Pažadus reikia tesėti. Be to, kuo ilgiau tempi gumą, tuo labiau ji išsitampo, ir tada tiesiog tempi toliau.
Tie du sakiniai apie mane ir mano pažadą aprašyti mūsų šeimynos kelionę į Čekijos kalnus. Niekaip neprieina, ne, ne rankos, jos tai mielai pabarškentų klaviatūra, bet mintys - štai, jos tai niekaip nenuplaukia prie tos kelionės :) Bet - pažadus reikia tesėti. O ir blogą apleidau pastaruoju metu. Jaučiu, kad reikėjo atostogų nuo rašymo, ir dar jaučiu, kad atostogos baigėsi :)
Tad -
kelionė šešiese kemperiu į Krkonošo kalnus ir atgal.
Penktadienis. Paskutinė diena prieš kelionę.
Namuose lengvas chaosas. Visi kuo nors užsiėmę. Visi ką nors deda, neša, krauna, valo, riša, perka, veža ir vėl krauna. Kartais aplanko išgąstinga mintis, ar tilpsime visi: mes 6 ir VISI mūsų daiktai?
Bet paskui ją nuveji ir imi tikėti idėja fix, jog kemperis guminis... Vakare bandau kemperyje prisegti Viliaus auto-kėdutę, bet susiduriu su neįveikiamom kliūtim - ji tiesiog per didelė! Ji netelpa ant sėdynių prie stalo, arba jei įtalpinčiau, tai ant sėdynių priešais Vilių niekas netilptų... Prisimenu mažąją Viliaus kėdutę, kuri skirta nuo 0 iki 13 kg, ir stebuklingai vis dar likusi tėvų namuose. Užsimerkusi apsimetu, kad jis kiek kūdesnis nei yra iš tikrųjų ir paprašau visų angelų sargų (ar kas ten besaugotų mūsų gyvenimus iš aukščiau), kad atidžiau pasaugotų mūsų kelionę.
Miegoti einame kas kada, bet susitarimas aiškus: keliamės 6val.
Šeštadienis. Pirma kelionės diena.
Keliamės 6val., beveik visi :) Kemperis užpildytas iš vakaro, belieka tik sunešti paskutinius kasdieninius daiktelius ir pačius save. Pajudam. Praėjo tik mėnuo, bet nepamenu, kurią valandą pajudėjom. Tikriausiai apie 9-10 :)
Tikslas: Varšuva. Stojame ilsėtis kas 2-3val. Tad nelabai pavargstam. Vilius sėdi savo kėdutėje. Aš šalia. Priešais mama ir tėtis. Vairą sukioja sesuo, o su navigacijos sistema bendrauja ir kelią rodo sūnėnas. Šie vaidmenys vėliau rotuos: vairą sukios tėtis, o šturmanaus sesuo.
Viliui parūpinta visa eilė užimtumo priemonių: dėlionės (kokios 6 skirtingos), nešiojamas DVD grotuvas (šitą pirkau specialiai šiai kelionei su tikimybe naudotis ir vėliau) ir nemaža krūvelė filmukų, mašinytės, kortos, pieštukai ir popierius, knygelės (kokios 5), čia tai, kuo galima užsiimti važiuojant, o dar didelis baltas maišas yra priglaudęs keletą laukui skirtų žaislų. Pradžia smagi. Važiuojasi smagiai, - Lietuvos keliai lygūs ir
platūs (tikrai tikrai :)). Dar Lietuvoj sustojam perkast ir pamiklint kojas. Vilius miklina intensyviausiai - bėgioja ratais aplink lauko kavinės stalus, o aš tyliai džiaugiuosi, kad nereikia jo raginti palakstyti, nes sėdėti nusimato dar daug. Tai dar kartosis daugybę kartų per šias dienas :)
Lietuvos-Lenkijos sieną kertam beveik nepastebėję. Man vis dar keista, nes dar puikiai pamenu visus patikrinimus ir ilgus laukimus.
Į Varšuvą atvažiuojam sėkmingai, tačiau pasiekti kempingą lengvai ir be kliūčių nepavyksta. Kelią pastoja ant elektros laidų pakibę eglės ir ežerais virtę gatvės. Suprasti reikia tiesiogiai :) Prieš dieną ar panašiai Lenkijoje buvo praūžusi audra, kurios nulaužtai bevirstančiai didžiulei eglei pakibus ant laidų, policijai teko užtverti kelią. Mums beieškant kito kelio privažiavom tiesiog gatvėje atsiradusį ežerą. Nors ir nemažas tas kemperis, bet važiuoti nedrįsom, nes pastumti vargu ar įstengtume, jei sustotume vidury balos. Gamtos jėgos įnešė sumaišties mūsų protuose, - ėmėm svarstyt ar neieškot kito kempingo, bet buvo jau beveik 8 vakaro, tai suradę dar vieną apvažiavimą, galiausiai prisikasėm, ir gavom paskutinę vietą
kempinge!!! :)
Vilius tikriausiai džiaugėsi labiausiai iš visų atgauta laisve ir galimybe judėti. Pirma diena pavyko.
Sekmadienis. Antra kelionės diena.
Darbinė diena. Keliamės, valgom, tvarkomės ir kraunamės daiktus. Pajudam. Tikslas - kirsti Lenkijos-Čekijos sieną ir susirasti
kempingą kalnuose. Lenkijos keliuose krato dar labiau nei iki Varšuvos. Vilius pietų miegelio miega galinėje lovoje, aš sėdžiu šalia ir saugau, jei kartais staigiai stabdytų. Kartais krato taip, kad net šokinėju sėdėdama ant lovos ir trankau galvą į antro aukšto lovos dugną. Bet Vilius miega, ir nešokinėja :)
Važiuojam pro Vroclavą. Iš tiesų tai labai gražus miestas. Esu jame kažkada praleidusi dvi savaites. Liko nuostabūs prisiminimai.
Kelionėje mums gelbsti filmukai. Bet - mieste geriau jų nežiūrėti, nes Viliui pasidaro bloga: ima prašytis pas mane, nurimsta ir nutyla, išbala, galiausiai pamėlynuoja lūpos, o paskui jos ir visai pabala.... Greit sustojam, išeinam į lauką, prašau jį giliai kvėpuoti, pakelti rankytes, įkvėpti, nuleisti. Sesuo atneša drėgną rankšluostį ir ima juo šluostyti Viliui veidą, krūtinę, šis ima pyktį, pradeda verkti, ir ... gražiai parausta skruostai :) Likusią kelionę važiuojant per miestą filmukų nežiūrėjom ir knygų neskaitėm. Šiaip dar gelbsti imbieras, kad ir cukrum apibarstytas (galima nusipirkti parduotuvėse), o Viliui kažkiek gelbėjo obuolių skonio čiupa-čiupsai :)
Įvažiavus į Čekiją greitai keičiasi kraštovaizdis, pamatom kalnus, pasikeičia keliai. Kempingą pasiekiam jau visai vakare, gal apie pusė 9. Vakaras gražus, bet labiau traukia prigulti ir užmerkti akis nei sėdėti ir plepėti :) Kėdes, stalą, keletą daiktų paliekam lauke, o paryčiais pradeda lyti, - kalnų oro mes nepažįstam, juk gimę užaugę lygumų lygumose...
Pirmadienis. Trečia kelionės diena.
Poilsis. Mūsų planas - aplankyti
Adršpach uolų parką , bet kitą dieną, todėl šią dieną paskiriam ramiam tingiam poilsiui. Kažkas miega, kažkas įkritęs į knygą, kažkas apvaikšto visą kempingą (beje labai gražu :)), kažkas tvenkiny maitina karpius, kurių ten tūkstančiai (vaizdas nerealus, įmetęs gabalėlį duonos tas žuvis gali gaudyt tiesiog rankomis!!!), na, o po pietų seserys susikibę už rankų eina "terorizuoti" kempingo registratūros darbuotojos :) Nepasisekė moteriškei, nes mes turėjom nemažai klausimų, ir per daug gerai žinojom ko norim, o ji nelabai žinojo, kur rasti atsakymus :) (aš jai net pasakinėjau kokius žodžius įvesti Google paieškoj...)
Galiausiai neištempę pilnos dienos poilsio, susimetam daiktus ir pajudam ieškoti kempingo, kuris būtų labai arti Adršpach parko, nes jau žinom, kad ten geriausiai ateiti ryte, kai tik atsidaro kasos, nes žmonių ten grupėm, būriais, miniom ...
Važiuojam kaimeliais, miesteliais: kalnai, gražios gėlėm plūstančios sodybos, vienas kitas serpantinas (ooooo, baisoka, nors mano tėtis vairuoja ir puikiai, ir saugiai). Jau visai įvakarojus pasiekiam
kempingą prie upės ir prie kelio, toks iiiiilgas ir man akiai - labai jaukus. Berods tą naktį nelijo :)
Antradienis. Ketvirta kelionės diena.
Kad ir kaip norėtum greitai ryte išjudėti toliau į kelią, ne visada taip lengvai pavyksta. Viena aplinkybė - mūsų visi 6, tai kol visi visus reikalus susitvarkom ... :) Kita aplinkybė, būdinga visiem keliaujantiem kemperiais, - kemperio aptarnavimas (tai panaudoto vandens išpylimas, WC sutvarkymas, geriamo vandens atsargų papildymas). Ir negali to padaryti pvz. vėlai vakare, kai "vaikai sumiega", nes jie miega tame kemperyje! :) Tad viską susitvarkius ir susikrovus dar reikia suplanuoti laiko ir rytiniam paties kemperio "tualetui" :) (čia lyrinis nukrypimas apie ūkinius reikalus :))
Geriamo vandens talpos papildymas mums kaskart būdavo smagi atrakcija, nes neturėjom ilgos "šlangos" (kaip lietuviškai?!!), tai tekdavo susinešti kibirėliais. Viliui tai LABAI patiko :) Kaip beje ir visi kiti kasdieniai darbai prie kemperio. Na, tokie, kaip staliuko kojų susukimas arba išsukimas, kėdžių iškrovimas ar pakrovimas į bagažinę, palapinės pastogės išskleidimas ir aukščio išlyginimas (pastarajam darbui Vilius, žinia, daugiau vadovaudavo nei pats atlikdavo :)).
Tą dieną mūsų planas buvo Adršpach uolų parkas. Nuostabaus grožio gamtos kūrinys! Tai didelis parkas tarp uolų. Yra ir mažas ežeriukas tarp kalnų, į kurį patekti reikia lipant siaurais laiptukais į kalną, o vėliau vėl leidžiantis, o paskui jau paplukdo didelė valtis po idealios tylos ir ramybės oazę, kurią trikdo tik mus plukdančio čeko pasakojimas (kurio nesupratom, tai vis norėjosi, kad jis patylėtų :)).
Parke yra du kriokliai, vienas labai mažas, kitas - kiek didesnis, bet įdomioji dalis yra ta, jog prie didžiojo krioklio reikėtų visiems susirinkusiems žmonėms garsiai sušukti "Krknošai, duok vandens!" ir po kelių sekundžių kriokliu atlėkdavo didžiulė banga vandens! Nerealus vaizdas! Maniau, tai įstabieji fizikos dėsniai veikia, bet vėliau - belaukiant didžiosios valties prie kalnų ežeriuko, man pasirodė, jog mažame namelyje kažkas paleidžia pliūpsnį vandens, išgirdęs garsų prašymą....
Antroji kelio dalis parke įspūdingesnė, tad tikrai verta kopti visais nesuskaičiuojamais laiptais. Einant su vaiku, reikia
pasirūpinti, kaip patogiai jį nešti. Aš turėjau nešynę, bet ji Viliui jau kiek mažoka, tai tik šiek tiek gelbėjo, kai teko nešti labai nuvargusį ir baisiai supykusį. Dažniausiai nešiau tiesiog ant klubo. Su vežimėliais įmanoma pasivaikščioti tik dalimi parko kelių, kadangi nemažai laiptų, tai patogiosios nešynės praverstų puikiai keliautojams su mažais vaikais. Nors nemačiau daug nešiojančių, vis tik daugiau buvo su vežimais.
Įspūdžiai iš parko nuostabūs, nors nuovargis irgi aštrokai juntamas :) Vilius krenta miegot savo labai jau vėlyvo pietų miego, o mes judam toliau kalnų keliais, iki kito
kempingo. Šį kartą labai gero - net 4 žvaigždučių ir net su baseinu :) Čia praleidžiam dvi naktis, t.y. turim visą pilną dieną tiesiog poilsio.
Trečiadienis. Penkta kelionės diena.
Poilsis. Oras puikus, tad einam į baseiną. Vanduo šaltas! Bet Vilius vis tiek mirksta, tad ir aš mirkstu :) Kempinge pilna įvairiausių pramogų: lauko ir stalo tenisas, tinklinis, mini golfas, vaikų žaidimų aikštelės, gyva muzika kavinėje, žaidimų automatai... O kur dar įvairiataučiai kaimynai su savitais laisvalaikio leidimo būdais! Gali tiesiog stebėti kitus ir bus visai neprasta pramoga ;)
Ketvirtadienis. Šešta kelionės diena.
Naktį Vilius apsivėmė. Vieningai nusprendėm, kad nuo baseino vandens. Labai jau daug vakardieną jis turškėsi jame.
Ryte iškeliaujam.
Judam link Spindleruv Mlyn miestelio, kuriame planuojam užsikelti į
Medvedin viršukalnę. Iš pradžių net neabejoju, kad ir Vilius kelsis kartu, kuo labiau artėjam, tuo labiau imu abejoti, ir kai pamatau, kad keltuvas atviras, t.y. be sienų, na, kaip žiemą, kad kelia į slidinėjimo trasas, tuomet visai susimėtau. Vilius tai, žinoma, girdi ir nujaučia mano baimes, ir kai pamato keltuvą, ima šaukti "Aš nenoriu, čia nelipsiu!". Nors matau, kad ir dar mažesnius vaikučius kelia, nusprendžiu pasilikti apačioje. Kita šeimynos dalis pakyla. Vilius dar sustresuoja, kad visi kiti išėjo, bet paskui einam ieškoti jam taip patikusios pakeliui matytos žaidimų aikštelės. Mano nusivylimui išsivėdinti reikia laiko, tad sėdžiu pikta ir surūgusi, kol Vilius žaidžia ant suoliuko mašinytėm...... Paskui susirenku mintis, apmaudą suvalgau kartu su šlykštaus skonio pica iš kavinukės, prigriebiu fotiką ir einam grožėtis miesteliu, o jis tikrai puikus!!! Tai kalnų slidinėjimo kurortas, aišku labiau pritaikytas žiemos sportui, bet ir vasarą čia pilna žmonių. Spindi prabangių viešbučių užrašai, restoranų langai. Palei Elbę įrengti pėsčiųjų takai, prie kurių įvairios pramogos ir atrakcijos. Miestelyje yra ir vandens pramogų parkas, o beveik kas antras namas pasiruošęs priimti nakvynei. Tad galima nors ir visą savaitę poilsiauti vien čia!
O viršuje einant kalnais kalnais, miškais miškais galima prieiti upės Elbės ištakas ir žinoma grožėtis, gėrėtis ir aikčioti kalnų ir slėnių įstabumu.
Vakare, kai visi nusileidžia iš kalnų, ir Vilius ramiai ir daugmaž laiku pamiega dienos miegelį, kai spėjam prieš pat parduotuvės užsidarymą papildyti savo maisto atsargas, nuvažiuojam į tame pat miestelyje esantį
kempingą . Labai tvarkingas, labai saugus, graži gamta, bet ir pats brangiausias iš visų lankytų per šitą kelionę. Atvažiuojam su lietum, pliaupia kaip duše, paskui ir griaudėti bei žaibuoti pradeda. Kalnų oras, toks (ne)pažįstamas... Visą naktį lyja ir griaudžia.
Penktadienis. Septinta kelionės diena.
Paskutinė mūsų diena Čekijoje. Planas -
Božkovo dolomitiniai urvai. Važiuojam tokiais kalnų keliais ir serpantinais, kad net galva sukasi. Ir dar tokiais kaimų kaimelių siauručiais keliais, kad aš ne vieną kartą pagalvoju, ar tikrai tas mūsų TomTomas (GPS navigacinė sistema) teisingą kelią rodo. Galiausiai atvykstam į Bozkov'o miestelį, jis toks nedidelis bažnytkaimis. Randam vienintelę stovėjimo aikštelę, kurioje mums parodo sukryžiuotas rankas - suprask, vietų nėra, o dar kemperiui! Sukam ratais po miestuką, o parkuotis nėra kur, nors tu ką! Galiausiai priglaudžiam savo namuką ant ratų pusiau aikštelėj pusiau ant žolytės ir išeinam ieškot urvų. Aš labiausiai nori pamatyti tokius didelius stalaktitinius urvus, bet spėju, kad šitie bus gerokai kuklesni. Iki ekskursijos pradžios tenka palaukti, tad Vilius užsimano suvenyro - šikšnosparnio :) Toks guminis su virvelėm, atrodo poklaikiai, bet tik suaugusiems. Pati tinkamiausia dovana iš požeminių urvų :)
Urvai ypatingai nesužavi, bet vis tiek įdomu. Yra ir labai įspūdingų vietų. Pati pačiausia - požeminis ežeras. Tokio skaidrumo vandens nesu mačiusi (na, gal tik švarioj stiklinėj :)). Tiesa, temperatūrų skirtumai įspūdingi: urvuose apie +10, vanduo apie +7, o virš žemės - kokie +25. Išlindus į saulės šviesą - karšta lyg pirty :)
Vėl spėjam prieš uždarymą apsipirkti maisto parduotuvėj, kur Vilius įsijaučia į pirkėjo vaidmenį ir krauna viską ką randa (o aš einu iš paskos ir kraunu atgal į lentynas :)). Apskritai kelionėje su kiekviena diena vis sunkiau susitarti su Vilium. Penki suaugę ir vienas vaikas prie gero nepriveda :) Jei vienas sako "ne", tai eina pas kitą, kol randa, kas patenkins jo norą/prašymą. Nerimavau, kad viena likus su juo nebesusišnekėsiu...
Judam toliau, jau link Lenkijos. Kelionė baigiasi, dabar tik dvi dienos ant ratų, dar dar dar dar....
Su viltimi grįžti mojuojam Čekijos kalnam jau nuo lenkiško plento, ir akylai ieškom kempingo. Randam! Džiaugiamės, nes pakeliui jokių ženklų nebuvo. Jis tuščias - anei kemperio, anei palapinės. Atrodo, lyg dar nebūtų atsidaręs, bet kavinė veikia, žmonės šurmuliuoja, vaikų žaidimų aikštelė ir sporto aikštynai tokie pritrenkiantys, kad bandom laimę. Valio - galim nakvoti. Tik dušai neveikia... Vakaras puikus, ramus, bet dar prieš sumingant tolumoje nuo gražiųjų kalnų atrieda atidunda audra, tad susinešam viską saugiai į vidų. O naktį negaliu bluosto sudėti, - klausau griaustinio, markstausi nuo žaibų liūties ir baiminuosi, kad žaibas netrenktų į tą gražų didelį medį, po kuriuo pasistatėm kemperį (nes aš labai taip norėjau!)... Nors iš tiesų, tai audrų aš nebijau, tikrai tikrai :)
Šeštadienis. Aštunta kelionės diena.
Rytą žemė pažliugus. Greitai pusryčiaujam ir ruošiamės į kelią, - laukia Lenkijos keliai, tikslas - Varšuva. Bet planus tenka koreguoti. Mes užstrigom!!! Kemperis pasmego ir neišvažiuoja iš aikštelės. Kempingo šeimininkas vairuoja 4x4 džipą. Tuoj puola mums padėti: prikabina virvę, vyrai sėda už vairų ir ..... virvė trūksta! Geražirdis lenkas virvę suriša ir bando dar kartą, rezultatas toks pat. Jis išeina. Kadangi nemoka kitaip nei lenkiškai, o mes nemokam lenkiškai, nežinom, ar jis ieško geresnės/ kitos virvės, ar tiesiog paliko mus kapstytis vienus. Aš bandau bent kuo pagelbėt ir einu prašyt pagalbos susirinkusių kokiam tai sporto renginiui jaunuolių. Jie sutinka padėti ir net būti aptaškyti purvais :) Kemperis pajuda iš vietos ir ... vėl užstringa... Jaunuoliai pasišalina tarpusavy kalbėdami, kad "tolko traktor....". Hmm..... Grįžta geraširdis kempingo šeimininkas, nešinas vieline virve. Atrodo rimtai, bet ir grėsmingai, nes virvė trumpoka, ką ten - labai trumpa. Džipas tempia, kasasi visais keturiais ratais, taškosi purvais, bet galiausiai ištempia mūsų namuką ant tvirtesnės žemės. Vaizdas vertas filmuko, bet kameros niekas neturi :) Dar kelias dienas po to Viliaus žaidimuose vyravo užstrigusių ir tempiamų mašinų tematika :)
Dienos pradžia įspūdinga! Geraširdis lenkas gauna dovanų lietuviško šokolado :), ir padėkoja itališkai (!!!!), - pasirodo, jis manė, jog mes italai! :D
Nors ir vėliau nei planuota, bet išjudam Varšuvos link. Visa diena kelyje, dar dar dar...
Vakare pasiekiam tą patį kempingą, kaip ir važiuojant į priekį. Šį kartą be gamtos jėgų įsikišimo (jei neminėti rytinių pasikapstymų po purvynus). Ir vėl gauname paskutinę laisvą vietą, iš tiesų kempingas atrodo tiesiog kimšte prikimštas. Tai mūsų paskutinė naktis kemperyje. Ryt miegosim namuose...
Sekmadienis. Devinta kelionės diena.
Tikslas - namai. Visi nusiteikę ilgam dar dar dar :)
Kažkur stojam, gaminam valgyt, aš "ganau" Vilių, tada vėl važiuojam. Vairuoja tai sesė, tai tėtis, jie vis nepasidalina vairo :) Mums belieka tik klausytis (nes žiūrėt neleidžia :)) Viliaus žiūrimo filmuko apie pingvinuką Lolo (kokį 101 kartą), arba bandyti grožėtis vaizdu pro langą. Nors man Lenkijoj negražu. O kai įvažiuojam į Lietuvą, staiga taip gražu tampa! Kad negaliu akių atplėšt nuo langų.
Paskutinė diena jau įprastos rutinos: važiuojam, sustojam pailsėti, pavalgom, Vilius žaidžia mašinom, dėlioja dėliones, žiūri filmukus, paskui miega pietų miegą, aš jam tradiciškai skaitau knygą prieš miegą (visą kelionę vieną ir tą pačią apie skruzdėlytę Birutę :)), aš saugau jo ramų miegą, mama bando mane iškrapštyti į priekį, aš užsispyrusi neinu :), tada Vilius keliasi, sėda ant puodo, stojam pailsėti, valgom ar perkandam, prasivaikštom, vėl važiuojam, Vilius sėdasi į priekį ant kelių šturmanui, prisisega bendru diržu. Žinau, kad nelabai saugu ir ne visai pagal taisykles, bet ten jis išsėdi bent valandą ir jam TAIP viskas įdomu, nes priekyje taip puikiai viskas matyti! Ir net pasirepetuoti judesiai, jeigu pasirodytų policija, jam tokie linksmi ir smagūs :)
Galiausiai namai. Mes grįžom. Pavargę ir pilni pilni. Bent jau aš. Tokia pilna, kad išsilieti sugebėjau tik po mėnesio :)
Dar keletas faktų apie kelionę:
* maršrutas: Panevėžys-Varšuva(čia tik miegojom)-Trutnov(CZ)-Adršpach-Spindleruv Mlyn-Bozkov-Jewar (PL)(miegam)-Varšuva(miegam)-Panevėžys. Kilometrų tikslaus skaičiaus nežinau, nes už vairo nesėdėjau, ir šturmanu nebuvau, šįkart buvau tik keleivė :)
* galima keliauti ir greičiau, t.y. galima vairuoti naktį, bet kitiems miegoti važiuojant sunkoka, krato, Lenkijoj - žiauriai, Čekijos kalnų keliuose - taip pat. O ir vairuotojas tuomet iškrenta iš bendro ritmo. Mes pasirinkom nuosaikų, žmogišką vairavimą - važiuojam, bet pailsim, miegam kemperiui stovint.
* aplankytos vietos: Adršpach uolų parkas, Spindleruv Mlyn kalnų kurortas ir Medvedin kalnas bei Elbės ištakos, Bozkov dolomitų urvai.
* nakvota 5 tikrai geruose kempinguose, vienas - šiaip sau (čia tas Lenkijoj, kur užstrigom :)). Kempingų Čekijoje aprašymus galite rasti čia
http://www.czech-camping.com/
