Penki!

Prieš penkis metus lapkričio 14 dienos vėlų vakarą į pasaulį atėjo mažas berniukas. Jau atėjo su charakteriu, ne visai taip, kaip planavome mes, atėjo taip, kaip norėjosi jam :) Ir taip su tuo stipriu charakteriu keliauja savo keliu, jau penki metai . O mes turime laimę ir garbę  keliauti drauge su juo, padėti jam pamatyti, išmokti, atskleisti pasaulį ir jį patį, padėti patirti ir suprasti. 

Vilius jau toks didelis! Ištįsęs toks berniukas, gerooookai lieknesnis nei prieš metus , kur jau ten prieš dvejus :)  Jis aktyvus, energingas, turi savo stiprią nuomonę, kurią stengiasi ginti visom keturiom. Jis neklauso mamos vien dėl to, kad ji mama, jis klauso jos todėl, kad ji sugeba įrodyti argumentais savo teiginį. O jeigu nesugeba, tai ir neklauso :)  Na, dar galime bandyti susitarti tam kartui. Aišku, taisyklių kartais tenka ir jam laikytis, net jei ir labai nenori. Vilius labai jautrus, ir vis dar dažnai apsiverkia, kai kas nepavyksta ar kai negauna to, ko nori. Vilius daug kalba, daug mąsto ir stengiasi suprasti, kas vyksta ir kodėl taip vyksta šiame gyvenime. Kai kurie jo pamąstymai būna tokie netikėti ir gražūs. Štai per gimtadienio šventę, prieš užpūsdamas žvakutes jis tarė: "Noriu pasakyti. (Patylėjo sekundę ir ) Ačiū už dovanas." Nu nerealu, nei kas jį mokė, nei ką... Tas sąmoningumas kartais tikrai nuginkluoja. 

Viliui labai svarbi šeima. Geriausias laikas jam laikas su mama, tėčiu, broliais (su jais - ne visada :)), su močiute, seneliu ir teta Inga. Dar ir šitam, jau 5ajam, gimtadieniui jis nekvietė draugų, tik savo šeimyną. Kitą dieną vieną draugą pasikvietė, bet tai jau buvo toks dviejų berniukų linksmas pasibuvimas, ne gimtadienio šventimas. 

Savo mažuosius brolius Vilius labai myli. Ir vis dar mokosi tai parodyti, vis dar mokosi su jais žaisti, kad nenuskriaustų ir neįskaudintų. Kartais nenori jų šalia, bet manau, tai natūralu. Iš tiesų, tai neprašytas stengiasi nuraminti jei verkia, atneša žaislą, soskę... Man taip gražu klausytis, kai jis bando nuraminti zirziantį ir verkiantį brolį. Ir kaip jam smagu , kai pavyksta! Ir jis šventai įsitikinęs, kad kai būna  namuose, jis visada man padeda :)  Padeda vien jau savo buvimu ;)

Vilius moka skaičiuoti, pažįsta raides, bando po truputį jas jungti į žodžius, bet skaityti dar neskaito. Bet kadangi aš nesu iš tų, kurios siekia, kad vaikas žūtbūt turi jau skaityti , kai jam sueina 5, tai tiesiog leidžiu jam sava eiga atrasti skaitymo džiaugsmą. 

Jau esu rašiusi, kad Vilius yra mano didysis mokytojas, ir kol kas situacija nepasikeitė, - jis vis dar  mane mokina kantrybės, atidumo, išklausymo, susilaikymo ir mąstyti mąstyti mąstyti prieš darant ir sakant, dar mokina atsiprašyti ir atleisti, ir mokina jis kasdien :)   Pačių gražiausių tau šeštųjų metų, sūnau!