Šventės ir kiti reikalai

Štai ėmė ir pasibaigė tos šventės. Gimtadieniai, Kūčios, Kalėdos, Naujieji... Nemažai čia jų susirinkę buvo.

Viliui suėjo 6eri! Lapkričio vidurys dar buvo. Išskirtinis šis gimtadienis, nes pirmą kartą jis norėjo pasikviesti draugų ir pasikvietė. Tiesa, aš vis raginau daugiau pasikviesti, bet jis nepasidavė. Ir gerai, - tikrai buvo smagu ir su negausiu būriu. Pirmą kartą švetnėme ne namuose, o žaidimų kambaryje. Labai pasiteisino! Ir labai pasiteisino personažo užsakymas, - visi buvę suaugusieji (ir ypač aš) turėjome šiek tiek laisvų minučių pasiplepėjimams, kol vaikai šėlo su Supermergina ;) 

Didelis jau Vilius labai. Žingeidus, protingas vaikas. Tiek klausimų jis turi! Kartais tikrai jau pavargstu nuo jų :) Ir emocijų daug turi, ir susitvarko su jom įvairiai :) Dar valią stiprią turi ir norus aiškius ir stiprius. Gerai, kovoja už juos, ieško kelių. Mėgsta piešti labai, sako, kad nori kurti namus, kad bus architektu! Širdis dainuoja, kai tai girdžiu. Kad taip imtų ir neužmirštų iki kol mokyklą pabaigs! :)

Kalėdos šiemet neprisileido jokių naujovių, ir buvo šeimyniškos ir ramios, tokios, kaip visada. Su ilga vakariene, su nekantraujančiu dovanų sulaukti Viliumi, su kalėdinių pižamų rytais. Beje, Kalėdų dienos vakarą, jau sėdint ant Viliaus lovos krašto, sužinojau, kad Viliaus tikėjimas Kalėdų Seneliu susvyravo... Nežinau, dėl kokių priežasčių, bet jis nusprendė, kad jau greitai rašys naują laišką Seneliui ir šįkart rašys jis vienas ir niekam nerodys! "Tik kad Senelis žinotų..."  Na, įtikinau jį dar palaukti iki rudens, nes juk ir norai gali pasikeisti, bet netikrumo sėkla jau pasėta. Bet kažkaip nebijau to momento, kai reikės paaiškinti, kad iš tiesų tai mes visi esame tie Kalėdų Seneliai :)

Labai neleidžiant atsikvėpti teko man vėl kibti į tortų kepimą :) Gruodžiui besibaigiant lipdžiau diiidelį medaus tortą, pjoviau jį pusiau (buvo beveik jin ir jan) ir degiau po dvi žvakutes kiekvienam. Šventimas vyko itin namiškai, šeimyniškai ir net be specialiaus garderobo paieškų, - kaip kas sėdėjo , taip ir torto atėjo ragauti :)  Dždiausia Tautvydo ir Karolio švetės atrakcija buvo tų gimtadieninių dūdelių pūtimas. Išmoko abu ir gerą psuvalandį koncertavo džiaugsmu netverdami :) Kad taip mums, suaugusiems, vis dar reikėtų tiek mažai, kad pasijustume laimingi ir patenkinti... Na, bet kitąmet jau organizuosim mažyliams šventę kur nors su didesniu trenksmu :)

Tautvydas su Karoliu jau berniukai visai., Kalba abu daug ir emocingai. Karolis gal kiek aiškiau, o Tautvydas - greitai ir paukščių kalba :) Draugauja su auklyte jie dienomis, vakarais mane "šokdina". Bet ir pažangos šiek tiek padarė - soskių atsisakė ;) Persikėlė pas Vilių į kambarį gyventi, tai dabar miega visi trys kartu, ir žaidžia kartu, vienas stato, kiti griauna... Mašinos ir lego namuose karaliauja. Bet ar galėtų būti kitaip?..

O tada ir Naujieji atėjo, ilgai nelaukę. Kadangi iš vakaro buvau su kolegomis pašventusi, tai šventimo nebenorėjau. Buvo kaip tame posakyje - aš naujųjų nelaukiau, jie patys atėjo ;)

Prieš pora dienų peržiūrėjau savo metinius planus ir pasižadėjimus, tai kažkaip nesmagu paliko... Ne ką labai pavyko įgyvendint, tiesiog gyvenau diena iš dienos. Drauges kelias mačiau, tai galima pusiau užskaityti, bet blogas merdėjo kaip išbadėjęs liūtas per sausrą. Grįžau į darbą (anksčiau nei planuose buvo), bet ar tai miela darbinė veikla, - sunku pasakyti. Na, nebjauri, tas tiesa, bet su meile man darbas niekaip nesisieja :) O du paskutiniai pasižadėjimai tai visai iš kojų verčia! Pastangos viską suderinti buvo ir yra, bet kiek jose proto, racionalumo, o kiek gryno išgyvenimo, tai gal geriau nematuosiu... Augimas vaikuose ir su vaikais vyksta taip lėtai, kad net gėda būtų vadinti tai augimu. Bėda nelaimė, bet stoviu vietoje. Tai ir būtų tas didžiausias pasižadėjimas šiems metams, - padėti mano pipirams augti, skleistis, pažinti, mokytis ir atrasti, ir jų nestabdyti. Reikėtų kur nors didelėmis raidėmis užsirašyti, tikriausiai ir plakatas per visą sieną nepamaišytų :)

Daugiau planų ir pažadų neturiu, nes šiai dienai vis dažniau prisimenu posakį - one thing at a time, arba  - gyventi po vieną dieną. Tuo remdamasi tikriausiai ir gyvensiu šiuos metus. 

Gražių metų visiems, ir optimizmo širdyse, gal ir man kiek nors nuo jūsų nubyrės ;)

Jau 2013m.

Su Naujais Metais ! Nors berods jau per vėlu sveikinti... Kadangi nesveikinau beveik nieko nei su šv. Kalėdom, nei su Naujais, tai leidžiu sau ir pavėluotai tai daryti.

2012 metai baigėsi. Sunkūs buvo. Pamenu, prieš jiems prasidedant skaičiau kokį tai savo horoskopą, kuris pranašavo, kad man metai bus ypatingai darbingi - tiesiog turėsiu nulenkti galvą ir per daug nepurkštaudama dirbti. Tiesiog dirbti. Taip ir buvo! Dirbau, nuo pat sausio 1d. iki gruodžio 31d. 

Sausį - mėginau susigaudyti naujame savo gyvenimo vaidmenyje ir žongliruoti staiga pagausėjusiais gyvenimo sričių kamuoliukais; ž i a u r i a i  blūdijau nuo neišsimiegojimo :)

Vasarį - apsipratus su nauja gyvenimo rutina ieškojau auklytės ir radau nuostabią moterį, kuri praskaidrino mano gyvenimą visus pavasario mėnesius

Kovą - judėjom ir judėjom: pas gydytojus, į masažus, ir vėl pas gydytojus ir vėl į masažus :)   

Balandį - džiaugiausi sulaukusi pavasario

Gegužę - beveik įsidarbinau vaikų baseine :D, - eidavau tris kartus per savaitę ir vis su kitu vaiku ;)

Birželį - džiūgavau sulaukus vasaros ir verkiau atsisveikindama su nuostabiąja auklyte

Liepą - tiesiog vasarojau mieste

Rugpjūtį - atostogavau išsijuosus su visa pabiručių palyda pas senelius ir prie lietuviškos jūros  

Rugsėjį - super greitai pakeičiau Viliuko darželį ir susiradau naują auklytę; intesyviai svajojau apie savo namą...

Spalį - gyvenau rudeninio miesto ritmu, svajones palikau ramybėje; ir pakeičiau auklytę, aha - dar kartą ;)

Lapkritį - sulaukiau pirmųjų mažų kojyčių žingsnių (vienos poros ir dvejų :)), ir švenčiau jau 5 -us mamystės metus

Gruodį - sirgom, visi, aš, visi vaikai, net katinas... Šventėm žiemines šventes pas senelius. Ir dar šventėm dukart po 1 metą :D

13 - man  gana sėkmingas skaičius. Pamenu, į universitetą stojant vieną egzaminą laikėm tryliktoj auditorijoj ir mūsų buvo trylika stojančiųjų, beje  įstojau tryliktu numeriu :)  Jei neklystu, tai magistro darbą gyniausi irgi tryliktą dieną :) Labai tikiuosi, kad 2013 metai bus sėkmingi. Kad bus geresni nei praėję. Kad suteiks stiprybės ir išminties apsispręsti dėl svarbių gyvenimo klausimų, kad suteiks galimybę pasirinkti mielą darbinę veiklą, tiesiog kad žvaigždės ir Likimas susidėlios sėkmingiau. Šie metai kaip ir mano metai: esu gimus Gyvatės metai, šiemet pereinu į kitą 12 metų ciklą. Tyliai viliuosi, kad jie atneš teigiamų pasikeitimų, ir kaupiu tam ryžtą ;)

Tradiciškai žmonės ką nors planuoja pradėdami metus. Aš visada tai darau. Gavau dovanų Beatos kalendorių-knygą, kur yra TIEK daug vietos planams, svajonėms ir idėjoms, kad negaliu atsidžiaugti ja :) 

Noriu, kad mano 2013 būtų tokie:

- su iš naujo susigrąžintais draugais, gal labiau draugėmis ;), - būtinai turiu atgaivinti visus apleistus ryšius :( Nes vis labiau ir labiau jaučiuosi izoliavusis nuo draugystės reiškinio;

-  su miela darbine veikla. Nors ir neplanuoju dar grįžti į darbą pilnai dienai, bet labai atidžiai žvalgausi, kad nepražiopsočiau  t o s  progos; 

- su atgavintu mano blogu ir dažnu pasidalijimu jame apie gyvenimą tarp vaikų :D

- su nuolatinėm pastangom protingai derinti ir skirstyti laiką vaikam, darbam, namam, šeimai ir ... sau;

- su nepaliaujamu mokymųsi auginti, auklėti ir tiesiog būti su vaikais, ir su nuoširdžiausiu pažadu - neberėkti ant vaikų! (gėda...)

Sėkmingų Jums visiems gyvatės metų! 

Penki!

Prieš penkis metus lapkričio 14 dienos vėlų vakarą į pasaulį atėjo mažas berniukas. Jau atėjo su charakteriu, ne visai taip, kaip planavome mes, atėjo taip, kaip norėjosi jam :) Ir taip su tuo stipriu charakteriu keliauja savo keliu, jau penki metai . O mes turime laimę ir garbę  keliauti drauge su juo, padėti jam pamatyti, išmokti, atskleisti pasaulį ir jį patį, padėti patirti ir suprasti. 

Vilius jau toks didelis! Ištįsęs toks berniukas, gerooookai lieknesnis nei prieš metus , kur jau ten prieš dvejus :)  Jis aktyvus, energingas, turi savo stiprią nuomonę, kurią stengiasi ginti visom keturiom. Jis neklauso mamos vien dėl to, kad ji mama, jis klauso jos todėl, kad ji sugeba įrodyti argumentais savo teiginį. O jeigu nesugeba, tai ir neklauso :)  Na, dar galime bandyti susitarti tam kartui. Aišku, taisyklių kartais tenka ir jam laikytis, net jei ir labai nenori. Vilius labai jautrus, ir vis dar dažnai apsiverkia, kai kas nepavyksta ar kai negauna to, ko nori. Vilius daug kalba, daug mąsto ir stengiasi suprasti, kas vyksta ir kodėl taip vyksta šiame gyvenime. Kai kurie jo pamąstymai būna tokie netikėti ir gražūs. Štai per gimtadienio šventę, prieš užpūsdamas žvakutes jis tarė: "Noriu pasakyti. (Patylėjo sekundę ir ) Ačiū už dovanas." Nu nerealu, nei kas jį mokė, nei ką... Tas sąmoningumas kartais tikrai nuginkluoja. 

Viliui labai svarbi šeima. Geriausias laikas jam laikas su mama, tėčiu, broliais (su jais - ne visada :)), su močiute, seneliu ir teta Inga. Dar ir šitam, jau 5ajam, gimtadieniui jis nekvietė draugų, tik savo šeimyną. Kitą dieną vieną draugą pasikvietė, bet tai jau buvo toks dviejų berniukų linksmas pasibuvimas, ne gimtadienio šventimas. 

Savo mažuosius brolius Vilius labai myli. Ir vis dar mokosi tai parodyti, vis dar mokosi su jais žaisti, kad nenuskriaustų ir neįskaudintų. Kartais nenori jų šalia, bet manau, tai natūralu. Iš tiesų, tai neprašytas stengiasi nuraminti jei verkia, atneša žaislą, soskę... Man taip gražu klausytis, kai jis bando nuraminti zirziantį ir verkiantį brolį. Ir kaip jam smagu , kai pavyksta! Ir jis šventai įsitikinęs, kad kai būna  namuose, jis visada man padeda :)  Padeda vien jau savo buvimu ;)

Vilius moka skaičiuoti, pažįsta raides, bando po truputį jas jungti į žodžius, bet skaityti dar neskaito. Bet kadangi aš nesu iš tų, kurios siekia, kad vaikas žūtbūt turi jau skaityti , kai jam sueina 5, tai tiesiog leidžiu jam sava eiga atrasti skaitymo džiaugsmą. 

Jau esu rašiusi, kad Vilius yra mano didysis mokytojas, ir kol kas situacija nepasikeitė, - jis vis dar  mane mokina kantrybės, atidumo, išklausymo, susilaikymo ir mąstyti mąstyti mąstyti prieš darant ir sakant, dar mokina atsiprašyti ir atleisti, ir mokina jis kasdien :)   Pačių gražiausių tau šeštųjų metų, sūnau!           

Paskutiniai sakiniai... šiemet :)

Šiandien ryte ir vėl pramiegojau. Kai atsisėdau lovoje ir nuleidau kojas ant šaltų grindų (gerai, kad miegu su šiltom kojinėm ir dar su megztiniu :)), pažvelgusi pro langą, gaila, bet nenudžiugau. Pajaučiau, kaip lyg miltai iš dangaus krentantis sniegas gula ne tik ant visko, ką matau, bet dar ir mano pečius, - reiks vėl atkasinėti mašiną, stumtis per sniegus ir vėžlinti kamščiuose. Gerai, kad iš vakaro visai atsitiktinai buvau paskaičiusi apie iš tiesų sniegingą žiemą Bornholmo saloje Danijoje :)

Tai kažkaip nuotaika iš karto pragiedrėjo :)

Prieš-ir-po-šventinis maratonas atrodo jau baigėsi. Jei atvirai - šiek tiek jo nekenčiau. Labiausiai tai to nerimo rūpinantis darbiniu Šventiniu vakarėliu. Džiugu tik, kad visiems viskas tiko ir patiko. Tie, kam nepatiko, arba jau iš karto buvo apsisprendę niekur nedalyvauti, arba sėkmingai išlaikė

paslaptį. Praėjo pusantro mėnesio kaip dirbu. Ir šiandien tikrai jaučiuosi užsidirbusi pirmąjį atlyginimą :) Tiesa, jų gavau jau visus pusantro.

Namuose nieko naujo (jau nebe): Vilius labai manęs pasiilgsta (aš jo irgi!). Šią savaitę buvo namuose su tėčiu, - vienas vaidino, jog serga, kitas džiaugėsi, kad gali neiti į darbą ta proga :) Panašu abu jau atsibuvo ir kartu su naujais metais visi drauge žengsim į įprastą kasdienę rutiną: mama į darbą, tėtis į darbą, vaikas į darželį.

Tačiau prisipažinsiu: kai per pietų pertrauką išeinu pamiklinti kojų ir įkvėpti nebiurinio oro, gatvėje sutiktos mamos su mažais vaikučiais taip į akis krenta, kad nevalingai pagalvoju - kaip no

rėčiau dabar būti su vaiku, o ne darbe............ Jaučiu, kad tyliai tyliai kažkur sielos kertelėse ir vėl pradedu svajoti apie kitokį darbo ir asmeninio gyvenimo derinimą.

***

Dar kelios valandos šių metų, o paskui jau Naujieji, ir vėl kaip kiekvieną sausį pratinsimės teisingai rašyti datą...

Kažkaip tie Naujieji man vis mažiau šventė. Kūčios ir Kalėdos - taip, jau vien pats laukimas ir ruošimasis koks smagus! O Naujieji - 2 minutės fejerverkų, taurė šampano ir iki ašarų nuobodus Naujametinis žiburėlis per TV.... Aišku, galima tai daryti ir kitaip :) Tikiuosi, kada nors taip ir padarysiu. Imsiu ir išvažiuosi į kalnų trobelę kur nors tolimoj Norvegijoj :)

O tuo tarpu - siunčiu linkėjimus visiems, kurie lankosi šiame bloge, ir kartais užmeta akį į mano rašliavą. Smagiai atšvęskite metų sandūrą! Linkiu sėkmės ir tikėjimo - savimi, savo artimais, Juo ir ta sėkme ;) Su Naujausiais!

24 kišenėlės

Šiandien jau 9-oji Advento diena. Nors mūsų namuose kalendoriai dėl Advento pradžios nesutaria. Vienas toks senoviškas sieninis popieriniais nuplėšomais lapeliais Adventą pradėjo lapkričio 28d. (kaip suprantu, tada ir buvo ta pradžia), o kitas - tik tik neseniai užbaigtas, irgi sieninis, bet megztom ir siuvinėtom kišenėlėm - Adventą pradėjo gruodžio 1-ą (nes jį sukurusių rankų savininkė skaičiavo ir taip, ir anaip, bet 24 dienos iki Kalėdų jai gavosi lygiai gruodžio 1-ą :))). Na, kaip ten bebūtų, Kalėdų mes laukiam su kalendorium - kad lengviau ir smagiau būtų laukti. Į kalendoriaus kišenėles užduotėles ir dovanėles neša Nykštukas. Tik (oioi, gėda gėda) Nykštukas šiais metais kažkoks nelabai pavyzdingas... tai pavėluoja atnešti, tai atneša iš karto už dvi dienas, tai pamiršta užduotėlę... O mamai tai tik papildomas darbas - vis kaip nors pateisinti jo nepareigingumą :)) (pvz. šiandien bandžiau apginti Nykštuką dėl vėlavimo baisingu oru, lijundra, šlapiais ir slidžiais keliais... uch! ). Nors... jau pora kartų Vilius pats ėmėsi auklėti Nykštuką - pasiima savo mobilų (žaislinį) telefoną ir skambina Nykštukui, ir aiškina, ką tas turėtų daryti - "Kitą dieną atnešk užduotėlę! gerai?" :)

Tiesa, čia dar skiriu keleta eilučių pasigyrimui ir savęs paglostymui - kad šįmet apie Advento kalendorių pagalvojau geroookai iš anksto, kad mezgiau ir siuvinėjau visą mėnesį, kad šiemet kalendorius turi visas 24 kišenėles, o ne kažkokias 7, kaip pernai :)

Iki šiol turėjom tokias tradicines užduotėles: parašyti laišką Kalėdų seneliui, nupiešti piešinį seneiui ir močiutei, nupiešti sveikinimą berniukui N. iš Eglės Kalėdinio pašto projekto, atrinkti dvi nebeskaitomas knygeles padovanoti kitiems vaikučiams. Dar laukia panašios, kaip nupiešti laišką kitam seneliui, atrinkti kelis žaislus kitiems vaikučiams, pasipuošti namus, Kalėdinę eglutę ir t.t. Kokios užduotėlės slepiasi jūsų Advento kalendorių skyreliuose?

3 metai, kupini kupini :)

Trys metai mamystės. Trys metai atsidavimo, dėmesingumo, puoselėjimo. Trys metai savęs auklėjimo, mokymo, šiek tiek gailėjimo, šiek tiek kaltinimo, daug nuovargio. Trys metai sekimo, buvimo greta, palaikymo, guodimo ir glostymo. Trys metai žaidimų, pasakų ir fantazijų. Trys metai mažų smulkių judesių atrišant, užrišant, atsegant ir užsegant, aprengiant ir nurengiant, uždedant, nuimant, nuvalant, pataisant, paglostant, mojant ir rodant. Trys metai džiaugsmo, ašarų, verksmo, juoko, krykštavimo. Pirmieji trys metai aplankiusios nebevienatvės. Jau TRYS metai !

Žiūriu aš į Vilių ir kartais taip keista, - kieno tas didelis vaikas? kada jis spėjo užaugti?.. Jau toks nemažas, tiek daug suprantantis ir gebantis. Nors jam vis dar labai patinka būti mažu, visai nesiskubina užaugti ir būti kaip "tie dideli" :) Lyg žinotų ką nors daugiau ar prisimintų iš anksčiau...

Jis toks savotiškas vaikis... (o gal kaip ir visi - savotiški :))

Viešumoj baisiai kuklus, žodžio neištempsi, akių nepakelia, o namuose tarška, kaip radijas :)

Klausimų turi milijoną, bet ir nuomonę savo turi irgi apie viską (beveik), ir kartais tenka susiginčyti dėl dalykų, kurių jis visai nežino, bet įsitikinęs priešingai :)

Jis nori bendrauti, eiti, matyti žmonių: vietoj miško vis dažniau renkasi pasivaikščiojimą mieste, o "Akropolis" - vos ne smagiausia pramogą (baisingai vartau akis - iš kur?!!!). Tačiau... tuo pačiu nepatinka didelės minios, nelabai veržiasi prie vaikų (pvz. prieš gimimo dieną pasakė, jog per savo gimtadienio šventę nenori vaikų :)). Mieliausiai laiką leidžia didelės šeimynos rate (čia įtraukiant senelius, tetą ir t.t.).

Vilius toks tvirtas savo pasirinkime, jog mano tikėjimui savo didžiąja kantrybe atėjo sunkios išbandymų dienos. Kartais ji griūna kaip priešų subombarduota siena... Kartais pavyksta išlaikyti ir pačius aršiausius puolimus :) , tačiau kokiais vidiniais resursais!!! ;)

Vilius - mano didysis mokytojas ir asmeninio tobulėjimo koučeris. Rimtai. Dar niekada taip giliai nesikapsčiau ir taip savęs neplakiau už savo elgesį, kaip per šiuos trejus metus. Ir ne taip dažnai anksčiau tekdavo kuo rimčiausiai svarstyti tinkamiausio poelgio variantus beveik be teisės suklysti. Beveik, nes Vilius jau pažįsta atsiprašymo galią.

Mažas žmogutis su tokia didžiule vidine jėga!

~~~

O gimtadienio šventė buvo tokia ypatingai šeimyniška. Tik mes. Kaip Vilius prašė - jokių kitų vaikų :) Kažkokių didesnių draugų ir neturi, visi jo draugai-vaikai kol kas tik darželyje.

Šeštadienį (dieną prieš gimimo dieną) beveik visą dieną kepiau ir lipdžiau tortą. Po netrumpų pasvarstymų nusprendžiau tortą ne pirkti, o kepti pati. Och, teko ryžtis :) Ryžtis todėl, kad nesu ta, kuri kepa tortus kartą per mėnesį, netgi ne kartą per metus :))))

Kepiau pagal šį receptą ir išėjo štai toks:

Man labai patiko visas kepimo ir "montavimo" procesas. Labai! Tikrai kepsiu dar, nebūtinai šitą, bet tiesiog tortą :) O šis buvo tikrai skanus, gal kiek saldokas, bet iš tiesų labai vykęs, nors Vilius ir nevalgė... Bet jam labai patiko šokoladinis kelias (ten yra tokia balta punktyrinė linija ant to šokoladinio kelio :)) ir mašinytės, kurias galima ir valgyti, ir stumdyti ant torto viršaus.

Gimimo dienos "vinis" buvo fotosesija miške. Profesionali. Labbbbbai laukiau jos. Buvo nelengva. Jau daug labiau suprantu fotomodelio darbą ir kad jis visai nelengvas, oiiiii, nelengvas :) O Vilius parodė savo tvirtą būdą ir provokacijoms šypsotis ir šiaip kaip nors spontaniškai elgtis beveik nepasidavė :) Per daugiau kaip valandą teištarė kelis trumpus žodelius, atsakydamas į klausimus labiau tenkinosi griežtais rankų mostais :D O dabar visi labbbbbai laukiam nuotraukų rinkinio.

Vilius sulaukė labai lauktų dovanų. Labiausiai laukė paspirtuko (pabrėžtinai - MĖLYNO!) ir McQueen'o (RAUDONO ! :)). Šias dvi dovanas jis užsisakė gal prieš kelis mėnesius, ir kantriai laukė. O kokį mėnesį iki gimimo dienos turėjome naują taisyklę - "Jokių naujų žaislų iki gimimo dienos". Sakot, žiauru? Jeigu gyventumėt žaislų, ne, gal greičiau žaislinių mašinyčių, parduotuvėj (beveik didmenos...), manytumėt kitaip :) Taigi, taisyklė visai neblogai veikė. Tikrai BEVEIK nieko nepirkom. O jeigu labai prireikdavo NAUJOS mašinos (prie tų 60+ vnt. "senųjų"), tai imdavo veikti ir dar viena taisyklė - "Jei perkame naują mašiną, vieną iš esamų namuose Vilius atrenka ir atiduoda kitiem vaikam" (čia jau mano užduotis, kaip ją tiem vaikam pristatyti :)). Irgi puikiai veikia. Dvi mašinas jau turime atiduotas. Tiesa, taisyklė negalioja dovanojamom mašinom :)

Paspirtuką išrinkom tokį tvirtą, su trim ratais, jis atėjo paštu ir kantriai laukė savo didžiojo pasirodymo dienos mūsų rūsyje. Apie jį prisiminiau, kai gerokai po vidurnakčio, jau pabaigusi puošti tortą, guliausi į lovą. Susivokiau, kad didžioji dovana vaikui vis dar rūsyje, o ryte nebus tinkamo laiko jį atgabenti į viršų. Tad kėliausi ir pusė dviejų nakties vilkėdama pižamą su besišypsančiu rausvu triušiuku keliavau į tylų, tamsų rūsį parsinešti vaikiško paspirtuko! :) Gerai, kad nieko nesutikau (reikia išeiti į bendrą laiptinę!), nes jau vien pati sau atrodžiau labai juokingai ir keistai.....

Į darželį nešėm ne jokį ne tortą (pirktinį nešti kaip ir nebelygis, bet kepti antro jau nei jėgų, nei laiko neradau), o keksiukus! Tokius tobulai gražius ir skanius :) O suradau juos taip atsitiktinai, kad net pasakyčiau, kad jie mane patys susirado, džiaugsiuosi, kad laiku. Sužinojau apie naujai besikuriančią kepyklą, kuri specializuosis keksiukų kepime, ir svarbiausia, jog iš kuo natūralesnių produktų ir be sintetinių dažų. Na, tai ir užsakiau tų keksiukų darželiniams draugams :)

Dar vienas Viliuko slenkstis peržengtas. Ir taip labai simboliškai drauge su juo žengiu ir aš per naują slenkstį - pasibaigus visom įmanomom vaiko priežiūros "atostogom", šiandien įteikiau prašymą atleisti iš darbo, o poryt rašysiu kitą prašydama priimti. Palinkėkit mums per daug nekliuvinėti ir negriūti ;)

Metalo griausmas ir ... jūros ošimas

Man vis dar ošia ausyse. Lyg jūra, lyga tyla...

Vakar buvome Metallicos koncerte. Vilniuje!!!!!!! Žiauriai laukiau visą tai laiką, nuo tada, kai įsigijom bilietus, ir žiauriai spirgėjau vakar visą dieną :) Aš nesu ta didžioji jų fanė, kuri klausosi jų muzikos kiekvieną dieną (arba bent kartą per savaitę), bet esu ta, kuri mielai klausosi visada, kai tik išgirsta grojant, ir esu ta, kurią mano gyvenimo vyriškis išmokė juos klausyti, suprasti, įvertinti ir pamilti. Ačiū jam už tai.

Vakar, kai jau stovėjom prie tvorelės ir laukėm, kada, na, kada jie išeis pro tas baltas duris iš užkulisių, širdis iš tiesų spurdėjo. Ir kai užgrojo tradicinis jų koncertų intro (Ennio Maricone muzika), pradėjau šokinėti ir cypti kaip kokia paauglė :) (na, net pačiai buvo keista jausti tokią savo reakciją !). Iš tiesų, nepaprastas jausmas matyti iš TAIP arti tokius energijos užtaisus. Negali patikėti, kad jie tieeeeek daug savęs atidavę publikai (groja nuo 1983m.), turi jėgų ir energijos atiduoti visus save vėl ir vėl ir vėl ir vėl...... Įpusėjus antrai koncerto valandai jau nebegalėjau pakelti vienos rankos, na, niekaip ji nesilaikė viršuje :) O Metallicos vyrai grojo, dainavo, šokinėjo ir užvedinėjo publiką toliau! Jiems virš 40, o man visais 10 metų mažiau, - buvo šiek tiek gėda, kad JAU nebeturiu jėgų šėlti drauge su jais.

Iš tiesų, koncertas man patiko. Labai. Ir labai gaila, kad buvo vienas BET. Bet - garsas buvo LABAI prastas. Aš nesu kokia tai garso operatorė ar režisierė, na, bet nuo pirmos dainos buvo aišku - nešvaru, per garsu, ar dar kažkas ne taip. Tai čia man, čia nieko tokio, aš nesu TA fanė. Po poros dainų pripratau ir šėlau. O mano Tomui - užkietėjusiam Metallicos fanatui - tai buvo pati didžiausia tragedija. Jis taip ir nesugebėjo įsijausti į koncertą ir nuo širdies pašėlti. Jam koncertas buvo prastas, prasčiausias iš visų dalyvautų Metallicos koncertų (o šitas buvo jau 5-as). Labai gaila dėl to, gaila, kad teko nusivilti. Ir ne dėl grupės kaltės, mano supratimu, čia arenos bėda - blogai ten su akustika. Spėju, grupės garso operatoriai paplušėjo, kad išgirstume tai, ką girdėjome.

O ausyse vis dar ošia. Sakytum, tyla spengia, bet lyg ir jūra ošia, kažkur toli toli. Ir užmigti sunkiai galėjau, šiandien jaučiuosi, lyg visai būčiau nemiegojusi (jau kiek primirštas jausmas :)).

Ir dar, džiaugiuosi, kad ėjau į koncertą ne tik dėl pačios Metallicos, dar ir dėl to, kad sutikau jame savo labai seną draugę, kurios niekaip negalėjau rasti kitais - moderniais/virtualiais - būdais. O vakar tiesiog pamačiau ją šalia manęs stovinčią!!!

Sumišę jausmai - džiaugiuosi, kad buvau koncerte, esu dėkinga grupei už energijos pliupsnį, ir esu sutrikusi, nes mano didžiajam Metallicos fanui tenka įveikti didį nusivylimą.

Jei dar negirdėjote Metallicos gyvai, nelaukite, šiandien - dar vienas koncertas. Tikiu, jog jie ir vėl atiduos visus save ir visą savo energiją publikai. Nueikit pasiimti ir atiduoti :)

Su jubiliejum, Lietuva!

Jau iš vakaro pažiūrėjau, kas bus gero mieste šią šventinę dieną: visuotinės eitynės Gedimino prospektu, visokios kalbos ir paminėjimai, 11 metrų pyrago kepimas Rotušės aišktėje ir jo dalinimas miestiečiams, šventos mišios Katedroje, koncertas Katedros aikštėje. Suplanavau, kad su Vilium žygiuosim drauge su eitynėm, o paksui, jei pavyks gaudysim ilgojo pyrago. Kai ryte nubudom ir pamačiau saulę, žydrą dangų ir anei debesėlio, abejonių neliko: eisim iš namų. Gaila tik, kad ne visi išėjom, Tomą palikom ilsėtis namuose, o ir

šiaip, jis masinių renginių didis nemėgėjas.

Viliui pasakiau, kad važiuosim į šventę, tai jis "pasipuošė": išsirinko nekasdieninę kepurę - baltą su meškučio ausytėm :) Į eitynių pradžią šiek tiek vėlavom, tai visą paradą pavijom ties centriniu paštu, ir paskui žygiavom koja kojon iki pat Seimo! Net neplanavau iki ten eiti, bet Vilius buvo nusiteikęs ryžtingiau nei aš :)

Prie Lukiškių aikštės eisena sustojo, kažkas sakė kalbą, kažkam prireikė medikų pagalbos, Vilius įsidrąsino i nuėjo pas jauną vyrą, laikantį didelę vėliavą, ir pats palaikė už koto. Buvo be galo rimtas :) Panašu, jautėsi bais didelis! Paskui žmonės dainavo, gražias lietuviškas dainas, kai uždainavo "Ąžuolai žaliuos žemėj Lietuvos...", susigraudinau kaip kokia senyva moterėlė.... Pakilo toks mažas gumuliukas gerklėj ir akys sudrėko, gal iš džiaugsmo, kad esam kartu su būriu žmonių, einam į tą pačią pusę, neburbam ir esam pakiliai nusteikę, gal atrodom turintys viltį ir svajonių, gal iš pasididžiavimo, kad esu lietuvė ir šiandien man šventė... Iš tiesų, man šiandien šventė!

Paskui į dangų pakilo gausybė trispalvių balionų ir nunešė pasigraudenimus ir ašaras, ir vėl patraukėme sparčiu žingsniu koja kojon su kitais. Prie Seimo pasipuošėm trispalviais lidpukais ir pagavom žalią balioną :) Juo mosikuodami patraukėm atgalios, tik kitu keliu: važiavom troleibusu! Viliui tai buvo smagi atrakcija, juk kasdien mes važiuojame mašina. Ir tada troleibusas vaiko akims tampa didelis ir žavus daiktas, o kadangi šventė, tai ir švenčiam: perkam talonėlį, mosikuojam balionu ir stotelėj laukiam troleibuso! Pora stotelių pavažiuojam, pasidžiaugiam, kad mašinos važiuoja iš paskos ir vėl einam. Šį kartą - į senamiestį lendam. Pažiūriu į laikrodį - pietų metas, tad einam į kavinę ir valgom bulvinių blynų ir cepelinų

(juk Lietuvos šventė!). Pripildę pilvus, keliaujam toliau. Prie Rotušės pažiūrim į 11m pyragą: na, pažiūriu tik aš, nes žmonių prie stalo užgulę sausakimšai (juk dalina visiems norintiems!), spėju

pamatyt, kad pyragas pynės formos, ale bandelių tešlos, su spalvotais pabarstukais. Nesiveržiam jo paragauti, nes pilvai juk pilni :) Einam Pilies gatve, žmonių minia, juda lyg upė, į abi puses. Daug vaikų, vežimų, balionų ir vėliavėlių. Smagu. Smagu!!! Vilius į kišenes prisirenka akmenukų, prie Katedros parodo man "aklį" ir "mogžų", paskui pilį ir "banyčią" :) Užsimano užeit į bažnyčią, ten mišios, žmonių sausakimša, tik sustojam prie durų ir einam lauk. Laikas namo. Vakare kepsim pyragą.

Kalėdos, Nauji metai ir kiti nutikimai :)

Štai ir sausio 2-oji! Su Naujais metais visus! ;)

Buvo Kalėdos, na, prieš tai dar buvo pati šeimyniškiausia ir šilčiausia metų vakarienė - Kūčios. Man ji labai patinka. Man smagu, kad susirenkam visa šeimyna prie didelio stalo, kad šnekamės, šiek tiek rimtai, šiek tiek juokaujam, kad valgom, kiek kitaip nei visada, kad vis ką nors naujom atnešam, tai vienas, tai kitas, į šitą vakarienę: naują veiksmą, kuris gal taps tradicija, naują patiekalą, kuris gal ne toks ir naujas, tik mums naujai atrastas. Nuo pernai Kalėdų dovanų išpakavimą ir peržiūrą perkėlėm iš Kūčių vakaro į Kalėdų rytą. Po teisybei, labai tuo džiaugiuosi. Kažkaip ir ta šventinė nuotaika nesibaigia vienu vakaru, ir tas pasiruošimo laikas netampa toks beviltiškai prarastas, kai gali dar vieną naktį smagiai laukti :) Kaip ir pernai, šių metų Kalėdų rytą dovanas dalino Vilius - mažiausias šeimynos narys. Po maišą knisosi tol, kol neaptiko jame dideliausios policijos mašinos :) Tada dalinimą perėmė kažkas kitas (o kas?...)... Šiemetinis Kalėdų senis vienareikšmiškai buvo užstrigęs knygyne :) Na, mano knygų krūvelė buvo tikriausiai menkiausia (gal kad ir taip namai lūžta nuo knygų), bet štai mano tėčio viena įspūdingiausių per pastaruosius metus, jei neklystu, Kalėdų senis jam atseikėjo iš karto 5 knygas, o dar kokias!!! Jis nieko daug nelaukdamas, jau tą pačią Kalėdų dienos popietę krito į vieną iš jų.

Aš džiaugiausi "virtuvine" Nomedos knyga. Na, kadangi man pastaruoju metu koks tai kulinarinis periodas , tai nieko nuostabaus, jog prie vienos tokios knygos gavau ir kitą (Lino Samėno receptus), o pati buvau jau spėjusi save apsidovanoti nauja prijuoste :))

Po snieguotų ir smagių kalėdų pas tėvus, Naujuosius sutikom namuose, labai ramiai ir paprastai. Man buvo smagu, nes buvau pagerbta tarp keturių vyrų :) Viliukas ir Tomas su dar dviem draugais buvo puiki kompanija man, kuri šiemet visai nenorėjo švęsti. Vilius Naujuosius sutiko sapnuose, net fejerverkų dundėjimas jam buvo nė motais. O mes po vidurnakčio visai neblogai praleidom laiką žiūrėdami antrąją filmo 'Po pirties" dalį - "Likimo ironija arba Laimingų Naujųjų!".

Ir štai jau antra 2010 metų diena. Man visuomet būdavo keista bent jau kurį laiką, kad jau kiti metai, kitaip reikia datą rašyti. Tie skaičiai kažkaip nesižiūrėdavo :) Pamenu, mokykloje dar ilgai rašydavau senuosius metus, ir tikriausiai visą sausį datą sąsiuviniuose būdavo su pataisymais. Paskui įpranti. Juk sako, jog įpročiai susiformuoja per 21 dieną. Kai pagalvoji - be galo greitai. Tereikia 3 savaites save pakontroliuoti (arba priešingai-"paleisti vadžias"), o paskui jau ir įprotis. Bandysiu tuo pasinaudoti ir paformuoti keletą sveikų įpročių savo gyvenime :) Gal kiek panašu į naujametinius pažadus, bet man jie patinka! Taigi, leiskime sau paplanuoti :)

Taigi, nauji sveiki įpročiai:

- baseinas kas savaitę

- mankšta kas rytą (hmm, labai norėčiau...)

- išlaidų ir pajamų fiksavimas kasdien (na, bent jau kas antrą dieną)

Gal pakaks? O toliau reikėtų nepaleisti vadžių :)

Viliaus gyvenime irgi paplanuosiu :)

- surasti darželį pusei dienos, tikriausiai nuo kovo bandysim eiti

- tęsti baseino lankymą, dėl mokyklėlių reiks pergalvot, gal darželis turės kažką panašaus

- vasarą gal jau reiks dviratuko, tokio "tikro" :), ir būtinai reiks kėdutės ant mano dviračios, kad galėtume keliauti drauge!

O dar labai norėčiau iškeliauti į kalnus, labiausiai tai į Norvegiją, visi trys. Net saldu, kai apie tai pasvajoju :) Ir dar noriu į Kretą, ji užstrigusi mano mintyse jau geras pusmetis, tikriausiai, "teks" surasti resursų ir ten nuvykti :)

Na, ir dar reikėtų toliau tęsti darbo iš namų patirtį, kol kas einasi visai neblogai. Kuo toliau, tuo labiau man patinka toks , šiek tiek kitoks, gyvenimas, toks "iš namų" :))

Kaip Mumiai bijojo Kalėdų

Šiandien su Vilium skaitėm vieną iš pasakojimų apie trolius Mumius. "Eglutė" jis vadinosi, ir buvo jis apie Kalėdas. Negalėjau nepasidalinti :) Mat Mumiai tokie taikūs, žavūs ir smagūs gyvūnėliai, o Kalėdų bijojo! Mumio šeima žiemą miega, tad suprantama, jog jie net neįsivaizduoja, kas yra Kalėdos. Ir štai, vienas iš jų kaimynų, Hemulis, juos pažadina prieš pat Kalėdas, ir jie pamato ir išgirsta tai, ką suvokia kaip didžiausia baubą, - "mama, pabusk, - sako Mumis, - atsitiko siaubingas dalykas. Vardu Kalėdos."

O paskui jie pamatė, jog visi aplinkui skuba, kažkur bėga, kažko nespėja, ir visi baisingai susirūpinę. Iš vieno ar kito kaimyno paskubomis numestų žodžių, jie supranta, kad reikalinga eglutė, kad ją reikia kuo gražiau padabinti. Jie sau tai paaiškina taip: eglutę reikia papuošti, kad permaldautume Kalėdų pavojų! Ir eglutės dabinimui jie atiduoda savo pačius gražiausius daiktus, o vėliau sužinoję, jog Kalėdoms reikia ir dovanų suruošti, į prabangų popierių suvynioja ir pačius brangiausius savo daiktus. "Kaip jūs manote, ar Kalėdos labai išalkusios?", - teiraujasi Mumio mama, visą pusdienį triūsdama virtuvėje. Savo kuo nuoširdžiausiai suruoštas Kalėdas jie galiausiai atiduoda mažiems padarėliams, kurie, beje, pasako, jog Kalėdos yra linksmos. Bet Mumiams nelinksma, jie tik džiaugiasi, kad gali nebebijoti Kalėdų ir ramiai miegoti iki pavasario.

Nors šiais metais aš visiškai nejaučiu Kalėdinės karštinės, niekur neskubu ir per galvą nesiverčiu, tačiau kažkuri mano dalelė visai sutiktų tas Kalėdas pramiegoti drauge su Mumiais ... :)

O jei teks jums bėgti, linkiu sustoti ir prisiminti, kad Kalėdos nėra tokios alkanos, kad lūžtų stalai, nėra tokios užgaidžios, kad eglutė pradingtų tarp žaislų, nėra tokios besotės, kad reikėtų begalės brangių dovanų, - tereikia atiduoti pačius brangiausius dalykus: dėmesį, rankų ir širdies šilumą, supratimą, prisiminimą, pasidalinti tuo, ką turi, o ne tuo, ką gali nupirkti. Ramybės ir šilumos jums.

2-asis Viliaus gimtadienis

Rašiau lapkričio 14d.

*****

Šiandien Viliui suėjo dveji. Jau visas berniukas :)

Šiandien nuo ankstyvo ryto geras maratonas buvo, na, nieko ypatingo, taip, kaip visiems belaukiantiems svečių.

Vilius jau nuo ryto labai laukė mostutės, senenio, Ingos ir Uko (močiutės, senelio, Ingos ir Luko). Dar prisijungė mažoji Viliaus draugė Medutė ir jos mama. Tokiam jaukiam rately ir šventėm. Deja, mano kita draugė susirgo, tad Viliaus mylima Lieputė negalėjo pasveikinti jo šiandien.

Po vienokių ir kitokių svarstymų, didelių veiklų šventei neorganizavau.

Pradžioje dalinome dovanas ir Vilius jas visaip apžiūrinėjo ir išbandė, kadangi kai kurios dovanos buvo labai mielos, tai jomis dar ir ilgiau žaidė :) Dovanų Vilius gavo: paspiriamą mašiną (tokią, kur atsisėdi ir kojom spiries), dvi formules su pilotais (čia žaviausia dovana Viliui :), ūkininką, važiuojantį vežimu ir vežantį karvę, medinius bėgius su traukinuku ir kitais veikėjais (liūtu, tigru, zebru ir žmogučiu), lego kaladėlių, močiutės siūtą medžiaginę lėlę (man labai patiko, Viliui patiko, nes lėlė savo rankinėj turėjo šokolado :D), vaikiško dydžio skėtį su mašinytėm (:D), balioninį drambliuką ir balioninę gėlytę, pusbrolis padovanojo du minkštus žaisliukus iš savo kolekcijos (labai miela :)).

Ta pačia proga aš gavau dovanų knygą apie maisto gaminimą, - tobulėsime :) O Tomas gavo knygą kaip mesti rūkyti, hmmmm, tikėkimės, pravers....

Tarp valgymų ir žaidimų pakviečiau visus parašyti linkėjimų Viliui: kartu su juo nupiešti ranką ant lapo, o paskui parašyti palinkėjimų ant kiekvieno piršto. Buvo smagu žiūrėt, kaip Vilius stengiasi apvedžioti mūsų pirštus. Paskui įsigudrino ir tik nubrėždavo po brūkšnį kiekviename tarpe tarp pirštų :D

Tada Vilius pūtė žvakutes. Tiesa, pats to nežinodamas, šią savaitę net kelis kartus treniravosi pūsti žvakes: susirasdavo mažų žvakučių ir manęs vis prašydavo uždegti. Mokinau jį pasakyt savo vardą ir kiek metų. Na, čia kaip užplauks: kartais sako Ijus (Vilius), kartais maža lialia, kartais Liepa :D O kiek metų pasako, bet retai.

Tortas buvo traukinuko formos. Gražus :) Skanumo - na, kaip ir tortas, saldus. Vilius paragavo kremo, tai sakė, "askanu", paskui pabandė jau paties torto, buvo "skaniu".

Šventė praėjo. Kaip dažnaia būna, po šventės lieka toks nepaaiškinamas liūdesys, gal kad lūkesčiai būna didesni, nei įmanoma, gal kad veiksmo sūkury pameti pagrindinę šventės giją, gal tiesiog dėl to, kad šventė baigėsi....