Prieraiši tėvystė 6: apie pyktį

Išties, labai seniai jau rašiau apie prieraišią tėvystę ir šios teorijos rekomendacijas auklėjant vaikus. Sears'ų knygą vis paksaitinėju, kartais tiesiog ieškodama gerų minčių, kartais ir užsirašydama, - kad galėčiau pasidalinti su Jumis.

Šį kartą - apie pyktį. Atvirai sakant, man pačiai labai svarbi ir aktuali tema, - pasirodo, nėra taip paprasta ir lengva susitvardyti, sulaikyti besiveržiantį pyktį, nusivylimą, visas tas emocijas, kurios kartais tiesiog užpuola iš pasalų. Tad šią dalį skaičiau itin atidžiai, jautriai, tiesiog siurbdama kiekvieną pastraipą ir ieškodama patarimų sau. Tikiuosi, kad ir jums bus naudinga, vienaip ar kitaip, praktiškai ar teoriškai. Savo pamąstymus ar pastabas įrašiau kitos spalvos tekstu.

***

Pyktis gali būti naudingas/ The good behaviour book by W.Sears and M.Sears

Pyktis yra normali emocija. Bet kuris, turintis gyvą širdį, gali supykti. Kūdikiai išreiškia pyktį. Tik pradėjęs vaikščioti pyplys pyksta, kai dažnai krenta. Dvimetis įsiunta, kai iš jo atima tyrinėjamą krištolinę vazą. Keturmetis jums gali trenkti, nes nepirksite saldainių ir t.t., ir kt. Vaikai labiau linkę pykti tuomet, kai pereina vystymosi etapus, sakykime, yra "ant ribos" :) Tuomet jų norai viršija jų galimybes ir frustacija ima viršų. Tai nėra blogai. Tai motyvuoja vaiką bandyti dar kartą.

Kai kurie vaikai lengviau susierzina ir supyksta. Didesnių poreikių kūdikiai greitai tampa užsispyrusiais vaikais - turi stiprius poreikius ir intensyvias emocijas, kurios parodo jų poreikius tėvams. Tokie kūdikiai protestuoja, kai juos nuleidžia nuo rankų, kai tuo tarpu ramesni kūdikiai, gali ir nereikalauti grąžinti juos ant rankų, nors nešiojimas yra vienodai svarbus bet kokio temperamento kūdikiams. (Maniškis, manyčiau, yra iš tokių emocingesnių vaikučių, nes apie jo poreikius sužinome iš karto jiems atsiradus, o jei nereaguojam tuojau pat, primenama gerokai garsiau :)

Kaip tėvų pyktis veikia tėvystę ir auklėjimą

Netinkamai reiškiamas pyktis užkerta kelią jūsų gebėjimams būti tinkamu tėvu/motina. Jei pyktis jus užvaldo, kai kūdikis daug verkia, kai nemiega, ar kai vaikas įninka į neleistinus dalykus ar kitaip "užvaldo jūsų gyvenimą", o jūs jaučiate jog rizikuojate sužaloti savo vaiką psichologiškai ar fiziškai, atminkite, jog vaikas pajaus jūsų pyktį ir pritaikys jį sau, t.y. jis sugers visas jūsų emocijas. Be to, jūsų pyktis gali iššaukti smurtą: vaiko purtymą ar mušimą. Jei taip nutinka jums, turite ieškoti profesionalios pagalbos! (Vis mąstau, kiek tėvų, net suvokdami savo bėdą, iš tiesų eitų ieškoti psichologų pagalbos?...)

Netinkamai išreiškiamas pyktis užkerta kelią gebėjimui tinkamai auklėti. Kuo labiau netikęs vaiko poelgis, tuo labiau jums reikia išlaikyti ramybę ir aiškų protą, kad galėtumėte įvertinti galimybes, kaip tinkamai elgtis šioje situacijoje. Jūsų neapgalvota pykčio išraiška gali tik dar pabloginti situaciją. Pavyzdys: jūsų vaikas ištepė pomidorų padažu šunį; nuo šuns jo prisitaškė ir po kambario grindis; jeigu jūs, pasidavęs pykčiui, imsite šaukti ir dar grūmoti, šuo išsigandęs bėgs į šoną ir dar labiau priterš kambarius, vaikas išsigandęs pabėgs į kitą kambarį ir jūs liksite vienas, ir pačiam reiks viską sutvarkyti - ir netvarką, ir išprausti šunį, ir atstatyti santykius su vaiku. O galėtumėt pasirinkti ramų reagavimą - tuomet eiti kartu su vaiku prausti šuns, valyti grindų, taip vaikas patirs savo netinkamo elgesio pasekmes. Jei pasitelksite blaivų protą, ir nuostabu - jei šiek tiek jumoro, jūsų vaikas mokysis, kaip elgtis krizinėj/ sudėtingoj situacijoj.

Netinkamai reiškiamas pyktis užaugina sienas tarp tėvų ir vaikų. Pykčio atviras parodymas gąsdina vaikus ir verčia gintis. Jie arba pasislėps už kaukės, arba užaugs patys būdami piktais žmonėmis.

! Svarbu išmokti ramiai pasakyti "Aš supykstu, kai tu ...". Svarbu, kad vaikai ir tėvai žinotų, kas sukelia pyktį kitiems šeimos nariams. Tačiau visiškai nebūtina užversti to pykčio bangos ant vaikų.

Mažus vaikus baugina didelio, pikto, neprognozuojamo tėčio ar įsiutusios mamos vaizdas. Jie bijo, jog tėvai nustos juos mylėti, užgaus ar paliks. Suaugusieji turi būti atsakingi už savikontrolę, ir negalime primesti atsakomybės už mūsų pyktį vaikams. Tai suteikia netinkamus pagrindus vaiko augimui.

Mes turime išmokti, kad nieko blogo yra pykti. Blogas dalykas yra tai, ką mes darome su pykčiu, kaip jį išreiškiame. Išlikti ramiu esant bet kokiems jausmams yra emocinės brandos požymis. Jūsų vaikas išmoks kaip valdyti pyktį stebėdamas jus, ir lygiai taip pat stebėdamas jus išmoks netinkamai jį reikšti.

Lyrinis nukrypimas, bet reikalingas šioje vietoje. Daugybė suaugusiųjų praleidžia daug laiko išbandydami įvairias filosofijas, religijas, savipagalbos knygas ir grupes, terapijas, arba jie pasuka į narkotikų ar kitų priklausomybių kelią, ieškodami vidinės ramybės, kurios dažnas niekada ir nebuvo pajutęs, kol augo. Jie gali jos nerasti, nes nėra tikri, ko ieško. Prieraišūs vaikai, kurie užaugo su vidine ramybe ir pasitikėjimu, žino, kas tai yra. Jei gyvenimo kely jie ją praranda, jie geba ją susigrąžinti, nes žino, kas tai, jie pažįsta tą vidinės ramybės jausmą. Jie turi emocinių gebėjimų surasti tą vidinę ramybę, sukurti ją savyje ir būti atviriems kitiesm dvasiniams potyriams.

Taigi pagalba vaiko pykčiui:

1) padėkite vaikui pajusti vidinę ramybę, auginkite prieraišiai.

2) neleiskite užgniaužti pykčio, skatinkite vaiką pažinti savo pyktį jau nuo mažens. Atidžiai klausykite, kaip vaikas kalba apie jausmus. Manyčiau, labai pasitarnauti padedant vaikams reikšti jausmus galėtų piešimas, duokime vaikams piešti!

Ramybė tėvams

Norėdami padėti vaikui pajusti vidinę ramybę, mes patys turime ją jausti. Tai viso gyvenimo kelionė, kvapą gniaužianti ir varginanti, reikalaujanti ir apdovanojanti. Vienas iš būdų pradėti šią kelionę yra pažvelgti į savo praeitį, kad pamatyti kur eiti toliau.

Tėvystė gali būti terapiška. Ji gali parodyti mūsų bėdas ir motyvuoti jas spręsti. Išspręskite savo neišlaisvinto pykčio problemas, kol neužpylėte jomis savo vaiko. Tyrimai rodo, jog vaikai, kurių mamos dažnai netinkamai išreiškia pyktį, yra sunkiau auklėjami.

Visi turime "pykčio mygtukus". Kai kurie tėvai labiau linkę į pyktį.

Tad pabandykite šitai:

1) suskirstykie vaiko netinkamus veiksmus į smulkmenas ir svarbius (kaip pvz., jei taip elgis, sužeis save ar kitus, sugadins daiktus ir pan.). Pastarieji reikalauja jūsų įsikišimo.

2) nurodykite sau, jog nesinervinsite dėl smulkmenų. Keletas minčių, kurios galėtų suktis jūsų galvoje , kai kitą kartą vaikas ką nors tokio iškrės:

- Aš pykstu, bet galiu save kontroliuoti.

- nelaimių nutinka.

- Čia aš suaugęs.

- Aš siuntu ant betvarkės, ne ant vaiko.

- Aš išliksiu rami/-us, ir mes visi ko nors iš to išmoksime.

3) parepetuokite tai! Nepamirškite panašių frazių: "Oi, aš pridariau netvarkos!", "Paimsiu rankšluostį", "Nieko tokio. Padėsiu išvalyti".

Kai realiai kažkas nutiks iš "smulkmenų sąrašo", giliai įkvėpkite, jei reikia-išeikite, nusiraminkite, sugalvokite, ką darysit ir sakysit, ir darykite tai.

***

O šitai man buvo bent šiokia tokia paguoda....

Dažniausiai išreikštas įniršis, pyktis mums yra sunkesnis nei vaikui. Kas mus išsekina, tai mūsų po-pykčio jausmai, kurie mus jaudina labiau nei ta sudaužyta lėkštė, išpiltas gėrimas ar tualete skęstantys raktai. Kai supranti, kad gali kontroliuoti savo jausmus lengviau nei vaikai gali kontroliuoti savo elgesį, sugebi išlaikyti ramybę šiose situacijose, ir gyvenimas su vaikais tampa lengvesnis :)

Ir kai supyksti ant vaiko, neleisk pykčiui lietis, iki kol supyksi ant savęs, nes praradai savikontrolę. Apgink vaiką ir save, gali nutraukti šį ratą bet kurioje vietoje:

--> pykstu ant vaiko --> pykstu ant savęs --> pykstu, kad pykstu --> dar labiau pykstu ant vaiko, kad privertė pykti ant savęs.

! Paverskite pyktį savo draugu. Sveikas pyktis padeda spręsti problemą. Panagrinėkit, kas sukelia jus pykdantį vaiko elgesį. Galbūt jūs galite užkirsti kelią tam netinkamam elgesiui ir jūsų pykčio priežastis taip pat išnyks.

! Nustokite save "lupti" ir kaltinti. Pradėkite keisti savo pykčio išraiškas nuo šiandien.

prieraiši tėvystė 5 - savigarba

Po ilgesnės pertraukos, vėl grįžtu su Sears'ų prieraišia tėvyste ir vaikų auklėjimą. Jau buvau pasiilgusi šios knygos...

Šį kartą apie savigarbos arba pasitikėjimo savimi ugdymą.

Smagaus skaitymo!

********************

Savigarba: gero elgesio pagrindas

Tai, kaip mes suvokiame save, įtakoja kaip mes elgiamės. Tai galioja ir suaugusiems, ir vaikams. Vaikas, pažvelgęs į veidrodį, džiaugiasi matydamas mylimą žmogutį jame. Vaikas turėtų galvoti apie save, kaip apie gebantį daug ką padaryti, jaustis gerai didžiąją laiko dalį ir žinoti bei jausti, jog yra vertas meilės. Tėvai yra pagrindiniai vaiko savivertės šaltiniai, todėl viena iš svarbių auklėjimo užduočių turėtų būti ugdyti vaiko teigiamą savęs suvokimą, kad jis lengviau susidorotų su gyvenimo sunkumais ir mokėtų vertinti ir džiaugtis sėkme.

Taigi, 10 būdų padėti vaikui ugdyti pasitikėjimą savimi:
1. Būkite prieraišūs tėvai. Įsivaizduokite, kaip jaučiasi kūdikis, kuris dieną praleidžia ant mamos rankų arba nešioklėje, yra žindomas pagal poreikį, į jo verkimą reaguojama nedelsiant ir siekiama patenkinti jo poreikius, - jis jaučiasi mylimas ir vertinamas, jis jaučiasi karaliumi :)
Jautriai prižiūrint prieraišūs kūdikiai žino ko gali tikėtis, jie jaučia, jog valdo aplinką, nes yra reaguojama į jų siunčiamus signalus. Kūdikiai, į kurių signalus nėra reaguojama arba ne visada, sutrinka, jie suvokia, jog nėra verta siųsti signalus.
Pirmieji dveji metai yra labai svarbūs todėl, kad vaikų smegenys auga labai greitai, juose formuojasi asociacijos ir vaizdiniai, kaip veikia pasaulis. Prieraišūs vaikai dažniausiai jaučiasi gerai, ir vėliau gyvenime jie stengiasi sugrįžti į tą gerą savijautą. Kadangi jie tai yra pajautę daugybę kartų būdami vaikais, jiems tai pavyksta ir po sunkių išbandymų.
2. Auginkite savo pačių pasitikėjimą. Buvimas tėvais yra terapinis. Prižiūrėdami savo vaikus jūs dažnai išgydote save. Jei turite problemų, ateinančių iš jūsų praeities, spręskite jas, jei reikia, kreipkitės į specialistą. Ir neteiskite labai savo tėvų dėl jūsų turimų savivertės problemų.
Niekas negali būti laimingas visą laiką, tačiau jūsų vaikas žiūri į jus kaip į savo jausmų veidrodį. Tad jei jūs susirūpinęs, jūs negalėsite atspindėti gerų, šviesių jausmų. Pirmaisiais metais mamos ir vaiko savęs suvokimas yra tvirtai susieti, todėl auginame bendrą savivertės jausmą. Jūsų liūdesio ir nelaimingumo priežastis vaikai perkelia į save, - jei jūs liūdite dėl savo vidinių bėdų, vaikas supras jog liūdite dėl jo. Tad kiekvieną dieną sau priminkite: labiausiai ko reikia mano vaikui tai – laimingos mamos.
3. Būkite teigiamas veidrodis.
Vaiko savigarba priklauso ne tik nuo to, ką jis galvoja apie save, bet ir nuo to, ką jis mano, kaip kiti suvokia jį. Tai labai tinka ikimokyklinukams, kurie mokosi apie save iš savo tėvų reakcijų. Ką jūs parodote savo vaikui: ar su juo smagu būti? Ar jo nuomonė ir norai svarbūs? Ar jo elgesys jus tenkina? Kai jūs teikiate teigiamą atspindį, vaikas mokosi apie save galvoti gerai. Jis taip pat noriai pasitikės jumis, kai jo elgesys nebus tinkamas ir jūs tai nurodysite. Žinoma, jūs negalite būti linksmas ir besišypsantis visąlaik, to ir nereikia. Vaikas mokysis, jog ir tėvams būna ne kokių dienų. Tačiau jis tuo pačiu ugdys savo jautrumą jums, ir galbūt vieną dieną jis pakels jums nuotaiką :)
4. Žaiskite su vaiku. Žaisdami jūs išmoksite daug apie savo vaiką, ir apie save taip pat. Žaisdami jūs siunčiate žinią vaikui: „tu esi vertas mano laiko“. Užuot stebėję vaiko žaidimą, įsitraukite į jį patys.
Leiskite vaikui inicijuoti žaidimą. Svarbu atminti, jog veikla, inicijuota paties vaiko, išlaiko jo dėmesį ilgiau nei pasiūlyta žaidimų draugo. Žinoma, jums greičiau nusibos tas pats žaidimas ar knyga nei vaikui, tačiau eigoje jūs galite pasiūlyti naujovių.
Būkite su vaiku 100%. Jei su vaiku žaidžia tik jūsų kūnas, bet ne protas, vaikas tai pajaus, ir niekam iš to nebus naudos, - vaikas pasijaus nevertas jūsų laiko, o jūs neteksite galimybės geriau pažinti savo vaiką ir dar kartą prisiminti kaip žaisti..
Žaidimas kartu – tai investicija. Jūs galite jausti, jog tai laiko švaistymas. Dauguma suaugusiųjų sunkiai paleidžia savo „svarbią“ dienotvarkę. Bet jums nereikia žaisti visą dieną, o ir vaikas to nereikalaus iš jūsų. Geriau galvokite taip: aš darau patį svarbiausią darbą - auginu žmogų. Tai jūsų investicija: kuo daugiau susidomėjimo rodote mažylio veikla, tuo daugiau susidomėjimo jis rodys bendrai veiklai su jumis, kai paaugs.
5. Kreipkitės į vaiką vardu. Dažnai girdint savo vardą vaikui bus lengviau kreiptis į kitus vardais, o tai palengvins bendravimą ateityje. Svarbu, kad tuo pačiu vardu kreiptumėtės į vaiką įvairiose situacijose, ir kai norite pagirti, ir kai vaiką norite sudrausminti. Mat jei naudosite jo pilną vardą tik drausmindami, jis ims sietis su neigiamais jausmais.
6. Taikykite pernešimo principą. Kai vaikas paauga, skatinkite jo talentus. Kai vaikas džiaugiasi tam tikra veikla, tai stipriai pakelia jo pasitikėjimą savimi ir tai persiduoda kitoms veikloms, kurios nebūtinai sekėsi gerai. Jei jūsų vaikui sekasi sportas, bet nesiseka moksluose, skatinkite jo sportavimą ir pasitenkinimas šioje veikloje kels pasitikėjimą savimi ir kitose.
7. Padėkite vaikui patirti sėkmę. Vaiko talentų ugdymas ir įgūdžių lavinimas yra auklėjimo dalis. Skatinkite jį lavinti gabumus, net jei jis pats ir nemato jų. Tačiau svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp postūmio ir saugojimo. Reikia abiejų, nes jei nepastumsite, jo gabumai nelavės, ir jei nepasaugosite nuo nerealių lūkesčių, susvyruos jo pasitikėjimas savo gebėjimais. Tačiau atminkite – įsitikinkite, kad jūsų vaikas žino, jog jūs vertinate jį tokį, koks yra, už tai, jog jis yra, o ne už jo pasiekimus.
8. Padėkite vaikui pasitikėti namais, prieš išeinant į gatvę. Prieraiši tėvystė pirmais trejais metais ir tvirti ryšiai vėliau suteikia vaikui tvirtas vertybes apie šeimą, namus, santykius. Vaikas pasitiki tėvų išmintim ir gali saugiai eiti tyrinėti pasaulio už namų ribų.
Stebėkite ir vertinkite savo vaiko draugus. Vaiko vertybes ir elgesį įtakoja reikšmingieji asmenys – tėvai, mokytojai, treneriai ir draugai. Leiskite vaikui išsirinkti draugus, ir tuomet stebėkite draugystę, kaip ji veikia jūsų vaiką. Kartais gali būti naudinga suvesti vaiką su tinkamais draugais.
Atverkite savo namų duris vaikų draugams. Gal ir daugiau triukšmo jums teks klausyti ir daugiau netvarkos pakęsti, bet jūs žinosite su kuo bendrauja jūsų vaikas.
9. Stebėkite, kaip darželis/mokykla veikia jūsų vaiką. Stebėkite, kaip vaiko elgesį ir asmenybę veikia kiti suaugę žmonės- mokytojai, auklėtojai. Tai jūsų atsakomybė keisti vaiko aplinką, tad jei yra būtinybė, keiskite darželį, mokyklą ar su vaiku dirbančius žmones. Jūsų valia į kokią aplinką jūs siųsite vaiką: į tokią, kurioje daugybė vertybių, įvairių požiūrių, nuomonių, ar į tokią, kurioje visa daugiau ar mažiau atitinka jūsų šeimos vertybes. Tačiau abiem atvejais vaikas formuos savo vertybių sistemą, kuria remsis gyvenime.
10. Skirkite vaikui atsakomybių. Vaikams reikia darbo, veiklos. Vienas iš būdų ugdyti vaikų pasitikėjimą ir priimti šeimos vertybes yra padėti tvarkytis namuose. Kai vaikai turi savo darbelių, ne tik tėvams lengviau tvarkytis, bet ir vaikai jaučia, jog yra svarbūs ir prisideda prie bendro reikalo. Jie jaučiasi reikalingi ir naudingi.
- pradėkite anksti. Jau nuo 2 metų vaikai gali atlikti smulkius darbelius namuose. Kaip pvz. surinkti šiukšles nuo grindų, išvalyti kas išpilta, padėti servetėles ant stalo ir pan. Vėliau gali sekti skalbinių rūšiavimas pagal spalvą, kriauklės šveitimas (vaikams patinka šveisti :)), nuo 7-erių jau galima pavesti vieno patiekalo gamybą per savaitę. Išmokykite pasiruošti sau pusryčius, - ne tik jausis atsakingas už savo mitybą, bet ir suvalgys ką pasigamins.
- Skirkite specialius darbus. Žodis „specialus“ suteikia išskirtinumo ir jo atlikėjui, tad vaikams patinka. 4-5 metų vaikai jau gali turėti ir priskirtus darbus, žinoma, apie tai primenant. Ir gali tekti pasistengti priversti juos darbą pabaigti. Pradėti gali pagelbėti darbo darymas kartu su jais.
- Turėkite šeimos darželį. Augindami ką nors darže, vaikai puikiai išmoksta atsakomybės: kiek rūpinasi, tiek ir užauga.

******

Kitos Prieraišios tėvystės dalys :http://vaidulesmintys.blogspot.com/search/label/prierai%C5%A1i%20t%C4%97vyst%C4%97

prieraiši tėvystė 4 - NE sakymas

Toliau skaitau Sears'ų knygą apie auklėjimą. Šį kartą dalinuosi informacija apie pozityvų NE sakymą. Pridėjau minčių ir nuo savęs :)

Smagaus skaitymo!

**************************

Pozityvus NE sakymas

Pirmuosius 9 mėnesius tėvai savo kūdikiui sako TAIP, beveik vien TAIP, nuo 9 iki 18mėn. – jiems prireikia daugybės nukreipimo ir atitraukimo būdų, siekiant nukreipti mažylį nuo pavojingų ar nepageidaujamų veiksmų. Žodis NE yra labai galingas, lengvai ateinantis ir greitai pasakomas. Vaikas išgirs šį žodį iš jūsų tūkstančius kartų, jūs išgirsite iš jo taip pat.

NE svarba. Sakyti vaikams NE yra svarbu, kad vėliau vaikas gebėtų pasakyti NE sau. Visi vaikai ir kai kurie suaugusieji turi sunkumų sulaukti norų patenkinimo. Tad mokymasis priimti NE iš kitų yra įžanga į NE sakymą sau.

Išlaikykite pusiausvyrą. Per daug TAIP ir per daug NE išmuša vaiką iš vėžių, išbalansuoja jį. Jei pernelyg retai sakote NE, tie keli kartai taip pat gali išmušti jį iš vėžių. Jei vaiko visa diena pilna NE, jis pasaulį priima kaip negatyvų ir gali užaugti būdamas negatyvus žmogus. Tad svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp TAIP ir NE. Be to, dažnai namuose būna TAIP tėvas ir NE tėvas, taigi, vaikas greitai išmoksta kuris yra kuris :)

NE kinta kartu su vaiku. Pirmaisiais metais dauguma kūdikio „noriu“ ir „reikia“ sutampa, tad jūs esate TAIP tėvai. Antraisiais metais ne visi vaiko norai yra sveiki ar saugūs, tad jūs tampate ir TAIP, ir NE tėvais. 9-14mėn. vaikams NE sakymas yra paprastas, tiesioginis, nereikalaujantis daug energijos iš tėvų. 14-18mėn. Vaikai dažnai įsiaudrina ir lengvai susierzina bei protestuoja, kai juos bandome stapdome, bandome vesti kita linkme, nei jie norėtų. Štai tuomet reikia nemažai energijos ir kūrybiškumo sugalvojant alternatyvas vaiko veiklai ir jas pateikiant. Apie 18mėn. NE sakymas tampa labiau dalykiškas, ir jau galima bandyti perduoti požiūrį „toks gyvenimas, nieko čia nepadarysi“. 2 metų vaikai patys labai susižavi žodelių NE :)

Kuo sakysi NE mažiau, tuo diena praeis lengviau !! (vert.pastaba - šūkio autorė vertėja :) - Kūrybiškos alternatyvos NE sakymui
* neverbalūs NE ženklai. Mokykite jų savo vaiką nuo pirmų dienų.
* NE garsai. Naudokite įvairias intonacijas, o tikrai stiprias pasaugokite tikrai pavojingoms situacijoms, kad vaikas į tokią intonaciją sureaguotų. Jei vartosite jas dažnai kasdienoje, pavojingoje situacijoje ji gali ir „nesuveikti“...
* Naudokite alternatyvas žodžiui NE: karšta, skaudės, nešvaru, kakos, atsargiai, stok ir pan.
* Duokite teigiamus pakaitalus: „negalima peilio, bet gali imti šaukštą“ ir pan.

Pagarbiai, bet NE
* nepamirškite, jog NE ir vaiko žodis, ir jį išgirsite taip pat dažnai, kaip jis iš jūsų (jei ne dažniau :)). Išmokite nereaguoti asmeniškai į tai, tai nėra joks pavojus jūsų autoritetui, ar piktybiškas jūsų neklausymas. NE sakymas svarbus vaiko raidai, formuojant ir įtvirtinant vaiko tapatybę, individualumą.
* Suasmeninkite NE: Ne, Viliau! Tačiau nepamirškite vaiką vadinti jo vardu ir pozityviomis gyvenimo akimirkomis!!!
* Būkite taktiškas. Jei turite sustabdyti netinkamą vaiko elgesį, nebūtina elgtis grubiai. Skirkite šiek tiek laiko vaiko rastai naujai veiklai (net jei tai ir ant žemės rastos žirklės), o paskui ramiai palikite tą veiklą pasiūlydami vaikui jam labiau tinkančią ir saugią alternatyvą.
* Darykite tai, ką sakote. Jei vaikui sakote, jog neseksite pasakos, jei jis nevalys dantukų vakare, taip ir darykite.

NE pavojui. Jei kyla pavojingos situacijos, ir jūs sudraudžiate vaiką grubokai, nepamirškite paaiškinti, kodėl negalima, apkabinti vaiko ir priminti, jog jį mylite, net jei ir supykstate. Pakartokite keletą kartų, kaip vaikas turėtų elgtis potencialiai pavojingose situacijose: kaip reikia elgtis prie gatvės, kai šlapia ar slidu ir pan. Neveltui sakoma, jog kartojimas yra išmokimo motina, juk ir patys vaikai, ką naujo atradę, kartoja daugybę kartų, kol išmoksta. Kartodami jūs suteikiate vaikui „scenarijų“, kaip elgtis tokioje situacijoje realybėje.

Derėtis ar laikytis savo NE pozicijos?
Nusileisti vaikui vien tik todėl, kad jis galiausiai nustotų zirzęs, nėra tinkama disciplina. Tačiau jei po ilgesnio pokalbio su vaiku, jo prašymas jums pasirodo priimtinas ar persvarstytinas, jūs galite ir pakeisti nuomonę. Svarbu ne tik tai, kad vaikas suprastų jūsų NE žodžio tvirtumą, bet ir tai, kad esate lankstus ir prieinamas.

TAIP dienos.
* Sears‘ų variantas: Tai kaip ir bonusų rinkimas. Ant lapo žymima, kiek vaikas per dieną surinko NE ir kiek TAIP, t.y. kiek kartų jis pasakė TAIP ir padarė, ko buvo prašomas, o kiek kartų sakė NE. Jei TAIP buvo daugiau, vakare drauge su tėvais nuveikiama kas nors smagaus.
* Mano variantas: praleisti dieną su vaiku sakant tik TAIP! Vaias turėtų žinoti, kad rytoj bus TAIP diena, taig, jis jau turėtų gebėti suprasti, kuo skiriasi NE ir TAIP, kas yra rytoj ir pan. Ir jis turėtų sugalvoti ką norės veikti per tą dieną. Na, o tėveliai turėtų pasitelkti visą savo fantaziją, kad kartu smagiai įgyvendinti visas nerealiausias vaiko idėjas :)

Prieraiši tėvystė 1 - http://vaidulesmintys.blogspot.com/2008/12/prieraii-tvyst-1.html
Prieraiši tėvystė 2 - http://vaidulesmintys.blogspot.com/2009/01/prieraii-tvyst-2.html

Prieraiši tėvystė 3 - http://vaidulesmintys.blogspot.com/2009/01/prieraisi-tevyste-3-tetis.html

prieraiši tėvystė 3 - TĖTIS

Skaitydama Sears'ų knygą (The good behaviour book) toliau, radau dalį apie tėvus kaip auklėtojus. Ir joje - autoriaus Bilo Sears'o istoriją kaip jis mokėsi būti tėvu. Tiesą sakant, savotiškai sujaudino ši istorija, tad labai noriu pasidalinti su jumis. Tikiuosi, kad bus ir tėvelių, perskaitysiančių ją :)

*******

Tėvai – aukėtojai. Bilo Sears‘o istorija, kaip jis mokėsi būti tėvu.

Mūsų pirmieji vaikai gimė, kai aš dar mokiausi, o trečiasis – kai pradėjau savo medicininę praktiką. Mano gyvenimo filosofija tuo metu buvo - karjera yra pirmiau visko. Augau be tėvo, tad neturėjau pavyzdžio, parodančio man tėvo svarbą vaiko auklėjime. Be to, mano Marta buvo puiki motina. Aš jaučiau, jog neprivalau būti prieinamas.
Kaip ir daugelis tėvų, aš planavau įsitraukti, kai berniukai bus pakankamai paaugę žaisti kamuoliu. Didžiulė klaida!
Kai kuris mūsų vaikas netinkamai pasielgdavo, aš arba persistengdavau reaguodamas, arba iš vis nesureaguodavau. O Marta dažniausiai rasdavo tinkamą būdą. Ji susiorientuodavo vaikų auklėjime, o aš ne. Ir dėl to ji turėjo tapti vaikų auklėtoja visąlaik ir taip pat jais rūpintis (maitinti, prausti ir t.t.). Ji buvo jautri auklėtoja, nes juos gerai pažinojo. Be to, ir vaikai pažinojo ją, ir gerbė ją. O kadangi aš neleisdavau laiko su jais, jie nereaguodavo į mane.
Pirmoji pamoka tėveliams: jei norite auklėti savo vaikus, jūs turite juos pažinoti. O kad pažinoti, jūs turite leisti laiką su jais. Tėveliai gali atlikti visus kūdikio priežiūros darbus, išskyrus tik žindymą. Aš pradėjau suprasti, jog savo vaikams esu reikalingas ir galiu kai ką pasiūlyti kaip tėvas - būdamas prieinamas jiems ir Martai. Tačiau tai užima laiko. Kaip gi mano profesija, darbas, karjera?! Esminis pokyčių momentas buvo, kai į mano pediatro kabinetą atėjo keletas vyresnių tėčių su vaikučiais (jau antrosiose santuokose) ir sakė, jog gailisi, kad neturėjo laiko savo vaikams iš pirmųjų santuokų. Dabar, kai jie jau turėjo laiko, vaikai neturėjo laiko jiems – tėvams.
Aš norėjau senatvės be gailėjimosi, tad nusprendžiau keistis. Iš pradžių aš bijojau, kad mano karjera sustos, tačiau pergalvojęs supratau, jog karjerą galiu pradėti ar atsukti atgal bet kada, o tėvystė ir vaikystė eina tik viena kryptimi – pirmyn, ir vaikai kiekvieną etapą pereina tik vieną kartą.
Mano vaikams reikėjo manęs viso, o ne tik santraukos. Aš atsisukau į buvimą tėvu ir buvimą vyru. Aš ne tik turėjau atrasti ryšį su vaikais, bet ir dar kartą susisieti su žmona. Aš atlaisvinau visus savaitgalius ir kiek galėjau vakarus. Mes eidavom stovyklauti, pradėjome buriuoti. Aš pažinau ir pamėgau savo tris berniukus. Ir įtikinau Martą dar vienam vaikeliui :)
Tuomet gimė mūsų pirmoji duktė ir ji buvo ta, kuri privertė mus suprasti ką reiškia didelių poreikių vaikas. Ji visai nepabūdavo viena, turėjome visuomet ją nešioti, jai negaliojo joks žindymo grafikas. Taigi, aš buvau „priverstas“ pakeisti Martą, ir aš pažinau savo dukterį, o ji mane ir ėmė pasitikėti manimi.
Yra svarbių skirtumų tarp tėvo ir mamos, ir vaikams nuo to tik geriau. Tėtis nėra tik plaukuotesnis mamos pakaitalas :) Tėčio indėlis į vaiko gyvenimą yra skirtingas, ne mažesnis nei mamos, bet skirtingas.
Kai mes susilaukėme šeštojo vaikelio, maniau, jog tai bus paskutinis mūsų vaikas, ir nenorėjau nieko praleisti. Tad perkėliau savo kabinetą į mūsų didžiulį garažą, ir galėjau praleisti daugybė laiko su sūnumi. Aš nešiojau jį slinge ar tiesiog laikiau ant rankų. Nešiodamas sūnų slinge supratau, jog mano kūną jis jaučia skirtingai nei mamos. Vien žemo vyriško balso vibravimas suteikia kitokius pojūčius. Sūnui tai patiko, jam patiko šie skirtumai. Man tai atvėrė visiškai naujus tėvystės aspektus. Ir tai buvo naudinga ne tik sūnui ir man, bet ir Martai, ji turėjo kur kas daugiau laiko sau. Kadangi anksčiau aš neskyriau kūdikio auginimui pakankamai dėmesio, ji turėdavo viską daryti viena, ir tai ją išsekindavo. O dabar ji jau ramiai palikdavo sūnų su manimi. Tai padėjo jai tapti geresne mama kitiems mūsų vaikams ir geresnia žmona man. Net mūsų seksualinis gyvenimas pagerėjo.
Po metų aš perkėliau savo kabinetą iš namų. Tačiau mūsų ryšys su sūnumi nenutrūko. Atvirkščiai. Pagerėjo ir mano santykiai su kitais mūsų vaikais. Šie ryšiai padėjo man nustatyti pusiausvyrą savo gyvenime ir visuomet pirmenybę teikti šeimai.
Mano vaikai moko mane būti geresniu žmogumi ir tėvu – kadangi aš esu visuomet atviras jiems. Prieraiši tėvystė atsiperka, aš galiu lengviau auklėti savo vaikus, nes juos pažįstu. Auklėjimas tampa mažiau įtemptas ir labiau intuityvus. Ir vaikai paklūsta man, nes jie pasitiki manimi. Mano kaip tėvo mokymosi procesas man parodė, jog kai kuriems tėvams labai sunku auklėti vaikus, nes jie nėra prisirišę prie jų. Ir vaikai paklūsta iš baimės ar pareigos, tačiau jie neturi artimo tėčio, kuriuo galėtų pasikliauti.

Prieraiši tėvystė 1 - http://vaidulesmintys.blogspot.com/2008/12/prieraii-tvyst-1.html

Prieraiši tėvystė 2 - http://vaidulesmintys.blogspot.com/2009/01/prieraii-tvyst-2.html

prieraiši tėvystė 2

Švenčių maratonas pralėkė, ligos šiek tiek atsitraukė, tad grįžau prie pradėtų ir šiek tiek apleistų veiklų. Galiausiai paėmiau į rankas Sears'ų knygą, toliau skaitau apie auklėjimą pagal prieraišios tėvystės požiūrį. Kaip ir žadėjau, dalinuosi įgytomis žiniomis, kad ir ne profesionaliu, bet vis tiek vertimu :)

Smagaus ir naudingo skaitymo!

Pirmoji dalis - čia ( http://vaidulesmintys.blogspot.com/2008/12/prieraii-tvyst-1.html )

****

KAIP SUPRASTI 1,2,3-MEČIUS

Kas būdinga 1-2m. amžiaus vaikui?
Vaikai įgyja tai, ko jiems reikia siekiant tapti savarankiškais: išmoksta vaikščioti ir pradeda kalbėti. Vos išmokę vaikščioti, vaikai tai praktikuoja nuolat, ir šis jų gebėjimas tobulėja labai greitai, pereidamas į bėgiojimą, laipiojimą ant sofų, o vėliau ir ant virtuvės spintelių :) Išmokę pasiekti daiktus, jie tobulina ir manipuliavimo jais įgūdžius. Viskas, ką galima pasiekti, siekiama, sukama, atidaroma, paspaudžiama ir t.t. Vaikas pradeda naudoti verbalinę ir kūno kalbą, siekdamas išreikšti savo poreikius. Vaikiška kalba tuo pat metu yra ir smagi, ir varanti į neviltį, nes gana dažnai tėvams tenka spėlioti ką gi reiškia tas „da-bū“? Vaikai mąsto, tačiau ne logiškai. 1 metų vaikas pirma daro, tik paskui ateina mintis. 2-metis jau gali įvertinti aplinką ir sugalvoti ką darys prieš patį veiksmą. Tačiau labai svarbu atminti – vaiko noras daryti yra kur kas stipresnis už norą daryti tai sėkmingai!
Per antruosius metus išryškėja vaiko charakteris. Vaikai įgyja tokius epitetus kaip velniūkštis, užsispyręs, atsargus, išdaigininkas ir pan.

Patarimai tėvams:
* Kai vaikas pradeda imti daiktus, įveskite skirtingus terminus: „galima liesti/imti“, „negalima imti“, „švelniai“ (veidai, gyvūnai), „vienu pirštu“, „karšta“ ir pan. Ir parodykite vaikui , kaip tai daryti.
* Gerbkite mažuosius griebėjus. Negriebkite vaiko pasigriebtą daiktą. Tai yra socialiai nepriimtina, nesvarbu kokios būtų to priežastys. Ir tai taip pat blogas auklėjimas-jūs savo elgesiu kaip tik mokote to, ką žodžiu draudžiate-griebti. Jaunesniam vaikui pakaks nukreipti dėmesį į kitą daiktą, veiklą. Vyresniam gali prireikti skirti daugiau laiko-apžiūrėti jo paimtą daiktą, jį išbandyti ir tuomet drauge padėti į saugią vietą.
* Galvokite kaip vaikas! Vaikai pridaro aibes dalykų, kurie yra nemalonūs suaugusiems, tačiau jie negalvoja taip kaip mes. Jei jūsų 2-metė darbuojasi prie kriauklės, negalvokite, jog turėsite daug valymo, geriau mintis nukreipkite, jog tai yra smagu. Prisiminkite, jog tuo pat metu ji tyrinėja ir mokosi, ir greičiausiai po keletos minučių pereis prie kitos veiklos.


Kalbėjimas su mažaisiais: ką jie supranta, ir ko ne?
Pirmiausia – jeigu jūs įsivaizduojate, kiek supranta jūsų mažasis, padvigubinkite tai ir žinosite, kiek jis supranta iš tiesų.
Ø 15mėn. vaikas supranta vieno žingsnio komandas (atnešk kamuolį); 2 metų – 2 žingsnių (surask savo batus ir atnešk juos man);
Ø iki 18mėn. retai paklūsta verbaliems draudimams, nebent jie yra lydimi veiksmo, t.y. sakydamas, jog negalima tampyti katės už uodegos, jūs nueinate iki vaiko, ištraukiate uodegą iš jo rankų, ir parodote, kaip švelniai glostyti; 2 metų-jau gali paklusti žodinėm komandom;
Ø 1 metų vaikas supranta, kad NE arba STOP reiškia, jog reikia nustoti daryti tai, ką darė. Paaiškinimų, kodėl, gal dar ir nesupranta, bet paaiškinti reikia, tik trumpai ir paprastai.
Ø Maži vaikai nemoka apibendrinti! Jeigu jis žino, kad jūsų virtuvėj orkaitė būna karšta, tai nebūtinai šias žinias pritaikys ir močiutės virtuvėje.
Ø 18-24mėn. vaikas dar mažai pasako, tačiau supranta viską. Svarbu – įvardinkite, ką ketinate daryti iki savo veiksmų pradžios (dabar pakeisiu tau sauskelnes, dabar eisime persirengti ir pan.);
Ø 18-24mėn. vaikai pradeda mąstyti prieš veiksmą. Kiek nuosekliai tai daro priklauso nuo vaiko temperamento.

Patarimai tėvams:
* Vaikai eina 2 žingsnius į priekį ir vieną atgal vystymosi eigoje. Kai jie eina į priekį, tikėkitės auklėjimo problemų, nes jie išgyvena nerimą eksperimentuodami. Be to, tikėkitės ramybės po audros J Stebėkite, kokiame etape yra jūsų vaikas, ir suteikite jam tai, ko reikia pagal jo poreikius – galbūt daugiau laisvės veikti vienam, o gal artumo ir šilumos. Jei tėvų elgesys neatitinka vaiko poreikių, auklėjimo problemų tik padaugėja.

* Gerbkite negatyvius etapus. Nepriimkite vaiko elgesio asmeniškai, nors ir kaip kartais būna sunku.
* Planuokite. Auklėjimo problemos kyla ne tik, kai vaikas pereina vystymosi etapus, bet ir kai šeimoje vyksta didesni pokyčiai (persikraustymas, naujo vaikelio atėjimas, darželio pakeitimas ir pan.).
* Tai, kas yra „normalu“ vystymos etapui, nebūtinai yra priimtina jūsų namuose. Pvz. jūs galite netoleruoti muštynių tarp brolių, net jei tai ir būdinga jų amžiaus vaikams. Ne tik jūs mokotės gyventi su savo augančiu vaiku, bet ir vaikas mokosi gyventi su jumis – savo tėvais.


Vaiko elgesio nukreipimas
Pirmieji žingsniai auklėjant vaiką yra atkreipti dėmesį į vaiko emocinius poreikius ir suprasti jo vystymosi etapą. Būkite realistiški – maži vaikai yra labai smalsūs, užsidegę ir užsispyrę!
Elgesio nukreipimo būdai:
* Pasiūlyti kitą veiklą (eiti į lauką, žaisti kamuoliu, piešti ir t.t.) . Atminkite, - siūlykite tai, ką tuo metu galėsite su vaiku patys ir nuveikti! 14-18mėn. vaikai reikalauja labai daug enegijos juos prižiūrėti. Nuo 18mėn. jau galima pasakyti „Ne dabar. Vėliau“.
* Nustatyti ribas. Be ribų vaikams pasaulis per daug baugus. Sveikos frustracijos dozės yra naudingos, tokiu būdu jis ne tik išmoksta, jog gauti gali ne viską ko užsigeidžia, bet ir vystosi. Susidurdamas su nepasitenkinimu, vaikas iš naudoja savo potencialą ir tokiu būdu auga, vystosi.
* Būkite atsakingi už savo vaikus, bet nesiekite juos kontroliuoti. Savo balsu ir veiksmais parodykite, jog esate suaugę ir jog jie gali jumis kliautis pažindindamiesi su pasauliu, gali grįžti į saugią aplinką.


Sukurkite struktūrą
Sutvarkykite savo namų aplinką taip, kad vaikas galėtų saugiai ją tyrinėti. Suteikite vaikui vietą ir daiktų, kurie būtų jo ir jis galėtų su jais žaisti.
Patarimai tėvams:
* Pritaikykite savo dieną prie vaiko dienos. Tai lengviau nei pakeisti vaiko būdą.
- kai apsiperkate, vaikas ir jūs turite būti pailsėję, sotūs, ir turėkite paruošę užkandžių, kad vaiką kiek nukreiptumėt nuo pilnų maisto lentynų; pasiruoškite, kad tai truks dvigubai ilgiau; būkite geros nuotaikos ir turėkite trumpą pirkinių sąrašą J
- planuokite į priekį. Svarbius darbus planuokite „lengvuoju“ vaiko metu, „sunkiuoju“ geriau likite namuose.
- Numatykite vaiko nuotaikas. Patekite valgį ir užkandžius dar prieš susierzinant vaikui.
- Išlaikykite reguliarias rutinas. Jūs neturite vergauti dienotvarkei, bet vaikams būtinas žinojimas, kas vyks toliau (pirmiausia nusiprausiame ir apsirengiame, tuomet pusryčiai, tuomet žaidžiame ir pan.).
* Pritaikykite vaiką prie savo dienos. Jei reikia tvarkyti svarbius reikalus kartu su vaiku, užtikrinkite, jog jis pailsėjęs, sotus ir gavęs pakankamai jūsų dėmesio. Apgalvokite žaidimų vietas, laiką bei draugus, kokie tinkamiausi jūsų vaikui.
* Užimkite nuobodžiaujantį vaiką. 14-18mėn. Vaikui jūs vis dar labai reikalingi. Vėliau jis vis labiau gebės užimti pats save.
Savidrausmės dalis yra gebėjimas žaisti vienam. Iki 18mėn. vaikas žaidžia vienas tik trumpus periodus vis pasitikrindamas su mama. Prieraišūs vaikai gali norėti jausti/ liesti mamą beveik nuolat. Tai normalu ir sveika. 14-18mėn. Vaikas labai „sunkus“ mamoms – jau nori daug ką daryti, bet reikalauja mamos dalyvavimo. 18-24mėn. vaikai kuria atstumą ir mokosi tapti atskiru asmeniu.


Perėjimas nuo „mes“ prie „aš ir mama“
Kokio elgesio galite tikėtis, kai jūsų vaikas atsiskiria nuo mamos?
Ø Prieštaringumas. Vaikui reikia ir jis nori atsiskirti, tačiau jis nežino, kaip greitai ir kaip toli. Vaikas nuolat tikrina, koks yra komfortiškas atstumas tarp jūsų ir jo. Vaikas tampa kaip yo-yo žaisliukas: tai ant žemės, tai ant rankų. Jei jūs būsite atsipalaidavęs, ramus, to net dorai nepastebėsite, tačiau jei nuobodžiaujate, skubate ar esate suirzęs, tai toks elgesys jus išves iš proto!..
Ø Nepažįstamųjų baimė. Dažniausiai vaikai į juos reaguoja pagal jūsų reakciją.
Ø Atsiskyrimo nerimas. Kai vaikas patenka į nežinomą situaciją, jam reikia suderinti norą susipažinti su situaciją ir likti prisirišusiu prie pažįstamo žmogaus. Todėl vaikai iš karto prisiglaudžia prie mamų, kai patenka į nepažįstamą situaciją. Prieraiši tėvystė padeda vaikams suderinti šiuos du poreikius – norą ištirti, susipažinti ir norą likti šalia. Nesaugiai prisirišę vaikai turi sunkumų suderinti šiuos poreikius. Jie arba ištisai lieka prie mamos, arba visai pasitraukia ir nuo mamos, ir iš situacijos.
Ø Pykčio priepuoliai. Pykčio priepuoliai yra natūralus rezultatas vaikui suprantant ir patiriant, jog ne viskas ko jis norėtų gauti yra pasiekiama ir jog jis nėra visagalis. Svarbu ne tik taip sutvarkyti aplinką, kad sumažėtų tokių pykčio proveržių, bet ir leisti vaikui išreikšti jausmus.
Ø Nepaklusnumas. Prieštaraudami vaikai dažniausiai išreiškia tai, jog jie nenori kažko daryti, o ne tai, jog nedarys. Paprastai vaikas gali pasakyti 2-3 kartus „Ne“, kol galiausiai pasakys „Gerai“. Arba jis eksperimentuoja: „Kas bus, jeigu pasakysiu Ne?“Apie 2 metus tėvai tikrai išgirs tvirtą „Ne“, tačiau svarbu, kad jie nepriimtų to kaip grėsmės jų autoritetui. Tai yra vystymosi etapas, kurį vaikas turi pereiti, taip pat ir tėvai.


Kaip padėti vaikui atsiskirti?
* Nuo 9mėn. pradėkite žaisti slėpynių ar panašių žaidimų, kad vaikas pradėtų mokytis, jog jūs esate net ir tuomet, kai jis jūsų nemato.
* Geriausia yra, kai atsiskiria vaikas, o ne mama nuo vaiko. Ir kai tai vyksta palaipsniui, kyla mažiau auklėjimo problemų.
* Išeikite tinkamai. Informuokite vaiką, kad ruošiatės išeiti (į kitą kambarį, iš namų, į darbą ir t.t.). Niekada neapgaudinėkite vaiko, nes tuomet jis nebepasitikės jumis.
* Palengvinkite atsiskyrimą. Vaikai patys tampa savarankiški, tai nėra jūsų darbas, tačiau jūs galite pagelbėti sukurdami tinkamą aplinka. Jūs esate kaip batarėjų kroviklis , pas kurį vaikas nuolat sugrįžta emociškai pasikrauti.
* Palaikykite kontaktą balsu. Kai jūs esate kitoje patalpoje, ar vaikas žaidžia kitame kambaryje, nebūtina iš karto bėgti pas jį, kai girdite, jog jam kažkas nesiseka. Kalbėkite su juo, sakykite, jog ateisite ir pan.
* Jei vaikas staiga tampa jautrus jūsų išėjimui, kūrybiškai stenkitės išlikti laiminga ir patenkinta, nepalikdama vaiko. Jūsų jaučiamas poreikis išeiti nebūtinai reiškia, kad būtinas pats išėjimas iš namų, gali būti, jog jums tiesiog reikia labiau pasirūpinti savimi.
* Suteikite pagalbą per atstumą. Jei vaikas „įstrigo“ savo žaidime, nebūtina iš karto eiti pas jį ir padėti, gali pakakati ir žodinio paskatinimo.
* Stebėkite atsiskyrimo streso ženklus. Jei vaikas pradeda nuolat ant jūsų lipti, suteikite jam dėmesio tiek, kiek reikia, ir pagalvokite, kodėl jis taip elgiasi.
* Tiesiog pabūkite kartu su vaiku, leiskite vaikui pasėdėti ant kelių, kalbėti ar žaisti.
* Paskatinkite ryšius su kitais suaugusiais, kad vaikas išmoktų, jog gali pasitikėti ir kitais suaugusiais, ne tik jumis ar tėčiu.


Nuo 2 iki 3 metų
Didžiausi pasikeitimai šiame amžiuje yra kalba – vaikas supranta beveik viską kas jam sakoma, ir išreikšti save gali kur kas geriau. Dvipusis komunikavimas įgauna pagreitį, ir tai palengvina auklėjimą. Kalba leidžia 2-mečiui naudotis suaugusiųjų įrankiu savo naudai ir todėl jis ima jaustis „dideliu“.
Ø 2-metis pradeda suvokti savo galią ir įtaką šeimoje. Jis jau labiau kontroliuoja savo namų aplinką, pažįsta ją ir jaučiasi karaliumi.
Ø Išankstiniai priminimai. 2-mečiai taip įsijaučia į savo veiklą ir savo dientovarkę, jog sunkiai sutinka ją keisti. Todėl gerbdami jų įsitraukimą, įspėkite bent keletą kartų apie pasikeitimus iš anksto.
Ø Ritualai ir rutinos 2 ir 3-mečiai juos mėgsta, jie turi suformavę asociacijas, kurios padeda suvokti pasaulį. Stenkitės įprastinių dalykų nekeisti, nes tai gali sukelti protestą (jei ryte pieną geria iš puodelio, tai nesiūlykite gerti iš stiklinės ).
Ø Tvarka namuose. Šio amžiaus vaikai geriau elgiasi tvarkinguose namuose. Pasirinkite žaislų lentynas, o ne dėžes, tuomet vaikui bus lengviau pasirinkti kuo jis nori žaisti. Chaosas namuose sutrikdo vaikus ir nepadeda jiems tvarkytis jų gyvenimo. 3-mečiai jau atsimena, kur yra daiktų vietos namuose, tad galima tai ugdyti.
Ø Socialinis gyvenimas. Vaikų užduotis yra išmokti žaisti su kitais vaikais. Jūsų-parinkti tinkamus draugus ir vietas (žaidimų aikšteles, darželius, ugdymo įstaigas).
Ø Mandagumas. 2 ir 3-mečiai jau pasirengę mokytis mandagumo manierų. Tikrasis supratimas apie pasidalinimą ir mandagumą atsiranda tuomet, kai įsijaučiama į kitą žmogų ir gerbiama jo nuomonė, šis supratimo lygis atsiranda tik apie 5-us metus. Iki 5 metų vaikai mąsto konkrečiai, nemoka apibendrinti, todėl sakyti „ačiū“ gali tik jei jūs duodate ką nos, bet ne jūsų draugė. Tačiau jau ir šiame amžiuje galima pradėti mokyti manierų, tokiu būdu vėliau jos jau bus pažįstamos vaikui.
Ø „Aš pats“. Tikėkitės tokio savarankiškumo bumo amžiuje tarp 2 ir 3 metų. Pasinaudokite tuo norėdami ugdyti atsakomybę. Kai tik galite, suteikti vaikui tiek laiko, kiek jam reikia pasiekti galutinį rezultatą (kol galiausiai apsiaus batą ar apsirengs striukę). Tuomet, kai iš tikrųjų skubėsite, galėsite pasakyti, kad šįkart aprengs mama.


Auklėjimas tampa lengvesnis
Su 3-mečiais lengviau gyventi: jie jau gali kalbėti, juos galima pasiimti apsipirkti ir netgi tai gali būti smagu! 3-mečiai gali būti labai geri vaikai, mat visi 2-mečių „ne“ tampa 3-mečių „taip“. 2-mečiai mano, jog jų „reikalai“ yra patys svarbiausi, 3-mečiai jau atsižvelgia ir į kitų poreikius. Galite tikėtis, jog 3-metis ateis, kai pašauktas, padės žaislus, kai paprašytas ir bendrai bus linkęs pamaloninti. Tačiau šie pasikeitimai neatsiras per naktį.
Ø Internalizavimas. Vaikai tarp 2-3 metų pradeda įsisąmoninti ir atsiminti tai, ką jūs sakote. Iki 2 metų draudimus teks kartoti vėl ir vėl.
Ø Pasidalinimas emocijomis. 3-metis jau nėra toks egocentriškas ir suvokia, jog aplinkui yra žmonės, tokie patys svarbūs, kaip ir jis. Tai gali būti ir privalumu, ir trūkumu auklėjant. Kai 2-mečiai tik pastebi tėvų emocijas, 3-mečiai įsitraukia į jas. 3-mečiai tampa labiau patenkinti savimi, jie pradeda save girti.
Ø Namų taisyklės. 3-metis supranta namų taisykles ir pasekmes už jų sulaužymą. Jie pradeda įsisavinti tėvų vertybes. Jau galite vaikams paaiškinti, kodėl kažko negalima daryti, tačiau per daug nesitikėkite, nes jie dar nesupras kas yra teisinga ar klaidinga. Auklėjimas šiame amžiuje remiasi sąlygojimu, jog tam tikras elgesys sukels tam tikras pasekmes.
Ø Pasirinkimai! 3-mečiai dievina pasirinkimus. Įtraukimas jų į pasirinkimo procesą leidžia jiems jaustis svarbiais ir labiau linkusiais bendradarbiauti. Geriausia vaikams siūlyti 2 variantus.
Ø Laki vaizduotė. Šiame amžiuje vaikai daug laiko praleidžia ką nors vaidindami savo vaziduotėje sukurtame žaidime. Gebėjimas gyventi susikurtame pasaulyje padeda vaikams susipažinti su tikruoju. Įsitraukite į vaiko žaidimą, tai puikus būdas pažinti tai, kas vyksta jūsų vaiko galvoje. Pasinaudokite vaiko vaizduote siekdami jo bendradarbiavimo. Leiskite vaikams gyventi vaizduotės pasaulyje, kai ateis laikas, jie patys supras, kas tikra, o kas suvaidinta.

prieraiši tėvystė 1

Yra toks Mamų klubas. Mamos su savo mažyliais ir mažylėmis renkasi penktadieniais ir dalinasi, kas kuo - mamos - patirtimi, klausimais, rūpesčiais, išbandytais pyragų receptais, vaikai - žaislais, šypsenomis, niuksai ir ašaromis. Kartais kažkas iš mamų praveda paskaitėlę apie rūpimą ar įdomią temą, kartais sulaukiame svečio-eksperto, kartais - tiesiog būname drauge - daug mamų ir dar daugiau vaikų :))

Visus metus beveik sąžiningai atidirbau "tik" mama :) Beveik todėl, kad šių metų pavasarį turėjau pasiėmusi šiek tiek darbo į namus: projektų paraiškų vertinimas, studentų darbų recenzavimas ir pan. Tad kažkaip jau jaučiausi galinti ir norinti paveikti kažką daugiau, tad ir sutikau apsiimti skaityti knygą apie prieraišią tėvystę ir pasidalinti įgytom žiniom Mamų klube. Be to, įdomus sutapimas: kai mokiausi antrame psichologijos kurse, rašiau kursinį darbą apie ankstyvuosius kūdikio ir mamos santykius. Paskui mano profesinai interesai pakrypo visai kita linkme, bet štai vaikas sugrąžino 11 metų atgal ...

Skaitau aš Sears'ų Good behaviour book, kuri daugiau kalba apie auklėjimą ir kylančias problemas, bei kaip prieraiši tėvystė gali jų sumažinti. Kadangi dar ir kituose mamų diskusijų puslapiuose radau pasisakymų šia tema, manau, pasidalinsiu ta maža dalelyte jau perskaitytos knygos. Tiesa, profesionali vertėja nesu :)

Čia įmetu pirmąją dalį: apie požiūrius į auklėjimą, kas tai-prieraiši tėvystė, kuo ypatingi prieraišūs tėvai ir prieraišūs vaikai.

Smagaus skaitymo!!

*****

Požiūris į auklėjimą

Kaip tėvai priverčia vaikus daryti dalykus, kuriuos jie nori, kad darytų, ir kaip kaip jie priverčia vaikus norėti tai daryti? Tai sena kaip pasaulis problema, ir ji ne tik apie tai kaip nukreipti vaiko elgesį norima linkme, bet ir apie motyvavimą. Atsakymas pagrįstas ne elgesį kontroliuojančių technikų gausybe, bet tėvų-vaiko santykiu.

Beveik pagrindinis teiginys:
Jeigu jūs pažįstate savo vaiką gerai ir esate jautrus jo poreikiams, taip, kad jis pasitiki jumis, gebėjimas priversti jį elgtis gerai natūraliai atsiras, kadangi vaikas norės jus pamaloninti.
Auklėjimas yra daugiau tinkamas ryšys su vaiku negu „teisingų“ technikų naudojimas. Visas Sears‘ų požiūris į drausmę gali būti suvestas į vieną žodį – jautrumas. Jie siekia ugdyti tėvų jautrumą savo vaikams - siekti suprasti vaikų mintis, ir vaikų jautrumą tam, kokie yra jų elgesio padariniai. Ir jų požiūris yra prieraišumo požiūris.

Siekiant geriau suprasti prieraišumo požiūrį, trumpa kitų drausmės ir disciplinos metodų apžvalga.
1) autoritarinis požiūris
2) bendravimo požiūris
3) elgesio modifikavimo požiūris

Visi šie požiūriai turi privalumų ir trūkumų, visi jie yra naudingi, priklausomai nuo laiko ir situacijos. Tačiau nei vieno iš jų nepakanka pilnaverčiam auklėjimui.
1) Autoritarinis. „Aš pasakysiu, ką tau daryti“
– pagrindinis akcentas yra tėvų autoritetas, kuriam vaikas turi paklusti arba išgyventi pasekmes. „Aš esu tėvas, o jis-vaikas. Ir viskas tuo pasakyta. Aš parodysiu, kas čia yra bosas“. Geroji šio požiūrio pusė – labai aiškiai įvardijama, jog tėvai yra atsakingi už savo vaiką ir jo elgesį. Tačiau šiame požiūryje gali kilti ir problemų:
- vaikas gali prarasti tėvų meilės jausmą
- vaikas gali taip susigyventi su tėvų galios baime, jog net suaugęs leis kontroliuoti savo gyvenimą tėvams(kitiems)
Svarbiausia-kai naudojamas tik šis vienas metodas, jis paprasčiausiai neveikia. Visų pirma dėl to, jog tėvai koncentruojasi į blogą vaiko elgesį ir nebemato gerojo. Bausmė tampa vieninteliu būdu kreipti/keisti vaiko elgesį, ir tėvai nebeieško kitų, labiau tinkamų būdų. Blogiausia, jog vaikai gerai elgiasi dėl to, jog bijo bausmės, o ne dėl to, jog norėtų pamaloninti tėvus. Taigi, jiems nėra ugdoma vidinė savikontrolė. Tuomet, kai tik dingsta kontroliuojantis asmuo, vaikai tampa „laukiniai“.
Šis stilius sukuria atstumą tarp tėvų ir vaikų. Visų pirma dėl bausmės, kuri vaikui gali sukelti pyktį, ir dėl to, jog nesuteikia galimybės pasireikšti vaiko temepramentui. Šio stiliaus tėvai nebando geriau ir giliau pažinti savo vaiko, nes jie tai priima, kaip jų autoritetą žeminantį dalyką. Taigi, šis stilius retai suteikia progų pasireikšti geriasioms tėvų ir vaikų savybėms.

2) Bendravimo. „Kaip manai, kas būtų teisinga daryti šioje situacijoje?“
– šis požiūris teigia, jog nėra blogų vaikų, tik blogas komunikavimas, ir kad vaikai iš principo yra geri, ir tėvai tiesiog turi išmokti kaip klausytis jų ir kalbėti su jais. Geroji žinia yra tai, jog šis požiūris pripažįsta vaiką kaip asmenį, kurio elgesį įtakoja jausmai, ir skatina tėvus pažinti ir gilintis į vaikų jausmus. Tėvai siekia sukurti supratimo ir pozityvią atmosferą namuose, vengiama bausmių, sumažėja draudimų. Pagrindinė problema yra tai, jog tėvai yra linkę prarasti savo autoritetą, perimdami mėgėjo pasichologo ar derybininko vaidmenį. Vaikai nustoja gerbti tėvų autoritetą, kadangi tėvai to nesitiki iš jų. Ir ta nepagarba perduodama toliau kitiems žmonėms už namų sienų.
Kita problema, jog tėvai taip bijo pažeisti vaiko psichiką pasirinkdami netinkamą būdą ar žodžius, jog galiausiai iš viso nieko nesiima. Taigi, šiuo stiliumi besivadovaujantys tėvai rizikuoja tapti per daug leidžiančiais.

3) Elgesio modifikavimo. „Jei tu elgsies taip, tuomet nutiks tai“
– vaiko elgesys gali būti įtakojamas neigiamai arba teigiamai, priklausomai nuo to, kaip tėvai struktūruoja jo aplinką. Pvz.: jeigu vaikas ir toliau muša kitą vaiką jau išklausęs visą psichologiškai teisingą paaiškinimą, jog to daryti negalima, jūs tiesiog paimate vaiką iš tos grupės. Dauguma vaikų reaguoja teigiamai į šį stilių. Jis suteikia įvairias technikas, kaip laikas pertraukai, teigiams paskatinimas, natūralių pasekmių mokymas, tačiau yra šiek tiek mechanistinis ir itin primena gyvūnų dresūrą. Šis stilius gali būti labai tinkamas, kai vaikas turi emocinių problemų ar ypatingai sunkaus temperamento ir kiti būdai neveikia. Blogoji žinia, jog laikui bėgant jūs pritrūksite technikų arba energijos taikyti jas nuolat ir nuosekliai. Be to, šis stilius paremtas išoriniu elgesio formavimu, o ne vaiko ir tėvų ryšiu, taigi vaikas yra lyg projektas, o ne asmuo.

Prieraišumo požiūris. „Tu gali pasitikėti, jog aš padėsiu tau sužinoti kaip elgtis“
Nei vienas iš minėtų požiūrių nenumato, jog drausmė turi būti pritaikyta prie vaiko amžiaus ir temperamento, ir prie tėvų asmenybių. Kiekviena situacija, kievienas vaikas ir tėvas yra skirtingi ir tėvai turi atsižvelgti į visus šiuos veiksmus kiekvienąsyk koreguodamas vaiko elgesį. Norėdami tai padaryti jie privalo pažinti save ir savo vaiką. Šis požiūris teigia, jog drausmė priklauso nuo teisingo ryšio su vaiku sukūrimo. Kai yra tvirtas ryšys su vaiku, tėvai gali naudoti bet kurį iš minėtų stilių. Kai susiduriate su drausmės problema, jūs klausiate „Kas vyksta su mano vaiku, ir kaip aš galėčiau padėti išspręsti šią jo problemą?“ Prieraišumo požiūris gali būti pavaizduotas kaip piramidė, kur pagrindas yra platus ir tvirtas, ir tai užima laiko sukurti, tačiau kai lipi aukščiau reikia mažiau energijos ir pastangų.
Taip, jūs privalote būti atsakingas už savo vaiką, bet ne kontroliuoti jį. Taip, turite bendrauti su vaiku, bet sukūrę pasitikintį ryšį. Taip, jums reikia drausmės technikų įveikti kasdienes situacijas, tačiau kai tos technikos neveikia, jūs galite atsigręžti į gilesnį vaiko supratimą. Šis požiūris suteikia jums tikrumo, jog jūsų vaikas elgsis tinkamai (dažniausiai) ir išugdys vidinę savikontrolę, reikalingą gyventi laimingą, produktyvų gyvenimą.

Prieraiši tėvystė

Pagrindiniai bruožai:
1) Reaguoti į vaiko verksmą greitai. Reaguojant jūs mokote vaiką paitikėti jumis.
2) Žindyti kūdikį. Žindymas leidžia pažinti vaiką ir suteikti jam tai, kas leis pasijusti gerai. Vaikai, kurie nebuvo atjunkyti per anksti, tapo savarankiškesni nei atjunkyti. Per ankstyvas atjunkymas nutraukia ryšį, kai vaiaks dar nemoka užmegzti kito ryšio. Tai gali pasireikšti vaikų pykčiu, agresija, isterišku elgesiu, nervingu lipimu ant tėvų ir prastesniu gebėjimu sukurti artimus ryšius.
3) Nešioti kūdikį/ vaiką.
4) Žaisti su vaiku, žaidžiant jūs pažįstate vaiką ir jo gebėjimus. Jūs norite, kad užaugęs vaikas būtų laimingas, taigi jūs norite, kad jis kuo daugiau praktikuotųsi šį jausmą nuo vaikystės, o niekas taip nedžiugina vaiko, kaip žaidimai su mama ar tėčiu!
5) Miegoti drauge. Laikas, praleistas ant jūsų rankų, prie krūties ir šalia jūsų naktį yra labai trumpas periodas augančio vaiko gyvenime, bet perduota meilės ir saugumo žinia bus svarbi visą gyvenimą.
6) Tapti fasilitatorium. Padėti vaikui išmokti elgtis šiame pasaulyje. Fasilitatorius nesako, ką daryti, bet padeda vaikui išmokti daryti.

Prieraišių vaikų bruožai:
Ø Jie nori pamaloninti
Ø Jie linkę paklusti
Ø Jie labiau save kontroliuoja

Prieraišių tėvų bruožai:
Ø Jie jautriai reaguoja į vaikų poreikius
Ø Jie reaguoja tinkamai, duodami ne per daug ir ne per mažai
Ø Jie pažįsta savo vaiką, jie pastebi amžiui būdingą elgesį
Ø Jie rūpinasi vaiku ne kontroliuodami, bet nukreipdami jo elgesį

Kaip prieraiši tėvystė palengvina auklėjimą?
Ø Skatina abipusį jautrumą
Ø Kuria žmones, kuriems ne visvien
Ø Skatina kūdikių ramų būdravimą. Prieraišūs kūdikiai mažiau verkia, daugiau tyrinėja aplinką, su jais smagiau būti drauge
Ø Skatina pasitikėjimą, kuris būtinas autoritetui sukurti ir išlaikyti
Ø Skatina savarankiškumą. Kadangi prieraišus vaikas pasitiki tėvais, jog jie patenkins jo fiziologinius poreikius ir suteiks saugumą, jis pasitiki jais ir tyrinėdamas aplinką bei mokydamasis
Ø Įgalina intymumą. Prieraišūs vaikai išsiskiria įdėmiu žvilgsniu, nuoširdžiai besidominčiu kitu žmogumi
Ø Skatina paklusnumą. Kuo ūmesnio būdo mano vaikas, tuo stipresnis turi būti mūsų ryšys.

10 principų, kurie padeda auklėti vaikus ( pgl. Sears‘us)

!!! Pirmiausia, pagalvokite, kokį norėtumėt matyti savo vaiką po 20 metų? Koks jis turėtų būti žmogus? Surašykite savybes, kurias norėtumėt kad jis turėtų. Tai yra jūsų tikslas auklėjant vaiką. Kai žinote savo tikslą, tuomet galite apgalvoti ir būdus, kuriais vesite savo vaiką jo link, atsižvelgiant į jo unikalią asmenybę bei savo charakterius.
1. Sukurkite stirpų ryšį su vaiku. Kad žinotumėt, kaip auklėti savo vaiką, turite jį gerai pažinti, tad stirpus ryšys yra būtinas.
2. Pažinkite savo vaiką. Žinokite vaiko amžiui tinkamą elgesį. Nevertinkite vaiko elgesio iš suaugusiojo pozicijų (jūs šives tai iš proto J).
3. Padėkite vaikui gerbti autoritetą. Autoritetas turi būti šiltas ir išmintingas. Pirmiausia, užmegzkite ryšį su vaiku, jūs pažinsite vaiką, o jis ims pasitikėti jumis. Pagarba remiasi pasitikėjimu. Kai vaikas pasitikės jumis patenkinant jo poreikius, pasitikės ir nustatant elgesio ribas. Kontrolė ir atsakomybė nėra tas pats. Reikia kontroliuoti ne vaiką, o situaciją, taip kad vaikas išmoktų kontroliuoti savo elgesį.
4. Nustatykite ribas, sukurkite struktūrą. Ribos-tai pasakyti „ne“, kai vaiko elgesys kelia pavojų jam ar kitiems. Struktūra-sutvarkyta saugi aplinka vaiko žaidimui ir mokymuisi.
5. Tikėkitės paklusnumo. Vaikas bus tiek paklusnus, kiek jūs tikitės, ir tiek neklausantis, kiek jūs leisite.
6. Būkite modeliu.vaikas sugeria visą informaciją iš savo aplinkos, tad tėvų darbas yra pateikti kuo geresnę „medžiagą“ priėmimui.
7. Ugdykite vaiko pasitikėjimą savimi. Vaikas, kuris gerai jaučiasi, elgiasi gerai. Vaiką, kuris teigiamai save vertina, lengviau auklėti.
8. Formuokite vaiko elgesį. Ugdykite teigiamas vaikos savybes, gebėjimus, mažinkite netinkamų įtaką. Jūsų tikslas – išmokyti vaiką suprasti, kas yra tinkamas elgesys ir gerai dėl jo jaustis.
9. Auginkite vaikus, kuriems ne visvien kitų poreikiai ir teisės. Kalbėkite ir klausykite.

Antroji dalis - čia ( http://vaidulesmintys.blogspot.com/2009/01/prieraii-tvyst-2.html )