Mano nuosavas tyrimas. Antroji - neplanuota - ataskaita.

Taigis, tataigis, tęsiu savo nuosavą tyrimą darbo paieškų labirintuose. Kaip ir žadėjau, kita ataskaita bus po dviejų savaičių (jos dar nepraėjo) arba po pirmo reikšmingo įvykio, - o jis štai ėmė ir įvyko! (Gal tik tiek ir tereikėjo, pasisakyti garsiai arba viešai ? :)). Pirmadienį buvau pakviesta ir vakar dalyvavau pokalbyje dėl darbo. Ir turiu pripažinti, jog pasikvietė ne tik mano vienos Lietuvoje labai geidžiama įmonė, ir siųsdama jiems savo gyvenimo aprašymą tikrai abejojau savo absoliučiu tinkamumu skelbiamoms pareigoms. Teisybę pasakius, tai meditavau prie to skelbimo kokias dvi dienas, vis svarsčiau, ar siųsti, ar tinku, ar nešoku aukščiau bambos... Bet susiėmiau, įjungiau savo avantiūriškumą ir išsiunčiau. Ir sulaukiau skambučio !!!! Pakėlė man nuotaiką kokia savaitei į priekį (net jeigu ir nepakvies į antrą pokalbį :)).

Pokalbio priešistorė nebuvo labai sklandi - laukiau personalo direktorės gerą pusvalandį!!!! (žiauriai vartau akis ir dūsauju "kaip taip galima?!!"). Bet - kenčiantiems dangus, o kantriesiems ir laukiantiems - besiveriančios durys :) Sulaukiau, pasikalbėjom, abi atvirai išdėstėm savo matymus ir supratimus apie mano tinkamumą anonsuotai pareigybei, ir nusprendėm, kad labai tikčiau kitai pareigybei :) Ji taip ir pasakė: "Matyčiau jus ne šioje, bet kitoje šio centro pareigybėje -.......". Na, aš viliuosi (o kas gi belieka? :)). Tad dabar belieka laukti jų sprendimo ir kito kvietimo pasikalbėti, kurio labai labai tikiuosi sulaukti. Juk pakankamai kantriai laukiantiems turėtų atsiverti reikiamos durys...nors aš ir per langą sutikčiau įsiropšti ;D

Pilvukai :)

Neseniai Vilius išsiaiškino, kad dideliame moterų pilve negyvena jokie kamuoliai, o iš jo išlenda maži vaikučiai. Ir ši tema vis sugrįžta įvairiais pavidalais :)

Vilius: Mama, o kai tu buvai maža, išlindai iš pilvo?

Aš: Taip.

V.: O iš kieno pilvo tu išlindai?

Aš: Iš savo mamos.

V.: Iš tetės?

Aš: Ne, iš savo mamos.

V.: Iš mano Ingos (mano sesuo ir jo teta)?

Aš: Nea. Iš savo mamos, tavo močiutės.

V.: O aš iš tavo pilvo išlindau?

Aš: Taip.

V.: O Lukas? Iš močiutės pilvo?

Aš: Ne, iš Ingos, ji Luko mama.

Vilius galvoja....

V.: O kas išlindo iš senelio pilvo?

Aš: Niekas. Tik iš mamų pilvukų išlenda vaikučiai.

Mano nuosavas tyrimas. Pirmoji tarpinė ataskaita.

Jau rašiau anksčiau, kad ieškau darbo. Kadangi sekasi ne taip jau ir gerai šitame fronte, jaučiu, kaip pradedu panikuoti. Vis labiau nerimauju, kad per tuos metus "namuose" tapau neįdomi, niekam nereikalinga kaip darbuotoja ir visaip kitaip ne tokia...... Tai sumąsčiau iš šitos situacijos pasidaryti pramogą :) Na, tokį lengvą lauko tyrimėlį atlikti - per kiek laiko įmanoma jaunai mamai susirasti darbą šiuo ekonominiu laikotarpiu Lietuvoje.

Taigi, startinės sąlygos:

- jauna mama (na, juk vis dar jauna, man 33 :))

- sūnui - beveik 3 (jei tiksliau - 3 bus lapkritį)

- išsilavinimas - aukštasis, magistro laipsnis

- darbinė patirtis - 7 metai

- profesinė sritis - personalo vadyba, mokymai (pačia plačiausia prasme, nes esu kūrusi mokymo programas ir vedusi mokymus labai įvairioms auditorijoms: nuo jaunų užsienio savanorių iki įmonės vadybininkų), esu dirbusi ir su ES remiamais mokymų ar mainų projektais

- darbinės patirties pauzė - 2 metai, trečiuosius vaiko priežiūros "atostogų" metus dirbau savarankiškai (ir oficialiai!) iš namų įvairius projektinius darbus (nors tai, panašu, nelabai kam įdomu...)

P.S. Mano dabartinė darbovietė, kurioje "kabu" vaiko priežiūros "atostogose" gerokai susimažinusi, ir nors darbų turi, nelabai aš noriu pas juos grįžti... Sakysit, labai jau aš išranki? Gal ir taip. Bet dirbti tai, kas man visai neįdomu, irgi nenoriu.

Paieškų objektas:

pageidautina nuolatinis (nors svarstyčiau ir terminuotą ar projektinį variantą) darbas personalo valdymo, mokymų organizavimo ir koordinavimo, projektų valdymo srityje. Darbo pobūdis gali būti gan įvairus, labiau priklauso nuo įmonės/organizacijos.

Traukia tarptautinės įmonės, nes jose kiek daugiau tvarkos, apibrėžtumo ir tęstinumo (lietuviško kapitalo įmonėje teko dirbti visus 4 metus, nors jausmas buvo, kad atidirbau visus 10 :D ). LT kapitalo įmonės - puiki darbinė ir gyvenimo mokykla, bet dar kartą grįžti į ją netraukia. Nors... jei kas kviestų, būtinai apsvarstyčiau pasiūlymą ir galimybes. Kaip sakoma - nespjauk, nes dar kokį būsimą viršininką apspjausi :)

Tyrimo pradžia: 2010m. liepos 7d. Tą dieną išsiunčiau savo pirmąjį CV dėl nuolatinio darbo. Na, buvo dar vienas bandymas gegužę, net interviu buvau pakviesta, bet to nelaikyčiau labai rimtu pareiškimu, nes ir pati dar nebuvau apsisprendusi išeiti į rimtus darbus.

Priemonės:

- interneto portalai, kuriuose skelbiamos laisvos pozicijos. Man patraukliausi - cv.lt ir cvonline.lt Kartais aplankau cvmarket.lt , bet nelabai ką įdomaus ten randu.

- Lietuvos ryto dienraščio šeštadienio numeris. Keletą kartų pirkau, kartą skelbimus peržvelgiau stovėdama parduotuvėj (na, gaila man tų 4 lt tik už skelbimų paskaitymą :)). Reikėtų nueiti į biblioteką ir paskaityti ramiai atsisėdus :)

- draugų informavimas: prie progos vis paminiu jiems, kad ieškau darbo, kad turėtų galvoje, jei kas užsimins. (Va, ir dabar jums miniu apie tai ;))

- mane dominančių įmonių interneto svetainių karjeros skilties peržiūra, kartais tik ten būna skelbimai apie laisvas pozicijas. Jei yra galimybė - savo duomenų nusiuntimas.

Statistika:

- praėjo 3 mėnesiai: nuo liepos 7d. iki spalio 8d.

- CV ir motyvacinis laiškas išsiųsti 18 kartų (17 - pagal skelbimus, 1 - tiesiai įmonei pasinaudojant jos interneto svetainėje esančia CV forma).

- aplikuota į personalo valdymo poziciją - 14 kartų, į kitas pozicijas - 4 kartai.

- gauta atgalinio ryšio - 2 laiškai, ir tie patys tik patvirtinantys, kad gavo mano CV :(

- sulaukta skambučių su pakvietimu į interviu - 0! Vienas didelis ir labai apvalus NULIS!

Papildomos įgyvendintos priemonės:

- pakeista informacija ir jos išdėstymas gyvenimo aprašyme - 1 kartą. Gal geriau - 2 :) Nes CV turiu tai du: vienas lietuviškai, kitas angliškai.

- motyvacinio laiško turinys keičiamas kaskart siunčiant naują laišką, priklausomai nuo įmonės ir ieškomo darbuotojo pozicijos.

- išsiųstas CV į konsultacinę įmonę, kuri atlieka atrankas, joje dirba mano pažįstama.

Vilities prarasti neleidžia:

- faktas, jog dalis atrankos konkursų dar nesibaigę, t.y. dar nesibaigęs terminas siųsti CV.

- ruduo - aktyvus laikotarpis ieškant naujų darbuotojų ar vykdant kokius personalo "perstumdymo" darbus, tad tikiuosi ir daugiau įdomių skelbimų.

Tolesni veiksmai:

- toliau sekti darbo skelbimus

- dar kartą perrašyti CV, šį kartą gal visai radikaliai pakeisti, svarstau - gal atsisakyti Europass CV formos, nors ji man ir labai patinka, bet gal nepatinka tiems, kurie ją gauna?.....

- kad nenuvažiuotų stogas - užsiimti savanoriška veikla :) O jos turiu! Net dviejose organizacijose ;)

Kita tarpinė tyrimo ataskaita: po 2 savaičių, arba po pirmo reikšmingo įvykio :)

p.s. O čia jei ir jūs ieškote darbo, keletas patarimų, beje, visai gerų.

Knyga apie derybas su Dievu ir ... vėžiu

Prieš.

"Būk atsargi su norais, jie linkę pildytis", - mane vis gąsdindavo racionalioji draugė A. <...> Bijojau sulaukti 50-ies ir suvokti, kad nugyvenau tuščią gyvenimą. Todėl visiems kartojau: noriu mirti jauna ir graži... Mano nerami siela, įkalinta miesčioniškų pareigų ir pramogų narvelyje, tyliai kentėjo. Aš nenorėjau jos girdėti. Mano kūnas ir Dievas išgirdo jos raudą... Jis nutarė mane gelbėti...

"Ačiū, Dieve, bet gyvenimo vertybėms permąstyti būtų pakakę ir lengvos avarijos, pavogto automobilio, sudegusios sodybos ar lengvo kojos lūžio, blogiausiu atveju žlugusios karjeros ir lengvo bankroto", - bandžiau ginčytis su Aukščiausiuoju.

Bet jūs turbūt žinote, kad Dievo dovanos yra nekeičiamos, nesvarstomos ir privalo būti priimtos."

Tuomet, kai.

"Galbūt tu, gerbiamas vėžy, gali graužti mano kūną, kol aš tavęs nepričiupau, bet tu tikrai nesugrauši mano sielos." <...>

"Taip, tiesa, aš nepasirinkau ligos, ji mane pasirinko, bet turbūt neatsitiktinai. Ne todėl, kad buvau bloga ar netinkamai gyvenau, o todėl, kad turiu sustoti ir pagaliau atsakyti į gyvenimo klausimus, ko iki šiol sėkmingai išvengiau." <...>

"Labiausiai vargina ne pati liga ar chemijos sukelti nemalonūs pojūčiai, o tas nuolatinis gydytojų kabinetų lankymas - jaučiuosi kaip etatinė darbuotoja. Vaikštai ilgais koridoriais, lauki kraujo tyrimų atsakymo, sėdėdama pritemdytuose koridoriuose esi priversta klausytis kalbų apie mirtį, kančias, laidotuves, gyvenimo neteisybę - tai išsekina labiausiai." <...>

"Gyvenimas tęsiasi, nors šiandien man atrodo, kad jis eina pro šalį. Valentinos dienos proga gaunu raudonus apatinius ir raudoną prabangų šalikėlį, tik, gaila, neturiu jėgų jų išbandyti - ką tik gavau savo penktąją, simboliškai - raudoną, chemiją. Meilės dieną praleidžiu apsikabinusi klozetą ir prisiekinėdama jam ištikimybę. Gal man čia ir nakvoti?"

Pamokos.

"Gyvenime mes žongliruojame penkiais kamuoliukais. Keturi iš jų - šeima, meilė, draugystė ir sveikata - stikliniai, nukritę ant žemės jie sudūžta arba bent jau įskyla ir niekada nebūna tobuli. Todėl jie yra vertingiausi ir turime juos branginti kiekvieną akimirką. Vienintelis kamuoliukas guminis - tai darbo ir karjeros kamuoliukas. Jeigu jį išmesime, jis atšoks nuo žemės ir bus lygiai toks pat, kaip buvo. Jei prarasite darbą, sužlugdysite karjerą, visada galėsite pradėti iš naujo, tarsi nieko nebuvę."

"Aš visada laukdavau tos didžiosios laimės, kurios dažniausiai niekas nesulaukia. <...> "Laimės ieškojimas yra viena iš pagrindinių liūdnumo priežasčių (Eric Hoffer)". Maniau, laimės ateis tada, kai įveiksiu vieną ar kitą kliūtį, grąžinsiu kreditą, persikelsiu į kitą butą, sūnus pradės lankyti mokyklą, nuvažiuosime atostogų į Italiją. Dabar jau žinau: jei lauksi laimės, laikysi jai plačiai atvėręs duris, bet tik stebėsi ir nieko nedarysi, greičiausiai pro tas duris įžengs liūdesys."

***

Erika Umbrasaitė "Vienos krūties istorija". 34-erių moters, susirgusios itin agresyvia krūties vėžio forma, dienoraštis. Ir vėl aš skaitau knygą apie su vėžiu besigalinėjančius žmones. Ir vėl pasineriu į tą fizinio ir dvasinio skausmo persmelktą pasaulį. Gal turiu mazochisitinių polinkių? :) O kartais nusmelkia aštri kaip ietis mintis - lyg kažkam ruoščiausi... Šalin šalin, jūs mintys paklydėlės!!!

Apie knygą: lengva skaityti, pagavi, optimistiška, kartais graudi, kupina sveiko jumoro, kartais gal kiek pajuodusio :) Perskaičiau akimirksniu, per parą. Įmanoma ir greičiau, jei nemiegoti. Privaloma perskaityti VISIEM, vyram, moterim, sveikiem ir sergantiem, jauniem ir jau šiek tiek pagyvenusiem. Perskaičius - pagalvoti, gal ką pakeisti savo gyvenimo tėkmėj. Ir pasidėti knygą netoliese, kad vos tik užplūdus pilkajai gyvenimo nesėkmių bangai, galėtumei griebti ją ir pasikrauti optimizmo eiti pirmyn.

697 psl. tikro gyvenimo

Įveikiau. Pagaliau :) 697 puslapiai. Knyga tikrai kaip plyta, iš tokių gali neblogą sieną sumūryti, o aš ją net buvau įsimetusi į rankinę paskaityti, kai/jei teks laukti :)

Edna O'Brien ir jos "Kaimo mergaičių trilogija ir epilogas". Knyga apie tikrą gyvenimą, apie ne patį gražiausią ir patį lengviausią gyvenimą. Sakyčiau gal labiau suprantama ir priimtina moterims. Labiausiai man patiko tai, kad dviejų pagrindinių herojų paveikslai labai tikroviški: sudėtingi, nevienalyčiai, jos neįkūnija nei labiau neigiamo charakterio, nei labiau teigiamo. Jos tiesiog tokios, kokie yra žmonės: įvairialypiai, skirtingi, priklausomai nuo šalia esančių, nuo gyvenimo aplinkybių ir patyrimų, turintys savo silpnybių, ir negalintys jų išguiti, net jei jos ir labai juodina ir griauna jų gyvenimus.

Kas nepatiko? Gal kad kartkartėmis būdavo sunku tęsti skaitymą, nes lyg ir nieko nevykdavo (bet iš tiesų - juk ir gyvenime ne visada kažkas tokio vyksta :)). Trečioje knygos dalyje šiek tiek trikdė besikeičiantis pasakotojo asmuo - tai trečiasis asmuo, tai viena iš herojų, nors pirmąsias dvi dalis pasakojo kita draugė. Yra knygų, kurios paremtos tokia pasakojimo struktūra (pvz. Jodie Picoult "Mano sesers globėjas"), tačiau tokia būna visa knyga, tai suteikia jai savitumo, o ir pasakojimui suteikia spalvų ir atspalvių. O šioje knygoje man šis požymis atrodė kiek pritemptas...

Knygoje daug airiško kasdieninio gyvenimo aprašymų, ir jie tikrai gerai atskleidžia žmonių mąstymo ribotumą, stereotipus ir bandymus į juos įtilpti.

Kadangi knyga aprašo herojų gyvenimą nuo mergaitiško amžiaus iki brandžių moterų, jų visus išgyvenimus pereinant įvairius gyvenimo etapus, tai tikrai galima skaityti porcijom, kaip kad serialus žiūrime serijom. Ir puikiai tiks tiems (toms ?), kurie nori pasinerti į tikrovišką ir įvairialypį gyvenimą, sekti dviejų mergaičių, merginų, moterų vidinio ir išorinio gyvenimo kelius, vingius ir tiesiąsias.

Man visada patiko testai...

Man visada patiko testai. Dar tada, kai mokiausi mokykloje ir ypatingai nesvajojau studijuoti psichologijos. Anksčiau net būdavo tokios knygelės, kuriose surinkta įvairiausių testų. Patikdavo man juos atlikinėti :) Vėliau supratau, kad testai turi būti rimti, pagrįsti, patikrinti, jei nori ką nors tikresnio apie save iš jų sužinoti. O jeigu ir labai rimtų testų imtis, tai net pats vienas negali jų nei tinkamai atlikti, nei tinkamai interpretuoti rezultatų. Tokie yra projekciniai testai, kuriuos psichologai patys specialiai mokosi pateikti ir interpretuoti. Darbinėje aplinkoje irgi neapsiėjau be testų. Yra toks labai populiarus atrankų metu atlikti CPI (California Personality Inventory) asmenybės klausimynas. Jį esu atlikusi gal kokius 6 ar 7 kartus :) Ir kaskart gaudavau kiek skirtingą rezultatą. Bet tai natūralu, juk gyvenimo aplinkybės keičiasi, žmogus įgyja naujų įgūdžių, patirties. Na, bet bendrosios tendencijos vis tiek lieka tos pačios. Beje, esu parašiusi ne vieną dešimtį charakteristikų pagal šio klausimyno rezultatus, tad jis pažįstamas kuo puikiausiai, ir tikriausiai jau nebereikėtų jo atlikinėti pačiai, nes per daug gerai žinau klausimus, net jei jų ir visi 462!!! :)

Testų manija man pasireiškia bangomis. Tokia gana didelė ir stipri buvo, kaip baiginėjau mokyklą :) Na, natūralu. Paskui dar kažkada buvo, gal kai ruošiausi keisti savo savanorišką gyvenimo būdą į geriau apmokamą (arba TIESIOG - apmokamą :)). Ir štai dabar pastebiu, kad kažkaip natūraliai, nespecialiai vis atsirandu testų interneto svetainėse. Giliai kasti nereikia - juk ir vėl dairausi darbo, arba darbinės veiklos, arba veiklos, už kurią mokėtų pinigus, arba papildomų prasmingų veiklų savo gyvenime :) (Hmm, kodėl taip sunku pavadinti? Ir kodėl man taip svarbu pavadinti TIKSLIAI? :) Profesinė liga?...). Yra toks MBTI testas - Myers-Briggs Type Indicator. Tai psichometrinis instrumentas, skirtas žmonių psichologinėms nuostatoms, susijusioms su jų pasaulio suvokimu bei sprendimų priėmimu, nustatyti. Šios nuostatos buvo išskirtos iš psichologijos klasiko Karlo Gustavo Jungo tipologinių teorijų, pateiktų jo 1921 metų knygoje “Psichologiniai tipai”. Pati instrumentą sukūrė dvi moterys - motina ir dukra, Katerina Cook Briggs ir Izabelė Briggs Myers. Nors kritikuotas šitas testas, man patinka, jog asmenybės tipų yra 16 (o ne kokie 4) ir pagrindinės savybės aprašo įvairias žmogaus charakteristikas: iš ko ir kaip žmonės gauna energiją (veiksmo ar minties, t.y. ekstraversija ir intraversija); kaip žmonės suvokia ir interpretuoja informaciją (per jutimus ar per intuiciją); kaip žmonės priima sprendimus (mąstydami ar išjausdami) ir ketvirtoji savybė - kaip žmonės reaguoja į išorinį pasaulį (apibrėžtumas ir neapibrėžtumas). Įvairios savybių pasireiškimo kombinacijos sudaro skirtingus asmenybės tipus. Taigi, atlikau ir aš šį testą ir buvau nustebinta gauto rezultato!!! INFJ tipas - rečiausiai pasitaikantis asmenybės tipas!!! Tik apie 1 proc. gyventojų yra šio asmenybės tipo. Jei iššifruoti raides, tai esu Intravertė, pasikliaunanti Intuicija ir sprendimus priimanti jausmų pagrindu ir juos parodanti išoriniam pasauliui (J-apibrėžtumas). Skaičiau skaičiau tą aprašymą apie mane ir buvo keista - nes labai daug tiesos jame. Ir dar - anksčiau niekada nemaniau, kad esu kažkuo kitokia, išskirtinė. Na, teisingiau būtų pasakyti, kad nelabai leidau sau manyti, kad tokia esu, nes vis tik pasitaikydavo akimirkų, kai pajausdavau, jog kažkaip kitaip viską matau ir suvokiu, arba kažkaip kitaip, skirtingai žmonės į mane reaguoja :) Na, jei tikėti testo rezultatais, tai visai nenuostabu, nes tikriausiai kartais atrodau kaip iškasena arba ateivė :))))))) Nors pati sau tooooookia normali....

O vakar iki išnaktų prasėdėjau beskaitinėdama apie savo kūno tipą pagal Ajurvedą. Prie mano domėjimosi Ajurveda prisidėjo nemažai faktorių, bet paskutinis ryškiausias - mano draugės M. mergvakaris indiškai Shanti SPA centre :) Kai apsirengi indiškais drabužiais, klausai indiškos muzikos, geri imbierinius kokteilius bei aitrią arbatą su pienu, ir valgai vegetarišką nuostabaus skonio tortą, papuoši rankas indiškais chna piešiniais ir kaktą bindžiu, ir visa tai patinka :)), tai nenuostabu, kad dar daugiau pasidomi ta sritimi. Pasitikrinau, koks tas mano vyraujantis prigimtinis konstitucijos tipas - pasirodo vyrauja kapha doša. O dar galima pasidaryti papildomą šiuo gyvenimo momentu vyraujančios došos testą ir esant reikalui - koreguoti jos kiekį (dieta ir režimu). Daugiau čia ir čia ir dar čia .

Tokie tad mano klaidžiojimai savęs pažinimo kely ;) Gal ir jums bus įdomu užklysti.

Viena pusiau dirbančios mamos diena ARBA Kaip sukasi voverė rate

Savaitės pradžia. Pirmadienis. "Priduodu" vaiką į darželį, o pati lekiu "tvarkyti reikalų". Dienos darbų sąrašas netrumpas, tad lekiu į Ligonių kasas - "prisiduoti" kaip mažametį auginanti pilietė ir dar dirbanti su individualios veiklos pažymėjimu, kad nereikėtų kas mėnesį mokėti tų privalomų 72 lt. Ir ką - pasirodo neužtenka tik mano vairuotojo pažymėjimo! Reikia ir paso. Mat jų duomenų bazė dar ne tokia pažengusi, kad surastų žmogų pagal asmens kodą.... Rrrr, be komentarų (nors aš aišku irgi optimistė! :)) Sėdu į mašiną ir galvoju kurį dienos darbą daryti toliau. Tada suvokiu, kad jeigu dabar šitą reikaliuką paliksiu neužbaigtą, tai jis tęsis man kaip kokia uodega ilgai ilgai. Tad minu greičio pedalą ir lekiu namo - pasiimti paso :) Grįžusi atgal į LK užtrunku tik kokią 1 minutę!!! Bet jau galiu tęsti toliau darbų sąrašu. O jame buvo ne tik darbiniai darbai, buvo ir tokie asmeniniai darbai :) , kaip pvz. - nupirkti draugei dovaną mergvakariui, užsakyti tai pačiai draugei dovaną vestuvėms, pasidairyti kokių naujų rudeninių batų sau... Trumpai tariant, kadangi praeitas dvi savaites intensyviai dirbau ir važinėjau po Lietuvos miestus, tai naują savaitę pradėjau totaliu atsipalaidavimu nuo darbinių darbų!!! (ne į gerą , ne į gerą...). Ir ... pamečiau galvą! Besidairydama parduotuvėse sulaukiau skambučio ir supratau, kad pamiršau atlikti svarbų darbą (darbinį)! Oooooi, kaip nesmagu (LABAI nemėgstu pamiršti savo darbinius įsipareigojimus). Užlindusi gatvėje už kampo, kur mažiau triukšmo, puolu skambinti į Šilutės rajono savivaldybę tvarkyti tą svarbų reikalą, ir mano telefonas kaip tik tuo metu nusprendžia pranešti, kad jo baterija išseko... Bet reikalai spėja pajudėti. Aš lekiu užsakinėti vestuvinę dovaną savo draugei (labai simbolinę - austinę juostą su jos ir jo vardais), o mane lydi "verkiantis" telefonas, - išjungti negaliu, nes laukiu skambučio :) Rytas, prasidėjęs kaip beprotiškas tik valandėlei mane buvo palikęs ramybėje, o dabar ir vėl įtraukė į tą chaotišką skubėjimą... Vargais negalais išsirenku gražiausią juostą, sulaukiu neigiamo atsakymo mano tvarkomu reikalu, ir lekiu namo - kad pakraučiau telefoną bei išgaučiau teigiamą atsakymą ir taip pabaigčiau tuos darbinius reikalus su Šilute :) Jaučiuosi kaip voverė rate - ne laiku iššokusi pailsėti ir greitai ir be skrupulų sugrąžinta į jį atgal :) Namuose aptinku ramybės giją ir be streso sutvarkau visus likusius darbus. Tada bėgu pasiimti Viliuko iš darželio, ir tada jau greitai ruošiuosi Knygių vakarui naujai įsteigtame Prieraišios tėvystės centre. Vilius vis paprašo, kad pasiimčiau jį į savo darbą, tai ir pranešu, kad šį vakarą jis eis su manimi į mano "darbą". Nors Knygių vakarai tikrai nėra mano darbas, o tik planuojama savanoriška veikla, bet vaikui daug maloniau žinoti, kad kartais jis gali eiti su mama į darbą :) Pirmajame bandomajame Knygių vakare užsibūname, nors esame tik trys mamos ir du vaikučiai :) Namo grįžtame su tamsa. Ilga voverės diena, bet smagi ir vaisinga, jaučiuosi gavusi gardų riešutėlį :)

Svarstymai

Jau geras mėnuo gyvenu svarstymuose ir paieškose. Paprasta kaip du kart du - ieškau darbo. Tiesiog nusprendžiau, kad reikėtų susirasti nuolatinį darbą. Aišku, su visais iš to sekančiais privalumais ir trūkumais. Kasdien peržiūriu darbo skelbimus, atidžiai skaitau pateikiamus darbo aprašymus ir reikalavimus kandidatams. Iš tiesų, renkuosi, nesiunčiu visur ar bet kur, kur tik galėčiau dirbti. Suprantu, kad dirbti galėčiau bet ką, bet tuo pačiu iš karto kyla klausimas (bent jau man) - kiek ilgai tą bet ką dirbčiau? Kaip greitai pajausčiau, kad užsibūnu vienoj vietoj ir imu smirdėti, kaip stovintis vanduo? Todėl norisi susirasti tokį darbą, kuriame ne tik užsidirbtum duonai ir sviestui, bet ir augtum kaip žmogus. Tataigis.... Kadangi renkuosi ne tik aš, o ir įmonės, tai kol kas nei su viena mano keliai dar nesusidūrė.

Ir taip belaukdama atsako į mano siunčiamus cv, natūraliai grįžau prie tokių dažnų pastaraisias metais apmąstymų - ar tas nuolatinis darbas "nuo-8-iki-5" tikrai yra tai, ko noriu?.. Na, retorinis tas klausimas man, kiek ilgai besvarstytum (ir kuo ilgiau, tuo sunkiau su atsakymu!).

Ir tuomet imu svarstyti alternatyvas: kažkas pasiūlė variantą dirbti iš namų (tą patį, ką kartkartėm dirbdavau pastaruosius metus) - štai ir priemonė pripildyti tą nuolat tuštėjančią sąskaitą; kažkas kitas pasiūlė prisijungti prie mielos ir priimtinos veiklos visuomeniniais pagrindais - nuostabus būdas išeiti į žmones, prisijungti prie bendruomenės ir užsiimti itin miela veikla; o tada dar su kokiu trečiu kažkuo jau anksčiau esu aptarusi galimybę prisijungti prie prasmingos veiklos, kuri pradžioje gal būtų neatlygintina (arba menkai), o vėliau gal ir išsisiūbuotų į rimtesnę veiklą/ darbą - šitai tikriausiai galėtų būti tas pats ambicingiausias būdas profesinei ir asmeninei savirealizacijai!

Ir susisuko galva, ir pamečiau minties giją, ir vis dažniau užsimirštu ir pradingstu apmąstymuose... Koks tas mano kelias? Kuris TAS teisingas? Vienas patogus, įprastas, pažįstamas (ir sau, ir kietiems), nuspėjamas, juo eidamas lengvai sulauksi pagalbos ir patarimo (tiesą sakant, net ir neprašydamas :)), tai gal juo eiti? O kitas? O kitas yra tas alternatyvus, kitoks, neaiškus, neišbandytas, nepažįstamas (nei tau, nei daugeliui), sudėliotas iš dalelių kaip dėlionė, kuri, tikiesi, galiausiai turėtų sukurti visumą ir patenkinti visus poreikius. Vienas kelias tiesiogiai susijęs su turima profesine patirtimi, tad ir toliau ją vystyčiau (nors kartais pagalvoju, ar kas nors dar ten likę iš tų profesinių gebėjimų po 3 metų pertraukos...), o pasirinkusi kitą kelią, vienu darbu užsidirbčiau pinigus, o kitu (neapmokamu) tenkinčiau savo profesines ir asmenines ambicijas. Tas alternatyvusis pareikalaus daugiau pastangų, daugiau energijos, daugiau kūrybiškumo, vadinasi - mažiau ramybės, mažiau saugumo. Bet daugiau ambicijų, daugiau laisvės ir improvizacijos. Ramybė vs. iššūkis, o gal man tik taip atrodo iš dabartinio savo gyvenimo taško? Aišku viena - niekas kitas už mane nenuspręs ir nepasirinks.

Ar visiems taip sunku prieš žengiant pirmą žingsnį į "nežinau"? :)

Šmaikštuolis pleputis

Sėdėjau su Vilium kambary, paskui atsistojau ir išėjau į virtuvę. Girdžiu jis kažką pukšėdamas daro, pažiūriu iš virtuvės - o jis iki liemens palindęs po sofa kažko ieško.

- Viliau, ko tu ten ieškai?

Jis išlenda, atsisuka į mane, kelias akimirkas pažiūri ir sako:

- Tavęs !

Ir šypsosi :)

***

Kartą, kai Vilius nesitvarkė savo žaislų, jam papasakojau, kad naktį gali ateiti pelytė ir išsinešti jo ant grindų paliktus žaislus. Tai vis prisibijodamas, kad ta pelytė nenugvelbtų jo mašinyčių, vakare susitvarko. Vieną vakarą Vilius jau guli lovoj, šviesą jau išjungėm, sėdžiu šalia. Jis ir klausia:

- O pelytė nepaims mano mašinos?

- Nepaims. Tu šiandien viską gražiai susitvarkei. Paima tik tada, kai palieki žaislą numestą ant grindų.

- O ką ji daro su tuo žaislu?

- Na, gal žaidžia pati, arba atiduoda vaikam, kurie neturi daug žaisliukų.

- Kodėl?

- Yra vaikučių, kurių tėveliai neturi daug pinigėlių, ir negali nupirkti daug įvairių žaislų, todėl pelytė atiduos jiems.

Kelias akimirkas tyla (virškina informaciją :)), o tada:

- Tai jiems reikia į banką!

- !!!!!!!????? (vos nenuvirtau nuo lovos :))

Paksui išsiaiškinau, kad darželyje jie žaidė parduotuvę (mokėsi pirkti ir parduoti daržoves iri duonos gaminius :)) ir turėjo banką, iš kurio imdavo pinigėlių!

***

Vilius nemėgsta pasakoti, kaip jam sekėsi darželyje, jei klausiu iš karto po darželio. Ir šiaip nelabai pasakoja, jei aš klausiu. Bet štai vakare, kai pasakos perskaitytos ir šviesos jau išjungtos, ir aš pasėdžiu, kol jis užmigs, jam užeina noras pasidalinti, tuomet sako:

- Mama, aš noriu papasakoti savo nuotykius.

Tada jau atsidaro :) O aš kantriai klausau ir labai džiaugiuosi, kad dalinasi, net jei ir ne viską suprantu iš jo minčių eigos :)

Šešiese kemperiu į Krknošo kalnus, ARBA kelionė, po kurios buvom pavargę, bet pilni pilni

Pažadus reikia tesėti. Be to, kuo ilgiau tempi gumą, tuo labiau ji išsitampo, ir tada tiesiog tempi toliau.

Tie du sakiniai apie mane ir mano pažadą aprašyti mūsų šeimynos kelionę į Čekijos kalnus. Niekaip neprieina, ne, ne rankos, jos tai mielai pabarškentų klaviatūra, bet mintys - štai, jos tai niekaip nenuplaukia prie tos kelionės :) Bet - pažadus reikia tesėti. O ir blogą apleidau pastaruoju metu. Jaučiu, kad reikėjo atostogų nuo rašymo, ir dar jaučiu, kad atostogos baigėsi :)

Tad - kelionė šešiese kemperiu į Krkonošo kalnus ir atgal.

Penktadienis. Paskutinė diena prieš kelionę.

Namuose lengvas chaosas. Visi kuo nors užsiėmę. Visi ką nors deda, neša, krauna, valo, riša, perka, veža ir vėl krauna. Kartais aplanko išgąstinga mintis, ar tilpsime visi: mes 6 ir VISI mūsų daiktai?

Bet paskui ją nuveji ir imi tikėti idėja fix, jog kemperis guminis... Vakare bandau kemperyje prisegti Viliaus auto-kėdutę, bet susiduriu su neįveikiamom kliūtim - ji tiesiog per didelė! Ji netelpa ant sėdynių prie stalo, arba jei įtalpinčiau, tai ant sėdynių priešais Vilių niekas netilptų... Prisimenu mažąją Viliaus kėdutę, kuri skirta nuo 0 iki 13 kg, ir stebuklingai vis dar likusi tėvų namuose. Užsimerkusi apsimetu, kad jis kiek kūdesnis nei yra iš tikrųjų ir paprašau visų angelų sargų (ar kas ten besaugotų mūsų gyvenimus iš aukščiau), kad atidžiau pasaugotų mūsų kelionę.

Miegoti einame kas kada, bet susitarimas aiškus: keliamės 6val.

Šeštadienis. Pirma kelionės diena.

Keliamės 6val., beveik visi :) Kemperis užpildytas iš vakaro, belieka tik sunešti paskutinius kasdieninius daiktelius ir pačius save. Pajudam. Praėjo tik mėnuo, bet nepamenu, kurią valandą pajudėjom. Tikriausiai apie 9-10 :)

Tikslas: Varšuva. Stojame ilsėtis kas 2-3val. Tad nelabai pavargstam. Vilius sėdi savo kėdutėje. Aš šalia. Priešais mama ir tėtis. Vairą sukioja sesuo, o su navigacijos sistema bendrauja ir kelią rodo sūnėnas. Šie vaidmenys vėliau rotuos: vairą sukios tėtis, o šturmanaus sesuo.

Viliui parūpinta visa eilė užimtumo priemonių: dėlionės (kokios 6 skirtingos), nešiojamas DVD grotuvas (šitą pirkau specialiai šiai kelionei su tikimybe naudotis ir vėliau) ir nemaža krūvelė filmukų, mašinytės, kortos, pieštukai ir popierius, knygelės (kokios 5), čia tai, kuo galima užsiimti važiuojant, o dar didelis baltas maišas yra priglaudęs keletą laukui skirtų žaislų. Pradžia smagi. Važiuojasi smagiai, - Lietuvos keliai lygūs ir

platūs (tikrai tikrai :)). Dar Lietuvoj sustojam perkast ir pamiklint kojas. Vilius miklina intensyviausiai - bėgioja ratais aplink lauko kavinės stalus, o aš tyliai džiaugiuosi, kad nereikia jo raginti palakstyti, nes sėdėti nusimato dar daug. Tai dar kartosis daugybę kartų per šias dienas :)

Lietuvos-Lenkijos sieną kertam beveik nepastebėję. Man vis dar keista, nes dar puikiai pamenu visus patikrinimus ir ilgus laukimus.

Į Varšuvą atvažiuojam sėkmingai, tačiau pasiekti kempingą lengvai ir be kliūčių nepavyksta. Kelią pastoja ant elektros laidų pakibę eglės ir ežerais virtę gatvės. Suprasti reikia tiesiogiai :) Prieš dieną ar panašiai Lenkijoje buvo praūžusi audra, kurios nulaužtai bevirstančiai didžiulei eglei pakibus ant laidų, policijai teko užtverti kelią. Mums beieškant kito kelio privažiavom tiesiog gatvėje atsiradusį ežerą. Nors ir nemažas tas kemperis, bet važiuoti nedrįsom, nes pastumti vargu ar įstengtume, jei sustotume vidury balos. Gamtos jėgos įnešė sumaišties mūsų protuose, - ėmėm svarstyt ar neieškot kito kempingo, bet buvo jau beveik 8 vakaro, tai suradę dar vieną apvažiavimą, galiausiai prisikasėm, ir gavom paskutinę vietą kempinge!!! :)

Vilius tikriausiai džiaugėsi labiausiai iš visų atgauta laisve ir galimybe judėti. Pirma diena pavyko.

Sekmadienis. Antra kelionės diena.

Darbinė diena. Keliamės, valgom, tvarkomės ir kraunamės daiktus. Pajudam. Tikslas - kirsti Lenkijos-Čekijos sieną ir susirasti kempingą kalnuose. Lenkijos keliuose krato dar labiau nei iki Varšuvos. Vilius pietų miegelio miega galinėje lovoje, aš sėdžiu šalia ir saugau, jei kartais staigiai stabdytų. Kartais krato taip, kad net šokinėju sėdėdama ant lovos ir trankau galvą į antro aukšto lovos dugną. Bet Vilius miega, ir nešokinėja :)

Važiuojam pro Vroclavą. Iš tiesų tai labai gražus miestas. Esu jame kažkada praleidusi dvi savaites. Liko nuostabūs prisiminimai.

Kelionėje mums gelbsti filmukai. Bet - mieste geriau jų nežiūrėti, nes Viliui pasidaro bloga: ima prašytis pas mane, nurimsta ir nutyla, išbala, galiausiai pamėlynuoja lūpos, o paskui jos ir visai pabala.... Greit sustojam, išeinam į lauką, prašau jį giliai kvėpuoti, pakelti rankytes, įkvėpti, nuleisti. Sesuo atneša drėgną rankšluostį ir ima juo šluostyti Viliui veidą, krūtinę, šis ima pyktį, pradeda verkti, ir ... gražiai parausta skruostai :) Likusią kelionę važiuojant per miestą filmukų nežiūrėjom ir knygų neskaitėm. Šiaip dar gelbsti imbieras, kad ir cukrum apibarstytas (galima nusipirkti parduotuvėse), o Viliui kažkiek gelbėjo obuolių skonio čiupa-čiupsai :)

Įvažiavus į Čekiją greitai keičiasi kraštovaizdis, pamatom kalnus, pasikeičia keliai. Kempingą pasiekiam jau visai vakare, gal apie pusė 9. Vakaras gražus, bet labiau traukia prigulti ir užmerkti akis nei sėdėti ir plepėti :) Kėdes, stalą, keletą daiktų paliekam lauke, o paryčiais pradeda lyti, - kalnų oro mes nepažįstam, juk gimę užaugę lygumų lygumose...

Pirmadienis. Trečia kelionės diena.

Poilsis. Mūsų planas - aplankyti Adršpach uolų parką , bet kitą dieną, todėl šią dieną paskiriam ramiam tingiam poilsiui. Kažkas miega, kažkas įkritęs į knygą, kažkas apvaikšto visą kempingą (beje labai gražu :)), kažkas tvenkiny maitina karpius, kurių ten tūkstančiai (vaizdas nerealus, įmetęs gabalėlį duonos tas žuvis gali gaudyt tiesiog rankomis!!!), na, o po pietų seserys susikibę už rankų eina "terorizuoti" kempingo registratūros darbuotojos :) Nepasisekė moteriškei, nes mes turėjom nemažai klausimų, ir per daug gerai žinojom ko norim, o ji nelabai žinojo, kur rasti atsakymus :) (aš jai net pasakinėjau kokius žodžius įvesti Google paieškoj...)

Galiausiai neištempę pilnos dienos poilsio, susimetam daiktus ir pajudam ieškoti kempingo, kuris būtų labai arti Adršpach parko, nes jau žinom, kad ten geriausiai ateiti ryte, kai tik atsidaro kasos, nes žmonių ten grupėm, būriais, miniom ...

Važiuojam kaimeliais, miesteliais: kalnai, gražios gėlėm plūstančios sodybos, vienas kitas serpantinas (ooooo, baisoka, nors mano tėtis vairuoja ir puikiai, ir saugiai). Jau visai įvakarojus pasiekiam kempingą prie upės ir prie kelio, toks iiiiilgas ir man akiai - labai jaukus. Berods tą naktį nelijo :)

Antradienis. Ketvirta kelionės diena.

Kad ir kaip norėtum greitai ryte išjudėti toliau į kelią, ne visada taip lengvai pavyksta. Viena aplinkybė - mūsų visi 6, tai kol visi visus reikalus susitvarkom ... :) Kita aplinkybė, būdinga visiem keliaujantiem kemperiais, - kemperio aptarnavimas (tai panaudoto vandens išpylimas, WC sutvarkymas, geriamo vandens atsargų papildymas). Ir negali to padaryti pvz. vėlai vakare, kai "vaikai sumiega", nes jie miega tame kemperyje! :) Tad viską susitvarkius ir susikrovus dar reikia suplanuoti laiko ir rytiniam paties kemperio "tualetui" :) (čia lyrinis nukrypimas apie ūkinius reikalus :))

Geriamo vandens talpos papildymas mums kaskart būdavo smagi atrakcija, nes neturėjom ilgos "šlangos" (kaip lietuviškai?!!), tai tekdavo susinešti kibirėliais. Viliui tai LABAI patiko :) Kaip beje ir visi kiti kasdieniai darbai prie kemperio. Na, tokie, kaip staliuko kojų susukimas arba išsukimas, kėdžių iškrovimas ar pakrovimas į bagažinę, palapinės pastogės išskleidimas ir aukščio išlyginimas (pastarajam darbui Vilius, žinia, daugiau vadovaudavo nei pats atlikdavo :)).

Tą dieną mūsų planas buvo Adršpach uolų parkas. Nuostabaus grožio gamtos kūrinys! Tai didelis parkas tarp uolų. Yra ir mažas ežeriukas tarp kalnų, į kurį patekti reikia lipant siaurais laiptukais į kalną, o vėliau vėl leidžiantis, o paskui jau paplukdo didelė valtis po idealios tylos ir ramybės oazę, kurią trikdo tik mus plukdančio čeko pasakojimas (kurio nesupratom, tai vis norėjosi, kad jis patylėtų :)).

Parke yra du kriokliai, vienas labai mažas, kitas - kiek didesnis, bet įdomioji dalis yra ta, jog prie didžiojo krioklio reikėtų visiems susirinkusiems žmonėms garsiai sušukti "Krknošai, duok vandens!" ir po kelių sekundžių kriokliu atlėkdavo didžiulė banga vandens! Nerealus vaizdas! Maniau, tai įstabieji fizikos dėsniai veikia, bet vėliau - belaukiant didžiosios valties prie kalnų ežeriuko, man pasirodė, jog mažame namelyje kažkas paleidžia pliūpsnį vandens, išgirdęs garsų prašymą....

Antroji kelio dalis parke įspūdingesnė, tad tikrai verta kopti visais nesuskaičiuojamais laiptais. Einant su vaiku, reikia

pasirūpinti, kaip patogiai jį nešti. Aš turėjau nešynę, bet ji Viliui jau kiek mažoka, tai tik šiek tiek gelbėjo, kai teko nešti labai nuvargusį ir baisiai supykusį. Dažniausiai nešiau tiesiog ant klubo. Su vežimėliais įmanoma pasivaikščioti tik dalimi parko kelių, kadangi nemažai laiptų, tai patogiosios nešynės praverstų puikiai keliautojams su mažais vaikais. Nors nemačiau daug nešiojančių, vis tik daugiau buvo su vežimais.

Įspūdžiai iš parko nuostabūs, nors nuovargis irgi aštrokai juntamas :) Vilius krenta miegot savo labai jau vėlyvo pietų miego, o mes judam toliau kalnų keliais, iki kito kempingo. Šį kartą labai gero - net 4 žvaigždučių ir net su baseinu :) Čia praleidžiam dvi naktis, t.y. turim visą pilną dieną tiesiog poilsio.

Trečiadienis. Penkta kelionės diena.

Poilsis. Oras puikus, tad einam į baseiną. Vanduo šaltas! Bet Vilius vis tiek mirksta, tad ir aš mirkstu :) Kempinge pilna įvairiausių pramogų: lauko ir stalo tenisas, tinklinis, mini golfas, vaikų žaidimų aikštelės, gyva muzika kavinėje, žaidimų automatai... O kur dar įvairiataučiai kaimynai su savitais laisvalaikio leidimo būdais! Gali tiesiog stebėti kitus ir bus visai neprasta pramoga ;)

Ketvirtadienis. Šešta kelionės diena.

Naktį Vilius apsivėmė. Vieningai nusprendėm, kad nuo baseino vandens. Labai jau daug vakardieną jis turškėsi jame.

Ryte iškeliaujam.

Judam link Spindleruv Mlyn miestelio, kuriame planuojam užsikelti į

Medvedin viršukalnę. Iš pradžių net neabejoju, kad ir Vilius kelsis kartu, kuo labiau artėjam, tuo labiau imu abejoti, ir kai pamatau, kad keltuvas atviras, t.y. be sienų, na, kaip žiemą, kad kelia į slidinėjimo trasas, tuomet visai susimėtau. Vilius tai, žinoma, girdi ir nujaučia mano baimes, ir kai pamato keltuvą, ima šaukti "Aš nenoriu, čia nelipsiu!". Nors matau, kad ir dar mažesnius vaikučius kelia, nusprendžiu pasilikti apačioje. Kita šeimynos dalis pakyla. Vilius dar sustresuoja, kad visi kiti išėjo, bet paskui einam ieškoti jam taip patikusios pakeliui matytos žaidimų aikštelės. Mano nusivylimui išsivėdinti reikia laiko, tad sėdžiu pikta ir surūgusi, kol Vilius žaidžia ant suoliuko mašinytėm...... Paskui susirenku mintis, apmaudą suvalgau kartu su šlykštaus skonio pica iš kavinukės, prigriebiu fotiką ir einam grožėtis miesteliu, o jis tikrai puikus!!! Tai kalnų slidinėjimo kurortas, aišku labiau pritaikytas žiemos sportui, bet ir vasarą čia pilna žmonių. Spindi prabangių viešbučių užrašai, restoranų langai. Palei Elbę įrengti pėsčiųjų takai, prie kurių įvairios pramogos ir atrakcijos. Miestelyje yra ir vandens pramogų parkas, o beveik kas antras namas pasiruošęs priimti nakvynei. Tad galima nors ir visą savaitę poilsiauti vien čia!

O viršuje einant kalnais kalnais, miškais miškais galima prieiti upės Elbės ištakas ir žinoma grožėtis, gėrėtis ir aikčioti kalnų ir slėnių įstabumu.

Vakare, kai visi nusileidžia iš kalnų, ir Vilius ramiai ir daugmaž laiku pamiega dienos miegelį, kai spėjam prieš pat parduotuvės užsidarymą papildyti savo maisto atsargas, nuvažiuojam į tame pat miestelyje esantį kempingą . Labai tvarkingas, labai saugus, graži gamta, bet ir pats brangiausias iš visų lankytų per šitą kelionę. Atvažiuojam su lietum, pliaupia kaip duše, paskui ir griaudėti bei žaibuoti pradeda. Kalnų oras, toks (ne)pažįstamas... Visą naktį lyja ir griaudžia.

Penktadienis. Septinta kelionės diena.

Paskutinė mūsų diena Čekijoje. Planas - Božkovo dolomitiniai urvai. Važiuojam tokiais kalnų keliais ir serpantinais, kad net galva sukasi. Ir dar tokiais kaimų kaimelių siauručiais keliais, kad aš ne vieną kartą pagalvoju, ar tikrai tas mūsų TomTomas (GPS navigacinė sistema) teisingą kelią rodo. Galiausiai atvykstam į Bozkov'o miestelį, jis toks nedidelis bažnytkaimis. Randam vienintelę stovėjimo aikštelę, kurioje mums parodo sukryžiuotas rankas - suprask, vietų nėra, o dar kemperiui! Sukam ratais po miestuką, o parkuotis nėra kur, nors tu ką! Galiausiai priglaudžiam savo namuką ant ratų pusiau aikštelėj pusiau ant žolytės ir išeinam ieškot urvų. Aš labiausiai nori pamatyti tokius didelius stalaktitinius urvus, bet spėju, kad šitie bus gerokai kuklesni. Iki ekskursijos pradžios tenka palaukti, tad Vilius užsimano suvenyro - šikšnosparnio :) Toks guminis su virvelėm, atrodo poklaikiai, bet tik suaugusiems. Pati tinkamiausia dovana iš požeminių urvų :)

Urvai ypatingai nesužavi, bet vis tiek įdomu. Yra ir labai įspūdingų vietų. Pati pačiausia - požeminis ežeras. Tokio skaidrumo vandens nesu mačiusi (na, gal tik švarioj stiklinėj :)). Tiesa, temperatūrų skirtumai įspūdingi: urvuose apie +10, vanduo apie +7, o virš žemės - kokie +25. Išlindus į saulės šviesą - karšta lyg pirty :)

Vėl spėjam prieš uždarymą apsipirkti maisto parduotuvėj, kur Vilius įsijaučia į pirkėjo vaidmenį ir krauna viską ką randa (o aš einu iš paskos ir kraunu atgal į lentynas :)). Apskritai kelionėje su kiekviena diena vis sunkiau susitarti su Vilium. Penki suaugę ir vienas vaikas prie gero nepriveda :) Jei vienas sako "ne", tai eina pas kitą, kol randa, kas patenkins jo norą/prašymą. Nerimavau, kad viena likus su juo nebesusišnekėsiu...

Judam toliau, jau link Lenkijos. Kelionė baigiasi, dabar tik dvi dienos ant ratų, dar dar dar dar....

Su viltimi grįžti mojuojam Čekijos kalnam jau nuo lenkiško plento, ir akylai ieškom kempingo. Randam! Džiaugiamės, nes pakeliui jokių ženklų nebuvo. Jis tuščias - anei kemperio, anei palapinės. Atrodo, lyg dar nebūtų atsidaręs, bet kavinė veikia, žmonės šurmuliuoja, vaikų žaidimų aikštelė ir sporto aikštynai tokie pritrenkiantys, kad bandom laimę. Valio - galim nakvoti. Tik dušai neveikia... Vakaras puikus, ramus, bet dar prieš sumingant tolumoje nuo gražiųjų kalnų atrieda atidunda audra, tad susinešam viską saugiai į vidų. O naktį negaliu bluosto sudėti, - klausau griaustinio, markstausi nuo žaibų liūties ir baiminuosi, kad žaibas netrenktų į tą gražų didelį medį, po kuriuo pasistatėm kemperį (nes aš labai taip norėjau!)... Nors iš tiesų, tai audrų aš nebijau, tikrai tikrai :)

Šeštadienis. Aštunta kelionės diena.

Rytą žemė pažliugus. Greitai pusryčiaujam ir ruošiamės į kelią, - laukia Lenkijos keliai, tikslas - Varšuva. Bet planus tenka koreguoti. Mes užstrigom!!! Kemperis pasmego ir neišvažiuoja iš aikštelės. Kempingo šeimininkas vairuoja 4x4 džipą. Tuoj puola mums padėti: prikabina virvę, vyrai sėda už vairų ir ..... virvė trūksta! Geražirdis lenkas virvę suriša ir bando dar kartą, rezultatas toks pat. Jis išeina. Kadangi nemoka kitaip nei lenkiškai, o mes nemokam lenkiškai, nežinom, ar jis ieško geresnės/ kitos virvės, ar tiesiog paliko mus kapstytis vienus. Aš bandau bent kuo pagelbėt ir einu prašyt pagalbos susirinkusių kokiam tai sporto renginiui jaunuolių. Jie sutinka padėti ir net būti aptaškyti purvais :) Kemperis pajuda iš vietos ir ... vėl užstringa... Jaunuoliai pasišalina tarpusavy kalbėdami, kad "tolko traktor....". Hmm..... Grįžta geraširdis kempingo šeimininkas, nešinas vieline virve. Atrodo rimtai, bet ir grėsmingai, nes virvė trumpoka, ką ten - labai trumpa. Džipas tempia, kasasi visais keturiais ratais, taškosi purvais, bet galiausiai ištempia mūsų namuką ant tvirtesnės žemės. Vaizdas vertas filmuko, bet kameros niekas neturi :) Dar kelias dienas po to Viliaus žaidimuose vyravo užstrigusių ir tempiamų mašinų tematika :)

Dienos pradžia įspūdinga! Geraširdis lenkas gauna dovanų lietuviško šokolado :), ir padėkoja itališkai (!!!!), - pasirodo, jis manė, jog mes italai! :D

Nors ir vėliau nei planuota, bet išjudam Varšuvos link. Visa diena kelyje, dar dar dar...

Vakare pasiekiam tą patį kempingą, kaip ir važiuojant į priekį. Šį kartą be gamtos jėgų įsikišimo (jei neminėti rytinių pasikapstymų po purvynus). Ir vėl gauname paskutinę laisvą vietą, iš tiesų kempingas atrodo tiesiog kimšte prikimštas. Tai mūsų paskutinė naktis kemperyje. Ryt miegosim namuose...

Sekmadienis. Devinta kelionės diena.

Tikslas - namai. Visi nusiteikę ilgam dar dar dar :)

Kažkur stojam, gaminam valgyt, aš "ganau" Vilių, tada vėl važiuojam. Vairuoja tai sesė, tai tėtis, jie vis nepasidalina vairo :) Mums belieka tik klausytis (nes žiūrėt neleidžia :)) Viliaus žiūrimo filmuko apie pingvinuką Lolo (kokį 101 kartą), arba bandyti grožėtis vaizdu pro langą. Nors man Lenkijoj negražu. O kai įvažiuojam į Lietuvą, staiga taip gražu tampa! Kad negaliu akių atplėšt nuo langų.

Paskutinė diena jau įprastos rutinos: važiuojam, sustojam pailsėti, pavalgom, Vilius žaidžia mašinom, dėlioja dėliones, žiūri filmukus, paskui miega pietų miegą, aš jam tradiciškai skaitau knygą prieš miegą (visą kelionę vieną ir tą pačią apie skruzdėlytę Birutę :)), aš saugau jo ramų miegą, mama bando mane iškrapštyti į priekį, aš užsispyrusi neinu :), tada Vilius keliasi, sėda ant puodo, stojam pailsėti, valgom ar perkandam, prasivaikštom, vėl važiuojam, Vilius sėdasi į priekį ant kelių šturmanui, prisisega bendru diržu. Žinau, kad nelabai saugu ir ne visai pagal taisykles, bet ten jis išsėdi bent valandą ir jam TAIP viskas įdomu, nes priekyje taip puikiai viskas matyti! Ir net pasirepetuoti judesiai, jeigu pasirodytų policija, jam tokie linksmi ir smagūs :)

Galiausiai namai. Mes grįžom. Pavargę ir pilni pilni. Bent jau aš. Tokia pilna, kad išsilieti sugebėjau tik po mėnesio :)

Dar keletas faktų apie kelionę:

* maršrutas: Panevėžys-Varšuva(čia tik miegojom)-Trutnov(CZ)-Adršpach-Spindleruv Mlyn-Bozkov-Jewar (PL)(miegam)-Varšuva(miegam)-Panevėžys. Kilometrų tikslaus skaičiaus nežinau, nes už vairo nesėdėjau, ir šturmanu nebuvau, šįkart buvau tik keleivė :)

* galima keliauti ir greičiau, t.y. galima vairuoti naktį, bet kitiems miegoti važiuojant sunkoka, krato, Lenkijoj - žiauriai, Čekijos kalnų keliuose - taip pat. O ir vairuotojas tuomet iškrenta iš bendro ritmo. Mes pasirinkom nuosaikų, žmogišką vairavimą - važiuojam, bet pailsim, miegam kemperiui stovint.

* aplankytos vietos: Adršpach uolų parkas, Spindleruv Mlyn kalnų kurortas ir Medvedin kalnas bei Elbės ištakos, Bozkov dolomitų urvai.

* nakvota 5 tikrai geruose kempinguose, vienas - šiaip sau (čia tas Lenkijoj, kur užstrigom :)). Kempingų Čekijoje aprašymus galite rasti čia http://www.czech-camping.com/

Akimirkos

Mes kelionėje kemperiu. Visi kartu valgome susėdę prie nedidelio stalo. Vilius sėdi priešais savo tetą. Pakelia akis ir sako:

- O tu, Inga, buvai maža?

- Buvau.

- O paskui užaugai?

- Taip, paskui užaugau.

- Tai tu medis?

-.... (visų kitų kartu bevalgančių akyse šauktukai ir klaustukai :))

Inga galiausiai atsako:

- Na, taip išeina, kad aš medis.

***

Vilius maudosi baisenėlyje ant pievos. Jame yra tokia pripučiama čiuožykla. Vilius užsilipa, kad nučiuožti, ir kaip tik tuo metu papučia toks stiprokas ir nelabai šiltas vėjas. Vilius atsisuka į mane ir paprašo:

- Mama, išjunk tą vėją!

***

Važiuojame su Viliumi į Kauną. Kažkur ties Vieviu Vilius pamato šalia plento kapines ir kausia:

- Mama, o kas čia?

- Čia kapinės. Kai žmonės numiršta, juos čia palaidoja.

- Ką padaro?

- Palaidoja, - užkasa po žeme.

Man pačiai tai skamba gana kraupiai, todėl dar pridėjau:

- Čia tokia tradicija.

Vilius pagalvojo pagalvojo ir tada vėl paklausė:

- O kodėl žmonės miršta?

(Hmm, geras klausimas... Ir pati norėčiau žinoti atsakymą į jį...)

- Na, taip jau yra gamtoje: visi kada nors miršta. Dėl to, kad sirgo, arba atsitiko nelaimė, arba tiesiog buvo labai seni...

Tam kartui užteko.

***

Kaune susitikau su savo gera drauge, jos gyvenimo draugu ir jų sūneliu D. Visi nuvažiavom į senamiestį pasivaikščiot. Vilius išlipo iš mašinos ir sako:

- Aš eisiu su tėčiu.

- Tai kad Viliau nėra čia tėčio, jis namuose liko.

- Ne, aš duosiu ranką D. tėčiui.

Padavė ranką mano draugės draugui ir nužingsniavo sau. Vat taip, mama jau nebėra Nr. 1, jei nuosavo tėčio nėra, galima ir kitą pasiskolinti :)

***

Jau kitą savaitę pradėsiu šiek tiek darbuotis, tad Viliui teks miegoti pietų darželyje. Bandau jį pripratinti prie šios minties (o ji jam LABAI nepatinka!). Viliui ir sakau:

- Mama pradės dirbti. Tu pietų miegelio miegosi darželyje su vaikais.

- Nemiegosiu, nenoriu!

- Na, reikės, nes mamai reikės dirbti.

- O kodėl?

- Nes reikia uždirbti pinigėlių. (šitą atsakymą jis jau žino, nes girdėjo, kai klausė, kodėl tėtis eina į darbą)

- Mama, o tu daug pinigėlių uždirbsi?

- (hmm, mąstau, ką čia atsakyti, ir tuo pačiu - o kodėl jis to klausia? :)) Na, uždirbsiu šiek tiek, o kodėl klausi?

Deja, nieko konkretaus Vilius neatsakė, kalba nukrypo kažkur kitur...

***

Ateinu pasiimti Viliaus iš darželio. Jis sėdi tualete ant klozeto atidarytom durim. Kai įkišu galvą ir pasisveikinu, jis baisingai susiraukia ir tėškia:

- Išeik!

Bandau dar kartą. Gaunu tą patį griežtą "Išeik!". Palaukiu rūbinėj. Atbėgęs irgi sako, kad išeičiau. Auklėtojos kiek nustebę tokiu pasikeitimu. Sutariam eiti namo drauge tik tada, kai išaiškinu jo turimus pasirinkimus: pasilikti darželyje ir eiti kartu su vaikais miegoti pietų, arba eiti su manim namo ir ten miegoti pietų (jis, žinoma, žino, kad prieš tai dar šiek tiek pažais :). Ir taip kaskart, kai ateinu jo pasiimti, jau visa savaitė... O ir namuose pasitaiko, kad išveja mane iš kambario, kai ką nors labai "veikia" su tėčiu. Atrodo po truputį slenku į antrą planą :)

Sunkiai, bet pakeliamai II. Vidmantė Jasukaitytė

Skandinavų literatūra turi tokio sunkumo, kuris mane "veža". Man labai patinka panirti į tas sudėtingų gyvenimų ir išgyvenimų peripetijas, stumtis apkrautais sielų koridoriais, kapstytis pro voratinkliais aptrauktus, užmarštin išstumtus sielos užkaborius, o paskui apsivalyti per kokį neįprastą veiksmą, sprendimą (arba ne, žiūrint, kas rašo). Ir kažkaip pačiai sau netikėtai atsigręžiau į lietuvių literatūrą. Perskaičiau vieną Giedros Radvilavičiūtės knygą, patiko, noriu paskaityti ir kitą. Tada savo paslaptingame rūsyje radau Vidmantės Jasukaitytės knygą "Balandė, kuri lauks". Ir kažkokio neaiškaus prisiminimo, jog ši rašytoja verta dėmesio, vedama atverčiau pageltusius tos knygos puslapius. Skaičiau skaičiau ir negalėjau patikėti! Taip gilu, taip lyriška, taip sunku, bet kartu ir taip lengva, pakeliama :) Iš tiesų su kiekvienu puslapiu žavėjausi autorės stiliumi ir gebėjimu suderinti tikrovės ir fantazijos aprašymą. Kartais net nesusivokdavau, kur čia tikrovė (ta realioji, fiziškai vykstanti), o kur tik fantazija, arba realybė, ta, kuri reali tam, kuris svajoja, prisimena, kuria ir tose fantazijose gyvena.

Turinys gal vis tik artimesnis Giedros Radvilavičiūtės, gal kad ji jaunesnė, gal kad tai apie ką rašo, dažniau išgyventa ir bent kiek pažinta. Tačiau stilius, giluma, jausmų išraiška neabejotinai stipresnė Vidmantės Jasukaitytės. Pora apysakų gal ir ne visai mane užkabino, bet kitos trys tiesiog įtraukė, įsiūbavo, nunešė su savimi į tą sufantazuotą, bet taip tikroviškai žodžiais išrašytą pasaulį.

Ir kai užverčiau paskutinį puslapį, nebuvo gaila kad baigėsi, bet buvo taip gera, kad buvau su tais herojais jų pasauliuose. Kad išgyvenau jų skaudulius, jų nerimus, baimes ir košmarus. Padėjau knygą ir nuėjau ieškoti kitos. Rami ir neišbarstyta. O kitą dieną supratau, kad tų herojų dar nepalikau, kad jie dar lydi mane sapnuose, mintyse, momentinėse fantazijose. Ir kažkaip pasirodė tos lietuviškos knygos tokios artimos skandinaviškam stiliui - apie sielos virpesius, apie gilumas ir tamsumas, sunkiai, bet pakeliamai. Ir su prašviesėjimo viltim.

Mėnuo ant lagamino

Pastarąjį mėnesį gyvenome su Viliumi ant lagamino (vieno didelio, vyšninio, neapsiėjom ir be keleto palydinčių tašikių bei didelio balto maišo su Viliaus brangiausiaisiais - žaislais :)). Tiek kartų sukroviau ir iškroviau savo ir Viliaus daiktus, kad tikriausiai kažkur pasimetė mano siela (sakyčiau, gan netikėtai, nes gyvenime esu daug ir gana intensyviai keliavusi). O su ja pasimetė ir įkvėpimas rašyti, - juk kiekvienam sakiniui suręsti reikia nors menkučio sielos virptelėjimo. O aš jaučiuosi tuščia ir išsibarsčiusi. O gal aš per greitai keliavau (nors lėktuvu ir neskridau), ir ji atsiliko nuo manęs, tad teks palaukti, kol ji, tvarkingai sudėliojusi visus patirtus įspūdžius, sugrįš namo. Ir mintys jau nebebyrės kaip papuola, o srovens vientisa upele, o įspūdžiai užpildys ištuštėjusias kerteles, ir tuštuma pasitrauks. O tuo tarpu tegu kalba vaizdai ;)

Panevėžys, pas tėvus, Vilius mokėsi žvejoti :)

Maudynės upėj, baseinėlyje ant pievos ir jūroj :)

8 dienų kelionė kemperiu šešiese į Čekijos Krkonošo kalnus (ir atgal :))

O ką valgo ...?

-Mama, o ką valgo kyklys (ryklys)?

- Žuvis.

- O banginis?

- Visokius augalus, kurie gyvena vandeny.

- O žuvytė?

- Augalus, mažus vabaliukus, kitas žuvytes.

- O ką valgo ginginas (pingvinas)?

- Žyvis.

- Irgi žuvis?

- Mhm.

- O krabas?

- hmm (Help! Ką valgo krabai???) Gal žuvytes...

- O mašina ką valgo?

- Benziną.

- O kambarys?

- ...

Ir taip gali tęstis iki begalybės :) Ir dar desertui paklausia "kodėl?"...

Net pagalvojau, kad būtų gerai kokia knyga apie tai, kas ką valgo :) Pasiknisau internete ir radau kai ką: knygelė apie tai, kas ką valgo, bet daugiau apie mitybos grandines gamtoje. Mielai tokią paskaityčiau Viliui, tik gal kiek vėliau, kai paaugs.

O kitą irgi neblogą radau: "Atspėk, kas ką valgo", šitą gal tinkamesnė tokiam beveik-3-mečiui, tik va reikėtų ją atsisiųsti iš kur nors tai. Gal dar kas ką žinote apie "kas ką valgo"? :)

Plaukiančios knygos

Laikas bėga, ir net nežinau, ar čia dėl to, kad vasara, ar dėl to, kad nedirbu ir po teisybei nieko doro neveikiu (tai nieko doro ir nepadarau, įskaitant ir blogo rašymą), ar laikas visada taip bėga, tik ne visada tai pastebim...

Nuo paskutinio įrašo gyvenimas pajudėjo įvairiom kryptim: pakeliavau pirmyn atgal po Lietuvą, pasidžiaugiau lietuviška jūra, pasižavėjau kaip mano Vilius džiaugiasi jūra, smėliu ir jų deriniu, perskaičiau dvi nuostabias knygas, dar pradėjau rimčiau dairytis darbo (su naivia viltim, kad rugsėjį jau gal pradėsiu dirbti). Šį kartą - apie knygas. Kitkas telieka kitiems kartams.

Sandro Veronesi ir jo "Ramus chaosas". Skaičiau pasimėgaudama ir mintyse džiaugiausi, kad yra tokios knygų žiurkelės, kurios rašo apie ir rekomenduoja TIKRAI geras knygas. Taigi, ramus chaosas. Be to, kad pats pavadinimas man labai taikliai siejosi su mano pačios gyvenimu, knyga tiesi

og nuostabi (nors ir neplona, ne į kiekvieną rankinę tilptų...). Žavi. Įtaigi. Kupina paprastos, bet dėl to tikrai nemažiau genialios, išminties apie kasdienybę, gyvenimą, mirtį, ryšius, jausmus ir kt. Pasakojimas įtraukia ir liūliuoja, banguoja lyg vandenyno bangos: tai užkelia aukštai ir stebina, šokiruoja, tai vėl nuleidžia nuo keteros į ramų, kartais romantiškai nostalgišką užutekį. Ji kaip balzamas, kaip šiltas pledas, į kurį susisupi vėsiais rudens vakarais, ir belieka išsivirti puodelį arbatos ir viltis, kad knyga niekada nesibaigs...

Pasižymėjau begalę nuostabių minčių, pastraipų, tačiau knyga jau kitose rankose, tad pasidalinti negaliu. Perskaitykit, rasite patinkančių minčių, tikrai!

Per Petterson "Vogti arklius". 100% "vaidiška" knyga. Viskuo. Rašytojas norvegas, - skandinavų literatūra mane veža. Veiksmas vyksta šiaurėje, lėtai, apgalvotai, neskubriai ir neperspaustai, daugiau veiksmo viduje nei išorėje. Sugrįžimai į skaudžias ir svarbias vaikystės ir paauglystės akimirkas. Skaičiau skaičiau skaičiau... ir vėl nelaukiau to paskutinio puslapio. Anotacijoje rašoma, jog knyga net provokuojamai lėta, bet aš nejaučiau to lėtumo, aš tiesiog plaukiau tarp žodžių, pasakojimo vingių, minties šuolių ir jos vingių. Kalba nuostabi, gal kad vertėja (Eglė Išganaitytė) puiki (pasitikiu ja, ji buvo mano pirmoji norvegų kalbos mokytoja, buvau ją tiesiog įsimylėjusi!!! :))

"Visą gyvenimą norėjau gyventi tokioje vietoje kaip ši", - sako herojus. Jis gyvena vienas mažoje trobelėje prie ežero, kažkur šiauriau Oslo netoli Švedijos sienos. Aplinkui nieko nėra, tik dar viena trobelė, kurioje gyvena kitas vienas vyras. Herojui gerokai virš 60, ir tik dabar jis ryžosi gyventi ten ir taip, kaip visada norėjo: lėtai, neskubėdamas, viską atlikdamas savo jėgomis, per dieną darydamas tik tai, kas būtina, ko iš tiesų reikia, kasdien laikydamasis tam tikros rutinos, kad išlaikytų tvarką ne tik aplink save, bet ir savyje. Labai jau primena mano pačios norus ir svajones...

Ramus chaosas ARBA Vasaros stovykla kaime

Birželio ir liepos sandūroje mes su Vilium stovyklavom atokiam kaime Zarasų rajone. Mūsų mylima mokyklėlė kasmet vasarą organizuoja stovyklas. Tad ir šįmet išsiruošėm.

Prieš išvykdama džiaugiausi, kad oras gerėja ir tikriausiai nelis. Na, ir nelijo, gal kokį kartą tik.

Atvykimo dieną viskas atrodė super: oras puikus, žmonės gražūs, vieta jau pažįstama iš praeitų metų, Vilius neįprastai savarankiškas (nuėjo pats vienas pažaisti ant smėlio, kol aš sutampiau į antrą aukštą daiktus).

Pirmą dieną buvo smagu, nes viskas nauja, smalsu ir t.t. Į antrą dienos pusę pastovus erzelis, nuolatinis triukšmas ir popierinės didelio namo (kuriame įsikūrė 23 žmonės) sienos mane pradėjo užknisti. Vakare nenorėjau nieko matyti. Džiaugiausi, kad pasiėmiau nuostabią knygą, tiesiog neįtikėtinai taikliu pavadinimu - "Ramus chaosas".

Antrą dieną jau buvo ne taip smagu, nes jau viskas aišku ir daugmaž pažįstama. Bet vis tiek dar gerai, nes naktį miegojau ilgai, nors ir nelabai patogiai. Dienos pabaigoje dar labiau nieko nenorėjau, ir kai Vilius užmigo nosies iš kambario niekur nekišau. Pasidariau puodą kavos ir krimtau savo "Ramųjį chaosą". Vertėtų paminėti, kad kiti tėvai vaikams sumigus rinkdavosi grynam ore naktiniams pašnekesiams, pakramsnojimams ir pasigaivinimams alučiu ar vynu.

Trečią dieną mane viskas nervino. Buvo karšta. Po pietų įsiskaudėjo galvą. Ir skausmas vis žiaurėjo. Galiausiai kažkas davė vaistų nuo skausmo, kuriuos aš po pusvalandžio kančių ir grumtynių su skaldančiu galvos skausmu bei šleikštuliu sėkmingai išvėmiau, kartu su visu kitu skrandžio turiniu (atsiprašau tų, kurie skaitydami šias eilutes užkandžiaujate...). Tuo tarpu Vilius tupėjo prie mano lovos ir nesustodamas kartojo "mamyte, einam į lauką, mamyte, einam į lauką......" Po skrandžio išvalymo man palengvėjo, o prabėgus dar pusvalandžiui skausmas apleido mano kūną. Pernai kažkas sakė, kad trečią dieną stovykloje įvyksta lūžis ir visi galiausiai prisitaiko prie aplinkos, ritmo ir kompanijos. Tikriausiai tai buvo mano adaptacijos lūžio taškas.

Ketvirtą dieną viskas buvo puiku! Iš tiesų! Įsivažiavau į dienos ritmą, veiklas ir Viliaus kaprizus, viskas tapo patogu, smagu ir daugmaž gerai. Vakare jau išėjau pas kitus tėvus pasižmonėti. Nieko ypatingo ten nevyko, bet bent jau kitiems bent tiek sugrioviau savo kaip miegapelės įvaizdį (nes ir pietų miego nevengdavau su Viliumi numigti :))

Penktą dieną ir toliau viskas buvo puiku, ir jau buvo aišku, kad su tuo puikiu jausmu ir išvažiuosiu iš stovyklos. Tiesą sakant tą dieną aplankė jausmas, kad galėčiau čia ir taip gyventi. Pamenu ir pernai toks jausmas buvo aplankęs, tikriausiai panašiu metu :) Dieną susigriebiau, kad nepadariau nei vienos nuotraukos per visą stovyklą, bet paskui pamąsčiau, kad kažkaip ta stovykla man labiau procesas nei rezultatai, tai kaip tą procesą užfiksuoti?... O ir kam?..

Penktadienį vakare visi susirinkom lauke, pabaigėm visus turėtus gėrimus su laipsniais, užkandom daug ir įvairių rūkytų mėsos gaminių.

O šeštadienio lyg ir nebuvo, prasidėjęs kaip įprasta stovyklos dieną, po pietų tapo lengvu balaganu: kas dar poilsiavo, o kas jau lagaminus tempė į perkaitusias mašinas.

Kūno ir psichikos adaptacija visagalė: antradienį sakiau sau, kad daugiau į stovyklą nevažiuosim, o penktadienį - kad kitąmet būtinai vėl važiuosim :) Laikas nuostabus dalykas - užglaisto visas patirties duobes ir užpudruoja prisiminimų įskilimus.

Labas, krokodilai

Vilius atidaro klozeto dangtį ir atsitūpęs žiūri į klozetą.
Vilius: Labas, krokodilai!
"Krokodilas klozete"(Viliaus balsu): Labas, Viliau.
V: Kaip tu gyveni?
KK: Gerai.
V: Ir aš gerai.
Noriu dovanų.
KK: Nori dovanų?
V: Mhm. Noriu geltonos mašinos.

Tada su trenksmu uždaro dangtį ir nueina.
* - kad klozete gyvena krokodilai Vilius sužinojo iš jo labai mylimos knygelės "Drąsioji Pupulė".

Motinystė. Filmas

Benaršydama interneto platybėse aptikau vieno žavaus jaunikaičio blog'ą, kuriame atradau visai nemažai jo atsiliepimų apie filmus. O kaip tik pastaruoju metu labai noriu pažiūrėti kokių filmų, nebūtinai labai gerų menine prasme, bet smagių, šiltų, kuriuos tiesiog gera žiūrėti. Tai štai, radau keletą įdomių rekomendacijų, viena jų - filmas "Moterhood" su Uma Thurman. Iš karto du kabliukai man: Uma ir motinystė :)

Žiūrėjau labai smagiai! Pasakyčiau taip: filmas "subalansuotas" moterims, o labiausiai - jaunoms mamos. Siužetas labai paprastas: dviejų vaikų mama-namų šeimininkė-buvusi rašytoja-dabar-blogo-rašytoja keliasi, ruošia vieną vaiką į mokyklą, kitą "tampo" visur su savim, tvarko visus kasdienius reikalus, dar ruošia dukters 6 metų gimimo dienos šventę, dar priebėgom ką nors parašo savo blog'e, dar bando sudalyvauti kažkokiam konkursėlyje, kur reikia parašyti 500 žodžių apie motinystę. Anonsuota kaip komedija, bet ne visai komedija, sakyčiau, yra ir daugiau liūdnų nei linksmų vietų: kai ryte mama apsirengia švarkelį ant naktinių marškinių ir tai pastebi tik išsipusčiusi kaimynė, kai reikia iš n-tojo aukšto stačiais laiptais nusinešti trimetį vaiką ir šunį, kuris nemoka lipti tokiais laiptais, kai eina apsipirkti dukters gimimo dienos šventei turėdama tik dviratį nuleista padanga, kai paskui viską turi susinešti į tą n-tąjį aukštą, kai anksčiau buvusi gana perspektyvi jauna rašytoja dabar sugeba suregzti tik banalias nuvalkiotas frazes apie tai, ką jai reiškia motinystė... Filmas dar ir apie tai, kaip ateina akimirkos, kuriomis norisi viską mesti ir bėgti iš miesto, kai norisi užrūkyti (nors visi mamų žurnalai NEPATARIA to daryti prie vaikų), kai nebesijauti verta susidomėjusio vyriško žvilgsnio ar gebanti išsakyti įdomias, protingas mintis, kai kaip ir turi vyrą, bet tuo pačiu jo ir neturi, nes jis be tėviškų ar vyriškų pareigų turi ir darbines...

Tiesa, man buvo labai smagu ir šiek tiek juokinga, nes filme aptikau tokį savo gyvenimo atributų rinkinį, kad net neįtikėtina: jauna mama, rašo savo blogą, planuoja/nori būti rašytoja (na, filmo herojė jau buvo rašytoja, išleidusi kokį tai rinkinuką), jaunasis tėvas - pamišęs dėl knygų, namai - pilni knygų, senų taip pat, jas jis tempia iš visur ir pardavinėja internetu. Viską pažodžiui galėčiau surašyti į savo prisistatymą :)

Filmas nėra kažkuo ypatingas, giliai nenagrinėja šiuolaikinės motinystės tiesų, nepateikia jokių atsakymų, gal net ir svarbių klausimų neužduoda, tiesiog atspindi vienos mamos (na, gerai, - ganėtinai isteriškos mamos :)) vieną dieną - su visais pakilimais ir su visom duobėm. Gerai, kad prieš žiūrėdama filmą neskaičiau jokių "kritikų" atsiliepimų, nes paskaičiusi juos net susigūžiau - kokį "visišką šlamštą" aš žiūrėjau!!! Ir man jis net patiko!!! Ir net labai, nes kitą dieną žiūrėjau dar kartą! O pasirodo, tai "totaliai banali komedija, kurioje juokai net nejuokingi", tai filmas apie motinystę, "kuris nieko apie ją nepasako ir kuris nėra odė motinystei" (pastaroji mintis mane tiesiog pribloškė, pasirodo, kad visi filmai apie motinas turi būti lyg odės, lyg skambios dainos su garbinimais ir nešiojimais ant rankų.). Vis skaičiau tuos neigiamus atsiliepimus ir niekaip negalėjau suprasti, kuo tas filmas toks blogas... Man jis patiko, pakėlė nuotaiką, net norėčiau jį turėti savo filmotekoj, kad užslinkus pilkiems kasdienybės maurams, galėčiau prasiskaidrinti dieną. O gal ir jum patiks? Čia traileris.