Kaip kiti keliauja į save 2

Pradėsiu iš toli. Apie šią knygą sužinojau gan netikėtai. Naršiau interneto platybėse ir ten aptikau asmeninį tinklaraštį vienos moters, kuri keliavo piligrimų keliu į Santjago de Kompostelą. Beskaitydama jos Kelio pasakojimus susižavėjau Kelio idėja, ir aišku, atradau, kad pačią keliauninkę tokiai kelionei įkvėpė Paulo Coelho knyga "Piligrimas". Tai aš ir užfiksavau, kad reikėtų ją perskaityti. Kurį laiką tas pavadinimas mano galvoje buvo tiesiog budėjimo režime, o paskui vieną dieną ėmiau ir susiradau skaitytų knygų portale ją ir nusipirkau. Laukė ji laukė lentynoje, tikriausiai laukė, kol atsigulsiu į ligoninę :) Kai guli palatos lovoje, ką gi daugiau daryti jei ne knygas skaityti! Tai aš ten begulėdama pribaigiau Gilbert knygą apie kelionę į save ir ėmiausi kitos - irgi apie kelionę ir irgi - į save.

Pirmasis įspūdis - nieko vertas skaitinys! Net negalėjau patikėti, kad taip neįdomu ir taip neįtraukia, ir taip paviršutiniška, ir taip patetiška! Gal kas pasakys, kad per griežtai čia vertinu, bet aš labai ir žiauriai nusivyliau šiuo rašytoju. Tai nėra pirma jo knygą, kurią perskaičiau. Skaičiau "Alchemiką", skaičiau "Prie Piedros upės - ten aš sėdėjau verkdama", dar ir "Veronika ryžtasi mirti". Jas skaičiau įdomiai, nebuvo noro tuojau pat mesti knygą per petį. Tai nebuvo knygos, kurias įtraukčiau į savo mylimiausių knygų šimtuką, bet tikrai negailėjau laiko, joms skirto. O "Piligrimas" mane labai nuvylė. Kadangi neturėjau jokios kitos knygos ligoninėj, tai perskaičiau visą, iki galo. Na, dar vyliausi, kad kaip nors išsiriš ta Kelionė. Bet "neišsirišo"...

Kas man nepatiko? Visų pirma, pati pradžia ir herojaus kelionės piligrimų keliu priešistorė. Kažkokia krikščioniška magija, Da Vinčio kodas -5 (kaip pasakytų mano Tomas :)). Na, neįtikina visiškai! Magai, kalavijo paieškos, riteriai, slaptos apeigos ir katalikų bažnyčios slapti ordinai, susitikimai ir kovos su keistu šunimi, kuris, pasirodo, yra įsikūnijęs velnias... Jei nuoširdžiai, man visa tai kėlė tik juoką. Aš labai tikėjausi skaityti ir gilintis į žmogaus, keliaujančio piligrimų keliu (vadinasi, išgyvenančiu nuovargį, nežinią, nepriteklių, vienatvę ir pan.) vidinius išgyvenimus, jo vidinę kelionę į savęs pažinimą ir meilę sau, Dievo savyje paieškas, tačiau radau tik paviršutinišką dviejų vyrų kelionės aprašymą, kur vienas vyras žino daugiau, bet nelabai linkęs dalintis, nes taip moko kitą (ko?!), dar radau rinkinį įvairių praktikų ir apeigų, kurios būtų visai nieko, jei nebūtų taip dirbtinai įkeltos į knygos siužetą.

Mano nusivylimas didžiulis, puikiai dabar suprantu tuos, kurie sako, kad P.Coelho knygos tiesiog skaitalai, ir tikrai daugiau nepaimsiu nei vienos jo knygos į rankas.

O jei norite tikro ir nuoširdaus pasakojimo apie Kelią ir ėjimą piligrimų keliu, paskaitykite geriau mano pradžioje minėtos moters kelionės įspūdžius jos bloge :)

Kaip kiti keliauja į save

Koks tas vienintelis žodis, kuriuo galėtumei apibūdinti save? Savo mylimą miestą? Savo gyvenimą šiuo momentu? Ar žinai tą žodį? Jau atradai? Ar net nebuvai apie tai susimąstęs? Aš jau mąstau, bet dar nesu tikra :)

Valgyk.

Melskis.

Mylėk.

Kelionė į save per valgymo malonumą, maisto estetiką, per maldą, meditaciją, Dievo pajautimą savyje, galiausiai per paiešką pusiausvyros tarp materialiojo gyvenimo malonumo ir sielos gyvenimo dvasingumo. Kelionė į save per savo kūno pajautimą, kai kūnas besimėgaudamas maistu priauga kilogramų ir tavęs tampa daugiau, labai tiesiogiai :) Kelionė į save per susitikimą su visomis savo baimėmis, nerimais, įsitikinimais, kaltėmis, gėdomis ir pykčiais. Kelionė į save per atleidimą pirmiausia sau, sau ir sau. Kelionė į save per savo minčių priėmimą ir leidimą joms tiesiog būti, visoms vienodai vertingoms, per sąmonės apvalymą meditacijoje, per tiesiog meilės pajautimą savyje. Kelionė į save ieškant būdo kaip gyventi šiame realiame gyvenime su nuolatiniu dvasios veržimusi į tobulėjimą ir dieviškumą.

Puiki, gili Elizabeth Gilbert knyga apie ilgą ir pačią netikėčiausią, daugiausiai ištvermės reikalaujančią kelionę į save. Labiausiai - į savęs pamilimą.

Knyga gražiai simboliška: trys šalys (Italija, Indija, Indonezija) - kelionei į save (I angliškai "AŠ"), kiekviena pasakojimo dalis kaip dalis budiztų rožinio japa malos rutulėlių - po 36 pasakojimus kiekvienai šaliai.

Knygoje apstu ne tik aprašymų apie kovas su vidiniais demonais ir laimingas pergales, bet ir įdomios informacijos apie šalis. Būtent šioje knygoje sužinojau, kodėl italų kalba tokia graži :) Kas yra Il bel far niente - nieko nedarymo menas, kuris Italijoje yra ypatingai aukštame lygyje :) Kaip iš tiesų sunku (ar lengva) pasinerti į meditaciją ir išvalyti savo protą. Kokia šalis yra Balis ir kodėl žmonės ten tokie malonūs ir subalansuoti :)

Tai - stalo knyga, gali ją atsiverti bet kada, kai prireiks padrąsinimo, nuorodos į atsakymą ar tiesiog nusiraminimo.

Skaičiau ją originalo kalba (angliškai), nes labai norėjau kuo geriau suprasti viską, ką norėjo pasakyti rašytoja. Dalis apie Indiją buvo gan sudėtinga, svarstau ją dar skaityti jau lietuviškai.

Mano laisvi vertimai autorės minčių, kurios sustabdė mano minčių eigą :)

"Melskis atsakingai, nes tavo maldas Dievas gali išpildyti."

"Tu esi tai, ką tu mąstai. Tavo emocijos yra tavo minčių vergai, o tu esi savo emocijų vergė."

"Tai, kaip yra realioji tiesa ir poetinė tiesa, taip yra fizinis žmogaus kūnas ir poetinis žmogaus kūnas. Vieną gali matyti, kito - ne. Vienas sudarytas iš kaulų, kraujo , o kitas - iš energijos, atminties, tikėjimo. Bet jie abu yra vienodai TIKRI."

"Žmonės siekia sutikti savo tikrąjį sielos draugą. Tačiau ne visi iš tiesų suvokia, kas tai yra. Tikrasis sielos draugas yra tavo veidrodis, tai žmogus, kuris parodo tau tavo silpnybes ir trūkumus, ir kuris priverčia tave atsigręžti į save, kad galėtum pakeisti savo gyvenimą. Tikrasis sielos draugas tikriausiai yra pats svarbiausias žmogus, kurį gali sutikti gyvenime, nes jis sugriauna tavo vidines sienas ir gerokai trinkteli tave pažadindamas iš snaudulio. Bet norėti gyventi su savo sielos draugu visada? Nea, tai pernelyg skausminga. Sielos draugai ateina į tavo gyvenimą, kad atskleistų tau dar vieną tavo veidą, ir tuomet jie tave palieka. Ir ačiū Dievui už tai! Paleisk juos!"

"Žmonės tradiciškai galvoja, jog laimė yra pliūpsnis sėkmės, lyg tai būtų kažkas, kas užgrius tave lyg geras oras, jei tau pasiseks. Tačiau laimė yra visai ne tai. Laimė tai asmeninių pastangų rezultatas. Tu kovoji už ją, sieki jos, primygtinai reikalauji jos, ir kartais net keliauji aplink pasaulį ieškodamas jos. Ir kai tu pasieki laimės būseną, turi nenustoti išlaikyti ją, turi nepaliaujamai stengtis eiti link laimės nuolat ir stengtis išsilaikyti ant tos laimės bangos. Jei to nedarysi, tiesiog paleisi savo vidinį pasitenkinimą iš rankų. Pakankamai lengva melstis, kai esi kančioje ar nelaimėje, bet melstis ir toliau, kai krizė jau praėjusi, yra lyg sielos tausojimo darbas, padedantis jai tvirtai šlietis prie gerųjų išgyvenimų."

"Kai išleidi save į pasaulį norėdamas sau padėti, neišvengiamai baigi tuo, jog imiesi padėti visiems kitiems."

Jų yra daugiau, paskaitykite, rasite tokių, kurios vertos jūsų dėmesio.

***

Vakar pažiūrėjau filmą, pastatytą pagal šią knygą. Vien tik nusivylimas :( Neradau tų akcentų, kurie buvo tokie svarbūs knygoje, neradau tų gilių išgyvenimų, kuriais gyveno herojė Indijoje, net išoriškai herojė ne visuomet atitiko knygoje aprašytas herojės būsenas, pvz. Balyje ji turėjo spindėti grožiu, meile sau ir tam tikra vidine ramybe, tačiau kai kuriose scenose Julia Roberts buvo tiesiog sunykusi ir susenusi... Labai daug siužeto vingių tiesiog prabėgta. O ir vaidyba tokia labai jau vidutinė vidutinė. Nežinau, kaip ir ką šiame filme suprato žmonės, kurie nėra skaitę knygos. Šios knygos ekranizaciją matyčiau trumpo serialo formoje ir su kita pagrindinio vaidmens aktore ;)

Jei knygai duočiau 10/10, tai filmui - 3/10.

Pasakos telefonu ARBA Lietuviškos ligoninės džiaugsmai ir skurdas

Septynias dienas praleidau ligoninėj. Gydžiau užsidegusius plaučius, arba kaip sakė mano gydytoja - klestinčią abipusę pneumoniją. Šešiaviete palata dalinausi su 5 močiutėm. Mūsų palatos amžiaus vidurkį aš gerokai pajauninau, be manęs jis būtų kokie 74 metai... Koridoriuje sutikdavau ir daugiau jaunų žmonių, tačiau ligoninė vis tik yra jau pensijinio amžiaus žmonių prieglobstis ligos metu. Akivaizdžiai mačiau ir jaučiau, kaip tie patys ar labai panašūs gydymo metodai mano kūną veikia kur kas greičiau ir efektyviau nei kitus - ilgiau gyvenančius kūnus. Tiesą sakant, kartais jaučiau, kad man skiria šiek tiek kitus gydymo būdus, neklausdavau, bet suprasdavau, kad tikriausiai dėl to, jog esu jauna, ir tas jaunas kūnas visai kitaip sveiksta. Per savaitę gavau intensyvią antibiotikų terapiją, fizioterapijos gydymo metodus bei gan griežtą lovos režimą (nieko kito ligoninėj veikti ir negali - tik gulėti ar sėdėti). Ir mano plaučiai ėmė sparčiai sveikti.

Fiziškai lengviausios buvo pirmos 2-3 dienos, kai dar šiek tiek karščiavau, kai norėjosi tik gulėti. Tai tik miegojau, gulėjau, labai nedaug valgiau ir gaudavau nemažai vaistų ir lašelinių. Vėliau jau būdavo vis sunkiau ir sunkiau stumti itin lėtai ligoninėje slenkantį laiką.

Emociškai buvo labai sunku pradžioje, nes žiauriai nerimavau dėl Viliaus, likusio be mamos taip staiga ir be pasiruošimo. Pirmą dieną seneliams teko visaip raminti ir linksminti anūką, o prieš miegelį pasakas sekiau aš - telefonu. Maniau, jau visas dienas taip telefonu seksiu, bet antrą dieną vaikas apsiprato, kad ta mama negrįžta. Nors kas toje mažoje širdelėje darėsi sunku apsakyti, nes ir pykčio priepuolių tėčiui ir močiutei teko atlaikyti, ir liūdesio bangų, ir dainelių tokiu štai tekstu: "noriumamytės,noriumamytės,noriumamtyės,.....(ir taip kokius 40 kartų!)".

Lietuviška ligoninė gan skurdžiai atrodo, na, bent jau tas skyrius, kuriame aš gulėjau. Sienos aptrupėję, nuo lubų krenta tinkas, baldai seni ir aplūžę. Sesutės dirba žiauriu krūviu ir tempu. Ligoniai prižiūri vieni kitus, nes sesutės ir slaugės nepajėgios visus tinkamai aptarnauti. Bendrai aptarnavimo lygis kartais siekia viduramžius, o bendra vadyba ir organizavimas retai suprantami. Ligoninėje tikėtumeisi, kad ligonis pats svarbiausias, bet po savaitės gyvenimo ten, suvokiau, kad ligonis tik mažas sraigtelis didelėje ligoninės mašinoje, kurios pagrindinio tikslo net ir nespėjau suprasti. Tikėtiniausia, jog tas tikslas yra koks nors lėšų taupymas...

Nors turiu pripažinti, kai kurie darbuotojai savo darbą atlieka nuostabiai, pasišventimas darbui ir tarnavimas žmonėms tiesiog sklinda iš jų. Labai norisi, kad jie būtų tinkamai įvertinti ir finansiškai.

Ligoninėje labai greitai galima pavirsti tokiu ligoniu-ligoniu. Gan paprasta atsiduoti gydytojų ir seselių malonei ir laukti, kol jie pagydys. Tačiau tiesa ta, kad reikia pačiam gydytis, reikia klausinėti, ką ir kodėl tau daro, kokius vaistus ir kodėl duoda/leidžia, kokias procedūras tau nori paskirti, gal priminti ar prašyti tam tikrų procedūrų. Nepakanka tik laukti sveikatos sugrįžtant, reikia eiti link jos ir galvoti, ką darysi, kai grįši namo - kaip prikelsi organizmą po anibiotikų atakos ir kaip saugosi jį nuo panašių ligų ateityje. Mačiau moterį, kuri sirgo tuo pačiu plaučių uždegimu, tačiau per tą pačią savaitę jai visai nepagerėjo, ji ir toliau negalėjo pati nueiti iki tualeto, ir toliau valgė tik du kąsnius per pietus. Išleido mus iš ligoninės tą pačią dieną, tačiau aš išėjau savo kojom (ir jom parėjau iki pat namų), o ją giminaitė išsivežė vežimėliu - iki pat mašinos durelių. Žinoma, kiekvienas organizmas kitoks, ir kiekvieno rezervai pasveikti kitokie, tačiau pasirinkimas sveikti ar likti ligoniu-ligos auka slypi galvoje.

Buridano asilė ARBA Nuosavo tyrimo NEpabaiga

Vargšas Buridano asilas: nors galėtų džiaugtis laisva valia ir galimybe pasirinkti, lieka ir alkanas, ir kankinamas troškulio. Štai gyvenimas ir mane nustebino: suteikė puikią galimybę pažinti save ir įsitikinti, kad esu visai nebloga Buridano asilė. Net ir pati nežinojau, kad taip puikiai moku mindžiukuoti vietoje ir nieko nenuspręsti! Na, bet turiu ir kuo pasidžiaugti - pasirodo mano gebėjimai nuspėti ateitį visai pagirtini ir gal net turintys perspektyvą :) Mano nuosavo tyrimo galutinėje ataskaitoje užsiminiau, kad darbo susiradimas - tai dar ne pabaiga, ir buvau labai teisi. Jau beveik 2 mėn. kaip dirbu naujame darbe. Kojas jau tikrai apšilau, kėdę irgi jau spėjau pazulinti, net kompiuterio pelę sugebėjau sugadinti! :) Ir štai pačioje sausio pradžioje, kai žmonės lyg iš naujo pradeda kasdieninę rutiną ir iki kokios sausio 5-6d. net džiaugiasi, kad yra rutininių darbų ir nereikia nieko galvoti..., tuo ramiu ir iššūkiams dar nepasirengusiu laikotarpiu aš sulaukiu skambučio, kuris mane viens-du ir pastato kaip asilę tarp dviejų kibirų.... Sulaukiau pasiūlymo pereiti dirbti į kitą įmonę. Gavau laiko viską apgalvoti. Net į pokalbį nuėjau, kad sužinočiau daugiau detalių. Ir dabar sėdžiu kaip ta asilė paveikslėlyje.........

Įdomiausia tai, kad abi darbo vietos yra patrauklios, viena - vienais aspektais, kita - kitais. Na gi, pasidalinsiu tuo pliusų ir minusų sąrašu. Gal kam kils kokių aukso vertės minčių ir įžvalgų, nes aš jau pradėjau laukti ženklų iš žvaigždžių ir nepažįstamų praeivių :D

Įmonė X- dabartinė darbo vieta:

+ aš joje jau dirbu, - adaptacija jau praeita, žmones jau pažįstu ir t.t.

+ nedidelis kolektyvas (apie 80 žmonių), - visus galima pažinti, beveik visus jau ir pažįstu.

+ fainas jaunas kolektyvas.

+ darbas ne pernelyg apkraunantis smegenis (arba dar nespėjo apkrauti), ne pernelyg įpareigojantis, na, žodžiu, galiu ramia dūšia atsistoti 17val. ir išeiti į namo ;) O tai reiškia, kad dar galima suspėti nuveikti ką nors kitokio savo asmeniniame arba visuomeniniame gyvenime.

+ darbas patogioje vietoje centre, per pietų pertrauką galima ir reikalų šiek tiek sutvarkyti :) Nors privažiuoti nelabai patogu.

+ įmonės įvaizdis visai geras (kiek man žinoma).

+ šaunus, protingas ir kitaip teigiamas įstaigos vadovas; mano vadovė irgi ok.

- darbas gerokai "popierinis", daugiau priežiūros ir koordinavimo, nei tiesioginio darbo su mokymais.

- atlyginimas nedidelis, vargu ar augs, papildomų atlygio priemonių nėra.

- profesiškai nelabai yra kur tobulėti, perspektyvos nelabai kokios, jaučiu, kad galiu duoti daugiau, nei šiuo metu jiems reikia...

- man žiauriai nesmagu, kad tektų išeiti pradirbus tik pora mėnesių, jaučiuosi nepateisinusi lūkesčių (nors mane tame darbe kai kas jau ima erzinti).

- valstybinė biudžetinė įstaiga.

Įmonė Y-naujai siūloma darbo vieta:

+ darbas įdomesnis ir labiau tiesiogiai susijęs su mokymais, kompetencijų ugdymu ir pan. Turėtų būti nemažai kūrybos, sistemų sudarymo ir pan. (o sistemos man patinka :))

+ profesinis tobulėjimas ir perspektyvos augti kur kas didesnės (nebūtinai karjeros laiptais, man tinka ir horizontali karjera ;)).

+ kolektyvas pakankamai jaunas (čia kiek spėjau pastebėti laukdama pokalbio koridoriuje :)).

+ gerooookai didesnis atlyginimas ir tikėtini papildomi atlygiai.

+ darbo vieta patogiai pasiekiama, gal net patogiau nei dabartinė.

+ personalo departamento vadovę pažįstu (beveik draugė, ji mane ir kviečiasi ateiti), - puiki specialistė, įkvepianti vadovė, kūrybinga ir energinga, iš tiesų - pliusas pliusiausias :)

-+ dar viena adaptacija naujame žmonių kolektyve ir dar viena nauja įmonės veiklos sritis, į kurią reikia įsigilinti (nieko baisaus, bet energijos suryja gerokai).

- labai didelė įmonė (beveik 3000 darbuotojų per visą LT).

- daug žmonių, tai ir darbo krūvis atitinkamas.

- tikėtina, darbas joje pareikalaus daugiau mano pastangų, energijos, didesnio ir tikslesnio mūsų šeimos planavimo (Tomui planavimas - tai tam tikra tobulėjimo sritis :))

- gali būti keblumų derinant darbą ir vaiko ligas, darželio reikalus ir pan. (nors , tikiu, kad viskas suderinama, - optimistė, ech... :))

- įmonės įvaizdis turi dėmių, na, toks visoks, neaiškus ir pan...

- įmonė ne biudžetinė, bet valstybės kontroliuojama (o iš to visokios papildomos peripetijos, srovės ir kt.)

Reziumė:

dabartinė darbo vieta: 7 pliusai ir 5 minusai;

nauja siūloma darbo vieta: 6 pliusai, 6 minusai ir vienas šiaip komentaras :)

Lygiosios! Štai ir priežastis jaustis visiška Buridano asile!!!

Iš tiesų, tai visai jos ne lygios, o kaip žemė ir vanduo, ir kur man bus geriau, turiu nuspręsti tik aš pati. O gal kokia trečia vieta padėtų apsispręsti?...

Paskutiniai sakiniai... šiemet :)

Šiandien ryte ir vėl pramiegojau. Kai atsisėdau lovoje ir nuleidau kojas ant šaltų grindų (gerai, kad miegu su šiltom kojinėm ir dar su megztiniu :)), pažvelgusi pro langą, gaila, bet nenudžiugau. Pajaučiau, kaip lyg miltai iš dangaus krentantis sniegas gula ne tik ant visko, ką matau, bet dar ir mano pečius, - reiks vėl atkasinėti mašiną, stumtis per sniegus ir vėžlinti kamščiuose. Gerai, kad iš vakaro visai atsitiktinai buvau paskaičiusi apie iš tiesų sniegingą žiemą Bornholmo saloje Danijoje :)

Tai kažkaip nuotaika iš karto pragiedrėjo :)

Prieš-ir-po-šventinis maratonas atrodo jau baigėsi. Jei atvirai - šiek tiek jo nekenčiau. Labiausiai tai to nerimo rūpinantis darbiniu Šventiniu vakarėliu. Džiugu tik, kad visiems viskas tiko ir patiko. Tie, kam nepatiko, arba jau iš karto buvo apsisprendę niekur nedalyvauti, arba sėkmingai išlaikė

paslaptį. Praėjo pusantro mėnesio kaip dirbu. Ir šiandien tikrai jaučiuosi užsidirbusi pirmąjį atlyginimą :) Tiesa, jų gavau jau visus pusantro.

Namuose nieko naujo (jau nebe): Vilius labai manęs pasiilgsta (aš jo irgi!). Šią savaitę buvo namuose su tėčiu, - vienas vaidino, jog serga, kitas džiaugėsi, kad gali neiti į darbą ta proga :) Panašu abu jau atsibuvo ir kartu su naujais metais visi drauge žengsim į įprastą kasdienę rutiną: mama į darbą, tėtis į darbą, vaikas į darželį.

Tačiau prisipažinsiu: kai per pietų pertrauką išeinu pamiklinti kojų ir įkvėpti nebiurinio oro, gatvėje sutiktos mamos su mažais vaikučiais taip į akis krenta, kad nevalingai pagalvoju - kaip no

rėčiau dabar būti su vaiku, o ne darbe............ Jaučiu, kad tyliai tyliai kažkur sielos kertelėse ir vėl pradedu svajoti apie kitokį darbo ir asmeninio gyvenimo derinimą.

***

Dar kelios valandos šių metų, o paskui jau Naujieji, ir vėl kaip kiekvieną sausį pratinsimės teisingai rašyti datą...

Kažkaip tie Naujieji man vis mažiau šventė. Kūčios ir Kalėdos - taip, jau vien pats laukimas ir ruošimasis koks smagus! O Naujieji - 2 minutės fejerverkų, taurė šampano ir iki ašarų nuobodus Naujametinis žiburėlis per TV.... Aišku, galima tai daryti ir kitaip :) Tikiuosi, kada nors taip ir padarysiu. Imsiu ir išvažiuosi į kalnų trobelę kur nors tolimoj Norvegijoj :)

O tuo tarpu - siunčiu linkėjimus visiems, kurie lankosi šiame bloge, ir kartais užmeta akį į mano rašliavą. Smagiai atšvęskite metų sandūrą! Linkiu sėkmės ir tikėjimo - savimi, savo artimais, Juo ir ta sėkme ;) Su Naujausiais!

Baimė (ne tik) skristi

Erica Jong "Skrydžio baimė". Mano lūkesčiai šiai knygai buvo pernelyg aukšti. Visi gražūs sakiniai, surašyti ant jos viršelio, man atrodo per skambūs. "Drąsu ir nauja" - na, taip drąsių minčių išlieja autorė, bet ne(be)nauja. Taip, taip, žinau, kad knyga rašyta prieš 30 metų, tad šiandien tai nebėra kažkas nauja, ant viršelio tokio knygos įvertinimo jau nebedėčiau :) Įžvalgių minčių netrūko, skaityti buvo įdomu, tačiau kažkokių panašių sudėtingų moters charakterių tikrai jau daug esu skaičiusi, ir net geresnių ;)

Psichologinis pagrindinės herojės portretas mane įtikino, ji iš tiesų bijo, ir ne tik skristi (tai tik metafora)- ji bijo viso gyvenimo polėkio. Mane užkabino ir labiausiai sužavėjo du dalykai šioje knygoje - kaip herojė ieško paaiškinimų ir pagrindimų savo elgesiui, savo mintims, savo pasirinkimams, ir ieško jų savyje. Ir kitas patikęs dalykas - visos tos vietos, kuriose ji rašė apie rašymą - kaip, kodėl ir ką rašo.

Aš skaičiau šitą knygą ilgai, su didele, gal net trijų savaičių pertrauka. Gal tai turėjo įtakos mano tokiai dvilypei nuomonei. Nors jau nuo pat pradžių ji manęs netraukė, t.y. kol skaitai, tai skaitai, atrodo, įtraukia, tačiau kai padedi, tai paimti jos ši knyga kažkaip manęs nekvietė :) Jaučiu, jog mane šiek tiek erzino ta herojė, ir kartkartėmis norėdavosi jai susakyti moralą :D (tačiau tai jau labai gerai! - taip manyčiau būdama autorės vietoje ;))

Bet kokiu atveju - knyga verta dėmesio. Gal net įtraukčiau į privalomų perskaityti knygų sąrašą, visiems, ne vien tik moterims, nors nežinau, kaip vyrai ją supranta...

***

"Gyvenimas yra be turinio. Jis daug įdomesnis už bet kokį jo apibūdinimą, nes kalba iš prigimties yra tvarkytoja, o gyvenimas neturi tvarkos. Net tie rašytojai, kurie garbina gyvenimo anarchijos grožį ir mėgina perkelti jį į savo knygas, sukuria neįsivaizduojamai tvarkingą būties vaizdą ir galiausiai nepasako tiesos. Todėl kad nė vienas rašytojas negali pasakyti tiesios apie gyvenimą - jis daug įdomesnis už bet kokius personažus."

"Santuoka - sudėtingas dalykas, nes tam tikru atžvilgiu tai visada buvo dviejų beprotybė. Kartais sunku atskirti, kur baigiasi tavo beprotybė ir prasideda sutuoktinio. Kaltini save už nusižengimus arba per daug, arba nepakankamai. Ir painioji priklausomybę su meile."

"Žmonės nepapildo mūsų. Mes patys save papildome. Jeigu neturime jėgų savęs papildyti, meilės paieškos virsta savęs naikinimo būdų paieškomis. Ir dar apsigaudinėjame, kad savęs naikinimas yra meilė".

Nesusenk!

Šįvakar. Vilius jau guli lovoje apsiklojęs iki pat ausų ir užsimerkęs. Aš lūkuriuoju, kol užmigs. Staiga klausia:

- Mama, o tu niekada nesusensi?

- Pasensiu?

- Taip.

- Na, pasensiu, tik dar labai negreit. Mes visi po truputį senstam...

- Neee! (ir pradėjo graudžiai verkti...)

- Gerai, Viliuk, aš niekada nepasensiu. O tau nepatiktų?

- Nea

- Tau baisu?

- Taip...

Tai štai, pasižadėjau savo vaikui niekada nepasenti..... Ką daryti, kad pavyktų? :)

24 kišenėlės

Šiandien jau 9-oji Advento diena. Nors mūsų namuose kalendoriai dėl Advento pradžios nesutaria. Vienas toks senoviškas sieninis popieriniais nuplėšomais lapeliais Adventą pradėjo lapkričio 28d. (kaip suprantu, tada ir buvo ta pradžia), o kitas - tik tik neseniai užbaigtas, irgi sieninis, bet megztom ir siuvinėtom kišenėlėm - Adventą pradėjo gruodžio 1-ą (nes jį sukurusių rankų savininkė skaičiavo ir taip, ir anaip, bet 24 dienos iki Kalėdų jai gavosi lygiai gruodžio 1-ą :))). Na, kaip ten bebūtų, Kalėdų mes laukiam su kalendorium - kad lengviau ir smagiau būtų laukti. Į kalendoriaus kišenėles užduotėles ir dovanėles neša Nykštukas. Tik (oioi, gėda gėda) Nykštukas šiais metais kažkoks nelabai pavyzdingas... tai pavėluoja atnešti, tai atneša iš karto už dvi dienas, tai pamiršta užduotėlę... O mamai tai tik papildomas darbas - vis kaip nors pateisinti jo nepareigingumą :)) (pvz. šiandien bandžiau apginti Nykštuką dėl vėlavimo baisingu oru, lijundra, šlapiais ir slidžiais keliais... uch! ). Nors... jau pora kartų Vilius pats ėmėsi auklėti Nykštuką - pasiima savo mobilų (žaislinį) telefoną ir skambina Nykštukui, ir aiškina, ką tas turėtų daryti - "Kitą dieną atnešk užduotėlę! gerai?" :)

Tiesa, čia dar skiriu keleta eilučių pasigyrimui ir savęs paglostymui - kad šįmet apie Advento kalendorių pagalvojau geroookai iš anksto, kad mezgiau ir siuvinėjau visą mėnesį, kad šiemet kalendorius turi visas 24 kišenėles, o ne kažkokias 7, kaip pernai :)

Iki šiol turėjom tokias tradicines užduotėles: parašyti laišką Kalėdų seneliui, nupiešti piešinį seneiui ir močiutei, nupiešti sveikinimą berniukui N. iš Eglės Kalėdinio pašto projekto, atrinkti dvi nebeskaitomas knygeles padovanoti kitiems vaikučiams. Dar laukia panašios, kaip nupiešti laišką kitam seneliui, atrinkti kelis žaislus kitiems vaikučiams, pasipuošti namus, Kalėdinę eglutę ir t.t. Kokios užduotėlės slepiasi jūsų Advento kalendorių skyreliuose?

Išėjus į darbą.....

Nepasakysiu nieko naujo - laikas greitai bėga, kai turi ką veikti. Štai ir mano paskutinės dvi savaitės prabėgo su vėjeliu. Lapkričio 17d. pradėjau dirbti. Nuolatinis darbas valstybinėj įstaigoj, nesu valstybės tarnautoja, bet į darbą ateinu 8, o išeinu 17, o penktadieniais - net 15:45 :) Ir įdomiausia tai, kad iš tiesų galiu tokiu metu išjungti kompiuterį ir ramia dūšia išeiti iš darbo! Vis dar negaliu tuo patikėti :)

Adaptacija naujam darbe nėra sunki, aišku, ir krūvis dar nepilnas, toli gražu...., tačiau kolektyvas jaunas, supratingas, žodžiu - savas. Na, popierėlių nešiojimo irgi yra, bet aš kadangi esu iš žiurkinių padermės, tai knygos, dokumentai, ataskaitos ir popieriai kaip materija manęs negąsdina, net gal sakyčiau atvirkščiai :) O jei ar kai popierėliai ir paklusimas taisyklėms, nuleistoms iš aukščiau, užknis (negyvai), ieškosiu laimės kitur ;) Tačiau - apie tai šiuo metu tikrai negalvoju (nors sakoma, kad negalvojimas apie tai, kad negalvoji apie "tai", jau YRA galvojimas apie "tai"........). Kiekvienas pasirinkimas savyje neša lengvą nusivylimą, nes kaskart pasirinkdamas kažko atsisakai ir kažką prarandi, ir gali tik nuspėti, kas tai galėjo būti. Tačiau šį savo pasirinkimą vertinu kaip optimaliausią variantą dabartiniu mano gyvenimo momentu su visomis jo aplinkybėmis.

Labiausiai mano dienoje pasikeitė tai, jog nebeturiu laiko naršyti internete, stebėti kitų blogų rašytojų įrašų, sekti "ką veikia mano draugai" facebooke ir t.t., ir pan. Reikia pripažinti, jog kai galėjau tai daryti bet kada, tai ir lindėdavau ten dažnai, ir kaip žinia, laikas naršant internete tiesiog išnyksta.... O dabar viskas labai paprasta: darbe negaliu naršyti (kai kas blokuota, o ir šiaip negražu :), na, tik paštą pasitikrinu, labbbbbai greitai), grįžus namo - ne tas galvoj, o kai namai nutyla nakties miegui, mano pačios batareikė irgi jau būna besibaigianti... Ir aš tokiu pasikeitimu LABAI džiaugiuosi ! Gan dažnai pagalvodavau, kad internetas, o ypatingai socialiniai tinklai (kaip tūlas facebook'as) tiesiog vagia, ryja laiką, ir kad gal reiktų imtis rimtų priemonių. O štai viena mano draugė neseniai ėmė ir išsitrynė savo profilį facebook'e, ir aš ją LABAI suprantu, kaip ir suprantu kitą draugę, kuri net nesiruošia to profilio susikurti ;)

Man išėjus į darbą, pasikeitė visas mūsų šeimos kasdienis gyvenimas ir nuotaikos (kuo labai džiaugiuosi). Čia kaip tyrimuose būna šalutiniai neplanuoti rezultatai, tai ir tos nuotaikų kaitos - malonūs teigiami pasikeitimai, kurie nebuvo įvardinti, kaip siekiamybė ieškant darbo :) Tomas koks tai geresnės, pakilesnės nuotaikos. O Vilius - jis juk mūsų veidrodis, jei mes gerai nusiteikę, ir jis toks. Kaip galiu tuo nesidžiaugti :)

Viliui teko prisitaikyti prie ankstesnių rytų ir ilgesnių dienų darželyje. Po trijų tokios adaptacijos dienų, jis nusprendė pailsėti ir susirgo :( Tad visą šią savaitę "tūno" namuose, o jo priežiūros plane teko apsieiti be manęs. Bet pavyko! Ir be jokių auklių :) Trys dienos tik su tėčiu, ir šiandien sulaukiau atsisakymo eiti į spektaklį, - sakė, geriau eik viena, o aš pabūsiu su tėčiu! :)

Išėjus į darbą, turiu mažiau laiko apmąstyti, apie ką norėčiau pasidalinti savo bloge, vat dėl to tai tikrai apmaudu :( Galbūt savaitgaliai man bus maloningi :)

Išėjus į darbą, liko kur kas mažiau laiko knygoms :(((((((((((( (rauduuuuuuu). Po vakarinės pasakos Viliui savo knygos į rankas jau nebepaimu, gulėdama ant vėsios palangės ji laukia nesulaukia, kada bus sušildyta mano delnuose (nors tiesą sakant, ir pati knyga kalta :) - nelabai ji mane traukia...). Dabartiniai mano vakarai skirti Advento kalendoriaus gamybai :) Viliuosi, kad kai pakabinsiu jį ant sienos, ir kai įsibėgės nauja kasdienos rutina, rasiu tą papildomą valandą savo ištikimai draugei knygai.

Dar tikiuosi, kad Vilius išėjęs į darželį pirmadienį, labai greitai nebesusirgs. Ir galėsim laukti Kalėdų su visomis smagiomis to laukimo akimirkomis, kad ankstūs rytai nebebus tokie sunkūs, o skaitydama vakarinę pasaką dar galėsiu išlaikyti nesumerktas akis :) Kad ištaikysiu tą taip geidžiamą valandėlę knygai, kitą valandėlę blogui, dar laiškui draugei ar geram filmui.

Išėjus į darbą reikia daugiau planuoti, bet planuoti man patinka ;)

3 metai, kupini kupini :)

Trys metai mamystės. Trys metai atsidavimo, dėmesingumo, puoselėjimo. Trys metai savęs auklėjimo, mokymo, šiek tiek gailėjimo, šiek tiek kaltinimo, daug nuovargio. Trys metai sekimo, buvimo greta, palaikymo, guodimo ir glostymo. Trys metai žaidimų, pasakų ir fantazijų. Trys metai mažų smulkių judesių atrišant, užrišant, atsegant ir užsegant, aprengiant ir nurengiant, uždedant, nuimant, nuvalant, pataisant, paglostant, mojant ir rodant. Trys metai džiaugsmo, ašarų, verksmo, juoko, krykštavimo. Pirmieji trys metai aplankiusios nebevienatvės. Jau TRYS metai !

Žiūriu aš į Vilių ir kartais taip keista, - kieno tas didelis vaikas? kada jis spėjo užaugti?.. Jau toks nemažas, tiek daug suprantantis ir gebantis. Nors jam vis dar labai patinka būti mažu, visai nesiskubina užaugti ir būti kaip "tie dideli" :) Lyg žinotų ką nors daugiau ar prisimintų iš anksčiau...

Jis toks savotiškas vaikis... (o gal kaip ir visi - savotiški :))

Viešumoj baisiai kuklus, žodžio neištempsi, akių nepakelia, o namuose tarška, kaip radijas :)

Klausimų turi milijoną, bet ir nuomonę savo turi irgi apie viską (beveik), ir kartais tenka susiginčyti dėl dalykų, kurių jis visai nežino, bet įsitikinęs priešingai :)

Jis nori bendrauti, eiti, matyti žmonių: vietoj miško vis dažniau renkasi pasivaikščiojimą mieste, o "Akropolis" - vos ne smagiausia pramogą (baisingai vartau akis - iš kur?!!!). Tačiau... tuo pačiu nepatinka didelės minios, nelabai veržiasi prie vaikų (pvz. prieš gimimo dieną pasakė, jog per savo gimtadienio šventę nenori vaikų :)). Mieliausiai laiką leidžia didelės šeimynos rate (čia įtraukiant senelius, tetą ir t.t.).

Vilius toks tvirtas savo pasirinkime, jog mano tikėjimui savo didžiąja kantrybe atėjo sunkios išbandymų dienos. Kartais ji griūna kaip priešų subombarduota siena... Kartais pavyksta išlaikyti ir pačius aršiausius puolimus :) , tačiau kokiais vidiniais resursais!!! ;)

Vilius - mano didysis mokytojas ir asmeninio tobulėjimo koučeris. Rimtai. Dar niekada taip giliai nesikapsčiau ir taip savęs neplakiau už savo elgesį, kaip per šiuos trejus metus. Ir ne taip dažnai anksčiau tekdavo kuo rimčiausiai svarstyti tinkamiausio poelgio variantus beveik be teisės suklysti. Beveik, nes Vilius jau pažįsta atsiprašymo galią.

Mažas žmogutis su tokia didžiule vidine jėga!

~~~

O gimtadienio šventė buvo tokia ypatingai šeimyniška. Tik mes. Kaip Vilius prašė - jokių kitų vaikų :) Kažkokių didesnių draugų ir neturi, visi jo draugai-vaikai kol kas tik darželyje.

Šeštadienį (dieną prieš gimimo dieną) beveik visą dieną kepiau ir lipdžiau tortą. Po netrumpų pasvarstymų nusprendžiau tortą ne pirkti, o kepti pati. Och, teko ryžtis :) Ryžtis todėl, kad nesu ta, kuri kepa tortus kartą per mėnesį, netgi ne kartą per metus :))))

Kepiau pagal šį receptą ir išėjo štai toks:

Man labai patiko visas kepimo ir "montavimo" procesas. Labai! Tikrai kepsiu dar, nebūtinai šitą, bet tiesiog tortą :) O šis buvo tikrai skanus, gal kiek saldokas, bet iš tiesų labai vykęs, nors Vilius ir nevalgė... Bet jam labai patiko šokoladinis kelias (ten yra tokia balta punktyrinė linija ant to šokoladinio kelio :)) ir mašinytės, kurias galima ir valgyti, ir stumdyti ant torto viršaus.

Gimimo dienos "vinis" buvo fotosesija miške. Profesionali. Labbbbbai laukiau jos. Buvo nelengva. Jau daug labiau suprantu fotomodelio darbą ir kad jis visai nelengvas, oiiiii, nelengvas :) O Vilius parodė savo tvirtą būdą ir provokacijoms šypsotis ir šiaip kaip nors spontaniškai elgtis beveik nepasidavė :) Per daugiau kaip valandą teištarė kelis trumpus žodelius, atsakydamas į klausimus labiau tenkinosi griežtais rankų mostais :D O dabar visi labbbbbai laukiam nuotraukų rinkinio.

Vilius sulaukė labai lauktų dovanų. Labiausiai laukė paspirtuko (pabrėžtinai - MĖLYNO!) ir McQueen'o (RAUDONO ! :)). Šias dvi dovanas jis užsisakė gal prieš kelis mėnesius, ir kantriai laukė. O kokį mėnesį iki gimimo dienos turėjome naują taisyklę - "Jokių naujų žaislų iki gimimo dienos". Sakot, žiauru? Jeigu gyventumėt žaislų, ne, gal greičiau žaislinių mašinyčių, parduotuvėj (beveik didmenos...), manytumėt kitaip :) Taigi, taisyklė visai neblogai veikė. Tikrai BEVEIK nieko nepirkom. O jeigu labai prireikdavo NAUJOS mašinos (prie tų 60+ vnt. "senųjų"), tai imdavo veikti ir dar viena taisyklė - "Jei perkame naują mašiną, vieną iš esamų namuose Vilius atrenka ir atiduoda kitiem vaikam" (čia jau mano užduotis, kaip ją tiem vaikam pristatyti :)). Irgi puikiai veikia. Dvi mašinas jau turime atiduotas. Tiesa, taisyklė negalioja dovanojamom mašinom :)

Paspirtuką išrinkom tokį tvirtą, su trim ratais, jis atėjo paštu ir kantriai laukė savo didžiojo pasirodymo dienos mūsų rūsyje. Apie jį prisiminiau, kai gerokai po vidurnakčio, jau pabaigusi puošti tortą, guliausi į lovą. Susivokiau, kad didžioji dovana vaikui vis dar rūsyje, o ryte nebus tinkamo laiko jį atgabenti į viršų. Tad kėliausi ir pusė dviejų nakties vilkėdama pižamą su besišypsančiu rausvu triušiuku keliavau į tylų, tamsų rūsį parsinešti vaikiško paspirtuko! :) Gerai, kad nieko nesutikau (reikia išeiti į bendrą laiptinę!), nes jau vien pati sau atrodžiau labai juokingai ir keistai.....

Į darželį nešėm ne jokį ne tortą (pirktinį nešti kaip ir nebelygis, bet kepti antro jau nei jėgų, nei laiko neradau), o keksiukus! Tokius tobulai gražius ir skanius :) O suradau juos taip atsitiktinai, kad net pasakyčiau, kad jie mane patys susirado, džiaugsiuosi, kad laiku. Sužinojau apie naujai besikuriančią kepyklą, kuri specializuosis keksiukų kepime, ir svarbiausia, jog iš kuo natūralesnių produktų ir be sintetinių dažų. Na, tai ir užsakiau tų keksiukų darželiniams draugams :)

Dar vienas Viliuko slenkstis peržengtas. Ir taip labai simboliškai drauge su juo žengiu ir aš per naują slenkstį - pasibaigus visom įmanomom vaiko priežiūros "atostogom", šiandien įteikiau prašymą atleisti iš darbo, o poryt rašysiu kitą prašydama priimti. Palinkėkit mums per daug nekliuvinėti ir negriūti ;)

Mano nuosavas tyrimas. Ketvirtoji - galutinė - ataskaita. Dar ne pabaiga :)

Mano nuosavas tyrimas baigtas. Gavau darbo pasiūlymą ir jį priėmiau. Tai įvyko praėjusį antradienį. O į naują darbą žengsiu jau šį trečiadienį!

Iš tiesų labai viskas netikėtai greitai ir sklandžiai susidėliojo :) Jau net pradėjau tikėti, kad tikrai koks Likimo pirštas čia mane vedžioja ir kryptį rodo... Istorija štai tokia man nutiko:

Užmačiau, kad viena valstybinė įmonė ieško mokymų specialisto. Susigalvojau, kad ir aš galiu kandidatuoti. Nebuvo taip jau viens-du ir padaryta, - reikėjo paruošti kopijas įvairių svarbių dokumentų ir dar viską pristatyti gyvai, t.y. nunešti į biurą. Galėjau siųsti registruotu paštu, tačiau tuomet būtų reikėję apsilankyti pas notarą :) Jau anksčiau žinojau, o dar ir pasitikslinau, jog toje įstaigoje štai jau 8 metai dirba mano buvusi kambariokė iš bendrabučio laikų. Mąsčiau, kad reiktų kaip tai pasisakyti apie mano bandymus, bet kadangi daug metų jau ryšių nepalaikom, tai nieko ir nedariau. BET... Likimas man ir čia pagelbėjo,- sulaukiau vieno senų laikų draugo skambučio, jog organizuojamas bendrabučio chebrytės susitikimas, o jame bus ir mano buvusi kambariokė :) Ir dar, dieną prieš mūsų draugišką susitikimą sulaukiau kvietimo į pokalbį dėl darbo toje įstaigoje. Nerealu! Panašu, jog man tik reikėjo atlikti pradinius ėjimus, o visą kitą pajudėjo, lyg būčiau pastūmusi domino kaskados pirmąją detalę...

Tad šeštadienį pasidalinom nuotrupom ir svarbiais momentais iš savo gyvenimų, o antradienį jau lengvai drebinau kinkas prieš 7 žmonių atrankos komisiją :) Po atrankos pokalbio ant laiptų sutikau tą savo ex-kambariokę (tikriausiai irgi Likimas liepė jai išeiti iš savo kabineto, nes aš buvau nusprendusi neskambinti jai tik tam, kad konstatuoti faktą, jog pokalbis baigėsi :)).

Man labai patiko tos įstaigos pasirinkta atrankos procedūra: atrankoje dalyvauja pats vadovas ir dar krūva svarbių asmenų :), jie "pravaro" blic pokalbius (apie 10min.) su visais kandidatais, tada pasako, kad apsispręs šiandien ir paskambins tam, kuris laimėjo konkursą. Visi kiti, nesulaukę skambučio tą dieną, žino, jog paieškų kelias dar nesibaigė. Man, kaip turinčiai patirties su ilgom ir, dievaži, kankinančiom atrankom, toks procesas atrodė neįtikėtinai efektyvus!

Visą dieną nepaleidau telefono iš rankų, ir tuo pačiu vis svarsčiau, o jeigu paskambins, ką sakysiu? Ar taip ir sutiksiu, ar dar ką nors svarstysiu? Ar tai jau bus "štai - viskas!"?... Galvos laužymas, ne kitaip :)

Kelios minutės po to, kai jau nusprendžiau, kad man nepaskambins, sulaukiau skambučio :) Viskas, pabaiga! Taip džiaugiausi, kad net pamiršau paklausti dėl konkrečių darbo sąlygų :P

Štai taip greitai ir beveik neskausmingai nuo trečiadienio pradėsiu dar vieną etapą. Vėl būsiu ta, kuri turi nuolatinį darbą, nebereikės sakyti, jog dirbu iš namų (kas buvo labai smagu !). Žinau, kad reikės daugiau bėgti, daugiau spėti per tą patį laiką, kad turėsiu mažiau laiko svajoti, kapstytis, ieškoti... Nors... jau pasiilgau darbo, rutinos, kai keliesi, eini, dirbi, pietauji, važiuoji namo ir t.t. Nauja bus ne tik darbovietė, bet ir tai, jog šioje rutinoje visada gyvens Vilius su savo vaikišku rutinai nepasiduodančiu pasauliu :)

Kažkurią dieną bandžiau sudaryti mintyse sąrašą, ką prarasiu, kai pradėsiu dirbti? Galimybę pasivaikščioti rytiniame miške, daugybę laiko svajonėms, įvairios informacijos paieškoms, laiką visuomeninei veiklai, galimybę pratingėti visą dieną, kai labai nesinori nieko veikti, galimybę keltis vėliau ir gultis, kada užplauks :) Nors gerai pagalvojus, visa tai darydavau ir tada, kai dirbau, juk dar pamenu :) Ir man labai labai galioja taisyklė, jog kuo daugiau turi darbų, tuo daugiau padarai (ir man dar galioja pratęsimas - ... ir tuo geriau jautiesi :)).

O dabar laikas statistikai:

- laikas: 4 mėnesiai - nuo liepos 7d. iki lapkričio 9d.

- išsiųsta: 35 CV ir motyvaciniai laiškai; 23 - pagal skelbimus, 12 - konsultacinėms įmonėms.

- pozicijos: 19 kartų kandidatuota į personalo valdymo poziciją, 4 kartus - į kitas pozicijas, ir 12 kartų - į duomenų bazes.

- atgalinis ryšys: 5 kvietimai į pokalbį, 2 iš jų jau po to, kai turėjau darbo pasiūlymą :) ; 1 laiškas, jog mane kvies į pokalbį, tik atranka nusikelia į metų pabaigą; dar keli laiškai iš konsultacinių įmonių, jog gavo mano CV ir kvies jeigu...

- CV forma pakeista 1 kartą, dabar turiu 3 skirtingus gyvenimo aprašymus: Europass CV lietuviškai, Europass CV angliškai ir paprastą CV lietuviškai :)

- kiti dokumentai: turiu tokį visai neblogą motyvacinį laišką ir netgi gražiai surašytą asmeninių privalumų sąrašą ! :)

Smagu tai, kad sulaukiau susidomėjimo skambučių, kai jau turėjau priimtą sprendimą. Vadinasi, tikrai tiesiog reikėjo išlaukti :)

Tyrimas baigėsi. Šiek tiek liūdna, nes visuomet liūdna, kai kažkas baigiasi. Ir neramus drugelis kirba pilve, nes visuomet neramu, kai prasideda kažkas nauja. Ir dar - gaila, kad paklausta, kuo užsiimu, jau nebegalėsiu atsakyti, jog esu laisvo oro ir viso savo laiko direktorius :)

žodžiai, žodeliai, mintys, mintelės

Man labai gražu vaikų sukurti žodžiai. Paskutiniai Viliaus kūriniai:

taisytojas - tas kuris taiso mašinas (na, šitas kaip ir nėra labai neįprastas)

ir

vežimininkas :) - tai žmogus, kuris vadžioja vežimą !

Ir dar Vilius pastaruoju metu tobulina savo pokalbio vedimo įgūdžius. Tokių atsakymų, klausimų ir pasakymų sugalvoja, kad mes su Tomu tik susižvalgom ir tyliai kikenam :))))

Vakarykštis Tomo ir Viliaus pokalbis:

T.: Viliau, apsiramink šiek tiek, nes prie sienos prikabinsiu (čia toks jau senai naudojamas posakis, kai Vilius įsidūksta ir nebegali sustoti, tai Tomas jį anksčiau pakeldavo ir prie sienos priremdavo, o Vilius juoooooookdavosi :))

V.: Nea. Aš nenoriu prie sienos.

T.: Prikabinsiu, prikabinsiu.

V.: Neprikabink. Aš dar noriu gyventi.

:):):):):)

Kiek anksčiau vieną rytą Vilius man sako:

- Mama, kai žiovauji reikia užsidengti.

- Taip, reikia.

- Tai užsidenk, kai žiovausi.

- Gerai, Viliau.

Kitą dieną:

- Mama, kai žiovauji, užsidenk, kaip aš mokiau.

- !!!!!....... Gerai, Viliau (o kas belieka sakyti?!..)

teatras. Teatras. TEATRAS!!!

Teatras prasideda (beje, ir baigiasi :)) nuo rūbinės. Kai buvau vaikas visuomet norėjau dirbti teatro rūbinėj :) Ypač pasibaigus spektakliui. Ir dabar man tai ne tiesiog paprastas fizinis darbas, o kažkas šiek tiek smagiau ir svarbiau :) Teatro rūbinė - tai ritualo dalis. Ėjimas į teatrą man yra ritualas, ir jis prasideda ne tuomet, kai užgęsta šviesos salėje, o tuomet, kai perki bilietą. Kartais jį perki geroookai anskčiau, kad tikrai turėtum vietą toje tamsioje salėje, kurioje skleidžiasi teatro paslaptis ir galia.

Kai mokiausi mokykloje, kartais eidavom su visa klase į teatrą. Tuos momentus atsimenu kaip smagias, kažkokios paslapties ir nepaaiškinamo jaudulio kupinas akimirkas. Pamenu, kažkada net sėdėjom tiesiog ant laiptų, nes daugiau vietų nebebuvo. Tačiau tai buvo tokie nuostabūs laikai :)

Dar kai neturėjau vaiko (ir planuose dar nebuvo :)), savo darbe be visų kitų atsakomybių dar turėjau ir tokią - organizuoti renginius įmonėms darbuotojų vaikams! Na, dažniausiai Kalėdinius. Visuomet samdydavom kokią aktorių trupę trumpam spektakliukui, ir tik tuomet pakviesdavom tą laukiamą dovanų dalintoją. Jau tuomet atlikusi visus techninius ir organizacinius darbus per spektaklį niekur nedingdavau (nors dažniausiai tai būdavo sekmadienis...), atsisėsdavau ir žiūrėdavau spektaklį. Ir man būdavo taip smagu, gal kad sugrįždavau į vaikystę, gal kad tie vaikiški spektakliai tokie tikri ir kupini gėrio, gal kad vaikams vaidinantys aktoriai privalo būti absoliučiai nuoširdūs, kitaip nepasieks tų mažų širdelių...

Dabar, kai jau turiu puikų kompanioną (ir "priežastį":)) vaikiškiems spektakliams, į teatrą einu kur kas dažniau, ir mano didžiam džiaugsmui - į spektaklius vaikams! Per metus mes su Viliumi aplankėm 7 skirtingus teatrus ir pamatėm 10 spektaklių vaikams!

Apie pora spektaklių jau rašiau, o visi kiti aplankyti kažkaip liko už kadro :) Taigi, čia tai, ką esame aplankę ir trumpi mano įspūdžių aprašymai.

Teatras "Lėlė"

"Bitė Maja" - aprašymas buvo anksčiau, o vertinčiau kokiais 8 iš 10.

"Ragana ir Lukošiukas" - labai gražios veltos lėlės, daug dainuoja ir tai šiek tiek apsunkina siužeto supratimą. Kai kurios replikos labiau skirtos suaugusiems nei vaikams. Kadangi nemažai dainuojama, tai vaikui buvo sunku suprasti žodžius ir tokiu būdu sekti siužeto liniją. Vertinčiau kokiais 6 iš 10.

Keistuoliai

"Geltonų plytų kelias" - Keistuoliai man yra ir aukštos kokybės ženklas, tad pasakyti ką nors neigiamo ar kritiško nepavyks :) Nors ir netrumpas (2val.) spektaklis, ir pagrindinė mintis ne taip lengvai pagaunama mažiems vaikučiams, maniškis kokiu tai stebuklingu būdu išsėdėjo abi dalis ir net pertrauką ištempė :) (nors turiu pripažinti: gerai, kad rankinėje turėjau užsilikusią šokolado plytelę ir šiek tiek sausainių ;)). Puikus spektaklis, graži mintis, kad turėdamas svajonę, nepaliauk norėti, stengtis ir tikėti. Vertinu 10/10.

"Mamulė Mū" - jei jums ir/ar jūsų vaikui patinka knyga apie Mamulė Mū ir Varną, tuomet spektaklis patiks lygiai taip pat :) Labai vykusi sceninė knygos versija. Kadangi mano Vilius Mamulės Mū ir Varnos nuotykius yra išklausęs daugyyyyyybę kartų, jam patiko :) Tiesa, jis buvo labai rimtas viso spektaklio metu, ir atidžiai klausėsi teksto, ir vis linkčiojo, jei herojai kalbėdavo tais pačiais sakiniais, kaip knygoje :) 10/10!

Lėlių vežimo teatras

"Trys lokiai" - šį spektaklį žiūrėjome tryse: aš, Vilius ir senelis :) O užsukom labai atsitiktinai, tiesiog ėjome pro šalį, kai viešėjom Panevėžyje, kadangi buvo savaitgalis ir niekur neskubėjom, o Vilius užmatė įėjimą į teatrą, tai ir nuėjom :) Man labai patiko, kad pasakojimas vyko lyg knygoje su erdviniais paveikslėliais. Kai keisdavosi pasakos scenografija pagal siužetą, aktorės tiesiog perversdavo kitą didelė puslapį. Pasaka apie mergaitę, kuri atėjo neprašyta į lokių namus, suvalgė košę ir t.t. Mums visiems patiko, nes spektaklis gražus, subtilus, nerėkiantis ir t.t. 10/10

Jaunimo teatras

"Arklio Dominyko meilė" - hmm, man patiko. Tačiau Viliui - nelabai. Po kokių 5min. jis jau norėjo išeiti. Tai teko įkalbinėti ir aiškinti, kad pradėjus jau reikėtų ir pabaigti žiūrėti. Spėju, kad nelabai patiko todėl, kad aktoriai buvo labai arti, nes salytė labai nedidelė. Be to, vaidino patys aktoriai, ne lėlės, bet Keistuoliuose irgi ne lėlės vaidina, bet Viliui patiko. Dar manau, ir pats siužetas ir idėja jam buvo kiek pers sudėtinga. Aš vesčiau kiek paūgėjusius vaikus, gal nuo kokių 5-6m. Taigi, didesniems vaikams ir suaugusiems: 9/10, o mažiems vaikams 5/10.

Raganiukės teatras

"Skraidantys meškinai" - jei neklystu, tai buvo pirmasis Viliaus spektaklis. Iš tiesų smagus ir gerai nuteikiantis, tinka patiems mažiausiems, jie gali atsinešti savo žaisliuką, kuris bus įtrauktas į spektaklį :) Ir tinkamas kaip pirmasis, nes tikėtina sukels teigiamas emocijas. 8/10

"Pifo nuotykiai" - paskutinis matytas spektaklis. Na, siužetas pažįstamas, jei pamenate šuniuką Pifą, katiną Herkulį iš savo vaikystės. Viliui visai patiko, man - nelabai. Kažkoks jis man pasirodė lėkštas ir paviršutiniškas. Nors mintis tokia, kaip ir visose pasakose: sukčiai ir tinginiai susilaukia atpildo, o skriaudžiami gerieji herojai galiausiai būna tinkamai įvertinti. Man nepatiko, kad nemažai mušimosi ant scenos, kad ir suvaidinto, kad ir tarp herojų gyvūnų, jis buvo kiek per garsus ir per trankus (viena maža mergaitė kaskart pradėdavo gailiai verkti, kai Pifas pradėdavo kalbėti :) Mama ir jos didesnė sesuo, deja, didesnę dalį spektaklio praleido...). Iš visų matytų jis man toks labai jau vidutinis. Nors vaikams, panašu, patiko. Beje, Viliui labiausiai patiko herojė Pelytė - švelniausioji ir geriausioji veikėja :) 5/10.

Elfų teatras

"Skudurinės Onutės pasakaitės" - tokia lietuviška ir kamerinė "Žaislų istorijos" versija :) Apie vaiko ir jo mylimo žaislo santykį. Man labai patiko. Viliui irgi patiko. Žiūrėjo susidomėjęs. Vaidina jauni aktoriai, nedaug scenografijos, graži muzika ir dainos. Nebuvo labai didelio WOW, tad 9/10 :)

Stalo teatras

"Peliukas gitaroje" - pats nerealiausias spektaklis!!! Nedaug žodžių, gera muzika, puiki Peliuko lėlė, su visais smulkiais judesiukais ir akių mirksėjimu :) Vilius tiesiog buvo pakerėtas, aš, beje, irgi. Ėjau nelabai žinodama, ko tikėtis, tačiau labai noriu ir vėl nueiti į šito teatro spektaklį. Nes jis taip suderintas, jog yra suprantamas ir tinka tiek vaikams, tiek suaugusiems. 10+/10 ;)

O kai pradedi, tai nebegali sustot :) Dar laukia Vilniaus mažasis teatras su nauja programa vaikams, o kur dar Operos ir baleto teatras!! Tik vis svarstau, ar dar ne per anksti vesti į operą ar baletą, ar trimetis jau išsėdėtų susidomėjęs? Hmm....

Mano nuosavas tyrimas. Trečioji tarpinė ataskaita.Pokalbiai

Dvi savaitės po paskutinio įrašo. Ledai pradėjo judėti, šiek tiek. Šiandien buvo antrasis reikšmingas įvykis :) Buvau pokalbyje. Medicinos paslaugas teikiančioje įmonėje. Gerai žinomoj, gan prabangioj ir brangioj :) Ieško jie personalo vadovo. Surizikavau, nusiunčiau savo duomenis. O jie surizikavo ir pakvietė mane pasikalbėti. Išties surizikavo, nes dabar pažersiu pavyzdžių "kaip nereikėtų elgtis, kai ieškai naujo darbuotojo" :) Atėjau 5min. anksčiau, prisistačiau. Laukiau apie 15-20min. kol kas nors ateis. Būtent - kas nors, nes kai skambino nepasakė, pas ką kreiptis (o vertėtų!). Nežinau, ar čia man taip "sekasi", ar čia kokia nauja mada - versti laukti kandidatus?... Du pokalbiai - du vėlavimai iš įmonės pusės. Pasakysiu kaip kokia senė, bet, kai aš dirbau su personalo atranka, tai vėluodavau pas žmogų daugiausiai 5min. O vadovų niekad neatrinkinėjau... Taigi, grįžtu prie šiandienos. Nusivedė mane į kambarėlį, pasakė, kad turėjo būti ir generalinė direktorė, bet skubiai išvyko susitikti su ...., tad nebus. Mergina (jauna moteris) neprisistatė, nei vardo, nei pareigų. Pasakė, kad perduos viską, ką pasakysiu direktorei (kaip per kokį teismą - viskas, ką pasakysite, gali būti panaudota prieš jus! :))). Tada pateikė man kokius 4 ar 5 klausimus, iš karto visus. Jei atvirai - sutrikau, kas yra natūralu, nes nebežinojau, į kurį klausimą atsakyti pirmiausia. Bandžiau pasakoti apie save, dėlioti kažkokius akcentus, bet labai sunku tai daryti, kai nebuvo pateikta normalaus klausimo. Tikriausiai pirmą kartą taip ruošiausi pokalbiui iš anksto: susirašiau ant lapo man rūpimus klausimus apie įmonę, personalo valdymo situaciją ir t.t. Tačiau negalėjau jų pateikti, nes mergina neatrodė pajėgi atsakyti. Buvo akivaizdu, jog ji nepasiruošusi ir nelabai žino, ko klausti ar kaip klausti. Iš jos papasakotų nuotrupų supratau, kad nenorėčiau ten dirbti (ar taip turėtų dirbti personalo ieškantis darbuotojas?...). Išėjau kiek susierzinusi ir nusivylusi. Iš tiesų, mane tikrai labai erzina personalo atrankų darbuotojai, kurie savo darbą atlieka bet kaip.

Nors šiandienos rezultatas toks pasvilęs, vis tik laikas nenuėjo veltui: susipažinui, pasiruoštus klausimus galėsiu pritaikyti kituose pokalbiuose (kurių tikiuosi dar bus :)).

O dabar laikas statistikai :)

- 4 savaitės - tiek praėjo nuo paskutinės statistikos paskaičiavimo; nuo spalio 9d. iki lapkričio 3d.

- 12 - tiek CV ir motyvacinių laiškų išsiųsta (2 - pagal skelbimus, 8 - konsultacinėms įmonėms į duomenų bazes, 1 - konsultavimo įmonei, bet dėl darbo pas juos, su draugės rekomendacija, 1 - įmonei per konsultacinę).

- aplikuota į personalo valdymo poziciją - 2 kartus, į kitas pozicijas - 1 kartą, visa kita - į duomenų bazes.

- gauta atgalinio ryšio:

1 laiškas, jog mane kvies į pokalbį, tik atranka nusikelia į metų pabaigą,

1 skambutis - kvietimas į pokalbį,

1 žodinis pasvarstymas, jog tikriausiai mane kvies į pokalbį :).

Suplanuotų veiksmų rezultatai:

- pakeista CV forma iš Europass į paprastą (nežinau, ar nuo to kas nors pasikeitė...)

- skelbimai sekami kasdien

- savanoriška veikla užsiimama :)

Tolesni veiksmai:

- toliau sekti skelbimus;

- peržiūrėti informaciją apie galimybes dirbti laikinai ar projektų metu (čia draugė mestelėjo vieną idėją)

- toliau darbuotis savanoriškai (iš tiesų - labai smagu, nes turiu galimybę kurti, galvoti, ieškoti...)

Vilties neprarandu, anaiptol! Kažkurią akimirką supratau, kad tikriausiai turiu išlaukti, kažko, kažkodėl. Nes vis man pasako, kad palaukčiau. Po vieno pokalbio pasakė, kad reikės palaukti, kol paaiškės, ar aš jiems reikalinga/įdomi. Vienas laiškas pranešė, kad reikės palaukti - atranka nukeliama bent mėnesiui. Draugės rekomenduota įmonė pranešė, kad visi išvykę ir galės pasikviesti pokalbiui tik po dviejų savaičių. Tad aš ir laukiu :) Ir priimu šį laiką kaip dovaną man. Einu į kursus , savanoriškai ką nors nuveikiu dviejose organizacijose, skaitau knygas, na, ir - rašau blogą :)

Slenka

Vizijos, prisiminimai, pasąmonės blykstelėjimai ir užmirštos, užgrūstos patirtys. Akistata su praeities šešėliais, vėlėmis, protėvių ir promotinų gyvenimais. Ir viskas per kelias naktis jaunos moters galvoje, jaunos moters surašytuose padrikuose lapuose.

Nina sėdi žalsvoje palatoje prie baltai paklotos lovos, kurioje guli jos motina. Jau ne šitoje tikrovėje, bet dar ir ne anapus. Ir Niną nuneša savo giminės moterų likimai. Šiaurės Islandija, atokus kaimas, negailestingi kalnai ir bejausmė jūra. Moterys, laikančios visus namų kampus ir šeimų keteras, gimdančios vaikus, juos laidojančios, ir išlikdamos prielankios savo vyrams. Moterų likimai, tapę giminės sagomis, sakmėmis, kurias seka Ninos teta, kuriomis vengia tikėti Ninos sesuo.

Mano mylimi skandinavai rašytojai šį kartą man mestelėjo iššūkį. Labai jau lėtai man slinko laikas skaitant šią knygą. Jaučiausi lyg einanti per rūką ir vis užkliūnanti už neaiškių daiktų pavidalų, o kartais atsitrenkianti į ryškius ir pernelyg realistiškus paveikslus. Gan sunkiai sekėsi suvyti visas pateiktas vijas į vieną pynę, į prasminį audinį. Tas klaidžiojimo per rūką jausmas neapleido beveik visą knygos skaitymo laiką. Gal dėl to ji ilgiau gulinėjo šen bei ten, nei buvo šildoma mano rankų. Ir vis tik ji kažkaip masino sužinoti dar daugiau, surinkti dar daugiau detalių iš taip smarkiai išsibarsčiusių mozaikos detalių, - o gal pavyks pamatyti bendrą vaizdą?! Jei ne visą, gal bent dalelę - pakankamai didelę, kad suvokti, nuspėti visumą?

Giminių sagos man patinka, tačiau tiek sąmonės ir pasąmonės srauto vienoje vietoje man buvo per daug :)

O čia pora užkabinusių eilučių:

"Toji akimirka prieš stojant tylai, kai dar viskas nebuvo nuščiuvę. Ji ir aš... Mus gaubia rimtis. <...> Tyla per audrą, verpetas, kai viskas išnyksta viename taške, šios paslaptingos akimirkos, kai gyvenimas sulėtėja, ir viskas tampa taip aišku. Tarsi atsiveria kažkokia kita platuma, kitas suvokimas, prasikala daigelis kažkokios anksčiau nepažintos tiesos, tikrovės, kuri, kita vertus, visad buvo pažįstama... Gal iš tokių akimirkų ir sudėtas gyvenimas, ne iš didelių įvykių, bet iš šių tylos akimirkų..."

"Kartais nekaltumas sunkiai slegia pečius."

Mano nuosavas tyrimas. Antroji - neplanuota - ataskaita.

Taigis, tataigis, tęsiu savo nuosavą tyrimą darbo paieškų labirintuose. Kaip ir žadėjau, kita ataskaita bus po dviejų savaičių (jos dar nepraėjo) arba po pirmo reikšmingo įvykio, - o jis štai ėmė ir įvyko! (Gal tik tiek ir tereikėjo, pasisakyti garsiai arba viešai ? :)). Pirmadienį buvau pakviesta ir vakar dalyvavau pokalbyje dėl darbo. Ir turiu pripažinti, jog pasikvietė ne tik mano vienos Lietuvoje labai geidžiama įmonė, ir siųsdama jiems savo gyvenimo aprašymą tikrai abejojau savo absoliučiu tinkamumu skelbiamoms pareigoms. Teisybę pasakius, tai meditavau prie to skelbimo kokias dvi dienas, vis svarsčiau, ar siųsti, ar tinku, ar nešoku aukščiau bambos... Bet susiėmiau, įjungiau savo avantiūriškumą ir išsiunčiau. Ir sulaukiau skambučio !!!! Pakėlė man nuotaiką kokia savaitei į priekį (net jeigu ir nepakvies į antrą pokalbį :)).

Pokalbio priešistorė nebuvo labai sklandi - laukiau personalo direktorės gerą pusvalandį!!!! (žiauriai vartau akis ir dūsauju "kaip taip galima?!!"). Bet - kenčiantiems dangus, o kantriesiems ir laukiantiems - besiveriančios durys :) Sulaukiau, pasikalbėjom, abi atvirai išdėstėm savo matymus ir supratimus apie mano tinkamumą anonsuotai pareigybei, ir nusprendėm, kad labai tikčiau kitai pareigybei :) Ji taip ir pasakė: "Matyčiau jus ne šioje, bet kitoje šio centro pareigybėje -.......". Na, aš viliuosi (o kas gi belieka? :)). Tad dabar belieka laukti jų sprendimo ir kito kvietimo pasikalbėti, kurio labai labai tikiuosi sulaukti. Juk pakankamai kantriai laukiantiems turėtų atsiverti reikiamos durys...nors aš ir per langą sutikčiau įsiropšti ;D

Pilvukai :)

Neseniai Vilius išsiaiškino, kad dideliame moterų pilve negyvena jokie kamuoliai, o iš jo išlenda maži vaikučiai. Ir ši tema vis sugrįžta įvairiais pavidalais :)

Vilius: Mama, o kai tu buvai maža, išlindai iš pilvo?

Aš: Taip.

V.: O iš kieno pilvo tu išlindai?

Aš: Iš savo mamos.

V.: Iš tetės?

Aš: Ne, iš savo mamos.

V.: Iš mano Ingos (mano sesuo ir jo teta)?

Aš: Nea. Iš savo mamos, tavo močiutės.

V.: O aš iš tavo pilvo išlindau?

Aš: Taip.

V.: O Lukas? Iš močiutės pilvo?

Aš: Ne, iš Ingos, ji Luko mama.

Vilius galvoja....

V.: O kas išlindo iš senelio pilvo?

Aš: Niekas. Tik iš mamų pilvukų išlenda vaikučiai.

Mano nuosavas tyrimas. Pirmoji tarpinė ataskaita.

Jau rašiau anksčiau, kad ieškau darbo. Kadangi sekasi ne taip jau ir gerai šitame fronte, jaučiu, kaip pradedu panikuoti. Vis labiau nerimauju, kad per tuos metus "namuose" tapau neįdomi, niekam nereikalinga kaip darbuotoja ir visaip kitaip ne tokia...... Tai sumąsčiau iš šitos situacijos pasidaryti pramogą :) Na, tokį lengvą lauko tyrimėlį atlikti - per kiek laiko įmanoma jaunai mamai susirasti darbą šiuo ekonominiu laikotarpiu Lietuvoje.

Taigi, startinės sąlygos:

- jauna mama (na, juk vis dar jauna, man 33 :))

- sūnui - beveik 3 (jei tiksliau - 3 bus lapkritį)

- išsilavinimas - aukštasis, magistro laipsnis

- darbinė patirtis - 7 metai

- profesinė sritis - personalo vadyba, mokymai (pačia plačiausia prasme, nes esu kūrusi mokymo programas ir vedusi mokymus labai įvairioms auditorijoms: nuo jaunų užsienio savanorių iki įmonės vadybininkų), esu dirbusi ir su ES remiamais mokymų ar mainų projektais

- darbinės patirties pauzė - 2 metai, trečiuosius vaiko priežiūros "atostogų" metus dirbau savarankiškai (ir oficialiai!) iš namų įvairius projektinius darbus (nors tai, panašu, nelabai kam įdomu...)

P.S. Mano dabartinė darbovietė, kurioje "kabu" vaiko priežiūros "atostogose" gerokai susimažinusi, ir nors darbų turi, nelabai aš noriu pas juos grįžti... Sakysit, labai jau aš išranki? Gal ir taip. Bet dirbti tai, kas man visai neįdomu, irgi nenoriu.

Paieškų objektas:

pageidautina nuolatinis (nors svarstyčiau ir terminuotą ar projektinį variantą) darbas personalo valdymo, mokymų organizavimo ir koordinavimo, projektų valdymo srityje. Darbo pobūdis gali būti gan įvairus, labiau priklauso nuo įmonės/organizacijos.

Traukia tarptautinės įmonės, nes jose kiek daugiau tvarkos, apibrėžtumo ir tęstinumo (lietuviško kapitalo įmonėje teko dirbti visus 4 metus, nors jausmas buvo, kad atidirbau visus 10 :D ). LT kapitalo įmonės - puiki darbinė ir gyvenimo mokykla, bet dar kartą grįžti į ją netraukia. Nors... jei kas kviestų, būtinai apsvarstyčiau pasiūlymą ir galimybes. Kaip sakoma - nespjauk, nes dar kokį būsimą viršininką apspjausi :)

Tyrimo pradžia: 2010m. liepos 7d. Tą dieną išsiunčiau savo pirmąjį CV dėl nuolatinio darbo. Na, buvo dar vienas bandymas gegužę, net interviu buvau pakviesta, bet to nelaikyčiau labai rimtu pareiškimu, nes ir pati dar nebuvau apsisprendusi išeiti į rimtus darbus.

Priemonės:

- interneto portalai, kuriuose skelbiamos laisvos pozicijos. Man patraukliausi - cv.lt ir cvonline.lt Kartais aplankau cvmarket.lt , bet nelabai ką įdomaus ten randu.

- Lietuvos ryto dienraščio šeštadienio numeris. Keletą kartų pirkau, kartą skelbimus peržvelgiau stovėdama parduotuvėj (na, gaila man tų 4 lt tik už skelbimų paskaitymą :)). Reikėtų nueiti į biblioteką ir paskaityti ramiai atsisėdus :)

- draugų informavimas: prie progos vis paminiu jiems, kad ieškau darbo, kad turėtų galvoje, jei kas užsimins. (Va, ir dabar jums miniu apie tai ;))

- mane dominančių įmonių interneto svetainių karjeros skilties peržiūra, kartais tik ten būna skelbimai apie laisvas pozicijas. Jei yra galimybė - savo duomenų nusiuntimas.

Statistika:

- praėjo 3 mėnesiai: nuo liepos 7d. iki spalio 8d.

- CV ir motyvacinis laiškas išsiųsti 18 kartų (17 - pagal skelbimus, 1 - tiesiai įmonei pasinaudojant jos interneto svetainėje esančia CV forma).

- aplikuota į personalo valdymo poziciją - 14 kartų, į kitas pozicijas - 4 kartai.

- gauta atgalinio ryšio - 2 laiškai, ir tie patys tik patvirtinantys, kad gavo mano CV :(

- sulaukta skambučių su pakvietimu į interviu - 0! Vienas didelis ir labai apvalus NULIS!

Papildomos įgyvendintos priemonės:

- pakeista informacija ir jos išdėstymas gyvenimo aprašyme - 1 kartą. Gal geriau - 2 :) Nes CV turiu tai du: vienas lietuviškai, kitas angliškai.

- motyvacinio laiško turinys keičiamas kaskart siunčiant naują laišką, priklausomai nuo įmonės ir ieškomo darbuotojo pozicijos.

- išsiųstas CV į konsultacinę įmonę, kuri atlieka atrankas, joje dirba mano pažįstama.

Vilities prarasti neleidžia:

- faktas, jog dalis atrankos konkursų dar nesibaigę, t.y. dar nesibaigęs terminas siųsti CV.

- ruduo - aktyvus laikotarpis ieškant naujų darbuotojų ar vykdant kokius personalo "perstumdymo" darbus, tad tikiuosi ir daugiau įdomių skelbimų.

Tolesni veiksmai:

- toliau sekti darbo skelbimus

- dar kartą perrašyti CV, šį kartą gal visai radikaliai pakeisti, svarstau - gal atsisakyti Europass CV formos, nors ji man ir labai patinka, bet gal nepatinka tiems, kurie ją gauna?.....

- kad nenuvažiuotų stogas - užsiimti savanoriška veikla :) O jos turiu! Net dviejose organizacijose ;)

Kita tarpinė tyrimo ataskaita: po 2 savaičių, arba po pirmo reikšmingo įvykio :)

p.s. O čia jei ir jūs ieškote darbo, keletas patarimų, beje, visai gerų.

Knyga apie derybas su Dievu ir ... vėžiu

Prieš.

"Būk atsargi su norais, jie linkę pildytis", - mane vis gąsdindavo racionalioji draugė A. <...> Bijojau sulaukti 50-ies ir suvokti, kad nugyvenau tuščią gyvenimą. Todėl visiems kartojau: noriu mirti jauna ir graži... Mano nerami siela, įkalinta miesčioniškų pareigų ir pramogų narvelyje, tyliai kentėjo. Aš nenorėjau jos girdėti. Mano kūnas ir Dievas išgirdo jos raudą... Jis nutarė mane gelbėti...

"Ačiū, Dieve, bet gyvenimo vertybėms permąstyti būtų pakakę ir lengvos avarijos, pavogto automobilio, sudegusios sodybos ar lengvo kojos lūžio, blogiausiu atveju žlugusios karjeros ir lengvo bankroto", - bandžiau ginčytis su Aukščiausiuoju.

Bet jūs turbūt žinote, kad Dievo dovanos yra nekeičiamos, nesvarstomos ir privalo būti priimtos."

Tuomet, kai.

"Galbūt tu, gerbiamas vėžy, gali graužti mano kūną, kol aš tavęs nepričiupau, bet tu tikrai nesugrauši mano sielos." <...>

"Taip, tiesa, aš nepasirinkau ligos, ji mane pasirinko, bet turbūt neatsitiktinai. Ne todėl, kad buvau bloga ar netinkamai gyvenau, o todėl, kad turiu sustoti ir pagaliau atsakyti į gyvenimo klausimus, ko iki šiol sėkmingai išvengiau." <...>

"Labiausiai vargina ne pati liga ar chemijos sukelti nemalonūs pojūčiai, o tas nuolatinis gydytojų kabinetų lankymas - jaučiuosi kaip etatinė darbuotoja. Vaikštai ilgais koridoriais, lauki kraujo tyrimų atsakymo, sėdėdama pritemdytuose koridoriuose esi priversta klausytis kalbų apie mirtį, kančias, laidotuves, gyvenimo neteisybę - tai išsekina labiausiai." <...>

"Gyvenimas tęsiasi, nors šiandien man atrodo, kad jis eina pro šalį. Valentinos dienos proga gaunu raudonus apatinius ir raudoną prabangų šalikėlį, tik, gaila, neturiu jėgų jų išbandyti - ką tik gavau savo penktąją, simboliškai - raudoną, chemiją. Meilės dieną praleidžiu apsikabinusi klozetą ir prisiekinėdama jam ištikimybę. Gal man čia ir nakvoti?"

Pamokos.

"Gyvenime mes žongliruojame penkiais kamuoliukais. Keturi iš jų - šeima, meilė, draugystė ir sveikata - stikliniai, nukritę ant žemės jie sudūžta arba bent jau įskyla ir niekada nebūna tobuli. Todėl jie yra vertingiausi ir turime juos branginti kiekvieną akimirką. Vienintelis kamuoliukas guminis - tai darbo ir karjeros kamuoliukas. Jeigu jį išmesime, jis atšoks nuo žemės ir bus lygiai toks pat, kaip buvo. Jei prarasite darbą, sužlugdysite karjerą, visada galėsite pradėti iš naujo, tarsi nieko nebuvę."

"Aš visada laukdavau tos didžiosios laimės, kurios dažniausiai niekas nesulaukia. <...> "Laimės ieškojimas yra viena iš pagrindinių liūdnumo priežasčių (Eric Hoffer)". Maniau, laimės ateis tada, kai įveiksiu vieną ar kitą kliūtį, grąžinsiu kreditą, persikelsiu į kitą butą, sūnus pradės lankyti mokyklą, nuvažiuosime atostogų į Italiją. Dabar jau žinau: jei lauksi laimės, laikysi jai plačiai atvėręs duris, bet tik stebėsi ir nieko nedarysi, greičiausiai pro tas duris įžengs liūdesys."

***

Erika Umbrasaitė "Vienos krūties istorija". 34-erių moters, susirgusios itin agresyvia krūties vėžio forma, dienoraštis. Ir vėl aš skaitau knygą apie su vėžiu besigalinėjančius žmones. Ir vėl pasineriu į tą fizinio ir dvasinio skausmo persmelktą pasaulį. Gal turiu mazochisitinių polinkių? :) O kartais nusmelkia aštri kaip ietis mintis - lyg kažkam ruoščiausi... Šalin šalin, jūs mintys paklydėlės!!!

Apie knygą: lengva skaityti, pagavi, optimistiška, kartais graudi, kupina sveiko jumoro, kartais gal kiek pajuodusio :) Perskaičiau akimirksniu, per parą. Įmanoma ir greičiau, jei nemiegoti. Privaloma perskaityti VISIEM, vyram, moterim, sveikiem ir sergantiem, jauniem ir jau šiek tiek pagyvenusiem. Perskaičius - pagalvoti, gal ką pakeisti savo gyvenimo tėkmėj. Ir pasidėti knygą netoliese, kad vos tik užplūdus pilkajai gyvenimo nesėkmių bangai, galėtumei griebti ją ir pasikrauti optimizmo eiti pirmyn.