Ligoninės sraigteliai

Per savo gimimo dieną dovanų gavau knygyno kuponą, už kurį įsigijau knygą „Auksiniai debesų krašteliai arba Optimisto istorija“. Pagrindinis herojus knygoje ligoninę vadina bloga vieta. Negalėčiau vienareikšmiškai nesutikti. Kai ligoninėje atsiduri jau kažkelintą kartą, patiri įvairiausių jausmų. Ir kai šį rugsėjį ligoninėje atsidūriau jau berods 4 kartą, gulėjimas ligoninėje jau pradeda rodytis ne tik kaip mano ar vaikų sveikatos faktas, bet kaip socialinis reiškinys.

Visų pirma, kai atsiduri ligoninėje, atsiduri visiškoje priklausomybėje ir dalinėje nežinomybėje. Nesvarbu, ar tai vaikų , ar suaugusiųjų ligoninė, nelabai kas teikiasi informuoti apie laukiantį gyvenimo režimą. Kada pusryčiai, pietūs ir vakarienė sužinai pirmą dieną juos patirdamas, taip pat iš patirties sužinai, kas meniu priklauso mamai, o kas vaikams. Nors dienos meniu vis tik gali rasti ant kažkurių durų iškabintą. Tiesa, jei niekas nepasakė ir ligoninėje esi pirmą kartą, tai pirmą dieną taip pat sužinai, kad turi turėti savo puodelį ir įrankius, tualetinį popierių ir muilą, taip pat ir rankšluosčius, apie pižamas ir šlepetes net neužsimenant. Beje, visa tai tikrai gausite,  jei atsidursite reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje, vaikų ligoninėje tai tikrai.

Tebūnie čia bus lyrinis nukrypimas apie tuos skirtumus tarp intensyvios terapijos ir įprasto vaikų ligų skyriaus. Pirmiausia ir tikriausiai svarbiausia – intensyvioje terapijoje jūs gausite tikrai gerą priežiūrą, - gydytojai ir sesutės jus lankys kur kas dažniau, ir laiko skirs daugiau. Galbūt natūralu, nes jie tiesiog daugiau jo turi kiekvienam skyriuje esančiam vaikui, nes mūsų lankytoje intensyvioje terapijoje telpa tik 7 vaikai (o įprastame skyriuje tikrai gerokai virš 20...). Ar dėl to, ar dar ir dėl kitų priežasčių sesutės intensyvioje terapijoje yra švelnesnės, draugiškesnės, labiau prisitaikančios prie vaikų. Tai labai palengvina ir mamos darbą šalia ligoniukų. Buvo gražu žiūrėti, kaip intensyvios terapijos skyriaus vedėja beveik keturiomis ropoja (su stetoskopu rankose) paskui  mano berniuką, žaidžiantį traukinuku, tam, kad paklausytų jo kvėpavimo. Įprastame skyriuje visos gydytojos iki šiol tuo tikslu prašydavo, kad vaikas ramiai pasėdėtų. Intensyvios terapijos  skyriuje sesutės baigdamos pamainą ateina atsisveikinti! Intensyvios terapijos skyriuje neleidžia turėti beveik nieko savo: pižamos vaikams, paklotėliai, visi indai, įrankiai, muilas, dezinfekcinis skystis, rankšluosčiai ir tualetinis popierius. Visko tiek, kiek reikia ir kada reikia. Suprantu, kad tai dėl saugumo ir siekiant išvengti naujų infekcijų, bet ar tai neturėtų galioti ir įprastame ligoninės skyriuje?..

Vis dar niekaip nesuprantu, kodėl ligoninėse prie kriauklės nėra muilo ir rankšluosčių, o tualete nėra popieriaus... 

Grįžtant prie visiškos priklausomybės: būdamas ligoninėje tuo pačiu metu ilsiesi ir visuomet turi būti pasiruošęs, nes bet kada gali ateiti sesutė ir pasakyti, kad einam daryti tyrimą, arba eikite pas tą ir tą gydytoją, arba dar kas nors. Tai ypatingai pajaučiau, kai gulėjau suaugusiųjų ligoninėj: močiutei pasakė, kad iš ryto nevalgytų, nes reikės tyrimą daryti, ir ji laukia vos ne iki pietų nevalgiusi, o niekas taip ir neateina. Paskui užeina pasako, kad šiandien jau nebeišėjo patekti... Norisi verkti, nes juk tai ligoninė, kur žmogus patenka, kad pasveiktų, bet nuo vyraujančio požiūrio gali tik dar labiau susirgti. Vis stebėjausi, kaip atgyvenusiai tvarkomi resursai, kad ir tie patys užrašymai tyrimams: juk ligoninėje gulintys eina tada, kai tiesiog paskambina ir sako, kad galit ateiti. O šiais laikais informacinės sistemos taip toli pažengę ir jomis naudotis galima išmokti labai greitai, tad kodėl negalima įvesti XXI a. registracijos ir žmones iš anksto informuoti apie juos laukiančius tyrimus, procedūras, jų laiką ir vietą, kodėl negalima atspausdinti ir pakabinti ant palatos durų, kad primiršę ligoniai patys pažiūrėtų, kas jų laukia šiandien ar rytoj? Kodėl juos reikia laikyti nežinioj? Atsakymas paprastas – taip lengviau kontroliuoti.

Gulėdamas ligoninėje gali būti visiškoje arba dalinėje nežinioje, tai priklauso nuo paties būdo ir aktyvumo. Jei nieko neklausi, tai ir nežinosi, nei kuo sergi, nei kokius vaistus tau leidžia nei kaip sveiksti. Tikriausiai pasitaikys keletas gydytojų, kurie savo iniciatyva papasakos, kas tau ir kuo  jie nusprendė gydyti. O jei aktyviai klausi ir domėsies, tuomet nežinios lygį gali sumažinti ir iki minimumo. Kažkada turėjau diskusiją šiuo klausimu, ir mano kolega manė, kad tai natūralu, kad turi pats domėtis savo sveikata ir t.t. Sutinku su tuo, bet vis tiek manau, kad gydytojas turėtų paaiškinti viską kiekvienam pacientui  apie jo sveikatą ir numatomus gydymo būdus, net jei tas žmogus to ir neklausia. Ne visi žmonės paklausia, ne visi išdrįsta paklausti, kiti mano, kad apsikvailins, nes nesupras, ką jiems sako.  Ir taip tampa tik didelės pavargusios sistemos sraigteliais.