Plaukiančios knygos

Laikas bėga, ir net nežinau, ar čia dėl to, kad vasara, ar dėl to, kad nedirbu ir po teisybei nieko doro neveikiu (tai nieko doro ir nepadarau, įskaitant ir blogo rašymą), ar laikas visada taip bėga, tik ne visada tai pastebim...

Nuo paskutinio įrašo gyvenimas pajudėjo įvairiom kryptim: pakeliavau pirmyn atgal po Lietuvą, pasidžiaugiau lietuviška jūra, pasižavėjau kaip mano Vilius džiaugiasi jūra, smėliu ir jų deriniu, perskaičiau dvi nuostabias knygas, dar pradėjau rimčiau dairytis darbo (su naivia viltim, kad rugsėjį jau gal pradėsiu dirbti). Šį kartą - apie knygas. Kitkas telieka kitiems kartams.

Sandro Veronesi ir jo "Ramus chaosas". Skaičiau pasimėgaudama ir mintyse džiaugiausi, kad yra tokios knygų žiurkelės, kurios rašo apie ir rekomenduoja TIKRAI geras knygas. Taigi, ramus chaosas. Be to, kad pats pavadinimas man labai taikliai siejosi su mano pačios gyvenimu, knyga tiesi

og nuostabi (nors ir neplona, ne į kiekvieną rankinę tilptų...). Žavi. Įtaigi. Kupina paprastos, bet dėl to tikrai nemažiau genialios, išminties apie kasdienybę, gyvenimą, mirtį, ryšius, jausmus ir kt. Pasakojimas įtraukia ir liūliuoja, banguoja lyg vandenyno bangos: tai užkelia aukštai ir stebina, šokiruoja, tai vėl nuleidžia nuo keteros į ramų, kartais romantiškai nostalgišką užutekį. Ji kaip balzamas, kaip šiltas pledas, į kurį susisupi vėsiais rudens vakarais, ir belieka išsivirti puodelį arbatos ir viltis, kad knyga niekada nesibaigs...

Pasižymėjau begalę nuostabių minčių, pastraipų, tačiau knyga jau kitose rankose, tad pasidalinti negaliu. Perskaitykit, rasite patinkančių minčių, tikrai!

Per Petterson "Vogti arklius". 100% "vaidiška" knyga. Viskuo. Rašytojas norvegas, - skandinavų literatūra mane veža. Veiksmas vyksta šiaurėje, lėtai, apgalvotai, neskubriai ir neperspaustai, daugiau veiksmo viduje nei išorėje. Sugrįžimai į skaudžias ir svarbias vaikystės ir paauglystės akimirkas. Skaičiau skaičiau skaičiau... ir vėl nelaukiau to paskutinio puslapio. Anotacijoje rašoma, jog knyga net provokuojamai lėta, bet aš nejaučiau to lėtumo, aš tiesiog plaukiau tarp žodžių, pasakojimo vingių, minties šuolių ir jos vingių. Kalba nuostabi, gal kad vertėja (Eglė Išganaitytė) puiki (pasitikiu ja, ji buvo mano pirmoji norvegų kalbos mokytoja, buvau ją tiesiog įsimylėjusi!!! :))

"Visą gyvenimą norėjau gyventi tokioje vietoje kaip ši", - sako herojus. Jis gyvena vienas mažoje trobelėje prie ežero, kažkur šiauriau Oslo netoli Švedijos sienos. Aplinkui nieko nėra, tik dar viena trobelė, kurioje gyvena kitas vienas vyras. Herojui gerokai virš 60, ir tik dabar jis ryžosi gyventi ten ir taip, kaip visada norėjo: lėtai, neskubėdamas, viską atlikdamas savo jėgomis, per dieną darydamas tik tai, kas būtina, ko iš tiesų reikia, kasdien laikydamasis tam tikros rutinos, kad išlaikytų tvarką ne tik aplink save, bet ir savyje. Labai jau primena mano pačios norus ir svajones...

Ramus chaosas ARBA Vasaros stovykla kaime

Birželio ir liepos sandūroje mes su Vilium stovyklavom atokiam kaime Zarasų rajone. Mūsų mylima mokyklėlė kasmet vasarą organizuoja stovyklas. Tad ir šįmet išsiruošėm.

Prieš išvykdama džiaugiausi, kad oras gerėja ir tikriausiai nelis. Na, ir nelijo, gal kokį kartą tik.

Atvykimo dieną viskas atrodė super: oras puikus, žmonės gražūs, vieta jau pažįstama iš praeitų metų, Vilius neįprastai savarankiškas (nuėjo pats vienas pažaisti ant smėlio, kol aš sutampiau į antrą aukštą daiktus).

Pirmą dieną buvo smagu, nes viskas nauja, smalsu ir t.t. Į antrą dienos pusę pastovus erzelis, nuolatinis triukšmas ir popierinės didelio namo (kuriame įsikūrė 23 žmonės) sienos mane pradėjo užknisti. Vakare nenorėjau nieko matyti. Džiaugiausi, kad pasiėmiau nuostabią knygą, tiesiog neįtikėtinai taikliu pavadinimu - "Ramus chaosas".

Antrą dieną jau buvo ne taip smagu, nes jau viskas aišku ir daugmaž pažįstama. Bet vis tiek dar gerai, nes naktį miegojau ilgai, nors ir nelabai patogiai. Dienos pabaigoje dar labiau nieko nenorėjau, ir kai Vilius užmigo nosies iš kambario niekur nekišau. Pasidariau puodą kavos ir krimtau savo "Ramųjį chaosą". Vertėtų paminėti, kad kiti tėvai vaikams sumigus rinkdavosi grynam ore naktiniams pašnekesiams, pakramsnojimams ir pasigaivinimams alučiu ar vynu.

Trečią dieną mane viskas nervino. Buvo karšta. Po pietų įsiskaudėjo galvą. Ir skausmas vis žiaurėjo. Galiausiai kažkas davė vaistų nuo skausmo, kuriuos aš po pusvalandžio kančių ir grumtynių su skaldančiu galvos skausmu bei šleikštuliu sėkmingai išvėmiau, kartu su visu kitu skrandžio turiniu (atsiprašau tų, kurie skaitydami šias eilutes užkandžiaujate...). Tuo tarpu Vilius tupėjo prie mano lovos ir nesustodamas kartojo "mamyte, einam į lauką, mamyte, einam į lauką......" Po skrandžio išvalymo man palengvėjo, o prabėgus dar pusvalandžiui skausmas apleido mano kūną. Pernai kažkas sakė, kad trečią dieną stovykloje įvyksta lūžis ir visi galiausiai prisitaiko prie aplinkos, ritmo ir kompanijos. Tikriausiai tai buvo mano adaptacijos lūžio taškas.

Ketvirtą dieną viskas buvo puiku! Iš tiesų! Įsivažiavau į dienos ritmą, veiklas ir Viliaus kaprizus, viskas tapo patogu, smagu ir daugmaž gerai. Vakare jau išėjau pas kitus tėvus pasižmonėti. Nieko ypatingo ten nevyko, bet bent jau kitiems bent tiek sugrioviau savo kaip miegapelės įvaizdį (nes ir pietų miego nevengdavau su Viliumi numigti :))

Penktą dieną ir toliau viskas buvo puiku, ir jau buvo aišku, kad su tuo puikiu jausmu ir išvažiuosiu iš stovyklos. Tiesą sakant tą dieną aplankė jausmas, kad galėčiau čia ir taip gyventi. Pamenu ir pernai toks jausmas buvo aplankęs, tikriausiai panašiu metu :) Dieną susigriebiau, kad nepadariau nei vienos nuotraukos per visą stovyklą, bet paskui pamąsčiau, kad kažkaip ta stovykla man labiau procesas nei rezultatai, tai kaip tą procesą užfiksuoti?... O ir kam?..

Penktadienį vakare visi susirinkom lauke, pabaigėm visus turėtus gėrimus su laipsniais, užkandom daug ir įvairių rūkytų mėsos gaminių.

O šeštadienio lyg ir nebuvo, prasidėjęs kaip įprasta stovyklos dieną, po pietų tapo lengvu balaganu: kas dar poilsiavo, o kas jau lagaminus tempė į perkaitusias mašinas.

Kūno ir psichikos adaptacija visagalė: antradienį sakiau sau, kad daugiau į stovyklą nevažiuosim, o penktadienį - kad kitąmet būtinai vėl važiuosim :) Laikas nuostabus dalykas - užglaisto visas patirties duobes ir užpudruoja prisiminimų įskilimus.

Labas, krokodilai

Vilius atidaro klozeto dangtį ir atsitūpęs žiūri į klozetą.
Vilius: Labas, krokodilai!
"Krokodilas klozete"(Viliaus balsu): Labas, Viliau.
V: Kaip tu gyveni?
KK: Gerai.
V: Ir aš gerai.
Noriu dovanų.
KK: Nori dovanų?
V: Mhm. Noriu geltonos mašinos.

Tada su trenksmu uždaro dangtį ir nueina.
* - kad klozete gyvena krokodilai Vilius sužinojo iš jo labai mylimos knygelės "Drąsioji Pupulė".

Motinystė. Filmas

Benaršydama interneto platybėse aptikau vieno žavaus jaunikaičio blog'ą, kuriame atradau visai nemažai jo atsiliepimų apie filmus. O kaip tik pastaruoju metu labai noriu pažiūrėti kokių filmų, nebūtinai labai gerų menine prasme, bet smagių, šiltų, kuriuos tiesiog gera žiūrėti. Tai štai, radau keletą įdomių rekomendacijų, viena jų - filmas "Moterhood" su Uma Thurman. Iš karto du kabliukai man: Uma ir motinystė :)

Žiūrėjau labai smagiai! Pasakyčiau taip: filmas "subalansuotas" moterims, o labiausiai - jaunoms mamos. Siužetas labai paprastas: dviejų vaikų mama-namų šeimininkė-buvusi rašytoja-dabar-blogo-rašytoja keliasi, ruošia vieną vaiką į mokyklą, kitą "tampo" visur su savim, tvarko visus kasdienius reikalus, dar ruošia dukters 6 metų gimimo dienos šventę, dar priebėgom ką nors parašo savo blog'e, dar bando sudalyvauti kažkokiam konkursėlyje, kur reikia parašyti 500 žodžių apie motinystę. Anonsuota kaip komedija, bet ne visai komedija, sakyčiau, yra ir daugiau liūdnų nei linksmų vietų: kai ryte mama apsirengia švarkelį ant naktinių marškinių ir tai pastebi tik išsipusčiusi kaimynė, kai reikia iš n-tojo aukšto stačiais laiptais nusinešti trimetį vaiką ir šunį, kuris nemoka lipti tokiais laiptais, kai eina apsipirkti dukters gimimo dienos šventei turėdama tik dviratį nuleista padanga, kai paskui viską turi susinešti į tą n-tąjį aukštą, kai anksčiau buvusi gana perspektyvi jauna rašytoja dabar sugeba suregzti tik banalias nuvalkiotas frazes apie tai, ką jai reiškia motinystė... Filmas dar ir apie tai, kaip ateina akimirkos, kuriomis norisi viską mesti ir bėgti iš miesto, kai norisi užrūkyti (nors visi mamų žurnalai NEPATARIA to daryti prie vaikų), kai nebesijauti verta susidomėjusio vyriško žvilgsnio ar gebanti išsakyti įdomias, protingas mintis, kai kaip ir turi vyrą, bet tuo pačiu jo ir neturi, nes jis be tėviškų ar vyriškų pareigų turi ir darbines...

Tiesa, man buvo labai smagu ir šiek tiek juokinga, nes filme aptikau tokį savo gyvenimo atributų rinkinį, kad net neįtikėtina: jauna mama, rašo savo blogą, planuoja/nori būti rašytoja (na, filmo herojė jau buvo rašytoja, išleidusi kokį tai rinkinuką), jaunasis tėvas - pamišęs dėl knygų, namai - pilni knygų, senų taip pat, jas jis tempia iš visur ir pardavinėja internetu. Viską pažodžiui galėčiau surašyti į savo prisistatymą :)

Filmas nėra kažkuo ypatingas, giliai nenagrinėja šiuolaikinės motinystės tiesų, nepateikia jokių atsakymų, gal net ir svarbių klausimų neužduoda, tiesiog atspindi vienos mamos (na, gerai, - ganėtinai isteriškos mamos :)) vieną dieną - su visais pakilimais ir su visom duobėm. Gerai, kad prieš žiūrėdama filmą neskaičiau jokių "kritikų" atsiliepimų, nes paskaičiusi juos net susigūžiau - kokį "visišką šlamštą" aš žiūrėjau!!! Ir man jis net patiko!!! Ir net labai, nes kitą dieną žiūrėjau dar kartą! O pasirodo, tai "totaliai banali komedija, kurioje juokai net nejuokingi", tai filmas apie motinystę, "kuris nieko apie ją nepasako ir kuris nėra odė motinystei" (pastaroji mintis mane tiesiog pribloškė, pasirodo, kad visi filmai apie motinas turi būti lyg odės, lyg skambios dainos su garbinimais ir nešiojimais ant rankų.). Vis skaičiau tuos neigiamus atsiliepimus ir niekaip negalėjau suprasti, kuo tas filmas toks blogas... Man jis patiko, pakėlė nuotaiką, net norėčiau jį turėti savo filmotekoj, kad užslinkus pilkiems kasdienybės maurams, galėčiau prasiskaidrinti dieną. O gal ir jum patiks? Čia traileris.

Ką mėgsta berniukai...

Vilius: Mama, ką mėgsta mergaitės?

Mama: ???

V: Ką mėgsta mergaitės?

M: O ką?

V: Berniukus!

M: Čia pats taip sugalvojai?

V: Aš !

M: O ką mėgsta berniukai?

V: Mmmm, mamą!

M: O gal mergaites?

V: Nea. Princeses!

Mano akyse šauktukai :)

V: O paskui sako "Aš tave myliu"!

M: Berniukas taip sako?

V: Taip!

Štaip taip, brangieji, mergaitėms užteks berniukų, o berniukai ieškos princesių :)

Ten ir atgal už 0 Lt ;) ARBA ką veikti lietingą dieną Vilniuje

Kai šiandien ryte pažvelgiau pro langą, ir vėl lijo, arba beveik lijo. Jau vakar vakare žinojau, kad šiandien kur nors eisim, na, kad iš namų išeiti, nes kitaip viens kitam su Vilium gerkles pergriaušim: jis norės veiksmo, o aš norėsiu (būdama namuose) - ramybės. Tad dėl visų mūsų saugumo geriau išeiti :) Tas lietus už lango neviliojo, bet susiėmiau ir pati sau priminiau tai, kuo šiaip iš esmės tikiu ir stengiuos vadovautis - nėra blogo oro!!!

Šios dienos planas - pasivažinėti traukiniu. Nes Vilius juo dar nevažiavo. O man pačiai traukiniai labai, net LABAI LABAI patinka. Kryptis - oro uostas. Nes man ten patinka :) O iš tiesų, tai norėjau išbandyti tą traukinuką, vežantį į oro uostą. Kaip tik puiki pramoga porai valandų ir ne vien lauke.

Keletas faktų:
- traukinukas naujas, švarus ir gražus.
- traukinukas trumpas - vos du vagonai, nors iš vidaus atrodo kaip vienas ilgas.
- važiuoja apytiksliai kas valandą, tikslus tvarkaraštis čia .
- kelionės trukmė - 7min., nors realiai kokios 5! :)
- kelionės kaina - 2,50 Lt, o vaikams iki 7 metų - 0 Lt (bet bilietuką vis tiek duoda, su nurodyta kaina - 0 Lt ;))

Kol išėjom iš namų Vilius vis klausinėjo, ar laukia mūsų traukinys, o aš jam aiškinau, kad jis mūsų nelaukia, kad traukiniai turi savo grafiką ir išvyksta nustatytu laiku, ir jeigu mes nespėjam atvykti laiku, tai traukinys nelaukia, ir tada mums reikės laukti kito traukinio, kuris tik po valandos... Ir taip kokius 5, o gal ir 8 kartus :) Kol važiavom mašina iki geležinkelio stoties (mano pradinis planas buvo važiuoti troleibusu, bet kadangi dangus rengėsi prapliupti, o dar ir į parduotuvę planavau užšokti, tai keliones troleibusais palikau kitam kartui), taigi, kol važiavom mašina, Vilius įnirtingai dairėsi ir klausinėjo, kur tas traukinys stovi?! Taigi, buvo proga jam sužinoti, kad traukiniai gatvėmis nevažiuoja, kad reikia bėgių ir kad norint įsėsti į traukinį, reikia nuvažiuoti į traukinių stotį. (Uch, ilga litanija, o dar ir pakartoti, ir visokias detales paminėti reikia :)).

Galiausiai mes stoty! Man buvo smagu, kad stotis tvarkinga ir atsinaujinus (kaip ir žinojau tai, tik lyg ir nebuvau mačiusi savo akim), kad einant į peronus nereikia vaikščioti po smirdintį tunelį (oi, prisimenu dar tuos laikus, vaizdelis būdavo labai niūrus, o apie kvapą iš vis patyliu...). Dabar gi viskas modernu, švaru, tvarkinga, ant sienų reklamos, visos reikiamos nuorodos (beje, aiškios, nepaklydom :)), prie kievienų laiptų į peronus - monitoriai su artimiausio reiso kryptim, laiku ir trukme. Vienas, ko trūko (mums šį kartą netrūko, bet kitiems kelieviams - tikrai), tai, kad laiptai būtų judantys, nes jei reiktų užsitemti lagaminus...

Į peroną atėjom kiek anksčiau, tai Vilius galėjo apžiūrėt traukinį, įsitaisyt prie lango, pažiūrėt, kur kiti traukiniai stovi. Man buvo labai smagu, - sugrįžo tas kelionės pradžios nerimastingas džiugesys, kurį patirdavau kaskart įsėdus į traukinį, autobusą, lėktuvą. Taippppppp noriu keliauti!........

Laukėm, kol pajudėsim...

















...žiūrėjom pro langą...
















...klausėm, ką kalba moters balsas per garsiakalbį...

















... važiavom, kai moteriškas balsas pasakė išlipom oro uosto stotelėj (šiaip paskutinė stotelė, traukinio mašinistas paskui tik pereina per traukinį į kitą pusę ir vėl vairuoja atgal :))...

















...aplankėm oro uostą (ten apžiūrėjom senąjį lėktuvą išvykimo salėje, atvykimo salėje aš išgėriau kavos, o Vilius palaižė (kokius 3 kartus!) čiulpinuką (jis norėjo ledų, bet jų nebuvo, tai kompensacija buvo ledų skonio čiulpinukas :)), pasivažinėjom liftu iš pirmo aukšto į antrą ir atgal (kokius 3 kartus)...
















... ir ėjom atgal į traukinių stotelę stogu dengtu takeliu (kai atvykom labai lijo, tai labai gerai, kad tas stogas yra!)...
























... tada laukėm kelionės atgal į traukinių stotį























Atgal važiuojant Vilius įsitaisė man ant kelių ir visą kelią tutūkino (sakė "Tu-tūūūū!" kaskart, kai traukinys sugausdavo). Viliui kelionė labai patiko, man - irgi, labai. Kita kelionė traukiniu bus į Trakus, o trečia - gal jau į kokią Prahą? ;)
Tiesa, kai lipom iš traukinio Vilniaus stoty, perone jau laukė tėtis su mažu berniuku, be jokių lagaminių ar daiktų, tikriausiai irgi ieškojo smagios pramogos lietingą dieną :)

P.S. Veiksmas vyko tikrai šiandien, bet mano fotikas gyvena dar vakardiena... :)

Sunkiai, bet pakeliamai

"Kai viską turi... Trūksta tik gyvenimo. Jauti? Norą bausti save... Norą pasiteisinti, kad esi gyvas... Norą pakeisti žinojimą, kad širdies gilumoje esi bailys ir egoistas... Nenorą žinoti... Nenorą atminti... Tai visą gyvenimą slypi tavyje. Išdavystė. Kaltė. Gėda."

Dvi moterys. Dvi dramatiškos istorijos. Vertos būti aprašytos. Du vidiniai pasauliai, gilūs, skaudūs, klampūs. Sudėtingos psichologinės būsenos, paranojos, psichozės, depresijos, panikos priepuoliai, pakitusios sąmonės būsenos. Kai tvirtai pirštais įsikibusi į knygą rijau sakinius ir beverčiant puslapį pajutau, kad patekau lyg į besvorį kosmosą, kažkokią tarpinę erdvę tarp mano virtuvės ir herojų vidinio gyvenimo jovalo, supratau, kad rašytoja žiauriai giliai kabina, o jos žodžio galia valdo.

Viename interviu autorės paklausė: "Kur yra ta riba, kai romano turinys jau ne jaudina, o prislegia skaitytoją?" O ji atsakė: "Galbūt tą ribą ir pažeidžiau, galbūt skaitytojas prislegiamas, kaip ir sakote..." Vietomis mane tikrai prislėgė. Bet ne taip, kad nebeišsikapstytum.

Karin Alvtegen. Gėda. Šitos rašytojos knygos iki manęs ėjo lėtai, vis pasirodydamos ir vėl dingdamos, vaikščiojo ratais, buvo perkamos kitiems, kol galiausiai viena laikinai prisiglaudė ir mano lentynoj. O dabar prisiglaus ir kitos, ir su visam. Tikrai. Nes ji rašo taip, kaip man labiausiai patinka - sunkiai, bet pakeliamai.

Kas? Kodėl? Koks?

Čia einamiausi Viliaus klausimai šiuo metu.

"Kas", žinoma, girdime jau gerokai seniau, bet vis tiek dar itin dažnas jo lūpose :) Kartais vargina, bet iš principo atsakyti nesunku, na, beveik visada. Be to, kartais galima perleisti klausimą jam atgal, t.y. paklausti jo paties "na, kas čia?", nes dažnai tikrai žino.

"Kodėl" - hmm, pradėjo klausinėti neseniai, bet taip neintensyviai, kartais, dar nebuvo sunku paaiškinti. Stengiuosi neatsakyti "todėl", nes po keletos bandymų, pati vėliau gavau atgal tokį atsakymą :)

"Koks/ kokia" - va čia netikėtai sunkus klausimas! Ir pateikiamas dažniausiai visai netikėtoj situacijoj, ar būna sunkiai suvokiama, apie ką čia tas klausimas. Atsakymas gali būti pats įvairiausias - spalva, dydis, nurodyti kieno tas daiktas, arba išsamiai apibūdinti. Bet kartais tikrai nežinau, ką atsakyti! Ir sakau "nežinau". Bet... vis galvoju, ar gerai darau :) Nes - "nežinau" mano galvoje turi istoriją. Aš dar pamenu, kaip kažkada man, kažko paklausus, mano mama atsakė "nežinau". Ir puikiai pamenu savo nustebimą - "kaip tai nežinai?! Tu juk MAMA!" Ir dar pamenu, mama klausė: "O tu manai, mama turi viską žinoti?", "Taip", - net neabejodama atsakiau aš. Koks nusivylimas buvo vaikui, kai jis suprato, kad mama nėra visažinė ir visagalė :)

Tai vat, remdamasi savo patirtimi keistai jaučiuosi sakydama tą "nežinau" savo sūnui. Panašu, jog bijau prarasti savo visagalybės ir visažinystės statusą jo akyse (jei dar nepraradau...) :o Tai kaip ten su tuo "nežinau"?...

Eik pas mamą, tėtis neturi laiko! ARBA moteris prieš motiną

Pakliuvusi į mano rankas labai atsitiktinai, knyga apjaukė mintis gerokai. Pats pavadinimas tiesiog prikaustė, - žodžiai, tiek kartų girdėti, tiek kartų ištarti arba palikti ant liežuvio galo, žodžiai, kurie atrodo tokie nekalti, bet iš tiesų, esminiai ir apie požiūrį.

Istorija nesudėtinga: jauna šeima, 4 metų sūnus, daug dirbantis vyras ir mama, bandanti išlaviruoti tarp ambicingos darbuotojos ir tobulos motinos. Pasakojimo stilius toks vykęs ir toks taiklus, kad būtų be galo juokinga, jei nebūtų graudu... Mama neieško meilužio, bet susiranda, nes ji trokšte trokšta nuo vyro abejingumo ir pašaipų, tad sutikusi dėmesingą ir vaikus mylintį (bei jiems laiko turintį) vyriškį, tiesiog pasiduoda jausmų bangai. Vyriškis analogiškai.

Na, dar vertėtų paminėti, kad veiksmas vyksta Prancūzijoje 1976-aisiais.

Labiausiai prikausto veikėjos mintys: apie motinystę, apie tai, kaip ji nenori būti su vaiku, apie tai, kaip jis ją nervina ir kaip ji niekada nesuprato, kuo smagūs vaikški žaidimai, bet ir apie jos meilę sūnui, beribę ir begalinę, ir apie jos profesines ambicijas ir apie jos vyrą, savanaudį egoistą. Ir labai daug apie jausmus, kuriuos ji jaučia ir kurių neturėtų jausti: meilę kitam vyrui, nuobodulį ir susierzinimą su vaiku. Tema "vaikai sugadina moterų gyvenimus" nagrinėjama plačiai ir aštriai. Sakyčiau, net išjudina tvirtai įmūrytą pagrindą "motinystė - tikroji moters savęs realizacija", paklibina taip, kad paskui tenka pakelti akis į niekur ir perkratyti savo mintis, savo pažiūras ir savo įsitikinimus, ir juos dar kartą susidėlioti. Verta paskaityti. Ypač moterims, bet tinka ir vyrams.

Apie nematomus vaikus

Man labai gražus šios knygos viršelis.

Mergaitės akys lyg ir šypsosi, bet lūpos tvirtai laiko tylą. O išsiraizgęs "kažkas" priešais mergaitės veidą, išskiria mus, tik neaišku, kas - ji ar mes - lieka kitoje pusėje.

Vieną dieną mane užvaldė mintys apie Jodi Picoult . Jau buvau girdėjusi apie jos romaną "Devyniolika minučių", taip pat "Mano sesers globėjas", pagal kurė pastatytą filmą esu mačiusi. Dar keletą jos knygų esu mačiusi knygyne, bet taip niekad ir nepaėmiau jų į rankas. Ir štai vieną dieną mintis apie Picoult knygą tiesiog mane apsėdo. Nusprendžiaua perskaityti, kad mintis ta galiausiai atstotų, ir kad "būčiau skaičius". Patyčios ir šaudymai mokykloje man kažkaip baisu, tai ėmiausi šeimos su trim vaikais, kurių vienas serga sunkia leukemijos forma (lyg būtų ne taip baisu....). Stengiausi nekreipti dėmesio į tai, kad skaitau dar vieną knygą apie vėžio palytėtus...

Knyga įtraukia. Smuliai aprašomi veikėjų jausmai, išdėstomos mintys ir susiję (arba nevisada) prisiminimai. Intriga yra puiki. Žodžiu skaityti smagu, jeigu galima taip išsireikšti. Smagu čia ta prasme, kad neliepi sau eiti ir paskiatyti tos knygos, nes jau pradėjai ir dar ją pasiskolinai, tai reikės grąžinti, ir-taiptoliau-ir-panašiai, o skaitai, nes negali neskaityti, -smalsu, nekantru, kas bus toliau. Man patiko, kad pasakojama kelių veikėjų vardu, t.y. viena dalis vieno veikėjo, kita- kito vardu, ir dažnai apie tą pačią situaciją, kaip ją išgyveno vienas, o kaip - kitas. Sakyčiau vykęs pasirinkimas. Dar neperkopus knygos vidurio maniau, kad antroji siužeto linija (tai čia, kur apie advokato ir teismo globėjos meilę pasakoja) visai čia nereikalinga, tik atitraukia nuo pagrindinio veiksmo. Bet perkopus į antrąją knygos pusę, supratau, kad labai man patinka, kad retkarčiais autorė atitraukia skaitytoją nuo tos vėžio palytėtos šeimos išgyvenimų... Beveik visas dalis, kurios parašytos Saros (motinos) vardu, aplaisčiau ašaromis, - žiauriai sunku neįsijausti! Be akivaizdžios knygos temos - kaip išgyvenama vėžio diagnozė vaikui šeimoje ir kasdienybė su šia diagnoze, - man labai įstrigo kita tema - nematomo vaiko. Du iš trijų vaikų toje šeimoje jautėsi nematomi, ir visais būdais stengėsi tai pakeisti. Tema verta atskiros knygos.

Bet iš tiesų, tai nelikau sužavėta. Gal panašiai, kaip po neblogo detektyvo, - kol skaitai, tai puikiai, o kai užverti paskutinį puslapį, tai ir nebesinori palaikyti knygos rankose, dar leisti jausmui pasibaigti ir nurimti, gal perversti dar puslapius lyg atsisveikinant... Kitų Picoult knygų nežinau ar veršiuosi skaityti.

Skaitydama vis lyginau knygą su filmu. Pirmiausia, man kliuvo motinos vaidmens atlikėja, - na, Cameron Diaz man čia žiauriai netinka! Nors kažkur skaičiau, kad pati Picoult labai jos norėjo... Filmas, manyčiau, vykęs. Ir kas keisčiausia, jame viena vieta kur kas geresnė, nei knygoje, - tai pabaiga. Man filmo pabaiga patiko labiau, kur kas labiau nei knygoje aprašyta. Ji tokia realistiška buvo. O knygoje - tokia grynai iš filmo! Kaip bebūtų keista...

Apie planus, akimirkas ir likimo išdaigas

Man patinka esė. Skaityti labiau, nei rašyti :) Na, rašytoja iš manęs tokia labai jau anokia, bet vis tiek negaliu nerašyti. Bet neskaityti negaliu labiau.

Pradžia buvo Knygų mugėj: akis užkliuvo už knygos pavadinimo - "Šiandien aš miegosiu prie sienos". Taip ir sustojau perskaičius. Tai buvo autorės Giedros Radvilavičiūtės esė rinkinys. Jos vardas man nieko nesakė. Pavarčiau, užsikabinau, bet nepirkau, - pasirodė brangoka. Taip ir palikau pažintį su šia lietuvių rašytoja jos net nepradėjusi...

(Dabar lyrinis nukrypimas apie knygų krūvą mano rūsy...)

Kai pirkome butą, jo buvę šeimininkai rūsyje mums paliko "dovanų", - krūvą knygų. Sakė, darykit, ką norit: dovanokit, skaitykit patys, išvežkit makulatūrai ar išmeskit... Nei vienas iš tų variantų man netiko. Retkarčiais vis ateidavo mintis apie tas knygas, bet nieko konkretaus nesiėmiau. Iš tiesų, labiausiai "skaudėjo širdį", kad jos ten taip "bilekaip" suverstos tam rūsy... Ir tik praėjus beveik trim metam mane aplankė idėja - reikia jas parduoti ! Kadangi tapau aktyvi sena.lt lankytoja ir pirkėja, tai supratau, kad atėjo laikas tapti ir pardavėja :) Iš tiesų, šis lyrinis nukrypimas yra ne apie naujai iškeptos knygų pardavėjos pasiekimus, bet apie likimo posūkius. Mokykloje aš labai norėjau užaugus būti bibliotekininke. Namuose visas knygas buvau surašius į katalogą ir lentynose sudėliojusi pagal abėcėlę. Norėjau stoti to mokytis. Tačiau mane daug kas kvailino, kad niekam tikusi ta specialybė. Patikėjau. Ir štai naujas gyvenimo etapas privertė susirasti naują būstą, o jame manęs laukė krūvelė knygų, kurias rinkdama, valydama dulkes nuo jų pašiurusių viršelių, vartydama pageltusius lapus ir suvedinėdama informaciją apie jas į kompiuterį pasijaučiau TOKIA bibliotekininke!!! Kai parsinešiau pirmą krūvelę į kambarį ir suvedinėjau kiekvienos knygos autorių, pavadinimą, leidyklą ir t.t., laikas ir kitas nei mano kambario pasaulis išnyko. Likau tik aš ir knyga. Laikrodis rodė, kad dirbau tik 2 valandas, o man atrodė, kad visą dieną jau sėdžiu su tom knygom, ir norėjau tik vieno - praleisti dar kelias tokias dienas...

Beje, toje krūvoje būta visai neblogų knygų, kurias vos tik suvestas į senų knygų tinklalapį, jau iš karto norėdavo kas nors nupirkti. Visi pirkę knygas buvo kažkokie savotiški žmonės. Nežinau, ar čia tos knygos buvo tokios (savotiškos), ar čia žmonės tampa tokiais, kai pasineria į knygas?.. :) Knygų krūva rūsyje dar nesibaigė, tad malonumas ir netikėtumai manęs dar laukia :)

Grįžtu prie G.Radvilavičiūtės. Besiknaisiodama po tą senų knygų tinklalapį, prisiminiau apie ją (Radvilavičiūtę). Tos knygos apie miegą prie sienos neradau, bet buvo jos kita - "Suplanuotos akimirkos". Nusipirkau. Perskaičiau. Jei visai atvirai, tai, kol skaičiau, vis galvojau: "ką aš parašysiu blog'e apie šitą knygą?......" Esė man patinka skaityti. Ir šitos esė man patiko, sprendžiu iš to, kad negalėjau sustoti nepabaigus skaityti iki galo. Bet tuo pačiu beskaitant lydėjo jausmas, kad man nepatinka! Kažkas mane erzino, gal stilius, gal parinkti žodžiai... Tiksliai žinau tik vieną dalyką, kuris erzino, - tai kai kurios aliuzijos į literatūros kūrinius, meno žmones ar jų kūrinius, kokius nors visuomenės reiškinius ar veikėjus, kurių (visų išvardintų) aš nežinau, nepažįstu, neskaičiau. Ir tada jaučiausi kvaila, neišprususi. O tada kilo jausmas, kad rašytoja "kelia" save prieš skaitytoją. (Hmm, o gal tik aš čia tokia tamsi tundra pasitaikiau?..)

Nors... man labai daug kas patiko Radvilavičiūtės kūryboj. Kad daugiau pasidalinti, reikėtų cituoti, o tai jau knygos perrašinėjimas. Tad geriau jau paskaitykit patys.

p.s. knygą vis dar turiu (iš trečių rankų nepardaviau dar), tad galiu paskolinti ;)

Pašnekesiai

- Mama, o tu moki verkti?

- Moku.

- O tetė verkia?

- Verkia.

- Ir katinas verkia?

- Na, ir katinas kartais verkia.

- O kambarys verkia?

- Ne. Tik žmonės ir gyvūnai verkia.

- Kodėl?

- Hmm... nes jie turi akis, o iš akių ašaros bėga.

- Ir burna verkia!

Supraskit, ne tik akys, bet ir burna verkia :)) Teko tik pritarti.

***

Ryte leidžiu pasirinkti, kokį sūrelį valgys. Pasirinko raudoną (raudonu popierėliu) ir suvalgė visą. Tada sako:

- Noriu mėlyno sūrelio!

- Jau suvalgei vieną, užteks. Gal nori vaflio?

- Noriu.

Paduodu vieną iš pakelio. Jis paima ir man siūlo paimti.

- Imk, imk.

- Nenoriu aš, Viliau.

- Iiiimk! Va, žiūrėk: gražus, neslysta, negriūna (varto visaip tą vaflį rankytėje), - skanuuu!, - aiškina jis man su toooookia pardavėjo intonacija :)

"mama, tu jau eik"

O ryte viskas buvo kaip kasdien: kėlėmės, prausėm veidą, rengėmės, valgėm pusryčius, Vilius stumdė mašinytes, o aš - savo mieguistas mintis galvoje. Tada avėmės batus ir susikibę už rankų keliavom per balas į darželį. Prie įėjimo durų ten žydi labai alyvinė alyva, per tas kelias sekunes, kol atidariau duris, spėjau įkvėpti jos aromato. Tą pačią akimirką spėjau ir pagalvoti: "Negaliu nerimauti, nes tai persisuoda, turiu būti rami". Jokio plano, viskas kaip kiekvieną rytą, leidau įvykiams vykti.

Būtų nesąžininga nepaminėti apie vakar :) Vakar užvedžiau pokalbį su Vilium apie jo verkimą darželyje, kai aš susiruošiu išeiti. Pradžiai paklausiau, kodėl jis verkia (lai atleidžia man vaiko raidos specialistai, kurie sako, kad toks mažas vaikas negali paaiškinti, aš manau, kad gali paaiškinti, na, ne viską, bet kai ką - tikrai. Manau, svarbu paklausti, o paskui žiūrėti, kaip vaikas elgiasi, jei nežino, lai nežino...). Vilius man puikiausiai paaiškino: "Man liūdna". Elementaru: jam liūdna, kad mama išeina, ir jis dėl to verkia. Toliau tęsėm pokalbį apie tai, kaip mama jaučiasi, kai jis verkia (na, kad ir jai liūdna :)), ką galėčiau padaryti, kad jam nebūtų liūdna, ar ne taip baisiai liūdna, kad nereiktų verkti. Jis idėjų neturėjo :) Man kilo viena (viena vienintelė!!!): įdėti kažką savo jam į kišenę, kad per dieną darželyje turėtų prie savęs. Idėja Vilių sudomino, bet mano siūlomas daiktas - nedidukė velta boružytė - nelabai. Taip ir palikom šitą situaciją atvirą, tik su mano dideliu prašymu neverkti.

Tai štai tokia priešistorė sekantiems įvykiams: aš tupiu grupėje, Vilius stovi šalia pasigriebęs porą vietinių mašinyčių, aš kalbuosi su abiem auklėtojom, Vilius klausosi, kitų vaikų dar nėra. Po kokių 5 min. Vilius sako: " Mama, tu jau eik". Vos nenuvirtau betupėdama. Puoliau siūlyti savo "dovanėlę" (specialiai jį aprengiau megztuku su kišenėm), bet jis atsisakė. Visas baisiai rimtas davė man bučkį ir aš išėjau. A nei vienos ašaros! Rimtis ir susikaupimas. Išorėje. Kas buvo viduje?

Sako, nesitikėkite nieko konkretaus iš savo vaikų, nes jie vis tiek pasielgs kitaip. Ėmiau ir įsitikinau :) Paleidau įvykius eiti, ir jie nuėjo sava vaga, ten, kur jiems reikėjo...

Ar čia vakarykščio pokalbio įtaka, ar tai, kad nebuvo kitų vaikų, o gal tai, kad su auklėtojom kalbėjom apie naują berniuką, kuris žiauriai sunkiai išsiskiria su mama ir glumina kitus vaikus savo verksmu... Gal ir vėl reikėtų paties Viliaus paklausti ;)

kiek stiprios vaiko rankos?..

Panašu, Viliukui prasidėjo tikroji adaptacija darželyje. Jau antras rytas, kai tenka išsiskyrimą su mama aplieti ašarom. O iki tol gražiai atsisvekindavo visus 2 mėnesius. Atvedu, persirengiam, nuvedu į grupę, atrodo, viskas gerai. Truputį pabūnu, na, kokias 5min. Tada, kai pasakau, kad jau eisiu - į ašaras. Apsikabina savo mažom rankytėm man kaklą ir verkdamas sako "nojiu būti su mamaaaaa". Kalbu gražiuoju - nepadeda, kalbu griežčiau - nepadeda. Tenka plėšti vaiko rankas nuo savęs, stotis ir eiti durų link. O jis bėga iš paskos, ir sako "mama, aš nojiu eiti kartu".

Nenorėjau išeiti jam verkiant, tad visaip stengiausi nuraminti: sakiau, kad ateisiu, kai jis pavalgys pietus (kaip visada), kad čia pažais su vaikais ir auklėtojom, kad eis dainuoti... Bet iš tiesų, jaučiausi tokia bejėgė! Tos mažos rankytės taip apsiveja, jog jas nuimdama, atrodo, kad dalį savęs nuo savęs nuplėši. Lyg antausį skeltum...

Taigi.... esu svarstymuose, ką daryt toliau: ar pabandyt su Viliuku pakalbėt ir susitart, kad neverktų, paaiškint, kad išsiskiriam trumpam ir t.t.; ar bandyt atsisveikint jau rūbinėj ir į grupę nebekilt; ar ... ką dar?

Iš tiesų, atrodo, jog Vilius jaučia, kad šiuo metu neturiu itin daug darbo (tad kaip ir galėčiau nevesti jo į darželį :)), nors apie tai nekalbu. Bet neleisti į daržą nenoriu, nes paskui vaikui vėl iš naujo reikės pratintis, jei jau einam, tai einam. Man atrodo taip geriau, atsiranda tam tikra rutina. Tad dabar, panašu, teks "dirbt" su vaiko (o ir savo) jausmais.

30! Tęsinys

Tęsinys "30!" (Pradžia čia).

17. Vilius puikiai kalba. Kalba daug. Labai daug. Kartais - ištisai, be sustojimo. Kartais pagalvoju, kad būtų nuostabu, jei jis turėtų mygtuką "off". Žiauru? Galbūt. Kam pasakau, visi sako "Tu džiaukis". Aš ir džiaugiuosi, kad kartais norisi džiaugtis tyloje.

18. Vilius pažįsta jausmus. Kitų - itin gerai, savuosius - kai kuriuos. Šįryt vonioje žiūri į mane tokiom keistom akim ir tyli, klausiu: "Kas tau?", o jis:"Man liūdna" (!!!!!). Klausiu: "O ko to liūdna?", jis: "Iš tetės". "Ar kad tetės nėra?". "Taip".
Arba kai paprašau ką nors padaryti, užsiraukia ir nedaro, sako: "Aš dabar negaliu, aš piktas" (mano žodžiai, nėr kur dėtis :)).

19. Sakyčiau, Vilius jautrus. Labiausiai tai pasireiškia, kai pradeda verkti. Garsiausiai ir stirpiausiai verkia ne tada, kai užsigauna (na, nebent LABAI skaudžiai uzžgauna), o kai mama arba tėtis supyksta. Tada verkia visa gerkle (ir tiesą sakant, dar labiau nervina...). Ir nuo šitos santykių vietos prasideda naujausias jaunosios mamos studijų etapas: kaip nereaguoti į klyksmą, kaip susitvardyti, kaip kitaip išreikšti susinervinimą, ką pasakyti, ko nesakyti, ir kaip viską įgyvendinti praktiškai. Ir kad kaltės jausmas neatslinktų, ir kad vaikas nekūkčiotų išsigandęs piktos mamos. Ir kad gebėtum švelniai apsikabinti, kai tik tik prieš sekundę piktumais žaibavai. Viliukas - jautrusis mano mokytojas.

20. Vilius turi močiutę (Maliolę), du senelius (Paną ir kitą senenį :)), tetą ir pusbrolį. Ne labai gausiai, bet geriau negu nieko :) Kažkurią dieną jam aiškinau, kad teta Inga yra mano sesuo, o močiutė - mano mama. Nelabai jam aišku buvo :) Paskui po kurio laiko klausiau, ar norėtų brolio ar sesės (na, šiaip iš smalsumo klausiau, nes jis nelabai dar gal supranta, kas tas brolis, nes aplinkoj nėra draugų su dviem mažais vaikais). Tai sakė, norėtų sesės. Priežastis paprasta: nes teta Inga yra SESĖ! :))

21. Gyvena su mumis ir katinas Kumpis. Vilius labai norėtų su juo žaisti, bet Katinas jo nemyli, bijo, bėga šalin. Arba dręskia. Tada Vilius verkia ir bėga guostis. Vilius tikriausiai norėtų šuniuko, nes visus sutiktus lauke nori paglostyti, nulydi žvilgsniu, nes jie nori žaisti, o katinai - tik miegoti :) Šuo ir man patiktų, bet negalime, nes trečiasis šeimos narys - prieš šunis. Na, ketvirtasis tradiciškai turėtų būti irgi prieš, bet kadangi mūsiškis labiau katašunis, nei grynas katinas, tai gal ir draugautų su tuo kitu keturkoju.

22. Ketvirtadieniais Vilius lanko mokyklėlę Strazdanėlės . Jau 2 metai, kaip esame jos mokinukai :) Sakyčiau, beveik visą Viliaus gyvenimą! Dabar jam būna muzikos, dailės ir sporto užsiėmimai. Pastarieji - labiausiai prie širdies. Nors muzika irgi neblogai. Dailė - patinka, tik trumpam :) Visada būna pirmas pasitraukiantis nuo stalo. Aš ir neverčiu, tegu daro tiek, kiek jam patinka ir tinka. Tuo labiau, kad tas piešimas pagal instrukcijas man nėra 100% priimtinas.

23. Vasarą važiuosim į stovyklėlę, tos pačios mokyklėlės organizuojamą. Pernai buvom. Buvo smagu. Man. Viliui tai buvo daug darbo: prisitaikyti prie aplinkos, prie didelės grupės žmonių, prie daug vaikų, prie tvarkos. Jis dažnai eidavo žaisti vienas. O kai vykdavo užsiėmimai, atbuvęs pusė, išeidavo į kitą sodybos pusę - žaisti vienas. Tada aš ir atradau, kad jam daug žmonių - blogis :) Nežinau, kaip šiemet. Gal panašiai, o gal kitaip - todėl ir smagu su vaiku, nes niekada nežinai, kiek tikrovė atitiks lūkesčius.

24. Tėčio Vilius labai laukia. Kiekvieną rytą vis paklausia, ar tėtis jau pabudo? Tada pasakau, kad jis jau seniai išėjo. Kai ateinu pasiimti iš darželio, jis klausia, ar tėtis grįžo, ir vėl sužino, kad dar ne. Tuomet, kai pabunda po pietų miego, klausia, ar tėtis jau yra? Ir vėl išgirsta, kad dar nesibaigė darbas, dar negrįžo. Tomo darbo valandos ilgos, o kartais ir naktinės. Tad matosi jie nedaug. O kai jau grįžta, Vilius krykštauja, nori viską parodyti, papasakoti. O Tomas kartais būna kaip vežimu pervažiuotas, tai tenka tarpininkauti :)
Man labai smagu stebėti, kaip Vilius viską mėgdžioja pagal Tomą, net ir baltus kedus abu nusipirko neseniai. Du blondinai ilgaplaukiai, patys sau individualistai. Nors viena šnekutis, o kitas tylutis (galėtų, iš viso nekalbėtų :)).

25. Tikriausiai šiais laikais nėra vaikų, kurie nemokėtų elgtis su distanciniais, mobiliais telefonais, televizoriais, DVD grotuvais ir žinoma - kompiuteriai! Televizorius - Viliaus draugas. Nes rodo filmukus :) Dar galima pažaisti distanciniu ir pajausti savo galią! Ir net nuspręsti, kada įjungti ir kada išjungti tą televizorių (nes mama, anei tėtis niekaip neprisimena užkelti distancinių aukščiau). Neseniai Vilius sužinojo, kad filmuką galima sustabdyti paspaudus "pauzę", ir pvz. tuo tarpu nubėgti į WC :) Deja, dar sunkoka suprasti, kodėl vienus filmukus galima žiūrėti kada panorėjus (kurie yra DVD kompakte), o kai kuriuos televizorius rodo kada užsinori pats (pagal TV programą :)). Vis pastebiu, kad mano paaiškinimai praskrenda pro vaiko ausytes be jokio stabtelėjimo. Prie kompiuterio Vilius mėgsta žiūrėti "takatas" (nuotraukas), dar rašyti laišką, t.y. spausdinti raides (būtinai milžinišku šriftu :)). Na, vaikas nesipyksta su technika (ir ačiū Dievui :)).

26. Viliui labai svarbus prisilietimas. Reikia prisiglausti, apsikabinti, pasėdėti ant kelių, prisišlieti prie krūtinės (ir pasakyti "pasiilau maaaamos"), visaip pasikuisti sėdinti ant kelių, litpi ant galvos (tiesiogine prasme :)). O kai gulim užmiegant, būtinai reikia, kad padaryčiau "namelį" - taip apkabinčiau su ranka, kad jo galva būtų kaip namelyje, ir būtinai reikia už rankos palaikytikol užmigs. O darželyje savo draugus irgi dažnai apkabina, o juk vaikų apkabinai tokie stiprūs, kad po kelių sekundžių abu griūna stati ant žemės :) Jau nuo vaikystės tikra meilė baigiasi ašaromis... Sakytum, tikras sensoriukas, bet tikrai ne su visais. Nepažįstamiem nei rankos duos, nei labas pasakys, - pasislėps mamai už kojos ir neatitrauksi :)

27. Vilius panašus į mergaitę! Iš tiesų :) Jei užrišu skarelę arba aprengiu kokiu raudonu ar geltonu rūbu, būtinai kas nors pamanys, kad mergaitė. Na, ir plaukučiai tokie pusilgiai, - auginam :) Neseniai mugėj sustojau prie blauzdinių prekeivių, tai vyršikis nudžiugo: "Mes ir šitai mažai mergaitei turim ką pasiūlyti!". Beveik spėjau apsidžiaugti, kad aš kažkam dar panaši į mergaitę, bet prisiminus, kad man ant pečių sėdi šiek tiek mažesnis žmogutis, susivokiau, kad čia apie Vilių. Arba šiandien: vaikiškų batų parduotuvėj pasiūlė gražias basutes, bet su gėlytėm :) Sakau: "Čia berniukas" :) Pardavėja tik suglumo ir nubėgo prie labiau berniukiškų batukų.

O man visai smagu, kad vaikas toks "unisex" atrodo, mes visi juk turime ir moteriško, ir vyriško prado, tad kam marinti tą kitą, nei biologinė lytis...

28. Knygos mūsų namuose pagarboj! Aš esu visiška "ligonė": pradėjau mokytis nepirkti visų knygų, kurios mane sudomina, nes nupirktų ir perskaitytų knygų santykis kalba ne mano naudai. Tomas irgi neblogas knygų žiurkius, tik jis gal kiek modernesnis: pastaruoju metu persimetė prie audio knygų, o aš ištikima popieriui, tik iš ekonominių, ekologinių ir bendruomeninių paskatų knygas pradėjau pirkti iš antrų rankų, ir pati jas pardavinėti. Tad Vilius neturi kito pasirinkimo, - tik skaityti, skaityti, skaityti :) Jis ir skaito. Kartais pats, bet dažniausiai - aš, prieš miegą. Pasaka tapo būtinybe. Ir išbandymų mamai, nes tas pačias pasakas tenka perskaityti dauuuuuuug kartų: kiekvieną dieną, po du kartus per dieną, kokias dvi savaites (skamba beveik kaip vaistų receptas...). Kad Viliaus tikslas - išmokti mėgstamiausias pasakas mintinai, jau supratau, nes jei skaitant/pasakojant kiek nukrypstu, tai jis tuoj pat pataiso :) O paskutines savaites ne tik mokausi mintinai, bet ir atlieku "sinchroninį vertimą" skaitydama anglišką knygelę :) (Ir kas sakė, kad auginant vaikus namuose mamos kvalifikacija prastėja? :)).

29. Vilius dainuoja. Dažniausiai man visai nežinomas dainas :) Nors kartais pasitaiko fragmentų iš mano vaikystės repertuaro, tai suprantu, jog dainavo darželyje. Gražiausiai jis dainuoja, kai žaidžia ir nemato, jog klausausi. Tuomet melodija liejasi laisvai, žodžiai - irgi, tik man nepažįstama kalba. Ir būgnais groja neprastai. Tiesą sakant, pati sau tyliai pamąstau, jog prie to prisidėjo ir mano apsilankymas būgnininkų konkurse, kai laukiausi kokį 5 mėn. Kaip žiūrovė lankiausi :) Būgnų (vien tik būgnų!!!) klausiau gal kokias 3val. (beje, buvo superinis konkursas!), o mažasis pilvuko pilietis nepasitenkinimo nereiškė. Gal iš tiesų bus muzikantas?.. (arba dirigentas, nes kontroliuoja ir reguliuoja visus ir viską, o rankoje "lazdelė" irgi priklauso).

30. Vilius - mamytukas. Sakytum, JAU 2,5 metų, bet iš tiesų tai TIK 2,5 metų. Ryte nubunda ir sako: "Pasiilgau mamos...". Arba ateina ir pasako: "Noriu mamos". Iš tiesų, net nežino aiškiai, ko jis konkrečiai nori, bet aš suprantu, kad tai tiesiog mamos poreikis, kaip norime vandens, maisto, šilumos ar poilsio. Vaikai dar turi ir mamos poreikį. Tad visada jam atsakau: "Aš čia".

30!

Šiandien - Viliukui 30 mėnesių, ir tiksliai lygutėliausiai tiek pat man - kaip jaunajai mamai.



Ta proga - 30 kasdienybės akimirkų.

1. Mes miegam drauge, tik retai nubundam tuo pat metu. Ir taisyklės nėra: kartais aš pirma (nes žadintuvas pažadina), o kartais - Vilius, ir tuomet jau jis būna mano žadintuvas. Nežinau, kaip jis mane žadina, bet kai pabundu, dažniausiai man sako: "Jau neanksti, keliamės!". Jei pavyksta, tai dar išsiprašau kokį pusvalandį. Kartais matau, kad ir jis išsiprašyti norėtų, bet mano argumentai kol kas vis dar stipresni :)



2. Po nakties Viliaus lova jau sausa, jau senokai bebuvo šlapia. Jis tuo džiaugiasi, o aš tikriausiai net labiau už jį :) Tesybės dėlei, reikėtų paminėti, kad po pietų miego lova dar kartais būna šlapia, na, bet mokosi. Išmoks. Ir kelnytės dar būna dažnokai šlapios, nežinau, ar nejaučia,a r tiesiog užsižaidžia. Na, bet ir šito išmoks.


3. Vilius turi naują puoduką (na, naktipuodį)! Nes ankstesnįjį ... išaugo :) Mielai pasiūlyčiau gamintojams sugalvoti puodukų dydžius ir siūlyti juos pagal amžių. Gal net daugiau parduotų? :) Nes mes buvome nusipirkę ir per mažą, ir per žemą bei per platų (kuriame vaiko užpakalis išsitepdavo kakum, nes į jį atsiremdavo, hmm....). O vat vienas buvo tinkamas, bet tik iki šiol, mat Viliaus kojos taip išstybo, kad jam sėdint ant puoduko vis tiek likdavo tarpas tarp puoduko kraštų ir kojyčių, tad beveik visada padarydavo "per šoną". Kai atsibodo valinėti balutes bei džiovinti kilimuką po kojom, vieną dieną jaunoji mama, apsirūpinusi liniuote ir senojo puoduko išmatavimais, išsiruošė į vaikų parduotuves ieškoti kito -tinkamo dydžio - puoduko :) Radau! Paskui dar pagalvojau: gal čia tik berniukų mamas tokios bėdos ištinka? :)


4. Viliui nelabai įdomūs rūbai ar batai. Tik neseniai pradėjo pats nusiauti batukus, kojines, beje, mano paragintas. Kiek anksčiau jau pradėjo nusirengti striukę, megztinį, kepurę, čia jau buvo jo paties iniciatyva. O šiaip, jam tinka tai, ką paduodu. Tai, kad šiek tiek vystytų skonį (!!?) ir tiesiog apsisprendimo įgūdžius, vis pasiūlau rinktis: kurias pėdkelnes norės rengtis, kokius marškinėlius, kurią kepurę ir pan. Pasirinkimai jam patinka :) Apsisprendžia greitai ir sprendimo nekeičia (dažniausiai). Kartais net būna pats man pasiūlo: "Mama, sakyk "Kurio norėtum?" :))))


5. Pusryčiai. Jie pas mus dabar (paskutinį mėnesį) labai simboliniai. Nes: a) Vilius valgo pusryčius-priešpiečius darželyje po valandos nuo atėjimo, ir jis iš tiesų juos valgo, ne tik paknibinėja; b) jaunoji mama bando sumažinti į skrandį sugrūdamo maisto kiekį, nes kai kurios kūno vietos tapo tikru balastu ;). Bet jei prisiminti kiek senesnius laikus (tokius "senus", kaip prieš 2-3mėn.), tai Vilius puikiai valgydavo paprastas košes. Geriausiai tikdavo avižinių dribsnių, bet mama gudri - primaišydavo ir visokių kitokių su papildomom gerosiom savybėm :) Manų košė irgi traktuojama už maistą, ypač jei ją išverda močiutė!! Tuomet ir pakartoti gali paprašyt :) Taigi, kai tik galim (pvz. savaitgaliais), grįžtam prie košių meniu.

Pusryčiai savaitgalį galėtų būti atskiras punktas, nes tuomet jo meniu prasiplečia beveik kaip restorane: atsiranda tokie smagūs valgomi dalykai, kaip putpelių kiaušiniai (Vilius jų suvalgytų kokius 5, bet duodu tik 2, virtus aišku :)), skrudintas batonas su sviestu ir braškiu uogiene (TIK braškių!), karštos bandelės be nieko (pačios geriausios!) ką tik iš orkaitės (prieš tai buvę šaldytos ir laukę savo dienos kameroj...)... Jaunajai mamai tai puiki erdvė tobulėjimui, nes kulinarija niekada nebuvo jos stiprioji pusė.


6. Filmukas vs. darželis. Vaizdelis būna toks: vaikas nulipa nuo kėdės papusryčiavęs, atsistoja virtuvės tarpdury ir sako "Noriu filmuko", nesvarbu, kokia diena, koks oras, kuri valanda ir iš vis niekas! Tada jaunoji mama aiškina: "Nea, filmuko nebus, nes eisim į darželį (arba mokyklėlę, tas vienas kartas per savaitę ima kartais ir apsunkina situacijos išaiškinimą :))". Tada dar tenka išklausyti: "Noooooojiu filmuuuuko...........", na, bet jeigu mano nuotaika iš ryto apynormalė, į tai nereaguoju ir greitai pereinam prie kito rytinio punkto.



7. Evakuacija, arba kaip mes išeiname iš namų. Rytais gal kiek ramesnis tas slenksčio peržengimas būna, bet jeigu yra daugiau žmonių nei mes 2, arba jeigu iš tiesų gresia pavėluoti (o mano genuose vėlavimas užkoduota kaip BLOGIS, NEPATOGUMAS, GĖDA), tuomet tikrai gali atrodyti, kad kažkuris namų kampas dega :) Jaunoji mama tai prisėda (pvz. apsimauti vieną kojinę), tai vėl pašoka ir bėga paimti ką nors iš virtuvės/vonios/kambario/kito kambario ar dar kito kambario (nes jei nepaims šią sekundę, pamirš), tuomet vėl prisėda rengtis arba rengti Vilių. Tai gali kartotis daug kartų, priklausomai nuo mamos atminties būklės tą dieną/rytą/vakarą. Ir visas tas procesas būna užpildytas nepertraukiamo Viliaus komentaro: apie tai, ką mato, kas vyksta, ko nesuprato, ką pametė ir ko neranda, kas supyko ar ko neišgirdo... Uhhh, gal tikrai reikėtų įsigyti ausų kaištukus?.... Pagaliau - mes už durų. Gerai, kad durų rakinimas jau pernelyg seniai tapęs automatizmu, kad dar ir apie jį reikėtų galvoti (bet kažkaip instinktyviai stengiuosi tuo metu nekalbėti ir žiūrėti į raktus, spėju, tai mane apsaugo nuo to žudančio nerimo, kuris kartais užklumpa pačiu netinkamiausiu laiku: "ar užrakinau duris?!!!!!").




8. Laukas yra gėris. Kol būname namuose, atrodo, Viliui tas laukas buvęs nebuvęs, bet kai tik išeinam, - vaikas atsigauna. Aš vis dažniau pasakau "laukinis vaikas", čia ne tas, kur neišauklėtas ar itin nepaklusnus, čia tas, kuriam labai labai labai patinka laukas, oras, medžiai, balos, smėlis, žolytės, gėlytės, mašinos, jų lempos, jų numeriai, stulpai, tvoros, gyvatvorės, šaligatviai, klibančios jų plytelės, akmenukai (dauuuuug akmenukų!!).... Neseniai Vilius atrado, kad ir balkonas yra gėris. Mes turime tokią beveik terasą, ir joje kol kas nieko nėra, t.y. jokių baldų, jokių rakandų, ir ji neįstiklinta (šitai-tik per mano lavoną :)). Žodžiu, oro tiek, kiek ir lauke, tai vis pasėdim ten, paspardom kamuolį, pakapstom žemes, pažiūrim į kaimynus :)









9. Vilius eina į darželį. Jau 2mėn. Ryt bus lygiai 2 :) Jam patinka. Nors ne kiekvieną rytą nori ten eiti. Neisterikuoja, bet tiesiog, būna, pasako "Nenoriu į darželį". Na, bet eina. Patinka vaikai, patinka auklėtojos. Jau turi mylimus vaikus ir nelabai mylimus. Mokosi draugauti, mokosi reaguoti į visokį elgesį (na, kaip pvz., kai kiti vaikai mušasi, jam nepatinka, nors spėju ir pats užtrenkia, kai reikia apginti "savo" mašinas). Darželyje Vilius būna pusė dienos, iki pietų miego. Ateinu pasiimti, kai pavalgo pietus, tada visi vaikai į miegučio, o Vilius - namo. Irgi miegučio, bet prieš tai dar truputį pažaidžia. Toks ritmas jau nusistovėjo, jau nebereikia per daug dirbti ir raginti, kad eime ten, šen ar va ten. Kai einame ryte ir jis pamato darželio namą, rodo pirštuku ir sako "Čia mano darželis!" ir sako su džiaugsmu :)


10. Tuo tarpu, kai Vilius draugauja su vaikais, jaunoji mama stengiasi išgauti kuo daugiau gėrio iš tų 4,5val., kol yra viena namuose. Iš pradžių tai buvo gal kiek desperatiškas noras aprėpti kuo daugiau ir kuo greičiau. Didelis tempas turi savo minusų: pameti galvą. Tai, kai pastebėjau, kad imu vis dažniau pamiršti įvairius dalykus, ir kad nebesutelpa visos kirbančios mintys galvoje, šiek tiek susilėtinau (pvz. šią savaitę sakyčiau iš viso tinginiauju, darbo neturiu, ryte vaikštau po mišką (įsivaizduoju sau, kad sportuoju .....), lėtai pusryčiauju (primenu, kad tik-atsikėlus nevalgau :)), paskaitinėju naujienas, ką nors parašau, ką nors pasitvarkau. Vakar jau net nesmagu pasidarė nuo tokio gero gyvenimo). Pusė dienos sau yra gėris. Jei turi darbo, tikrai gali nemažai nuveikti, jei suskaupi, išjungi visokius el-paštus, pokalbių kambarius ir pan. Jei darbo neturi, visuomet gali susirasti namuose - dulkėtų kampų pas mus labai daug. Jei ir tam jėgų neturi, gali knygą skaityti - ištisas 4 valandas, ar įsivaizudojat!?



11. Pietų miegas kol kas šventas laikas. Ir Viliui, ir jaunajai mamai :) Vilius miega nuo 14.30 iki 17.00, nors būna ir iki 18.00., gal net ir iki 19.00 būtų, bet tada jau aš įsikišu (kad nereikėtų žaisti mašinomis iki 23.00!). Kai pabunda po dieninio miegelio, Vilius būna piktas, irzlus, inkščia, zyzia, sako: "mama, mama, mama, mama, mama......" Jokie klausimai ar atsakymai netinka, galima iš viso nieko nesakyti, geriausia palaukti. Šita popietinė popogulinė duobė lyg ir mažėja, jau lengviau pabusti ir lengviau sugrįžti į šį pasaulį. Geriausiai padeda filmukas, sausainis ir arbatytė :)


12. Filmukas. Auga kinomanas, ne kitaip. Ir turi savo skonį, ir nuomonę. Pvz. dabar ant bangos filmukai apie ateivius, robotus, pabaisas, tokie kaip "Planeta 51", "Žvaigdžių karai" (ojojoj!! šitam taikau žiūrėjimo kartų cenzūrą). Ir žiūri juos po dešimtis kartų. Visi kiti - iš bėdos. Dar gal nauja banga tuoj ateis, nes susidomėjo Bembiu :) Kai nėjo į darželį, filmukai buvo mano baubas ir gelbėtojas tuo pačiu, nes jei reikėdavo dirbti, įjungdavau filmuką. Savaitės ėjo, o man kaltės jausmas augo kaip koks auglys. Dabar užtenka vieno - po pietų miego. O kartais ir visai nebereikia. Aišku, jis viso neišžiūri, po gero pusvalandžio patraukia veiklos ieškoti. Bet tokie žodžiai kaip "filmukas", "mutikas", "kopaktas" vaiko žodyne nėra retenybė :)


13. Mėgstamiausias Viliaus žaislas - mašina. Vienareikšmiškai. Turi jų gal 50. Jei kas atneša dovanų, tai tikisi, kad ten bus mašina. Visa kita tinka, bet nedžiugina. Geriausiai patinka lenktyninės, bet tinka ir kitos. Patinka ir mažos, ir didelės. Visos. Tėvelius tai užknisa, bet užtat lengva išrinkti dovaną :) Dar geras draugas - kamuolys. Klausiau Viliaus, kuo bus užaugęs, sakė, "kepšinį žaisiu". Nors paspardyti jam irgi labai patinka: pastato mane į vartus ir spardom. Neseniai pradėjo "kelti" kamuolį į viršų, spėju, teks galvoti apie namų daiktų apsaugą, o tai viską išdaužysim, kas dar čia likę. Formulės yra didis gėris, nes tėtis didis fanatas. Turime namuose modeliukų kolekciją, tai Vilius vis periodiškai pastovi prie stiklinės sekcijos, pavarvina seilę nosytę prispaudęs prie stiklo. Ir vis paprašo "nojiu", bet jau žino, kad negaus, kad čia tik pasigrožėti, tai neatkakliai prašo :)

14. Nespjauna Viliukas ir visokius "darbelius": mėgsta piešti dažais, anksčiau labai patiko vaškinės kreidelės, dabar jų iš viso į rankas neima. Dėliones dėlioja, su pagalba išeina ir visai neblogai. Pirkau į virtuvę tokią lentą, kurios pusė - balta magnetinė visokioms geroms/gražioms/prasmingoms ar juokingoms mintims kabinėti, tai Vilius dabar ant jos vis ką nors piešia, rašo, fiksuoja. Svarstau, kad gal jam normalią pastatomą lentą padovanot. Galės meškius savo susisodinęs mokslint :) Plastilinas irgi geras dalykas, turi tokį naminį, mano virtą. Super daiktas: natūralus, pigus, nevalgomas (nes žiauriai sūrus :)), puikiai minkosi.


15. Žaidimų aikštelės Viliaus netraukia. Jis jose būna tik tada, kai nedaug vaikų, arba dar geriau, jei jų visai nėra. Šiaip geriau į mišką traukia (juk sakiau, kad laukinis!). Ten takeliais takeliais ir kur nors nueinam. O aikštelėje čiuožyklos būtų ta vieta, kur dar įdomu. O supynės, smėlio dėžė ir karstyklės niekam nereikalingi rakandai. Ant supynių pasėdi pusė minutės, smėlio dėžėj pasikapsto hmmm... (nežinau, kiek, nes šiuo metu nebuvo įlipęs, o daržely - nežinau, reiks paklausti :)). Tad mes geriau einame kojytėmis pasivaikščioti, aš jį panešu, kai pavargsta, jei nesijaučiu dar nuvarytu arkliu, tai ir ant pečių pasisodinu (bet kai nukeliu, tai tikrai jau į tuos varganus arklius panėšėju :)).


16. Minia - Viliaus priešas. Kuo daugiau žmonių, tuo mažiau Viliuko. Jei žmonių itin daug, Viliuko nelieka, tik mažas padarėlis didelėm akim mamos glėby. Jei einam į kokią šventę, tai po kelių akimirkų Vilius jau sako: "Mama, einam iš čia". Jei neišeinam, po kurio laiko apsipranta, bet bendrai tai šiuo bruožu panašus į tėtį - kuo mažiau žmonių, tuo geriau, o kai jų nėra - užvis geriausia. Todėl ir darželyje ieškojau mažų grupių, todėl ir didelius renginius einam retai, todėl ir išėję į lauką, einam į mišką, o ne į žaidimų aikštelę.

bus daugiau, nes juk pažadėjau 30 punktų :)

apie sūrį

Tarkuoju mozarela sūrį, Vilius stovi ir žiūri. Klausia: "Kas čia?". "Sūris",- sakau. "Ką darai?",- vėl klausia. "Tarkuoju", - atsakau. "Kad būtų šiltesnis?", - teiraujasi. :) "Ne, kad būtų smulkus", - patikslinu. Atidedu kelis gabalėlius, ir pasiūliau: "Nori gabalėlio?". "Noriu",-sako ir tiesia rankutę. Duodu ir galvoju, kad tuoj išmes, nes mozarela šlapia ir slidi. Neišmeta. Atsikanda. Tada pasilenkia ir spjaudo viską ant grindų, paprastai taip daro, kai neskanu. Klausiu: "Neskanu?". "Čia ne sūris, čia plastilinas", - pareiškia Vilius.

Meilė pagal kinus, bet angliškai

Nepailstančios knygų žiurkelės paskaitė ir aprašė, o man ėmė ir "kablys" įsimetė, ne, ne tas, kai priverstinai kilnoji, bet tas, kai nenurimsti, kol neturi savo lentynoj - paglostai, apžiūri, pauostai ir ... atverti pirmą puslapį ! Tiesa, prieš tai turi susimokėti, neišvengiamai. Taigi, susižvejojau tokiam elektroniniame knygyne Alibris Xiaolu Guo "A Concise Chinese-English Dictionary for Lovers". (Beje, knygos kaina buvo labai jau priimtina (nes ne nauja knyga, iš King County bibliotekos, pasirodo :)), bet štai atsiuntimo - žiauriai kandžiojosi.) Įdomu tai, kad pasirodo, parsisiunčiau large print variantą, tad skaityti buvo patogiau ir smagiau: ne tik raidės didelės, bet ir puslapiai "verčiasi" greičiau :)

Z. atvažiavo į Londoną iš pietų Kinijos. Į visai naują pasaulį, lyg ateivė iš kitos planetos, nes ne tik kalba, bet ir visa aplinka, kasdienio gyvenimo įpročiai, elgesys, net ir mintys, ir už jų slypinti pasąmonė čia visai kitokia. Galėtum sakyti, knyga apie kultūrinį šoką, - taip, tiesa; gal apie Rytų ir Vakarų kultūrų sandūrą, - irgi tiesa; gal dar apie meilę, - žinoma! Ir dar apie savęs ieškojimą, savęs supratimą, savo ištakų ir savos kultūros įsisąmoninimą. Apie nusivylimą ir atkaklumą. Apie atradimus net neieškant ir apie praradimus tikintis išsaugoti.

Graži knyga. Keletas ištraukų (kalba netaisyta :)):

If more people bleeding in native country, then those men not making war in other place.

***

"What privacy? But we living together! No privacy if we are lovers!"

But why people need privacy? Why privacy is important? In China, every family live together, grandparents, parents, daughter, son, and their relatives too. Eat together and share everything, talk about everything. Privacy make people lonely. Privay make familly fallen apart.

<...>How can intimate live with privacy? <...> Maybe people here have problems being intimate with each other. People keep distance because they want independence, so lovers don't live together, instead they only see each other at weekend or sleep together twice a week. A family doesn't live with together therefore the intimate inside of family disappeared. Maybe that why Westerners much more separated, lonely, and have more Old People's House.

***

The emptiness is without form, but the form is also the emptiness. The emptiness is not empty, actually it is full. It is the beginning of everything. (šitos mintys nerealios!!!)

***

I say I love you, but you say you want to have freedom. Why freedom more important than love? Without love freedom is naked. Why can't love live with freedome? Why is love the prison for freedom? How many people live in this prison then?

***

Home is everything. Home is not sex, but also about it. Home is not a delicious meal, but also about it. Home is not a lighted bedroom, but is laso about it. Home is not a hot bath in the winter, but it is also about it.

***

I try to learn more vocabularies to be able to communicate. I try to put the whole dictionary in my brain. But in this remote countryside, in this nobody's wonderland, what's the point of this? It doens't matter of one speaks Chinese or English here; it doens't matter if one is mute or deaf. Language is not important anymore. Only the simple physical existence matters in the nature.

***

Everything is for the next step. So look this nature, life is about the expectation, but not about now, not about today, or tonight. So you can't only live in today, that will be the doom day.

Vaikai - sodininkai iš prigimties

Rašiau straipsniukų ciklą apie vaikus sode/darže ir sodo/daržo naudą vaikams. Čia pirmasis:
http://www.rojaussodai.lt/straipsnis.php?id=1865

Gal pasitarnaus :D

Miegelis daržely

Vakar buvo svarbi diena :) Vilius pirmą kartą miegojo pietų miegelio darželyje. Taip jau išėjo, kad man būtinai reikėjo nueiti pas gydytoją, o kito laiko šią savaitę nebuvo, tik vienas vienintelis ir per patį saldžiausią Viliuko pietų miegą. Tai visaip pasvarsčiusi, nusprendžiau palikti jį visai dienai darželyje.

Iš vakaro Viliui paaiškinau, kad jis kitą dieną pietų miegos su vaikais darželyje. Jam nelabai patiko, sakė nemiegos :)

Ryte vėl priminiau, kad šiandien miegos darželyje ir dar pasiūliau pasiimti kokį nors žaisliuką, su kuriuo norės miegoti (šiaip jis neturi jokio miegojimo žaisliuko ir šiaip jokio mylimuko neturi, tik visos mašinos yra jo pačios mylimiausios :)). Tai jis nieko nepasiėmė, sakė: "Darželyje palikau dvi naujas mašinas, pilką ir raudoną", tai su jom miegos :)

Auklėtojoms susakiau instrukciją, koks jis būna suirzęs ir dirglus pabudęs, kad būna "avarijų" (šlapių paklodžių), ir atsisveikinus su Vilium išėjau.

Per pietų miegelį susirašiau sms'ais su auklėtoja, tai viskas buvo gerai. Po pietų manęs neieškojo (nes buvo informuotas iš anksto, kad ateisiu, kai pamiegos :)), išklausė visų pasakų nepadėdamas galvos ant pagalvės (nes namie neguli, o žiūri į knygą :)), užmigo lengvai, pamiegojo apie 1,5val., tik pabudęs ėmė verkšlenti, ne verkti, o tyliai verkšlenti. Vargšiukas.... Susigraudino tikriausiai, kad ne namuose ir kad mamos nėra, ir dar kad "avarija ištiko".

Bet, kai atėjau pasiimti, tai linksmai siautė su savo geriausiu draugu Kostu. Ir sakė, kad rytoj pietų miegos namuose :)

Bet aš jau žinau, kad visai neblogai pavyko, ir labai svarbiam reikalui esant, galima ir visai dienai išsiskirti.