Penki!

Prieš penkis metus lapkričio 14 dienos vėlų vakarą į pasaulį atėjo mažas berniukas. Jau atėjo su charakteriu, ne visai taip, kaip planavome mes, atėjo taip, kaip norėjosi jam :) Ir taip su tuo stipriu charakteriu keliauja savo keliu, jau penki metai . O mes turime laimę ir garbę  keliauti drauge su juo, padėti jam pamatyti, išmokti, atskleisti pasaulį ir jį patį, padėti patirti ir suprasti. 

Vilius jau toks didelis! Ištįsęs toks berniukas, gerooookai lieknesnis nei prieš metus , kur jau ten prieš dvejus :)  Jis aktyvus, energingas, turi savo stiprią nuomonę, kurią stengiasi ginti visom keturiom. Jis neklauso mamos vien dėl to, kad ji mama, jis klauso jos todėl, kad ji sugeba įrodyti argumentais savo teiginį. O jeigu nesugeba, tai ir neklauso :)  Na, dar galime bandyti susitarti tam kartui. Aišku, taisyklių kartais tenka ir jam laikytis, net jei ir labai nenori. Vilius labai jautrus, ir vis dar dažnai apsiverkia, kai kas nepavyksta ar kai negauna to, ko nori. Vilius daug kalba, daug mąsto ir stengiasi suprasti, kas vyksta ir kodėl taip vyksta šiame gyvenime. Kai kurie jo pamąstymai būna tokie netikėti ir gražūs. Štai per gimtadienio šventę, prieš užpūsdamas žvakutes jis tarė: "Noriu pasakyti. (Patylėjo sekundę ir ) Ačiū už dovanas." Nu nerealu, nei kas jį mokė, nei ką... Tas sąmoningumas kartais tikrai nuginkluoja. 

Viliui labai svarbi šeima. Geriausias laikas jam laikas su mama, tėčiu, broliais (su jais - ne visada :)), su močiute, seneliu ir teta Inga. Dar ir šitam, jau 5ajam, gimtadieniui jis nekvietė draugų, tik savo šeimyną. Kitą dieną vieną draugą pasikvietė, bet tai jau buvo toks dviejų berniukų linksmas pasibuvimas, ne gimtadienio šventimas. 

Savo mažuosius brolius Vilius labai myli. Ir vis dar mokosi tai parodyti, vis dar mokosi su jais žaisti, kad nenuskriaustų ir neįskaudintų. Kartais nenori jų šalia, bet manau, tai natūralu. Iš tiesų, tai neprašytas stengiasi nuraminti jei verkia, atneša žaislą, soskę... Man taip gražu klausytis, kai jis bando nuraminti zirziantį ir verkiantį brolį. Ir kaip jam smagu , kai pavyksta! Ir jis šventai įsitikinęs, kad kai būna  namuose, jis visada man padeda :)  Padeda vien jau savo buvimu ;)

Vilius moka skaičiuoti, pažįsta raides, bando po truputį jas jungti į žodžius, bet skaityti dar neskaito. Bet kadangi aš nesu iš tų, kurios siekia, kad vaikas žūtbūt turi jau skaityti , kai jam sueina 5, tai tiesiog leidžiu jam sava eiga atrasti skaitymo džiaugsmą. 

Jau esu rašiusi, kad Vilius yra mano didysis mokytojas, ir kol kas situacija nepasikeitė, - jis vis dar  mane mokina kantrybės, atidumo, išklausymo, susilaikymo ir mąstyti mąstyti mąstyti prieš darant ir sakant, dar mokina atsiprašyti ir atleisti, ir mokina jis kasdien :)   Pačių gražiausių tau šeštųjų metų, sūnau!           

2+3(+1). Aštuntas ir devintas mėnesiai. Jūra, smėlis, naujovės ir svajonės

Neseniai pastebėjau, kad vis mažiau lieka manęs. Visus savo reikalus vis nustumiu į "paskui" ir "vėliau" laiką (kuris, žinia, gali ir visai neateiti), dažniausiai savaime, automatiškai, bet būna - ir su mažu liūdesiu širdy :) Vaida kaip taip labai sumažėjo, o Mama užaugo iki lubų ir sienas beveik jau stumdo :D Bet negaliu skųstis. Sekasi visai gerai! Net ir nenoriu skųstis :D, ko gal kažkas tikėtųsi iš dvynukų, trijų berniukų ir t.t. mamos...

O rugpjūtis buvo nuostabus! Tikriausiai, jau seniai bebuvo toks turtingas mėnuo!!! Buvom prie jūros, visiem patiko ;) Grįžom namo ir ten pradėjom svajoti apie naujus namus (-ą)... Hmm, mes vis dar svajojam, jau beveik du mėnesiai kaip svajoti nenustojam, gal į gera tai? :)

Mažieji broliai iš sėdinčių kleckų tapo šliaužiančiais partizanais :D Karolis, tiesą sakant, jau perėjo į kitą stadiją - jau ropoja, visur, kur tik gali įsikibti, stojasi ir pasileidžia viena ranka :D  Bando po truputį slinkti pasilaikydamas, taip šonu šonu. Ir jau atrado, kad pavargus stovėti galima atsitūpti ir galiausiai atsisėsti :)  Dabar šį atradimą verčia įgūdžiu. Tautvydas šliaužia lyg plauktų, pasiekia visas vietas, kurias jam reikia, kelia šikniuką ir treniruojasi ropojimui ;) Šiaip tai mėgsta varinėti po namus abu kartu - Karolis pirmas, nes vikresnis, o Tautvydas ištikimai iš paskos. Pasižiūri vienas kitas, palaukia viens kito, paspygauja ir toliau tyrinėja neatrastus plotus :)  Oi, linksma dabar su jais. Net apsauginę tvorelę-maniežą įsigijom, retkarčiais uždarysim kaip beždžioniukus :)  

Broliai dabar artėja jau link 10 kg, kiekvienas sveria po 9 su trupučiu: Karolis - 9,4kg, Tautvydas - 9,3kg. Ūgio, sakė, abu vienodo - 74cm, bet mano akis kažkaip kitaip mato, - man Tautvydas atrodo ilgesnis, ir rūbai jam kažkaip labiau mažesni nei Karoliui...  O gal jo tik rankos ir kojos ilgesnės? :)   Iš tiesų, kažkaip net pačiai keista, bet su šiais dviem man beveik visai vis vien kiek jie sveria ir koks tas ūgis. Na, jei lyginti su tuo, kaip rūpėdavo auginant pirmagimį. Rūpi tik iš smalsumo ir dar iš praktinių sumetimų - ar jau ieškoti naujų rūbų, ar dar bandyti sutalpinti į esamus :D  O šiaip juk užaugs vis tiek, ar 1 ar 5 cm per mėnesį priaugę, atsistos ir pradės vaikščiot, bėgiot, dėliones dėliot, čiauškėt, kalbėt ir atsikalbinėt...... (čia man kartais užeina sentimentų "kaip-greitai-bėga-laikas-ir-kaip-greitai-auga-vaikai" bangos ).

O pati didžiausia naujiena per tuos du mėnesius - Vilius pakeitė darželį!! Po beveik 2,5 metų lankyto Šilagėlės darželio išėjo Viliukas į Vaikystės sodą. Jau senai norėjau jį ten leisti, bet vis kažko delsiau, skaičiavau pinigus, atstumus nuo namų ir t.t. O vieną dieną tiesiog susivokiau, kad nieko nereikia laukti, o tiesiog imti ir pakeisti. Na, dar ir kai kurios aplinkybės prisidėjo prie sprendimo priėmimo. Tad nuo rugsėjo 1 d. Vilius keliauja į naują darželį, ir , panašu, kad viskas ten jam labai gerai :) Adaptacija įvyko super-duper greitai - manęs reikėjo 1 dieną, o rytinis liūdesys ir grauduliukai lankė kokius 2-3 kartus. Kol kas tik džiaugiuosi šiuo sprendimu ;)     

Tiesa, turime auklę. Šita jau trečia (beveik ketvirta,jei skaičiuoti ir tą, su kuria buvo sutarta, bet neatėjo...). Na, savotiška moteriškė... Bet man tinka. Nors ji žiauriai visko bijo, ir nors kartais į vaikų elgesį reaguoja pernelyg isteriškai ( mano akimis), ir nors buvo pakėlus balsą prieš Vilių (nesvarbu, kad jis išvedė ir kantrybės ir kad aš tą balsą pakeliu n kartų per dieną :)), ir nors ji gali ateiti tik kas antrą dieną (o tai reiškia, kad kartais man išpuola rytų, kai tenka Vilių vesti į daržą su abiejų mažių palyda, uch...), ir nors ji vis dar nesutinka pasilikti viena su abiem (nes labai bijo!!!),  ir nors norėčiau visai kitokios auklės, bet tegu būna šita, jau nebenoriu nieko ieškoti. O gal greitai ir iš viso nebereikės jokios auklės... Arba gal užeis ūpas susirast naują...  

O aš? Vaida ar Mama? Vaida... O Vaida tyliai tyliai trumpomis ramybės minutėmis pasvajoja apie veiklą, kad smegenys pradėtų dirbti, gal apie naują darbą.... Ne ne ne, ne dabar, bet gal kitą vasarą? Ar vėlyvą pavasarį?.... Apie tokį, kad būtų galima suderinti ir mamystę(x 3)... Nežinau, ar tokių būna, bet gi aš kol kas tik svajoju :D  Dar Vaidos laukia dulkėtos knygos lentynose, filmų eilės ir kokia viena kita rūbų parduotuvė ;)    Tikriausiai palauks dar iki kito mėnesio.

trys broliai :D

Karolis prie jūros, pas senelį glėby ;)

Vilius prie savo smėlio pilių

smėlis smėėėėėėlis...

Tautvydėlis

naujasis Metallicos fanas :)

Vilius su Sodelio vaikais

gavom siuntinį - vaikas, jau paaugintas ir iš karto su pižama :D

čia fotkinau, kad matytųsi, kokie jie nepanašūs :D

nors ir tamsu, bet matosi, kaip smagu vaikui stovėti :)

 jau galiu šliaužti

24 kišenėlės

Šiandien jau 9-oji Advento diena. Nors mūsų namuose kalendoriai dėl Advento pradžios nesutaria. Vienas toks senoviškas sieninis popieriniais nuplėšomais lapeliais Adventą pradėjo lapkričio 28d. (kaip suprantu, tada ir buvo ta pradžia), o kitas - tik tik neseniai užbaigtas, irgi sieninis, bet megztom ir siuvinėtom kišenėlėm - Adventą pradėjo gruodžio 1-ą (nes jį sukurusių rankų savininkė skaičiavo ir taip, ir anaip, bet 24 dienos iki Kalėdų jai gavosi lygiai gruodžio 1-ą :))). Na, kaip ten bebūtų, Kalėdų mes laukiam su kalendorium - kad lengviau ir smagiau būtų laukti. Į kalendoriaus kišenėles užduotėles ir dovanėles neša Nykštukas. Tik (oioi, gėda gėda) Nykštukas šiais metais kažkoks nelabai pavyzdingas... tai pavėluoja atnešti, tai atneša iš karto už dvi dienas, tai pamiršta užduotėlę... O mamai tai tik papildomas darbas - vis kaip nors pateisinti jo nepareigingumą :)) (pvz. šiandien bandžiau apginti Nykštuką dėl vėlavimo baisingu oru, lijundra, šlapiais ir slidžiais keliais... uch! ). Nors... jau pora kartų Vilius pats ėmėsi auklėti Nykštuką - pasiima savo mobilų (žaislinį) telefoną ir skambina Nykštukui, ir aiškina, ką tas turėtų daryti - "Kitą dieną atnešk užduotėlę! gerai?" :)

Tiesa, čia dar skiriu keleta eilučių pasigyrimui ir savęs paglostymui - kad šįmet apie Advento kalendorių pagalvojau geroookai iš anksto, kad mezgiau ir siuvinėjau visą mėnesį, kad šiemet kalendorius turi visas 24 kišenėles, o ne kažkokias 7, kaip pernai :)

Iki šiol turėjom tokias tradicines užduotėles: parašyti laišką Kalėdų seneliui, nupiešti piešinį seneiui ir močiutei, nupiešti sveikinimą berniukui N. iš Eglės Kalėdinio pašto projekto, atrinkti dvi nebeskaitomas knygeles padovanoti kitiems vaikučiams. Dar laukia panašios, kaip nupiešti laišką kitam seneliui, atrinkti kelis žaislus kitiems vaikučiams, pasipuošti namus, Kalėdinę eglutę ir t.t. Kokios užduotėlės slepiasi jūsų Advento kalendorių skyreliuose?

Kalėdos, Nauji metai ir kiti nutikimai :)

Štai ir sausio 2-oji! Su Naujais metais visus! ;)

Buvo Kalėdos, na, prieš tai dar buvo pati šeimyniškiausia ir šilčiausia metų vakarienė - Kūčios. Man ji labai patinka. Man smagu, kad susirenkam visa šeimyna prie didelio stalo, kad šnekamės, šiek tiek rimtai, šiek tiek juokaujam, kad valgom, kiek kitaip nei visada, kad vis ką nors naujom atnešam, tai vienas, tai kitas, į šitą vakarienę: naują veiksmą, kuris gal taps tradicija, naują patiekalą, kuris gal ne toks ir naujas, tik mums naujai atrastas. Nuo pernai Kalėdų dovanų išpakavimą ir peržiūrą perkėlėm iš Kūčių vakaro į Kalėdų rytą. Po teisybei, labai tuo džiaugiuosi. Kažkaip ir ta šventinė nuotaika nesibaigia vienu vakaru, ir tas pasiruošimo laikas netampa toks beviltiškai prarastas, kai gali dar vieną naktį smagiai laukti :) Kaip ir pernai, šių metų Kalėdų rytą dovanas dalino Vilius - mažiausias šeimynos narys. Po maišą knisosi tol, kol neaptiko jame dideliausios policijos mašinos :) Tada dalinimą perėmė kažkas kitas (o kas?...)... Šiemetinis Kalėdų senis vienareikšmiškai buvo užstrigęs knygyne :) Na, mano knygų krūvelė buvo tikriausiai menkiausia (gal kad ir taip namai lūžta nuo knygų), bet štai mano tėčio viena įspūdingiausių per pastaruosius metus, jei neklystu, Kalėdų senis jam atseikėjo iš karto 5 knygas, o dar kokias!!! Jis nieko daug nelaukdamas, jau tą pačią Kalėdų dienos popietę krito į vieną iš jų.

Aš džiaugiausi "virtuvine" Nomedos knyga. Na, kadangi man pastaruoju metu koks tai kulinarinis periodas , tai nieko nuostabaus, jog prie vienos tokios knygos gavau ir kitą (Lino Samėno receptus), o pati buvau jau spėjusi save apsidovanoti nauja prijuoste :))

Po snieguotų ir smagių kalėdų pas tėvus, Naujuosius sutikom namuose, labai ramiai ir paprastai. Man buvo smagu, nes buvau pagerbta tarp keturių vyrų :) Viliukas ir Tomas su dar dviem draugais buvo puiki kompanija man, kuri šiemet visai nenorėjo švęsti. Vilius Naujuosius sutiko sapnuose, net fejerverkų dundėjimas jam buvo nė motais. O mes po vidurnakčio visai neblogai praleidom laiką žiūrėdami antrąją filmo 'Po pirties" dalį - "Likimo ironija arba Laimingų Naujųjų!".

Ir štai jau antra 2010 metų diena. Man visuomet būdavo keista bent jau kurį laiką, kad jau kiti metai, kitaip reikia datą rašyti. Tie skaičiai kažkaip nesižiūrėdavo :) Pamenu, mokykloje dar ilgai rašydavau senuosius metus, ir tikriausiai visą sausį datą sąsiuviniuose būdavo su pataisymais. Paskui įpranti. Juk sako, jog įpročiai susiformuoja per 21 dieną. Kai pagalvoji - be galo greitai. Tereikia 3 savaites save pakontroliuoti (arba priešingai-"paleisti vadžias"), o paskui jau ir įprotis. Bandysiu tuo pasinaudoti ir paformuoti keletą sveikų įpročių savo gyvenime :) Gal kiek panašu į naujametinius pažadus, bet man jie patinka! Taigi, leiskime sau paplanuoti :)

Taigi, nauji sveiki įpročiai:

- baseinas kas savaitę

- mankšta kas rytą (hmm, labai norėčiau...)

- išlaidų ir pajamų fiksavimas kasdien (na, bent jau kas antrą dieną)

Gal pakaks? O toliau reikėtų nepaleisti vadžių :)

Viliaus gyvenime irgi paplanuosiu :)

- surasti darželį pusei dienos, tikriausiai nuo kovo bandysim eiti

- tęsti baseino lankymą, dėl mokyklėlių reiks pergalvot, gal darželis turės kažką panašaus

- vasarą gal jau reiks dviratuko, tokio "tikro" :), ir būtinai reiks kėdutės ant mano dviračios, kad galėtume keliauti drauge!

O dar labai norėčiau iškeliauti į kalnus, labiausiai tai į Norvegiją, visi trys. Net saldu, kai apie tai pasvajoju :) Ir dar noriu į Kretą, ji užstrigusi mano mintyse jau geras pusmetis, tikriausiai, "teks" surasti resursų ir ten nuvykti :)

Na, ir dar reikėtų toliau tęsti darbo iš namų patirtį, kol kas einasi visai neblogai. Kuo toliau, tuo labiau man patinka toks , šiek tiek kitoks, gyvenimas, toks "iš namų" :))

Nykštuko užduotėlės

Kalėdų laukimas tęsiasi, nyktštukas toliau deda užduotėles ir šokoladą į kojines. Kaip ir žadėjau , virėm su Vilium plasteliną. Pavyko visai gerai. Gal kiek per daug lipnus gavosi, bet vis tiek buvo ką veikti.

Kitą dieną, nykštukas neapsilankė, hmm...... Mama, tpsknt, užsidirbo per pietų miegelį, o paskui jau gelbėjo padėtį pati pavaišindama šokoladu. Na, nieko, kadangi Vilius kartais per visą dieną ir neprisimena to nykštuko ir kojinių, tai baisiausiai nenusiminė.

Vakar darėm nykštukui draugus :) Labai paprastai, iš tualetinio popieriaus ritinėlių. Juos nudažėm akvarele (dažė Vilius), tuomet iškirpom kepures iš spalvoto popieriaus (aš kirpau), suklijavom (abu), tada klijavom iš vatos barzdą ir plaukus, ir dar vienam nykštukui ūsus (Vilius tepė klijus, aš klijavau), na, ir pabaigai - nupiešiau akis ir burnas, o Viliui jau buvo nelabai įdomu, jis tepliojo viską klijais :) Bet rezultatas jam patiko, net sutiko papozuoti bendrai nuotraukai :))

Na, gi visai smagu tos užduotėlės. Savotiškai ir sau jas palieki, kad nesmaksotum surūgus prie teliko ar kompo ;)

Advento kalendoriaus dovanos

Tai štai, berods, jau geros dešimt dienų, kaip vis patikriname tas septynias kojines - mūsų Advento kalendorių. Na, spėju, jis pas mus toks dar itin pradinio varianto, nes kai paskaitau apie kitų mamų kalendorius, tai suprantu, kad mes dar nesame tokie pažengę. Na, bet yra tame ir pliusų - begalės erdvės tobulėjimui :)
Vis gi, ką mes su Viliumi gero nuveikėm per tas dienas? Na, iš esmės Vilius kasdien suvalgė po gabalėlį šokolado :) Spėju, tos gražios kojinės jam dabar labiausiai siejasi su šokoladu, na, ir su nykštuku - tokiu mistiniu veikėju, kuris kodėl tai neša vaikams dovanų ar palieka kokių prirašinėtų popieriukų su užduotim :) Aha, turėjom keletą užduotėlių, šalia tų vertingųjų šokolado gabalėlių. Pati pirmoji buvo paprasta, bet tuo metu itin reikalinga, - atrinkti nereikalingus žaislus. Jau nebegalėjom žiūrėti (mes su Tomu) į tą kalną žaislų, o ir Viliui vis sunkiau buvo rasti ko nori, galiausiai visai prie tų žaislų nebeidavo :) O buvo gana paprasta: aš atsinešiau dėžę, ėmiau kiekvieną žaislą ir klausiau Viliaus - "Ar žaisi su šituo? Ar reikia šito?". Gali atrodyti, kad ką ten su dvimečiu nuspręsi, bet buvo lengva - jis pas mus labai gerai žino ko nori ir ko nenori. Taigi, greitai žaislai buvo išrūšiuoti į "reikalingus" ir "nereikalingus", nereikalingi iškeliavo į "sandėlį" rūbinėj, o reikalingi - buvo erdviai išdėlioti žaislų "garaže".

Antra iš buvusių užduotėlių buvo nupiešti ir parašyti laišką Kalėdų seneliui - Vilius piešė, aš rašiau, paskui jis puošė lipdukais, ir galiausiai kitą dieną ėjom į paštą išsiųsti. Na, siuntėm tai seneliams (ne Kalėdų, Viliaus), bet manau, jiems turėjo patikti ;)

Kadangi piešimas su tikslu, t.y. kam nors, o ne šiaip sau, Viliui patiko, tai kita užduotis buvo nupiešti piešinį Lukui ir Ingai (pusbroliui ir tetai). Ir tą nešėm į paštą ir siuntėm. Vilius norėjo ir adresą ant voko užrašyti, bet sutarėm, kad aš rašysiu, o jis dar "prirašys" ant kitos voko pusės ....

Buvo dar labai paprasta užduotis - pastatyti kelią traukinukui, nes jo žavingoji gimatdienio dovana pastaruoju metu gulėjo sumaitota kaip po uragano. Pastatėm, drauge.

Šiandien gal parašysiu "pasigaminti plastelino"? Mat vis ruošiuosi gaminti plasteliną pagal Beatos receptą , bet neradau maistinių dažų. Tikriausiai gaminsim natūralios spalvos :) Beje, turėta senoji lipdymo masė (ne plastelinas ten, kažkaip kitaip vadinasi) visai sudžiūvo ir sutrupėjo, bandžiau visaip drėkinti ir šlapiom rankom minkyti, išėjo visiškas šnipštas, tik mano rankos liko labai žalios :) Geriau bus natur produktas.

Dar Advento kojinėse Vilius randa dovanėlių: nykštukų-magnetukų, nykštukų-antpirštukų (tokių megztų), lipdukų (jų galėtų būti šimtais - aplipdytų visus žaislus, o paskui ir visus namus :)))), na, ir dar turiu keletą tokių smulkių smagių niekučių.

Tai štai taip leidžiam Adventą. Vilius jau kalba apie Kalėdų senelį, tik jis vis sako "einam pijkti Kajėdų senenio". Vis bandau išaiškint, kad nereikia jo pirkti, bet spėju jis vis dar prisimena Jysk parduotuvėj matytą tokį gražų Kalėdinį senuką su akinukais, rudom kelnytėm ir žaliu švarkelių, su slidėm rankose :) Gal reiks nupirkti ...

Adventas

Nors ir pavėluotai, bet šiandien ir pas mus namuose atsirado Advento kalendorius. Vėlavau ne dėl užimtumo (nors dabar vėl turėjau šiek tiek darbo), bet dėl ilgų svarstymų, ar turėti tą kalendorių, ar ne. Svarstymai vyko iš esmės: mes esame tokie nei šiokie, nei tokie... Na, ne katalikai, nei krikštyti abu, nei vedę... Hmm..., bet Kūčias minime, Kalėdas švenčiame, Velykas taipogi, tai kaip ir kažkiek laikomės tų katalikiškų tradicijų. Viliaus nekrikštijom dėl panašių motyvų, - kai užaugs, pats pasirinks kuo tikėti. Mano argumentai "už" buvo, jog tai gražus laukimo laikas, kai gali sukurti savo vaikui išskirtinį laiką ir tokį, kokio nori, pasitelkdamas Advento kalendorių, kaip priemonę. Mano argumentai "prieš" buvo tai, jog mėgstu daryti gerai ir iš esmės, tad šiuo konkrečiu atveju, jei daryti Advento kalendorių, tai iš tiesų jį skirti ne šokolado valgymui, bet suteikti tą prasmę, kurią suteikia katalikai. Ir grįžau prie pradinio taško - nesam mes tie tikri katalikai. Tad štai tokios vidinės diskusijos ir svarstymai vyko, kol galiausiai nusprendžiau nusileisti savo siekiui daryti gerai, gal šiek tiek pasiduoti aplinkos spaudimui, ir suteikti tam laukimo laikui išskirtinumo. Žinia, Viliui dar tik 2 metai, labai daug prasmių nesudėsi į tą kalendorių, bet kažką bandysim :)

Mūsų kalendorius toks gerokai modifikuotas: turi jis 7 kojinaites, sukabintas ant kaspino. Padariau jį per pusvalandį :) Ir mano mintis yra kiekvieną dieną įdėti siurprizą į kažkurią kojinaitę, o Viliaus užduotis bus surasti kurioje slepiasi ta dovanėlė ir ją išsitraukti. Kol kas turiu tik dovanėlių, bet jau turiu ir idėjų mažom užduotėlėm :)

Šįryt, kai atradom tas kojinaites sukabintas, klausiau Viliaus, kas jas sukabino, o jis sako "Mostutė" (močiutė) :)) Paaiškinau, kad tai Kalėdų senis, ir kad jis padės laukti Šv. Kalėdų kiekvieną dieną jį aplankydamas. Iš tiesų labai įdomu, kaip Vilius reaguos toliau, nes mano aiškinimo klausėsi šiek tiek nepatikliai :)

pabaiga ir pradžia

Praeitą savaitę baigiau savo laikinuosius darbus. Smagu vėl grįžti prie "katino" dienų :) Savotiškai miela ir smagu nubusti pirmadienio rytą ir žinoti, kad neturiu jokių rimtų reikalų, kad nereikia niekam skambinti, kad neturiu niekam rašyti laiškų... Nebet pačiai norisi :) Panašiai, kaip išėjus atostogų :))))

Bet, kadangi esu iš tų, kurie negali gyventi be veiklos, be planų (jie gali būti keičiami kelis kartus per dieną, bet man smagiau, kai žinau, ką veiksiu vėliau), tai pirmasis darbas šią savaitę buvo sumažinti laiką, Viliaus praleidžiamą žiūrint filmukus. Taigi, šiandien pabudom, pasivoliojom lovoj, kai jau Vilius išlipo ir tarė savo griežtą "Mama, kakis (kelkis)!", išsiropštėm iš lovos. Po apsilankymo vonioj, įjungiau muziką, nes anksčiau Vilius gana greitai pats įsijungdavo teliką, nesvarbu, kad ten nieko doro nerodo, svarbu fonas. Tad nusprendžiau, kad fonui puikiai tinka tiesiog muzika, be vaizdo. Aš dirbau kasdienius darbus, o Vilius žaidė. Ir filmuko nereikėjo visą rytą! Valio!!!

Atsitempiau dėžę, kurioje kaupiu Viliaus išaugtus rūbelius. Ji tai prispildo, tai vėl patuštėja - kai kam nors padovanoju kokį rūbelį. Taigi, atsisėdau atrinkti keletą drabužėlių labdarai (vienai labai jaunai mamytei iš vaikų namų reikia pagalbos, kad susigrąžintų savo dukrytę iš kūdikių namų... bet ne apie tai dabar), ir Vilius susidomėjęs žiūrėjo. Matuotis nebandė :) Paskui ištraukiau buteliukų rinkinį, kurio taip ir nepanaudojau, pamąsčiau, kad tai mamytei turėtų praversti. O štai buteliukai Vilių labai sudomino, ir sėdosi juos apžiūrėti ir išbandyti. Prieš tai buvau išvaliusi maitinimo kėdutę, kurią irgi ruošiuosi dovanoti, tai Vilius ją stumdė po namus. O paskui atsisėdo joje, pasiėmė buteliuką ir vaidino, kad geria. Gražuma, grįžtame į kūdikystę :)

Kitas planas, pabaigus darbus, yra patikrinti kitas mažųjų ugdymo mokyklėles, nes dabar lankoma man kažkuo nepatinka. Neturiu nieko konkretaus, nėra nieko blogo nutikę, bet tiesiog jausmas toks, jog tai ne ta vieta. Man ten viskas patinka, bet Vilius kaskart kai atvažiuojam būna neramus, jau įsukus į kiemą, rodo į kitą pusę - suprask, važiuojam kitur... Ir kol apsipranta, praeina vienas užsiėmimas, t.y. šiuo metu dailė, paskui būna muzika - jau geriau, o mankštoje visai puikiai einasi - jis būna linksmas, visame kame dalyvauja. Gal būčiau nieko nedariusi, bet... Praeitą savaitę apsilankėm Kristinos S šokių namuose (http://www.kristinoss.lt/ ), kur vyksta šokių pamokėlės mažiukam. Tikėjausi, kad Vilius, kaip dažniausiai, bus nedrąsus, sėdės man ant kelių ir pan. O jis tik pradžioje šiek tiek drovėjosi, o paskui dalyvavo visur, galiausiai visai įsišėlo toje didelėje salėje :) Buvau tikrai nustebusi, neveltui sakoma, neturėkit konkrečių lūkesčių apie savo vaikų elgesį, nes jie vis tiek pasielgs kitaip (geriau, blogiau, nesvarbu, tiesiog kitaip) :) Aišku, užsiėmimo metu veikla nebuvo visiškai nauja, kai kas buvo panašu, kaip ir lankomoje mokyklėlėj, bet vis tiek aplinka, vaikai, suaugę - viskas buvo nauja. O vaiko reakciją buvo tiesiog akivaizdžiai kitokia lyginant su jau daugiau nei metus lankoma mokyklėle... Taigi, šokius pas Kristiną tęsime.

Tą pačią dieną gavau siuntinį su knygomis, be visų kitų, pirkau ir knygą apie vaikų piešinius ("Vaikų piešinių paslaptys"). Juos aiškina danų pedagogė Inge Brochmann, ir paskaičius apie tai, jog mažiems vaikams iki 5-6metų reikia leisti piešti laisvai, be temos, be pagalbos, nes taip jie geriausiai atskleidžia save, susimąsčiau, kad mūsų lankoma dailė yra nieko verta... Ten vadovė nurodo ką ir kaip daryti, dalį darbelio už vaiką padaro mama, nes vaikui arba nebeįdomu, arba nesigauna, arba dar kas nors... Tiesą sakant, tokiems mažiukams, neturintiems dar dvejų, nelabai ir patinka, kai nurodinėji ką ir kaip daryti, bent jau Viliui nepatinka, o pats daro savaip, ir dažniausiai visai ne tai, kas siūloma :) Suprantu, kad gerai taip, kaip jis daro, bet dažniausiai jis nenori lipdyti, o nori piešti kreidelėm, ir nenori piešti kreidelėm, kai siūloma, o nori plėšyti vietoj to... Todėl ir ėmiau mąstyti apie naudą tokių užsiėmimų... Vardinu: a) susipažins su įvairiom medžiagom, įvairiom tekstūrom, b) dažais, c) darbas grupėje. Bet priverstinis piešimas/lipdymas/karpymas - ne itin žavu. Nors... juk jis gali piešti namuose, kai nori ir ką nori, tad gal ir neverta atsisakyti užsiėmimų? Vis dar nesu tikra...

Mąstau toliau :) Apie būsimą Viliaus darželį. Norėčiau pradėti leisti nuo trejų, o gal nuo 2,5 pusei dienos... Kol kas dairausi į privačius. Radau vieną netoli namų, Antakalnyje, Diemedis vadinasi, jame vyksta ir trumpi užsiėmimai, kaip kad mokyklėlėje. Tai mąstau, gal pradėti lankyti šitą mokyklėlę, paskui gal pavyktų gana sklandžiai pereiti į darželio grupę?..

Tai šitokios štai mintys, mintiju intesyviai, esu kryžkelėj, tpsknt :)

duona

Vakar kepiau savo pirmąjį duonos kepaliuką :) Nuostabus jausmas. Minkyti tešlą, formuoti kepaliuką, pašauti ir laukti, kol iškeps. O tada laukti, kol atvės ir ragauti... Nors turiu prisipažinti, tai nebuvo tas tikrasis duonos kepimas, nes naudojau ruošinį, nemašiau visko taip, kaip mūsų močiutės ar promočiutės.

Naudojau Speltos duonos mišinį, gal prieš porą mėnesių įsigytą Sveikų produktų parduotuvėje. Speltos dribsnius naudoju jau kuris laikas, tiesiog verdu pusrytines košes Viliui ir sau, dažniausiai maišau su avižiniais dribsniais. Man skanu. Šiek tiek jaučiasi riešutų skonis... O duoną panaši į itališką - šviesi (normalu, nes 87% speltos miltų, ir kiti-ruginiai), ir skonis šiek tiek saldokas ir šiek tiek riešutų :)

Viliui daviau paragauti, sakė "askanu", atidavė man atgal :( Tomas nelabai mėgėjas tokių "pusiau" duonų (nei baltų, nei juodų), tai liko man vienai visą kepaliuką sukirsti. Visai neliūdžiu, nes su sviestu ir prie arbatos - labai skanu !

Gal ateis diena, ir iškepsiu TIKROS duonos :)

darbas, vaikas ir namai

Jau trys savaitės kaip dirbu. Dirbu namuose. Dieną telefonu, o vakarais-kompiuteriu. Motyvai pasiieškoti tokio "naminio" darbelio buvo keli: užsidirbti šiek tiek pinigėlių, užmegzti ryšius, kurie gal pagelbės ir vėliau gauti panašaus "naminio" darbelio (kai jau baigsis pašalpos mokėjimas), ir jau pabodo nedirbti galva :) Na, taip ir knygas paskaitau, ir kokį straipsniuką parašau kartais, bet vis tiek, norėjosi kažko, ką galėčiau pavadinti darbu. Tai štai ir turiu! 6 savaičių projektas, grynai organizacinis darbas (skambini, aiškini, derini, klausi, tikslini ir t.t.), ilgas "kabėjimas ant telefono" ir kuitimasis po duomenų bazes. Man gerai, ne per daug intelektualu, bet ir ne visiškai mechaniška, vis tik ištisai bendrauju su žmonėm :) Beje, bendrauju su žemės ūkio srities žmonėm visoj Lietuvoj, tai labai smagu, kartais pasiklausyti visokių tarmių, sužinoti begales gražių vietovardžių (ar žinojote, kad Lietuvoje tiesiog nuostabūs kaimų ir miestelių pavadinimai?!!)...

Taigi, dirbu namuose. Mano Vilius niekur iš namų nedingo, t.y. dirbame kartu :) Na, jis man "padeda" :) Kartais pasitaiko ir aktyvios "pagalbos", kai šaukia visa gerkle arba daužo ką nors į grindis šalia manęs... Sukuosi, kaip išmanydama, kad tik nesigirdėtų jo krykštavimų, kai kalbu su kokiu žemės ūkio skyriaus vedėju :)))
Na, ir kadangi namai irgi niekur nedingo (nes juose ir dirbu!), tai ir visi kiti namų priežiūros darbai liko, niekur nedingo.

Tad bendrai situacija gana balaganiška, tiek namuose, tiek mano galvoje... Dienotvarkė gan įtempta, ypač iki pietų, kai turiu atlikti didžiąją dalį skambučių. Tuo metu mano sūnaitėlis įnirtingai peržiūrinėja vaikiškus filmukus. Oi, dievuli, kaip man tai nepatinka, bet kitaip nepavyksta organizuoti šito reikalo, nes per pietų miegą nespėju visko. Džiaugiuosi, tik kad šitoks darbas trumpalaikis, ir jo meilę filmukams galėsiu vėliau šiek tiek sumažinti :)
Viliaus pietų miegas dabar man šventa - dirbu nepakeldama galvos :) O paskui jau nuo kokių 16val. galima ir kiek atsipūsti, nes žmonės dirba iki penkių, kokie ten reikalų tvarkymai po keturių ? :)
Ėjimas į lauką, deja, liko tik pavakariams ir vakarui :(

Tokio darbo namuose privalumai:
* esu namuose su savo vaiku, na, ir dirbu tuo pačiu :)
* galiu derinti įvairiai darbus ir laiką vaikui bei namams (pvz.: valandą dirbu, pusvalandį žaidžiu su Vilium, pusvalandį dirbu ir tada pusvalandį darau valgyt :);
* užsidirbu pinigėlių ! :)
* Vilius mokosi, kad net jei mama ir namuose, nebūtinai ji gali daryti tai, ko nori jis ir tuo metu, kai jis nori; beje, jis visai neblogai supranta, kai pasakau, kad einu skambinti, jis palinksi galva ir šypsosi, ir žiūri filmuką arba žaidžia ką nors :)

Tokio darbo namuose trūkumai:
* Vilius žiūri per daug filmukų per dieną;
* namuose lengvas bardakėlis :)
* visai neturiu laiko sau, na, labai nedaug, nes ir vėlai vakare dirbu...

O šiaip bendrai, tai į trečią savaitę jau apsipratau (nes pirmą savaitę kartais vakare galva tiesiog plyšdavo pusiau...), darbus susiplanuoju, tad ir to laiko lieka daugiau, žiūriu, kad ir knygai dar vakare randu jėgų (laiką tai vagiu nuo miego :). Ir anksčiau žinojau, bet dar kartą sau patvirtinau, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai.

Bet tuo pačiu labai aiškiai pajaučiau, koks vertingas gali būti laikas su vaiku, t.y. jau buvau kiek apsileidusi namuose, patingėdavau kokios veiklos Viliui sugalvot, o dabar, kai negaliu skirti to laiko vaikui, suprantu, kaip jį galėsiu išnaudoti, kai baigsiu šį projektą.

stilius

Mūsų katinas pakeitė stilių :) Lankėsi veterinarijos klinikoj, kur jam pakeitė šukuoseną. Dar vis negalime priprasti prie tokio jo vaizdo ...

Iki

Po

Po teisybei, tai ne šiaip sau jį taip nukirpome, buvo baisiausiai susivėlęs, jokios šukos a nei žirklės nebepadėjo, tik mašinėlė... Sakysite, šeimininkų apsileidimas, na, taip, tiesios yra (susigėdę nuleidžiame galvas :). Bet dabar turime "veislinį batuotą" katiną! Ir laukiam, kada ataugs gaurai :)

30metis, tpsknt

Šiandien Tomui sueina 30 metų. Labai toks reikšmingas slenkstis peržengiamas. Labai didelių balių mes niekada nedarėme, o ir draugų ratas toks sakyčiau apysiauris :) Tomas ir šiaip nėra iš tų - daug bendraujančių, o aš, kai ėmiau mamauti, tai kažkaip išliko tik tos, kurios jau mamos ar planuojančios tapti ir pan. Trumpai tariant, didelio šventimo namuose nebus. Tiesa, išleisiu vyriškį kitą savaitgalį pašėlti su senų laikų draugais, ką jau čia, nelaikysi juk pririšto :)

Kadangi mėgstu visokius prizus, siurprizus ir atrakcijas, tai ir šiais metais nenustojau planuoti ką nors toookio, nenuobodaus. Tik kažkaip šįmet Fortūna mano siurprizų vežimui prikaušiojo labai jau daug pagalių :( Kadangi Tomas labai domisi Formule-1 (aš, beje, nuo jo irgi esu užsikrėtusi taip gana rimtai...), tai pirminė idėja buvo sukviesti Tomo draugus į kartodromą, o jį patį nuvežti ten užrištom akim ir visiems drauge smagiai palenktyniauti kartais. Žinia, juk visi didieji Formulės-1 asai pradėjo nuo kartų. Deja, pasirodė, jog iš visų draugų, šį savaitgalį tik vienas ir tegali..... Tuomet mano šeimyna, taip sakant, bandė taisyti padėtį, tai yra pakviečiau savo tėvus ir seserį su sūnum, kad su jais kartu pavažinėtume. Bet ir tai neišdegė, nes Tomas, pasirodo, šeštadienui turėjo šiek tiek kitų planų, o aš jų visų nežinojau.... Uch..... Bet istorija čia dar nesibaigė. Kadangi kartodromą jau buvau rezervavusi (ir pinigus sumokėjusi), tai bandžiau gelbėti padėtį ir prašyti rezervaciją pakeisti į dovanų kuponą (ačiū dievui, jie tokius turi). Taigi, kol kas dar laukiu atsakymo iš jų ar taip galima. Tad kol kas dar neaišku, ar bus ta dovana-siurprizas, ar vis tik ne.

Na, ką aš galiu pasakyti, - neturėjo Vaida ką veikti, tai nusprendė surengti siurprizą.....

Bet Tomą šiandien vis tiek pasveikinom, mes su Vilium. Aš padovanojau tortą ir "30" žvakučių su visais palinkėjimais, o Vilius - didelį gražų balioną, parinktą pagal tėtį (juoda tamsa, katės, mėnuliai ir pan.).

lyja lyja lietus...

Šiandien taip nepaliaujamai lyja, kad kažkur iš gilios vaikystės atklydo dainelė:

...lyja lyja lietus

per karaliaus pietus,

karalienė verkia,

karaliukai knarkia,

o karalius po stalu

geria vyną su draugu :)

Tokia lietinga vasaros pradžia jau pradeda erzinti. Nors ir kaip noriu laikytis požiūrio, jog nėra blogo oro, tik netinkamas apsirengimas, bet vis tiek pastebiu, kad kai lyja neinu pasivaikščioti :) Dėl to aspirengimo - ieškojau Viliui guminių batų. Apėjom vakar kelias vaikų parduotuves ir nieko :( Batų tai yra, bet dydžiai prasideda nuo 30, geriausiu atveju - nuo 28. Dar buvau radusi 20-21 dydį, bet ką daryti vaikui, kurio kojytė tame tarpe nuo 22 iki 27?.. Tikriausiai vaikščioti basomis :) Jei būtų šilta, tai ir "kroksai" tiktų, bet kad tos šilumos tik kokie biedni 15 laipsnių.

Jei ir toliau taip pliaups, reiks ir sau pažiūrėt kokius kaliošus :)

Pas mus namuose drėgna. Net ir kai ŠITAIP nelyja, namuose mes vaikštome su megztiniais, o į lauką eidami nusirengiam :) Taip sakant, pirmas aukštas, žemė arti, medžiai, žolės ir visa kita. Kai pernai rudenį mus ėmė pulti pelėsiai, įsigijau hidrometrą. Tai norint išlaikyti sveiką ir komfortišką oro drėgnumą, šildymo periodu reikia orą drėkinti, o pavasarį, vasarą ir rudenį - tą drėgmę kažkaip varyti lauk. Vėdinu. Palieku skersvėjį, kai išeinam iš namų. Bet kai toks oras, tai atidarius langą tik dar daugiau tos drėgmės ateina.... Įsigijom šiandien drėgmės surinkėją. Hmm, nežinau, kiek iš jo bus naudos, bet gal bent kažkiek. Žinau, yra tokių rimtesnių, elektrinių, kainujančių kelis šimtus lt, bet pradžiai gal mes išbandysim pigesnį. Jis turi tokį ale kristalą, kuris sugeria drėgmę iš oro ir kondensuoja į vandenį. Kai prisirenka, išpili.

Nervina tas lietus, nes negaliu skalbti ! :) Tomas kartais mane vadina skalbėja, nes man iš tiesų patinka skalbti. Labiau patinka sudžiauti išskalbtus rubūs, paskui juos nurinkti. Kažkaip primena vaikystę, kai reikdavo leistis iš penkto aukšto ir džiaustyti skalbinius ant virvių šalia visų kitų kaimynų skalbinių.... Man būdavo smagu taip laipioti aukštyn žemyn, tikriausiai jausdavausi labai didelė :) Dar būdavo, susiruošiu skalbti tuomet, kai namuose išjungdavo karštą vandenį! Tai šildydavau dideliame puode ant viryklės, tada maišydavau su šaltu ir taip skalbdavau, na, čia rankomis :) Kai dabar pagalvoju, keistuolė, ne kitaip!

Taigi, grįžtant prie lietaus, negaliu skalbti, nes balkone viskas džiųsta LABAI ilgai, o namuose nesinori džiauti, nes (žr. aukščiau) ir taip jau pas mus drėėėgna... Velniava ir tiek :)

Nors iš tiesų, lietus man patinka. Patinka žiūrėti pro langą, patinka eiti po skėčiu, patinka važiuoti mašina, kai lyja. Patinka, kai nustoja lyti, ir lauke tvyro toks gaivus oras. Tokia melancholija užeina, tuomet norisi tik kepti sausainius, gerti arbatą, žiūrėti gražius filmus apie gyvenimą :)

Mamos diena

Tai pirmieji metai, kai girdžiu man sakant "mama". Jau nebekeista :))

Kai buvau maža, vis galvodavau, kaip mama atpažįsta, kad būtent ją kviečia, juk visi vaikai šaukia "Mama"... O dabar atrodo, kas čia keisto, - savą vaiką tikriausiai ir per mylią išgirstum!

Kartą perskaičiau ir ilgam užstrigo tokia mintis apie mamas: gimstant kūdikiui, mamos širdis visiems laikams pasidalina. Dalelė jos širdies visuomet būna su vaiku. Ir jau niekada ta širdis nebūna rami...

Ir vis tiek visoms Mamoms linkiu ramybės, ir dar - kantrybės aruodų, gero ūpo upių, nesibaigiančių fantazijos horizontų ir nepailstančių rankų.

kasdienybės lyrika

.................... Kasdienos trupiniai ant stalo, saulės spindulių krašteliai paglosto stalo galą, kėdę, lapą. Pusryčiai - tie patys ir tokie patys kasryt, todėl, kad taip lengviau, todėl, kad nereikėtų galvoti tik pramerkus akis, todėl, kad vaikui kurtum ritualą...

........Kasdienos smulkmenos, tie patys žingsniai šen ir ten, tos pačios lėkštės ir puodeliai, puodai ir šaukšteliai, naudojami, plaunami, dedami į lentyną ir už akimirkos vėl šildomi rankų.

...............Kasdienos judesiai, tūkstančiai smulkių krustelėjimų, šimtai kartų liečiamos vaiko marškinėlių sagos, sauskelnių krašteliai ir vaiko kojytės. Dešimtys pakėlimų, prilaikymų, pasodinimų, pakilnojimų ir pamėtymų, pasupimų ir smagių pakratymų, prisiglaudimų ir šviesių plaukučių paglostymų...

.......Vaikelio pietų miegas, šventas kavos puodelis mamai... Knyga, laiškai, žurnalas ar tiesiog tyla su savimi...

.......................Kadienos išėjimai, apsirengimai ir nusirengimai, naujienų ieškojimas, vaikščiojimas už rankutės, mažylio nešimas, nešimas, nešimas... Žaidimas smėlio dėžėje, akmenukų rinkimas, lėktuvo palydėjimas akimis...

.........Kasdienos vakarinis vonios ritualas, derybos dėl miego, pižama ir paskutinis "Atia" prieš miegelį. Tas neapsakomas malonumas laikyti nurimusį, alsuojantį kūnelį, šiltai prigludusį, kartais, rodos, laikytum taip iki ryto...

....Kasdienos smulkmenos, tokios nepakenčiamai vienodos ir tos pačios. Bet jų netekus, taptų tokios mielos, prasmingos ir laukiamos...

vieno katino istorija 1

Šiame pasaulyje atsiradau prieš kokius šešerius metus, na, gal dar ir pusė prabėgo. Džiaugiausi katiniška vaikyste Utenoje, buvau apsuptas brolių ir seserų, o svarbiausia - mano mama buvo visada šalia... Atėjo diena, kai įdėjo mane į kartoninę dėžę ir išvežė. Buvo vasaris, visai nešilta, atsiradau Vilniuje, kažkokiame bute, žaliomis sienomis virtuvėje ir persikinėmis koridoriuje. Istorija, kodėl atsiradau būtent šiame bute, labai juokinga... Viena mergina, gyvenanti Vilniuje, paklausė draugės, ar ši nenorėtų laikyti katino? Ši ilgai negalvojusi, sutiko. Pokalbis vyko vasarą ir greitai buvo pamirštas, o štai vasarį ta draugė sulaukė skambučio ir klausimo, kada ji galinti pasiimti UŽSAKYTĄ katiną!!! Štai taip aš ir atsiradau tame bute.

Taigi, grįžtant prie buto, - jo vonią dorai apžiūrėjau tik vėliau, mat joje lindėjau geras tris dienas. Ojėj, kaip man buvo baisu! Ar galite įsivaizduoti ką nors šiurpesnio?! Akimirksniu prarandi viską: pažįstamus kvapus, namus, šiltą mamos pilvą, mylinčias rankas ir maistą. Na, maisto ir šitoje keistoje žalioje virtuvėje radau. Pirmą naktį užuodžiau kažką, tad ir kelias kitas ištuštindavau padėtas lėkštes. O naujasis žmogus buvo supratingas - į draugus nesipiršo, iš po vonios netraukė, nagų nenulaužė ir už pakarpos netampė. Laukė. Šaunuolė.

Na, o kai į ketvirtą dieną apsipratau, išėjau pasirodyti. Buvau gražiai nuaugęs, didelis, plaukuotas pusės metų katinas. Didelių bėdų su manimi Ji neturėjo, valgiau gerai, kakutį ir sisiuką dariau į vonią - labai praktiška, taip mane mama išmokė, o Jai - tik du judesiai ir kakutis unitaze, ir viską nuplauni. Smagu, kai kaskart toji vieta būna švari. Užkasti aš vis tiek pasistengdavau, tik nežinau, ar Ji pastebėdavo... Dar padėdavau Jai namų ruošoje: išliedavau vandenį iš savo dubenėlio, kad Jai beliktų grindis tik su skudurėliu prašluoti, pažymėdavau vietas, kurias namuose reikia valyti dažnai (bet Jos valymo priemonės visiškai nepadėjo, mano kvapas vis tiek likdavo visur). Retkarčiais tekdavo patikrinti puodų turinį, jeigu jie per ilgai užsibūdavo ant viryklės. Na, tuo pačiu Ji ir grindis išvalydavo.

Neilgai trukus su mumis apsigyveno ir Jis. O žinote, Jis buvo iš tos žmonių rūšies, kurie turi katino sielą. Savas žmogus. Nuo tos dienos mano gyvenime atsirado puikiausias žaidimų draugas. Tokio kiekvienas katinas pavydėtų, Jis aukoja savo rankas ir rūbus, kad tik aš galėčiau pajausti plėšrūno dvasią savyje, Jis išklauso mano pasakojimų prieš miegą ir neburba, jei tenka pusė nakties nejudėti, nes aš guliu ant kojų. Tiesa, galbūt vertėtų paminėti, jog esu iš didžiųjų katinų, gal kokius 8kg sveriu :))

Bet kiekvienas antsvoris turi savo istoriją, o manasis atsirado ne iš gero gyvenimo. Vieną nuostabią vasaros naktį aš maloningai žvalgiausi nuo savo palangės antrame aukšte, ūsus kedeno švelnus vėjelis, kai užsižiūrėjęs į praskrendančius paukščius aš staiga susvyravau ir šleptelėjau žemyn! Tai buvo mano pirmasis skrydis iš antro aukšto, mat į lauką aš niekada neidavau. Baisi patirtis! Greitai pasislėpiau kažkokioj skylėj ir lindėjau ilgai, nepasidaviau jokiom provokacijom, girdėjau kaip visokie mane šaukė ir monijo išlysti, aš saugojau savo kailį. Jis ir Ji sielvartavo (kaip vėliau išsiaiškinau). Kasnakt aš išlįsdavau iš savo slėptuvės ir ieškojau kelio namo. Praėjo ilgos dvi savaitės. Vieną ramų vakarą aš užlipau medžiu, augusiu prie Jų lango, ir atsisėdęs ant Jų palangės pasisveikinau. Jie buvo nustebę ir nudžiugę, puolė atidaryti lango ir, o dieve mano, vėl mane priverti šokti žemyn. Tai buvo mano antrasis skrydis iš antro aukšto. Istorija kartojosi. Jų sielvartui ir mano nelaimei. Vis tik džiaugiuosi, jog žmonės kalbasi. Nes Ji papasakojo draugei, o ši mano buvusiai šeimininkei, jog aš dingau. Ir pastaroji, be galo mylinti katinus ir turinti katinišką sielą, išėjo manęs ieškoti, ir RADO! Taip, po ilgų trijų savaičių klajonių, aš grįžau pas Ją ir Jį, ir nuo tos dienos visada valgau daug, nes niekada nežinai, kada gausi kitą kartą.