Mažasis psichologas

Kartais, kai prarandu savitvardą, arba prireikia kartoti daugybę kartų tą patį, pakeliu balsą, na, pradedu rėkti (oi, kaip nesmagu prisipažinti ...). Tada Vilius man sako:

- Mama, nešauk ant vaiko.

Iš tiesų, tokie žodžiai dar labiau nervina, kai esi susinervinęs, na, bet teisus jis kaip niekad :)

Arba:

Dėl ko nors susinervinu, nieko nesakau ir stengiuosi neparodyti, o Vilius klausia:

- Mama, nepikta? Pikta?

Arba

- Mama, nenervuokis!

Vaiko radarai puikiai nustatyti ir suderinti :)

Arba dar:

Po kurio laiko, kai buvau "pikta" arba "susinervavus", Vilius klausia:

- Mama, nusiraminai? Jau nepikta?

Oiiiiii, be emocijų gyvent neišeina, nerodyt nepavyksta (vis tiek pajaučia), kai parodai - auklėja (žinoma, juk netinkamai rodau!!!). Išvada: mamai reikia mokytis, nes vėliau bus dar smagiau :)

Dievo paieškos gyvenant viršvalandžius

Paimu į rankas knygą, tą, kurios lyg ir vengiau. Nes žinojau (maniau, kad žinojau) apie ką ji. Maniau, ji apie mirtį. Tačiau buvau neteisi. Ta knyga apie gyvenimą, apie patį tikriausią žmogaus gyvenimą. Ji apie tai, kaip gyvena mūsų siela, kaip gyvena mūsų juslės, kaip gyvena mūsų baimės, nerimai, viltys ir tikėjimas. Ji apie meilę, pirmiausia - sau. Ji apie Dievo meilę mums.

Pastaruoju metu vis ateinu prie knygų apie žmones, sergančius vėžiu, ar Alzheimeriu. Ir ateinu prie minčių ir svarstymų apie Dievą (hmm, jei kas žinotų mano anstesnį požiūrį ir mintis apie Dievą, religijas ir jų legendas, tai gal kiek ir nustebtų išgirdęs, jog mąstau apie Dievą...). Vengdama Jurgos Ivanauskaitės "Viršvalandžių" bėgau nuo knygos apie mirtį, o iš tiesų atėjau į knygą apie Dievą. Galėtų būti ironiška, bet iš tiesų tai smalsu, įdomu ir gal net savotiškai lemtinga ... Žinodama, jog Jurga buvo rytų filosofijos ir religijos sekėja, nesitikėjau tiek daug jos minčių apie krikščioniškąjį Dievą, Jėzų, Dievo malonę, Dievo meilę.

Skaičiau ir tirpau, nes man buvo leista prisiliesti prie labai intymių žmogaus patirčių, prie sielos džiaugsmo ir sielos raudų. Jaučiausi lyg skaityčiau išpažintį, pačią nuogiausią, pačią nuoširdžiausią.

Vieną vėlų vakarą pabaigiau vieną iš knygos skyrių, užverčiau knygą, paglosčiau viršelį ir ant jo žydinčias pakalnutes, ir apsiverkiau. Gal iš dėkingumo, gal iš begalinio artumo, gal iš jautrumo, gal iš grožio...

Gyvenimas po gyvenimo, gyvenimas, kurį gavai dovanų, geriausi gyvenimo metai (su liga ir ligoje?). Labai gili knyga, pamąstymais apie Dievą taip pat, net jei ir netiki krikščioniškuoju pasakojimu apie Dievą.

"Viršvalandžiai" - imsiu ir imsiu ją į rankas vėl, kad pasinerčiau į savo dienų viršvalandžius.

Metalo griausmas ir ... jūros ošimas

Man vis dar ošia ausyse. Lyg jūra, lyga tyla...

Vakar buvome Metallicos koncerte. Vilniuje!!!!!!! Žiauriai laukiau visą tai laiką, nuo tada, kai įsigijom bilietus, ir žiauriai spirgėjau vakar visą dieną :) Aš nesu ta didžioji jų fanė, kuri klausosi jų muzikos kiekvieną dieną (arba bent kartą per savaitę), bet esu ta, kuri mielai klausosi visada, kai tik išgirsta grojant, ir esu ta, kurią mano gyvenimo vyriškis išmokė juos klausyti, suprasti, įvertinti ir pamilti. Ačiū jam už tai.

Vakar, kai jau stovėjom prie tvorelės ir laukėm, kada, na, kada jie išeis pro tas baltas duris iš užkulisių, širdis iš tiesų spurdėjo. Ir kai užgrojo tradicinis jų koncertų intro (Ennio Maricone muzika), pradėjau šokinėti ir cypti kaip kokia paauglė :) (na, net pačiai buvo keista jausti tokią savo reakciją !). Iš tiesų, nepaprastas jausmas matyti iš TAIP arti tokius energijos užtaisus. Negali patikėti, kad jie tieeeeek daug savęs atidavę publikai (groja nuo 1983m.), turi jėgų ir energijos atiduoti visus save vėl ir vėl ir vėl ir vėl...... Įpusėjus antrai koncerto valandai jau nebegalėjau pakelti vienos rankos, na, niekaip ji nesilaikė viršuje :) O Metallicos vyrai grojo, dainavo, šokinėjo ir užvedinėjo publiką toliau! Jiems virš 40, o man visais 10 metų mažiau, - buvo šiek tiek gėda, kad JAU nebeturiu jėgų šėlti drauge su jais.

Iš tiesų, koncertas man patiko. Labai. Ir labai gaila, kad buvo vienas BET. Bet - garsas buvo LABAI prastas. Aš nesu kokia tai garso operatorė ar režisierė, na, bet nuo pirmos dainos buvo aišku - nešvaru, per garsu, ar dar kažkas ne taip. Tai čia man, čia nieko tokio, aš nesu TA fanė. Po poros dainų pripratau ir šėlau. O mano Tomui - užkietėjusiam Metallicos fanatui - tai buvo pati didžiausia tragedija. Jis taip ir nesugebėjo įsijausti į koncertą ir nuo širdies pašėlti. Jam koncertas buvo prastas, prasčiausias iš visų dalyvautų Metallicos koncertų (o šitas buvo jau 5-as). Labai gaila dėl to, gaila, kad teko nusivilti. Ir ne dėl grupės kaltės, mano supratimu, čia arenos bėda - blogai ten su akustika. Spėju, grupės garso operatoriai paplušėjo, kad išgirstume tai, ką girdėjome.

O ausyse vis dar ošia. Sakytum, tyla spengia, bet lyg ir jūra ošia, kažkur toli toli. Ir užmigti sunkiai galėjau, šiandien jaučiuosi, lyg visai būčiau nemiegojusi (jau kiek primirštas jausmas :)).

Ir dar, džiaugiuosi, kad ėjau į koncertą ne tik dėl pačios Metallicos, dar ir dėl to, kad sutikau jame savo labai seną draugę, kurios niekaip negalėjau rasti kitais - moderniais/virtualiais - būdais. O vakar tiesiog pamačiau ją šalia manęs stovinčią!!!

Sumišę jausmai - džiaugiuosi, kad buvau koncerte, esu dėkinga grupei už energijos pliupsnį, ir esu sutrikusi, nes mano didžiajam Metallicos fanui tenka įveikti didį nusivylimą.

Jei dar negirdėjote Metallicos gyvai, nelaukite, šiandien - dar vienas koncertas. Tikiu, jog jie ir vėl atiduos visus save ir visą savo energiją publikai. Nueikit pasiimti ir atiduoti :)

Pokalbio meistras :)

Šiandien Vilius pabudo po pietų miego lyg gavęs naują "kalbėjimo programą" :)
Pamatė tris kibirėlius-žvakes aukštai ant lentynos, susidomėjo, sako:
- Mama, sakyk, "kurios nori?"
(Kol susivokiau praėjo kelios sekundės...)
Aš: Kurios nori?
Vilius: Mėlynos :)

Po dešimties minučių sėdim visi trys ant sofos ir aš siūlau eiti į mišką pasivaikščioti. Tomas tyli, matau, kad nelabai nori. Vilius ir klausia:
- Tete, einam į mišką, kartu mumis? (kartu su mumis, Vilius prielinksnius praleidžia :))
Ir pats atsako:
- Sakai, ne?
Palaukia sekundę:
- Kodėl sakai ne?

Išlūžom abu su Tomu :):)
Tomas ėjo kartu. Na, kaip gali atsisakyt?! :)

Marijos knyga

Prieš gerą pusvalandį užverčiau paskutinį puslapį, dar neatvėso užkaitę skruostai... O užkaitau tai nuo ko, paklausite? Na gi, nuo intensyvaus skaitymo. Galbūt pažįstate tą jausmą, kai knyga artėja prie pabaigos ir su kiekvienu puslapiu norisi kuo greičiau sužinoti, kas bus toliau ir kaip gi viskas baigsis.... Ir tuomet ne skaitai, o tiesiog skrodi eilutes žvilgsniu ir, atrodo, įmanytum sulystum į tą knygą, - taip ji užvaldo. O galvoje tik sukasi sukasi, siužeto vingiai, klausimai, galimi atsakymai. Ir kiekvienas trukdis išorėje (tikrovėje?) vienareikšmiškai nurašomas kaip nesvarbus :) Tai štai taip "skrosdama knygos bangas" užbaigiau "Marijos knygą" (autorė Gail Sidonie Sobat).

Tai Marijos dienoraštis. Marijos - Jėzaus motinos. Tos pačios iš krikščioniškos legendos apie Dievo sūnų. Tikram katalikui gal kiek ir skaudi ši knyga būtų, bet man, kaip nelabai tikinčiai katalikiška legenda apie Jėzų, ši knyga buvo labai įdomi. Man labiau priimtina istorija apie Jėzų, kaip apie realiai gyvenusį žmogų, galbūt buvusį labai charizmatišką, puikų oratorių ir talentingą žmogų, vedlį ir įkvėpėją, bet tikrą, gyvą, su jausmais, mintimis, keliais ir klystkeliais. Vat šita knyga man padėjo toliau tokią istoriją kurti. Ji apie moterį, kuri aprašo savo mintis ir patirtis nuo tada, kai buvo jauna mergiotė ir bėgo iš namų į viešnamį (!) "tūsintis", iki tada, kai sulaukusi garbaus amžiaus vis dar rengiasi vykti į kelionę. Knyga labai šilta ir jautri, nes joje gyvos moters patirtys, jos tikėjimo abejonės ir pasaulio suvokimas, jos kančios, meilės, nusikaltimai ir atgailavimai, jos darbai, žygdarbiai ir stebuklai. Tai tikriausiai tokia pati fikcija, kaip ir kitos legendos apie Mariją ir Jėzų, bet šitoji man patiko, nes ta, iki šiol buvusi šventoji, Marija priminė mane ir kitas moteris, nesvarbu kada jos būtų gyvenę ar dar gyvens.

Perliukai :)

Su Vilium gulim lovoje, migdomės nakčiai.

Aš: Užmerk akis, fėja atneš sapnelį, mėlyną mėlyną...

Vilius: Bus raudona masina

Aš: Gerai.

V.: O mama sapnuos mėlyną mašiną.

Aš: Aš norėčiau skraidančios...

V.: O tetė - saulę. O katinas - vaikus. O mašinos ... mmmmm ..... medžius!

p.s. Kai šiandien ryte užrašinėjau šitą pokalbį, pamiršau ką sapnuos katinas, Viliaus paklausiau, ir jis kuo puikiausiai pasakė, kad vaikus! :)

***

Gulim ryte susiglaudę. Buvau apkabinus Vilių, bet paskui ranką patraukiau. Vilius sako:

- Nojiu namelio.

- ??

- Namelio.

- Kad apkabinčiau??

- Taip!

***

- Nojiu saunainio su pėdukais.

- O kas yra pėdukai?

- Pė-du-kai!

O tai yra tokios mažos duobutės (kaip su adata padarytos) ant sausainio abiejų pusių, o jis dar perteptas šokoladiniu kremu. Vat taip va.

Garbė lėtumui III. La dolce vita, arba lėto miesto rojus

Malonumas aukščiau pelno, žmonės aukščiau valdžios, lėtumas aukščiau greičio, - tai lėto miesto principai. Bra - citta slow (lt. lėtas miestas) Italijoje, tas pats, kuriame užgimė ir lėto maisto judėjimas. "Citta Slow" manifeste yra 55 įsipareigojimai - tokie, kaip triukšmo ir eismo sumažinimas, didesnis žaliųjų plotų ir pėsčiųjų zonų skaičius, vietinių ūkininkų ir parduotuvių, turgų bei restoranų, kurie prekiauja jų produkcija, palaikymas, aplinką saugančių technologijų propagavimas, vietinių estetinių ir kulinarinių tradicijų puoselėjimas, taip pat svetingumo ir draugiškumo dvasios ugdymas. Viliamasi, kad šios reformos bus naudingos ne tik kaip jų visuma - jos sukels revoliuciją žmonių protuose apie gyvenimą mieste.

Naujausiais duomenimis lėtų miestų pasaulyje dabar yra apie 80. Maždaug du trečdaliai jų įsikūrę Italijoje, kiti - Australijoje, Nyderlanduose, Austrijoje, JK, Vokietijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Pietų Korėjoje. Lėtu miestu gali tapti bet kuris miestelis, kurio gyventojų skaičius neviršija 50 tūkstančių. Taigi, Lietuvoje lėtu miestu gali tapti vos ne visi miestai, išskyrus 6 didžiausius (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Alytus, 2009m. duomenys). Tad jei kas negalite gyventi be iššūkių, galite imtis vieną iš Lietuvos miestų paversti lėtu miestu ;) Kokie Kėdainiai, Palanga, Druskininkai, Trakai ar Biržai, manau, tikrai galėtų tapti lėtaisiais ... (pasvajokime.....)

Į miestą atkreiptas dėmesys todėl, kad jis kaip niekas kitas verčia skubėti, visas tas gaudesys, judesys, stimulų gausa ir kaita verčia, tiesiog įpareigoja, suspėti, aplenkti, būti pirmam ir geriausiam. Kai kuriuos žmones didieji miestai žavi, tačiau tikriausiai visi sutiks, jog jie vargina. Miestuose žmonės susvetimėja: jie nepažįsta savo kaimynų, nežino jų vardų, ką jie veikia gyvenime ir pan.

Kaimo ramybės kultas, tikriausiai, ryškiausias Britanijoje, kur urbanizacija prasidėjo jau seniai, o dabar kas savaitę koks pusantro tūkstančio žmonių gelbstisi nuo miestų bėgdami į kaimą. Londono priemiesčiai, pastatyti pagal "Miesto su sodu" principus, yra patys prabangiausi. Žinoma, mes negalime visi išsikleti iš Londono, Tokijo, Romos, Vilniaus ar Rygos. Ir, kai būtinai reikėtų, daugelis iš mūsų turbūt nebenorėtume. Vis dėlto daugelis norime, kad gyvenimas mieste būtų mažiau karštligiškas. Ką galima padaryti didmiestyje? Nieko? Netiesa! Vienas pavyzdžių - miesto laiko politika. Ji atsirado Italijoje ir paplito Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Suomijoje. Tokios politikos tikslas - paversti kasdienį gyvenimą ne tokiu karštligišku suderinus darbo valandas mokyklose, jaunimo klubuose, bibliotekose, medicinos klinikose, parduotuvėse ir baruose. Pvz.: Bra miestelio rotušė dirba ir šeštadienio rytais, kad žmonės galėtų neskubėdami susitvarkyti biurokratinius reikalus. Kitame mieste mokyklose pamokų pradžios laikas pakeistas tam, kad šeimos jaustųsi geriau. Hamburge gydytojai priima dirbančias motinas nuo 19val. ir šeštadieniais rytais. O nauja ES direktyva bando kovoti su triukšmu miestuose - ji įpareigoja miestus po 19val. sumažinti triukšmo lygį.

Ir čia į areną išeina visagalis greičio aistras kurstantis išradimas - automobilis. Kova su greičiu keliuose tikriausiai vyksta begalėje miestų. Yra daug priežasčių, arba pasiteisinimų, kodėl viršijame greitį. Bet retas, kuris prisipažįsta policininkui, kad greitas važiavimas ir nardymas tarp kitų mašinų miesto gatvėse yra labai smagus, ir kad tai suteikia adrenalino ;) Kaip sakė vienas transporto psichologijos (!) profesorius: "... prie vairo mes visi esame italai. Mes visi vairuojame ne tik galva, bet ir širdimi". Kova su greičiu vyksta įvairiausiais būdais:

* ramios kaiminystės programa (Neighbourhood Pace Program) - jos nariai pasižada vairuoti neviršydami greičio ir tokiu būdu tapdami kitiems "greičio ribotuvais" (super! aš dažnai tokia būnu Vilniuje, ir TIKRAI kai kuriem vairuotojams labai nepatinku :).

* pernelyg greitai mokyklos zonoje važiavusiems vairuotojams leidžiama rinktis: bauda arba susitikti su vietos vaikais. Ir tie, kurie nusprendžia pataupyti pinigų, sėdi paskui prieš klasę papilkėjusiais veidais ir bando atsakyti į panašius šešiamečių klausimus: "Kaip jaustumeis, jei būtum suvažinėjęs mane?", "Ką sakytum mano tėvams, jei būtum nužudęs mane?"... (oooo! mūsiškiams kelių ereliams tokių susitikimų reikėtų. Aš jau vien skaitydama šiurpstu, tai jeigu tiesiai išgirsčiau... Suprantama, jog tai "grojimas" stipriom emocijom, bet manau, verta, jeigu turi efektą).

Reikėtų paneigti vieną mitą: greičio viršijimas - patikimas būdas sutaupyti laiko. Teisybė, ilgoje kelionėje, jei kelyje nėra kitų automobilių, skubėdamas jūs savo tikslą pasieksite greičiau (tikriausiai, visų išbandyta ;)). Tačiau nauda trumpoje kelionėje - minimali. Pvz. padidinus greitį nuo 80km/h iki 130 km/h, atvyksite 54 sekundėm greičiau - ar verta rizikuoti?...

Visų prieš greitį nukreiptų priemonių bėda yra ta, kad jos remiasi prievarta. Žmonės sulėtina, nes privalo taip daryti. Tačiau vienintelis būdas laimėti karą prieš greičio viršijimą - keisti savo santykį su pačiu greičiu. Mes turime NORĖTI vairuoti lėčiau.

Tai sugrąžina mus prie vieno pagrindinių Lėtumo judėjimo keliamų klausimų: kaip pažaboti norą skubėti? Vienas būdų yra tiesiog daryti mažiau, nes užimtas grafikas yra pagrindinė greičio viršijimo priežastis. Kitas būdas - išmokti jaustis patogiai, kai kažkas daroma lėtai. (šitie du būdai, manau, aukso vertės: daryk mažiau (dar pridėčiau - bet geriau, kokybiškiau) ir priimk realybę). Vienoje Anglijos grafystėje net pradėta speciali greičio mėgėjų programa. Visi pagauti viršiję greitį pakviesti lankyti vienos dienos kursus - Greičio supratimo programą. Kiek plačiau apie šią programą. Šios programos metu dalyviai pirmiausia teoriškai susipažįsta su greičio psichologija, aptaria, kokios iš tiesų yra greičio viršijimo priežastys. O jų tik viena - mes, mes patys. Nes mes patys pasirenkame greitį, taip pat galime jo ir nepasirinkti. Tuomet laikas bjauriajai statistikai: mašinai, kuri važiuoja 56km/h greičiu, reikia 6,4metro ilgesnio stabdymo kelio nei mašinai, kuri važiuoja 48km/h. Pėsčiajam, partrenktam mašinos, važiavusios 32km/h greičiu, tikimybė likti gyvam yra 95%, važiavusios 48km/h - ji jau tik 55%, o važiavusios 64km/h - vos 15%. (Visa dar norite važiuoti "šiek tiek" greičiau? Kad suskubtumėt atvažiuoti 90 s greičiau?..)

Paskui programos dalyviai studijuoja įvairias situacijų kelyje nuotraukas, mokydamiesi atkreipti dėmesį į detales, kurių niekaip nepastebėsi važiuodamas greitai. Po pietų jiems būna praktinio važiavimo dalis: iš pradžių vairuoja instruktorius, visąlaik važiuodamas lėčiau nei nurodo ženklai. Važiuodamas jis nurodo, į ką reikėtų atkreipti dėmesį: sporto laukai, pėsčiųjų perėja, autobuso stotelės, žaidimo aikštelės, parduotuvių įėjimai ir t.t. O paskui - programos dalyvio eilė, jis turi laikytis visų greičio ribojimo ženklų, ir turi stengtis matyti detalias kelyje ir šalia jo. Programos pabaigoje didžioji dalis dalyvių gerokai sutrikę ir permąstę savo elgesį kelyje. Jie pasižada neviršyti greičio, galbūt iš tiesų pokyčiai įvyks... (Mano akimis, tokia programa labai reikalinga ne tik prasižengusiems, bet ir visiems, kurie lanko vairavimo kursus. Nežinau, kiek tai veiksminga, kai nesi vairavęs, bet sąmoningumo tikriausiai prideda :)).

Tai tik dalis daugybės idėjų ir pavyzdžių, kaip sulėtinti save dideliame mieste. Bet gal ir iš šitų jums kils minčių, kurias pritaikysit savo gyvenime. Sėkmės lėtume jums linkėdama žadu ir dar vieną dalį apie lėtumą ;)

Terapinė vieta

Ar turite mėgstamą vietą? Mieste, savo namuose, gimtojoj gatvėj? Gal šiaip mėgstate kokią nors vietą, dislokaciją, būseną tam tikroje vietoje? Jei yra kažkas tokio, tuomet galite pasidžiaugti, jog tai ne tik šiaip smagu, bet ir naudinga. Pasirodo, Suomijoje vis dažniaus psichologinės terapijos metu naudojamas toks metodas kaip mėgstamos vietos lankymas. Kai klientas išgyvena didelį stresą, yra nerimastingas ar prislėgtas, psichologai rekomenduoja sudaryti mėgstamiausių vietų sąrašą ir lankyti pavyzdžiui vieną iš jų penkis kartus per savaitę. Didelių tyrimų nereikia, kad suprastum, jog tokioje vietoje žmogus nusiramina, jį užplūsta malonios mintys, pozityvūs jausmai, galbūt net ateina idėjos tinkamiems sprendimams.

Man labai patiko ši idėja, ir nusprendžiau surašyti savo 10 mėgstamiausių vietų, na, kad turėčiau, kai negandos užpuls :) O ir šiaip buvo smalsu pažiūrėti, kokios vietos mano mėgiamos.

Taigi, TOP 10 (bet ne pagal mėgiamumo laipsnį, - niekaip neišsirinkau mėgiamiausios :)):

1. Kavinėje prie lango su vaizdu į gatvę (kad matyčiau praeivius ir galėčiau pasiklysti jų gyvenimo akimirkose...)

2. Knygyne (tarp lentynų galėčiau praleisti neribotą laiką, gaila tik, kad jis dažniausia būna ribotas :) Bet jei tai būtų mano terapijos būdas, tikriausiai pagyčiau labai greitai :)

3. Autobuse, tarptautinio maršruto, na, minimum tarpmiestinio (nerealus laisvės jausmas, kai pajudi iš stoties suvokdamas, kad dabar atsiduodi laiko tėkmei, nes iš tiesų nieko ypatingo neveiki: stebi per langą bėgančius vaizdus, kartais skaitai, kartais snaudi, daug svajoji ir mąstai. Aš visada džiaugsmingai nerimaudavau laukdama tokių kelionių. Jau seniai bekeliavau šitaip...)

4. Vonia, pilna putų, ir dar koks nors žurnalas po ranka. Visiškas relaksas...

5. Baseine + pirtyje. Bet baseinas svarbiau :) Ypatingas jausmas, kai mostas po mosto iriesi vandeniu, o jis glosto viso kūno odą, dar tas kūno lengvumas, plūduriamas... Iš tiesų, kartais baseine pagalvoju, kad gal buvau žuvis praeitam gyvenime? :)

6. Miške. Medžiai, takelis ir paukštelių čiulbėjimas - itin atpalaiduojantis reikalas :)

7. Teatro spektaklyje. Ypač vaikiškam spektaklyje. Kažkaip atsijungiu ir pasineriu kažkur ten, anapus tikrovės, suaugusiųjų gyvenimo rūpesčių ir klausimų.

8. Parduotuvėse (NE maisto prekių). Taip, taip!!! Beveik shoping therapy, bet ne visai, - man patinka vaikščioti ir apžiūrinėti. Pirkti nebūtina. Na, nebent randu kažką itin patrauklaus.

9. Vilniaus senamiestyje. Eini eini eini, dairais dairais dairais, stebi, matai, girdi ir uodi. Jauti, jog gyvenimas ne eina PRO šalį, o brenda PER tave, užkliudo praeivio krepšiu, atsitrenkia bėgančiu vaiku, ar priverčia sustoti cypiančiais mašinos stabdžiais...

10. Lietuje. Na, ne vieta tai, bet iš tiesų be galo mėgstu vaikščioti lietui lyjant su skėčiu. Vanduo po kojom, vanduo virš galvos, vanduo čiurlena ausyse, vanduo smelkiasi per batus, vanduo kapsi už kaklo... vanduo...

O kokiose vietose jūsų siela ir kūnas, sąmonė ir juslės atsigauna?

"Kai užaugsiu, būsiu Alonsas!" arba apie tai, kaip obuolys netoli rieda nuo obels

Mūsų Vilius auto-fanatas. Visiškas, nepalaužiamas (kol kas). Vakar darželyje man sako:"Kai užaugsiu, būsiu Alonsas". Nesidomintiems Formule-1, aiškinu: Fernando Alonso yra Formulės-1 lenktyninkas, šiuo metu lenktyniaujantis Ferrari komandoje, yra iškovojęs pasaulio čempiono titulą. Viso šito Vilius, žinoma, nežino, bet jis girdi, kaip mes su Tomu, žiūrėdami F-1 varžybas, diskutuojam, kalbam, tai ir jis iš paskos. Dabar jis turi 3 žaislines formules, tai jų vardai tokie: Šumakeris, Alonsas ir Masa :) Čia visos yra lenktynininkų pavardės. Šumakerio (M.Šumacheris) vardą jis pats suteikė vienai formulei, o kitoms paprašė mūsų pagalbos.

Ryte pabudęs eina ieškoti mašinų, atėjęs iš darželio, eina žaisti su išsiilgtom mašinom, mėgstamiausias filmukas - "Ratai", dabar jau prašo nupirkti McQueen'o, nors iki šiol neatsiminė tos mašinytės vardo, tai reikėdavo tiesiog lenktyninių mašinų. Kai važiuojam pro nedidukę trasą kartams šalia Mokinių informavimo ir techninės kūrybos centro, tai Vilius visada pažiūri, ar ten kas važiuoja. Spėju, itin džiaugsis, kai Tomas vėl pradės važinėjimo kartais sezoną :)

Darželyje, sakė, galėtų pusė dienos mašinom žaisti ant stalo....

Šiandien auklėtoja sakė, jog visi vaikai eina miegoti pietų miego pasiėmę po mašinėlę (Vilius nemiega pietų ten). O ir šiaip, visi žaidžia mašinom. Klausiu, ar ir mergaitės žaidžia mašinom? Taip taip, sako auklėtoja. Visi 5 (3 berniukai ir 2 mergaitės). Daugumos įtaka, tai vadinama :)

Ir nieko čia nuostabaus, nes Tomas tiesiog pamišęs dėl formulių. Kol jo nepažinojau, tikriausiai net nežinojau, kad yra toks sportas. O dabar esu viena iš fanių, ir visai neblogai gaudausi :) Žinau, pilotų vardus, pavardes, žinau, kokios komandos stiprios, kurios nelabai, žinau kai kuriuos techninius dalykus. O Tomas ne tik žaidžia Formulės žaidimus kompiuteriu, bet ir Internete rado tokį žaidimą, kur turi savo Formulės komandą, perki pilotą, techninį direktorių, turi tobulinti bolidą, ugdyti pilotą, o paskui dalyvauti varžybose, prieš tai nustačius visus techninius ir strateginius parametrus. Žodžiu, visas verslas! :) Tai jūs pasakykit, kaip vaikas gali nemėgti mašinų, kai tėvai tokie? :):)

Garbė lėtumui. II

Tad tęsiam kelionę "kaip sulėtinti savo gyvenimą ir taip patirti didesnį gyvenimo malonumą". Kažkada jau rašiau apie gyvenimo malonumus, tai šiandien dalis antroji: apie maistą, lėtą maistą.

Greitas maistas ir greitas jo ruošimas yra neišvengiamas šioje greičio kultūroje, kurioje viską siekiama atlikti kuo greičiau, kuo daugiau. Įdomu tai, kad 1958m. žurnale "Cosmopolitan" pranašauta (be lašelio liūdesio), kad vieną dieną visas maistas bus ruošiamas mikrobangų krosnelėje, o kad prisimintume laikus, kai maisto ruošimas nebuvo toks greitas, paskleisime virtuvėje dirbtinių aromatų: šviežios duonos, čirškančių dešrelių ar kepinto česnako. Na, o šiandien tokia pranašystė net negalime sakyti, kad pilnai išsipildė: mes taip skubame pavalgyti, kad net nesivarginam uosti kokius nors kvapus. Mane ir pralinksmino, ir šokiravo faktas, kad jau XIX amžiuje vienas apžvalgininkas amerikiečių valgymo būdą apibendrino kaip "praryk, nugurk ir eik".

Dažnai, užuot sėdėję su šeima prie pietų stalo, valgome vieni, ką nors darydami, eidami ar vairuodami, skaitydami, naršydami internete arba rašydami tinklaraštį (hmm, čia kaip aš dabar....).

"Beveik pusė britų dabar vakarienę valgo priešais įjungtą televizorių, o vidutinė britų šeima kartu daugiau laiko praleidžia automobilyje nei prie stalo valgydami. " - Va čia tai žiauriai! Man tas valgymas prie TV yra kažkokia LIGA. Todėl pas mus virtuvėj nėra TV, o svetainėj, kur yra TV, nėra stalo :) Na, būna, valgau žiūrėdama kokią įdomią laidą ar filmą, bet dažniausiai tai būna užkandžiai ir kokia kava/arbata. O pusryčiai, pietūs ir vakarienė - šventai prie stalo virtuvėj. Kai Viliukas buvo mažiukas, tai dažniau jo valgymo kėdutę nustumdavau prie savo sofos priešais TV Na, negerovė, negerovė, bet džiaugiuos, kad netapo tradicija.

O, štai ir "gražioji" greito maisto pusė: greitis atsispindi ir ūkyje. "Cheminės trąšos, pesticidai, intensyvus šėrimas, virškinimą gerinantys antibiotikai, augimo hormonai, veisimas pagal specialią atranką, genetinė modifikacija - kiekvienas mokslinis triukas, koks tik žinomas žmonijai, panaudojamas taip, kad kristų kaštai, išaugtų pelnas ir galvijai bei derlius augtų greičiau. Prieš 200 metų vidutinio dydžio kiaulę (apie 60kg) užauginti trukdavo penkerius metus. Dabar kiaulė vos po 6 mėnesių užauga iki 100kg ir yra pjaunama dar prieš prarasdama pieninius dantis" (vis dar norite kiaulienos? uh, aš jau nebe taip labai.....).

O žinot, restoranai XXa. šeštajame dešimtmetyje į meniu įtraukdavo konservuotas sriubas - jomis didžiuotasi!!!

Mikrobangų krosnelės aštuntajame dešimtmetyje kolonizavo virtuves, o maisto ruošimo laikas imtas skaičiuoti sekundėmis. Atsirado begalė greitai paruošiamų patiekalų - nuo bulvių košės iki plaktos kiaušinienės (įsivaizduojat: suberi pakelio turinį į vandenį, išmaišai, supili į keptuvę, ir po 1min. turi plaktą kiaušinienę?!! Kažkoks iškrypimas...).

"Požiūris į maistą ne visur vienodas. Amerikiečiai valgymui skiria mažiau nei kiti - apie valandą per dieną. Britai ir kanadiečiai ne ką geresni. Pietų Europoje ar Prancūzijoje ne ypatingai geriau, nors atrodo, šios šalys puoselėja tradicinį maistą bei kokybiško maisto kultą. " Bandžiau suskaičiuoti, kiek aš laiko skiriu valgymui, taigi, jei negaminu ko nors įdomesnio, tai per dieną išeitų apie 2val. O jūs kiek laiko skiriat?

Vienas prancūzų gastronomas Jean Anthelme Brillat-Savarin (aš jo negirdėjusi, bet gal esu neišpurusi šioj srity???:)) pažymėjo, kad "tautų likimai priklauso nuo to, kaip jos maitinasi". Na gi, tiesų tiesa. Artimoj ateity visi pavirsime į mėsainius ir spurgas, o aplinką užteršime taip, kad teks evakuotis į kosmosą, kaip tame filmuke "WALL-e" (jei nematėt, būtinai pažiūrėkit! Super! Galėtų būti mokomoji priemonė vaikams :)).

Tačiau tikriausiai jaučiate ir žinote, kad ne visi žmonės prarado sveiką nuovoką ir pasidavė greičio kultui. "Daugybė žmonių jau bunda iš slogučio ir ima lėtėti. Pagrindinio šiuos pokyčius skatinančio judėjimo pavadinimas iškalbingas: "Lėtas maistas". Šį judėjimą įkūrė rašytojas Carlo Petrini 1989 metais. Šis judėjimas gina tai, kas nerūpi "McDonald's": šviežius vietinius sezoninius produktus; receptus, perduodamus iš kartos į kartą; ekologišką ūkininkavimą; meistrų produkciją; neskubų pietavimą su šeima ir draugais. Šis judėjimas taip pat propaguoja ekogastronomiją - idėją, jog geras maistas turi eiti koja kojon su aplinkosauga. Ir vis dėl to šio judėjimo esmė - malonumas ir mėgavimasis."

Tokį lėto maisto judėjimą galime jausti ir Lietuvoje (nors aš manau, kad mes, lietuviai, gal nebuvom taip jau labai nutolę nuo gryno produkto, bet rizikos grupe esame :). Tikrai visi žinome apie ūkininkų turgelius, atsirado ne viena ekologiško maisto krautuvėlė, turime ir tik lietuviškų produktų krautuves. Yra tokia organizacija "VivaSol", kuri skatina miesto ir kaimo bendravimą per maisto produktus, Tatulos programa, skatinanti ekologišką ūkininkavimą ir rengianti ekologiškų produktų muges, dar yra tokia kavinė "Jalta", kurioje maistas gaminamas iš natūralių, vietinių ūkininkų užaugintų sezoninių produktų. O ir prekybos centruose jei tik nori, gali rasti lietuviškų ir/ar ekologiškų produktų. O kur dar kulinarinių knygų bumas!! Tik pirkite ir gaminkite :)

"Daug žmonių žengia žingsnį į priekį ir augina savo derlių. Visoje Britanijoje jauni miestiečiai laukia savo eilės, kol galės išsinuomoti nedidelius žemės sklypelius iš vietos valdžios." Beje, gal kas ieškote tokios žemės netoli Vilniaus? Viena mama siūlė smagų projektą! O jei nenorite kišti rankų į dirvą, vazonai su prieskoniais, svogūnų laiškais ir keliais krapais tikrai ne tik papuoš jūsų palangę, bet sutaupys ir keletą litų ;)

"Maisto gaminimas gali būti kur kas daugiau nei varginantis darbas. Jis susieja mus su tuo, ką valgome - su maisto tradicijomis, skonio magija, sveikata. Maisto ruošimas, suteikiantis malonumo kitiems žmonėms, yra tikras džiaugsmas. Kai tam turite pakankamai laiko, kai patiekalą nebūtina gaminti greitai, maisto ruošimas tampa puikiu būdu atsipalaiduoti. Tai beveik tas pats, kas meditacija.<...> Maisto gaminimo ir valgymo kartu rituale yra kažkas tokio, kas sukuria ypatingus ryšius tarp žmonių. Ne be reikalo žodis "kompanionas" yra kilęs iš lotynų kalbos žodžių, reiškiančių "su duona". Vienos genties indėnai įspėja, jog "greitas valgymas gali sugriauti pasaulį greičiau, nes jis sukelia agresyvumą". O.Wilde panašų požiūrį išreiškė savaip: "Po gerų pietų gali atleisti bet kam, netgi pačiam sau"...

"Dalijimasis valgiu ne tik padeda mums geriau sutarti. Keliose šalyse atlikti tyrimai parodė, kad vaikams iš šeimų, kurios reguliariai valgo kartu, geriau sekasi mokykloje ir jie mažiau kenčia nuo streso, taip pat nepradeda anksti rūkyti ir gerti. "

Na, o šitą tiesą tikriausiai jau žinote: "Smegenims reikia 15min., kad užregistruotų signalą, jog suvalgėte per daug, todėl jei valgote pernelyg greitai, šis signalas ateina per vėlai. Galite suvalgyti gerokai daugiau, nei jums reikia, todėl geriau valgyti lėtai".

Taigi, kaip pradėti maitintis "lėtai":

1) pirkite vietinių, sezoninių produktų; ką galite, pasisodinkite ant palangės, balkone ar darže;

2) daugiau gaminkite pats; svarbiausia ilgai nesvarstyti, kad esi nuvargęs po ilgos darbo dienos, tiesiog nerti į virtuvę, o atlygis bus daugiau nei gastronominims (pritariu!!!). Jei negalite gaminti kasdien, gaminkite didesnį kiekį, ir kitą dalį pašildykite kitą dieną. Tai nebus taip vertinga, kaip šviežias maistas, bet tai nebus ir greitas maistas ar pica į namus.

3) valgykite drauge, su šeima, su draugais, bendraukite, skanaukite, mėgaukitės.

Tas pats prancūzas gastronomas pasakė: "Valgymo malonumai skirti kviekvienam žmogui, kiekvienai šaliai, kiekvienai vietai istorijoje ir visuomenėje; jie gali būti visų kitų patiriamų malonumų dalis ir jie trunka ilgiausiai, kad paguostų mus, kai jau esame patyrę kitus malolnumus".

Sulėtinkit tempą, mėgaukitės maistu, kurį patys pagaminot iš savo paties atidžiai išsirinktų produktų ir pagardinot žolelėm, nuskintom iš vazono nuo palangės :) Skanaus ir iki kito karto!

Pieštuko pusbrolis

Su Vilium vartom knygelę, ten istorijos apie daiktus ("Kvailos istorijos"), viename puslapyje nupieštas parkeris, toks gražus, įmantriai rašo. Vilius klausia:
- Kas čia?
- Parkeris.
- Ne, pieštukas.
- Ne, čia parkeris, jis panašus į pieštuką, bet ne pieštukas.
- Pieštukas.
- Ne, čia parkeris.
- Pieštukas!
- Parkeris panašus į pieštuką, jis pieštuko pusbrolis.
Mąsto...... tada verčia kitą puslapį. Atsakymas tiko :)
Staiga puola versti atgal - ieškoti parkerio. Suranda ir sako:
- Pusbrolis Lukas!
(jo pusbrolio vardas Lukas)

Garbė lėtumui. I

Ką darote pirmiausia, kai pabundate ryte? Atitraukiate užuolaidas? Apsiverčiate ant kito šono, kad prisiglaustumėt prie artimo žmogaus ar pagalvės? Kaip kulka šokate iš lovos ir darote dešimt atsispaudimų, kad kraujas imtų greičiau tekėti? Neeee, pirmas dalykas, ką jūs ir visi kiti darote - pasižiūrite, kiek yra valandų. Nuo savo laktos ant lovos stalelio laikrodis, kaip kakariekuojantis gaidys, nustato mums atramos taškus, aiškina ne tik kur turime būti likusią dienos dalį, bet ir kaip į tai reaguoti. <...> Nuo pat pirmosios pabudimo akimirkos laikrodis tvarko mūsų reikalus.

Nesutinkate? Šaunu, tuomet džiaugiuosi už jus. Jūs jau pasukote teisingu keliu ir jei ne sąmoningai supratote, tai bent jau šeštuoju jausmu ar vidinio kirmino krebždėjimu pajutote, jog laikas "stabdyti arklius", laikas sulėtinti save ir savo gyvenimą.

Kaip ir priklauso, knygą "Garbė lėtumui" (Carl Honore) skaičiau LĖTAI :) Iš tiesų, skaičiau mėgaudamasi, žavėdamasi, susidomėjusi, o retkarčiais - didžiai nustebusi, nes radau įdomių, naujoviškų minčių, pavyzdžių, įžvalgų. Itin gera knyga. Apie tai, koks greitas mūsų gyvenimas, kokiais greičio ir laikrodžio vergais mes tapome, bei kaip gerai suvokti, jog gali rinktis, kada būti lėtu, o kada greitu, kada sustoti, o kada bėgti, ir nuo ko pradėti, kad pradėtume gyventi pilnavertiškai ir kokybiškai. Noriu pasidalinti ne tik įspūdžiu, bet ir kai kuriomis mintimis, todėl dalinsiuos lėtai - po gabalėlį :)

Dalis pirmoji. Apie mūsų greitą šiuolaikinį gyvenimą.

Visas pasaulis tapo parduotuve, o visi vyrai ir moterys - pirkėjais. ... kad ir kur būtume, mes stengiamės suvartoti kuo daugiau prekių ir patirti kuo daugiau įmanomų potyrių. Mes siekiame svaiginančios karjeros, norime lankyti menų kursus, treniruotis sporto salėje, perskaityti laikraštį ir kiekvieną bestseleriu tapusią knygą, papietauti su draugais, eiti į klubą, sportuoti, valandų valandas žiūrėti televizorių, klausytis muzikos, praleisti laiką su šeima, nusipirkti naujausios mados drabužių ir technikos stebuklų, eiti į kino teatrą, mėgautis intymumu ir puikiu seksu, atostogauti tolimose šalyse ir gal netgi suspėti atlikti kokį nors prasmingą savanorišką darbą. Galbūt jūs ir ne visko norite iš išvardinto sąrašo, na, bet man bent jau pusė nurodytų dalykų būtų labai miela suspėti atlikti, pasiekti, įgyvendinti. Tačiau... viso to rezultatas - skausminga atskirtis tarp to, ko mes norime iš gyvenimo ir ką iš tikrųjų galime turėti, o ši skirtis skatina jausti, jog mums visąlaik trūksta laiko.

Panašu, jog galime susirgti laiko liga, kai norima apriboti laiką ir pagreitinti visus gyvenimo aspektus. Laiko liga gali būti ir gilesnio, egzistencinio negalavimo simptomas. Esant galutinėms jos stadijoms, prieš išsekimą, žmonės dažnai pagreitina tempą, kad išvengtų susidūrimo su savo nepasitenkinimu, nelaimingumu. Manoma, kad greitis padeda mums užblokuoti šiuolaikinio pasaulio bjaurumą ir skurdumą. Ooo, kaip su tuo sutinku!

Kokios bebūtų to greičio priežastys, mes įprantame viską daryti greitai ir tampame "pagreitinti". Pagreitinimo prakeikimas mus persekioja kelyje: jei iš pradžių 110km/h atrodo greitai, tai vos po kelių minučių - visai normalu; naršant internetu: beveik niekada mūsų netenkina mūsų turimas interneto greitis; skaitant pasakas vaikui: renkamės trumpas pasakas, su mažai žodžių, arba nustatome taisykles - tik viena pasaka per vakarą...

Biblija moko, jog "kiekvienas dalykas turi savo laiką", tačiau mūsų pasaulyje, kuris nemiega 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę, visas laikas yra vienodas: mokesčius mokame šeštadieniais, apsipirkinėjame sekmadieniais, pasiimame nešiojamą kompiuterį į lovą ir dirbame visą naktį, o visą dieną užkandžiaujame tarsi pusryčiautume; imituojame vasarą, valgydami importines braškes gruodį, o mobilieji telefonai ir internetas beribis padarė mus visą-laiką-prieinamais. O protingos verslo optimizavimo ar savipagalbos knygos tik ir moko kaip padaryti dar daugiau per trumpesnį laiką, nors po teisybei tėra viena auksinė laiko valdymo taisyklė (atsimenu ją iš laiko valdymo seminaro): darykite mažiau, ir viską spėsite (darbe mes dažnai nespėjame ne dėl to, kad nemokame planuoti ar esame nekvalifikuoti, o todėl, kad tiesiog turime per daug užduočių).

Bet - kai Dievas sukūrė laiką, jis jo sukūrė daug! Tad, norėdami greitai atsikratyti streso, mėginkite sulėtinti tempą :)

***

bus daugiau

Darželis. III. Mamos nerimo galia

Šįryt jau nebesiginčijom :) Draugiškai nužingsniavom per šviežią sniegą į darželį. Pabuvau gal 5min. ir atsisvekinau. Nemačiau reikalo ilgiau būti, nes Vilius tiesiu taikymu nuėjo prie žaislų :) Šiandien pasiliko visą pusė dienos.

Grįžau namo, sėdau dirbti. Sakyčiau, sunkiai ėjosi :) Paskui įsivažiavau (ačiū Dievui!!).

Kažką dariau virtuvėj ir supratau, kad stengiuosi nesibarškinti, kad Vilius nepabustų! Pasirodo, ta tyla namuose man automatiškai reiškė, kad Vilius miega. Įdomu! Paskui išvažiavau su reikalais. Bet nerimas valdė, tad mobilųjį ne tai, kad laikiau šalia, tiesiog nešiojausi rankoje, visą laiką, kai nevairavau. Nerimo galia didžiulė, ir fantazijos bangos tą nerimą dar užkelia. Oi, buvo atėję pora neramių minčių, bet paskui jas nuvijau, nes supratau, kad viskas jam gerai, čia tik mano vidiniai nerimai.

Grįžus namo, skrandis reikalavo maisto, kažką kramčiau, kai staiga dingtelėjo mintis "o jeigu jie jau papietavo? Tai Vilius dabar verkia, nes aš dar neatėjau (sakiau, kad ateisiu, kai pavalgys pietus)!" Šokau rengtis ir patraukiau link darželio. Ėjimas raminas, tad pakeliui susivokiau, kad tikriausiai ateisiu per anksti ir vaikas liks nepietavęs.... Ooooo, nerime, ką tu darai su mamom?!

Taip ir buvo, atėjau per anksti, gerai, kad niekas iš vaikų manęs nematė, ir išėjau dar pasivaikščiot, kol jie papietaus. Eidama link miško prisiminiau, kad planavau kasryt eiti pasivaikščiot mišku, na, lyg ir pasportuot, t.y. eit sparčiu žingsniu. Tai šiandien ėjau pasivaikščiot, tik ne ryte, o priešpiet. Štai ir nauda iš to nerimavimo :)

Kai atėjau, Vilius jau buvo pavalgęs ir šaukšteliu gėrė vandenį iš puodelio (namie taip niekad nedaro :)). Pamatęs mane, pažiūrėjo ir ... toliau gėrė! Vat taip va, jokio nerimo, jokio blaškymosi, ramiai sutiko mamą ir toliau darė, ką daręs. Paskui baisiausiai norėjo kad eičiau į viršų (grupė antrame aukšte) - žaisti kartu. Šiaip ne taip pavyko susitarti, kad jau eisim namo. Auklėtojos pasakojo, kad šiandien piešė mamas, tai aš buvau rožinės spalvos su uodega :)

Viliui darželyje patinka. Man jau ramu. Rytoj "laisvadienis", eisim į mokyklėlę, o penktadienį vėl į darželį. Žiūrėsim, kaip seksis po mėnesio :)

Darželis. II

Šįryt su Vilium susiginčijom :) Aš jam aiškinau, kad jis pasiliks darželyje vienas, be mamos, kad žais su vaikais ir auklėtojom, ir kad aš ateisiu vėliau jo pasiimti (na, paaiškinau detaliau, kada tas "vėliau" bus). O jis vis: "einam kajtu". Nesvarbu, ką aiškinčiau, vis tą patį atsako. Galiausiai nutilau, nes vis tiek kaip kokie žvirbliai pešėmės: aš - "pasiliksi vienas, be mamos", jis - "einam kajtu".....

Kol nuėjom, susitarėm :)

Pabuvau gal 10min., paplepėjau su auklėtoja. Buvau pamaloninta jos žodžių, jog Vilius atrodo tikrai brandus savo amžiui ir tikrai jau pasiruošęs mokytis draugauti su vaikais. Ir dar ji sakė, jog jis neatrodo "atplėštas", toks ramiai vestas, vestas ir atvestas iki darželio etapo. Oooo! Kaip muzika mano ausims :):)

Taigi, atsisveikinau, pasakiau, kad ateisiu, kai jie eis rengtis į lauką, ir išėjau. Palikau dviem valandom.

Namie šiek tiek padirbau, šiek tiek pasitvarkiau, šiek tiek panerimavau, kaip ten Viliukas...

Kai atėjau pasiimti, Viliaus veide sušvito šypsena, paskui virtusi tokia drovia šypsena su nuleistom akim :) Auklėtojos sakė, kad valgė puikiai, ryto rate drąsiai kartojo dainelę, klijavo aplikacijas ir piešė, - žodžiu, aktyviai dalyvavo. Na, smagu!

Rytoj paliksiu jau visai pusei dienos, kaip ir suplanuota kad lankyti. Žiūrėsim, ar ir toliau bus smagu :)

Darželis. I

Darželis.

Ką pagalvojote? Jau daugiau kaip dvejus metus ir keturis mėnesius man šis žodis turi vienintelę reikšmę ir asociaciją - vieta, kur visą dieną arba dalį jos praleidžia vaikai. Kažkurią dieną mąsčiau: o kodėl ši vieta vadinama darželiu? Lyg kokias daržoves augintume... Bet įdomiausia, kad ir kitose kalbose ši vieta vadinama taip pat, labai panašiai: angliškai, vokiškai, norvegiškai, rusiškai, ispaniškai - tai sodas, na, vaikų sodas, bet vis tiek sodas. Itališkai, čekiškai, lenkiškai, olandiškai, prancūziškai - tai mokykla arba vaikų mokykla arba dar kokia nors mokykla. O lietuviškai ir latviškai - daržas :) Na, gerai, darželis, kuriame galime ir gražias gėles auginti, ne tik daržoves. Mąstau, kaip norėčiau, kad vadintųsi tokia įstaiga, ir nesugalvoju nieko normalaus. Norėtųsi kokio nors linksmo žodžio, naujadaro, kaip pavyzdžiui, dieninukė, vaikuvietis, žaidinamis...

Grįžtam į tikrovę.

Kai ieškojome naujo (t.y. erdvesnio) buto, kažkaip buvo svarbu tie standartiniai parašymai prie buto pristatymo: netoli darželis, mokykla, autobuso stotelė, parduotuvė ir pan. Atrodė, kad kitu atveju mūsų gyvenimo kokybė bus prastesnė, jei darželio nebus šalia, o mokykla bus už kelių mylių. Paskui, kai iš tiesų pradėjau domėtis darželiais, kažkodėl visai nenorėjau nei kojos kelti į kitoje gatvės pusėje esantį darželį. Ir neklauskit, kodėl, nes atsakymas bus iš nuojautų, intucijų, įsivaizdavimų srities, - visiškai neracionalu, nepraktiška ir gal net kvaila. Bet man jis nepatinka tas artimiausias darželis.

Taigi, darželio paieškos ir atrankos. Į jokį valstybinį darželį Viliaus neužrašiau, nei prieš gimimą (yra kas taip Vilniuje daro!), nei iš karto po gimimo, nei kai suėjo 6mėn, anei visi 12mėn. Ir kuo toliau nerašiau, tuo labiau nenorėjau kur nors rašyti: į eilę, kur būsi koks nors 115 (kai į naują grupę priima +- 25) arba į eilę, kur pateksi tik pasiūlęs "dovanų" vedėjai, arba į eilę darželio, į kurį visai nenori leisti savo vaiko, bet jis tas iš nedaugelio, kur dar yra vietų. Po teisybei aš ir nebandžiau ieškoti tų laisvų vietų. Pasižiūrėjau, ką skelbia savivaldybės puslapyje esanti duomenų bazė, paskaitinėjau visokių atsiliepimų, ir nusprendžiau ieškoti privataus darželio už prieinamą kainą. Pagrindiniai argumentai buvo:

- nedidelė grupė (iki 10-12 vaikų), nes Vilius didesniam būry "dingsta", t.y. jis tik sėdi įsikibęs į mamą ir lieka totaliai pasyvvus arba pradeda prašyti, kad išeitume. Čia patirtis iš mokyklėlės. Vėliau gal pasikeis, tikriausiai.

- ugdymo programa, - man svarbu, kad su vaiku užsiimtų, jo kažko mokytų, padėtų atrasti elgesio būdus grupėje ir poroje su kitais vaikais, leistų būti atviru ir savimi. Na, vengiu tokio "kolchozo - visi daro ir tu taip daryk!"

Na, žinoma, kreipiau dėmesį į mokestį, vietą, aplinką.

Išsirinkau 7 darželius, parašiau jiems ar paskambinau. Galiausiai liko 2, kurie galėjo priimti nuo kovo mėn., kurie turi nors šiek tiek sumažintą mokestį už pusę dienos ir kurie man patiko: aplinka, vadovė, programa ir kt. Po ilgų dėliojimų už ir prieš išsirinkom naujai atidarytą vaikų dienos studiją "Šilagėlė". Ji nurungė man labai patinkantį "Namų darželį" :(

"Šilagėlės" privalumai buvo:

- vieta (labai arti namų, nereikia važiuoti, galime nueiti pėsčiomis per 10min., čia su Vilium);

- kaina (galiausiai suskaičiavus visas susijusias išlaidas ir laiką, didesnis mėnesinis mokestis tapo mažesniu...);

- mano šiltas ryšys su vadove (na, vis tiek svarbu, kaip tave pasitinka ir išlydi :);

- Viliaus pozityvus pirmasis santykis su auklėtoja;

- aplinka (netoliese yra mūsų mylimas Sapieginės miškas ir Saulės slėnis).

Didysis trūkumas buvo tai, jog tai naujas darželis, tik tik pradėjęs veikti. Na, bet bandysim būti bandomaisiais triušiais :)

Šiandien buvo pirmoji diena. Gal nelabai Viliui skyrėsi nuo pirmųjų apžiūros dienų, nes visą laiką buvau aš kartu. Buvome 2,5val., iš kurių aš buvau išėjus į kitą patalpą kokiai 40min. Iš viso yra 4 vaikai su Vilium, 3 panašaus amžiaus, viena mergaitė 3,5m. Dvi auklėtojos :) Šiandien kaip ir viskas gerai. Aišku, išryškėjo Viliaus nenoras dalintis (neee, čia Ijuko!!!), atkaklumas ("nojiu eiti žaisti", po pusės min.: "nojiu eiti žaisti"...). O šiaip, laukiam rytojaus. Ryt paliksiu vieną kokiom 2val. Tad iki rytojaus :)

Pasikalbam :)

Išeinam iš knygyno-kavinės, Vilius visas linksmas šokinėja aplinkui. Kviečiu rengtis, o jis sako:
- Mano batai šaukia.
- Šaukia?!
- Taip.
Tada pakelia vieną koją ir sako:
- Šitas batas nori namo.
Kad kitas nenori namo, turėjau suprasti pati :)

***

Vilius vardina visus šeimos narius:
- Ijus (Vilius), mama, tetė, Kumpis (čia katinas) ir mašinyyyytės :)

***
Su Vilium vaikščiojom po miestą, gana ilgai. Kai susėdam į mašiną, jo klausiu:
- Ar nešalta?
- Ne. Tiesiog šilta.
:):):)

***
Kai apsirengiu ilgą platų sijoną, Vilius vis prašo pašokti, nes jam labai gražu, kaip plaikstoti tas sijonas į visus šonus. Aš ruošiuosi eiti į teatrą, apsirengiau ilgą sijoną, Vilius vėl prašo pašokt. Paskui dar sėdim visi trys virtuvėj, šnekam ir tada jau stojuos ir rengiuos išeit. Vilius sako:
- Mama eina į pektaklį šokti!

Olimpe - tėtis

Tiksliai ir nežinau, ar būna vaikams koks tėčio periodas, bet Viliui dabar totalus TĖČIO periodas. Pabunda iš ryto ir beveik pirmas klausimas "Tetė išėjo į dabą?" arba "tetė miega?". Kai išsiaškina situaciją, arba eina tetės kelti, arba eina skambinti, kad grįžtų namo :) Paima mano mobilų telefoną, suspaudo krūvą skaičių ir tada sako: "Tete, ateik namo." Ir viskas, trumpas vyriškas pokalbis :) Vakare mane veda prie didelio svetainės lango, pro kurį matosi automobilių aikštelė ir takas, kuriuo visi pareina, - laukti tetės. Arba pabudęs po pietų miego sako: "Važiuojam tetės pasiimt iš dabo." Ir ką - dažniausiai važiuojam :) Tomui smagu, nes nereikia grįžti troleibusu, kas jam ne itin patinka.

O jau kai Tomas namie, tai aš galėčiau ir nebūti :) Tetė aprengs, tetė nurengs, tetė paduos, tetei duos ranką, tetė ..... Pas mamą bėga, kai tetė ko neleidžia ar sudraudžia, tada jau reikia pasiguost.

Trečiadienį vakare su drauge ėjau į spektaklį "Ša, kalba mamos", tai Vilius net neatėjo į koridorių atsisveikint, - buvo užsiėmęs su tėčiu virtuvėj! Pati ėjau ate pasakyt :)

Su jubiliejum, Lietuva!

Jau iš vakaro pažiūrėjau, kas bus gero mieste šią šventinę dieną: visuotinės eitynės Gedimino prospektu, visokios kalbos ir paminėjimai, 11 metrų pyrago kepimas Rotušės aišktėje ir jo dalinimas miestiečiams, šventos mišios Katedroje, koncertas Katedros aikštėje. Suplanavau, kad su Vilium žygiuosim drauge su eitynėm, o paksui, jei pavyks gaudysim ilgojo pyrago. Kai ryte nubudom ir pamačiau saulę, žydrą dangų ir anei debesėlio, abejonių neliko: eisim iš namų. Gaila tik, kad ne visi išėjom, Tomą palikom ilsėtis namuose, o ir

šiaip, jis masinių renginių didis nemėgėjas.

Viliui pasakiau, kad važiuosim į šventę, tai jis "pasipuošė": išsirinko nekasdieninę kepurę - baltą su meškučio ausytėm :) Į eitynių pradžią šiek tiek vėlavom, tai visą paradą pavijom ties centriniu paštu, ir paskui žygiavom koja kojon iki pat Seimo! Net neplanavau iki ten eiti, bet Vilius buvo nusiteikęs ryžtingiau nei aš :)

Prie Lukiškių aikštės eisena sustojo, kažkas sakė kalbą, kažkam prireikė medikų pagalbos, Vilius įsidrąsino i nuėjo pas jauną vyrą, laikantį didelę vėliavą, ir pats palaikė už koto. Buvo be galo rimtas :) Panašu, jautėsi bais didelis! Paskui žmonės dainavo, gražias lietuviškas dainas, kai uždainavo "Ąžuolai žaliuos žemėj Lietuvos...", susigraudinau kaip kokia senyva moterėlė.... Pakilo toks mažas gumuliukas gerklėj ir akys sudrėko, gal iš džiaugsmo, kad esam kartu su būriu žmonių, einam į tą pačią pusę, neburbam ir esam pakiliai nusteikę, gal atrodom turintys viltį ir svajonių, gal iš pasididžiavimo, kad esu lietuvė ir šiandien man šventė... Iš tiesų, man šiandien šventė!

Paskui į dangų pakilo gausybė trispalvių balionų ir nunešė pasigraudenimus ir ašaras, ir vėl patraukėme sparčiu žingsniu koja kojon su kitais. Prie Seimo pasipuošėm trispalviais lidpukais ir pagavom žalią balioną :) Juo mosikuodami patraukėm atgalios, tik kitu keliu: važiavom troleibusu! Viliui tai buvo smagi atrakcija, juk kasdien mes važiuojame mašina. Ir tada troleibusas vaiko akims tampa didelis ir žavus daiktas, o kadangi šventė, tai ir švenčiam: perkam talonėlį, mosikuojam balionu ir stotelėj laukiam troleibuso! Pora stotelių pavažiuojam, pasidžiaugiam, kad mašinos važiuoja iš paskos ir vėl einam. Šį kartą - į senamiestį lendam. Pažiūriu į laikrodį - pietų metas, tad einam į kavinę ir valgom bulvinių blynų ir cepelinų

(juk Lietuvos šventė!). Pripildę pilvus, keliaujam toliau. Prie Rotušės pažiūrim į 11m pyragą: na, pažiūriu tik aš, nes žmonių prie stalo užgulę sausakimšai (juk dalina visiems norintiems!), spėju

pamatyt, kad pyragas pynės formos, ale bandelių tešlos, su spalvotais pabarstukais. Nesiveržiam jo paragauti, nes pilvai juk pilni :) Einam Pilies gatve, žmonių minia, juda lyg upė, į abi puses. Daug vaikų, vežimų, balionų ir vėliavėlių. Smagu. Smagu!!! Vilius į kišenes prisirenka akmenukų, prie Katedros parodo man "aklį" ir "mogžų", paskui pilį ir "banyčią" :) Užsimano užeit į bažnyčią, ten mišios, žmonių sausakimša, tik sustojam prie durų ir einam lauk. Laikas namo. Vakare kepsim pyragą.

Smalsumas ir internetas

Vėlus vakaras. Sėdžiu interneteeee. Giliai įklimpus. Spaudžiu nuorodas, vis kitas ir kitas, skaitau, ką randu: kartais visišką šlamštą, kartais visai įdomias rašliavas. Pamirštu laiką, vietą ir kūno poreikius. Savotiška meditacija, ne kitaip. Kai "atsibundu", laikrodžio rodyklės pasislinkę kur kas toliau nei tas sutartas su savim brūkšnelis "laikas eiti miegoti".

Žurnalo "Aš ir psichologija" paskutiniame numeryje kaip tik trumpai pristatomas tyrimas apie tai, kas skatina žmonių naršymą internete ten, kur jiems visai nereikia: smalsumas ar tai, kad jie tiesiog pasiklysta tarp daugybės informacijos? Nežiūrėdama į tyrimo rezultatus, sakyčiau, kad ir tas, ir anas. Aš kartais tikrai pasiklystu tarp tos informacijos ir visų nuorodų, kurias paspaudžiau, perskaičiau ar pamiršau. Dažnai būna, jog skaičiau, bet nepamenu, kur, tik žinau, kad internete, arba būna žiūriu į puslapį, kurį skaitau ir nežinau, kaip į jį patekau... Baisiai klaidu tame nete. Nors smalsumas irgi didis stimulas: "o kas ten?!...". Taigi, to tyrimo metu buvo tiriama, kas skatina žmones skaityti ir priimti daugybę jiems nereikalingos informacijos. Ir rezultatai parodė, jog būtent smalsumas juos skatina siekti betikslės, o kartais ir nemalonios informacijos. Keista, bet vedami smalsumo, žmonės siekia informacijos, net žinodami, kad ji jiems nenaudinga, nesvarbi ar nemaloni. O ją priėmę, nejaučia jokio pasitenkinimo ar net patiria nemalonius jausmus. Taigi, brangieji, galvokite prieš spausdami "open in new window".

TAČIAU kartais taip "bemedituodama" randu tiesiog nuostabių dalykų. Kaip ir neseniai: naršiau šen ir ten, paskui prisiminiau, jog norėjau pažiūrėti, kas tokie yra "Bendrakeleiviai", pažiūrėjau, o ten radau nuorodą į asmeninį tinklaraštį, kuriame strigau :) Viena įdomi tema jame buvo apie darbo paieškas šiandieninėje Lietuvoje, o kita - tiesiog įsiurbusi mane - apie autorės piligriminę kelionę Ispanijoje, Camino de Santiago keliu. Jau kitą vakarą sėdau ir perskaičiau visus įrašus apie šią kelionę, ir likau sužavėta, pakylėta... Per vieną vakarą tai tapo viena iš mano svajonių. Noriu, labai, kada nors...

Džiaugsmai, nuotykiai, vargai ir iššūkiai

Aš ir toliau griaužiu knygas. Pastarosiomis dienomis sugraužiau dvi. Viena - labai labai šiaip sau, o kita - labai jau neblogai.

Taigi, pirmoji. Tokia vidutinė. Apie kasininkės gyvenimą. Jos džiaugsmus ir vargus, nuotykius su pirkėjais. Stilius neypatingas. Ironiškas, sakyčiau, bet tuo pačiu ir labai jau nuspėjamas. Pirkdama šią knygą tikėjausi kažko kitko. Ko? Kad bus įdomiau :) Gal kiek giliau, gal kiek su lyriniais nukrypimais. Tad rekomenduoti negaliu, nebent ieškosite ko nors lengvo, neverčiančio mąstyti. Tiks jeigu reikės užmušti laiką, kaip pvz. laukiant lėktuvo ar juo skrendant (hmm, kažkaip per dvi savaites jau antra knyga, kurią imčiau į lėktuvą. Gal laikas keliauti?..).
Tai buvo apie Anna Sam knygą "Kasininkės vargai ir nuotykiai".





Antroji. Apie tas dienas, kai pradėsime pamiršti kur esame ir ką veikiame, kodėl einame ten, kur einame, kas tokie tie žmonės aplink mus, ir kai nesuprasime, kodėl gyvename viešbutyje, o ne namuose, kai pamiršime, kaip vadinasi įprasti daiktai, ir kai nebežinosime, kaip reikia atsisėsti. Tačiau desperatiškai bandysime kabintis į gyvenimą, o mums neleis, mus mažins, žemins, nekreips dėmesio, nesisteraus nuomonės, ir spręs už mus...
Knygą apie senatvinės demencijos, Alzheimerio ligos, pakirstą senyvą vyrą skaityti buvo sunku. Morališkai. Nubraukiau keletą ašarų. Ne todėl, kad baugu, jog pati tokia tapsiu kažkada ateityje, todėl, kad gyvenimas, tiek daug davęs, paskui viską atima, ir palieka žmogų emociniame chaose, pastovioj nežinioj ir nesaugume.
Knyga galėtų būti vadovėliu, kaip gyventi ir bendrauti su Alzheimeriu sergančiais žmonėmis. Nors iš tiesų, jiems nieko kitokio ar ypatingo nereikia nei kiekvienam iš mūsų - dėmesio, pastangų suprasti ir meilės. Ir vis neapleido mintis, jog tokie senukai visai kaip vaikai - ne viską supranta, daug ko nepamena ir reikia priminti, o jei imtis padėti, tai su pagarba ir begaline kantrybe.
Linkėdama kuo vėliau (arba niekada) su Alzheimeriu susitikti, vis tik siūlau paskaityti, kad galėtumėt pažinti, kai jis pradės mojuoti iš toli...