eilėraštis apie gėdą

Man ne gėda gerą darbą padaryt kasdien, 
pamaitinti paukštį žiemą, stirnai morką duot.
Būtų gėda, jei meluočiau 
mamai, tėčiui, broliui.
Būtų gėda, jei miegočiau
visą dieną sočiai.
Būtų gėda, jei pavogčiau 
kinder šokoladą,
raudonuočiau kaip burokas 
priešais parduotuvės vadą.
Susigėsčiau, jei išgerčiau 
draugo gėrimą neklausęs,
Atleidimo jo prašyčiau 
akeles žemyn nuleidęs.

Vilius ir mama
2013m. sausio 19d.

Viliuko sodelyje gavom namų darbą - meniškai perteikti ištrauktą emociją/jausmą. Ištraukiau gėdą... Mąstėm mąstėm, kaip čia išsireikšti meniškai, ir ... sukūrėm eilėraštį :)  Manom visai neblogai pavyko. Esu dėkinga Sodeliui, kad stumteli mus į smagias ir prasmingas akimirkas su vaikais. Pats savarankiškai dažnai tiesiog nerastum tam laiko...

Kultūra. Angelai. Bakterijos.

Vakar susivokiau, kad štai jau ir savaitgalis atėjo. Dar darbe puoliau uoliai ieškoti, kuo čia užsiėmus, nes tūnoti namuose ir kuoptis kampus visai neatrodė viliojanti perspektyva, ypač kai perskaičiau oro prognozes savaitgaliui. Tad iš keleto alternatyvų, kurias pavyko aptikti internete per pirmąsias 10min. išsirinkau Nacionalinę dailės galeriją ir Algimanto Švėgždos kūrybos parodą.

Kažkada prieš pora savaičių buvau paklausta, ar vedu vaiką į parodas. Hmm.... Tuomet teko prisipažinti, kad dar nevedžiau. Nors tiesą sakant, dėl to nesijaučiu nė kiek prastesnė mama. Bet šita konkreti paroda mane sudomino, tuo labiau, kad ir edukacinė programa mažiems vaikams numatyta (nors užbėgant už akių, turiu pripažinti, kad Vilius nesusidomėjo ta galimybe piešti, nors ir kaip viliojančiai tai atrodė (man!:)).

Pirmas siurprizas man buvo bilieto kaina - 1 Lt!!!!! Jei neturite ką veikti, tai dar galite suskubti, nes galerija šiandien iki 19val. ir rytoj berods iki 17val. Paskui jau paroda iškeliauja į kitus miestus.

Man labai patiko Švėgždos paveikslai. Labai. Tokie preciziški, minimalistiniai, subtilūs. Tiesa, ne visi. Dalyje yra gana nemažai agresijos. Kadangi gana didelė dalis piešinių vaizduoja labai paprastus aplinkos daiktus, kaip pvz. svogūnas, obuolys ir kiti vaisiai, daržovės ar buities daiktai, tai paroda gali būti įdomi ir mažam vaikui. Vilius, kaip dabar įprasta jam, paklausė, kas piešinių autorius, koks jo vardas (vardų klausia įvairiausiom progom, pvz. knygelės autoriaus, mano bendradarbio ar kokio nors kurjerio, kuris atvežė siuntinuką), ir dar klausė, ar dailininkas miręs... (čia a.a. poeto J.Marcinkevičiaus mirtis taip įtakojo, nes teko aiškinti, kodėl ir vėl (po kovo 11d.) žmonės iškabino vėliavas ant visų namų).

Dar man patiko galerijos aplinka. Tokia didelė erdvė, švari švari, balta, interjere linijos laužytos, visokie balkonai, daug laiptų. Tiesiog labai gerai jaučiausi toje aplinkoje.

Visų 12 salių neapėjom, Viliui atsibodo. A.Švėgždos paroda tik vienoje jų, tad svarbiausią užduotį vis tiek atlikom ;) Gal ir jūs dar spėsit praskaidrint rūškaną pavasario dieną.

***

Važiuojant į galeriją Vilius klausia:

- Kada mano gimtadienis?

- Dar negreit, Viliau.

- Už kelių dienų?

- Daug daug dienų...

- Koks yra mėnuo?

- Tavo gimtadienis kokį mėnesį?

- Taip.

- Lapkritį.

- O ir kai mažas buvau, buvo mano gimtadienis?

- Taip. Kiekvieną lapkritį būna tavo gimtadienis.

- O angelai turi gimtadienį?

- ........ gal turi...

- Turi.

- O bakterijos? Turi gimtadienį?

- :))))))))))))))))))))))))))))) Na, tikriausiai turi.

- Taip, turi.

"Nes aš toks esu!"

Pastaruoju metu mes gyvename su dviem klausimai:

1) Mama, kokia šiandien diena? (suprask - kokie skaičiai)

2) O kokia čia mašina?

Skaičiais Vilius susidomėjo jau senokai. Jau visą gruodį mane klausdavo, kokia diena, kad žinotų iš kurios Advento kalendoriaus kišenėlės pasiimti dovanėlių :) Paskui tuos skaičius sudėliodavo iš dviejų kaladėlių, ant kurių skaičiai surašyti. Kalėdos praėjo, Advento kalendorių nukabinom, bet klausimas "kokia šiandien diena?" dar liko. Kas rytą klausia, paskui pasitikrina plėšomame kalendoriuje (toks sieninis, kur kasdien reikia nuplėšto po lapelį, tik mes jį laikome ant virtuvės stalo), o tuomet sudeda iš tų pačių kaladėlių tą dieną. Taip natūraliai jis mokosi skaičių :) Iš tiesų skaičiuoti moka iki kokių 5. Nors kartais labai juokingai skaičiuoja, pvz. keturias mašinas: "keturi, keturi, keturi, keturi!". O pakeliui visur mato skaičius: kelio ženklus (ne daugiau 40 :)), knygos puslapius (jau ne į piešinius, o į skaičius težiūri!), laikrodžio valandas, litus ir centus ir t.t. O kai rašo savo kringelius, tai vardija "vienas, septyni, devyni ir t.t.".

Antrasis gi klausimas kaip ir nestebina, bet anksčiau mašinų vardai (markės) jo nedomina. Svarbiau buvo, ar lenktyninė ir jos spalva. Dabar gi jau pamatė (ir išgirdo), kad būna Toyota, Audi, Mitshubishi ir t.t. Tad einant šalia gatvės pokalbis vystosi štai taip:

- O kokia čia mašina?

- Audi.

- O, čia dar viena Audi, nes su keturiais žiedais!

- Taip.

- O čia Toyota (čia mėgstamiausias ženklas :)).

- Taip.

- O čia kokia?

- Renaut.

- O čia?

- Mitsubushi.

- O šita?

- Na, pažiūrėk pats.

- Audi!!!

- O kokia ten?

- Tuoj prieisim....

- Mersedesas!

ir t.t. Dar paaiškinau, kaip atskirti Pegauet, tai labai džiaugėsi, ir dabar jau puikiai atskiria ir šitą markę :) Gerai, kad aš pati jas visai neblogai pažįstu...

O kai užaugs Vilius nusipirks lenktyninę Audi ir važinės PAPRASTOM (šitai yra labai svarbu) gatvėm (suprask - ne lenktynių trasose :)). Tomas kartasi tyliai sau paantrina:" Aha, dar nusiskusk ir treningais apsirenk..." :D :D

***

O dabar Viliaus minčių (ir charakterio) perliukas. Darželio auklėtoja pasakoja: šiandien Vilius su kitu berniuku žaidė. Trečias berniukas bandė prisijungti prie jų, bet tie du jį pavarė. Vilius griežtai atsisakė duoti pažaisti "savo" mašina. Auklėtoja įsikišo, norėdama paraginti dalintis ir pan. Tai gavo atgal tokį vaizdelį: Vilius stovi įsirėžęs į šonus ir griežtai aiškina "Aš neduosiu! Nes aš toks esu. Ir toks būsiu!" Auklėtojai beliko tik pamirksėti :)

Bet paskui situacija apsivertė aukštyn kojom, ir kai Vilius prašė vaikų pagalbos (užsegti užtrauktuką), šie atsisakė, tad Viliui auklėtoja padėjo suprasti draugystės ir dalijimosi svarbą ir išgyventi nelengvą pamoką.

Nesusenk!

Šįvakar. Vilius jau guli lovoje apsiklojęs iki pat ausų ir užsimerkęs. Aš lūkuriuoju, kol užmigs. Staiga klausia:

- Mama, o tu niekada nesusensi?

- Pasensiu?

- Taip.

- Na, pasensiu, tik dar labai negreit. Mes visi po truputį senstam...

- Neee! (ir pradėjo graudžiai verkti...)

- Gerai, Viliuk, aš niekada nepasensiu. O tau nepatiktų?

- Nea

- Tau baisu?

- Taip...

Tai štai, pasižadėjau savo vaikui niekada nepasenti..... Ką daryti, kad pavyktų? :)