Pakilę nuo kasdienybės

Smegenys pastaruoju metu yra lyg pakilę nuo kasdienybės: aš joje gyvenu ir aktyviai veikiu, bet tuo pačiu metu jaučiuosi taip, lyg pasiklydęs šuo ieškotų kelio namo, - uostinėju visas galimybes, tikrinu " o , gal tai mano kelias?..", svarstau, bandau pajausti... Seniau buvę autoritetai šiomis dienomis nebeišjudina manęs savo kalbomis ar veiksmais. Vyksta kažkoks persiorientavimas, bet ne elementarių kasdienybės įpročių, gal labiau vertybinė mano vidinių žemynų migracija.

Ta pačia kryptimi šiandien vedė ir naujai atrastas autorius Mark Manson rašydamas apie gyvenimo tikslo/prasmės paieškas (http://markmanson.net/life-purpose ). Vienas iš jo pateikiamų linksmų ir tikrai netikėtų klausimų siekiant surasti to gyvenimo prasmės, yra toks: kaip jaustųsi jūsų 8-metis aš, jei pamatytų ką veikiate jūs šiandien? Ar prisimindamas tai, kas jus įtraukdavo vaikystėje, ir matydamas veiklas, kurioms jūs suaugęs skiriate daugiausiai energijos ir laiko, jūsų 8-metis aš šypsotųsi ar apsiverktų? Manoji 8-metė Vaidutė tikriausiai nusišypsotų, bet paskui ir tyliai paverktų kur nors kamputy...

Kai buvau vaikas aš labai mylėjau gyvūnus. Visada norėjau turėti šunį. Ačiū mamai, galiausiai ji nusileido, ir aš turėjau šunį, - užsispyrusį skvarbių akių pekinesą :) (Savo nelengvu būdu jis tikriausiai mane ruošė ateičiai - trims stipriavaliams vaikinams namuose ;)). O paskui aš pradėjau svajoti, kaip aš turėsiu gyvūnų prieglaudą-viešbutį. Buvau sukūrusi visą segtuvą su to viešbučio pastatais, jų vidaus planais, apstatymu, sklypo planu, paslaugų asortimentu ir jų kainomis, gyvūnų registracijos žurnalais ir t.t. Žinote, yra toks potyris - tėkmės būsena (flow), kuomet protas yra visiškai įsitraukęs į tai, ką mes darome. Man atrodo, tuomet, kai kūriau savo svajonių gyvūnų viešbutį, aš buvau panirusi į tokią tėkmės būseną. Tai buvo taip įdomu, tai buvo gyvenimas fantazijoje ir tuo pačiu taip realu! 

Aš vis dar turiu tą segtuvą, kai pirmą kartą varčiau jį po daugelio metų pertraukos, supratau, kad aš būdama vaikas tiesiog sukūriau verslo planą, planą visiškai naujos veiklos. Ar ir dabar aš taip pat myliu gyvūnus? Gal jau nebe, mano namuose gyvenantis katinas nėra toks užburiančiai įdomus ir mielas. Kartais jis tiesiog dar vienos kojos, pritapnojančios vonioje, ir dar viena burna, prašanti valgyti. Na, gerai, iš tiesų tai ir šiltas sunkus kamuolys, įsitaisantis tau ant kojų, kai susiruoši miegoti, savo burzgimu nuvejantis vienatvę. 

Dar kai buvau vaikas aš mokiausi groti pianinu. Aš norėjau groti, bet niekada nesvajojau būti pianiste. Tai, kad šiandien klausausi fortepijono muzikos, mano mažąją aš tikrai pradžiugintų :) Netikėtai sau pačiai šiandien youtubėj atsitrenkiau į Ludovico Einaudi įrašus. Ir ši muzika lengvai ir atsargiai išjudina mano užmigusius smegenis ir gerumo centrą jose vis spūsteli. 

Jei Mark Manson paklaustų "O kas dar mane vaiką stipriai įtraukdavo?", tai pasakyčiau, kad knygos. Aš nuolat žaisdavau biblioteką. Visas knygas namuose buvau sudėjusi pagal abėcėlę, surašiusi jas sąsiuvinyje, ir žaisdavau, kad išduodu jas, paskui priimu grąžintas ir sudėliojau atgal į jų vieteles lentynose. Knygos man kvepėdavo, ir dabar tebekvepia. Aš vis dar skaitau, norėčiau dažniau, bet tebūnie. Aš pradėjau rašyti. Mano mažoji aš, kai jau buvo jauna paauglė irgi rašė, - istorijas apie mergaičių draugystes. Tikriausiai, ji dabar palinksėtų galva ir pasakytų: "Rašyk dažniau". Jei ne kitiems, tai bent sau. Gali nutikti, kad žodžiai pasiklydusį šunelį parves namo.

Paskutiniai sakiniai... šiemet :)

Šiandien ryte ir vėl pramiegojau. Kai atsisėdau lovoje ir nuleidau kojas ant šaltų grindų (gerai, kad miegu su šiltom kojinėm ir dar su megztiniu :)), pažvelgusi pro langą, gaila, bet nenudžiugau. Pajaučiau, kaip lyg miltai iš dangaus krentantis sniegas gula ne tik ant visko, ką matau, bet dar ir mano pečius, - reiks vėl atkasinėti mašiną, stumtis per sniegus ir vėžlinti kamščiuose. Gerai, kad iš vakaro visai atsitiktinai buvau paskaičiusi apie iš tiesų sniegingą žiemą Bornholmo saloje Danijoje :)

Tai kažkaip nuotaika iš karto pragiedrėjo :)

Prieš-ir-po-šventinis maratonas atrodo jau baigėsi. Jei atvirai - šiek tiek jo nekenčiau. Labiausiai tai to nerimo rūpinantis darbiniu Šventiniu vakarėliu. Džiugu tik, kad visiems viskas tiko ir patiko. Tie, kam nepatiko, arba jau iš karto buvo apsisprendę niekur nedalyvauti, arba sėkmingai išlaikė

paslaptį. Praėjo pusantro mėnesio kaip dirbu. Ir šiandien tikrai jaučiuosi užsidirbusi pirmąjį atlyginimą :) Tiesa, jų gavau jau visus pusantro.

Namuose nieko naujo (jau nebe): Vilius labai manęs pasiilgsta (aš jo irgi!). Šią savaitę buvo namuose su tėčiu, - vienas vaidino, jog serga, kitas džiaugėsi, kad gali neiti į darbą ta proga :) Panašu abu jau atsibuvo ir kartu su naujais metais visi drauge žengsim į įprastą kasdienę rutiną: mama į darbą, tėtis į darbą, vaikas į darželį.

Tačiau prisipažinsiu: kai per pietų pertrauką išeinu pamiklinti kojų ir įkvėpti nebiurinio oro, gatvėje sutiktos mamos su mažais vaikučiais taip į akis krenta, kad nevalingai pagalvoju - kaip no

rėčiau dabar būti su vaiku, o ne darbe............ Jaučiu, kad tyliai tyliai kažkur sielos kertelėse ir vėl pradedu svajoti apie kitokį darbo ir asmeninio gyvenimo derinimą.

***

Dar kelios valandos šių metų, o paskui jau Naujieji, ir vėl kaip kiekvieną sausį pratinsimės teisingai rašyti datą...

Kažkaip tie Naujieji man vis mažiau šventė. Kūčios ir Kalėdos - taip, jau vien pats laukimas ir ruošimasis koks smagus! O Naujieji - 2 minutės fejerverkų, taurė šampano ir iki ašarų nuobodus Naujametinis žiburėlis per TV.... Aišku, galima tai daryti ir kitaip :) Tikiuosi, kada nors taip ir padarysiu. Imsiu ir išvažiuosi į kalnų trobelę kur nors tolimoj Norvegijoj :)

O tuo tarpu - siunčiu linkėjimus visiems, kurie lankosi šiame bloge, ir kartais užmeta akį į mano rašliavą. Smagiai atšvęskite metų sandūrą! Linkiu sėkmės ir tikėjimo - savimi, savo artimais, Juo ir ta sėkme ;) Su Naujausiais!

Man visada patiko testai...

Man visada patiko testai. Dar tada, kai mokiausi mokykloje ir ypatingai nesvajojau studijuoti psichologijos. Anksčiau net būdavo tokios knygelės, kuriose surinkta įvairiausių testų. Patikdavo man juos atlikinėti :) Vėliau supratau, kad testai turi būti rimti, pagrįsti, patikrinti, jei nori ką nors tikresnio apie save iš jų sužinoti. O jeigu ir labai rimtų testų imtis, tai net pats vienas negali jų nei tinkamai atlikti, nei tinkamai interpretuoti rezultatų. Tokie yra projekciniai testai, kuriuos psichologai patys specialiai mokosi pateikti ir interpretuoti. Darbinėje aplinkoje irgi neapsiėjau be testų. Yra toks labai populiarus atrankų metu atlikti CPI (California Personality Inventory) asmenybės klausimynas. Jį esu atlikusi gal kokius 6 ar 7 kartus :) Ir kaskart gaudavau kiek skirtingą rezultatą. Bet tai natūralu, juk gyvenimo aplinkybės keičiasi, žmogus įgyja naujų įgūdžių, patirties. Na, bet bendrosios tendencijos vis tiek lieka tos pačios. Beje, esu parašiusi ne vieną dešimtį charakteristikų pagal šio klausimyno rezultatus, tad jis pažįstamas kuo puikiausiai, ir tikriausiai jau nebereikėtų jo atlikinėti pačiai, nes per daug gerai žinau klausimus, net jei jų ir visi 462!!! :)

Testų manija man pasireiškia bangomis. Tokia gana didelė ir stipri buvo, kaip baiginėjau mokyklą :) Na, natūralu. Paskui dar kažkada buvo, gal kai ruošiausi keisti savo savanorišką gyvenimo būdą į geriau apmokamą (arba TIESIOG - apmokamą :)). Ir štai dabar pastebiu, kad kažkaip natūraliai, nespecialiai vis atsirandu testų interneto svetainėse. Giliai kasti nereikia - juk ir vėl dairausi darbo, arba darbinės veiklos, arba veiklos, už kurią mokėtų pinigus, arba papildomų prasmingų veiklų savo gyvenime :) (Hmm, kodėl taip sunku pavadinti? Ir kodėl man taip svarbu pavadinti TIKSLIAI? :) Profesinė liga?...). Yra toks MBTI testas - Myers-Briggs Type Indicator. Tai psichometrinis instrumentas, skirtas žmonių psichologinėms nuostatoms, susijusioms su jų pasaulio suvokimu bei sprendimų priėmimu, nustatyti. Šios nuostatos buvo išskirtos iš psichologijos klasiko Karlo Gustavo Jungo tipologinių teorijų, pateiktų jo 1921 metų knygoje “Psichologiniai tipai”. Pati instrumentą sukūrė dvi moterys - motina ir dukra, Katerina Cook Briggs ir Izabelė Briggs Myers. Nors kritikuotas šitas testas, man patinka, jog asmenybės tipų yra 16 (o ne kokie 4) ir pagrindinės savybės aprašo įvairias žmogaus charakteristikas: iš ko ir kaip žmonės gauna energiją (veiksmo ar minties, t.y. ekstraversija ir intraversija); kaip žmonės suvokia ir interpretuoja informaciją (per jutimus ar per intuiciją); kaip žmonės priima sprendimus (mąstydami ar išjausdami) ir ketvirtoji savybė - kaip žmonės reaguoja į išorinį pasaulį (apibrėžtumas ir neapibrėžtumas). Įvairios savybių pasireiškimo kombinacijos sudaro skirtingus asmenybės tipus. Taigi, atlikau ir aš šį testą ir buvau nustebinta gauto rezultato!!! INFJ tipas - rečiausiai pasitaikantis asmenybės tipas!!! Tik apie 1 proc. gyventojų yra šio asmenybės tipo. Jei iššifruoti raides, tai esu Intravertė, pasikliaunanti Intuicija ir sprendimus priimanti jausmų pagrindu ir juos parodanti išoriniam pasauliui (J-apibrėžtumas). Skaičiau skaičiau tą aprašymą apie mane ir buvo keista - nes labai daug tiesos jame. Ir dar - anksčiau niekada nemaniau, kad esu kažkuo kitokia, išskirtinė. Na, teisingiau būtų pasakyti, kad nelabai leidau sau manyti, kad tokia esu, nes vis tik pasitaikydavo akimirkų, kai pajausdavau, jog kažkaip kitaip viską matau ir suvokiu, arba kažkaip kitaip, skirtingai žmonės į mane reaguoja :) Na, jei tikėti testo rezultatais, tai visai nenuostabu, nes tikriausiai kartais atrodau kaip iškasena arba ateivė :))))))) Nors pati sau tooooookia normali....

O vakar iki išnaktų prasėdėjau beskaitinėdama apie savo kūno tipą pagal Ajurvedą. Prie mano domėjimosi Ajurveda prisidėjo nemažai faktorių, bet paskutinis ryškiausias - mano draugės M. mergvakaris indiškai Shanti SPA centre :) Kai apsirengi indiškais drabužiais, klausai indiškos muzikos, geri imbierinius kokteilius bei aitrią arbatą su pienu, ir valgai vegetarišką nuostabaus skonio tortą, papuoši rankas indiškais chna piešiniais ir kaktą bindžiu, ir visa tai patinka :)), tai nenuostabu, kad dar daugiau pasidomi ta sritimi. Pasitikrinau, koks tas mano vyraujantis prigimtinis konstitucijos tipas - pasirodo vyrauja kapha doša. O dar galima pasidaryti papildomą šiuo gyvenimo momentu vyraujančios došos testą ir esant reikalui - koreguoti jos kiekį (dieta ir režimu). Daugiau čia ir čia ir dar čia .

Tokie tad mano klaidžiojimai savęs pažinimo kely ;) Gal ir jums bus įdomu užklysti.

Viena pusiau dirbančios mamos diena ARBA Kaip sukasi voverė rate

Savaitės pradžia. Pirmadienis. "Priduodu" vaiką į darželį, o pati lekiu "tvarkyti reikalų". Dienos darbų sąrašas netrumpas, tad lekiu į Ligonių kasas - "prisiduoti" kaip mažametį auginanti pilietė ir dar dirbanti su individualios veiklos pažymėjimu, kad nereikėtų kas mėnesį mokėti tų privalomų 72 lt. Ir ką - pasirodo neužtenka tik mano vairuotojo pažymėjimo! Reikia ir paso. Mat jų duomenų bazė dar ne tokia pažengusi, kad surastų žmogų pagal asmens kodą.... Rrrr, be komentarų (nors aš aišku irgi optimistė! :)) Sėdu į mašiną ir galvoju kurį dienos darbą daryti toliau. Tada suvokiu, kad jeigu dabar šitą reikaliuką paliksiu neužbaigtą, tai jis tęsis man kaip kokia uodega ilgai ilgai. Tad minu greičio pedalą ir lekiu namo - pasiimti paso :) Grįžusi atgal į LK užtrunku tik kokią 1 minutę!!! Bet jau galiu tęsti toliau darbų sąrašu. O jame buvo ne tik darbiniai darbai, buvo ir tokie asmeniniai darbai :) , kaip pvz. - nupirkti draugei dovaną mergvakariui, užsakyti tai pačiai draugei dovaną vestuvėms, pasidairyti kokių naujų rudeninių batų sau... Trumpai tariant, kadangi praeitas dvi savaites intensyviai dirbau ir važinėjau po Lietuvos miestus, tai naują savaitę pradėjau totaliu atsipalaidavimu nuo darbinių darbų!!! (ne į gerą , ne į gerą...). Ir ... pamečiau galvą! Besidairydama parduotuvėse sulaukiau skambučio ir supratau, kad pamiršau atlikti svarbų darbą (darbinį)! Oooooi, kaip nesmagu (LABAI nemėgstu pamiršti savo darbinius įsipareigojimus). Užlindusi gatvėje už kampo, kur mažiau triukšmo, puolu skambinti į Šilutės rajono savivaldybę tvarkyti tą svarbų reikalą, ir mano telefonas kaip tik tuo metu nusprendžia pranešti, kad jo baterija išseko... Bet reikalai spėja pajudėti. Aš lekiu užsakinėti vestuvinę dovaną savo draugei (labai simbolinę - austinę juostą su jos ir jo vardais), o mane lydi "verkiantis" telefonas, - išjungti negaliu, nes laukiu skambučio :) Rytas, prasidėjęs kaip beprotiškas tik valandėlei mane buvo palikęs ramybėje, o dabar ir vėl įtraukė į tą chaotišką skubėjimą... Vargais negalais išsirenku gražiausią juostą, sulaukiu neigiamo atsakymo mano tvarkomu reikalu, ir lekiu namo - kad pakraučiau telefoną bei išgaučiau teigiamą atsakymą ir taip pabaigčiau tuos darbinius reikalus su Šilute :) Jaučiuosi kaip voverė rate - ne laiku iššokusi pailsėti ir greitai ir be skrupulų sugrąžinta į jį atgal :) Namuose aptinku ramybės giją ir be streso sutvarkau visus likusius darbus. Tada bėgu pasiimti Viliuko iš darželio, ir tada jau greitai ruošiuosi Knygių vakarui naujai įsteigtame Prieraišios tėvystės centre. Vilius vis paprašo, kad pasiimčiau jį į savo darbą, tai ir pranešu, kad šį vakarą jis eis su manimi į mano "darbą". Nors Knygių vakarai tikrai nėra mano darbas, o tik planuojama savanoriška veikla, bet vaikui daug maloniau žinoti, kad kartais jis gali eiti su mama į darbą :) Pirmajame bandomajame Knygių vakare užsibūname, nors esame tik trys mamos ir du vaikučiai :) Namo grįžtame su tamsa. Ilga voverės diena, bet smagi ir vaisinga, jaučiuosi gavusi gardų riešutėlį :)

apie šventę...

Na, nepatikėsit, bet benaršydama po Interneto platybes, aptikau puslapį apie pledus, ir pirmiausia ką perskaičiau buvo pastraipa apie šventę. Skaičiau ir negalėjau patikėti, nes lyg mano mintis kas būtų sudėjęs į žodžius ir sakinius, gal net ne mintis, o nuojautas, jausmus, na, tuos dalykus, kurių nemokam apsakyti, kuriuos tik jaučiam. Dalinuosi, nes negaliu nesidalinti :)

"Apie šventę, kuri ateis nebūtinai tada, kai jos lauksi ir ne visada tęsis iki ryto, ir dažniausiai nebus tokia linksma, kad norėtųsi juoktis. Gal pasijusi laimingas, kai iš paukščių norėsi išmokti skraidyti, iš žemės – tylėti, iš jūros – būti savimi. Gali būti, jog šventė ateis tada, kai tavo mintys skraidys kažkur toli, beribėje erdvėje, nors pats būsi pavargęs ir gulėdamas lauksi miego.
Tiesiog žmonės kartais suklysta, pavadindami šventes Šventėmis, ir net sau bijodami prisipažinti, jog ne visada juos pralinksmina net karnavalai. Juk yra švenčių, kurios brangesnės už triukšmingas diskotekas, saliutus, Snieguoles, tortus ir net vertingiausias dovanas. Jos ateina kaip maži stebuklingi atradimai, netikėtos nuotaikos, keisti jausmai, kuriuos gali verti ant prasmingų prisiminimų siūlo kaip žemuoges.
Turėsi puikią Dovaną šventėms. Sau. Nes nieko nėra geriau, kaip užsimerkus vėl pabūti ten, kur labiausiai norisi. Diena, kuri baigsis geromis mintimis, bus tavo šventė. Nesvarbu, kad nebus svečių.
Kai baigiasi metai ir prasideda kiti, šventė yra – tavo noras pakilti aukščiau ir prisiminti visus, kurie padeda išmokti skraidyti. Erdvė yra daugiau nei tu matai.
Dabar žinai, kokių švenčių noriu palinkėti. Laimingų. Ir labai tikrų. "

Suprantu, kad šituose be galo šiltuose ir net sakyčiau intymiuose (ne kūniška, o jausmine prasme) žodžiuose yra paslėpta dalis reklamos, ir gali būti, kad aš perskaičius šiuos žodžius TIKRAI nusipirksiu kokį pledą :)...... Tad supratimas vis tiek nesutrukdo pasidžiaugti žodžio galia - kaip kartais kitų žodžiai gali atspindėti tave.

Kaip Mumiai bijojo Kalėdų

Šiandien su Vilium skaitėm vieną iš pasakojimų apie trolius Mumius. "Eglutė" jis vadinosi, ir buvo jis apie Kalėdas. Negalėjau nepasidalinti :) Mat Mumiai tokie taikūs, žavūs ir smagūs gyvūnėliai, o Kalėdų bijojo! Mumio šeima žiemą miega, tad suprantama, jog jie net neįsivaizduoja, kas yra Kalėdos. Ir štai, vienas iš jų kaimynų, Hemulis, juos pažadina prieš pat Kalėdas, ir jie pamato ir išgirsta tai, ką suvokia kaip didžiausia baubą, - "mama, pabusk, - sako Mumis, - atsitiko siaubingas dalykas. Vardu Kalėdos."

O paskui jie pamatė, jog visi aplinkui skuba, kažkur bėga, kažko nespėja, ir visi baisingai susirūpinę. Iš vieno ar kito kaimyno paskubomis numestų žodžių, jie supranta, kad reikalinga eglutė, kad ją reikia kuo gražiau padabinti. Jie sau tai paaiškina taip: eglutę reikia papuošti, kad permaldautume Kalėdų pavojų! Ir eglutės dabinimui jie atiduoda savo pačius gražiausius daiktus, o vėliau sužinoję, jog Kalėdoms reikia ir dovanų suruošti, į prabangų popierių suvynioja ir pačius brangiausius savo daiktus. "Kaip jūs manote, ar Kalėdos labai išalkusios?", - teiraujasi Mumio mama, visą pusdienį triūsdama virtuvėje. Savo kuo nuoširdžiausiai suruoštas Kalėdas jie galiausiai atiduoda mažiems padarėliams, kurie, beje, pasako, jog Kalėdos yra linksmos. Bet Mumiams nelinksma, jie tik džiaugiasi, kad gali nebebijoti Kalėdų ir ramiai miegoti iki pavasario.

Nors šiais metais aš visiškai nejaučiu Kalėdinės karštinės, niekur neskubu ir per galvą nesiverčiu, tačiau kažkuri mano dalelė visai sutiktų tas Kalėdas pramiegoti drauge su Mumiais ... :)

O jei teks jums bėgti, linkiu sustoti ir prisiminti, kad Kalėdos nėra tokios alkanos, kad lūžtų stalai, nėra tokios užgaidžios, kad eglutė pradingtų tarp žaislų, nėra tokios besotės, kad reikėtų begalės brangių dovanų, - tereikia atiduoti pačius brangiausius dalykus: dėmesį, rankų ir širdies šilumą, supratimą, prisiminimą, pasidalinti tuo, ką turi, o ne tuo, ką gali nupirkti. Ramybės ir šilumos jums.

Užrašų knygelės rūpesčiai

Šią savaitę mano mažoje užrašų knygelėje chaosas. Netelpa visi darbai ir planai, kuriuos noriu ir turiu padaryti. Mano užrašų knygelė maža, tokia, kad tilptų į rankinę, aišku, rankinių būna visokių, bet turiu tokią knygelę, kad telpa ir visai nedidelėj rankinėj. Delninukėj tikriausiai netilptų, bet tokios ir neturiu, o ir kur su ja eičiau?.. Toje mažoje užrašų knygelėje kiekvienai dienai skirta po 3 eilutes :) Aišku, kai nedirbu ir neturiu jokių didžių planų, tai pakanka ir tokios. Pasižymėti užsiėmimus su Vilium, vizitus pas gydytojus ar tuos laikinus naminius darbus - vietos pilnai pakanka. Bet kartais, kai artėja kokia svarbesnė data, ir minčių, planų ir darbų natūraliai padaugėja, mano mažajai knygelei kyla rūpesčių: dienos darbai nebetelpa į tas tris mažas eilutes, o kur dar mano minčių ir idėjų srautai, kuriuos vis noriu užrašyti, besibaimindama, kad pamiršiu ką nors unikalaus.....

Vat ir dabar mano užrašų knygelė susirūpinus, - artėja Viliaus 2-asis gimtadienis, ir mano galva pilna minčių, kurias reikėtų surikiuoti. Pavartau, pavartau tą mažą knygelę, bandau tilpti į tas 3 eilutes, tuomet išsiplečiu per visą savaitę ir vis tiek pritrūkstu vietos. Galiausiai griebiu atskirą lapą popieriaus, nors man nepatinka taip rašinėti ant lapelių, jie turi polinkį pasimesti. Ir mintys lieka neužrašytos, tuomet ir jos turi polinkį pasimesti... Tai štai gimimo dienos šventė jau šeštadienį, o mano mintyse vis dar skrajoja idėjos apie tai, ką smagaus būtų galima nuveikti šventės metu (kad nebūtų nuobodu, banalu ir taip pat, kaip kasdien). Pasiruošimo, valgio, torto, rūbų ir kitų panašių reikalų punkteliai jau sugulė į popierių, tiesa, ant atskiro lapelio :) Rytojus suplanuotas "juodai", nes kaip visada švenčių rūpesčiai nevaikšto po vieną, atsiveda drauge ir parodas "Vaikų šalis", dalyvavimą parodos atidarymo spektakliukuose ir t.t., ir pan.

Tikriausiai reikėtų kitiems metams įsigyti didesnę užrašų knygelę, bet jau dvejus metus Naujų metų išvakarėse nutinka tas pat: vartau vartau rankose visokias užrašų knygeles, o pasirenku vis tokią pačią - mažą :) Nes jausmas toks, kad tapus mama, mano reikalų sumažėjo, o gal jie visi tapo tokie svarbūs, kad ir neužrašytus juos prisiminsiu ir būtinai padarysiu.

vėliava

Vakar vaikščiojom su Vilium lauke ir radau klevo lapą -nuostabių spalvų! Neįtikėtina, bet nuostabiausia Lietuvos vėliava :)

duona

Vakar kepiau savo pirmąjį duonos kepaliuką :) Nuostabus jausmas. Minkyti tešlą, formuoti kepaliuką, pašauti ir laukti, kol iškeps. O tada laukti, kol atvės ir ragauti... Nors turiu prisipažinti, tai nebuvo tas tikrasis duonos kepimas, nes naudojau ruošinį, nemašiau visko taip, kaip mūsų močiutės ar promočiutės.

Naudojau Speltos duonos mišinį, gal prieš porą mėnesių įsigytą Sveikų produktų parduotuvėje. Speltos dribsnius naudoju jau kuris laikas, tiesiog verdu pusrytines košes Viliui ir sau, dažniausiai maišau su avižiniais dribsniais. Man skanu. Šiek tiek jaučiasi riešutų skonis... O duoną panaši į itališką - šviesi (normalu, nes 87% speltos miltų, ir kiti-ruginiai), ir skonis šiek tiek saldokas ir šiek tiek riešutų :)

Viliui daviau paragauti, sakė "askanu", atidavė man atgal :( Tomas nelabai mėgėjas tokių "pusiau" duonų (nei baltų, nei juodų), tai liko man vienai visą kepaliuką sukirsti. Visai neliūdžiu, nes su sviestu ir prie arbatos - labai skanu !

Gal ateis diena, ir iškepsiu TIKROS duonos :)

Tarptautinė vaikų nešiojimo savaitė

Rugsėjo 21-28d. yra tarptautinė vaikų nešiojimo savaitė. Daugiau info apie šią savaitę yra čia - http://babywearinginternational.org/pages/babywearingweek.php
O aš , kaip prijaučianti ir labai labai pritarianti vaikų nešiojimui, tiesiog pasidalinu šia žinia :)
Pamąsčiau, kad jei kas norėtų sukurti lietuvišką šio plakato versiją, tai siūlau šūkį - "Taip arti - pabučiuot gali". Pasidalinau mamų klube, tai vaikučius nešiojančioms mamoms patiko :) Labai džiaugiuosi! Gal bus ne tik smagu, bet ir naudinga...

kaip kvepia ruduo...

Nors šiuo metu mano dienotvarkė gana griežtai suplanuota (dirbu namuose), vis tik leidau sau šįryt parašyti trumpą žinutę į blogą. Tiesiog toks tas rudens kvapas :)

Dar rugpjūčio pabaigoje pastebėjau, jog jau kvepia rudeniu. Nežinau, kaip paaiškinti šį kvapą, bet išėjus į lauką, pajauti jį, dar šilta, bet dvelkia tokia gaiva, saulė šviečia, bet jau šiek tiek per rūką, ir jau nebekaitina, o maloniai šildo, ore tvyro ne vien nupjautos žolės ir gėlių kvapai, bet ir jau spėjusių nukristi, kiek papūti ar sudžiūti medžių lapų kvapas. Sakyčiau, visa tai ir yra tai, kuo kvepia ruduo. Nors... Man dar ruduo kvepia knygomis, švariais rūbais, ką tik išlygintom baltom apykaklėm, kurias siūdavom ant mokyklinių uniformų. Tokia nostalgija... Ruduo kvepia nostaliga :)

Šįryt išėjau trumpam į balkoną: giedras žydras dangus, saulė skaisti, bet visiškai nešilta (tik 10 laipsnių, brrr), taip maloniai vėsu. Iš karto prisiminiau laikus, kai eidavau į mokyklą ir rytais reikėdavo keltis gerokai anksčiau, nes iki mokyklos buvo geros 40min. pėstute. Tuomet gal ir nebuvo jie tokie žavūs, tie rytai, bet dabar man jie tokie mieli, jog kiekvienąkart džiaugiuosi sulaukusi rudens.

Sveiki sulaukę rudens!