Malonumas aukščiau pelno, žmonės aukščiau valdžios, lėtumas aukščiau greičio, - tai lėto miesto principai. Bra - citta slow (lt. lėtas miestas) Italijoje, tas pats, kuriame užgimė ir lėto maisto judėjimas. "Citta Slow" manifeste yra 55 įsipareigojimai - tokie, kaip triukšmo ir eismo sumažinimas, didesnis žaliųjų plotų ir pėsčiųjų zonų skaičius, vietinių ūkininkų ir parduotuvių, turgų bei restoranų, kurie prekiauja jų produkcija, palaikymas, aplinką saugančių technologijų propagavimas, vietinių estetinių ir kulinarinių tradicijų puoselėjimas, taip pat svetingumo ir draugiškumo dvasios ugdymas. Viliamasi, kad šios reformos bus naudingos ne tik kaip jų visuma - jos sukels revoliuciją žmonių protuose apie gyvenimą mieste.
Naujausiais duomenimis lėtų miestų pasaulyje dabar yra apie 80. Maždaug du trečdaliai jų įsikūrę Italijoje, kiti - Australijoje, Nyderlanduose, Austrijoje, JK, Vokietijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Pietų Korėjoje. Lėtu miestu gali tapti bet kuris miestelis, kurio gyventojų skaičius neviršija 50 tūkstančių. Taigi, Lietuvoje lėtu miestu gali tapti vos ne visi miestai, išskyrus 6 didžiausius (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Alytus, 2009m. duomenys). Tad jei kas negalite gyventi be iššūkių, galite imtis vieną iš Lietuvos miestų paversti lėtu miestu ;) Kokie Kėdainiai, Palanga, Druskininkai, Trakai ar Biržai, manau, tikrai galėtų tapti lėtaisiais ... (pasvajokime.....)
Į miestą atkreiptas dėmesys todėl, kad jis kaip niekas kitas verčia skubėti, visas tas gaudesys, judesys, stimulų gausa ir kaita verčia, tiesiog įpareigoja, suspėti, aplenkti, būti pirmam ir geriausiam. Kai kuriuos žmones didieji miestai žavi, tačiau tikriausiai visi sutiks, jog jie vargina. Miestuose žmonės susvetimėja: jie nepažįsta savo kaimynų, nežino jų vardų, ką jie veikia gyvenime ir pan.
Kaimo ramybės kultas, tikriausiai, ryškiausias Britanijoje, kur urbanizacija prasidėjo jau seniai, o dabar kas savaitę koks pusantro tūkstančio žmonių gelbstisi nuo miestų bėgdami į kaimą. Londono priemiesčiai, pastatyti pagal "Miesto su sodu" principus, yra patys prabangiausi. Žinoma, mes negalime visi išsikleti iš Londono, Tokijo, Romos, Vilniaus ar Rygos. Ir, kai būtinai reikėtų, daugelis iš mūsų turbūt nebenorėtume. Vis dėlto daugelis norime, kad gyvenimas mieste būtų mažiau karštligiškas. Ką galima padaryti didmiestyje? Nieko? Netiesa! Vienas pavyzdžių - miesto laiko politika. Ji atsirado Italijoje ir paplito Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Suomijoje. Tokios politikos tikslas - paversti kasdienį gyvenimą ne tokiu karštligišku suderinus darbo valandas mokyklose, jaunimo klubuose, bibliotekose, medicinos klinikose, parduotuvėse ir baruose. Pvz.: Bra miestelio rotušė dirba ir šeštadienio rytais, kad žmonės galėtų neskubėdami susitvarkyti biurokratinius reikalus. Kitame mieste mokyklose pamokų pradžios laikas pakeistas tam, kad šeimos jaustųsi geriau. Hamburge gydytojai priima dirbančias motinas nuo 19val. ir šeštadieniais rytais. O nauja ES direktyva bando kovoti su triukšmu miestuose - ji įpareigoja miestus po 19val. sumažinti triukšmo lygį.
Ir čia į areną išeina visagalis greičio aistras kurstantis išradimas - automobilis. Kova su greičiu keliuose tikriausiai vyksta begalėje miestų. Yra daug priežasčių, arba pasiteisinimų, kodėl viršijame greitį. Bet retas, kuris prisipažįsta policininkui, kad greitas važiavimas ir nardymas tarp kitų mašinų miesto gatvėse yra labai smagus, ir kad tai suteikia adrenalino ;) Kaip sakė vienas transporto psichologijos (!) profesorius: "... prie vairo mes visi esame italai. Mes visi vairuojame ne tik galva, bet ir širdimi". Kova su greičiu vyksta įvairiausiais būdais:
* ramios kaiminystės programa (Neighbourhood Pace Program) - jos nariai pasižada vairuoti neviršydami greičio ir tokiu būdu tapdami kitiems "greičio ribotuvais" (super! aš dažnai tokia būnu Vilniuje, ir TIKRAI kai kuriem vairuotojams labai nepatinku :).
* pernelyg greitai mokyklos zonoje važiavusiems vairuotojams leidžiama rinktis: bauda arba susitikti su vietos vaikais. Ir tie, kurie nusprendžia pataupyti pinigų, sėdi paskui prieš klasę papilkėjusiais veidais ir bando atsakyti į panašius šešiamečių klausimus: "Kaip jaustumeis, jei būtum suvažinėjęs mane?", "Ką sakytum mano tėvams, jei būtum nužudęs mane?"... (oooo! mūsiškiams kelių ereliams tokių susitikimų reikėtų. Aš jau vien skaitydama šiurpstu, tai jeigu tiesiai išgirsčiau... Suprantama, jog tai "grojimas" stipriom emocijom, bet manau, verta, jeigu turi efektą).
Reikėtų paneigti vieną mitą: greičio viršijimas - patikimas būdas sutaupyti laiko. Teisybė, ilgoje kelionėje, jei kelyje nėra kitų automobilių, skubėdamas jūs savo tikslą pasieksite greičiau (tikriausiai, visų išbandyta ;)). Tačiau nauda trumpoje kelionėje - minimali. Pvz. padidinus greitį nuo 80km/h iki 130 km/h, atvyksite 54 sekundėm greičiau - ar verta rizikuoti?...
Visų prieš greitį nukreiptų priemonių bėda yra ta, kad jos remiasi prievarta. Žmonės sulėtina, nes privalo taip daryti. Tačiau vienintelis būdas laimėti karą prieš greičio viršijimą - keisti savo santykį su pačiu greičiu. Mes turime NORĖTI vairuoti lėčiau.
Tai sugrąžina mus prie vieno pagrindinių Lėtumo judėjimo keliamų klausimų: kaip pažaboti norą skubėti? Vienas būdų yra tiesiog daryti mažiau, nes užimtas grafikas yra pagrindinė greičio viršijimo priežastis. Kitas būdas - išmokti jaustis patogiai, kai kažkas daroma lėtai. (šitie du būdai, manau, aukso vertės: daryk mažiau (dar pridėčiau - bet geriau, kokybiškiau) ir priimk realybę). Vienoje Anglijos grafystėje net pradėta speciali greičio mėgėjų programa. Visi pagauti viršiję greitį pakviesti lankyti vienos dienos kursus - Greičio supratimo programą. Kiek plačiau apie šią programą. Šios programos metu dalyviai pirmiausia teoriškai susipažįsta su greičio psichologija, aptaria, kokios iš tiesų yra greičio viršijimo priežastys. O jų tik viena - mes, mes patys. Nes mes patys pasirenkame greitį, taip pat galime jo ir nepasirinkti. Tuomet laikas bjauriajai statistikai: mašinai, kuri važiuoja 56km/h greičiu, reikia 6,4metro ilgesnio stabdymo kelio nei mašinai, kuri važiuoja 48km/h. Pėsčiajam, partrenktam mašinos, važiavusios 32km/h greičiu, tikimybė likti gyvam yra 95%, važiavusios 48km/h - ji jau tik 55%, o važiavusios 64km/h - vos 15%. (Visa dar norite važiuoti "šiek tiek" greičiau? Kad suskubtumėt atvažiuoti 90 s greičiau?..)
Paskui programos dalyviai studijuoja įvairias situacijų kelyje nuotraukas, mokydamiesi atkreipti dėmesį į detales, kurių niekaip nepastebėsi važiuodamas greitai. Po pietų jiems būna praktinio važiavimo dalis: iš pradžių vairuoja instruktorius, visąlaik važiuodamas lėčiau nei nurodo ženklai. Važiuodamas jis nurodo, į ką reikėtų atkreipti dėmesį: sporto laukai, pėsčiųjų perėja, autobuso stotelės, žaidimo aikštelės, parduotuvių įėjimai ir t.t. O paskui - programos dalyvio eilė, jis turi laikytis visų greičio ribojimo ženklų, ir turi stengtis matyti detalias kelyje ir šalia jo. Programos pabaigoje didžioji dalis dalyvių gerokai sutrikę ir permąstę savo elgesį kelyje. Jie pasižada neviršyti greičio, galbūt iš tiesų pokyčiai įvyks... (Mano akimis, tokia programa labai reikalinga ne tik prasižengusiems, bet ir visiems, kurie lanko vairavimo kursus. Nežinau, kiek tai veiksminga, kai nesi vairavęs, bet sąmoningumo tikriausiai prideda :)).
Tai tik dalis daugybės idėjų ir pavyzdžių, kaip sulėtinti save dideliame mieste. Bet gal ir iš šitų jums kils minčių, kurias pritaikysit savo gyvenime. Sėkmės lėtume jums linkėdama žadu ir dar vieną dalį apie lėtumą ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą