Stebėtoja ir rašinėtoja

Šįryt užsukau į kavinę, tiesiog nusipirkti rytinės kavos. Kol laukiau savojo puodelio supratau, kad štai tai ir yra situacija, kuri mane įkvepia rašyti! Apytuštė kavinė, foninė muzika, kavinė paprasta, jauki, be jokių šik, tokia kaip-namie (alia Coffee Inn). Kompiuterio ekranas priešais, didelis puodelis kavos su pienu ir centrinės miesto gatvės vaizdas už lango. O aš tik stebėtoja, gyvenimų, kurie praeina ar prabėga pro šalį, po vieną, poromis ar kompanijomis. O mano darbas tik pagauti momento nuotaiką, surasti jai tinkamiausius žodžius ir suguldyti raidėmis. 

Kažkada turėjau darbelio namuose, tokio, kuris visai nesusijęs su mano kasdieniniu darbu biure. Pasiėmiau mamadienį, vaikus palikau auklei ir pasiėmusi nešiojamą kompiuterį išėjau dirbti į kavinę. Prasėdėjau kokias 3 valandas naršydama ir ieškodama informacijos, klijuodama mintis į sakinius, gludindama galūnes ir stilių. Praleidau beveik pusė darbo dienos ant vieno minkštasuolio su vienu puodeliu latte, bet tai buvo taip smagu ir pačiai netikėtai - produktyvu. Patyriau tėkmės (flow) būseną. Neapsakomai džiaugiausi ir didžiavausi savimi :) 

Tada pagalvojau, kad norėčiau būti galbūt rašytoja, ar kokia tekstų kūrėja ar kažkaip kitaip dirbti su žodžiais ir tekstu, kad galėčiau taip eiti per jaukiausias kavines ir įsitaisiusi tolimiausiam kampe stebėti kitus, pati likdama šešėlyje. Stebėtoja ir rašinėtoja - štai mano mėgstamiausia veikla* :)

Prieš pora dienų baigiau skaityti naują knygą - lietuvių autorės Linos Ever meilės romaną "Objektyve meilė". Labiausiai mane ji sudomino ne dėl paties romano (meilės romanai niekada nebuvo mano norimų įsigyti sąraše), o dėl pačios rašytojos. Skaičiau apie ją poroje žurnalų, ir tai, kaip ji atėjo iki rašymo ir kaip ji rašo/kuria man buvo labai artima. Paprastu pasakojimu apie savo kasdienybę ji įkūnijo mano svajonę - gyventi laisvėje nuo tradicinio darbo grafiko (8-17val....), rašyti, dalintis savo įžvalgomis su kitais, kūrybiškai laviruoti tarp kasdienybės užduočių ir kūrybinių idėjų įgyvendinimo. 

O romanas "Objektyve meilė" - labai smagus. Tikrai įtraukiantis ir nepaleidžiantis iki paskutinio puslapio. Aš nesu meilės romanų gerbėja, man gal per daug juose to saldumo, tačiau šį kartą visai puikiai jį suskaičiau. Ir tikrai pritariu anotacijai ant viršelio: "Pasiimkite laisvadienį." Kai pradėsite skaityti, negalėsite padėti knygos į šalį :)

* - Mėgstamiausios veiklos paieškos prasidėjo Ilzės Butkutės dirbtuvėse PPDŽ (Protingi pinigai doriems žmonėms), kur nagrinėjome savo nuostatas į mėgstamą veiklą (darbą), į pinigus, jų uždirbimą, išleidimą ir santaupas, investicijas ir dovanojimą. Taigi, pirmoji užduotis ir buvo - nusakyti, ką dažniausia kalbu ar galvoju apie savo mėgstamą veiklą. O norint ją identifikuoti kartais tenka paplušėti :) Kadangi savąją įvardinau kaip rašymą, tai išsikėliau pati sau užduotį - rašyti, kasdien, ir taip devynias savaites! Iššūkis! Patikėkit :) Bandysiu įgyvendinti šį eksperimentą, su trupinėliu tikėjimo, kad kažkas mano gyvenime pasikeis. Ačiū, sėkmės ir užsispyrimo man prireiks :)

Palaikomoji literatūra :)

Ką tik užverčiau paskutinį puslapį "Multiple blessings. Surviving to Thriving with Twins and Sextuplets". Skaičiau ilgai, vis priešokiais. Tarpe dar spėjau paskaityti ir kitų knygų. Bet šita knyga man buvo kaip kokia palaikomoji literatūra :) Skaityti apie tai,kaip šeima ryžosi gimdyti ir auginti šešetuką jau turėdama 3 metų dvynes, tikrai įdomu. Mamos pasidalinimai atviri ir nuoširdūs, dažniausiai įkvepia, kartais nustebina, kartais sugraudina. Jei auginčiau visų po vieną, gal ne visada suprasčiau jos mintis. Bet dabar (nors du ir nėra šeši) tikrai patirčių ir minčių artumas akivaizdus. Tad kai matai, kad "išgyveno" ji, supranti, kad niekur nedingsi, išgyvensi ir pati :)

Iš tiesų dar buvo labai įdomu skaityti apie šią šeimą, apie jų ypatingos šeimos atsiradimo pradžią. Mat apie juos aš sužinojau iš mamos, kai kažkada prieš kelis metus lankiausi pas ją. Mama parodė man realybės šou apie šią šeimą, ir aš užsikabinau, man labai įdomu buvo stebėti, kaip tėvai susitvarko su aštuoniais mažais vaikais, kokius metodus naudoja disciplinai, auklėjimui, kaip bendrauja tarpusavyje. Tai vat, tas tėvų bendravimas ir buvo toks sakyčiau keistokas. Mama Kate labai jau valdinga ir kiek isteriška moteris. Šiandien jie jau išsiskyrę... Realybės šou kurį laiką rodė ir tai, kaip ji viena tvarkėsi su visais aštuoniais, aišku, jau kiek paaugusiais. O knygoje tėvų santykiai dar labai šilti, artimi, vienas kitą palaikantys, besiaukojantys.  Panašu, kad mamai galvą susuko žinomumas ir didelis populiarumas (vienu metu jie buvo itin populiarūs JAV).  

Kai buvo sunkus laikas, kai trūko pinigų, rankų, šeima laikėsi tvirtai, o kai gyvenimas pagerėjo, vaikai paaugo, atsirado dingsčių nesantarvei. Lengva melstis, kai esi bėdoje, o kai viskas gerai, tai ir nematai reikalo į Dievą gręžtis. O matyt reikėtų... Bent jau padėkoti už praėjusią dieną ;)

Dar vienas šios knygos momentas - tai savanorių vaidmuo šios šeimos gyvenime. Aš vis galvodavau, kaip jie susitvarkė su šešiais mažuliukais kūdikiais, juk gimė neišnešioti. Tai pasirodo, kasdien pas juos ateidavo savanoriai - žmonės iš bendruomenės, tie, kurie galėjo ateiti tą valandą, tam konkrečiam maitinimui, arba keliom valandom. Ir taip kasdien ateidavo nauji ar tie patys žmonės ir namai kasdien buvo pilni beveik nepažįstamų žmonių. O namas tai nelabai didelis. Ir taip kasdien: 6 kūdikiai, 2 trimetės, šniūrai savanorių, tėtis bedarbis ir mama, besistengianti suvaldyti visą tą chaosą. Patikėkite, mane tai labai įkvėpdavo šios knygos pasiskaitymai naujos dienos žygiams ;)           

"Emociškai sveiki dvyniai"

Turiu kokias 6 knygas apie dvynių auginimą, beveik visas esu perskaičiusi. Visos įdomios, naudingos, bet ne viena nebuvo tokia, kad skaityčiau ir norėčiau pasibraukti beveik kiekvieną sakinį :) O šita buvo tokia. 

Joan Friedman "Emotionally healthy twins. A new philosophy for parenting two unique children". 

Jei labai trumpai, tai knyga apie tai, kaip užauginti emociškai sveikus dvynius. Knygą parašė JAV psichoterapeutė dirbanti su dvyniais ar dvynių tėvais, pati esanti viena iš identiškų dvynių bei auginanti dvynius berniukus bei dar 3 vaikus. Visa ši autorės patirtis man labai imponavo, nors užsisakydama šią knygą viso to dar nežinojau ir labai daug iš jos nesitikėjau. Autorė daug rašo apie "dvynių mistinį ryšį" ir atskleidžia, kaip tikėjimas juo gali apsunkinti vaikų gyvenimą, draugystes, tarpusavio santykius. Aš labai pritariu autorės požiūriui į dvynius - tėvai ir kiti žmonės dvynius turi priimti kaip du atskirus vaikus, kurie tiesiog gimė tuo pačiu metu tiems patiems tėvams :)  Ir tai nėra vien patarimai rengti dvynius skirtingai ar parinkti jiems tikrai skirtingus vardus, bet dvynių priėmimas kaip dviejų individualių asmenų gali pareikalauti ir rimtesnių sprendimų bei tėvų vidinių nuostatų ir požiūrio į dvynius ir jų santykius pakeitimo. Kadangi knyga man tikrai patiko, noriu pasidalinti detaliau tuo, ką sužinojau.

>>>

Dvynių mistinis ryšys

Kodėl žmonės tiki, jog dvynius sieja mistinis, ypatingas ryšys? Pati idėja turėti savo dublį, kitą - kuris labai panašus į mane, yra labai patraukianti, nes ji sukelia ilgesį turėti ypatingai artimą, visą gyvenimą lydintį žmogų, kuris pilnai mus supranta. Turėdami tokį partnerį mes jaučiame, jog niekada nesijaustume palikti ar vieniši. Ir žmonės projektuoja, perkelia šį ilgesį į dvynių ryšį ir mato juos besidžiaugiančius idealizuojamu ryšiu. Dvyniai iš tiesų gali būti vienas kito draugas ir geriausias kompanionas visą gyvenimą, ir gali patenkinti nemažai emocinių viens kito poreikių, tačiau negalima iš jų tikėtis telepatinio ryšio galių ar gyvenimo jų susikurtame fantastiškame gyvenime. 

7 dvynių auginimo principai, kurie turėtų pagelbėti tėvams užauginti laimingus, save realizuojančius ir du unikalius asmenis:

1) Galvokite apie savo dvynius kaip apie du unikalius asmenis. Kurkite su dvyniais santykį kaip su dviems atskirais individais, o ne kaip su "dvyniais". Nes jei visuomet jie jums bus "dvyniai", tuomet ir jie savo santykį su pasauliu kurs kaip dvyniais - rinkinys iš dviejų, bet ne kiekvienas atskirai. Pradėkite taip galvoti jau kai laukiatės. Ir stenkitės tai daryti visuomet. Tai sukuria skirtingą požiūrį ir minčių modelį. 

Tai paskaičiusi aš susimąsčiau, kad labai dažnai apie dvynius kalbu sakydama "broliai". Tad ėmiau save kontroliuoti ir stengiuosi dabar įvardinti juos vardais, arba kai kalbu vienam apie kitą, tai stengiuosi sakyti ne "kur brolis?", o "kur Tautvydas ar Karolis" . Prisipažinsiu - tikrai reikia savikontrolės norint išlaikyti tą požiūrį. 

2) Nusiteikite, jog jausite skirtingus jausmus kiekvienam vaikui. Tėvai, turintys daugiau vaikų jaučiasi kalti, jei jų jausmai vaikams ne vienodi. Dvynių tėvai tokios kaltės dažnai jaučia dar daugiau. Tačiau tai, jog jūs jaučiatės skirtingai reaguodami į savo vaikų elgesį ir jų asmenybes tik reiškia, jog jūs priimate juos kaip skirtingas asmenybes. Tai, jog jūs sąmoningai suvokiate savo skirtingus jausmus skirtingiems vaikams, padės jums normalizuoti tuos jausmus ir priimti juos kaip dvynių auginimo faktą. 

3) Suteikite kiekvienam vaikui pastovų išskirtinį laiką su jumis. Vaikams reikalingas toks laikas tam, kad užmegztų tinkamą ryšį su jumis. Pradėkite nuo kūdikystės ir tęskite tiek ilgai, kiek vaikai norės su jumis dviese kur nors eiti ar ką nors veikti ;)  

Pasidalinsiu, kad ir aš tai praktikuoju. Kai mažiukai buvo iki metukų, kažkaip pavykdavo dažniau ištrūkti tai su vienu, tai su kitu. Labai reguliaraus grafiko neturėjau, bet kas savaitę bent kartelis pavykdavo. Kurį laiką buvo štilis šioje srityje, bet dabar ir vėl ėmiausi veiksmų :)  Pakeičiau mažųjų mokyklėlės lankymą - dabar eisime vieną savaitę su vienu iš dvynių, kitą savaitę - su kitu. Dar atitinkamai keliausim į baseiną - tai su vienu, tai su kitu. ( Ir visame šitame grafike reikia dar įterpti išskirtinį Viliaus laiką dviese ir dar labai norėtųsi išskirtinio laiko su savim, bent retkarčiais ;)). 

4) Nesistenkite suteikti "teisingą ir lygią" vaikystę dvyniams. Tėvai dažnai labai stengiasi sukurti lygias ir teisingas sąlygas savo dvyniams, tačiau iš tiesų ką turėtų tėvai padaryti , tai išmokyti vaikus prisitaikyti arba įveikti nelygias ar neteisingas aplinkybes. Išmokimas susidoroti su nevienodomis ir nelygiomis aplinkybėmis yra labai svarbi ir neišvengiama emocinė užduotis vaikams. Kurdami kiek įmanoma lygias ir teisingas sąlygas tėvai daro meškos paslaugą, nes taip kuria dvyniams  melagingą įspūdį apie gyvenimą ir juos pačius. Gyvenimas nėra teisingas, ir dvyniai nėra lygūs. 

5) Nelyginkite dvynių vieno su kitu, kiekvienas iš jų eina savo unikaliu gyvenimo keliu. Dvyniai pradeda gyvenimą tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, bet tai nereiškia, kad jie eina ta pačia kryptimi. Dažnai tėvai mano, kad elgiasi tinkamai, kai išryškina kiekvieno vaiko stipriąją pusę, pvz. Laura yra sportiškoji dvynė, o Lina - moksliukė. Tačiau toks aprašymas yra taip pat lyginimas, etiketė vis tiek prilimpa. Vaikai nori, kad jų tėvai tiesiog žinotų, pažintų, kokie jie (vaikai) yra, o ne kaip jie atrodo lyginant su broliu ar seserim. Kaip dvynių tėvai turime labai pasistengti, kad neskatintume vaikų palyginimo ir etikečių klijavimo siekiant apibūdinti vaikus. Turime gerbti tai, jog vaikai nuolat auga ir keičiasi, ir vystosi jiems būdingu unikaliu būdu. 

Šita dalis labai sunki. Nelyginti. Jei pati kartais ir nelyginu, kaip vieną ar kitą dalyką daro dvyniai, tai kiti žmonės labai linkę klausinėti ir lyginti, - kuris pirmas gimė, kuris pirmas pradėjo vaikščioti, kuriam dantys pirmam pradėjo dygti, ir t.t. O kartais man sunku palyginti :)  Aš pavyzdžiui nežinau, kuris iš jų smarkesnis ar kuris labiau vadovaujantis. Nes abu smarkūs ir abu vadovauja, tik vienas vienaip, kitas kitaip :)  Todėl man tikrai kartais būna lengviau nelyginti, o tiesiog papasakoti apie juos, vienas yra štai toks, o kitas štai va toks! ;)

6) Paskatinkite dvynius užmegzti ir puoselėti savo atskiras draugystes ir interesus. Kaip tėvai turime užtikrinti, kad abu vaikai turi pakankamai galimybių užmegzti ryšius su kitais vaikais, susirasti draugų, vystyti savo interesus atskirai nuo brolio ar sesers dvynio. Tokias galimybes reikia pradėti jau nuo labai ankstyvo amžiaus. 

7) Neleiskite, kad jūsų dvyniai taptų vienas kito nuolatiniu kompanionu ar surogatiniu tėvu. Dvynių tėvams kartais gali būti labai patogu, kad jų dvyniai atrodo natūraliai nori būti tik dviese, leisti laiką kartu ir rūpintis vienas kitu. Ir vienas iš dvynių gali perimti vieno iš tėvų vaidmenį, pasirūpindamas kito emociniais poreikiais. Tačiau kai pernelyg didelis bendrumas atskiria dvynius nuo tėvų ir kitų asmenų, dvyniai neišmoksta bendrauti jų amžių atitinkančiu būdu. Viena iš didesnių grėsmių to, kad dvyniai gali perimti tėvų vaidmenis, yra jog jie suformuoja labai stiprų poreikį išlaikyti emocinę pusiausvyrą, t.y. nei vienas iš dvynių nenori sugadinti to artimo ryšio todėl atsisako, neigia savo jausmus, nesiima atskirų nuo kito dvynio veiklų, bijodamas jį nuliūdinti. Ne broliai/seserys, o tėvai turėtų atlikti tokias funkcijas kaip nedalomo dėmesio skyrimas, vadovavimas ir patarimai, emocinis palaikymas. 

Prisipažinsiu, šitas klausimas man kartais iškyla kasdienybėje. Dažniausiai, kai vienas iš dvynių, griežčiau subartas (kai lenda, kur negalima...) pradeda verkti ir eina ieškoti paguodos, kitas atskuba paglostyti, atneša soskę... Tada žiūriu ir galvoju, kad oi oi , negerai, tai mano darbas - mama turi paguosti, bet kaip paguosi, kai tik prieš kelias sekundes barei... Galvosūkiai, ne kitaip.

O čia mano mažieji dvyniai prie savo pirmųjų gimtadienio tortų su viena žvakute :)

ir štai taip tortas "patinka" Karoliui....

... ir štai va kaip patinka Tautvydui :)

<<<

Bus daugiau.

     

      

Prisikaupė

Prisikaupė. Perskaitytų, bet neaprašytų knygų. Net visos 3 :):)

Pirmoji eilėje, jau tikriausiai spėjusi iš naujo apdulkėti lentynoje, tai Nijolės Kliukaitės "Bitė". Ji pas mane laukiančiųjų lentynoje stumdėsi jau senokai, labai senokai. O toj lentynoj ji atsirado, beje, tik žiurkelių dėka, tik jų. Kitaip tikriausiai, niekada nebūčiau tokios knygos į rankas paėmusi... O knyga visai gera. Man patiko. Skaičiau ir buvo kartais nuostabu, kad man įdomu ją skaityti! :) Iš tiesų, tai baisus ir visai niekuo nepagrįstas biografinės lietuvių literatūros nurašymas.... Bet reabilitacija galima sakyti pavyko :) Man buvo įdomu sužinoti daugiau apie šią istorinę visuomenės veikėją, bent kažkiek pažinti ją kaip žmogų, moterį, o tuo pačiu praplėčiau savo istorines žinias apie Lietuvą. Vien tik pliusai, ne kitaip ;)

Nors neslėpsiu, buvo vietų, kai kiek užknisdavo ir darydavosi nuobodu, tačiau tikrai ne tiek, kad nesusiimčiau ir mesčiau knygą per petį. Tad tikrai rekomenduotina, kai norisi ko nors kitokio, šiek tiek nutolusio nuo grožinės literatūros ir dar plius lietuviško.

O po to sekė "Dvidešimt metų, du žmonės, viena diena" (David N

icholls). Ji mano lentynose atsirado todėl, kad perskaičiau teigiamą atsiliepimą vienos mūsų vietinės reikšmės žvaigždutės kažkuriame nereikšmingame žurnale :) Taip kažkaip labai subjektyviai ir be didelių galvojimų ją įsigijau ir ilgai nelaukus perskaičiau. Taigi, mano vertinimai: 7/10.

Iš principo, patiko, tačiau pradžioje reikėjo kurį laiką reikėjo versti save šnarinti puslapius. Neužkabino taip iš karto ir iki paskutinio puslapio. Nors romano sandara įdomi: ta pati metų diena tik vis kitais metais. Ir aprašoma, ką tą dieną veikia ir kaip jaučiasi tie patys du veikėjai, - jis ir ji. Viena aišku nuo pat pradžių: šie du veikėjai turi būti drauge, tačiau tikriausiai tik jie vieni to nesupranta (arba ko tai laužosi...). Tačiau jie pasirenka kankinti save, vienas kitą ir, kas baisiausia, - kitus žmones, kurie juos myli ilgus metus...

Kas man patiko: ogi, kad per tuos dvidešimt metų veikėjų gyvenimai banguoja, siūbuoja, kai vienam sekasi ir jis ant aukščiausios bangos keteros, kitas - visiškoj duobėj ir sąstingy, o žiūrėk, po kelių metų - banga juos nuneša tolyn: vieną pakelia, kitą nuleidžia žemiau nei jis galėtų įsivaizduoti, o po metų kitų - ir vėl iš pradžių... O nepatiko - pabaiga. Iš tiesų, kaip kokiam eiliniam seriale... Taigi, visai malonus, nesunkus skaitalas vakarais prieš miegą ;)

O tada, o TADA - į mano rankas atėjo mano mylima Herbjorg Wassmo ir jos paskutinis romanas "Šimto metų istorija". Oooo! Labai laukiau to skaitymo, to proceso, nes aš paprastai tiesiog mėgaujuosi skaitydama jos romanus, ir nesistengiu perskaityti ų greitai. Ir deja, jau baigėsi... Taip norėtųsi pratęsti, bet nebeturiu neskaitytų šios rašytojos knygų, išskyrus "Stiklinė pieno", bet prie šios rankos niekaip nedrįsta liestis, tik prie viršelio, spėju, kad ne veltui........

Šimtas metų. 3 arba beveik 4 moterų gyvenimo istorijos. Atšiaurioji šiaurė. Sunkūs moterų likimai, darbai, vaikai, vaikai, vaikai.... Ir tų moterų stiprybė, smegenis spaudžiantys išgyvenimai ir vis tiek išorinė ramybė, rimtis, išdidumas... Man tokie gražūs tie moterų gyvenimų aprašymai, įvykiai, faktai, ir labiausiai - mintys, jausmai, pasilikti tik sau ir gal kartais - savo sielos draugui... Tiesiog nardžiau tuose pasakojimuose, aprašymuose, sakiniuose, žodžiuose ir nutylėjimuose.

Mane nustebino ir savotiškai pradžiugino, jog autorė autobiografiniame romane įtraukė ir savo kitų romanų veikėjus. Čia "apsilanko" Benjaminas Grionelvas, paminima jo dukra Karna ir pati Dina! Šiek tiek siurealistiška, bet tuo pačiu - taip sava ir pažįstama. Aš nudžiugau, lyg nežinomam mieste būčiau sutikusi seną pažįstamą ... :)

Čia šviesos nedaug, bet nėra ir to purvo, tragedijos šešėlio bei nevilties kaip Toros trilogijoj ar toje pačioje Dinos istorijoje.

Labai, labai gerai buvo, kol skaičiau. Ir dabar sėdžiu tuščiom rankom, nežinodama ką į jas paimti ...

Paskutinė Toros knyga

Galiausiai! Galiausiai perskaičiau trečiąją Toros trilogijos dalį - "Beodis dangus". Kai istorijos sekimas išsitęsia į trejus metus, nėra taip jau paprasta prisiminti visus niuansus ir herojės sielos virptelėjimus. O jų tose knygose nemažai.

Taigi, trečioji knyga. Taip, man ji patiko. Šiek tiek netikėtai sau pačiai, gana gerai pamenu, kas vyko kitose dvejose knygose. Tad skaityti trečiąją didelio pasirengimo nereikėjo. Tik reikia pripažinti, kad kažkokio didelio susižavėjimo kaip ir neišgyvenau. Nors siužeto linija intriguojanti, ir man patiko tai, kaip klostosi įvykiai, kaip keičiasi Tora, kaip ji reaguoja į gyvenimo faktus, kurie beveik išvien jai yra iššūkiai. Patiko ir tai, kaip autorė kuria psichologinį Toros paveikslą, kokias psichologines priemones ji "parenka", kai merginai tenka susidoroti su tikrai sudėtingais gyvenimo įvykiais ir išgyvenimais. Na, psichinės sveikatos ten nėra labai daug, bet bandymai kovoti už save ir savo sielos ramybę pasireiškia, ir tai džiugina, mane kaip skaitytoją :)

Nors visos trys knygos gana niūros su mažai viltį teikiančių spindulėlių, trečiosios knygos pabaiga kažkaip mane nuteikė viltingai. Panašu, kad išlaviruos Tora savo gyvenimo vingiuose ir užkaboriuose, jei tik dar kas nors jos nesulaužys...

Pasiruošę ar ne,jie ateina :)

Kai po žinios, jog laukiuosi iš karto dviejų, praėjo šokas ir proto sąstingis, mano galvoje ėmė kilti begalės klausimų: kaip juos išnešioti iki galo (ir kas yra tas optimalus terminas?)?; kaip reikės susitvarkyti iš karto su dviem naujagimiai, kūdikiais, metinukais;? kaip paruošti Vilių tokiam dvigubam "nuvertimui nuo sosto"?; kokių daiktų mums tikrai reikės, o be ko mes galėsime tikrai apsieiti?; kokios pagalbos mums tikrai reikės, o ką mes galime bandyti atlikti savo jėgomis? Ir taip toliau, ir pan. Labiausiai tuo metu man norėjosi pasikalbėti su kokia mama, kuri augina dvynius, ir paklausti tūkstančio ir vieno klausimo apie .... viską, bet labiausiai norėjosi, kad kas nors atneštų man sąrašą, kaip reikės tvarkyti praktinius dalykus ir buitį! Šiek tiek panaršius internete, supratau, kad nelabai ką randu. Tuo

met galiausiai aplankė paprasta mintis, kad gi galiu rasti knygų apie dvynių auginimą! Kodėl iš karto apie tai nepagalvojau, nežinau, matyt, tikrai buvo proto sąstingis apėmęs...

Užsisakiau iš karto 3 :)

"Ready or not... Here we come. The real experts' guide to the First year with Twins", Elizabeth Lyons

"Juggling twins. The best tips, tricks, and strategies from Pregnancy to the toddler year", Meghan Regan-Loomis

"Twinspiration. Real-life advice from pregnancy through the first year", Cheryl Lage

Iš recenzijų man labiausiai patiko ir labiausiai laukiau atvykstant trečiosios knygos, tačiau, kai pradėjau skaityti, tai supratau, kad ji visai nekabina... Jos taiklus pavadinimas ir gražus viršelis, bet turinys man pasirodė nuobodokas... Ji tikriausiai būtų tinkama būsimai mamai, kuri dar neturiu vaikų, nes labai išsamiai aprašyti įvairiausi daiktai, kurių gali prireikti arba neprireikti auginant vaikus. Bet kadangi aš jau turiu šiek tiek patirties, tai nemažai puslapių norėjosi tiesiog praversti... Tiesą sakant jos ir nepabaigiau. Ėmiausi kitos.

Kitas dvi perskaičiau daugiau mažiau išsamiai, praleisdama tik tas vietas, kurios man jau žinomos (kaip pvz. apie žindymo naudą) arba kurios tuo metu neatrodė aktualios.

Pirma išvada apie šias knygas: jos visos labai panašios. Visos aprašo daiktus, kurių gali prireikti ir kaip išsiversti neperkant visko "po du". Visos aprašo pirmuosius mėnesius namuose panašiai ir nurodo, kad jie bus vien tik apie kūdikių maitinimą, ir nieką daugiau!!! :) Jos visos šiek tiek pagąsdina, kad bus sunku, bet tuo pačiu išdėsto eilę patarimų, kaip bent kiek pasilengvinti sau gyvenimą. Svarbiausi patarimai - prašyti ir priimti bet kokią pagalbą, net siūloma dar prieš gimdymą susidaryti sąrašą galimų pagalbininkų, ir sudaryti grafiką, kada kurie ateis padėti ir kaip konkrečiai jie gelbės (tvarkys namus, padarys valgyti, pabendraus su vyresniu vaiku ir t.t.). Gal kiek netikėtas buvo patarimas neprašyti pagalbininkų, kad pabūtų su mažyliais, ypač pirmaisiais mėnesiais, o daugiau orientuoti jų pagalbą į kitus gyvenimo aspektus. Gal ir logiška...

Taip pat visos jos siūlo įvairių praktinių patarimų, kaip pvz., kaip eiti apsipirkti su dviem, kaip išsiruošti kur nors vienai su dviem kūdikiais, kaip pasiskirstyti priežiūros darbus ir laiką su vyru, kaip nepamiršti informacijos apie mažylių valgymo ir sisiojimo-kakojimo rezultatus pirmaisiais mėnesiais, ir t.t. Iš tiesų naudingos knygos!

O labiausiai man patiko pirmoji - Ready or not... here we come! Ji parašyta su sveiku humoro jausmu, kartais tikrai smagiai krizendavau skaitydama apie gal ir ne visai linksmas akimirkas :) Ji patiko dar ir dėl to, jog ją parašė mama, kuri laukėsi dvynių jau turėdama vieną vaiką, tai ir tie patarimai tokie šiek teik arčiau realybės. Berods, joje ir radau vieną iš man labiausiai patikusių minčių apie mamas, auginančias dvynius:

"Mamos, auginančios ne dvynius, labai sureikšmina kaip jos tai daro. Bet juos auginančios tiesiog tai daro. Ir svarbu, kad pasitelktum humoro jausmą taip dažnai, kaip gali. Ir susitelktum į vieną dieną tam kartui arba net į vieną valandą, ir ne daugiau. "

Visų surastų knygose naudingų patarimų dabar nerašysiu, manau, dar turėsiu laiko jais pasidalinti, gal ir su komentarais iš praktikos :)

O dabar TOP-10 patarimų, kaip išgyventi pirmuosius metus su dvyniais:

1. Nuolat sau primink, kad ateis laikas, kai tu ir vėl galėsi miegoti. Ir tu vėl galėsi mėgautis maistu, kai jis dar šiltas. Ir tu vėl persirengs savo pižamą anksčiau nei trečią valandą dienos.

2. Priimk tai, jog darysi klaidų. Pažadėk sau, kad darysi geriausia, ką gali, bet jei tai nesuveiks, tu sustosi, pergalvosi ir vėl bandysi. Bet bandysi ir darysi ką nors!

3. Pažadėk savo antrai pusei, kad dalinsiesi savo jausmais, gerais ir neigiamais, apie visą patirtį.

4. Suplanuok laiko sau kiekvieną dieną, nors ir dešimt minučių! Kai vaikai paaugs, tai galės būti ilgesnis laikas.

5. Nuolat sau primink, kokia palaiminta esi, net jei nemiegojai visą savaitę ar dvi nevalgei normalaus maisto. Prisimink, kad gali būti ir blogiau, tikrai gali!

6. Atrask humorą net ir visai nelinksmose situacijose. Kartais viskas, ką tu gali daryti, yra juoktis arba verkti, ir juoktis yra kur kas smagiau.

7. Jei tau reikia paverkti, verk. Kaip sakė viena dvynių mama: "Tikrai bus ašarų. Kartais verks vienas mažylis, kartais abu, o kartais mama, ir tai normalu."

8. Pasitikėk savimi ir savo intuicija nežiūrint į nieką. Tu buvai pasirinkta ne be priežasties.

9. Priimk kitų pagalbą, net jei tai būtų ir labai neįprasta tavo natūrai. Tu turėsi laiko atsidėkoti už kitų gerumą.

10. Turėk pakankamai atsargų šokolado ar bet ko kito, kas suteikia tau laimės :)

Beveik niekuo nesiskiria nuo patarimų tiesiog naujai iškeptai mamai, tikriausiai telieka padauginti iš dviejų... :)

Voverės poilsio stotelės

Užsisukau kaip voverė, įkišta rate. Atrodo, vat šitai pabaigsiu, ir tuomet bus ramesnis tas kasdienos ritmas. O tą "šitai" pabaigi, ir išlenda koks nors "o-dar-tai", ir vėl voverė rate. Kažkada prieš porą mėnesių su kolege dalinomės knygomis. Bet ne taip, kad užsiprašėm kokios nors konkrečios, o savo nuožiūra viena kitai parinkom iš savo asmeninių bibliotekų. Tai gavau iš jos knygą

"Atverk savo širdies duris (ir kiti budistų pasakojimai apie laimę) ", kurią parašė budistų vienuolis Ajahn Brahm. Man, kaip pradėjusiai domėtis joga, ir bebėgančiai voverės ratu, kaip tik TA knyga. Pastarąjį mėnesį ji ir buvo mano voveriško gyvenimo poilsio stotelės.

Knygoje surinkti 108 pasakojimai apie įvairius mūsų kūno ir sielos gyvenimo aspektus: tobulumą ir kaltę, meilę ir pasiaukojimą, baimę ir skausmą, pyktį ir atleidimą, laimės kūrimą, kritines problemas ir kilniaširdiškus sprendimus, išmintį ir vidinę tylą, protą ir realybę, vertybes ir dvasinį gyvenimą, laisvę ir nuolankumą, kančią ir išsivadavimą.

Jei reikėtų pasidalinti labiausiai patikusiomis vietomis, tektų perrašyti knygą į šitą postą :)

Geriau pacituosiu knygos pradžioje išsakytomis mintimis:

"Reikia tiesiog atsisėsti ir pasinerti į šią knygą. Skirti vieną valandą, vieną dieną ar penkiolika minučių - vienai istorijai. Išmintis slypi paprastume, didelė išmintis - šypsenoje, nieko neveikime ar arbatos puodelyje. <...> Knygoje pasakojamos istorijos yra paprastos ir linksmos, gilios ir išmintingos. Jos reikalingos kiekvienam kaip oras ar vandens gurkšnis. Istorijos pasakoja apie gyvates ir tigrus, politikus ir vienuolius, kalinius ir mokytojus, karalius ir ministrus. Tai istorijos, kurių herojais gali tapti kiekvienas iš mūsų - jei atversime savo širdį laimei."

Ir vis tiek pasidalinsiu viena ištrauka, apie laisvę :)

"Bet kuri vieta, kur jūs nenorite būti, kad ir kokia ji būtų patogi, jums bus kalėjimas. Tai ir yra tikroji žodžio "kalėjimas" reikšmė - padėtis, kurios jūs nenorite. <...> Kaip pabėgti tų savo gyvenimo kalėjimų? Labai paprastai. Tiesiog pakeiskite savo požiūrį - norėkite ten būti! <...> Pakeitę požiūrį į darbą, santykius ar sergantį kūną, sutikdami su tomis aplinkybėmis, o ne bodėdamiesi jomis, mes nebesijausime lyg kalėjime. Kai jauti pasitenkinimą būdamas čia ir dabar, tu esi laisvas. Laisvė yra pasitenkinimas buvimu ten, kur esi. Kalėjimas yra troškimas būti kur nors kitur. Laisvas pasaulis yra pasaulis, kuriame gyvena juo patenkintas žmogus. Tikroji laisvė yra laisvė nuo troškimų, ir niekada - troškimų laisvė."

apie laisvę

Prieraišios tėvystės centrui buvo prisižadėjusi Knygių klubo metu pasiruošti aptarti Adele Faber ir Elaine Mazlish knygą "Laisvi tėvai, laisvi vaikai". Šią knygą jau seniai rengiausiai skaityti, nes buvo ir įdomu, nes daug girdėta apie ją ir joje pristatomą požiūrį į vaikų auklėjimą ir santytį su vaikais. Taigi, reziumė: perskaičiau labai greitai, nes skaitosi lengvai, autorių mintys ir pasakojimas įtraukia ir sudomina. Tikrai turėtų būti įdomu ir naudinga visiems, turintiems vaikų ir norintiems juos auklėti sąmoningai. Man tikrai patiko faktas, jog knygoje ne tik pateikiami požiūris ir bendravimo/santykio principai, bet ir labai konkretūs pavyzdžiai, ką daryti ar ko nedaryti konkrečiose situacijose ar ką sakyti ir kaip sakyti kitose konkrečiose situacijose. Ir dar man patiko, kad visi siūlymai ir lieka siūlymais be rekomendacijom, t.y. knygoje nejaučiau primygtinio spaudimo jau nuo šiandien keisti savo elgesį su vaiku, nes ligšiolinis buvo netinkamas, o vat jau knygoje pateiktas - TAS teisingasis. Teisingo auklėjimo sąvokos šioje knygoje iš viso nėra, kas vienareikšmiškai džiugino. Vis tik, ne visi principai man buvo visai aiškūs, kai kur išlysdavo tokie pasakymai, kaip jūs turite suteikti vaikam tą ir aną!!

Tačiau, vienareikšmiškai knyga daro poveikį: pajaučiau, jog ėmiau naudoti kai kuriuos principus su Viliumi, ir kas neįtikėtina - veikia! :) O labiausiai paveikė dalis apie tėvus ir jų laisvę spręsti, leisti sau jausti tuos jausmus, kurie kyla, turėti teisę į laiką sau ir t.t. Tikriausiai šios knygos įtakota galiausiai ryžausi susirasti valandinę auklytę ir išeiti į jogą :)

Trumpa knygos požiūrio ir esminių principų apžvalga:

I DALIS. Vaikai – tai žmonės

JAUSMAI. Vaikai jaučia tai, ką jaučia.

a) Neneikite to

b) Nekovokite su jų jausmais

c) Priimkite juos

d) Leiskite vaikams jausti

e) Būkite šalia

• - Visi jausmai yra priimtini, tik veiksmai – ribotini.
• - Kol vaikas neišreikš skaudžių jausmų, kol niekas jų neišklausys ir nepriims, jis negalės keistis ir judėti pirmyn.
• - Jausmai – tai faktai. Jei vaikas sako, jis IŠ TIESŲ taip jaučiasi (net jei mums atrodo kitaip).
• - Prieštaringi jausmai gali egzistuoti šalia ir tuo pačiu metu.
• - Kai apibūdiname ir priimame vaikų jausmus, jie patys mokosi geriau suvokti, ką jaučia.
• - Kai gerbiame ir tikime vaikų jausmais, jie išmoksta ir patys gerbti bei pasitikėti savo jausmais

AUTONOMIJA. Tėvams yra natūralu užstoti, pasaugoti, kontroliuoti, patarti, nurodinėti. Natūralu norėti jaustis svarbiais ir gyvybiškai reikalingais savo vaikams. Suteikti laisvę ir atsakomybę vaikams tėvai gali tik savo sąmoningų pastangų dėka.

VAIDMENYS.

• Kai vaikas pradeda vaidinti tam tikrą vaidmenį, tėvai turi sąžiningai pasitikrinti, kokią žinią jie perduoda vaikui savo elgesiu iš tiesų.
• Sudėtingose situacijose nesistenkite pakeisti vaikų nuomonės, keiskite situacijos nuotaiką!
• Girkite specifiškai, nes visaapimantys malonūs žodžiai iš tiesų nieko nepasako, ir dažnai verčia vaikus prieštarauti ir gintis.
• Neklijuokite etikečių (zirzla, nevykėlis, užuomarša, nerangusis ir t.t.)!!! Net ir juokais pasakytos, jos žeidžia.

II DALIS. Tėvai yra žmonės.

• Būtinybė atpažinti ir įvardinti savo jausmus. Jei reikalinga, apie juos pranešti vaikams. Vaikai turi suprasti, kad jų poelgiai sukelia kitiems žmonės jausmus ir turi pasekmes.
• Į sudėtingus klausimus galite atsakyti pagalvoję. Skirkite sau laiko apgalvoti situaciją, ir tik tuomet pateikti atsakymą vaikui.
• Tėvai įsipareigoja vaikams, bet taip pat ir sau – savo poreikiams, savo jausmams. Tėvai turi suvokti savo ribotumą, ir gali būti tik šiek tiek malonesni nei jaučiasi tuo metu. Atsižvelgiant į visa tai, su vaikais bendrauti nuoširdžiai.
• Atskirti vaiko norus nuo vaiko poreikių (vaikas nori žaislo, ar jam jo tikrai reikia, ar jam iš tiesų reikia išskirtinio dėmesio, bendro laiko ir pan.).
• „Tik nieko nedaryti. Stovėti ir laukti. Viskas“ Kartais tai didžiausia pagalba vaikui.
• Kaltė. Neleisti vaikams pajausti, jog priverčia mus pasijausti kaltais. Tuomet užkrauname tą kaltę jiems, ir jie jaučiasi kalti dėl tėvams sukeltos kaltės.
• Neprivalote atsiskaityti ir pasiaiškinti vaikams už savo sprendimą. Jūs esate tėvai ir rasti tinkamiausią sprendimą yra jūsų atsakomybė ir jūsų privilegija.

Pyktis.

• - Ne sulaikyti jį, bet išreikšti jį porcijomis. Kol jis neišsiveržė į paviršių visa galinga jėga.
• - Kalbėti trumpai, atsisakyti daugybės aiškinimų.
• - Grasinimus pakeisti galimybių pateikimu: arba žaidžiate lauke, arba visai nežaidžiate kamuoliu. Renkatės patys.
• - Jei negali nešaukti, šauk tai, ką vaikai galėtų prisiminti. Ir trumpai!

Pagrindiniai knygoje aptariami bendravimo su vaikais principai:

- Pirmiausia atsakykite sau į klausimą: koks mano tikslas auklėjant vaiką?

- Naudokite mažiau žodžių.

- Nenurodykite, ką vaikai turite padaryti, aprašykite esamą situaciją.

- Nusakykite savo lūkestį, savo rūpestį, norą, susijusių su vaiko elgesiu.

- Priimkite vaiko jausmus, leiskite jam jausti, būkite šalia, parodykite, savo rūpestį.

- Visi jausmai priimtini, tik jų raiškos būdai – ne visi (galioja ir vaikams, ir tėvams).

- Leiskite vaikui patirti savo sprendimo galią, savo veiksmų pasekmes.

- Girkite specifiškai nupasakodami situaciją, o ne bendru visaapimančiu žodžiu (šaunuolis, nuostabu, puiku).

- Keiskite ne nuomonę, bet nuotaiką. Pokštavimai ir juokavimai sumažina įtampą ir neutralizuoja tėvų valdingumą.

- Kieno problema, lai tas ir kalba (jei vaiko, lai kalba jis, jei tėvų, tai jie).

Mokykitės atskirti tikruosius vaiko poreikius nuo jo norų.

- Tėvų atsakomybė nėra sukurti nuolatinę laimės būseną savo vaikams, jie privalo suformuoti vaiko asmenybę.

- Ne bausti, o sustabdyti nepriimtiną vaiko elgesį.

- Vaikai nesimoko kartą ir visiems laikams. Jie mokosi dabar, po to vėl, o po to dar kartą!

Kaip kiti keliauja į save 2

Pradėsiu iš toli. Apie šią knygą sužinojau gan netikėtai. Naršiau interneto platybėse ir ten aptikau asmeninį tinklaraštį vienos moters, kuri keliavo piligrimų keliu į Santjago de Kompostelą. Beskaitydama jos Kelio pasakojimus susižavėjau Kelio idėja, ir aišku, atradau, kad pačią keliauninkę tokiai kelionei įkvėpė Paulo Coelho knyga "Piligrimas". Tai aš ir užfiksavau, kad reikėtų ją perskaityti. Kurį laiką tas pavadinimas mano galvoje buvo tiesiog budėjimo režime, o paskui vieną dieną ėmiau ir susiradau skaitytų knygų portale ją ir nusipirkau. Laukė ji laukė lentynoje, tikriausiai laukė, kol atsigulsiu į ligoninę :) Kai guli palatos lovoje, ką gi daugiau daryti jei ne knygas skaityti! Tai aš ten begulėdama pribaigiau Gilbert knygą apie kelionę į save ir ėmiausi kitos - irgi apie kelionę ir irgi - į save.

Pirmasis įspūdis - nieko vertas skaitinys! Net negalėjau patikėti, kad taip neįdomu ir taip neįtraukia, ir taip paviršutiniška, ir taip patetiška! Gal kas pasakys, kad per griežtai čia vertinu, bet aš labai ir žiauriai nusivyliau šiuo rašytoju. Tai nėra pirma jo knygą, kurią perskaičiau. Skaičiau "Alchemiką", skaičiau "Prie Piedros upės - ten aš sėdėjau verkdama", dar ir "Veronika ryžtasi mirti". Jas skaičiau įdomiai, nebuvo noro tuojau pat mesti knygą per petį. Tai nebuvo knygos, kurias įtraukčiau į savo mylimiausių knygų šimtuką, bet tikrai negailėjau laiko, joms skirto. O "Piligrimas" mane labai nuvylė. Kadangi neturėjau jokios kitos knygos ligoninėj, tai perskaičiau visą, iki galo. Na, dar vyliausi, kad kaip nors išsiriš ta Kelionė. Bet "neišsirišo"...

Kas man nepatiko? Visų pirma, pati pradžia ir herojaus kelionės piligrimų keliu priešistorė. Kažkokia krikščioniška magija, Da Vinčio kodas -5 (kaip pasakytų mano Tomas :)). Na, neįtikina visiškai! Magai, kalavijo paieškos, riteriai, slaptos apeigos ir katalikų bažnyčios slapti ordinai, susitikimai ir kovos su keistu šunimi, kuris, pasirodo, yra įsikūnijęs velnias... Jei nuoširdžiai, man visa tai kėlė tik juoką. Aš labai tikėjausi skaityti ir gilintis į žmogaus, keliaujančio piligrimų keliu (vadinasi, išgyvenančiu nuovargį, nežinią, nepriteklių, vienatvę ir pan.) vidinius išgyvenimus, jo vidinę kelionę į savęs pažinimą ir meilę sau, Dievo savyje paieškas, tačiau radau tik paviršutinišką dviejų vyrų kelionės aprašymą, kur vienas vyras žino daugiau, bet nelabai linkęs dalintis, nes taip moko kitą (ko?!), dar radau rinkinį įvairių praktikų ir apeigų, kurios būtų visai nieko, jei nebūtų taip dirbtinai įkeltos į knygos siužetą.

Mano nusivylimas didžiulis, puikiai dabar suprantu tuos, kurie sako, kad P.Coelho knygos tiesiog skaitalai, ir tikrai daugiau nepaimsiu nei vienos jo knygos į rankas.

O jei norite tikro ir nuoširdaus pasakojimo apie Kelią ir ėjimą piligrimų keliu, paskaitykite geriau mano pradžioje minėtos moters kelionės įspūdžius jos bloge :)

Kaip kiti keliauja į save

Koks tas vienintelis žodis, kuriuo galėtumei apibūdinti save? Savo mylimą miestą? Savo gyvenimą šiuo momentu? Ar žinai tą žodį? Jau atradai? Ar net nebuvai apie tai susimąstęs? Aš jau mąstau, bet dar nesu tikra :)

Valgyk.

Melskis.

Mylėk.

Kelionė į save per valgymo malonumą, maisto estetiką, per maldą, meditaciją, Dievo pajautimą savyje, galiausiai per paiešką pusiausvyros tarp materialiojo gyvenimo malonumo ir sielos gyvenimo dvasingumo. Kelionė į save per savo kūno pajautimą, kai kūnas besimėgaudamas maistu priauga kilogramų ir tavęs tampa daugiau, labai tiesiogiai :) Kelionė į save per susitikimą su visomis savo baimėmis, nerimais, įsitikinimais, kaltėmis, gėdomis ir pykčiais. Kelionė į save per atleidimą pirmiausia sau, sau ir sau. Kelionė į save per savo minčių priėmimą ir leidimą joms tiesiog būti, visoms vienodai vertingoms, per sąmonės apvalymą meditacijoje, per tiesiog meilės pajautimą savyje. Kelionė į save ieškant būdo kaip gyventi šiame realiame gyvenime su nuolatiniu dvasios veržimusi į tobulėjimą ir dieviškumą.

Puiki, gili Elizabeth Gilbert knyga apie ilgą ir pačią netikėčiausią, daugiausiai ištvermės reikalaujančią kelionę į save. Labiausiai - į savęs pamilimą.

Knyga gražiai simboliška: trys šalys (Italija, Indija, Indonezija) - kelionei į save (I angliškai "AŠ"), kiekviena pasakojimo dalis kaip dalis budiztų rožinio japa malos rutulėlių - po 36 pasakojimus kiekvienai šaliai.

Knygoje apstu ne tik aprašymų apie kovas su vidiniais demonais ir laimingas pergales, bet ir įdomios informacijos apie šalis. Būtent šioje knygoje sužinojau, kodėl italų kalba tokia graži :) Kas yra Il bel far niente - nieko nedarymo menas, kuris Italijoje yra ypatingai aukštame lygyje :) Kaip iš tiesų sunku (ar lengva) pasinerti į meditaciją ir išvalyti savo protą. Kokia šalis yra Balis ir kodėl žmonės ten tokie malonūs ir subalansuoti :)

Tai - stalo knyga, gali ją atsiverti bet kada, kai prireiks padrąsinimo, nuorodos į atsakymą ar tiesiog nusiraminimo.

Skaičiau ją originalo kalba (angliškai), nes labai norėjau kuo geriau suprasti viską, ką norėjo pasakyti rašytoja. Dalis apie Indiją buvo gan sudėtinga, svarstau ją dar skaityti jau lietuviškai.

Mano laisvi vertimai autorės minčių, kurios sustabdė mano minčių eigą :)

"Melskis atsakingai, nes tavo maldas Dievas gali išpildyti."

"Tu esi tai, ką tu mąstai. Tavo emocijos yra tavo minčių vergai, o tu esi savo emocijų vergė."

"Tai, kaip yra realioji tiesa ir poetinė tiesa, taip yra fizinis žmogaus kūnas ir poetinis žmogaus kūnas. Vieną gali matyti, kito - ne. Vienas sudarytas iš kaulų, kraujo , o kitas - iš energijos, atminties, tikėjimo. Bet jie abu yra vienodai TIKRI."

"Žmonės siekia sutikti savo tikrąjį sielos draugą. Tačiau ne visi iš tiesų suvokia, kas tai yra. Tikrasis sielos draugas yra tavo veidrodis, tai žmogus, kuris parodo tau tavo silpnybes ir trūkumus, ir kuris priverčia tave atsigręžti į save, kad galėtum pakeisti savo gyvenimą. Tikrasis sielos draugas tikriausiai yra pats svarbiausias žmogus, kurį gali sutikti gyvenime, nes jis sugriauna tavo vidines sienas ir gerokai trinkteli tave pažadindamas iš snaudulio. Bet norėti gyventi su savo sielos draugu visada? Nea, tai pernelyg skausminga. Sielos draugai ateina į tavo gyvenimą, kad atskleistų tau dar vieną tavo veidą, ir tuomet jie tave palieka. Ir ačiū Dievui už tai! Paleisk juos!"

"Žmonės tradiciškai galvoja, jog laimė yra pliūpsnis sėkmės, lyg tai būtų kažkas, kas užgrius tave lyg geras oras, jei tau pasiseks. Tačiau laimė yra visai ne tai. Laimė tai asmeninių pastangų rezultatas. Tu kovoji už ją, sieki jos, primygtinai reikalauji jos, ir kartais net keliauji aplink pasaulį ieškodamas jos. Ir kai tu pasieki laimės būseną, turi nenustoti išlaikyti ją, turi nepaliaujamai stengtis eiti link laimės nuolat ir stengtis išsilaikyti ant tos laimės bangos. Jei to nedarysi, tiesiog paleisi savo vidinį pasitenkinimą iš rankų. Pakankamai lengva melstis, kai esi kančioje ar nelaimėje, bet melstis ir toliau, kai krizė jau praėjusi, yra lyg sielos tausojimo darbas, padedantis jai tvirtai šlietis prie gerųjų išgyvenimų."

"Kai išleidi save į pasaulį norėdamas sau padėti, neišvengiamai baigi tuo, jog imiesi padėti visiems kitiems."

Jų yra daugiau, paskaitykite, rasite tokių, kurios vertos jūsų dėmesio.

***

Vakar pažiūrėjau filmą, pastatytą pagal šią knygą. Vien tik nusivylimas :( Neradau tų akcentų, kurie buvo tokie svarbūs knygoje, neradau tų gilių išgyvenimų, kuriais gyveno herojė Indijoje, net išoriškai herojė ne visuomet atitiko knygoje aprašytas herojės būsenas, pvz. Balyje ji turėjo spindėti grožiu, meile sau ir tam tikra vidine ramybe, tačiau kai kuriose scenose Julia Roberts buvo tiesiog sunykusi ir susenusi... Labai daug siužeto vingių tiesiog prabėgta. O ir vaidyba tokia labai jau vidutinė vidutinė. Nežinau, kaip ir ką šiame filme suprato žmonės, kurie nėra skaitę knygos. Šios knygos ekranizaciją matyčiau trumpo serialo formoje ir su kita pagrindinio vaidmens aktore ;)

Jei knygai duočiau 10/10, tai filmui - 3/10.

Baimė (ne tik) skristi

Erica Jong "Skrydžio baimė". Mano lūkesčiai šiai knygai buvo pernelyg aukšti. Visi gražūs sakiniai, surašyti ant jos viršelio, man atrodo per skambūs. "Drąsu ir nauja" - na, taip drąsių minčių išlieja autorė, bet ne(be)nauja. Taip, taip, žinau, kad knyga rašyta prieš 30 metų, tad šiandien tai nebėra kažkas nauja, ant viršelio tokio knygos įvertinimo jau nebedėčiau :) Įžvalgių minčių netrūko, skaityti buvo įdomu, tačiau kažkokių panašių sudėtingų moters charakterių tikrai jau daug esu skaičiusi, ir net geresnių ;)

Psichologinis pagrindinės herojės portretas mane įtikino, ji iš tiesų bijo, ir ne tik skristi (tai tik metafora)- ji bijo viso gyvenimo polėkio. Mane užkabino ir labiausiai sužavėjo du dalykai šioje knygoje - kaip herojė ieško paaiškinimų ir pagrindimų savo elgesiui, savo mintims, savo pasirinkimams, ir ieško jų savyje. Ir kitas patikęs dalykas - visos tos vietos, kuriose ji rašė apie rašymą - kaip, kodėl ir ką rašo.

Aš skaičiau šitą knygą ilgai, su didele, gal net trijų savaičių pertrauka. Gal tai turėjo įtakos mano tokiai dvilypei nuomonei. Nors jau nuo pat pradžių ji manęs netraukė, t.y. kol skaitai, tai skaitai, atrodo, įtraukia, tačiau kai padedi, tai paimti jos ši knyga kažkaip manęs nekvietė :) Jaučiu, jog mane šiek tiek erzino ta herojė, ir kartkartėmis norėdavosi jai susakyti moralą :D (tačiau tai jau labai gerai! - taip manyčiau būdama autorės vietoje ;))

Bet kokiu atveju - knyga verta dėmesio. Gal net įtraukčiau į privalomų perskaityti knygų sąrašą, visiems, ne vien tik moterims, nors nežinau, kaip vyrai ją supranta...

***

"Gyvenimas yra be turinio. Jis daug įdomesnis už bet kokį jo apibūdinimą, nes kalba iš prigimties yra tvarkytoja, o gyvenimas neturi tvarkos. Net tie rašytojai, kurie garbina gyvenimo anarchijos grožį ir mėgina perkelti jį į savo knygas, sukuria neįsivaizduojamai tvarkingą būties vaizdą ir galiausiai nepasako tiesos. Todėl kad nė vienas rašytojas negali pasakyti tiesios apie gyvenimą - jis daug įdomesnis už bet kokius personažus."

"Santuoka - sudėtingas dalykas, nes tam tikru atžvilgiu tai visada buvo dviejų beprotybė. Kartais sunku atskirti, kur baigiasi tavo beprotybė ir prasideda sutuoktinio. Kaltini save už nusižengimus arba per daug, arba nepakankamai. Ir painioji priklausomybę su meile."

"Žmonės nepapildo mūsų. Mes patys save papildome. Jeigu neturime jėgų savęs papildyti, meilės paieškos virsta savęs naikinimo būdų paieškomis. Ir dar apsigaudinėjame, kad savęs naikinimas yra meilė".

Slenka

Vizijos, prisiminimai, pasąmonės blykstelėjimai ir užmirštos, užgrūstos patirtys. Akistata su praeities šešėliais, vėlėmis, protėvių ir promotinų gyvenimais. Ir viskas per kelias naktis jaunos moters galvoje, jaunos moters surašytuose padrikuose lapuose.

Nina sėdi žalsvoje palatoje prie baltai paklotos lovos, kurioje guli jos motina. Jau ne šitoje tikrovėje, bet dar ir ne anapus. Ir Niną nuneša savo giminės moterų likimai. Šiaurės Islandija, atokus kaimas, negailestingi kalnai ir bejausmė jūra. Moterys, laikančios visus namų kampus ir šeimų keteras, gimdančios vaikus, juos laidojančios, ir išlikdamos prielankios savo vyrams. Moterų likimai, tapę giminės sagomis, sakmėmis, kurias seka Ninos teta, kuriomis vengia tikėti Ninos sesuo.

Mano mylimi skandinavai rašytojai šį kartą man mestelėjo iššūkį. Labai jau lėtai man slinko laikas skaitant šią knygą. Jaučiausi lyg einanti per rūką ir vis užkliūnanti už neaiškių daiktų pavidalų, o kartais atsitrenkianti į ryškius ir pernelyg realistiškus paveikslus. Gan sunkiai sekėsi suvyti visas pateiktas vijas į vieną pynę, į prasminį audinį. Tas klaidžiojimo per rūką jausmas neapleido beveik visą knygos skaitymo laiką. Gal dėl to ji ilgiau gulinėjo šen bei ten, nei buvo šildoma mano rankų. Ir vis tik ji kažkaip masino sužinoti dar daugiau, surinkti dar daugiau detalių iš taip smarkiai išsibarsčiusių mozaikos detalių, - o gal pavyks pamatyti bendrą vaizdą?! Jei ne visą, gal bent dalelę - pakankamai didelę, kad suvokti, nuspėti visumą?

Giminių sagos man patinka, tačiau tiek sąmonės ir pasąmonės srauto vienoje vietoje man buvo per daug :)

O čia pora užkabinusių eilučių:

"Toji akimirka prieš stojant tylai, kai dar viskas nebuvo nuščiuvę. Ji ir aš... Mus gaubia rimtis. <...> Tyla per audrą, verpetas, kai viskas išnyksta viename taške, šios paslaptingos akimirkos, kai gyvenimas sulėtėja, ir viskas tampa taip aišku. Tarsi atsiveria kažkokia kita platuma, kitas suvokimas, prasikala daigelis kažkokios anksčiau nepažintos tiesos, tikrovės, kuri, kita vertus, visad buvo pažįstama... Gal iš tokių akimirkų ir sudėtas gyvenimas, ne iš didelių įvykių, bet iš šių tylos akimirkų..."

"Kartais nekaltumas sunkiai slegia pečius."

Knyga apie derybas su Dievu ir ... vėžiu

Prieš.

"Būk atsargi su norais, jie linkę pildytis", - mane vis gąsdindavo racionalioji draugė A. <...> Bijojau sulaukti 50-ies ir suvokti, kad nugyvenau tuščią gyvenimą. Todėl visiems kartojau: noriu mirti jauna ir graži... Mano nerami siela, įkalinta miesčioniškų pareigų ir pramogų narvelyje, tyliai kentėjo. Aš nenorėjau jos girdėti. Mano kūnas ir Dievas išgirdo jos raudą... Jis nutarė mane gelbėti...

"Ačiū, Dieve, bet gyvenimo vertybėms permąstyti būtų pakakę ir lengvos avarijos, pavogto automobilio, sudegusios sodybos ar lengvo kojos lūžio, blogiausiu atveju žlugusios karjeros ir lengvo bankroto", - bandžiau ginčytis su Aukščiausiuoju.

Bet jūs turbūt žinote, kad Dievo dovanos yra nekeičiamos, nesvarstomos ir privalo būti priimtos."

Tuomet, kai.

"Galbūt tu, gerbiamas vėžy, gali graužti mano kūną, kol aš tavęs nepričiupau, bet tu tikrai nesugrauši mano sielos." <...>

"Taip, tiesa, aš nepasirinkau ligos, ji mane pasirinko, bet turbūt neatsitiktinai. Ne todėl, kad buvau bloga ar netinkamai gyvenau, o todėl, kad turiu sustoti ir pagaliau atsakyti į gyvenimo klausimus, ko iki šiol sėkmingai išvengiau." <...>

"Labiausiai vargina ne pati liga ar chemijos sukelti nemalonūs pojūčiai, o tas nuolatinis gydytojų kabinetų lankymas - jaučiuosi kaip etatinė darbuotoja. Vaikštai ilgais koridoriais, lauki kraujo tyrimų atsakymo, sėdėdama pritemdytuose koridoriuose esi priversta klausytis kalbų apie mirtį, kančias, laidotuves, gyvenimo neteisybę - tai išsekina labiausiai." <...>

"Gyvenimas tęsiasi, nors šiandien man atrodo, kad jis eina pro šalį. Valentinos dienos proga gaunu raudonus apatinius ir raudoną prabangų šalikėlį, tik, gaila, neturiu jėgų jų išbandyti - ką tik gavau savo penktąją, simboliškai - raudoną, chemiją. Meilės dieną praleidžiu apsikabinusi klozetą ir prisiekinėdama jam ištikimybę. Gal man čia ir nakvoti?"

Pamokos.

"Gyvenime mes žongliruojame penkiais kamuoliukais. Keturi iš jų - šeima, meilė, draugystė ir sveikata - stikliniai, nukritę ant žemės jie sudūžta arba bent jau įskyla ir niekada nebūna tobuli. Todėl jie yra vertingiausi ir turime juos branginti kiekvieną akimirką. Vienintelis kamuoliukas guminis - tai darbo ir karjeros kamuoliukas. Jeigu jį išmesime, jis atšoks nuo žemės ir bus lygiai toks pat, kaip buvo. Jei prarasite darbą, sužlugdysite karjerą, visada galėsite pradėti iš naujo, tarsi nieko nebuvę."

"Aš visada laukdavau tos didžiosios laimės, kurios dažniausiai niekas nesulaukia. <...> "Laimės ieškojimas yra viena iš pagrindinių liūdnumo priežasčių (Eric Hoffer)". Maniau, laimės ateis tada, kai įveiksiu vieną ar kitą kliūtį, grąžinsiu kreditą, persikelsiu į kitą butą, sūnus pradės lankyti mokyklą, nuvažiuosime atostogų į Italiją. Dabar jau žinau: jei lauksi laimės, laikysi jai plačiai atvėręs duris, bet tik stebėsi ir nieko nedarysi, greičiausiai pro tas duris įžengs liūdesys."

***

Erika Umbrasaitė "Vienos krūties istorija". 34-erių moters, susirgusios itin agresyvia krūties vėžio forma, dienoraštis. Ir vėl aš skaitau knygą apie su vėžiu besigalinėjančius žmones. Ir vėl pasineriu į tą fizinio ir dvasinio skausmo persmelktą pasaulį. Gal turiu mazochisitinių polinkių? :) O kartais nusmelkia aštri kaip ietis mintis - lyg kažkam ruoščiausi... Šalin šalin, jūs mintys paklydėlės!!!

Apie knygą: lengva skaityti, pagavi, optimistiška, kartais graudi, kupina sveiko jumoro, kartais gal kiek pajuodusio :) Perskaičiau akimirksniu, per parą. Įmanoma ir greičiau, jei nemiegoti. Privaloma perskaityti VISIEM, vyram, moterim, sveikiem ir sergantiem, jauniem ir jau šiek tiek pagyvenusiem. Perskaičius - pagalvoti, gal ką pakeisti savo gyvenimo tėkmėj. Ir pasidėti knygą netoliese, kad vos tik užplūdus pilkajai gyvenimo nesėkmių bangai, galėtumei griebti ją ir pasikrauti optimizmo eiti pirmyn.

697 psl. tikro gyvenimo

Įveikiau. Pagaliau :) 697 puslapiai. Knyga tikrai kaip plyta, iš tokių gali neblogą sieną sumūryti, o aš ją net buvau įsimetusi į rankinę paskaityti, kai/jei teks laukti :)

Edna O'Brien ir jos "Kaimo mergaičių trilogija ir epilogas". Knyga apie tikrą gyvenimą, apie ne patį gražiausią ir patį lengviausią gyvenimą. Sakyčiau gal labiau suprantama ir priimtina moterims. Labiausiai man patiko tai, kad dviejų pagrindinių herojų paveikslai labai tikroviški: sudėtingi, nevienalyčiai, jos neįkūnija nei labiau neigiamo charakterio, nei labiau teigiamo. Jos tiesiog tokios, kokie yra žmonės: įvairialypiai, skirtingi, priklausomai nuo šalia esančių, nuo gyvenimo aplinkybių ir patyrimų, turintys savo silpnybių, ir negalintys jų išguiti, net jei jos ir labai juodina ir griauna jų gyvenimus.

Kas nepatiko? Gal kad kartkartėmis būdavo sunku tęsti skaitymą, nes lyg ir nieko nevykdavo (bet iš tiesų - juk ir gyvenime ne visada kažkas tokio vyksta :)). Trečioje knygos dalyje šiek tiek trikdė besikeičiantis pasakotojo asmuo - tai trečiasis asmuo, tai viena iš herojų, nors pirmąsias dvi dalis pasakojo kita draugė. Yra knygų, kurios paremtos tokia pasakojimo struktūra (pvz. Jodie Picoult "Mano sesers globėjas"), tačiau tokia būna visa knyga, tai suteikia jai savitumo, o ir pasakojimui suteikia spalvų ir atspalvių. O šioje knygoje man šis požymis atrodė kiek pritemptas...

Knygoje daug airiško kasdieninio gyvenimo aprašymų, ir jie tikrai gerai atskleidžia žmonių mąstymo ribotumą, stereotipus ir bandymus į juos įtilpti.

Kadangi knyga aprašo herojų gyvenimą nuo mergaitiško amžiaus iki brandžių moterų, jų visus išgyvenimus pereinant įvairius gyvenimo etapus, tai tikrai galima skaityti porcijom, kaip kad serialus žiūrime serijom. Ir puikiai tiks tiems (toms ?), kurie nori pasinerti į tikrovišką ir įvairialypį gyvenimą, sekti dviejų mergaičių, merginų, moterų vidinio ir išorinio gyvenimo kelius, vingius ir tiesiąsias.

Sunkiai, bet pakeliamai II. Vidmantė Jasukaitytė

Skandinavų literatūra turi tokio sunkumo, kuris mane "veža". Man labai patinka panirti į tas sudėtingų gyvenimų ir išgyvenimų peripetijas, stumtis apkrautais sielų koridoriais, kapstytis pro voratinkliais aptrauktus, užmarštin išstumtus sielos užkaborius, o paskui apsivalyti per kokį neįprastą veiksmą, sprendimą (arba ne, žiūrint, kas rašo). Ir kažkaip pačiai sau netikėtai atsigręžiau į lietuvių literatūrą. Perskaičiau vieną Giedros Radvilavičiūtės knygą, patiko, noriu paskaityti ir kitą. Tada savo paslaptingame rūsyje radau Vidmantės Jasukaitytės knygą "Balandė, kuri lauks". Ir kažkokio neaiškaus prisiminimo, jog ši rašytoja verta dėmesio, vedama atverčiau pageltusius tos knygos puslapius. Skaičiau skaičiau ir negalėjau patikėti! Taip gilu, taip lyriška, taip sunku, bet kartu ir taip lengva, pakeliama :) Iš tiesų su kiekvienu puslapiu žavėjausi autorės stiliumi ir gebėjimu suderinti tikrovės ir fantazijos aprašymą. Kartais net nesusivokdavau, kur čia tikrovė (ta realioji, fiziškai vykstanti), o kur tik fantazija, arba realybė, ta, kuri reali tam, kuris svajoja, prisimena, kuria ir tose fantazijose gyvena.

Turinys gal vis tik artimesnis Giedros Radvilavičiūtės, gal kad ji jaunesnė, gal kad tai apie ką rašo, dažniau išgyventa ir bent kiek pažinta. Tačiau stilius, giluma, jausmų išraiška neabejotinai stipresnė Vidmantės Jasukaitytės. Pora apysakų gal ir ne visai mane užkabino, bet kitos trys tiesiog įtraukė, įsiūbavo, nunešė su savimi į tą sufantazuotą, bet taip tikroviškai žodžiais išrašytą pasaulį.

Ir kai užverčiau paskutinį puslapį, nebuvo gaila kad baigėsi, bet buvo taip gera, kad buvau su tais herojais jų pasauliuose. Kad išgyvenau jų skaudulius, jų nerimus, baimes ir košmarus. Padėjau knygą ir nuėjau ieškoti kitos. Rami ir neišbarstyta. O kitą dieną supratau, kad tų herojų dar nepalikau, kad jie dar lydi mane sapnuose, mintyse, momentinėse fantazijose. Ir kažkaip pasirodė tos lietuviškos knygos tokios artimos skandinaviškam stiliui - apie sielos virpesius, apie gilumas ir tamsumas, sunkiai, bet pakeliamai. Ir su prašviesėjimo viltim.

O ką valgo ...?

-Mama, o ką valgo kyklys (ryklys)?

- Žuvis.

- O banginis?

- Visokius augalus, kurie gyvena vandeny.

- O žuvytė?

- Augalus, mažus vabaliukus, kitas žuvytes.

- O ką valgo ginginas (pingvinas)?

- Žyvis.

- Irgi žuvis?

- Mhm.

- O krabas?

- hmm (Help! Ką valgo krabai???) Gal žuvytes...

- O mašina ką valgo?

- Benziną.

- O kambarys?

- ...

Ir taip gali tęstis iki begalybės :) Ir dar desertui paklausia "kodėl?"...

Net pagalvojau, kad būtų gerai kokia knyga apie tai, kas ką valgo :) Pasiknisau internete ir radau kai ką: knygelė apie tai, kas ką valgo, bet daugiau apie mitybos grandines gamtoje. Mielai tokią paskaityčiau Viliui, tik gal kiek vėliau, kai paaugs.

O kitą irgi neblogą radau: "Atspėk, kas ką valgo", šitą gal tinkamesnė tokiam beveik-3-mečiui, tik va reikėtų ją atsisiųsti iš kur nors tai. Gal dar kas ką žinote apie "kas ką valgo"? :)

Plaukiančios knygos

Laikas bėga, ir net nežinau, ar čia dėl to, kad vasara, ar dėl to, kad nedirbu ir po teisybei nieko doro neveikiu (tai nieko doro ir nepadarau, įskaitant ir blogo rašymą), ar laikas visada taip bėga, tik ne visada tai pastebim...

Nuo paskutinio įrašo gyvenimas pajudėjo įvairiom kryptim: pakeliavau pirmyn atgal po Lietuvą, pasidžiaugiau lietuviška jūra, pasižavėjau kaip mano Vilius džiaugiasi jūra, smėliu ir jų deriniu, perskaičiau dvi nuostabias knygas, dar pradėjau rimčiau dairytis darbo (su naivia viltim, kad rugsėjį jau gal pradėsiu dirbti). Šį kartą - apie knygas. Kitkas telieka kitiems kartams.

Sandro Veronesi ir jo "Ramus chaosas". Skaičiau pasimėgaudama ir mintyse džiaugiausi, kad yra tokios knygų žiurkelės, kurios rašo apie ir rekomenduoja TIKRAI geras knygas. Taigi, ramus chaosas. Be to, kad pats pavadinimas man labai taikliai siejosi su mano pačios gyvenimu, knyga tiesi

og nuostabi (nors ir neplona, ne į kiekvieną rankinę tilptų...). Žavi. Įtaigi. Kupina paprastos, bet dėl to tikrai nemažiau genialios, išminties apie kasdienybę, gyvenimą, mirtį, ryšius, jausmus ir kt. Pasakojimas įtraukia ir liūliuoja, banguoja lyg vandenyno bangos: tai užkelia aukštai ir stebina, šokiruoja, tai vėl nuleidžia nuo keteros į ramų, kartais romantiškai nostalgišką užutekį. Ji kaip balzamas, kaip šiltas pledas, į kurį susisupi vėsiais rudens vakarais, ir belieka išsivirti puodelį arbatos ir viltis, kad knyga niekada nesibaigs...

Pasižymėjau begalę nuostabių minčių, pastraipų, tačiau knyga jau kitose rankose, tad pasidalinti negaliu. Perskaitykit, rasite patinkančių minčių, tikrai!

Per Petterson "Vogti arklius". 100% "vaidiška" knyga. Viskuo. Rašytojas norvegas, - skandinavų literatūra mane veža. Veiksmas vyksta šiaurėje, lėtai, apgalvotai, neskubriai ir neperspaustai, daugiau veiksmo viduje nei išorėje. Sugrįžimai į skaudžias ir svarbias vaikystės ir paauglystės akimirkas. Skaičiau skaičiau skaičiau... ir vėl nelaukiau to paskutinio puslapio. Anotacijoje rašoma, jog knyga net provokuojamai lėta, bet aš nejaučiau to lėtumo, aš tiesiog plaukiau tarp žodžių, pasakojimo vingių, minties šuolių ir jos vingių. Kalba nuostabi, gal kad vertėja (Eglė Išganaitytė) puiki (pasitikiu ja, ji buvo mano pirmoji norvegų kalbos mokytoja, buvau ją tiesiog įsimylėjusi!!! :))

"Visą gyvenimą norėjau gyventi tokioje vietoje kaip ši", - sako herojus. Jis gyvena vienas mažoje trobelėje prie ežero, kažkur šiauriau Oslo netoli Švedijos sienos. Aplinkui nieko nėra, tik dar viena trobelė, kurioje gyvena kitas vienas vyras. Herojui gerokai virš 60, ir tik dabar jis ryžosi gyventi ten ir taip, kaip visada norėjo: lėtai, neskubėdamas, viską atlikdamas savo jėgomis, per dieną darydamas tik tai, kas būtina, ko iš tiesų reikia, kasdien laikydamasis tam tikros rutinos, kad išlaikytų tvarką ne tik aplink save, bet ir savyje. Labai jau primena mano pačios norus ir svajones...