kelionė "Po Lietuvą"

Antrą Velykų dieną ryte vos pabudęs Karolis klausia manęs: "Mama, o mes jau ėjom po Lietuvą?"

"Nea", - atsakau. Keliausim rytoj.

Mano vaikinai jau bvo pasiruošę naujai gyvenimo atrakcijai - kelionei po Lietuvą! Iš karto po Velykų, pabūdinom kemperį iš žiemos miego, susikrovėme daiktus, šiek tiek maisto atsargų, būtinai - kelionės planą bei navigaciją (mano tėtis dar prigriebė Lietuvos kelių žemėlapių knygą, ir ne veltui), sėdom šešiese ir pajudėjom. Kemperiu. Po Lietuvą. Kelionės dalyviai: senelis, dvi dukros ir trys anūkai ;)

Kelionė buvo labiau orientuota aplėkti tam tikrą dalį Lietuvos, siekiant pabūti bent truputį ten, kur dar nesam buvę. Nuo pradžių žinojom, kad norint geriau pažinti vieną ar kitą miestą/vietovę, reikėtų joje apsistoti bent dviem dienom. Bet šį kartą tikslas buvo kitas.Taigi:

1 diena. Panevėžys-Kaunas.

Kaune važiavom tiesiai į Zoologijos sodą. Dar prieš lipant iš kemperio, pasigaminom pietus ir užkandom, toje pačioje parkavimo aikštelėje prie Zoo-sodo :) (Pirmasis kemperio pliusas-maistas šalia, gai valgyti kada nori ir (beveik) ką nori).

Išvaikščiojom beveik visus Zoo-sodo takelius. Vaikam patiko beveik viskas, mums - panašiai :) Kai jau sugrįžus po pasivaikščiojimo, klausiau kiekvieno, kuris gyvūnas patiko labiausiai, atsakymai pasiskirstė taip:

Viliui - tigras, Karoliui - vėžlys, o Tautvydui - ir asiliukas, ir tigras, ir ruonis... Beje, prie ruonio vaikai stovėjo ilgiausiai :)

Reikia paminėti, kad šiais metais balandžio 7 dieną buvo pakankamai šalta diena ilgiems pasivaikščiojimams Zoo-sode. Sužvarbom.

Kelionės pradžia :)

Vaikai PO Zoo-sodo...

Paskui dar aplankėm sesers gimimo vietą Kaune Šančiuose ir jau traukėm tolyn - link Jurbarko.

Antroji dienos pusė: Kaunas-Jurbarkas-"Klumpės malūnas"

Važiavom senuoju keliu palei Nemuną. Gražus kelias. Pakeliui sustojom Jurbarke. Tikslas buvo labai žemiškas - apsipirkti maisto parduotuvėje. Tačiau tuo pačiu pamatėme, kad Jurbarkas labai gražus, tvarkingas ir švarus miestas.

Ir paskutinis dienos tikslas buvo sodyba "Klumpės malūnas" Seredžiaus  sen. Ten buvo suplanuota nakvynė. O malūnas - labai gražiai restauruotas. Viskas puikiai įrengta. Šiaip jis talpina apie 40-50 žmonių, bet šiuo metų laiku mes jame (4 aukštų namas) buvome vieni! Šešiese visame malūne! Pirmame aukšte didelė svetainė ir valgomasis, su židiniu, krėslais, šalia - gera didelė virtuvė. Už lango - srauni Dubysa. Tą vakarą mes buvome ponai :)

Jaukioji svetainė

Keliauninkai :)

Mažieji keliauninkai ir lietuviško vienkiemio vaizdas per langą

Visi turi veiklos: kas piešia, kas telefone naršo, kas žinias žiūri, o kas prigulęs ant suolo žvaigždes skaičiuoja :)

Mažieji niekaip negalėjo atsimiegoti ryte...

Mūsų mansardinės nakvynės vieta: visi vienoje erdvėje, smagu ir saugu

Vaizdas per mansardos stoglangį !

Vaikams labai patiko žaidimų aikštelė, man tai Dubysa...

Dubysa!

Klumpės malūnas

 2 diena. Seredžius-Mingė (kaimas prie Minijos Šilutės raj.)

Antra diena buvo ilgiausia tiesiog važiavimo prasme. Tikslas buvo - lietuviškoji Venecija, - taip vadinamas Mingės (Minijos) kaimas Šilutės rajone, jau visai netoli Kuršių marių. Labai norėjau pamatyti, kaip ten viskas. Tik kol nuvažiavom praėjo beveik visa diena. Kažkur apie pietus buvome sustoję pavalgyti. Diena buvo graži, saulėta, tai kol gaminomės maistą, vaikai lakstė aplinkui, ieškojo ko nors įdomesnio, ir jiems buvo visai viskas gerai, nors ir buvome sustoję kažkur pakeliui, patys nežinojom kur :)

Vis labiau artėjant prie marių, keitėsi vaizdas pro langą, daugėjo paukščių pievose, kai kurios pievos užlietos, pastatų architektūra kitokia. Į Mingę atvažiavom gana vėlai, buvo vėjuota, šalta. Ir pasitiko mus ne tokia svetinga vieta. Užsakytas namas buvo šaltas, židinys nesikūreno ir malkas reikėjo susinešti (dar ir pasiskaldyti) patiems. Instrukcijas apie raktą, malkas, elektros saugiklius ir kt. gavau telefonu. Deja, bet aptarnavimo lygis, o ir tvarka bei švara skyrėsi kaip diena ir naktis. Skyrėsi ir kaina, - Mingėjo buvo brangiau ! Tą vakarą ir naktį gyvenome gan spartietiškai. Ir vėl visi miegojome viename kambaryje, bet šį kartą jau labiau iš praktinių sumetimų, - kad būtų šilčiau  :) O paryčiais žiauriai atvėso, ir tėčiui teko keltis ir kūrenti, kad anūkai nesušaltų...

Aš dar buvau vakare išbėgusi apsidairyti po kaimą. Nesutikau nei vienos gyvos dvasios. Tik tolumoj girdėjau šunį. Visi namai buvo tamsūs ir tušti. Ten įdomi aplinka, būtų labai smagu atvažiuoti vasarą, kai gyvybės daugiau (ir šilčiau :)).

Veiklos ir čia yra, tik visi slinkosi arčiau krosnelės :)

Mūsų kemperis ir namas vienam vakarui

Sutemos Mingėje

Sutemos Mingėje (vaikai ir ten rado smėlio dėžę :D)

šiek tiek Mingės kaimo

3 diena. Mingė-Ventės ragas-Kretingos rajonas-Palanga

Ryte išjudėjom į Ventės ragą. Labai norėjom pamatyti tuos tinklus, kuriais paukščius gaudo žiedavimui. Aš tikėjausi ir paukščių pamatyti. Deja, buvo tik tinklai, ir tie patys užtverti geltonom juostom. Bet aš jų nepaisiau ir apžiūrėjau iš arčiau. Vilius barėsi, kad mane nubaus. Nubausti nebuvo kam :) Švyturys irgi buvo uždarytas (ech...). Bandėm nueiti ant molo, tik kad bangos nemenkos buvo, tai pasitenkinom pakrantės akmenim:

Kitas sustojimas - Japoniškas sodas Kretingos rajone. Didžiulis plotas didžiausiame lauke. Vėjas košia kiaurai. Bet vis tiek įdomu ir gražu :) Sutiko labai smagus vyras, kaip supratau, - šeimininkas. Sakė, vaikams bus nemokamas įėjimas, jeigu elgsis gražiai. Kas jiems beliko :) Kiek galėjom apvaikščiojom. Vilius išsirinko, kokio bonzai medelio norėtų namuose :) Mažieji, tiesiog akmenis paskaičiavo. Man labiausiai patiko akmenų parkas. Ten tiesiog akmenys, gražiai sudėti į kompozicijas, aptverti tvorele, lyg gėlės kokios. Ir suoliukai keli. Gali medituoti ten sėdamas, nes aplinkui pati tikriausia ramybė - akmenys nei juda, nei auga, nei žydi, nei vysta...

Po japoniško sodo sulipę į kemperį supratom, jog pati tikriausia vėjų diena mums nutiko. Po Ventės rago ir Japoniško sodo galvos buvo išvėdintos labai kruopščiai. Pajudėjom Palangos link. Ten turėjom sutartą nakvynę. Jau buvom pakartotinai apžiūrėję vietos foto internete, kad įsitiktinti, jog laukia šilta ir patogi vieta :)  Taip ir buvo, -  vila Romantika Ramybės gatvėj. Gavome puikų servisą, malonų bendravimą ir labai gerą kainą. Sesuo sakė, kad patalynė kvepėjo kaip pas mamą :))

Tai buvo trečios kelionės dienos pabaiga. Reikėjo poilsio. Kai kas liko tiesiog pagulėti, o kai kas išėjo ieškoti normalios kavinės vakarienei. Radom. Keptos stintos ir mažas alaus mums su tėčiu buvo labai laiku ir vietoje ;)

4 diena. Palanga-Šiauliai-Pakruojo dvaras.

Rytas išaušo saulėtas. Ir vėjas buvo aprimęs. Nusprendėm koreguoti planus ir ilgiau pabūti Palangoje. Prasivaikščiojom pagrindine gatve, kurią dar puošė Velykiniai kiaušiniai:

 pamojavom jūrai

papietavom kavinėj ir leidomės į kelią.

Mūsų laukė Rūtos šokolado muziejus Šiauliuose. Muziejuje mes aplankėm ekspoziciją. Didesnės grupės gali turėti ir edukacinę programą. Mūsų jaunai kompanijai užteko ir muziejaus sienų, eksonatų ir trumpų darbuotojo istorijų. Yra jame ir interaktyvių užsiėmimų, pvz. vaikai galėjo susikurti saldainių popierėlių su didžiuliu planšetiniu kompiuteriu. Mums išėjo va tokie štai :)

Po muziejaus šokolado teoriją perkėlėm į praktiką. Kavinėje prisiragavom tiek, kad pilvai, akys ir burnos buvo tikrai pasotinti.

Ir iškeliavom paskutinei atkarpai tą dieną. Kryptis - Pakruojo dvaras. Ten vakarienė ir nakvynė. O ryte - ekskursija po Dvarą.

5 diena. Pakrujo dvaras-Panevėžys.

Paskutinę kelionės dieną prisijungėme prie gana nemažos minios smalsuolių - pramoginei teatralizuotai ekskursijai po Pakruojo dvarą. Programa nuo 12val. iki berods 17val. Mes ištempėm iki 15val. Jei be mažų vaikų, tai tikrai galima sudalyvauti pilnoje programoje. Nes įdomių dalykų vyksta ir pakankamai gerai organizuota. Mes aplankėm pagrindinį dvaro pastatą, svirnus, bausmių rūsį, spektaklį vaikams, parfiumerio dirbtuves. Ir visur vyksta veiksmas, pasakojama, vaidinama. Smagu, kad yra tokių gyvų vietų.

rytinis nieko neveikimas :)

pozuoja mamai

Norintys galėjo pajodinėti žirgais. Mano visi trys vaikinai jodinėjo. 

Teatralizuotas nusikaltėlio viešas baudimas

Pakeliui namo vaikai sumigo. Nuovargis įveikė visus. Vakaras sugrįžus į įprastas erdves reikalavo papildomų pastangų prisitaikyti. Tačiau miegas numalšino visus erzulius ir išvijo ožiukus į mišką. Iki kitos dienos :)

Kelionė praėjo tikrai gerai. Vaikams daug kas įdomu, susitarti pavykdavo visai neblogai. Į ilgas keliones kemperiu su vaikais leisčiausi tik jei turėtume tikrai daug laiko, pvz. visą mėnesį. Kitu atveju skaičiuojami nuvažiuoti kilometrai kelionę paverčia sunkiu darbu. 

Ir dar - labai noriu dar keliauti po Lietuvą :) Dabar planuoju rinktis trumpesnes išvykas į vieną vietą. Pabandykite ir jūs. Lietuvoje aš dar tiek daug nemačiau, tikriausiai ir jūs. 

Aplinka kviečia "Keiskis!"

Mano aplinka kalba apie pokyčius. Viena draugė buvo išvykusi 2 mėnesiams į Indiją. Grįžo visa laiminga, ir nelaiminga, kad grįžo...  Baltai pavydėjau jai, taip labai nuoširdžiausiai džiaugiausi. 

Kita draugė pranešė, kad išeina iš darbo ir išvažiuoja į Kiprą! Tiesiog - gyventi ten. Be jokių aiškių planų. Kažką dirbs, kažkur gyvens. Žodžiu, be žodžių... Neužpavydėjau, tik linksėjau galva ir linkėjau sėkmės.

Prieš pora savaičių skaičiau nelabai intelektualų pletkų ir tauškalų žurnalą, bet radau ir gerų minčių. Štai užgimė naujas socialinis projektas "Trys seserys" su Jurgita Jurkute priešaky. Sujaudino tokia iniciatyva. Labai man ji graži ir jautri pasirodė. Ir labai užsinorėjo prisijungti prie jų. Iš pradžių nedrįsau, kažkaip atrodė viskas prabangu, lyg aš nepriklausyčiau tam ratui. Tada pasimaišė po akim kažkieno mintis, jog reikia eiti ir daryti tai, ko bijai. Tai aš ir pasisiūliau savanore :) Taigi, dabar esu "Trijų seserų" savanorių sąrašuose, - gal ir nuveiksiu ką nors prasmingo kitų moterų labui.

Ką daryti, jeigu galvoje daug minčių, o širdyje – jausmo, kad gali padaryti daugiau, negu dabar darai?Pasikeitusiame (ir vėl!) mano mylimam žurnale "Aš ir psichologija" (virtusiame "Moters psichologija") radau patarimą šiuo klausimu - tiesiog išlaisvinti visas tas mintis. Atrodo, lengva. Tik kur jas visas tokias laisvas padėti, kuria kryptimi paleisti?... Išspjautos tiesiog į erdvę jos nieko nepakeis, jos tiesiog sklęs kaip žvaigždžių dulkės kosmose. 

O tada tiesiog rinkau istorijas tema "Moterys keičiasi". Peržiūrėjau filmus - įkvepiantį "Eat Pray Love", "Big Eyes", kuriame mane labai žavėjo moters stiprybė ir jos gebėjimas pakovoti už save, savo talentą ir garbę, ir galiausiai "Cafe de Flore" - neįtikėtino grožio bei šilumos kūrinį. 

Aplinka kviečia keistis, ir jaučiu, - pati turiu tapti savo kolekcijos "Moterys keičiasi" egzemplioriumi. Pernelyg daug nuojautų, užuominų ir net tiesioginių nuorodų pastaruoju metu aplinkoje, kad jau laikas mintis ir planus perkelti į veiksmą. Palinkėkit man sėkmės ;)

... nes mokytoja graži :)

- Ahh, ir vėl ... Aš nenoriu į mokyklą...

- Ateik, klausyk, - pasakyk nors vieną gerą dalyką apie mokyklą.

- Nea, nėra.

- Pasakyk vieną gerą dalyką, kas tau patinka.

- Nėra.

- Yra, tikrai yra. 

- .grrr...

- Na, kad ir toks, kad tavo mokytoja graži! Ar graži tau tavo mokytoja?

- Mhmmm.

- Tai štai, šiandien eini į mokyklą dėl to, kad mokytoja graži :)

O rytoj sugalvosi ką nors kita. 

(Pokalbis su pirmoku pirmadienio rytą.)

*****

Pastaruoju metu daug galvoju apie mokymą (darbas mano toks :)), mokyklas, mokytojus, moksleivius, ugdymą... Svarstau ir ieškau, kas būtų geriausia mano vaikams, kurie nepaliaujamai auga ir žengia link mokyklos slenksčio. O vienas jį mina jau 6 mėnesius. 

Aš pati mokyklą prisimenu tik gerai. Niekada neturėjau kažkokių didelių problemų, pykčių, traumų ar žlugdančių patirčių joje. Iki 7-os klasės mokiausi sustiprintos dailės klasėje, taigi turėdami per savaitę net 6 dailės pamokas tikriausiai išpiešdavom ir išlipdydavom visus nepasitenkinimus ir paversdavom juos meno kūriniais :) Paskui perėjau į J. Balčikonio mokykloje naujai kuriamas gimnazines klases, kur besimokydama patyriau, ką iš tiesų reiškia mokytis ir mokytis daug. Tačiau net ir ten neturėjau blogų patirčių, jaučiausi gerai, norėjau mokytis, turėjau svajonių ir planų ateičiai. Tikriausiai buvo akimirkų, kai nenorėdavau eiti į mokyklą, bet nepamenu, kad būčiau tai kartojusi kasryt (galbūt mano tėvai galėtų paliudyti skirtingai, būtų įdomu sužinoti...). 

O štai mano septynmetis Vilius vis dažniau kartoja, kad nenori į mokyklą, kad nenori mokytis. Sunku tai girdėti iš vaiko, kuris tik neseniai pradėjo mokytis. Vis galvoju, ar čia jis toks (nes ir į darželį vis nenorėjo eiti), ar tai mokymo metodikos įtaka, kad vaikas nenori mokytis, nors išmokti naujų dalykų kaip ir nori...

Stebėdama jį ir du kol kas dar laisvus nuo taisyklių ir įpareigojimų trimečius svarstau, kokia mokykla jiems tiktų ir patiktų? Dar pernai rudenį aptikau, kad Vilniuje steigiama demokratinė mokykla. Pasidomėjusi supratau, kad tai ir yra TAI, ko aš ieškau savo vaikams. Laisvės ir atsakomybės, dalyvavimo ir pasitikėjimo, partnerystės ir bendruomeniškumo, ir kad viskas sumoje nenumuštų noro mokytis. Neseniai buvau susitikime su demokratinio ugdymo atstovu iš D.Britanijos - Sean Bellamy (Sands demokratinė mokykla). Jis dalinosi patyrimu, kaip pats sprendė, kokios mokyklos norėtų savo dukroms. Taigi, jie su žmona susėdo ir surašė savo lūkesčius mokyklai. Pabandysiu ir aš :)

Aš norėčiau, kad mano vaikai mokykloje išmoktų:

- mokytis

- džiaugtis pasiekimais ir laimėjimais

- priimti nesėkmes ir iš jų pasimokyti

- prisiimti atsakomybę

- nebijoti bandyti

- suprasti, ko jie nori

- bendradarbiauti ir draugauti

- gerbti kitus žmones ir jų nuomonę

- gerbti savo gebėjimus, talentus ir ribas (trūkumus)

- ieškoti sprendimų

Aš norėčiau, kad mano vaikai mokykloje patirtų:

- sėkmę

- nesėkmę

- pažinimo džiaugsmą

- nuobodulį

- įkvėpimą

- nusivylimą

- užsispyrimą/atkaklumą tęsti

- tėkmę (flow)

- susižavėjimą kito žmogaus talentu ar žiniomis

Aš norėčiau, kad mano vaikai mokykloje jaustųsi:

- saugūs

- suprasti

- išgirsti

- gerbiami

- laukiami

ir

laimingi.

Ar tai daug? Manau, kad taip. Bet aš vis tiek to tikiuosi :) Juk turiu teisę į lūkesčius, kaip ir į nusivylimą. Mano galvoje jau kaip ir nuspręsta - mažieji mokysis Demokratinėje mokykloje (jau pradedu taupyti ;)). O su Viliumi dar teks pereiti pasirinkimų ir apsisprendimų kelią. Tikiu, jog priimsime geriausią sprendimą jam, nes spręsime drauge. Ir dar turime 6 mėn. iki antros klasės pradžios :)

Stebėtoja ir rašinėtoja

Šįryt užsukau į kavinę, tiesiog nusipirkti rytinės kavos. Kol laukiau savojo puodelio supratau, kad štai tai ir yra situacija, kuri mane įkvepia rašyti! Apytuštė kavinė, foninė muzika, kavinė paprasta, jauki, be jokių šik, tokia kaip-namie (alia Coffee Inn). Kompiuterio ekranas priešais, didelis puodelis kavos su pienu ir centrinės miesto gatvės vaizdas už lango. O aš tik stebėtoja, gyvenimų, kurie praeina ar prabėga pro šalį, po vieną, poromis ar kompanijomis. O mano darbas tik pagauti momento nuotaiką, surasti jai tinkamiausius žodžius ir suguldyti raidėmis. 

Kažkada turėjau darbelio namuose, tokio, kuris visai nesusijęs su mano kasdieniniu darbu biure. Pasiėmiau mamadienį, vaikus palikau auklei ir pasiėmusi nešiojamą kompiuterį išėjau dirbti į kavinę. Prasėdėjau kokias 3 valandas naršydama ir ieškodama informacijos, klijuodama mintis į sakinius, gludindama galūnes ir stilių. Praleidau beveik pusė darbo dienos ant vieno minkštasuolio su vienu puodeliu latte, bet tai buvo taip smagu ir pačiai netikėtai - produktyvu. Patyriau tėkmės (flow) būseną. Neapsakomai džiaugiausi ir didžiavausi savimi :) 

Tada pagalvojau, kad norėčiau būti galbūt rašytoja, ar kokia tekstų kūrėja ar kažkaip kitaip dirbti su žodžiais ir tekstu, kad galėčiau taip eiti per jaukiausias kavines ir įsitaisiusi tolimiausiam kampe stebėti kitus, pati likdama šešėlyje. Stebėtoja ir rašinėtoja - štai mano mėgstamiausia veikla* :)

Prieš pora dienų baigiau skaityti naują knygą - lietuvių autorės Linos Ever meilės romaną "Objektyve meilė". Labiausiai mane ji sudomino ne dėl paties romano (meilės romanai niekada nebuvo mano norimų įsigyti sąraše), o dėl pačios rašytojos. Skaičiau apie ją poroje žurnalų, ir tai, kaip ji atėjo iki rašymo ir kaip ji rašo/kuria man buvo labai artima. Paprastu pasakojimu apie savo kasdienybę ji įkūnijo mano svajonę - gyventi laisvėje nuo tradicinio darbo grafiko (8-17val....), rašyti, dalintis savo įžvalgomis su kitais, kūrybiškai laviruoti tarp kasdienybės užduočių ir kūrybinių idėjų įgyvendinimo. 

O romanas "Objektyve meilė" - labai smagus. Tikrai įtraukiantis ir nepaleidžiantis iki paskutinio puslapio. Aš nesu meilės romanų gerbėja, man gal per daug juose to saldumo, tačiau šį kartą visai puikiai jį suskaičiau. Ir tikrai pritariu anotacijai ant viršelio: "Pasiimkite laisvadienį." Kai pradėsite skaityti, negalėsite padėti knygos į šalį :)

* - Mėgstamiausios veiklos paieškos prasidėjo Ilzės Butkutės dirbtuvėse PPDŽ (Protingi pinigai doriems žmonėms), kur nagrinėjome savo nuostatas į mėgstamą veiklą (darbą), į pinigus, jų uždirbimą, išleidimą ir santaupas, investicijas ir dovanojimą. Taigi, pirmoji užduotis ir buvo - nusakyti, ką dažniausia kalbu ar galvoju apie savo mėgstamą veiklą. O norint ją identifikuoti kartais tenka paplušėti :) Kadangi savąją įvardinau kaip rašymą, tai išsikėliau pati sau užduotį - rašyti, kasdien, ir taip devynias savaites! Iššūkis! Patikėkit :) Bandysiu įgyvendinti šį eksperimentą, su trupinėliu tikėjimo, kad kažkas mano gyvenime pasikeis. Ačiū, sėkmės ir užsispyrimo man prireiks :)

Pakilę nuo kasdienybės

Smegenys pastaruoju metu yra lyg pakilę nuo kasdienybės: aš joje gyvenu ir aktyviai veikiu, bet tuo pačiu metu jaučiuosi taip, lyg pasiklydęs šuo ieškotų kelio namo, - uostinėju visas galimybes, tikrinu " o , gal tai mano kelias?..", svarstau, bandau pajausti... Seniau buvę autoritetai šiomis dienomis nebeišjudina manęs savo kalbomis ar veiksmais. Vyksta kažkoks persiorientavimas, bet ne elementarių kasdienybės įpročių, gal labiau vertybinė mano vidinių žemynų migracija.

Ta pačia kryptimi šiandien vedė ir naujai atrastas autorius Mark Manson rašydamas apie gyvenimo tikslo/prasmės paieškas (http://markmanson.net/life-purpose ). Vienas iš jo pateikiamų linksmų ir tikrai netikėtų klausimų siekiant surasti to gyvenimo prasmės, yra toks: kaip jaustųsi jūsų 8-metis aš, jei pamatytų ką veikiate jūs šiandien? Ar prisimindamas tai, kas jus įtraukdavo vaikystėje, ir matydamas veiklas, kurioms jūs suaugęs skiriate daugiausiai energijos ir laiko, jūsų 8-metis aš šypsotųsi ar apsiverktų? Manoji 8-metė Vaidutė tikriausiai nusišypsotų, bet paskui ir tyliai paverktų kur nors kamputy...

Kai buvau vaikas aš labai mylėjau gyvūnus. Visada norėjau turėti šunį. Ačiū mamai, galiausiai ji nusileido, ir aš turėjau šunį, - užsispyrusį skvarbių akių pekinesą :) (Savo nelengvu būdu jis tikriausiai mane ruošė ateičiai - trims stipriavaliams vaikinams namuose ;)). O paskui aš pradėjau svajoti, kaip aš turėsiu gyvūnų prieglaudą-viešbutį. Buvau sukūrusi visą segtuvą su to viešbučio pastatais, jų vidaus planais, apstatymu, sklypo planu, paslaugų asortimentu ir jų kainomis, gyvūnų registracijos žurnalais ir t.t. Žinote, yra toks potyris - tėkmės būsena (flow), kuomet protas yra visiškai įsitraukęs į tai, ką mes darome. Man atrodo, tuomet, kai kūriau savo svajonių gyvūnų viešbutį, aš buvau panirusi į tokią tėkmės būseną. Tai buvo taip įdomu, tai buvo gyvenimas fantazijoje ir tuo pačiu taip realu! 

Aš vis dar turiu tą segtuvą, kai pirmą kartą varčiau jį po daugelio metų pertraukos, supratau, kad aš būdama vaikas tiesiog sukūriau verslo planą, planą visiškai naujos veiklos. Ar ir dabar aš taip pat myliu gyvūnus? Gal jau nebe, mano namuose gyvenantis katinas nėra toks užburiančiai įdomus ir mielas. Kartais jis tiesiog dar vienos kojos, pritapnojančios vonioje, ir dar viena burna, prašanti valgyti. Na, gerai, iš tiesų tai ir šiltas sunkus kamuolys, įsitaisantis tau ant kojų, kai susiruoši miegoti, savo burzgimu nuvejantis vienatvę. 

Dar kai buvau vaikas aš mokiausi groti pianinu. Aš norėjau groti, bet niekada nesvajojau būti pianiste. Tai, kad šiandien klausausi fortepijono muzikos, mano mažąją aš tikrai pradžiugintų :) Netikėtai sau pačiai šiandien youtubėj atsitrenkiau į Ludovico Einaudi įrašus. Ir ši muzika lengvai ir atsargiai išjudina mano užmigusius smegenis ir gerumo centrą jose vis spūsteli. 

Jei Mark Manson paklaustų "O kas dar mane vaiką stipriai įtraukdavo?", tai pasakyčiau, kad knygos. Aš nuolat žaisdavau biblioteką. Visas knygas namuose buvau sudėjusi pagal abėcėlę, surašiusi jas sąsiuvinyje, ir žaisdavau, kad išduodu jas, paskui priimu grąžintas ir sudėliojau atgal į jų vieteles lentynose. Knygos man kvepėdavo, ir dabar tebekvepia. Aš vis dar skaitau, norėčiau dažniau, bet tebūnie. Aš pradėjau rašyti. Mano mažoji aš, kai jau buvo jauna paauglė irgi rašė, - istorijas apie mergaičių draugystes. Tikriausiai, ji dabar palinksėtų galva ir pasakytų: "Rašyk dažniau". Jei ne kitiems, tai bent sau. Gali nutikti, kad žodžiai pasiklydusį šunelį parves namo.

Ligoninės sraigteliai

Per savo gimimo dieną dovanų gavau knygyno kuponą, už kurį įsigijau knygą „Auksiniai debesų krašteliai arba Optimisto istorija“. Pagrindinis herojus knygoje ligoninę vadina bloga vieta. Negalėčiau vienareikšmiškai nesutikti. Kai ligoninėje atsiduri jau kažkelintą kartą, patiri įvairiausių jausmų. Ir kai šį rugsėjį ligoninėje atsidūriau jau berods 4 kartą, gulėjimas ligoninėje jau pradeda rodytis ne tik kaip mano ar vaikų sveikatos faktas, bet kaip socialinis reiškinys.

Visų pirma, kai atsiduri ligoninėje, atsiduri visiškoje priklausomybėje ir dalinėje nežinomybėje. Nesvarbu, ar tai vaikų , ar suaugusiųjų ligoninė, nelabai kas teikiasi informuoti apie laukiantį gyvenimo režimą. Kada pusryčiai, pietūs ir vakarienė sužinai pirmą dieną juos patirdamas, taip pat iš patirties sužinai, kas meniu priklauso mamai, o kas vaikams. Nors dienos meniu vis tik gali rasti ant kažkurių durų iškabintą. Tiesa, jei niekas nepasakė ir ligoninėje esi pirmą kartą, tai pirmą dieną taip pat sužinai, kad turi turėti savo puodelį ir įrankius, tualetinį popierių ir muilą, taip pat ir rankšluosčius, apie pižamas ir šlepetes net neužsimenant. Beje, visa tai tikrai gausite,  jei atsidursite reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje, vaikų ligoninėje tai tikrai.

Tebūnie čia bus lyrinis nukrypimas apie tuos skirtumus tarp intensyvios terapijos ir įprasto vaikų ligų skyriaus. Pirmiausia ir tikriausiai svarbiausia – intensyvioje terapijoje jūs gausite tikrai gerą priežiūrą, - gydytojai ir sesutės jus lankys kur kas dažniau, ir laiko skirs daugiau. Galbūt natūralu, nes jie tiesiog daugiau jo turi kiekvienam skyriuje esančiam vaikui, nes mūsų lankytoje intensyvioje terapijoje telpa tik 7 vaikai (o įprastame skyriuje tikrai gerokai virš 20...). Ar dėl to, ar dar ir dėl kitų priežasčių sesutės intensyvioje terapijoje yra švelnesnės, draugiškesnės, labiau prisitaikančios prie vaikų. Tai labai palengvina ir mamos darbą šalia ligoniukų. Buvo gražu žiūrėti, kaip intensyvios terapijos skyriaus vedėja beveik keturiomis ropoja (su stetoskopu rankose) paskui  mano berniuką, žaidžiantį traukinuku, tam, kad paklausytų jo kvėpavimo. Įprastame skyriuje visos gydytojos iki šiol tuo tikslu prašydavo, kad vaikas ramiai pasėdėtų. Intensyvios terapijos  skyriuje sesutės baigdamos pamainą ateina atsisveikinti! Intensyvios terapijos skyriuje neleidžia turėti beveik nieko savo: pižamos vaikams, paklotėliai, visi indai, įrankiai, muilas, dezinfekcinis skystis, rankšluosčiai ir tualetinis popierius. Visko tiek, kiek reikia ir kada reikia. Suprantu, kad tai dėl saugumo ir siekiant išvengti naujų infekcijų, bet ar tai neturėtų galioti ir įprastame ligoninės skyriuje?..

Vis dar niekaip nesuprantu, kodėl ligoninėse prie kriauklės nėra muilo ir rankšluosčių, o tualete nėra popieriaus... 

Grįžtant prie visiškos priklausomybės: būdamas ligoninėje tuo pačiu metu ilsiesi ir visuomet turi būti pasiruošęs, nes bet kada gali ateiti sesutė ir pasakyti, kad einam daryti tyrimą, arba eikite pas tą ir tą gydytoją, arba dar kas nors. Tai ypatingai pajaučiau, kai gulėjau suaugusiųjų ligoninėj: močiutei pasakė, kad iš ryto nevalgytų, nes reikės tyrimą daryti, ir ji laukia vos ne iki pietų nevalgiusi, o niekas taip ir neateina. Paskui užeina pasako, kad šiandien jau nebeišėjo patekti... Norisi verkti, nes juk tai ligoninė, kur žmogus patenka, kad pasveiktų, bet nuo vyraujančio požiūrio gali tik dar labiau susirgti. Vis stebėjausi, kaip atgyvenusiai tvarkomi resursai, kad ir tie patys užrašymai tyrimams: juk ligoninėje gulintys eina tada, kai tiesiog paskambina ir sako, kad galit ateiti. O šiais laikais informacinės sistemos taip toli pažengę ir jomis naudotis galima išmokti labai greitai, tad kodėl negalima įvesti XXI a. registracijos ir žmones iš anksto informuoti apie juos laukiančius tyrimus, procedūras, jų laiką ir vietą, kodėl negalima atspausdinti ir pakabinti ant palatos durų, kad primiršę ligoniai patys pažiūrėtų, kas jų laukia šiandien ar rytoj? Kodėl juos reikia laikyti nežinioj? Atsakymas paprastas – taip lengviau kontroliuoti.

Gulėdamas ligoninėje gali būti visiškoje arba dalinėje nežinioje, tai priklauso nuo paties būdo ir aktyvumo. Jei nieko neklausi, tai ir nežinosi, nei kuo sergi, nei kokius vaistus tau leidžia nei kaip sveiksti. Tikriausiai pasitaikys keletas gydytojų, kurie savo iniciatyva papasakos, kas tau ir kuo  jie nusprendė gydyti. O jei aktyviai klausi ir domėsies, tuomet nežinios lygį gali sumažinti ir iki minimumo. Kažkada turėjau diskusiją šiuo klausimu, ir mano kolega manė, kad tai natūralu, kad turi pats domėtis savo sveikata ir t.t. Sutinku su tuo, bet vis tiek manau, kad gydytojas turėtų paaiškinti viską kiekvienam pacientui  apie jo sveikatą ir numatomus gydymo būdus, net jei tas žmogus to ir neklausia. Ne visi žmonės paklausia, ne visi išdrįsta paklausti, kiti mano, kad apsikvailins, nes nesupras, ką jiems sako.  Ir taip tampa tik didelės pavargusios sistemos sraigteliais.     

Šventės ir kiti reikalai

Štai ėmė ir pasibaigė tos šventės. Gimtadieniai, Kūčios, Kalėdos, Naujieji... Nemažai čia jų susirinkę buvo.

Viliui suėjo 6eri! Lapkričio vidurys dar buvo. Išskirtinis šis gimtadienis, nes pirmą kartą jis norėjo pasikviesti draugų ir pasikvietė. Tiesa, aš vis raginau daugiau pasikviesti, bet jis nepasidavė. Ir gerai, - tikrai buvo smagu ir su negausiu būriu. Pirmą kartą švetnėme ne namuose, o žaidimų kambaryje. Labai pasiteisino! Ir labai pasiteisino personažo užsakymas, - visi buvę suaugusieji (ir ypač aš) turėjome šiek tiek laisvų minučių pasiplepėjimams, kol vaikai šėlo su Supermergina ;) 

Didelis jau Vilius labai. Žingeidus, protingas vaikas. Tiek klausimų jis turi! Kartais tikrai jau pavargstu nuo jų :) Ir emocijų daug turi, ir susitvarko su jom įvairiai :) Dar valią stiprią turi ir norus aiškius ir stiprius. Gerai, kovoja už juos, ieško kelių. Mėgsta piešti labai, sako, kad nori kurti namus, kad bus architektu! Širdis dainuoja, kai tai girdžiu. Kad taip imtų ir neužmirštų iki kol mokyklą pabaigs! :)

Kalėdos šiemet neprisileido jokių naujovių, ir buvo šeimyniškos ir ramios, tokios, kaip visada. Su ilga vakariene, su nekantraujančiu dovanų sulaukti Viliumi, su kalėdinių pižamų rytais. Beje, Kalėdų dienos vakarą, jau sėdint ant Viliaus lovos krašto, sužinojau, kad Viliaus tikėjimas Kalėdų Seneliu susvyravo... Nežinau, dėl kokių priežasčių, bet jis nusprendė, kad jau greitai rašys naują laišką Seneliui ir šįkart rašys jis vienas ir niekam nerodys! "Tik kad Senelis žinotų..."  Na, įtikinau jį dar palaukti iki rudens, nes juk ir norai gali pasikeisti, bet netikrumo sėkla jau pasėta. Bet kažkaip nebijau to momento, kai reikės paaiškinti, kad iš tiesų tai mes visi esame tie Kalėdų Seneliai :)

Labai neleidžiant atsikvėpti teko man vėl kibti į tortų kepimą :) Gruodžiui besibaigiant lipdžiau diiidelį medaus tortą, pjoviau jį pusiau (buvo beveik jin ir jan) ir degiau po dvi žvakutes kiekvienam. Šventimas vyko itin namiškai, šeimyniškai ir net be specialiaus garderobo paieškų, - kaip kas sėdėjo , taip ir torto atėjo ragauti :)  Dždiausia Tautvydo ir Karolio švetės atrakcija buvo tų gimtadieninių dūdelių pūtimas. Išmoko abu ir gerą psuvalandį koncertavo džiaugsmu netverdami :) Kad taip mums, suaugusiems, vis dar reikėtų tiek mažai, kad pasijustume laimingi ir patenkinti... Na, bet kitąmet jau organizuosim mažyliams šventę kur nors su didesniu trenksmu :)

Tautvydas su Karoliu jau berniukai visai., Kalba abu daug ir emocingai. Karolis gal kiek aiškiau, o Tautvydas - greitai ir paukščių kalba :) Draugauja su auklyte jie dienomis, vakarais mane "šokdina". Bet ir pažangos šiek tiek padarė - soskių atsisakė ;) Persikėlė pas Vilių į kambarį gyventi, tai dabar miega visi trys kartu, ir žaidžia kartu, vienas stato, kiti griauna... Mašinos ir lego namuose karaliauja. Bet ar galėtų būti kitaip?..

O tada ir Naujieji atėjo, ilgai nelaukę. Kadangi iš vakaro buvau su kolegomis pašventusi, tai šventimo nebenorėjau. Buvo kaip tame posakyje - aš naujųjų nelaukiau, jie patys atėjo ;)

Prieš pora dienų peržiūrėjau savo metinius planus ir pasižadėjimus, tai kažkaip nesmagu paliko... Ne ką labai pavyko įgyvendint, tiesiog gyvenau diena iš dienos. Drauges kelias mačiau, tai galima pusiau užskaityti, bet blogas merdėjo kaip išbadėjęs liūtas per sausrą. Grįžau į darbą (anksčiau nei planuose buvo), bet ar tai miela darbinė veikla, - sunku pasakyti. Na, nebjauri, tas tiesa, bet su meile man darbas niekaip nesisieja :) O du paskutiniai pasižadėjimai tai visai iš kojų verčia! Pastangos viską suderinti buvo ir yra, bet kiek jose proto, racionalumo, o kiek gryno išgyvenimo, tai gal geriau nematuosiu... Augimas vaikuose ir su vaikais vyksta taip lėtai, kad net gėda būtų vadinti tai augimu. Bėda nelaimė, bet stoviu vietoje. Tai ir būtų tas didžiausias pasižadėjimas šiems metams, - padėti mano pipirams augti, skleistis, pažinti, mokytis ir atrasti, ir jų nestabdyti. Reikėtų kur nors didelėmis raidėmis užsirašyti, tikriausiai ir plakatas per visą sieną nepamaišytų :)

Daugiau planų ir pažadų neturiu, nes šiai dienai vis dažniau prisimenu posakį - one thing at a time, arba  - gyventi po vieną dieną. Tuo remdamasi tikriausiai ir gyvensiu šiuos metus. 

Gražių metų visiems, ir optimizmo širdyse, gal ir man kiek nors nuo jūsų nubyrės ;)