kovo 04, 2010

Džiaugsmai, nuotykiai, vargai ir iššūkiai

Aš ir toliau griaužiu knygas. Pastarosiomis dienomis sugraužiau dvi. Viena - labai labai šiaip sau, o kita - labai jau neblogai.

Taigi, pirmoji. Tokia vidutinė. Apie kasininkės gyvenimą. Jos džiaugsmus ir vargus, nuotykius su pirkėjais. Stilius neypatingas. Ironiškas, sakyčiau, bet tuo pačiu ir labai jau nuspėjamas. Pirkdama šią knygą tikėjausi kažko kitko. Ko? Kad bus įdomiau :) Gal kiek giliau, gal kiek su lyriniais nukrypimais. Tad rekomenduoti negaliu, nebent ieškosite ko nors lengvo, neverčiančio mąstyti. Tiks jeigu reikės užmušti laiką, kaip pvz. laukiant lėktuvo ar juo skrendant (hmm, kažkaip per dvi savaites jau antra knyga, kurią imčiau į lėktuvą. Gal laikas keliauti?..).
Tai buvo apie Anna Sam knygą "Kasininkės vargai ir nuotykiai".





Antroji. Apie tas dienas, kai pradėsime pamiršti kur esame ir ką veikiame, kodėl einame ten, kur einame, kas tokie tie žmonės aplink mus, ir kai nesuprasime, kodėl gyvename viešbutyje, o ne namuose, kai pamiršime, kaip vadinasi įprasti daiktai, ir kai nebežinosime, kaip reikia atsisėsti. Tačiau desperatiškai bandysime kabintis į gyvenimą, o mums neleis, mus mažins, žemins, nekreips dėmesio, nesisteraus nuomonės, ir spręs už mus...
Knygą apie senatvinės demencijos, Alzheimerio ligos, pakirstą senyvą vyrą skaityti buvo sunku. Morališkai. Nubraukiau keletą ašarų. Ne todėl, kad baugu, jog pati tokia tapsiu kažkada ateityje, todėl, kad gyvenimas, tiek daug davęs, paskui viską atima, ir palieka žmogų emociniame chaose, pastovioj nežinioj ir nesaugume.
Knyga galėtų būti vadovėliu, kaip gyventi ir bendrauti su Alzheimeriu sergančiais žmonėmis. Nors iš tiesų, jiems nieko kitokio ar ypatingo nereikia nei kiekvienam iš mūsų - dėmesio, pastangų suprasti ir meilės. Ir vis neapleido mintis, jog tokie senukai visai kaip vaikai - ne viską supranta, daug ko nepamena ir reikia priminti, o jei imtis padėti, tai su pagarba ir begaline kantrybe.
Linkėdama kuo vėliau (arba niekada) su Alzheimeriu susitikti, vis tik siūlau paskaityti, kad galėtumėt pažinti, kai jis pradės mojuoti iš toli...

3 komentarai:

Anonimiškas rašė...

Cia ta nasta, kuria taip nenoreciau buti savo artimiesiems. Atkreipiau demesi i sita knyga, bet kazkaip bijau net i rankas paimti...

Angelo mamos puslapis rašė...

Aš dažnai apie senatvę galvoju, ir apie tai, kad mes tik svečiai šioje žemėje...
Turėtų būti nuostabi knyga, ačiū už rekomendacijas.

vaida rašė...

Lina, as irgi bijojau. bet pasku paemiau. is tiesu, isivaizduojant baisiau nei skaitant :) Verta demesio ir pamastymo, apie save, apie nasta (o gal issuki ir pamoka), apie senatve ir gyvenimo laikinuma (o gal ne?)...