Vaidulės mintys: "Emociškai sveiki dvyniai"

Turiu kokias 6 knygas apie dvynių auginimą, beveik visas esu perskaičiusi. Visos įdomios, naudingos, bet ne viena nebuvo tokia, kad skaityčiau ir norėčiau pasibraukti beveik kiekvieną sakinį :) O šita buvo tokia.

Joan Friedman "Emotionally healthy twins. A new philosophy for parenting two unique children".

Jei labai trumpai, tai knyga apie tai, kaip užauginti emociškai sveikus dvynius. Knygą parašė JAV psichoterapeutė dirbanti su dvyniais ar dvynių tėvais, pati esanti viena iš identiškų dvynių bei auginanti dvynius berniukus bei dar 3 vaikus. Visa ši autorės patirtis man labai imponavo, nors užsisakydama šią knygą viso to dar nežinojau ir labai daug iš jos nesitikėjau. Autorė daug rašo apie "dvynių mistinį ryšį" ir atskleidžia, kaip tikėjimas juo gali apsunkinti vaikų gyvenimą, draugystes, tarpusavio santykius. Aš labai pritariu autorės požiūriui į dvynius - tėvai ir kiti žmonės dvynius turi priimti kaip du atskirus vaikus, kurie tiesiog gimė tuo pačiu metu tiems patiems tėvams :) Ir tai nėra vien patarimai rengti dvynius skirtingai ar parinkti jiems tikrai skirtingus vardus, bet dvynių priėmimas kaip dviejų individualių asmenų gali pareikalauti ir rimtesnių sprendimų bei tėvų vidinių nuostatų ir požiūrio į dvynius ir jų santykius pakeitimo. Kadangi knyga man tikrai patiko, noriu pasidalinti detaliau tuo, ką sužinojau.

>>>

Dvynių mistinis ryšys

Kodėl žmonės tiki, jog dvynius sieja mistinis, ypatingas ryšys? Pati idėja turėti savo dublį, kitą - kuris labai panašus į mane, yra labai patraukianti, nes ji sukelia ilgesį turėti ypatingai artimą, visą gyvenimą lydintį žmogų, kuris pilnai mus supranta. Turėdami tokį partnerį mes jaučiame, jog niekada nesijaustume palikti ar vieniši. Ir žmonės projektuoja, perkelia šį ilgesį į dvynių ryšį ir mato juos besidžiaugiančius idealizuojamu ryšiu. Dvyniai iš tiesų gali būti vienas kito draugas ir geriausias kompanionas visą gyvenimą, ir gali patenkinti nemažai emocinių viens kito poreikių, tačiau negalima iš jų tikėtis telepatinio ryšio galių ar gyvenimo jų susikurtame fantastiškame gyvenime.

7 dvynių auginimo principai, kurie turėtų pagelbėti tėvams užauginti laimingus, save realizuojančius ir du unikalius asmenis:

1) Galvokite apie savo dvynius kaip apie du unikalius asmenis. Kurkite su dvyniais santykį kaip su dviems atskirais individais, o ne kaip su "dvyniais". Nes jei visuomet jie jums bus "dvyniai", tuomet ir jie savo santykį su pasauliu kurs kaip dvyniais - rinkinys iš dviejų, bet ne kiekvienas atskirai. Pradėkite taip galvoti jau kai laukiatės. Ir stenkitės tai daryti visuomet. Tai sukuria skirtingą požiūrį ir minčių modelį.

Tai paskaičiusi aš susimąsčiau, kad labai dažnai apie dvynius kalbu sakydama "broliai". Tad ėmiau save kontroliuoti ir stengiuosi dabar įvardinti juos vardais, arba kai kalbu vienam apie kitą, tai stengiuosi sakyti ne "kur brolis?", o "kur Tautvydas ar Karolis" . Prisipažinsiu - tikrai reikia savikontrolės norint išlaikyti tą požiūrį.

2) Nusiteikite, jog jausite skirtingus jausmus kiekvienam vaikui. Tėvai, turintys daugiau vaikų jaučiasi kalti, jei jų jausmai vaikams ne vienodi. Dvynių tėvai tokios kaltės dažnai jaučia dar daugiau. Tačiau tai, jog jūs jaučiatės skirtingai reaguodami į savo vaikų elgesį ir jų asmenybes tik reiškia, jog jūs priimate juos kaip skirtingas asmenybes. Tai, jog jūs sąmoningai suvokiate savo skirtingus jausmus skirtingiems vaikams, padės jums normalizuoti tuos jausmus ir priimti juos kaip dvynių auginimo faktą.

3) Suteikite kiekvienam vaikui pastovų išskirtinį laiką su jumis. Vaikams reikalingas toks laikas tam, kad užmegztų tinkamą ryšį su jumis. Pradėkite nuo kūdikystės ir tęskite tiek ilgai, kiek vaikai norės su jumis dviese kur nors eiti ar ką nors veikti ;)

Pasidalinsiu, kad ir aš tai praktikuoju. Kai mažiukai buvo iki metukų, kažkaip pavykdavo dažniau ištrūkti tai su vienu, tai su kitu. Labai reguliaraus grafiko neturėjau, bet kas savaitę bent kartelis pavykdavo. Kurį laiką buvo štilis šioje srityje, bet dabar ir vėl ėmiausi veiksmų :) Pakeičiau mažųjų mokyklėlės lankymą - dabar eisime vieną savaitę su vienu iš dvynių, kitą savaitę - su kitu. Dar atitinkamai keliausim į baseiną - tai su vienu, tai su kitu. ( Ir visame šitame grafike reikia dar įterpti išskirtinį Viliaus laiką dviese ir dar labai norėtųsi išskirtinio laiko su savim, bent retkarčiais ;)).

4) Nesistenkite suteikti "teisingą ir lygią" vaikystę dvyniams. Tėvai dažnai labai stengiasi sukurti lygias ir teisingas sąlygas savo dvyniams, tačiau iš tiesų ką turėtų tėvai padaryti , tai išmokyti vaikus prisitaikyti arba įveikti nelygias ar neteisingas aplinkybes. Išmokimas susidoroti su nevienodomis ir nelygiomis aplinkybėmis yra labai svarbi ir neišvengiama emocinė užduotis vaikams. Kurdami kiek įmanoma lygias ir teisingas sąlygas tėvai daro meškos paslaugą, nes taip kuria dvyniams melagingą įspūdį apie gyvenimą ir juos pačius. Gyvenimas nėra teisingas, ir dvyniai nėra lygūs.

5) Nelyginkite dvynių vieno su kitu, kiekvienas iš jų eina savo unikaliu gyvenimo keliu. Dvyniai pradeda gyvenimą tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, bet tai nereiškia, kad jie eina ta pačia kryptimi. Dažnai tėvai mano, kad elgiasi tinkamai, kai išryškina kiekvieno vaiko stipriąją pusę, pvz. Laura yra sportiškoji dvynė, o Lina - moksliukė. Tačiau toks aprašymas yra taip pat lyginimas, etiketė vis tiek prilimpa. Vaikai nori, kad jų tėvai tiesiog žinotų, pažintų, kokie jie (vaikai) yra, o ne kaip jie atrodo lyginant su broliu ar seserim. Kaip dvynių tėvai turime labai pasistengti, kad neskatintume vaikų palyginimo ir etikečių klijavimo siekiant apibūdinti vaikus. Turime gerbti tai, jog vaikai nuolat auga ir keičiasi, ir vystosi jiems būdingu unikaliu būdu.

Šita dalis labai sunki. Nelyginti. Jei pati kartais ir nelyginu, kaip vieną ar kitą dalyką daro dvyniai, tai kiti žmonės labai linkę klausinėti ir lyginti, - kuris pirmas gimė, kuris pirmas pradėjo vaikščioti, kuriam dantys pirmam pradėjo dygti, ir t.t. O kartais man sunku palyginti :) Aš pavyzdžiui nežinau, kuris iš jų smarkesnis ar kuris labiau vadovaujantis. Nes abu smarkūs ir abu vadovauja, tik vienas vienaip, kitas kitaip :) Todėl man tikrai kartais būna lengviau nelyginti, o tiesiog papasakoti apie juos, vienas yra štai toks, o kitas štai va toks! ;)

6) Paskatinkite dvynius užmegzti ir puoselėti savo atskiras draugystes ir interesus. Kaip tėvai turime užtikrinti, kad abu vaikai turi pakankamai galimybių užmegzti ryšius su kitais vaikais, susirasti draugų, vystyti savo interesus atskirai nuo brolio ar sesers dvynio. Tokias galimybes reikia pradėti jau nuo labai ankstyvo amžiaus.

7) Neleiskite, kad jūsų dvyniai taptų vienas kito nuolatiniu kompanionu ar surogatiniu tėvu. Dvynių tėvams kartais gali būti labai patogu, kad jų dvyniai atrodo natūraliai nori būti tik dviese, leisti laiką kartu ir rūpintis vienas kitu. Ir vienas iš dvynių gali perimti vieno iš tėvų vaidmenį, pasirūpindamas kito emociniais poreikiais. Tačiau kai pernelyg didelis bendrumas atskiria dvynius nuo tėvų ir kitų asmenų, dvyniai neišmoksta bendrauti jų amžių atitinkančiu būdu. Viena iš didesnių grėsmių to, kad dvyniai gali perimti tėvų vaidmenis, yra jog jie suformuoja labai stiprų poreikį išlaikyti emocinę pusiausvyrą, t.y. nei vienas iš dvynių nenori sugadinti to artimo ryšio todėl atsisako, neigia savo jausmus, nesiima atskirų nuo kito dvynio veiklų, bijodamas jį nuliūdinti. Ne broliai/seserys, o tėvai turėtų atlikti tokias funkcijas kaip nedalomo dėmesio skyrimas, vadovavimas ir patarimai, emocinis palaikymas.

Prisipažinsiu, šitas klausimas man kartais iškyla kasdienybėje. Dažniausiai, kai vienas iš dvynių, griežčiau subartas (kai lenda, kur negalima...) pradeda verkti ir eina ieškoti paguodos, kitas atskuba paglostyti, atneša soskę... Tada žiūriu ir galvoju, kad oi oi , negerai, tai mano darbas - mama turi paguosti, bet kaip paguosi, kai tik prieš kelias sekundes barei... Galvosūkiai, ne kitaip.