Aplinka kviečia "Keiskis!"

Mano aplinka kalba apie pokyčius. Viena draugė buvo išvykusi 2 mėnesiams į Indiją. Grįžo visa laiminga, ir nelaiminga, kad grįžo...  Baltai pavydėjau jai, taip labai nuoširdžiausiai džiaugiausi. 

Kita draugė pranešė, kad išeina iš darbo ir išvažiuoja į Kiprą! Tiesiog - gyventi ten. Be jokių aiškių planų. Kažką dirbs, kažkur gyvens. Žodžiu, be žodžių... Neužpavydėjau, tik linksėjau galva ir linkėjau sėkmės.

Prieš pora savaičių skaičiau nelabai intelektualų pletkų ir tauškalų žurnalą, bet radau ir gerų minčių. Štai užgimė naujas socialinis projektas "Trys seserys" su Jurgita Jurkute priešaky. Sujaudino tokia iniciatyva. Labai man ji graži ir jautri pasirodė. Ir labai užsinorėjo prisijungti prie jų. Iš pradžių nedrįsau, kažkaip atrodė viskas prabangu, lyg aš nepriklausyčiau tam ratui. Tada pasimaišė po akim kažkieno mintis, jog reikia eiti ir daryti tai, ko bijai. Tai aš ir pasisiūliau savanore :) Taigi, dabar esu "Trijų seserų" savanorių sąrašuose, - gal ir nuveiksiu ką nors prasmingo kitų moterų labui.

Ką daryti, jeigu galvoje daug minčių, o širdyje – jausmo, kad gali padaryti daugiau, negu dabar darai?Pasikeitusiame (ir vėl!) mano mylimam žurnale "Aš ir psichologija" (virtusiame "Moters psichologija") radau patarimą šiuo klausimu - tiesiog išlaisvinti visas tas mintis. Atrodo, lengva. Tik kur jas visas tokias laisvas padėti, kuria kryptimi paleisti?... Išspjautos tiesiog į erdvę jos nieko nepakeis, jos tiesiog sklęs kaip žvaigždžių dulkės kosmose. 

O tada tiesiog rinkau istorijas tema "Moterys keičiasi". Peržiūrėjau filmus - įkvepiantį "Eat Pray Love", "Big Eyes", kuriame mane labai žavėjo moters stiprybė ir jos gebėjimas pakovoti už save, savo talentą ir garbę, ir galiausiai "Cafe de Flore" - neįtikėtino grožio bei šilumos kūrinį. 

Aplinka kviečia keistis, ir jaučiu, - pati turiu tapti savo kolekcijos "Moterys keičiasi" egzemplioriumi. Pernelyg daug nuojautų, užuominų ir net tiesioginių nuorodų pastaruoju metu aplinkoje, kad jau laikas mintis ir planus perkelti į veiksmą. Palinkėkit man sėkmės ;)

Stebėtoja ir rašinėtoja

Šįryt užsukau į kavinę, tiesiog nusipirkti rytinės kavos. Kol laukiau savojo puodelio supratau, kad štai tai ir yra situacija, kuri mane įkvepia rašyti! Apytuštė kavinė, foninė muzika, kavinė paprasta, jauki, be jokių šik, tokia kaip-namie (alia Coffee Inn). Kompiuterio ekranas priešais, didelis puodelis kavos su pienu ir centrinės miesto gatvės vaizdas už lango. O aš tik stebėtoja, gyvenimų, kurie praeina ar prabėga pro šalį, po vieną, poromis ar kompanijomis. O mano darbas tik pagauti momento nuotaiką, surasti jai tinkamiausius žodžius ir suguldyti raidėmis. 

Kažkada turėjau darbelio namuose, tokio, kuris visai nesusijęs su mano kasdieniniu darbu biure. Pasiėmiau mamadienį, vaikus palikau auklei ir pasiėmusi nešiojamą kompiuterį išėjau dirbti į kavinę. Prasėdėjau kokias 3 valandas naršydama ir ieškodama informacijos, klijuodama mintis į sakinius, gludindama galūnes ir stilių. Praleidau beveik pusė darbo dienos ant vieno minkštasuolio su vienu puodeliu latte, bet tai buvo taip smagu ir pačiai netikėtai - produktyvu. Patyriau tėkmės (flow) būseną. Neapsakomai džiaugiausi ir didžiavausi savimi :) 

Tada pagalvojau, kad norėčiau būti galbūt rašytoja, ar kokia tekstų kūrėja ar kažkaip kitaip dirbti su žodžiais ir tekstu, kad galėčiau taip eiti per jaukiausias kavines ir įsitaisiusi tolimiausiam kampe stebėti kitus, pati likdama šešėlyje. Stebėtoja ir rašinėtoja - štai mano mėgstamiausia veikla* :)

Prieš pora dienų baigiau skaityti naują knygą - lietuvių autorės Linos Ever meilės romaną "Objektyve meilė". Labiausiai mane ji sudomino ne dėl paties romano (meilės romanai niekada nebuvo mano norimų įsigyti sąraše), o dėl pačios rašytojos. Skaičiau apie ją poroje žurnalų, ir tai, kaip ji atėjo iki rašymo ir kaip ji rašo/kuria man buvo labai artima. Paprastu pasakojimu apie savo kasdienybę ji įkūnijo mano svajonę - gyventi laisvėje nuo tradicinio darbo grafiko (8-17val....), rašyti, dalintis savo įžvalgomis su kitais, kūrybiškai laviruoti tarp kasdienybės užduočių ir kūrybinių idėjų įgyvendinimo. 

O romanas "Objektyve meilė" - labai smagus. Tikrai įtraukiantis ir nepaleidžiantis iki paskutinio puslapio. Aš nesu meilės romanų gerbėja, man gal per daug juose to saldumo, tačiau šį kartą visai puikiai jį suskaičiau. Ir tikrai pritariu anotacijai ant viršelio: "Pasiimkite laisvadienį." Kai pradėsite skaityti, negalėsite padėti knygos į šalį :)

* - Mėgstamiausios veiklos paieškos prasidėjo Ilzės Butkutės dirbtuvėse PPDŽ (Protingi pinigai doriems žmonėms), kur nagrinėjome savo nuostatas į mėgstamą veiklą (darbą), į pinigus, jų uždirbimą, išleidimą ir santaupas, investicijas ir dovanojimą. Taigi, pirmoji užduotis ir buvo - nusakyti, ką dažniausia kalbu ar galvoju apie savo mėgstamą veiklą. O norint ją identifikuoti kartais tenka paplušėti :) Kadangi savąją įvardinau kaip rašymą, tai išsikėliau pati sau užduotį - rašyti, kasdien, ir taip devynias savaites! Iššūkis! Patikėkit :) Bandysiu įgyvendinti šį eksperimentą, su trupinėliu tikėjimo, kad kažkas mano gyvenime pasikeis. Ačiū, sėkmės ir užsispyrimo man prireiks :)

Pakilę nuo kasdienybės

Smegenys pastaruoju metu yra lyg pakilę nuo kasdienybės: aš joje gyvenu ir aktyviai veikiu, bet tuo pačiu metu jaučiuosi taip, lyg pasiklydęs šuo ieškotų kelio namo, - uostinėju visas galimybes, tikrinu " o , gal tai mano kelias?..", svarstau, bandau pajausti... Seniau buvę autoritetai šiomis dienomis nebeišjudina manęs savo kalbomis ar veiksmais. Vyksta kažkoks persiorientavimas, bet ne elementarių kasdienybės įpročių, gal labiau vertybinė mano vidinių žemynų migracija.

Ta pačia kryptimi šiandien vedė ir naujai atrastas autorius Mark Manson rašydamas apie gyvenimo tikslo/prasmės paieškas (http://markmanson.net/life-purpose ). Vienas iš jo pateikiamų linksmų ir tikrai netikėtų klausimų siekiant surasti to gyvenimo prasmės, yra toks: kaip jaustųsi jūsų 8-metis aš, jei pamatytų ką veikiate jūs šiandien? Ar prisimindamas tai, kas jus įtraukdavo vaikystėje, ir matydamas veiklas, kurioms jūs suaugęs skiriate daugiausiai energijos ir laiko, jūsų 8-metis aš šypsotųsi ar apsiverktų? Manoji 8-metė Vaidutė tikriausiai nusišypsotų, bet paskui ir tyliai paverktų kur nors kamputy...

Kai buvau vaikas aš labai mylėjau gyvūnus. Visada norėjau turėti šunį. Ačiū mamai, galiausiai ji nusileido, ir aš turėjau šunį, - užsispyrusį skvarbių akių pekinesą :) (Savo nelengvu būdu jis tikriausiai mane ruošė ateičiai - trims stipriavaliams vaikinams namuose ;)). O paskui aš pradėjau svajoti, kaip aš turėsiu gyvūnų prieglaudą-viešbutį. Buvau sukūrusi visą segtuvą su to viešbučio pastatais, jų vidaus planais, apstatymu, sklypo planu, paslaugų asortimentu ir jų kainomis, gyvūnų registracijos žurnalais ir t.t. Žinote, yra toks potyris - tėkmės būsena (flow), kuomet protas yra visiškai įsitraukęs į tai, ką mes darome. Man atrodo, tuomet, kai kūriau savo svajonių gyvūnų viešbutį, aš buvau panirusi į tokią tėkmės būseną. Tai buvo taip įdomu, tai buvo gyvenimas fantazijoje ir tuo pačiu taip realu! 

Aš vis dar turiu tą segtuvą, kai pirmą kartą varčiau jį po daugelio metų pertraukos, supratau, kad aš būdama vaikas tiesiog sukūriau verslo planą, planą visiškai naujos veiklos. Ar ir dabar aš taip pat myliu gyvūnus? Gal jau nebe, mano namuose gyvenantis katinas nėra toks užburiančiai įdomus ir mielas. Kartais jis tiesiog dar vienos kojos, pritapnojančios vonioje, ir dar viena burna, prašanti valgyti. Na, gerai, iš tiesų tai ir šiltas sunkus kamuolys, įsitaisantis tau ant kojų, kai susiruoši miegoti, savo burzgimu nuvejantis vienatvę. 

Dar kai buvau vaikas aš mokiausi groti pianinu. Aš norėjau groti, bet niekada nesvajojau būti pianiste. Tai, kad šiandien klausausi fortepijono muzikos, mano mažąją aš tikrai pradžiugintų :) Netikėtai sau pačiai šiandien youtubėj atsitrenkiau į Ludovico Einaudi įrašus. Ir ši muzika lengvai ir atsargiai išjudina mano užmigusius smegenis ir gerumo centrą jose vis spūsteli. 

Jei Mark Manson paklaustų "O kas dar mane vaiką stipriai įtraukdavo?", tai pasakyčiau, kad knygos. Aš nuolat žaisdavau biblioteką. Visas knygas namuose buvau sudėjusi pagal abėcėlę, surašiusi jas sąsiuvinyje, ir žaisdavau, kad išduodu jas, paskui priimu grąžintas ir sudėliojau atgal į jų vieteles lentynose. Knygos man kvepėdavo, ir dabar tebekvepia. Aš vis dar skaitau, norėčiau dažniau, bet tebūnie. Aš pradėjau rašyti. Mano mažoji aš, kai jau buvo jauna paauglė irgi rašė, - istorijas apie mergaičių draugystes. Tikriausiai, ji dabar palinksėtų galva ir pasakytų: "Rašyk dažniau". Jei ne kitiems, tai bent sau. Gali nutikti, kad žodžiai pasiklydusį šunelį parves namo.

Šventės ir kiti reikalai

Štai ėmė ir pasibaigė tos šventės. Gimtadieniai, Kūčios, Kalėdos, Naujieji... Nemažai čia jų susirinkę buvo.

Viliui suėjo 6eri! Lapkričio vidurys dar buvo. Išskirtinis šis gimtadienis, nes pirmą kartą jis norėjo pasikviesti draugų ir pasikvietė. Tiesa, aš vis raginau daugiau pasikviesti, bet jis nepasidavė. Ir gerai, - tikrai buvo smagu ir su negausiu būriu. Pirmą kartą švetnėme ne namuose, o žaidimų kambaryje. Labai pasiteisino! Ir labai pasiteisino personažo užsakymas, - visi buvę suaugusieji (ir ypač aš) turėjome šiek tiek laisvų minučių pasiplepėjimams, kol vaikai šėlo su Supermergina ;) 

Didelis jau Vilius labai. Žingeidus, protingas vaikas. Tiek klausimų jis turi! Kartais tikrai jau pavargstu nuo jų :) Ir emocijų daug turi, ir susitvarko su jom įvairiai :) Dar valią stiprią turi ir norus aiškius ir stiprius. Gerai, kovoja už juos, ieško kelių. Mėgsta piešti labai, sako, kad nori kurti namus, kad bus architektu! Širdis dainuoja, kai tai girdžiu. Kad taip imtų ir neužmirštų iki kol mokyklą pabaigs! :)

Kalėdos šiemet neprisileido jokių naujovių, ir buvo šeimyniškos ir ramios, tokios, kaip visada. Su ilga vakariene, su nekantraujančiu dovanų sulaukti Viliumi, su kalėdinių pižamų rytais. Beje, Kalėdų dienos vakarą, jau sėdint ant Viliaus lovos krašto, sužinojau, kad Viliaus tikėjimas Kalėdų Seneliu susvyravo... Nežinau, dėl kokių priežasčių, bet jis nusprendė, kad jau greitai rašys naują laišką Seneliui ir šįkart rašys jis vienas ir niekam nerodys! "Tik kad Senelis žinotų..."  Na, įtikinau jį dar palaukti iki rudens, nes juk ir norai gali pasikeisti, bet netikrumo sėkla jau pasėta. Bet kažkaip nebijau to momento, kai reikės paaiškinti, kad iš tiesų tai mes visi esame tie Kalėdų Seneliai :)

Labai neleidžiant atsikvėpti teko man vėl kibti į tortų kepimą :) Gruodžiui besibaigiant lipdžiau diiidelį medaus tortą, pjoviau jį pusiau (buvo beveik jin ir jan) ir degiau po dvi žvakutes kiekvienam. Šventimas vyko itin namiškai, šeimyniškai ir net be specialiaus garderobo paieškų, - kaip kas sėdėjo , taip ir torto atėjo ragauti :)  Dždiausia Tautvydo ir Karolio švetės atrakcija buvo tų gimtadieninių dūdelių pūtimas. Išmoko abu ir gerą psuvalandį koncertavo džiaugsmu netverdami :) Kad taip mums, suaugusiems, vis dar reikėtų tiek mažai, kad pasijustume laimingi ir patenkinti... Na, bet kitąmet jau organizuosim mažyliams šventę kur nors su didesniu trenksmu :)

Tautvydas su Karoliu jau berniukai visai., Kalba abu daug ir emocingai. Karolis gal kiek aiškiau, o Tautvydas - greitai ir paukščių kalba :) Draugauja su auklyte jie dienomis, vakarais mane "šokdina". Bet ir pažangos šiek tiek padarė - soskių atsisakė ;) Persikėlė pas Vilių į kambarį gyventi, tai dabar miega visi trys kartu, ir žaidžia kartu, vienas stato, kiti griauna... Mašinos ir lego namuose karaliauja. Bet ar galėtų būti kitaip?..

O tada ir Naujieji atėjo, ilgai nelaukę. Kadangi iš vakaro buvau su kolegomis pašventusi, tai šventimo nebenorėjau. Buvo kaip tame posakyje - aš naujųjų nelaukiau, jie patys atėjo ;)

Prieš pora dienų peržiūrėjau savo metinius planus ir pasižadėjimus, tai kažkaip nesmagu paliko... Ne ką labai pavyko įgyvendint, tiesiog gyvenau diena iš dienos. Drauges kelias mačiau, tai galima pusiau užskaityti, bet blogas merdėjo kaip išbadėjęs liūtas per sausrą. Grįžau į darbą (anksčiau nei planuose buvo), bet ar tai miela darbinė veikla, - sunku pasakyti. Na, nebjauri, tas tiesa, bet su meile man darbas niekaip nesisieja :) O du paskutiniai pasižadėjimai tai visai iš kojų verčia! Pastangos viską suderinti buvo ir yra, bet kiek jose proto, racionalumo, o kiek gryno išgyvenimo, tai gal geriau nematuosiu... Augimas vaikuose ir su vaikais vyksta taip lėtai, kad net gėda būtų vadinti tai augimu. Bėda nelaimė, bet stoviu vietoje. Tai ir būtų tas didžiausias pasižadėjimas šiems metams, - padėti mano pipirams augti, skleistis, pažinti, mokytis ir atrasti, ir jų nestabdyti. Reikėtų kur nors didelėmis raidėmis užsirašyti, tikriausiai ir plakatas per visą sieną nepamaišytų :)

Daugiau planų ir pažadų neturiu, nes šiai dienai vis dažniau prisimenu posakį - one thing at a time, arba  - gyventi po vieną dieną. Tuo remdamasi tikriausiai ir gyvensiu šiuos metus. 

Gražių metų visiems, ir optimizmo širdyse, gal ir man kiek nors nuo jūsų nubyrės ;)

Jau 2013m.

Su Naujais Metais ! Nors berods jau per vėlu sveikinti... Kadangi nesveikinau beveik nieko nei su šv. Kalėdom, nei su Naujais, tai leidžiu sau ir pavėluotai tai daryti.

2012 metai baigėsi. Sunkūs buvo. Pamenu, prieš jiems prasidedant skaičiau kokį tai savo horoskopą, kuris pranašavo, kad man metai bus ypatingai darbingi - tiesiog turėsiu nulenkti galvą ir per daug nepurkštaudama dirbti. Tiesiog dirbti. Taip ir buvo! Dirbau, nuo pat sausio 1d. iki gruodžio 31d. 

Sausį - mėginau susigaudyti naujame savo gyvenimo vaidmenyje ir žongliruoti staiga pagausėjusiais gyvenimo sričių kamuoliukais; ž i a u r i a i  blūdijau nuo neišsimiegojimo :)

Vasarį - apsipratus su nauja gyvenimo rutina ieškojau auklytės ir radau nuostabią moterį, kuri praskaidrino mano gyvenimą visus pavasario mėnesius

Kovą - judėjom ir judėjom: pas gydytojus, į masažus, ir vėl pas gydytojus ir vėl į masažus :)   

Balandį - džiaugiausi sulaukusi pavasario

Gegužę - beveik įsidarbinau vaikų baseine :D, - eidavau tris kartus per savaitę ir vis su kitu vaiku ;)

Birželį - džiūgavau sulaukus vasaros ir verkiau atsisveikindama su nuostabiąja auklyte

Liepą - tiesiog vasarojau mieste

Rugpjūtį - atostogavau išsijuosus su visa pabiručių palyda pas senelius ir prie lietuviškos jūros  

Rugsėjį - super greitai pakeičiau Viliuko darželį ir susiradau naują auklytę; intesyviai svajojau apie savo namą...

Spalį - gyvenau rudeninio miesto ritmu, svajones palikau ramybėje; ir pakeičiau auklytę, aha - dar kartą ;)

Lapkritį - sulaukiau pirmųjų mažų kojyčių žingsnių (vienos poros ir dvejų :)), ir švenčiau jau 5 -us mamystės metus

Gruodį - sirgom, visi, aš, visi vaikai, net katinas... Šventėm žiemines šventes pas senelius. Ir dar šventėm dukart po 1 metą :D

13 - man  gana sėkmingas skaičius. Pamenu, į universitetą stojant vieną egzaminą laikėm tryliktoj auditorijoj ir mūsų buvo trylika stojančiųjų, beje  įstojau tryliktu numeriu :)  Jei neklystu, tai magistro darbą gyniausi irgi tryliktą dieną :) Labai tikiuosi, kad 2013 metai bus sėkmingi. Kad bus geresni nei praėję. Kad suteiks stiprybės ir išminties apsispręsti dėl svarbių gyvenimo klausimų, kad suteiks galimybę pasirinkti mielą darbinę veiklą, tiesiog kad žvaigždės ir Likimas susidėlios sėkmingiau. Šie metai kaip ir mano metai: esu gimus Gyvatės metai, šiemet pereinu į kitą 12 metų ciklą. Tyliai viliuosi, kad jie atneš teigiamų pasikeitimų, ir kaupiu tam ryžtą ;)

Tradiciškai žmonės ką nors planuoja pradėdami metus. Aš visada tai darau. Gavau dovanų Beatos kalendorių-knygą, kur yra TIEK daug vietos planams, svajonėms ir idėjoms, kad negaliu atsidžiaugti ja :) 

Noriu, kad mano 2013 būtų tokie:

- su iš naujo susigrąžintais draugais, gal labiau draugėmis ;), - būtinai turiu atgaivinti visus apleistus ryšius :( Nes vis labiau ir labiau jaučiuosi izoliavusis nuo draugystės reiškinio;

-  su miela darbine veikla. Nors ir neplanuoju dar grįžti į darbą pilnai dienai, bet labai atidžiai žvalgausi, kad nepražiopsočiau  t o s  progos; 

- su atgavintu mano blogu ir dažnu pasidalijimu jame apie gyvenimą tarp vaikų :D

- su nuolatinėm pastangom protingai derinti ir skirstyti laiką vaikam, darbam, namam, šeimai ir ... sau;

- su nepaliaujamu mokymųsi auginti, auklėti ir tiesiog būti su vaikais, ir su nuoširdžiausiu pažadu - neberėkti ant vaikų! (gėda...)

Sėkmingų Jums visiems gyvatės metų! 

Voverės poilsio stotelės

Užsisukau kaip voverė, įkišta rate. Atrodo, vat šitai pabaigsiu, ir tuomet bus ramesnis tas kasdienos ritmas. O tą "šitai" pabaigi, ir išlenda koks nors "o-dar-tai", ir vėl voverė rate. Kažkada prieš porą mėnesių su kolege dalinomės knygomis. Bet ne taip, kad užsiprašėm kokios nors konkrečios, o savo nuožiūra viena kitai parinkom iš savo asmeninių bibliotekų. Tai gavau iš jos knygą

"Atverk savo širdies duris (ir kiti budistų pasakojimai apie laimę) ", kurią parašė budistų vienuolis Ajahn Brahm. Man, kaip pradėjusiai domėtis joga, ir bebėgančiai voverės ratu, kaip tik TA knyga. Pastarąjį mėnesį ji ir buvo mano voveriško gyvenimo poilsio stotelės.

Knygoje surinkti 108 pasakojimai apie įvairius mūsų kūno ir sielos gyvenimo aspektus: tobulumą ir kaltę, meilę ir pasiaukojimą, baimę ir skausmą, pyktį ir atleidimą, laimės kūrimą, kritines problemas ir kilniaširdiškus sprendimus, išmintį ir vidinę tylą, protą ir realybę, vertybes ir dvasinį gyvenimą, laisvę ir nuolankumą, kančią ir išsivadavimą.

Jei reikėtų pasidalinti labiausiai patikusiomis vietomis, tektų perrašyti knygą į šitą postą :)

Geriau pacituosiu knygos pradžioje išsakytomis mintimis:

"Reikia tiesiog atsisėsti ir pasinerti į šią knygą. Skirti vieną valandą, vieną dieną ar penkiolika minučių - vienai istorijai. Išmintis slypi paprastume, didelė išmintis - šypsenoje, nieko neveikime ar arbatos puodelyje. <...> Knygoje pasakojamos istorijos yra paprastos ir linksmos, gilios ir išmintingos. Jos reikalingos kiekvienam kaip oras ar vandens gurkšnis. Istorijos pasakoja apie gyvates ir tigrus, politikus ir vienuolius, kalinius ir mokytojus, karalius ir ministrus. Tai istorijos, kurių herojais gali tapti kiekvienas iš mūsų - jei atversime savo širdį laimei."

Ir vis tiek pasidalinsiu viena ištrauka, apie laisvę :)

"Bet kuri vieta, kur jūs nenorite būti, kad ir kokia ji būtų patogi, jums bus kalėjimas. Tai ir yra tikroji žodžio "kalėjimas" reikšmė - padėtis, kurios jūs nenorite. <...> Kaip pabėgti tų savo gyvenimo kalėjimų? Labai paprastai. Tiesiog pakeiskite savo požiūrį - norėkite ten būti! <...> Pakeitę požiūrį į darbą, santykius ar sergantį kūną, sutikdami su tomis aplinkybėmis, o ne bodėdamiesi jomis, mes nebesijausime lyg kalėjime. Kai jauti pasitenkinimą būdamas čia ir dabar, tu esi laisvas. Laisvė yra pasitenkinimas buvimu ten, kur esi. Kalėjimas yra troškimas būti kur nors kitur. Laisvas pasaulis yra pasaulis, kuriame gyvena juo patenkintas žmogus. Tikroji laisvė yra laisvė nuo troškimų, ir niekada - troškimų laisvė."

kur veda gyvenimas

Išnykau iš eterio. Buvau užsiėmusi. Daugiausiai savo mintimis ir jausmais. Bet ir išorėj kai kas vyko :)

Metų pradžioje išbandžiau Buridano asilės vaidmenį. Visai neblogai sekėsi. Tuomet svarsčiau, jog trečias darbo pasiūlymas tikriausiai padėtų apsispręsti. Ir, NEĮTIKĖTINA, aš jį gavau!!!

Vienu metu dėliojau pliusus ir minusus trims darbovietėms: vienai esamai ir dviem potencialiom. Svarsčiau kokias 4 dienas, nors sprendimą žinojau jau pirmą minutę po to, kai išgirdau pasiūlymą. Na, bet pabandyti būti racionalia ir apsvarstyti visus to pasiūlymo privalumus ir trūkumus/ iššūkius, vertėjo.

O tuomet gyvenimas mane nuvedė ten, kur reikėjo jam. Galbūt ir man ten reikia, tik aš dar to nežinau... Tuomet buvo taip: aš nusprendžiau, pranešiau apie savo teigiamą sprendimą būsimam darbdaviui, jis pažadėjo paskambinti kitą dieną dėl susitikimo, kai nepaskambino, manyje sukirbėjo abejonė, bet tik sekundės dalį, ilgiau jai neleidau bruzdėti, vėliau sužinojau, jog pasiūlymas atšaukiamas (keičiamas, nukeliamas, na, trumpai tariant - manęs nebereikia), labai nusivyliau, bet tvardžiausiai gana ilgai, kokias 2 savaites, o paskui liūdėjau, periodiškai užeidavo nesuvokiamas nostalgijos jausmas (toks, kai ilgiesi to, kas net neturėjo progos įvykti), ir dabar dar užeina.

O antrasis pasiūlymas pakibo ore, ir vis dar ten kabo.

Su esama darboviete mezgasi vis tvirtesni ryšiai. Ir nors žinau visus jos minusus, bet ir privalumų vis atrandu. Ir tiesą sakant, panašu, jog liksiu čia, kur ir esu. Yra gan keista atsisukti atgal į mėnesio senumo būseną, nes tuomet jau buvau beveik bebaigianti vidinio atsisveikinimo su šia darboviete procesą. O pasirodo, atsisveikinau, kad sugrįžčiau. Žinot, kaip sakoma, kai prisireikia seno, nenaudoto, jau nurašyto daikto - nuputi dulkes, atsiprašai ir vėl naudoji, tai aš panašiai su savo dabartiniu darbu, - atsiprašiau ir toliau dirbu, tik dulkių dar nebuvo prisirinkę...

Pavaikščiojau paieškų ratais ir grįžau ten pat. Jau net nežinau, ką sakyčiau, jei paskambintų dėl to "kabančio" pasiūlymo. Jau nebenoriu nieko keisti.

O mano vaikas nori, jis nori, kad aš visai nedirbčiau :) Mielai tuo užsiimčiau :)

Įdomu tai, kad visi tie vidiniai svarstymai apie darbą privedė prie išorinių pokyčių asmeniniame gyvenime. Galiausiai ryžausi susirasti valandinę auklę. Kol kas Vilius ją ignoruoja... Nerimo nejaučiu, tikiuosi, jog prisipratins vienas kitą. O aš tomis valandėlėmis lekiu į jogą. Pradėjau rūpintis savo kūnu, bet ir dūšelei šiek tiek nubyra :) Buvau 4 pamokose, kūnas žiauriai kenčia (3 dienas vaikščiojau kaip buratinas medinėm kojom :D), bet protas ir jausmai džiaugiasi pozityvu ir ramybe, nors ir trumpa ;)

Kuriam laikui mečiau knygų skaitymą, nesavanoriškai, - ištiko skaitymo krizė. Kokią knygą bepaimu, visos tampa pamestos ties kokiu 10 psl. Paties skaitymo neužmečiau, bet skaitau žurnalus ir projektų paraiškas. Tikiuosi taip ir įveiksiu tą skaitymo krizę :)

Kaip kiti keliauja į save

Koks tas vienintelis žodis, kuriuo galėtumei apibūdinti save? Savo mylimą miestą? Savo gyvenimą šiuo momentu? Ar žinai tą žodį? Jau atradai? Ar net nebuvai apie tai susimąstęs? Aš jau mąstau, bet dar nesu tikra :)

Valgyk.

Melskis.

Mylėk.

Kelionė į save per valgymo malonumą, maisto estetiką, per maldą, meditaciją, Dievo pajautimą savyje, galiausiai per paiešką pusiausvyros tarp materialiojo gyvenimo malonumo ir sielos gyvenimo dvasingumo. Kelionė į save per savo kūno pajautimą, kai kūnas besimėgaudamas maistu priauga kilogramų ir tavęs tampa daugiau, labai tiesiogiai :) Kelionė į save per susitikimą su visomis savo baimėmis, nerimais, įsitikinimais, kaltėmis, gėdomis ir pykčiais. Kelionė į save per atleidimą pirmiausia sau, sau ir sau. Kelionė į save per savo minčių priėmimą ir leidimą joms tiesiog būti, visoms vienodai vertingoms, per sąmonės apvalymą meditacijoje, per tiesiog meilės pajautimą savyje. Kelionė į save ieškant būdo kaip gyventi šiame realiame gyvenime su nuolatiniu dvasios veržimusi į tobulėjimą ir dieviškumą.

Puiki, gili Elizabeth Gilbert knyga apie ilgą ir pačią netikėčiausią, daugiausiai ištvermės reikalaujančią kelionę į save. Labiausiai - į savęs pamilimą.

Knyga gražiai simboliška: trys šalys (Italija, Indija, Indonezija) - kelionei į save (I angliškai "AŠ"), kiekviena pasakojimo dalis kaip dalis budiztų rožinio japa malos rutulėlių - po 36 pasakojimus kiekvienai šaliai.

Knygoje apstu ne tik aprašymų apie kovas su vidiniais demonais ir laimingas pergales, bet ir įdomios informacijos apie šalis. Būtent šioje knygoje sužinojau, kodėl italų kalba tokia graži :) Kas yra Il bel far niente - nieko nedarymo menas, kuris Italijoje yra ypatingai aukštame lygyje :) Kaip iš tiesų sunku (ar lengva) pasinerti į meditaciją ir išvalyti savo protą. Kokia šalis yra Balis ir kodėl žmonės ten tokie malonūs ir subalansuoti :)

Tai - stalo knyga, gali ją atsiverti bet kada, kai prireiks padrąsinimo, nuorodos į atsakymą ar tiesiog nusiraminimo.

Skaičiau ją originalo kalba (angliškai), nes labai norėjau kuo geriau suprasti viską, ką norėjo pasakyti rašytoja. Dalis apie Indiją buvo gan sudėtinga, svarstau ją dar skaityti jau lietuviškai.

Mano laisvi vertimai autorės minčių, kurios sustabdė mano minčių eigą :)

"Melskis atsakingai, nes tavo maldas Dievas gali išpildyti."

"Tu esi tai, ką tu mąstai. Tavo emocijos yra tavo minčių vergai, o tu esi savo emocijų vergė."

"Tai, kaip yra realioji tiesa ir poetinė tiesa, taip yra fizinis žmogaus kūnas ir poetinis žmogaus kūnas. Vieną gali matyti, kito - ne. Vienas sudarytas iš kaulų, kraujo , o kitas - iš energijos, atminties, tikėjimo. Bet jie abu yra vienodai TIKRI."

"Žmonės siekia sutikti savo tikrąjį sielos draugą. Tačiau ne visi iš tiesų suvokia, kas tai yra. Tikrasis sielos draugas yra tavo veidrodis, tai žmogus, kuris parodo tau tavo silpnybes ir trūkumus, ir kuris priverčia tave atsigręžti į save, kad galėtum pakeisti savo gyvenimą. Tikrasis sielos draugas tikriausiai yra pats svarbiausias žmogus, kurį gali sutikti gyvenime, nes jis sugriauna tavo vidines sienas ir gerokai trinkteli tave pažadindamas iš snaudulio. Bet norėti gyventi su savo sielos draugu visada? Nea, tai pernelyg skausminga. Sielos draugai ateina į tavo gyvenimą, kad atskleistų tau dar vieną tavo veidą, ir tuomet jie tave palieka. Ir ačiū Dievui už tai! Paleisk juos!"

"Žmonės tradiciškai galvoja, jog laimė yra pliūpsnis sėkmės, lyg tai būtų kažkas, kas užgrius tave lyg geras oras, jei tau pasiseks. Tačiau laimė yra visai ne tai. Laimė tai asmeninių pastangų rezultatas. Tu kovoji už ją, sieki jos, primygtinai reikalauji jos, ir kartais net keliauji aplink pasaulį ieškodamas jos. Ir kai tu pasieki laimės būseną, turi nenustoti išlaikyti ją, turi nepaliaujamai stengtis eiti link laimės nuolat ir stengtis išsilaikyti ant tos laimės bangos. Jei to nedarysi, tiesiog paleisi savo vidinį pasitenkinimą iš rankų. Pakankamai lengva melstis, kai esi kančioje ar nelaimėje, bet melstis ir toliau, kai krizė jau praėjusi, yra lyg sielos tausojimo darbas, padedantis jai tvirtai šlietis prie gerųjų išgyvenimų."

"Kai išleidi save į pasaulį norėdamas sau padėti, neišvengiamai baigi tuo, jog imiesi padėti visiems kitiems."

Jų yra daugiau, paskaitykite, rasite tokių, kurios vertos jūsų dėmesio.

***

Vakar pažiūrėjau filmą, pastatytą pagal šią knygą. Vien tik nusivylimas :( Neradau tų akcentų, kurie buvo tokie svarbūs knygoje, neradau tų gilių išgyvenimų, kuriais gyveno herojė Indijoje, net išoriškai herojė ne visuomet atitiko knygoje aprašytas herojės būsenas, pvz. Balyje ji turėjo spindėti grožiu, meile sau ir tam tikra vidine ramybe, tačiau kai kuriose scenose Julia Roberts buvo tiesiog sunykusi ir susenusi... Labai daug siužeto vingių tiesiog prabėgta. O ir vaidyba tokia labai jau vidutinė vidutinė. Nežinau, kaip ir ką šiame filme suprato žmonės, kurie nėra skaitę knygos. Šios knygos ekranizaciją matyčiau trumpo serialo formoje ir su kita pagrindinio vaidmens aktore ;)

Jei knygai duočiau 10/10, tai filmui - 3/10.

Baimė (ne tik) skristi

Erica Jong "Skrydžio baimė". Mano lūkesčiai šiai knygai buvo pernelyg aukšti. Visi gražūs sakiniai, surašyti ant jos viršelio, man atrodo per skambūs. "Drąsu ir nauja" - na, taip drąsių minčių išlieja autorė, bet ne(be)nauja. Taip, taip, žinau, kad knyga rašyta prieš 30 metų, tad šiandien tai nebėra kažkas nauja, ant viršelio tokio knygos įvertinimo jau nebedėčiau :) Įžvalgių minčių netrūko, skaityti buvo įdomu, tačiau kažkokių panašių sudėtingų moters charakterių tikrai jau daug esu skaičiusi, ir net geresnių ;)

Psichologinis pagrindinės herojės portretas mane įtikino, ji iš tiesų bijo, ir ne tik skristi (tai tik metafora)- ji bijo viso gyvenimo polėkio. Mane užkabino ir labiausiai sužavėjo du dalykai šioje knygoje - kaip herojė ieško paaiškinimų ir pagrindimų savo elgesiui, savo mintims, savo pasirinkimams, ir ieško jų savyje. Ir kitas patikęs dalykas - visos tos vietos, kuriose ji rašė apie rašymą - kaip, kodėl ir ką rašo.

Aš skaičiau šitą knygą ilgai, su didele, gal net trijų savaičių pertrauka. Gal tai turėjo įtakos mano tokiai dvilypei nuomonei. Nors jau nuo pat pradžių ji manęs netraukė, t.y. kol skaitai, tai skaitai, atrodo, įtraukia, tačiau kai padedi, tai paimti jos ši knyga kažkaip manęs nekvietė :) Jaučiu, jog mane šiek tiek erzino ta herojė, ir kartkartėmis norėdavosi jai susakyti moralą :D (tačiau tai jau labai gerai! - taip manyčiau būdama autorės vietoje ;))

Bet kokiu atveju - knyga verta dėmesio. Gal net įtraukčiau į privalomų perskaityti knygų sąrašą, visiems, ne vien tik moterims, nors nežinau, kaip vyrai ją supranta...

***

"Gyvenimas yra be turinio. Jis daug įdomesnis už bet kokį jo apibūdinimą, nes kalba iš prigimties yra tvarkytoja, o gyvenimas neturi tvarkos. Net tie rašytojai, kurie garbina gyvenimo anarchijos grožį ir mėgina perkelti jį į savo knygas, sukuria neįsivaizduojamai tvarkingą būties vaizdą ir galiausiai nepasako tiesos. Todėl kad nė vienas rašytojas negali pasakyti tiesios apie gyvenimą - jis daug įdomesnis už bet kokius personažus."

"Santuoka - sudėtingas dalykas, nes tam tikru atžvilgiu tai visada buvo dviejų beprotybė. Kartais sunku atskirti, kur baigiasi tavo beprotybė ir prasideda sutuoktinio. Kaltini save už nusižengimus arba per daug, arba nepakankamai. Ir painioji priklausomybę su meile."

"Žmonės nepapildo mūsų. Mes patys save papildome. Jeigu neturime jėgų savęs papildyti, meilės paieškos virsta savęs naikinimo būdų paieškomis. Ir dar apsigaudinėjame, kad savęs naikinimas yra meilė".

Knyga apie derybas su Dievu ir ... vėžiu

Prieš.

"Būk atsargi su norais, jie linkę pildytis", - mane vis gąsdindavo racionalioji draugė A. <...> Bijojau sulaukti 50-ies ir suvokti, kad nugyvenau tuščią gyvenimą. Todėl visiems kartojau: noriu mirti jauna ir graži... Mano nerami siela, įkalinta miesčioniškų pareigų ir pramogų narvelyje, tyliai kentėjo. Aš nenorėjau jos girdėti. Mano kūnas ir Dievas išgirdo jos raudą... Jis nutarė mane gelbėti...

"Ačiū, Dieve, bet gyvenimo vertybėms permąstyti būtų pakakę ir lengvos avarijos, pavogto automobilio, sudegusios sodybos ar lengvo kojos lūžio, blogiausiu atveju žlugusios karjeros ir lengvo bankroto", - bandžiau ginčytis su Aukščiausiuoju.

Bet jūs turbūt žinote, kad Dievo dovanos yra nekeičiamos, nesvarstomos ir privalo būti priimtos."

Tuomet, kai.

"Galbūt tu, gerbiamas vėžy, gali graužti mano kūną, kol aš tavęs nepričiupau, bet tu tikrai nesugrauši mano sielos." <...>

"Taip, tiesa, aš nepasirinkau ligos, ji mane pasirinko, bet turbūt neatsitiktinai. Ne todėl, kad buvau bloga ar netinkamai gyvenau, o todėl, kad turiu sustoti ir pagaliau atsakyti į gyvenimo klausimus, ko iki šiol sėkmingai išvengiau." <...>

"Labiausiai vargina ne pati liga ar chemijos sukelti nemalonūs pojūčiai, o tas nuolatinis gydytojų kabinetų lankymas - jaučiuosi kaip etatinė darbuotoja. Vaikštai ilgais koridoriais, lauki kraujo tyrimų atsakymo, sėdėdama pritemdytuose koridoriuose esi priversta klausytis kalbų apie mirtį, kančias, laidotuves, gyvenimo neteisybę - tai išsekina labiausiai." <...>

"Gyvenimas tęsiasi, nors šiandien man atrodo, kad jis eina pro šalį. Valentinos dienos proga gaunu raudonus apatinius ir raudoną prabangų šalikėlį, tik, gaila, neturiu jėgų jų išbandyti - ką tik gavau savo penktąją, simboliškai - raudoną, chemiją. Meilės dieną praleidžiu apsikabinusi klozetą ir prisiekinėdama jam ištikimybę. Gal man čia ir nakvoti?"

Pamokos.

"Gyvenime mes žongliruojame penkiais kamuoliukais. Keturi iš jų - šeima, meilė, draugystė ir sveikata - stikliniai, nukritę ant žemės jie sudūžta arba bent jau įskyla ir niekada nebūna tobuli. Todėl jie yra vertingiausi ir turime juos branginti kiekvieną akimirką. Vienintelis kamuoliukas guminis - tai darbo ir karjeros kamuoliukas. Jeigu jį išmesime, jis atšoks nuo žemės ir bus lygiai toks pat, kaip buvo. Jei prarasite darbą, sužlugdysite karjerą, visada galėsite pradėti iš naujo, tarsi nieko nebuvę."

"Aš visada laukdavau tos didžiosios laimės, kurios dažniausiai niekas nesulaukia. <...> "Laimės ieškojimas yra viena iš pagrindinių liūdnumo priežasčių (Eric Hoffer)". Maniau, laimės ateis tada, kai įveiksiu vieną ar kitą kliūtį, grąžinsiu kreditą, persikelsiu į kitą butą, sūnus pradės lankyti mokyklą, nuvažiuosime atostogų į Italiją. Dabar jau žinau: jei lauksi laimės, laikysi jai plačiai atvėręs duris, bet tik stebėsi ir nieko nedarysi, greičiausiai pro tas duris įžengs liūdesys."

***

Erika Umbrasaitė "Vienos krūties istorija". 34-erių moters, susirgusios itin agresyvia krūties vėžio forma, dienoraštis. Ir vėl aš skaitau knygą apie su vėžiu besigalinėjančius žmones. Ir vėl pasineriu į tą fizinio ir dvasinio skausmo persmelktą pasaulį. Gal turiu mazochisitinių polinkių? :) O kartais nusmelkia aštri kaip ietis mintis - lyg kažkam ruoščiausi... Šalin šalin, jūs mintys paklydėlės!!!

Apie knygą: lengva skaityti, pagavi, optimistiška, kartais graudi, kupina sveiko jumoro, kartais gal kiek pajuodusio :) Perskaičiau akimirksniu, per parą. Įmanoma ir greičiau, jei nemiegoti. Privaloma perskaityti VISIEM, vyram, moterim, sveikiem ir sergantiem, jauniem ir jau šiek tiek pagyvenusiem. Perskaičius - pagalvoti, gal ką pakeisti savo gyvenimo tėkmėj. Ir pasidėti knygą netoliese, kad vos tik užplūdus pilkajai gyvenimo nesėkmių bangai, galėtumei griebti ją ir pasikrauti optimizmo eiti pirmyn.

Man visada patiko testai...

Man visada patiko testai. Dar tada, kai mokiausi mokykloje ir ypatingai nesvajojau studijuoti psichologijos. Anksčiau net būdavo tokios knygelės, kuriose surinkta įvairiausių testų. Patikdavo man juos atlikinėti :) Vėliau supratau, kad testai turi būti rimti, pagrįsti, patikrinti, jei nori ką nors tikresnio apie save iš jų sužinoti. O jeigu ir labai rimtų testų imtis, tai net pats vienas negali jų nei tinkamai atlikti, nei tinkamai interpretuoti rezultatų. Tokie yra projekciniai testai, kuriuos psichologai patys specialiai mokosi pateikti ir interpretuoti. Darbinėje aplinkoje irgi neapsiėjau be testų. Yra toks labai populiarus atrankų metu atlikti CPI (California Personality Inventory) asmenybės klausimynas. Jį esu atlikusi gal kokius 6 ar 7 kartus :) Ir kaskart gaudavau kiek skirtingą rezultatą. Bet tai natūralu, juk gyvenimo aplinkybės keičiasi, žmogus įgyja naujų įgūdžių, patirties. Na, bet bendrosios tendencijos vis tiek lieka tos pačios. Beje, esu parašiusi ne vieną dešimtį charakteristikų pagal šio klausimyno rezultatus, tad jis pažįstamas kuo puikiausiai, ir tikriausiai jau nebereikėtų jo atlikinėti pačiai, nes per daug gerai žinau klausimus, net jei jų ir visi 462!!! :)

Testų manija man pasireiškia bangomis. Tokia gana didelė ir stipri buvo, kaip baiginėjau mokyklą :) Na, natūralu. Paskui dar kažkada buvo, gal kai ruošiausi keisti savo savanorišką gyvenimo būdą į geriau apmokamą (arba TIESIOG - apmokamą :)). Ir štai dabar pastebiu, kad kažkaip natūraliai, nespecialiai vis atsirandu testų interneto svetainėse. Giliai kasti nereikia - juk ir vėl dairausi darbo, arba darbinės veiklos, arba veiklos, už kurią mokėtų pinigus, arba papildomų prasmingų veiklų savo gyvenime :) (Hmm, kodėl taip sunku pavadinti? Ir kodėl man taip svarbu pavadinti TIKSLIAI? :) Profesinė liga?...). Yra toks MBTI testas - Myers-Briggs Type Indicator. Tai psichometrinis instrumentas, skirtas žmonių psichologinėms nuostatoms, susijusioms su jų pasaulio suvokimu bei sprendimų priėmimu, nustatyti. Šios nuostatos buvo išskirtos iš psichologijos klasiko Karlo Gustavo Jungo tipologinių teorijų, pateiktų jo 1921 metų knygoje “Psichologiniai tipai”. Pati instrumentą sukūrė dvi moterys - motina ir dukra, Katerina Cook Briggs ir Izabelė Briggs Myers. Nors kritikuotas šitas testas, man patinka, jog asmenybės tipų yra 16 (o ne kokie 4) ir pagrindinės savybės aprašo įvairias žmogaus charakteristikas: iš ko ir kaip žmonės gauna energiją (veiksmo ar minties, t.y. ekstraversija ir intraversija); kaip žmonės suvokia ir interpretuoja informaciją (per jutimus ar per intuiciją); kaip žmonės priima sprendimus (mąstydami ar išjausdami) ir ketvirtoji savybė - kaip žmonės reaguoja į išorinį pasaulį (apibrėžtumas ir neapibrėžtumas). Įvairios savybių pasireiškimo kombinacijos sudaro skirtingus asmenybės tipus. Taigi, atlikau ir aš šį testą ir buvau nustebinta gauto rezultato!!! INFJ tipas - rečiausiai pasitaikantis asmenybės tipas!!! Tik apie 1 proc. gyventojų yra šio asmenybės tipo. Jei iššifruoti raides, tai esu Intravertė, pasikliaunanti Intuicija ir sprendimus priimanti jausmų pagrindu ir juos parodanti išoriniam pasauliui (J-apibrėžtumas). Skaičiau skaičiau tą aprašymą apie mane ir buvo keista - nes labai daug tiesos jame. Ir dar - anksčiau niekada nemaniau, kad esu kažkuo kitokia, išskirtinė. Na, teisingiau būtų pasakyti, kad nelabai leidau sau manyti, kad tokia esu, nes vis tik pasitaikydavo akimirkų, kai pajausdavau, jog kažkaip kitaip viską matau ir suvokiu, arba kažkaip kitaip, skirtingai žmonės į mane reaguoja :) Na, jei tikėti testo rezultatais, tai visai nenuostabu, nes tikriausiai kartais atrodau kaip iškasena arba ateivė :))))))) Nors pati sau tooooookia normali....

O vakar iki išnaktų prasėdėjau beskaitinėdama apie savo kūno tipą pagal Ajurvedą. Prie mano domėjimosi Ajurveda prisidėjo nemažai faktorių, bet paskutinis ryškiausias - mano draugės M. mergvakaris indiškai Shanti SPA centre :) Kai apsirengi indiškais drabužiais, klausai indiškos muzikos, geri imbierinius kokteilius bei aitrią arbatą su pienu, ir valgai vegetarišką nuostabaus skonio tortą, papuoši rankas indiškais chna piešiniais ir kaktą bindžiu, ir visa tai patinka :)), tai nenuostabu, kad dar daugiau pasidomi ta sritimi. Pasitikrinau, koks tas mano vyraujantis prigimtinis konstitucijos tipas - pasirodo vyrauja kapha doša. O dar galima pasidaryti papildomą šiuo gyvenimo momentu vyraujančios došos testą ir esant reikalui - koreguoti jos kiekį (dieta ir režimu). Daugiau čia ir čia ir dar čia .

Tokie tad mano klaidžiojimai savęs pažinimo kely ;) Gal ir jums bus įdomu užklysti.

Svarstymai

Jau geras mėnuo gyvenu svarstymuose ir paieškose. Paprasta kaip du kart du - ieškau darbo. Tiesiog nusprendžiau, kad reikėtų susirasti nuolatinį darbą. Aišku, su visais iš to sekančiais privalumais ir trūkumais. Kasdien peržiūriu darbo skelbimus, atidžiai skaitau pateikiamus darbo aprašymus ir reikalavimus kandidatams. Iš tiesų, renkuosi, nesiunčiu visur ar bet kur, kur tik galėčiau dirbti. Suprantu, kad dirbti galėčiau bet ką, bet tuo pačiu iš karto kyla klausimas (bent jau man) - kiek ilgai tą bet ką dirbčiau? Kaip greitai pajausčiau, kad užsibūnu vienoj vietoj ir imu smirdėti, kaip stovintis vanduo? Todėl norisi susirasti tokį darbą, kuriame ne tik užsidirbtum duonai ir sviestui, bet ir augtum kaip žmogus. Tataigis.... Kadangi renkuosi ne tik aš, o ir įmonės, tai kol kas nei su viena mano keliai dar nesusidūrė.

Ir taip belaukdama atsako į mano siunčiamus cv, natūraliai grįžau prie tokių dažnų pastaraisias metais apmąstymų - ar tas nuolatinis darbas "nuo-8-iki-5" tikrai yra tai, ko noriu?.. Na, retorinis tas klausimas man, kiek ilgai besvarstytum (ir kuo ilgiau, tuo sunkiau su atsakymu!).

Ir tuomet imu svarstyti alternatyvas: kažkas pasiūlė variantą dirbti iš namų (tą patį, ką kartkartėm dirbdavau pastaruosius metus) - štai ir priemonė pripildyti tą nuolat tuštėjančią sąskaitą; kažkas kitas pasiūlė prisijungti prie mielos ir priimtinos veiklos visuomeniniais pagrindais - nuostabus būdas išeiti į žmones, prisijungti prie bendruomenės ir užsiimti itin miela veikla; o tada dar su kokiu trečiu kažkuo jau anksčiau esu aptarusi galimybę prisijungti prie prasmingos veiklos, kuri pradžioje gal būtų neatlygintina (arba menkai), o vėliau gal ir išsisiūbuotų į rimtesnę veiklą/ darbą - šitai tikriausiai galėtų būti tas pats ambicingiausias būdas profesinei ir asmeninei savirealizacijai!

Ir susisuko galva, ir pamečiau minties giją, ir vis dažniau užsimirštu ir pradingstu apmąstymuose... Koks tas mano kelias? Kuris TAS teisingas? Vienas patogus, įprastas, pažįstamas (ir sau, ir kietiems), nuspėjamas, juo eidamas lengvai sulauksi pagalbos ir patarimo (tiesą sakant, net ir neprašydamas :)), tai gal juo eiti? O kitas? O kitas yra tas alternatyvus, kitoks, neaiškus, neišbandytas, nepažįstamas (nei tau, nei daugeliui), sudėliotas iš dalelių kaip dėlionė, kuri, tikiesi, galiausiai turėtų sukurti visumą ir patenkinti visus poreikius. Vienas kelias tiesiogiai susijęs su turima profesine patirtimi, tad ir toliau ją vystyčiau (nors kartais pagalvoju, ar kas nors dar ten likę iš tų profesinių gebėjimų po 3 metų pertraukos...), o pasirinkusi kitą kelią, vienu darbu užsidirbčiau pinigus, o kitu (neapmokamu) tenkinčiau savo profesines ir asmenines ambicijas. Tas alternatyvusis pareikalaus daugiau pastangų, daugiau energijos, daugiau kūrybiškumo, vadinasi - mažiau ramybės, mažiau saugumo. Bet daugiau ambicijų, daugiau laisvės ir improvizacijos. Ramybė vs. iššūkis, o gal man tik taip atrodo iš dabartinio savo gyvenimo taško? Aišku viena - niekas kitas už mane nenuspręs ir nepasirinks.

Ar visiems taip sunku prieš žengiant pirmą žingsnį į "nežinau"? :)

Sunkiai, bet pakeliamai II. Vidmantė Jasukaitytė

Skandinavų literatūra turi tokio sunkumo, kuris mane "veža". Man labai patinka panirti į tas sudėtingų gyvenimų ir išgyvenimų peripetijas, stumtis apkrautais sielų koridoriais, kapstytis pro voratinkliais aptrauktus, užmarštin išstumtus sielos užkaborius, o paskui apsivalyti per kokį neįprastą veiksmą, sprendimą (arba ne, žiūrint, kas rašo). Ir kažkaip pačiai sau netikėtai atsigręžiau į lietuvių literatūrą. Perskaičiau vieną Giedros Radvilavičiūtės knygą, patiko, noriu paskaityti ir kitą. Tada savo paslaptingame rūsyje radau Vidmantės Jasukaitytės knygą "Balandė, kuri lauks". Ir kažkokio neaiškaus prisiminimo, jog ši rašytoja verta dėmesio, vedama atverčiau pageltusius tos knygos puslapius. Skaičiau skaičiau ir negalėjau patikėti! Taip gilu, taip lyriška, taip sunku, bet kartu ir taip lengva, pakeliama :) Iš tiesų su kiekvienu puslapiu žavėjausi autorės stiliumi ir gebėjimu suderinti tikrovės ir fantazijos aprašymą. Kartais net nesusivokdavau, kur čia tikrovė (ta realioji, fiziškai vykstanti), o kur tik fantazija, arba realybė, ta, kuri reali tam, kuris svajoja, prisimena, kuria ir tose fantazijose gyvena.

Turinys gal vis tik artimesnis Giedros Radvilavičiūtės, gal kad ji jaunesnė, gal kad tai apie ką rašo, dažniau išgyventa ir bent kiek pažinta. Tačiau stilius, giluma, jausmų išraiška neabejotinai stipresnė Vidmantės Jasukaitytės. Pora apysakų gal ir ne visai mane užkabino, bet kitos trys tiesiog įtraukė, įsiūbavo, nunešė su savimi į tą sufantazuotą, bet taip tikroviškai žodžiais išrašytą pasaulį.

Ir kai užverčiau paskutinį puslapį, nebuvo gaila kad baigėsi, bet buvo taip gera, kad buvau su tais herojais jų pasauliuose. Kad išgyvenau jų skaudulius, jų nerimus, baimes ir košmarus. Padėjau knygą ir nuėjau ieškoti kitos. Rami ir neišbarstyta. O kitą dieną supratau, kad tų herojų dar nepalikau, kad jie dar lydi mane sapnuose, mintyse, momentinėse fantazijose. Ir kažkaip pasirodė tos lietuviškos knygos tokios artimos skandinaviškam stiliui - apie sielos virpesius, apie gilumas ir tamsumas, sunkiai, bet pakeliamai. Ir su prašviesėjimo viltim.

Mėnuo ant lagamino

Pastarąjį mėnesį gyvenome su Viliumi ant lagamino (vieno didelio, vyšninio, neapsiėjom ir be keleto palydinčių tašikių bei didelio balto maišo su Viliaus brangiausiaisiais - žaislais :)). Tiek kartų sukroviau ir iškroviau savo ir Viliaus daiktus, kad tikriausiai kažkur pasimetė mano siela (sakyčiau, gan netikėtai, nes gyvenime esu daug ir gana intensyviai keliavusi). O su ja pasimetė ir įkvėpimas rašyti, - juk kiekvienam sakiniui suręsti reikia nors menkučio sielos virptelėjimo. O aš jaučiuosi tuščia ir išsibarsčiusi. O gal aš per greitai keliavau (nors lėktuvu ir neskridau), ir ji atsiliko nuo manęs, tad teks palaukti, kol ji, tvarkingai sudėliojusi visus patirtus įspūdžius, sugrįš namo. Ir mintys jau nebebyrės kaip papuola, o srovens vientisa upele, o įspūdžiai užpildys ištuštėjusias kerteles, ir tuštuma pasitrauks. O tuo tarpu tegu kalba vaizdai ;)

Panevėžys, pas tėvus, Vilius mokėsi žvejoti :)

Maudynės upėj, baseinėlyje ant pievos ir jūroj :)

8 dienų kelionė kemperiu šešiese į Čekijos Krkonošo kalnus (ir atgal :))

Sunkiai, bet pakeliamai

"Kai viską turi... Trūksta tik gyvenimo. Jauti? Norą bausti save... Norą pasiteisinti, kad esi gyvas... Norą pakeisti žinojimą, kad širdies gilumoje esi bailys ir egoistas... Nenorą žinoti... Nenorą atminti... Tai visą gyvenimą slypi tavyje. Išdavystė. Kaltė. Gėda."

Dvi moterys. Dvi dramatiškos istorijos. Vertos būti aprašytos. Du vidiniai pasauliai, gilūs, skaudūs, klampūs. Sudėtingos psichologinės būsenos, paranojos, psichozės, depresijos, panikos priepuoliai, pakitusios sąmonės būsenos. Kai tvirtai pirštais įsikibusi į knygą rijau sakinius ir beverčiant puslapį pajutau, kad patekau lyg į besvorį kosmosą, kažkokią tarpinę erdvę tarp mano virtuvės ir herojų vidinio gyvenimo jovalo, supratau, kad rašytoja žiauriai giliai kabina, o jos žodžio galia valdo.

Viename interviu autorės paklausė: "Kur yra ta riba, kai romano turinys jau ne jaudina, o prislegia skaitytoją?" O ji atsakė: "Galbūt tą ribą ir pažeidžiau, galbūt skaitytojas prislegiamas, kaip ir sakote..." Vietomis mane tikrai prislėgė. Bet ne taip, kad nebeišsikapstytum.

Karin Alvtegen. Gėda. Šitos rašytojos knygos iki manęs ėjo lėtai, vis pasirodydamos ir vėl dingdamos, vaikščiojo ratais, buvo perkamos kitiems, kol galiausiai viena laikinai prisiglaudė ir mano lentynoj. O dabar prisiglaus ir kitos, ir su visam. Tikrai. Nes ji rašo taip, kaip man labiausiai patinka - sunkiai, bet pakeliamai.

Eik pas mamą, tėtis neturi laiko! ARBA moteris prieš motiną

Pakliuvusi į mano rankas labai atsitiktinai, knyga apjaukė mintis gerokai. Pats pavadinimas tiesiog prikaustė, - žodžiai, tiek kartų girdėti, tiek kartų ištarti arba palikti ant liežuvio galo, žodžiai, kurie atrodo tokie nekalti, bet iš tiesų, esminiai ir apie požiūrį.

Istorija nesudėtinga: jauna šeima, 4 metų sūnus, daug dirbantis vyras ir mama, bandanti išlaviruoti tarp ambicingos darbuotojos ir tobulos motinos. Pasakojimo stilius toks vykęs ir toks taiklus, kad būtų be galo juokinga, jei nebūtų graudu... Mama neieško meilužio, bet susiranda, nes ji trokšte trokšta nuo vyro abejingumo ir pašaipų, tad sutikusi dėmesingą ir vaikus mylintį (bei jiems laiko turintį) vyriškį, tiesiog pasiduoda jausmų bangai. Vyriškis analogiškai.

Na, dar vertėtų paminėti, kad veiksmas vyksta Prancūzijoje 1976-aisiais.

Labiausiai prikausto veikėjos mintys: apie motinystę, apie tai, kaip ji nenori būti su vaiku, apie tai, kaip jis ją nervina ir kaip ji niekada nesuprato, kuo smagūs vaikški žaidimai, bet ir apie jos meilę sūnui, beribę ir begalinę, ir apie jos profesines ambicijas ir apie jos vyrą, savanaudį egoistą. Ir labai daug apie jausmus, kuriuos ji jaučia ir kurių neturėtų jausti: meilę kitam vyrui, nuobodulį ir susierzinimą su vaiku. Tema "vaikai sugadina moterų gyvenimus" nagrinėjama plačiai ir aštriai. Sakyčiau, net išjudina tvirtai įmūrytą pagrindą "motinystė - tikroji moters savęs realizacija", paklibina taip, kad paskui tenka pakelti akis į niekur ir perkratyti savo mintis, savo pažiūras ir savo įsitikinimus, ir juos dar kartą susidėlioti. Verta paskaityti. Ypač moterims, bet tinka ir vyrams.

Apie planus, akimirkas ir likimo išdaigas

Man patinka esė. Skaityti labiau, nei rašyti :) Na, rašytoja iš manęs tokia labai jau anokia, bet vis tiek negaliu nerašyti. Bet neskaityti negaliu labiau.

Pradžia buvo Knygų mugėj: akis užkliuvo už knygos pavadinimo - "Šiandien aš miegosiu prie sienos". Taip ir sustojau perskaičius. Tai buvo autorės Giedros Radvilavičiūtės esė rinkinys. Jos vardas man nieko nesakė. Pavarčiau, užsikabinau, bet nepirkau, - pasirodė brangoka. Taip ir palikau pažintį su šia lietuvių rašytoja jos net nepradėjusi...

(Dabar lyrinis nukrypimas apie knygų krūvą mano rūsy...)

Kai pirkome butą, jo buvę šeimininkai rūsyje mums paliko "dovanų", - krūvą knygų. Sakė, darykit, ką norit: dovanokit, skaitykit patys, išvežkit makulatūrai ar išmeskit... Nei vienas iš tų variantų man netiko. Retkarčiais vis ateidavo mintis apie tas knygas, bet nieko konkretaus nesiėmiau. Iš tiesų, labiausiai "skaudėjo širdį", kad jos ten taip "bilekaip" suverstos tam rūsy... Ir tik praėjus beveik trim metam mane aplankė idėja - reikia jas parduoti ! Kadangi tapau aktyvi sena.lt lankytoja ir pirkėja, tai supratau, kad atėjo laikas tapti ir pardavėja :) Iš tiesų, šis lyrinis nukrypimas yra ne apie naujai iškeptos knygų pardavėjos pasiekimus, bet apie likimo posūkius. Mokykloje aš labai norėjau užaugus būti bibliotekininke. Namuose visas knygas buvau surašius į katalogą ir lentynose sudėliojusi pagal abėcėlę. Norėjau stoti to mokytis. Tačiau mane daug kas kvailino, kad niekam tikusi ta specialybė. Patikėjau. Ir štai naujas gyvenimo etapas privertė susirasti naują būstą, o jame manęs laukė krūvelė knygų, kurias rinkdama, valydama dulkes nuo jų pašiurusių viršelių, vartydama pageltusius lapus ir suvedinėdama informaciją apie jas į kompiuterį pasijaučiau TOKIA bibliotekininke!!! Kai parsinešiau pirmą krūvelę į kambarį ir suvedinėjau kiekvienos knygos autorių, pavadinimą, leidyklą ir t.t., laikas ir kitas nei mano kambario pasaulis išnyko. Likau tik aš ir knyga. Laikrodis rodė, kad dirbau tik 2 valandas, o man atrodė, kad visą dieną jau sėdžiu su tom knygom, ir norėjau tik vieno - praleisti dar kelias tokias dienas...

Beje, toje krūvoje būta visai neblogų knygų, kurias vos tik suvestas į senų knygų tinklalapį, jau iš karto norėdavo kas nors nupirkti. Visi pirkę knygas buvo kažkokie savotiški žmonės. Nežinau, ar čia tos knygos buvo tokios (savotiškos), ar čia žmonės tampa tokiais, kai pasineria į knygas?.. :) Knygų krūva rūsyje dar nesibaigė, tad malonumas ir netikėtumai manęs dar laukia :)

Grįžtu prie G.Radvilavičiūtės. Besiknaisiodama po tą senų knygų tinklalapį, prisiminiau apie ją (Radvilavičiūtę). Tos knygos apie miegą prie sienos neradau, bet buvo jos kita - "Suplanuotos akimirkos". Nusipirkau. Perskaičiau. Jei visai atvirai, tai, kol skaičiau, vis galvojau: "ką aš parašysiu blog'e apie šitą knygą?......" Esė man patinka skaityti. Ir šitos esė man patiko, sprendžiu iš to, kad negalėjau sustoti nepabaigus skaityti iki galo. Bet tuo pačiu beskaitant lydėjo jausmas, kad man nepatinka! Kažkas mane erzino, gal stilius, gal parinkti žodžiai... Tiksliai žinau tik vieną dalyką, kuris erzino, - tai kai kurios aliuzijos į literatūros kūrinius, meno žmones ar jų kūrinius, kokius nors visuomenės reiškinius ar veikėjus, kurių (visų išvardintų) aš nežinau, nepažįstu, neskaičiau. Ir tada jaučiausi kvaila, neišprususi. O tada kilo jausmas, kad rašytoja "kelia" save prieš skaitytoją. (Hmm, o gal tik aš čia tokia tamsi tundra pasitaikiau?..)

Nors... man labai daug kas patiko Radvilavičiūtės kūryboj. Kad daugiau pasidalinti, reikėtų cituoti, o tai jau knygos perrašinėjimas. Tad geriau jau paskaitykit patys.

p.s. knygą vis dar turiu (iš trečių rankų nepardaviau dar), tad galiu paskolinti ;)

Dievo paieškos gyvenant viršvalandžius

Paimu į rankas knygą, tą, kurios lyg ir vengiau. Nes žinojau (maniau, kad žinojau) apie ką ji. Maniau, ji apie mirtį. Tačiau buvau neteisi. Ta knyga apie gyvenimą, apie patį tikriausią žmogaus gyvenimą. Ji apie tai, kaip gyvena mūsų siela, kaip gyvena mūsų juslės, kaip gyvena mūsų baimės, nerimai, viltys ir tikėjimas. Ji apie meilę, pirmiausia - sau. Ji apie Dievo meilę mums.

Pastaruoju metu vis ateinu prie knygų apie žmones, sergančius vėžiu, ar Alzheimeriu. Ir ateinu prie minčių ir svarstymų apie Dievą (hmm, jei kas žinotų mano anstesnį požiūrį ir mintis apie Dievą, religijas ir jų legendas, tai gal kiek ir nustebtų išgirdęs, jog mąstau apie Dievą...). Vengdama Jurgos Ivanauskaitės "Viršvalandžių" bėgau nuo knygos apie mirtį, o iš tiesų atėjau į knygą apie Dievą. Galėtų būti ironiška, bet iš tiesų tai smalsu, įdomu ir gal net savotiškai lemtinga ... Žinodama, jog Jurga buvo rytų filosofijos ir religijos sekėja, nesitikėjau tiek daug jos minčių apie krikščioniškąjį Dievą, Jėzų, Dievo malonę, Dievo meilę.

Skaičiau ir tirpau, nes man buvo leista prisiliesti prie labai intymių žmogaus patirčių, prie sielos džiaugsmo ir sielos raudų. Jaučiausi lyg skaityčiau išpažintį, pačią nuogiausią, pačią nuoširdžiausią.

Vieną vėlų vakarą pabaigiau vieną iš knygos skyrių, užverčiau knygą, paglosčiau viršelį ir ant jo žydinčias pakalnutes, ir apsiverkiau. Gal iš dėkingumo, gal iš begalinio artumo, gal iš jautrumo, gal iš grožio...

Gyvenimas po gyvenimo, gyvenimas, kurį gavai dovanų, geriausi gyvenimo metai (su liga ir ligoje?). Labai gili knyga, pamąstymais apie Dievą taip pat, net jei ir netiki krikščioniškuoju pasakojimu apie Dievą.

"Viršvalandžiai" - imsiu ir imsiu ją į rankas vėl, kad pasinerčiau į savo dienų viršvalandžius.

Metalo griausmas ir ... jūros ošimas

Man vis dar ošia ausyse. Lyg jūra, lyga tyla...

Vakar buvome Metallicos koncerte. Vilniuje!!!!!!! Žiauriai laukiau visą tai laiką, nuo tada, kai įsigijom bilietus, ir žiauriai spirgėjau vakar visą dieną :) Aš nesu ta didžioji jų fanė, kuri klausosi jų muzikos kiekvieną dieną (arba bent kartą per savaitę), bet esu ta, kuri mielai klausosi visada, kai tik išgirsta grojant, ir esu ta, kurią mano gyvenimo vyriškis išmokė juos klausyti, suprasti, įvertinti ir pamilti. Ačiū jam už tai.

Vakar, kai jau stovėjom prie tvorelės ir laukėm, kada, na, kada jie išeis pro tas baltas duris iš užkulisių, širdis iš tiesų spurdėjo. Ir kai užgrojo tradicinis jų koncertų intro (Ennio Maricone muzika), pradėjau šokinėti ir cypti kaip kokia paauglė :) (na, net pačiai buvo keista jausti tokią savo reakciją !). Iš tiesų, nepaprastas jausmas matyti iš TAIP arti tokius energijos užtaisus. Negali patikėti, kad jie tieeeeek daug savęs atidavę publikai (groja nuo 1983m.), turi jėgų ir energijos atiduoti visus save vėl ir vėl ir vėl ir vėl...... Įpusėjus antrai koncerto valandai jau nebegalėjau pakelti vienos rankos, na, niekaip ji nesilaikė viršuje :) O Metallicos vyrai grojo, dainavo, šokinėjo ir užvedinėjo publiką toliau! Jiems virš 40, o man visais 10 metų mažiau, - buvo šiek tiek gėda, kad JAU nebeturiu jėgų šėlti drauge su jais.

Iš tiesų, koncertas man patiko. Labai. Ir labai gaila, kad buvo vienas BET. Bet - garsas buvo LABAI prastas. Aš nesu kokia tai garso operatorė ar režisierė, na, bet nuo pirmos dainos buvo aišku - nešvaru, per garsu, ar dar kažkas ne taip. Tai čia man, čia nieko tokio, aš nesu TA fanė. Po poros dainų pripratau ir šėlau. O mano Tomui - užkietėjusiam Metallicos fanatui - tai buvo pati didžiausia tragedija. Jis taip ir nesugebėjo įsijausti į koncertą ir nuo širdies pašėlti. Jam koncertas buvo prastas, prasčiausias iš visų dalyvautų Metallicos koncertų (o šitas buvo jau 5-as). Labai gaila dėl to, gaila, kad teko nusivilti. Ir ne dėl grupės kaltės, mano supratimu, čia arenos bėda - blogai ten su akustika. Spėju, grupės garso operatoriai paplušėjo, kad išgirstume tai, ką girdėjome.

O ausyse vis dar ošia. Sakytum, tyla spengia, bet lyg ir jūra ošia, kažkur toli toli. Ir užmigti sunkiai galėjau, šiandien jaučiuosi, lyg visai būčiau nemiegojusi (jau kiek primirštas jausmas :)).

Ir dar, džiaugiuosi, kad ėjau į koncertą ne tik dėl pačios Metallicos, dar ir dėl to, kad sutikau jame savo labai seną draugę, kurios niekaip negalėjau rasti kitais - moderniais/virtualiais - būdais. O vakar tiesiog pamačiau ją šalia manęs stovinčią!!!

Sumišę jausmai - džiaugiuosi, kad buvau koncerte, esu dėkinga grupei už energijos pliupsnį, ir esu sutrikusi, nes mano didžiajam Metallicos fanui tenka įveikti didį nusivylimą.

Jei dar negirdėjote Metallicos gyvai, nelaukite, šiandien - dar vienas koncertas. Tikiu, jog jie ir vėl atiduos visus save ir visą savo energiją publikai. Nueikit pasiimti ir atiduoti :)

Terapinė vieta

Ar turite mėgstamą vietą? Mieste, savo namuose, gimtojoj gatvėj? Gal šiaip mėgstate kokią nors vietą, dislokaciją, būseną tam tikroje vietoje? Jei yra kažkas tokio, tuomet galite pasidžiaugti, jog tai ne tik šiaip smagu, bet ir naudinga. Pasirodo, Suomijoje vis dažniaus psichologinės terapijos metu naudojamas toks metodas kaip mėgstamos vietos lankymas. Kai klientas išgyvena didelį stresą, yra nerimastingas ar prislėgtas, psichologai rekomenduoja sudaryti mėgstamiausių vietų sąrašą ir lankyti pavyzdžiui vieną iš jų penkis kartus per savaitę. Didelių tyrimų nereikia, kad suprastum, jog tokioje vietoje žmogus nusiramina, jį užplūsta malonios mintys, pozityvūs jausmai, galbūt net ateina idėjos tinkamiems sprendimams.

Man labai patiko ši idėja, ir nusprendžiau surašyti savo 10 mėgstamiausių vietų, na, kad turėčiau, kai negandos užpuls :) O ir šiaip buvo smalsu pažiūrėti, kokios vietos mano mėgiamos.

Taigi, TOP 10 (bet ne pagal mėgiamumo laipsnį, - niekaip neišsirinkau mėgiamiausios :)):

1. Kavinėje prie lango su vaizdu į gatvę (kad matyčiau praeivius ir galėčiau pasiklysti jų gyvenimo akimirkose...)

2. Knygyne (tarp lentynų galėčiau praleisti neribotą laiką, gaila tik, kad jis dažniausia būna ribotas :) Bet jei tai būtų mano terapijos būdas, tikriausiai pagyčiau labai greitai :)

3. Autobuse, tarptautinio maršruto, na, minimum tarpmiestinio (nerealus laisvės jausmas, kai pajudi iš stoties suvokdamas, kad dabar atsiduodi laiko tėkmei, nes iš tiesų nieko ypatingo neveiki: stebi per langą bėgančius vaizdus, kartais skaitai, kartais snaudi, daug svajoji ir mąstai. Aš visada džiaugsmingai nerimaudavau laukdama tokių kelionių. Jau seniai bekeliavau šitaip...)

4. Vonia, pilna putų, ir dar koks nors žurnalas po ranka. Visiškas relaksas...

5. Baseine + pirtyje. Bet baseinas svarbiau :) Ypatingas jausmas, kai mostas po mosto iriesi vandeniu, o jis glosto viso kūno odą, dar tas kūno lengvumas, plūduriamas... Iš tiesų, kartais baseine pagalvoju, kad gal buvau žuvis praeitam gyvenime? :)

6. Miške. Medžiai, takelis ir paukštelių čiulbėjimas - itin atpalaiduojantis reikalas :)

7. Teatro spektaklyje. Ypač vaikiškam spektaklyje. Kažkaip atsijungiu ir pasineriu kažkur ten, anapus tikrovės, suaugusiųjų gyvenimo rūpesčių ir klausimų.

8. Parduotuvėse (NE maisto prekių). Taip, taip!!! Beveik shoping therapy, bet ne visai, - man patinka vaikščioti ir apžiūrinėti. Pirkti nebūtina. Na, nebent randu kažką itin patrauklaus.

9. Vilniaus senamiestyje. Eini eini eini, dairais dairais dairais, stebi, matai, girdi ir uodi. Jauti, jog gyvenimas ne eina PRO šalį, o brenda PER tave, užkliudo praeivio krepšiu, atsitrenkia bėgančiu vaiku, ar priverčia sustoti cypiančiais mašinos stabdžiais...

10. Lietuje. Na, ne vieta tai, bet iš tiesų be galo mėgstu vaikščioti lietui lyjant su skėčiu. Vanduo po kojom, vanduo virš galvos, vanduo čiurlena ausyse, vanduo smelkiasi per batus, vanduo kapsi už kaklo... vanduo...

O kokiose vietose jūsų siela ir kūnas, sąmonė ir juslės atsigauna?