"Ar teisingą gyvenimą gyvenu? Ar taip elgiuosi su sūnum, su vyru?.. Ar teisingą kryptį pasirinkau auginant vaiką, auklėjant? " Tokie klausimai kartais aplanko mane. Ir šiandien, grįždama iš eilinių užsiėmimų Viliaus mokyklėlėj, apie tai mąsčiau.
Mokyklėlėj pasijaučiau kitokia. Todėl kad mano vaikas nenulipa nuo manęs, nori visuomet sėdėti man ant kelių ir pasitraukia nuo manęs tik kokius 5 metrus, o kitų vaikai vaikšto po visą patalpą, smalsauja, bendrauja su vadove. Todėl, kad mano vaikas pasiprašė pienuko per užsiėmimą, o aš turėjau visaip jį nukreipti, kad išlauktų iki pertraukos, ir tiesą sakant, pertraukos metu susiieškojau patį nuošaliausią kampą, kad trumpai jį pažindyčiau. Lyg ir nesigėdiju to, bet pats elgesys kalba už save - maniau, jog liksiu nesuprasta. O kitų vaikai skubiai perėjo į kitą užsiėmimą, ir toliau sau dalyvavo. Nors yra ir kitų ne itin aktyvių ir ramių dalyvių, kažkaip visuomet jaučiuosi lyg mano Vilius būtų pats irzliausias, labiausiai rankinis ir koks tai piktas.... Nors iš tikrųjų jis labai linksmas, smalsus ir guvus... Aš ir pati kažkaip ne taip jaučiuosi toj mokyklėjėj. Ėmiau galvoti, gal ten kas negerai....
O gal aš per daug mąstau ir lyginu, kaip kitos mamos augina savo vaikus? Mane nuoširdžiai stebina tokios mamos, kurių metinukai vaikai miega kitam kambary ir jos net nežino, kada jie ryte nubunda, nes pačios dar miega.... Arba erzina tokios, kurios gasdina "oi, turėsi bėėėėėdą", kai išgirsta, jog su Viliumi miegame drauge vienoj lovoj. Ir žindančių ten mačiau vos vieną kitą...
Protu suprantu, jog aš tiesiog kitaip galvoju, kitaip auginu, tiesiog vaikai negali būti vienodi, bet jaučiuosi vis tiek *ūdinai. Benarpliodama savo mintis ir jausmus, ėmiau suvokti, jog visas tas netiesioginis spaudimas ir tas kitoniškumas, kurį jaučiu kyla ne iš kažkurios mamos konkrečiai, o iš aplinkos, iš tų įsišaknijusių požiūrių, kaip turi būti auginami VISI vaikai (lyg visi kiti - knygos, gydytojai, draugės, giminės, kaimynai ir, žinoma, nepažįstamos bobulytės(!) - tik ne tu pati, geriausiai žinotų, kas tinkamiausia tavo vaikui): jog žindyti pakanka iki 6mėn, na, gerai, tebūnie iki metukų, nes paskui tai jau tik blogas vaiko įprotis, jog vaikas privalo miegoti savo lovytėj (juk visi turime savo lovas, nesvarbu, kad patys jose miegame ne vieni), jog vaikas turi atsiskirti ir jeigu per daug nešioji, tai jau jį lepini ir t.t. Šiandien labai stipriai pajaučiau, kokia vis tik yra stipri ta "visuomenės nuomonė", tas "tradicinis požiūris", kurio laikosi dauguma, ir kaip net visai nedidelėj grupelėj gali pasijausti visiškai balta varna, net ir niekam netarus nė žodžio.
Ir tuomet suabejoji savim, ar "teisingai" gyveni, nes tie, kurie yra aplinkui, rodos, tiesiog spinduliuoja tikrumu, be lašelio abejonės veide. Ir tuomet prireikia visos dienos aktyviai "gromuliuoti" visas mintis, vėdinti kylančius jausmus ir surasti savąją tvirtybę. Diena , rodos, buvo įprasta, bet viduje dirbau intensyviai, ir jau sugromuliavau bei pravėdinau :) Tikiu, jog gyvenu teisingai, iki kitos aplankysiančios abejonės... :)
8 komentarai:
Labukas, suprantu tave ir klausimus, kurie tau kyla... as taip pat susiduriu su tokiais klausimais - ar teisingai auginu sunu, ar teisingai siandien pasielgiau, ar ne per griezta bunu ir t.t... Ir manau, kad labai gerai jei tokie klausimai kyla, nes jei apie tai visai negalvotum, va tada tai jau ne kas... O apie tai kas yra teisinga, o kas ne, tai manau, kad tokios VIENOS TIESOS kaip ir nera, mes ja kiekvienas turime savo sirdyje ir savo suvokimuose. Kaip mes jauciame ta situacija, tai mums ir yra tiesa.
Zinai,ir viskas ka tu darai su meile yra gerai, ir yra TEISINGA. Tu esi nuostabi MAMA!!! Sekmes:))
Inga
žinai, o juk tokios dienos tau pačiai į naudą! nes tavo nuomonė tik sutvirtėja ;)
mane irgi nervino ir nervina tokie patarimai, bet kuo toliau - tuo labiau pasitiki savimi, nes atsiranda šiokia tokia patirtis.
ir aš girdėjau kokia esu durna kad nešioju vaiką - paskui nenulips. nulipo. ir anksčiau nei man norėjosi.. :) ir dėl žindymo labai dažnai girdžiu "priekaištų", bet tik aš ir dukra žinom kiek jis mums duoda naudos.
sekmės jums!
Man lygiai taip pat!!! :) Nors su kiekviena diena vis labiau ir daugiau isitikinu, kad viska, ka darau, darau gerai. T.p. stengiuosi koncentruotis tik i save, neanalizuoti kitu mamu. Kaip kiekviena mama augina savo vaika, koki kiekviena mama pasirenka auginimo metoda, yra jos reikalas. O as pati turiu savo santyki su savo vaiku ir auginu taip, kaip mano sirdis jauciasi geriausiai. As t.p. atlaikinejau "spaudima" del nesiojimo ant ranku, nesiojimo nesyneje, del miegojimo kartu lovyteje, del maitinimo krutimi, del papildomo maisto produktu ivedimo.... Ir dar zinau, kad visko bus :) Bet kasdien esu vis laimingesne ir laimingesne del to, ka ir kaip darau. Dabar kankina, neiseina is galvos klausimas, ar pirkti lovyte, nuo kada jau kudikis nebemiegos kartu, nes lopsi, kuri turime ir i kuri tik labai retai paguldome savo kudiki, dovanosime kitam kudikeliui, kuriam labiau reikes. Dar neatsakiau i klausima, kiek miegot su savo maze - ar tol, kol maitinsiu, ar iki metuku. Gal kitos mamytes pasidalins nuomone?
Laura, mano maziui 14 men., o nakti miegam kartu, nes uzkandziauja jis daznai, o as tingiu kilotis, tai patogiau taip, ir geriau issimiegu :) Lovyteje jis miega pietu, ir vakare nakciai guldau i lovyte, tik paskui persikeliu. Taigi, toks kombinuotas miegojimas :) Siaip vaikai paskui patys "islipa" is tevu lovos, gal apie kokius 2 ar 3 metus, tik reikia nepraleisti to laiko ir neuzlaikyti jo per ilgai.
Iš tiesų vaikai atsiskiria net greičiau, nei norėtųsi. Maniškis dabar 2 metukų, bet jau pamyluoti neprisiprašysi, o ir nešioti jau senokai nesiprašo. Pienuko valgom dar, bet jau rečiau. Pradėjo ir į lovelę šalią pastatytą ridentis, ir visą naktį išmiegoti. Tai dabar kaifuoju, kai miega prie manęs prisiglaudęs (gal dantys, gal pilvas?), nes ilgai taip nebebus. Taigi visada reikia pažvelgti iš tos perspektyvos, kad labai greitai jiems mūsų tokiu būdu nebereikės, ir 'sugerti' kiekvieną minutėlę artumo. Negalvojau, kad kaifuosiu, kai vaikas atsisės man ant kelių ir ramiai pasėdės minutėlę, nes taip nutinka ne dažnai :) Taigi visada gerai galvoti į perspektyvą - aš mėgaujuosi vaiko artumu, kol galiu, nes paskui to nebeatkursi. :) Maniškis pietų niekad dar lovelėj nemiegojo, daugiau nakčiai. Manau, kad jei mamai netrukdo, galima miegoti tol, kol pamatysim, kad jis pats nori. Mes truputį norime paspartinti procesą, nes už kelių mėn. bus kitas mažutis / tė, kuris dalinsis su tėveliais lovyte. :) Manau, kad statysim Jokūbo lovytę tėčio pusėje ir jis galės pasirinkti, ar nori miegoti su tėčiu, ar pats savo lovelėje. Visada reikia žiūrėti, kad visiems būtų patogu, ir keisti savo įpročius ne dėl to, kad taip "reikia" (apie šį spaudimą rašė Vaidulia), o kad iš tiesų atsirado poreikis, pvz. mama rimtai neišsimiega. Bet net ir tada galima miegoti kartu, tik nemaitinti (mano kita draugė taip daro su savo pusantrinuke, priprato per kelias dienas). Vaikui reikia mūsų artumo naktį, kaip ir mums smagiau naktį miegoti ne vienoms, o šalia vyro pvz. Ar šalia vaiko :)
Taip pat svarbu, kad ten, kur lankaisi, nebūtų per didelio spaudimo, kad bent kiek panašu būtų į tavo įsitikinimus. Gal Vilius jaučia mamos įtampą ir dėl to dar labiau prie mamos nori būti? Tu gali būti liudijimas kitoms mamoms, kad būna ir kitoks vaikų auginimo būdas. Iš tiesų, kai pagalvoji, kam tie vaikai, jei juos nuo pat gimimo norime ištremti į kitą kambarį, kad tik jie mums nesutrukdytų gyventi. Taigi jei turi vaiką, jis keičia viską, taip ir turi būti. Mes esam vaiko visas pasaulis, tai turim atsakomybę duoti jam tai, ko jam reikia.
Uf, užteks plepėt, atsibos skaityti :) Laukiu savo sūnaus - iš lauko su seneliu negrįžta :)
Labai gerai suprantu, kaip jautiesi. Pas mane tokie patys jausmai del tokiupaciu priezasciu. Net artimieji ir gimines neduoda ramybes: kodel maitini, kodel nemiega savo kambaryje, kodel su tavimi lovoje, kodel tiek daug nesioji, ir pan. As jau visai ignoruoju tokius "kodel" ir tiesiog gyvenu savo gyvenima. . .
Na, savitam dėl bet kokio klausimo būt sunku, lyg ir norisi elgtis kaip jautiesi ir galvoji, bet visuomenės normos baisiai veržia. Niekas neapsaugotas nuo kitokių žmonių sunaikinimo, ypač didesnėje grupėje, tad nesmagiai jaustis visai normalu. Tiesiog nemalonu. Reikia didelės tvirtybės, mokėti apginti save. Bet jei viduj pilna abejonių, ar apėmė baimė, vaikas viską jaučia. Reikia arba smarkiai susiimt, arba tiesiog pasitraukt pagrindinei visuomenės bandai iš kelio.
Aš manau, kad viską Jūs darote teisingai. Gal ir nereikėtų vaiko lepinti nuolat nešiojant ant rankų, bet žindyma tikrai labai svarbus etapas vaiko gyvenime. Todėl siūlyčiau nesijausti "balta varna" ir auginti savo vaiką taip, kaip Jums atrodo geriausia :)
Rašyti komentarą