Kaip Vilius kirposi

Vakar Vilius pirmą kartą apsikirpo. Įvykis! :) Kažkada buvau šiek tiek patrumpinus galiukus, bet jau labai nežymiai. O šį kartą buvo rimtesnis susitikimas su žirklėmis. Kirpo mano sesuo, o tai buvo labai didelis pliusas, nes ji yra mylimoji Viliaus teta (net kartais į ją kreipiasi "Mama Inga"... :). Svarbiausia buvo pagauti momentą, kai į klausimą "Ar nori kirptis?", Vilius atsakytų "nojiu". Atsakymas keičiasi kelis kartus per dieną, tad kai jau tokį pagavom, tai griebėm ir kirpom. Pradėjo Vilius kirptis sėdėdamas ant kėdutės, o baigė - ant mano kelių ir krapštydamas mano auskarus (kad tik ramiau pabūtų :).

Keletas akimirkų:

Pasikalbėjimai

Oi, jau seniai rašiau. Užsitingėjau tikriausiai. Dar darbo turiu šiek tiek, tokio baisiai nuobodaus, bet ką padarysi. Taigi, bandau taisytis :)

Kadangi pastaruoju metu mus labiausiai džiugina Viliaus kalbos, tai apie jas šį kartą.

Situacija pirma.

Aš virtuvėj kažką tvarkausi, jis vaikšto aplinkui ir man maišosi po kojom. Prašau, kad pasitrauktų į šoną. O jis toks gerai nusiteikęs, stumia mane ir sako : "Mama, trukdykis!!" (suprask, trukdyk man ir aš trukdysiu tau :)

Situacija antra.

Aš sėdžiu ant sofos. Vilius prašo atsikelti ir eiti su juo. Aš vis dar sėdžiu. Vilius tada sako: "Mama, kekis, negažu sėdėti!"

Situacija trečia.

Vilius pasakoja kaip kažkas garsiai šauks, rėks: "šauks burnom" :)

Na, ir vienu metu, jei atsitikdavo kažkas kiek negero, tai Vilius sakydavo: " Baisu. Bus žiaujai skauda." :))

Norvegų literatūra valdo !

Taigi, vis dar :) Vis dar valdo norvegų literatūra. Pastarosios dvi mano perskaitytos knygos yra norvegų rašytojų. Tiesa, jas skaitau lietuviškai, nors slapčia sau tyliai pasvajoju kada nors paskaityti jas norvegiškai. Gal kada link pensijos :) Tuo labiau, jog sako, kad kalbų mokymasis vyresniame amžiuje suaktyvina daugelį smegenų sričių ir labai puikiai apsaugo nuo įvairių senatvinių proto sutrikimų. Tai vat, galėsiu sau gaivinti norvegų kalbos žinias ir saugoti savo pilkuosius vingius :)

Pirmoji iš tų dviejų norvegiškų knygų buvo mano mylimos rašytojos Herbjorg Wassmo kūrinys "Tora. Nebylus kambarys". Apie pirmąją dalį jau rašiau (neįtikėtina! rašiau lygiai prieš metus - 2009m. sausio 18d. !!!). Labai laukiau pasirodant šios knygos, nes norėjau vėl sugrįžti į tą mergaitės Toros pasaulis. Tiesa, jis skausmingas, kupinas išbandymų (kartais visai ne pagal mergaitės metus). Įspūdinga knyga! Prikaustė mano dėmesį. Bet ne taip, kaip prikausto detektyvai. Toks jausmas lyg gyventum greta, beveik norėtum priglausti ir paguosti tą beviltiškai kenčiančią merginą... O dabar labai laukiu trečiosios dalies.

Antroji knyga. Ją pabaigiau tik vakar. Norvegų rašytojo Jo Nesbo "Raudongurklė". Visai kitokia knyga. Detektyvas. Jau seniai buvau beskaičiusi detektyvą. Bet šitas buvo labai neblogas, labai :) Iš tiesų ne pati lengviausia knyga, nes pasakojimas vystomas dvejomis linijomis: antro pasaulinio karo metais ir dabarties. Kadangi abi linijos be galo svarbios, o detalės paminimos ne visos (savaime aišku, juk detektyvas!), tai smegenėlės turi dirbti, jei nori nuolat sekti ir suvokti siužeto liniją. Štai jums ir smegenų mankšta užsisėdėjusiai namuose mamai :) Superinė knyga. Perskaičius pagalvojau, kad galėtų būti sukurtas visai vykęs filmas pagal ją. Gal kas susidomės. Lauksiu :)

Smagaus skaitymo!

"Nebūsiu lialia"

Įsegiau Viliui į plaukus savo segtuką, jam labai patinka, tada jaučiasi bais gražus :) Pasėdėjo porą sekundžių ir išsiėmė, - "Nenoju".

"Nenoju būti lialia", - aiškina man.

Dar perklausiu :"Nenori?".

O jis man: "Būsiu vaikas!" :)

Lyg ir neaiškinau nei jam, nei kam kitam, kad kartais vaikus taip skirsto - į mergaites ir vaikus...

Vilius kalba, kalba, kalba....

Rytoj Viliui bus 2 metai ir 2 mėnesiai. Gražūs skaičiai :) Jau seniai berašiau daugiau apie Viliaus kalbą. Taigi, ką ir kaip Vilius kalba dabar. Pirmiausia, jis kalba DAUG, tikrai daug, kartais net prašau, kad patylėtų... O Tomui, kaip galinčiam išgyventi su itin mažu žodžių kiekiu, tas nuolatinis Viliaus čiauškėjimas - tikras iššūkis! Bet manau, kad iš dalies dėl to nuolatinio čiauškėjimo jis jau taip neblogai kalba. Iš tiesų galima susikalbėti, jo kalbą gali suprasti ir pašalinis žmogus, ne tik mama ar tėtis. Prieš porą dienų buvom apžiūrėti vieno privataus darželio, tai ta savininkė nustebo, - "Oho, aš suprantu ką jis kalbą!" :)

Vilius bando tarti visus žodžius, kokius tik išgirsta. Dažnai pavyksta išties gerai, kartais nelabai, o kartais - labai juokingai :) Na, tarkim:

mogžius - žmogus

kastiakda - šokoladas, ir neseniai pradėjo sakyti kastiakdinė mašina arba kastiakdinis mekšutis (turim tokių įvairių mažų šokoladinių meškučių, mašinyčių, rutuliukų)

Rompas - Romas (vardas)

Bastida - Opsė Deisė (iš Paslapčių sodo)

pukšijis - užpakalis

tokata - nuotrauka

siomanė - formulė

sionas - telefonas

kanionas - makaronas

patiudė - parduotuvė

Prieš kurį laiką dar sakė miegti vietoj miegoti: einam miegti arba nenojiu miegti, ir mama miegs :) Dabar jau sako teisingai - miegoti, miegos.

Gražiai ištaria ir tokius ilgesnius žodžius, kaip pvz.: kalendorius, pėdkelnės (nors dgs. sako pėdkelnai :), kepujė, kamuoliukas, sportuoti, dainuoti, motejis, danguje, lenktyninė mašina, skjaidanti mašina :) Vakar pasakė, kad nori pasakos apie kaukučius (iš "Miško pasakų" knygos), net išsižiojau - nes tikrai senokai minėjau tą žodį, kažkaip daugiau apie nykštukus skaitėm.

Vilius jau stengiasi parinkti tinkamą linksnį daiktavardžiam ar asmenį veiksmažodžiam: nojiu imti, dajau, mušu, negjostyk, išeinu, sėsk, statau namą, einam miegoti ir pan.

Kalbant apie jausmus, Vilius pasako, kai būna piktas :) Kartais vaidina: suraukia antakius, patempia apatinę lūpą ir sako "piktas". Tas piktumas atsispindi ir žaidimuose; žaidžia su mašinom, tai viena mašina būna pikta ir daužo, muša kitas, o kuri nors būna liūdna ir verkia, tai kitos važiuoja ramint :) Su kitų jausmų įvardinimu kol kas sunkiau. Reiks ir man pasistengt :)

Ir pabaigai, - vakar klausiau Viliaus ką sapnavo per pietų miegą, pagalvojo, pagalvojo, ir sako "sapnanau mamą ir kajėdų senenį" :) Vis dar laukia vaikas dovanų...

Teatras yra gerai !

Šeštadienį su Vilium buvo teatre. Šį kartą aplankėm Lėlės teatrą , žiūrėjom spektaklį "Bitė Maja". Pasirinkau jį dėl to, kad Viliui patinka šita bitutė, turime filmuką apie ją, tiesa, jį žiūrime estų kalba, nes mūsų DVD grotuvas liko be distancinio, tad ir nustatymų pakeisti negalime :) Bet labai dėl to nepergyvenu, Viliui patinka ir estiškai kalbanti Maja :)

Taigi, spektaklis. Iš tiesų, ėjimas į teatrą man yra šiek tiek ritualinis veiksmas. Tos visos smulkmenos išsiruošus į teatrą yra kažkaip reikšmingos ir mielos: šiek tiek pasipuošti, išeiti anksčiau, nes vėluoti negražu :), atėjus sutikti tokių pačių šiektiekpasipuošusių ir smagiai nusiteikusių vaikų ir jų tėvų, apžiūrėti teatro patalpas, išgerti puodelį kavos teatro kavinėj, nupirkti kokį skanėstą vaikui, ir laukti kol suskambės skambučiai, kviečiantys į salę, o tuomet ieškoti savo vietų ir įsitaisius laukti, kol pradės gesti šviesos... Iš dalies panašius malonius ritualus atliekame eidami į kiną (na, juk irgi teatras, tik kino :)), spėju, būtent dėl to, man patinka eiti ir į kiną (nors pastąrajį kartą ten buvau jau labai seniai, visagalio interneto įtaką....).

Grįžkime prie "Bitės Majos". Spektaklyje vaidino lėlės, Maja buvo graži lėlė, o kiti veikėjai - kaip čia pasakius, tokie savotiški, grožio prasme. Bet išraiškingi! Kiti veikėjai buvo Majos senelė, įvairūs vabalai (rožvabalis, mėšlavabalis), voras, uodas, musė. Tik dalį jų pažinau, jiems pasirodžius, kitus teko atspėti iš jų kalbos :) Viliui labiausiai patiko Maja, ypač tuomet, kai ji skrido lėktuvu, mat bitutė išsiruošė pažinti pasaulio ir labiausiai už viską norėjo sutikti žmogų! Pasaka graži, sakyčiau tinkama ir suaugusiems, tiems, kuriems gyvenimas tapo įprastas, nuobodus, nebestebinantis (na, tiems, kurie užmigdė savyje vaiką). Taigi, tokiems sveika apsilankyti lėlių teatre, gal pažadins savyje miegantį vaiką (tik klausimas, kaip tokius nutempti į tą lėlių teatrą, juk šauks, kad jie suaugę ir jog tai baisiausiai nerimta). Nežinau, ką pažadino šis spektaklis manyje, bet pabaigoje norėjosi apsiverkti, iš gerumo.... Nueikit ir jūs į spektaklį!

eilėraštukai

Vilius atrado eilėraštukus! Gal prieš mėnesį išgirdau, kaip jis bežaisdamas kažką sau rimuoja, pasiklausiau atidžiau - o gi, "opa opa, augo žijnis ir opa..." :) Išlindo smagus ketureilis iš atminties kertelės :) Aš jį vis sakydavau, kai Vilių šokdindavau ant kamuolio ar šiaip ant rankų.

Per šokių pamokėles irgi sakom pora eilėraštukų, tai pradėjau juos dažniau kartoti ir namuose. Beje, pastarieji dar su judesiukais, tai dar smagiau sakyti! Tai tie iš mokyklėlės yra tokie:

Kiškis piškis ilgaausis (rankų smiliais rodom dvi ausytes prie galvos)

ten po krūmu prausės prausės, (prausiam skruostus)

kepė blynus, pyragus (kaip katutes plojam)

ir pasikvietė vaikus (abiem delnais kviečiam pas save)

Ten ant medžio voveraitė (rodom į šoną)

kelia rudą kepuraitę (judesys nuo galvos žemyn)

Voveraite, rududū (vieną kumštuką pridedam prie burnos, kitą prie pirmojo ir kelis kartus sudaužiam)

duok vaikučiams riešutų (ištiesiam abu delniukus).

Ir dar vienas, šiuo metu Viliaus mėgstamiausias:

Lipo klounas ant tvoros (rankom lipam į viršų)

ant silpnos ir netvirtos (delnus judinam žemyn aukštyn)

užsimanė obuolių (panašiai kaip saulutė kad šviečia)

nuo kaimyno obelų (pirštu rodom į šoną-kaimyno sodą :)

Tikrai triokšt sena tvora (abiem delnais pliaukštelim per kelius ar grindis)

mato klounas, bus bėda (susiimam delnais už galvos ir linguojam)

nusiritęs ant žolės (krentam ant nugaros)

juokias klounas iš širdies (pasispardom kojom gulėdami :))

Mano mama išmokė eilėraštuką apie batus, Viliui jis labai patiko, ir gana greitai išmoko sakyti pats, t.y. aš pasakau pirmą eilutės žodį ar du, o jis tęsia toliau. Taigi:

Mano batai buvo du,

vienas dingo - nerandu,

aš su vienu batuku

niekur eiti negaliu.

Dvi rankytės ieško bato,

dvi akytės jį pamato.

Apsiausiu batukus

ir keliausiu pas vaikus.

O kai grįžom po švenčių atgal į Vilnių, vieną dieną girdžių Vilius rimuoja kažką su žodeliu "šmurkšt", įsiklausau - o gi čia trumpas eilėraštukas apie katytę ir kaip ji vijo pelę! O ta pelytė šmurkšt po šluota :) Įdomiausia, kad aš nei žinojau, nei girdėjau, kad jam kažkas tą eilėraštį pasakė :)

Kažkurią dieną ėjom iš pasivaikščiojimo miške, ir Vilius jau nuvargęs pasiprašė panešamas. Tai aš kad būtų smagiau jį nešti eidama sakiau eilėraštį apie žiemą (na, kad būtų į temą :)): apšerkšniję mūsų žiemos, balta balta kur dairais, ilgas pasakas mažiem mums... Tik užstrigau po tos eilutės apie medžiais paverstus vaikus, bet nieko - pasakiau nuo pradžios iki tos vietos dar gal kokius 4 kartus, kol visai padusau :)) Panašu teks išsitraukt eilėraščių knygelę :)

KASDIEN KARTU. tėtis ir moteris :)

Vakar žiūrime filmą - Daktaras Dolitlis 2. Ekrane daktaras Dolitlis kalbasi su savo paaugle dukterimi. Vilius įdėmiai žiūri ir tuomet sako: "didelis tėtis ir maža moteris !" Na, gi tikra tiesa :)


Iš ankstesnių Viliaus kalbos perliukų: per Naujųjų sutikimą pas mus buvo du Tomo draugai - Romas ir Darius. Pirmasis atėjo Romas, kai Vilus klausė "kas čia?", pasakiau, kad tėčio draugas. na, tai ir "prilipo": nors ir sakėm, kad jo vardas Romas, bet jis jau turėjo kitą vardą - "tėčio draugas" :) O Darių kadangi pažįsta iš anksčiau, tai ir vardą jo jau žino. Beje, tą vakarą Darius mūvėjo Tomo tapkes, tai šiandien Vilius apžiūrėjo batų ir tapkių asortimentą koridoriuje ir pamatęs tas tapkes sako: " Dariaus tapkės" :)

apie šventę...

Na, nepatikėsit, bet benaršydama po Interneto platybes, aptikau puslapį apie pledus, ir pirmiausia ką perskaičiau buvo pastraipa apie šventę. Skaičiau ir negalėjau patikėti, nes lyg mano mintis kas būtų sudėjęs į žodžius ir sakinius, gal net ne mintis, o nuojautas, jausmus, na, tuos dalykus, kurių nemokam apsakyti, kuriuos tik jaučiam. Dalinuosi, nes negaliu nesidalinti :)

"Apie šventę, kuri ateis nebūtinai tada, kai jos lauksi ir ne visada tęsis iki ryto, ir dažniausiai nebus tokia linksma, kad norėtųsi juoktis. Gal pasijusi laimingas, kai iš paukščių norėsi išmokti skraidyti, iš žemės – tylėti, iš jūros – būti savimi. Gali būti, jog šventė ateis tada, kai tavo mintys skraidys kažkur toli, beribėje erdvėje, nors pats būsi pavargęs ir gulėdamas lauksi miego.
Tiesiog žmonės kartais suklysta, pavadindami šventes Šventėmis, ir net sau bijodami prisipažinti, jog ne visada juos pralinksmina net karnavalai. Juk yra švenčių, kurios brangesnės už triukšmingas diskotekas, saliutus, Snieguoles, tortus ir net vertingiausias dovanas. Jos ateina kaip maži stebuklingi atradimai, netikėtos nuotaikos, keisti jausmai, kuriuos gali verti ant prasmingų prisiminimų siūlo kaip žemuoges.
Turėsi puikią Dovaną šventėms. Sau. Nes nieko nėra geriau, kaip užsimerkus vėl pabūti ten, kur labiausiai norisi. Diena, kuri baigsis geromis mintimis, bus tavo šventė. Nesvarbu, kad nebus svečių.
Kai baigiasi metai ir prasideda kiti, šventė yra – tavo noras pakilti aukščiau ir prisiminti visus, kurie padeda išmokti skraidyti. Erdvė yra daugiau nei tu matai.
Dabar žinai, kokių švenčių noriu palinkėti. Laimingų. Ir labai tikrų. "

Suprantu, kad šituose be galo šiltuose ir net sakyčiau intymiuose (ne kūniška, o jausmine prasme) žodžiuose yra paslėpta dalis reklamos, ir gali būti, kad aš perskaičius šiuos žodžius TIKRAI nusipirksiu kokį pledą :)...... Tad supratimas vis tiek nesutrukdo pasidžiaugti žodžio galia - kaip kartais kitų žodžiai gali atspindėti tave.

Kalėdos, Nauji metai ir kiti nutikimai :)

Štai ir sausio 2-oji! Su Naujais metais visus! ;)

Buvo Kalėdos, na, prieš tai dar buvo pati šeimyniškiausia ir šilčiausia metų vakarienė - Kūčios. Man ji labai patinka. Man smagu, kad susirenkam visa šeimyna prie didelio stalo, kad šnekamės, šiek tiek rimtai, šiek tiek juokaujam, kad valgom, kiek kitaip nei visada, kad vis ką nors naujom atnešam, tai vienas, tai kitas, į šitą vakarienę: naują veiksmą, kuris gal taps tradicija, naują patiekalą, kuris gal ne toks ir naujas, tik mums naujai atrastas. Nuo pernai Kalėdų dovanų išpakavimą ir peržiūrą perkėlėm iš Kūčių vakaro į Kalėdų rytą. Po teisybei, labai tuo džiaugiuosi. Kažkaip ir ta šventinė nuotaika nesibaigia vienu vakaru, ir tas pasiruošimo laikas netampa toks beviltiškai prarastas, kai gali dar vieną naktį smagiai laukti :) Kaip ir pernai, šių metų Kalėdų rytą dovanas dalino Vilius - mažiausias šeimynos narys. Po maišą knisosi tol, kol neaptiko jame dideliausios policijos mašinos :) Tada dalinimą perėmė kažkas kitas (o kas?...)... Šiemetinis Kalėdų senis vienareikšmiškai buvo užstrigęs knygyne :) Na, mano knygų krūvelė buvo tikriausiai menkiausia (gal kad ir taip namai lūžta nuo knygų), bet štai mano tėčio viena įspūdingiausių per pastaruosius metus, jei neklystu, Kalėdų senis jam atseikėjo iš karto 5 knygas, o dar kokias!!! Jis nieko daug nelaukdamas, jau tą pačią Kalėdų dienos popietę krito į vieną iš jų.

Aš džiaugiausi "virtuvine" Nomedos knyga. Na, kadangi man pastaruoju metu koks tai kulinarinis periodas , tai nieko nuostabaus, jog prie vienos tokios knygos gavau ir kitą (Lino Samėno receptus), o pati buvau jau spėjusi save apsidovanoti nauja prijuoste :))

Po snieguotų ir smagių kalėdų pas tėvus, Naujuosius sutikom namuose, labai ramiai ir paprastai. Man buvo smagu, nes buvau pagerbta tarp keturių vyrų :) Viliukas ir Tomas su dar dviem draugais buvo puiki kompanija man, kuri šiemet visai nenorėjo švęsti. Vilius Naujuosius sutiko sapnuose, net fejerverkų dundėjimas jam buvo nė motais. O mes po vidurnakčio visai neblogai praleidom laiką žiūrėdami antrąją filmo 'Po pirties" dalį - "Likimo ironija arba Laimingų Naujųjų!".

Ir štai jau antra 2010 metų diena. Man visuomet būdavo keista bent jau kurį laiką, kad jau kiti metai, kitaip reikia datą rašyti. Tie skaičiai kažkaip nesižiūrėdavo :) Pamenu, mokykloje dar ilgai rašydavau senuosius metus, ir tikriausiai visą sausį datą sąsiuviniuose būdavo su pataisymais. Paskui įpranti. Juk sako, jog įpročiai susiformuoja per 21 dieną. Kai pagalvoji - be galo greitai. Tereikia 3 savaites save pakontroliuoti (arba priešingai-"paleisti vadžias"), o paskui jau ir įprotis. Bandysiu tuo pasinaudoti ir paformuoti keletą sveikų įpročių savo gyvenime :) Gal kiek panašu į naujametinius pažadus, bet man jie patinka! Taigi, leiskime sau paplanuoti :)

Taigi, nauji sveiki įpročiai:

- baseinas kas savaitę

- mankšta kas rytą (hmm, labai norėčiau...)

- išlaidų ir pajamų fiksavimas kasdien (na, bent jau kas antrą dieną)

Gal pakaks? O toliau reikėtų nepaleisti vadžių :)

Viliaus gyvenime irgi paplanuosiu :)

- surasti darželį pusei dienos, tikriausiai nuo kovo bandysim eiti

- tęsti baseino lankymą, dėl mokyklėlių reiks pergalvot, gal darželis turės kažką panašaus

- vasarą gal jau reiks dviratuko, tokio "tikro" :), ir būtinai reiks kėdutės ant mano dviračios, kad galėtume keliauti drauge!

O dar labai norėčiau iškeliauti į kalnus, labiausiai tai į Norvegiją, visi trys. Net saldu, kai apie tai pasvajoju :) Ir dar noriu į Kretą, ji užstrigusi mano mintyse jau geras pusmetis, tikriausiai, "teks" surasti resursų ir ten nuvykti :)

Na, ir dar reikėtų toliau tęsti darbo iš namų patirtį, kol kas einasi visai neblogai. Kuo toliau, tuo labiau man patinka toks , šiek tiek kitoks, gyvenimas, toks "iš namų" :))

Kaip Mumiai bijojo Kalėdų

Šiandien su Vilium skaitėm vieną iš pasakojimų apie trolius Mumius. "Eglutė" jis vadinosi, ir buvo jis apie Kalėdas. Negalėjau nepasidalinti :) Mat Mumiai tokie taikūs, žavūs ir smagūs gyvūnėliai, o Kalėdų bijojo! Mumio šeima žiemą miega, tad suprantama, jog jie net neįsivaizduoja, kas yra Kalėdos. Ir štai, vienas iš jų kaimynų, Hemulis, juos pažadina prieš pat Kalėdas, ir jie pamato ir išgirsta tai, ką suvokia kaip didžiausia baubą, - "mama, pabusk, - sako Mumis, - atsitiko siaubingas dalykas. Vardu Kalėdos."

O paskui jie pamatė, jog visi aplinkui skuba, kažkur bėga, kažko nespėja, ir visi baisingai susirūpinę. Iš vieno ar kito kaimyno paskubomis numestų žodžių, jie supranta, kad reikalinga eglutė, kad ją reikia kuo gražiau padabinti. Jie sau tai paaiškina taip: eglutę reikia papuošti, kad permaldautume Kalėdų pavojų! Ir eglutės dabinimui jie atiduoda savo pačius gražiausius daiktus, o vėliau sužinoję, jog Kalėdoms reikia ir dovanų suruošti, į prabangų popierių suvynioja ir pačius brangiausius savo daiktus. "Kaip jūs manote, ar Kalėdos labai išalkusios?", - teiraujasi Mumio mama, visą pusdienį triūsdama virtuvėje. Savo kuo nuoširdžiausiai suruoštas Kalėdas jie galiausiai atiduoda mažiems padarėliams, kurie, beje, pasako, jog Kalėdos yra linksmos. Bet Mumiams nelinksma, jie tik džiaugiasi, kad gali nebebijoti Kalėdų ir ramiai miegoti iki pavasario.

Nors šiais metais aš visiškai nejaučiu Kalėdinės karštinės, niekur neskubu ir per galvą nesiverčiu, tačiau kažkuri mano dalelė visai sutiktų tas Kalėdas pramiegoti drauge su Mumiais ... :)

O jei teks jums bėgti, linkiu sustoti ir prisiminti, kad Kalėdos nėra tokios alkanos, kad lūžtų stalai, nėra tokios užgaidžios, kad eglutė pradingtų tarp žaislų, nėra tokios besotės, kad reikėtų begalės brangių dovanų, - tereikia atiduoti pačius brangiausius dalykus: dėmesį, rankų ir širdies šilumą, supratimą, prisiminimą, pasidalinti tuo, ką turi, o ne tuo, ką gali nupirkti. Ramybės ir šilumos jums.

Gyvenimo malonumai

Gyvenime yra malonių dalykų. Pavyzdžiui, skanus maistas. Dar maloniau, kai maistas dar ir gražus. Malonu gaminti, malonu ragauti ką pagaminai ir pajausti, jog skanu! Malonu nusišluostyti rankas pabaigus plauti paskutinę šakutę po vakarienės ir atsisėdus padėti jas ant kelių, tokias pavargusias, bet daug nuveikusias.

Kas dar malonu? Malonu glostyti katę, arba šunį. Malonu glausti mažą šiltą gauruotą kamuoliuką, arba visą didelį kamuolį, - žiūrint kokio dydžio tas jūsų šunytis ar katinas :)

Malonu žiūrėti gerą filmą, skaityti gerą knygą. Man smagu žiūrėti gerą filmą antrą, trečią kartą. Šįvakar dar kartą žiūrėjau filmą "Julia ir Julie". Jis apie tai - apie gaminimo ir valgymo malonumą :) Bet ne tik apie tai. Dar apie gyvenimo tikslus, apie prasmingą veiklą, apie idealus, apie mūsų herojus, apie svajones, viltis ir nusivylimą, joms žlugus. Man labai gražus šis filmas. Sakyčiau, toks šeimyniškas ir Kalėdiškas. Rekomenduoju, su gero vyno taure ir užkandukais :)

Dar vienas šeimyniškas, mielas ir Kalėdiškas filmas - "Marlis ir aš" Jau rašiau apie knygą, pagal kurią pastatytas šis filmas. O ir Jennifer Aniston man visai patinka :) Gal net norėčiau būti tokia, kaip jos herojė... Kas žino, gal kada nors... ir aš turėsiu tris vaikus! :):):) Jei turėsit laisvą vakarą ir norėsit gražaus reginio, rekomenduoju, bus ir apie meilę, ir apie vaikus, ir apie mylimą šunį, ir juoko bus, ir ašarų.

O neseniai mano matytas filmas, ypatingai mane sujaudinęs ir pravirkdęs, tai - "Hatiko" (Hachico: A Dog's story). Vaidina Richard Gere, manyčiau, puikiai. Ir dar vaidina nuostabus akita veislės šuo. Man tie šiaurietiški šunys labai patinka, nors akitos yra iš Japonijos, bet labai primena šiaurietiškas veisles: haskius, malamutus ir pan. Filmas apie draugystę, ištikimybę ir besąlyginę meilę, - šuns žmogui. Man buvo labai graudu, nes žmonės taip jau retai bemyli, jei dar kada... Pažiūrėkit. Jei esat iš jautresnių, pasirūpinkit papildomų nosinių, tikrai gali prireikti.

Malonių jums akimirkų.

KASDIEN KARTU. Statom miestą

Anksčiau Vilius iš medinių kaladėlių statydavo "keją" (kelią). Na, statydavo būtų per skambiai pavadinta, jis liepdavo statyti man arba Tomui :) O paskui pats su visu savo mašinų ūkiu važiuodavo tuo "keju". Dabar statybos "tobulėja": statom miestą! Ir statom kartu! Būtinai pradeda suaugusys, o paskui jau į statybas įsijungia ir Vilius. Tiesą pasakius, jau visai neblogai pastato bokštą iš 3 tokių plonyčių kaladėlių, ir dar "kepuję" (stogą) uždeda, ir niekas nesugriūna :) O paskui į miestą sukeliam visus jo "mažiukus" (visokie maži žmogeliukai, gyvūneliai ir kt.). Ir tuomet jau aplinkui miestą važiuoja visa virtinė mašinyčių...... Štai vienas iš statybos šedevrų (mano rankos čia prisidėjo nemenkai :)):

Nykštuko užduotėlės

Kalėdų laukimas tęsiasi, nyktštukas toliau deda užduotėles ir šokoladą į kojines. Kaip ir žadėjau , virėm su Vilium plasteliną. Pavyko visai gerai. Gal kiek per daug lipnus gavosi, bet vis tiek buvo ką veikti.

Kitą dieną, nykštukas neapsilankė, hmm...... Mama, tpsknt, užsidirbo per pietų miegelį, o paskui jau gelbėjo padėtį pati pavaišindama šokoladu. Na, nieko, kadangi Vilius kartais per visą dieną ir neprisimena to nykštuko ir kojinių, tai baisiausiai nenusiminė.

Vakar darėm nykštukui draugus :) Labai paprastai, iš tualetinio popieriaus ritinėlių. Juos nudažėm akvarele (dažė Vilius), tuomet iškirpom kepures iš spalvoto popieriaus (aš kirpau), suklijavom (abu), tada klijavom iš vatos barzdą ir plaukus, ir dar vienam nykštukui ūsus (Vilius tepė klijus, aš klijavau), na, ir pabaigai - nupiešiau akis ir burnas, o Viliui jau buvo nelabai įdomu, jis tepliojo viską klijais :) Bet rezultatas jam patiko, net sutiko papozuoti bendrai nuotraukai :))

Na, gi visai smagu tos užduotėlės. Savotiškai ir sau jas palieki, kad nesmaksotum surūgus prie teliko ar kompo ;)

Advento kalendoriaus dovanos

Tai štai, berods, jau geros dešimt dienų, kaip vis patikriname tas septynias kojines - mūsų Advento kalendorių. Na, spėju, jis pas mus toks dar itin pradinio varianto, nes kai paskaitau apie kitų mamų kalendorius, tai suprantu, kad mes dar nesame tokie pažengę. Na, bet yra tame ir pliusų - begalės erdvės tobulėjimui :)
Vis gi, ką mes su Viliumi gero nuveikėm per tas dienas? Na, iš esmės Vilius kasdien suvalgė po gabalėlį šokolado :) Spėju, tos gražios kojinės jam dabar labiausiai siejasi su šokoladu, na, ir su nykštuku - tokiu mistiniu veikėju, kuris kodėl tai neša vaikams dovanų ar palieka kokių prirašinėtų popieriukų su užduotim :) Aha, turėjom keletą užduotėlių, šalia tų vertingųjų šokolado gabalėlių. Pati pirmoji buvo paprasta, bet tuo metu itin reikalinga, - atrinkti nereikalingus žaislus. Jau nebegalėjom žiūrėti (mes su Tomu) į tą kalną žaislų, o ir Viliui vis sunkiau buvo rasti ko nori, galiausiai visai prie tų žaislų nebeidavo :) O buvo gana paprasta: aš atsinešiau dėžę, ėmiau kiekvieną žaislą ir klausiau Viliaus - "Ar žaisi su šituo? Ar reikia šito?". Gali atrodyti, kad ką ten su dvimečiu nuspręsi, bet buvo lengva - jis pas mus labai gerai žino ko nori ir ko nenori. Taigi, greitai žaislai buvo išrūšiuoti į "reikalingus" ir "nereikalingus", nereikalingi iškeliavo į "sandėlį" rūbinėj, o reikalingi - buvo erdviai išdėlioti žaislų "garaže".

Antra iš buvusių užduotėlių buvo nupiešti ir parašyti laišką Kalėdų seneliui - Vilius piešė, aš rašiau, paskui jis puošė lipdukais, ir galiausiai kitą dieną ėjom į paštą išsiųsti. Na, siuntėm tai seneliams (ne Kalėdų, Viliaus), bet manau, jiems turėjo patikti ;)

Kadangi piešimas su tikslu, t.y. kam nors, o ne šiaip sau, Viliui patiko, tai kita užduotis buvo nupiešti piešinį Lukui ir Ingai (pusbroliui ir tetai). Ir tą nešėm į paštą ir siuntėm. Vilius norėjo ir adresą ant voko užrašyti, bet sutarėm, kad aš rašysiu, o jis dar "prirašys" ant kitos voko pusės ....

Buvo dar labai paprasta užduotis - pastatyti kelią traukinukui, nes jo žavingoji gimatdienio dovana pastaruoju metu gulėjo sumaitota kaip po uragano. Pastatėm, drauge.

Šiandien gal parašysiu "pasigaminti plastelino"? Mat vis ruošiuosi gaminti plasteliną pagal Beatos receptą , bet neradau maistinių dažų. Tikriausiai gaminsim natūralios spalvos :) Beje, turėta senoji lipdymo masė (ne plastelinas ten, kažkaip kitaip vadinasi) visai sudžiūvo ir sutrupėjo, bandžiau visaip drėkinti ir šlapiom rankom minkyti, išėjo visiškas šnipštas, tik mano rankos liko labai žalios :) Geriau bus natur produktas.

Dar Advento kojinėse Vilius randa dovanėlių: nykštukų-magnetukų, nykštukų-antpirštukų (tokių megztų), lipdukų (jų galėtų būti šimtais - aplipdytų visus žaislus, o paskui ir visus namus :)))), na, ir dar turiu keletą tokių smulkių smagių niekučių.

Tai štai taip leidžiam Adventą. Vilius jau kalba apie Kalėdų senelį, tik jis vis sako "einam pijkti Kajėdų senenio". Vis bandau išaiškint, kad nereikia jo pirkti, bet spėju jis vis dar prisimena Jysk parduotuvėj matytą tokį gražų Kalėdinį senuką su akinukais, rudom kelnytėm ir žaliu švarkelių, su slidėm rankose :) Gal reiks nupirkti ...

KASDIEN KARTU. Kalbamės

Šįvakar rengiu Vilių po maudynių miegui, Vilius pamatė mano auskarus ausyse, tai kalbamės:
- Aukarai!
- Taip, auskarai.
- Du!
- Mhm
- Nojiu aukarų, - ir rodo į savo ausytes.
- Ausytėse reikia tokių mažų skylučių, kad galėtum įsiverti auskarus, - aiškinu. - Tu dar mažas nešioti auskarus. Kai užaugsi didelis, galėsi įsiverti.
- Uzaugsiu.
- Taip, kai užaugsi, galėsi nešioti auskarus, jei tik norėsi.
- Nenojiu.
- Ko tu nenori?
- Nenojiu buti didejis.

Dailininkas

Vis dažniau Viliui užeina nenumalodmas noras piešti. Tie piešiniai jau gerokai skiriasi nuo tų, kuriuos piešė anksčiau. Anksčiau būdavo daug didelių ratilų, tokių raizgalynių, o dabar vyrauja maži rutuliukai, maži raizgaliukai, kartais su išsidraikiusiais į šonus spinduliais. Dar piešia statmenas linijas, na, lyg spalvintų įnirtingai. Knygoje apie vaikų piešinius tai vadino medžio žmogiukais :)

Piešia ant visokių popieriaus lapelių, pieštų ir ant kitų paviršių, bet vis spėju pasaugot :) Geriausiai sekasi piešti su pieštukais ir kreidelėm, bandėm ir su vandeniniais dažais. Matyt, pataikiau pasiūlyt "ant įkvėpimo", - nes per kokias 20min. pripiešė berods 7 A5 formato piešinius :) Nors piešimo vandeniniais dažais seka, dar kartais stringa: labiausiai patinka mirkyti teptuką vandeny ir paskui dažuose (iš karto visose spalvose :), o kad reikėtų ir ant popieriaus papiešt, reikia priminti :)

Kai piešia, dažnai komentuoja ką piešia - nupiešia raizgaliuką ir sako, "šia tiušis (čia triušis)", arba "namas", arba "siomanė (formulė)".

Šiuo metu einamiausia spalva "mėnyna". Jei tik gali, visuomet primena, jog norėtų mėnyno - mėnyno somanės (formulės), mėnyno skajelės, mėnyno saujelio (sūrelio) ir t.t. Dar tinka morkos spalva, t.y. oranžinė. Kažkaip vieną dieną pagalvojau, kad gana sunkus žodis - oranžinė, ir pasakiau kitą variantą - morkos spalvos, tai dabar tik taip ir vadina :)

"Pienas išėjo į darbą"

Jau du vakarus Vilius užmigo be pienuko. Paskaitom knygą (šiuo metu apie trolius Mumius), jis pats išjungia šviesą, tada abu vakarus paprašė pieno, pasakiau, kad nėra ir paguldžiau į lovytę. Apkamšiau, apglosčiau, pasilinkėjom "maniakt" (labanakt) ir užmigo. Paprasta! Jokių ašarų, jokių isterijų. Būna, užeina, vis dar paprašo, ypač po pietų miego, kol visiškai prasibudina. Neduodu, bet apkabinu, pasūpuoju, ir užsimiršta.

Netikėjau, kad bus taip paprasta, nors iš kitos pusės - jam juk jau 2 metai, daug supranta, galima ir susitarti :) Be to, niekaip ypatingai pati tam nesiruošiau, - tiesiog, vieną vakarą pabandžiau neduoti. Bandydavau ir anksčiau, bet tuomet Vilius nenusileisdavo, o tą vakarą antrą kartą nebeprašė... Taigi, Vilius mamos pienuku mėgavosi 2 metus ir 20 dienų. Manyčiau, pakankamai ilgai :) Be to, spėju, kad dar kurį laiką jis prisimins pienuką ir prašys jo. Va, ir dabar prieš pietų miegą prašė, pasakiau, kad nėra. Jis pagalvojo ir sako "Pienas išėjo į darbą". Dabar dažnas daiktas ar žaisliukas jo kalboje išeina į darbą :)

Neramu tik dėl vieno, - Vilius negeria karvės pieno. Paragauja ir sako "neskanu". Neįkiši. Na, bet su košėm, blynais gauna. Dar jogurtai, varškytės, - tikiuosi, pakaks visko, ko reikia.

Adventas

Nors ir pavėluotai, bet šiandien ir pas mus namuose atsirado Advento kalendorius. Vėlavau ne dėl užimtumo (nors dabar vėl turėjau šiek tiek darbo), bet dėl ilgų svarstymų, ar turėti tą kalendorių, ar ne. Svarstymai vyko iš esmės: mes esame tokie nei šiokie, nei tokie... Na, ne katalikai, nei krikštyti abu, nei vedę... Hmm..., bet Kūčias minime, Kalėdas švenčiame, Velykas taipogi, tai kaip ir kažkiek laikomės tų katalikiškų tradicijų. Viliaus nekrikštijom dėl panašių motyvų, - kai užaugs, pats pasirinks kuo tikėti. Mano argumentai "už" buvo, jog tai gražus laukimo laikas, kai gali sukurti savo vaikui išskirtinį laiką ir tokį, kokio nori, pasitelkdamas Advento kalendorių, kaip priemonę. Mano argumentai "prieš" buvo tai, jog mėgstu daryti gerai ir iš esmės, tad šiuo konkrečiu atveju, jei daryti Advento kalendorių, tai iš tiesų jį skirti ne šokolado valgymui, bet suteikti tą prasmę, kurią suteikia katalikai. Ir grįžau prie pradinio taško - nesam mes tie tikri katalikai. Tad štai tokios vidinės diskusijos ir svarstymai vyko, kol galiausiai nusprendžiau nusileisti savo siekiui daryti gerai, gal šiek tiek pasiduoti aplinkos spaudimui, ir suteikti tam laukimo laikui išskirtinumo. Žinia, Viliui dar tik 2 metai, labai daug prasmių nesudėsi į tą kalendorių, bet kažką bandysim :)

Mūsų kalendorius toks gerokai modifikuotas: turi jis 7 kojinaites, sukabintas ant kaspino. Padariau jį per pusvalandį :) Ir mano mintis yra kiekvieną dieną įdėti siurprizą į kažkurią kojinaitę, o Viliaus užduotis bus surasti kurioje slepiasi ta dovanėlė ir ją išsitraukti. Kol kas turiu tik dovanėlių, bet jau turiu ir idėjų mažom užduotėlėm :)

Šįryt, kai atradom tas kojinaites sukabintas, klausiau Viliaus, kas jas sukabino, o jis sako "Mostutė" (močiutė) :)) Paaiškinau, kad tai Kalėdų senis, ir kad jis padės laukti Šv. Kalėdų kiekvieną dieną jį aplankydamas. Iš tiesų labai įdomu, kaip Vilius reaguos toliau, nes mano aiškinimo klausėsi šiek tiek nepatikliai :)

Troliai Mumiai

Troliai Mumiai po truputį ateina į mūsų namus :)

Viskas prasidėjo netyčia: pirkau kinder-kiaušinį ir jame buvo toks gražus mažutis baltas Mumiukas. Viliui labai patiko. Paskui Lindex parduotuvėj pamačiau ir negalėjau nenupirkti pižamos su Mumiukais, - irgi jo labai mėgstama. Tuomet dar viename kinder-kiaušinyje radome dar vieną Mumiuką. Tada prieš Viliaus gimimo dieną supratau, kad vaikas neturi puošnesnių rūbų, tik tokius paterliotus, padėvėtus, nuskalbtus... Ėjau apipirkti jį, be puošnesnių drabužėlių prigirebiau ir džemperį su Mumiu :):) Tad visai nenuostabu, jog parodoje "Vaikų šalis" nepavyko praeiti pro stendą su knygomis apie trolius Mumius.

Iš pradžių maniau, kad perskaitysiu aš tą knygą, o tuomet pasakosiu Viliui. Bet po geros savaitės žiūrėjimo į tą knygą, šiandien nusprendžiau pabandyti paskaityti Viliui. Abejojau, kad pavyks, nes jam sunku klausyti nepuolant vartyti skaitomos knygos. Šiandien prieš pietų miegą pasiūliau, jis susidomėjo. Skaičiau skaičiau, jis klausė klausė, galiausiai sustojau tokioj vietoj, kur šiek tiek ir siužetas sustoja :) Hmm, skaityti leido, net klausytų dar ! Tad vakare prieš miegą tęsėme toliau. Apsakymo nepaigėm, bet džiaugiuos, kad yra vietų, kur galima sustoti ir vėliau vėl nuo jų tęsti.

O knyga - nuostabi! Labai graži kalba. Smagus, lengvas, vaikam suprantamas, bet tuo pačiu rimtas stilius. Supantu, kad Viliui dar gal kiek ankstoka ši knyga, bet jis klauso, paklausinėja apie piešinuką (piešinukai nespalvoti, jų nedaug, gal dėl to nepuola vartyti, o klauso). O man labai gera skaityti tokią knygą. Ir jau buvau pamiršus, ką reiškia skaityti garsiai (taip darydavau, kai mokydavausi mokykloje arba universitete, man padėdavo suprasti, įsigilinti).