisti žaidimų aikštelėje, kuri ribojosi su vaikų darželio tvora. Kaip tik buvo tas dienos metas, kai vaikai žaidė lauke. Teritorija ten visai nemaža, yra kur vaikam palakstyti. Aš didelio dėmesio nekreipiau į tuos vaikus, nes Vilių reikėjo ganyti. Bet štai pačios mergaitės iš už darželio tvoros mane pasikvietė. Pasirodo, jos rinko į kibirėlį stiklus, t.y. įvairias šukes. Ir už tvoros, taip sakant jau ne darželio teritorijoje, jos pamatė šukių, tai ir paprašė, kad aš padėčiau jas joms surinkti. Na, surinkau. Paklausiau kam jos renka tas šukes, ogi, pasirodo, auklėtoja liepė. Na, kaip ir užduotis susitvarkyti darželio teoritoriją. Hmm... Klausiu, ką paskuid arysit su tais stiklais, sako, atiduosim auklėtojai, ji kur reikia išmes. Na, idėja nebloga, mokyti vaikus, kad negalima mėtyti stiklų kur papuola, kad reikia išmesti "kur reikia", bet man nepasirodė saugu. Landžioja tos mergiatės po visus krūmus, kišą rankytes per tvorą, labai jau paprasta susižeisti. Net ir suaugę tokius darbus dirba su pirštinėm, o vaikų koordinacija juk mažiau išvystyta. O auklėtojų netoliese nesimatė, tik girdėjosi jų balsai... Aš nenorėčiau, kad mano vaikas tokius darbus dirbtų būsimam darželyje. Idėja gera, bet metodai, mano galva, pasirinkti visai netinkamai.

Bandė dar mergaitės mane įkalbėti įlisti į vienus krūmus, kur matė esant stiklų, bet sakiau jau gana. O jos labai stengėsi surinkti kuo daugiau, lyg gautų prizą už kiekį.

pavasaris prasidėjo!

Na, štai, galiausiai, jis prasidėjo! Taip laukiau ateinant pavasario, jog kartais net su skausmu žiūrėdavau pro langą... į tą purvą, šlapią sniegą, plikus medžius... Žinoma, saulė, šiluma ir žaluma neužpuolė staiga, ir taip sakant žiemos triūsai dar oi kaip matosi, ir šlepsi šlapiom kojom, bet vis tiek, bent jau saulė pradėjo ridinėtis padangėj :)

Pirmiausia, man pavasaris prasidėjo nauja veikla - pasiėmiau šiek tiek darbo "į namus". Na, tokio, kai reikia atlikti darbą iki nurodyto termino, ir niekam neįdomu, kada tu jį darysi: naktį, penktą ryto, su kūdikiu ant rankų ar sumuštiniu burnoj. Džiaugiuosi, tiesą sakant. Iš kitos pusės, kiek nerimauju, nes naujoji valdžia naują ir tvarką įvedė "ant Lietuvos" - taigi, jei mama dirba, tai jau, šiukštu, pašalpos tokios pat nebegaus, tą prisidurtą pinigėlį jau puls ir atskaičiuos. Na, žodžiu, gali atsitikti ir taip, kad tas džiaugsmas papildomais pinigais nepavirs, bet bent jau "sumamėjimas" (http://www.austejosblogas.lt/2009/03/13/deduda-mano-myjimiausia/) apmažės :))))) O dorai nieko nežinau, nes tiesą sakant, patingėjau išsiaiškinti. Kai pabandžiau, supratau, kad nei Sodra, nei VMI patys nieko dorai nežino, tai ką jau man-paprastai mamai-namų šeiminkei norėti :))))))

Kitas pavasario smagumėlis - Kaziuko mugė!! Labai laukiau jos šiemet. Išaušus tam šeštadienio rytui, ištempiau abu savo vyrus pasižmonėti ir ką nors tikro lietuviško nusipirkti. Vilius neištempė iki mugės, nulūžo mums beieškant, kur įsprausti mašinuką (Dievuliau, kiek mašinų Vilniuj! Kartais net nesinori niekur važiuoti...). Tad teko nešti. Veik nieko nematė, tik į pabaigą, kai mes sušalom, prabudo. Teko šiek tiek su juo pabraidyti po senamiesčio patvorių purvinus sniegus ir galiausiai grįžom namo džiaugtis pirkiniais. Aš prisipirkau "grybukų", tokių beveik kaip vaikystėj - su šokoladinėm galvom ir balto glajaus kotais! Mmmm! Viena visus ir sušveičiau :)) O Viliui kadangi šiuo metu lėktuvų manija, tai gavo dovanų medinį lėktuvą, tokį ale Dariaus ir Girėno Lituanica! Vis dar džiaugiasi :)

Saulei išlindus, prabudo ir mūsų su Vilium vežimas. Visą žiemą, lyg tikra meška žiemojo mūsų miegamajame, sulankstytas ir įspraustas į kampą. Mat man niekaip nepavyko savęs įtikinti, kad vaikui jame žiemą nebus šalta miegoti. Tad ir nesistengiau savęs laužyti. Labai šauniai pietų miegas persikėlė į lovytę, o į lauką einame pasivaikščioti, ne miegoti. Toks režimas ir man patinka, turiu laiko sau, o lauke nesušalu, nes tenka lakstyti paskui Vilių :)

Ir kai saulė nušvietė visus mūsų namų langus, supratau, kad reikia patikrinti vežimo ir Viliaus draugystę (iki žiemos ji buvo labai netgi nebloga:). Taigi, išriedėjom. Ėjau visa patenkinta, lyg pirmą kartą vaiką išsivežusi į lauką :))) Bet taip smagu buvo!! Kažkas panašaus, kai vaikystėj išsiveždavau dviratį iš rūsio po visų žiemos ir pavasarinių purvynų ant sauso asfalto. Viliui patiko, lingavo į taktą, dairėsi, ir kiek sunerimo, kai pasakiau, kad ir miegos čia. Nieko, užmigo, teko kiek paniūniuoti. Įdomiausia buvo, kai grįžom namo: iškėliau iš vežimo, nurengiau, o jis dairosi ir nesupranta - lyg ir buvau lauke, bet lyg ir ne... Nusprendžiau kol kas laikytis žiemos režimo pietų miegui, o vežimą panaudosim ilgesniems pasivaikščiojimams. O vasarą esu jam numačiusi ir rimtesnių darbų :)

Na, ir paskutinis pavasario ženklas buvo šiandienos pasivaikščiojimas Vingio parke. Mums iki jo geras galas nuvažiuoti, bet vasarą ir šiltąjį rudenį dažnai ten nukakdavau, nes - smagu ten. Tad ir šiandien ryte, kai danguj nebuvo nei debesėlio, o saulė plačiai šypsojosi, nusprendžiau aplankyti senus keliukus. Hmm, toli nenuėjom, Vingio parke dar žiema, tokia pažliugusi jau, bet dar ne per daug šilta :) Ką naudingo padarė Vilius, tai išvalė smėlio dėžę - drauge su kita mergaite išrinko iš jos visus konkorėžius! Liko tik smėlį išdžiovinti (ir rūbus gerai išskalbti) :)))

Ne, dabar bus paskutinis pavasario ženklas - supratau, kad reikia Viliui naujų rūbų! Žieminė striukė, batai su kailiu, kepurė šilta... Laikas atnaujinti ponaičio garderobą :)