sausio 28, 2011

Kaip kiti keliauja į save 2

Pradėsiu iš toli. Apie šią knygą sužinojau gan netikėtai. Naršiau interneto platybėse ir ten aptikau asmeninį tinklaraštį vienos moters, kuri keliavo piligrimų keliu į Santjago de Kompostelą. Beskaitydama jos Kelio pasakojimus susižavėjau Kelio idėja, ir aišku, atradau, kad pačią keliauninkę tokiai kelionei įkvėpė Paulo Coelho knyga "Piligrimas". Tai aš ir užfiksavau, kad reikėtų ją perskaityti. Kurį laiką tas pavadinimas mano galvoje buvo tiesiog budėjimo režime, o paskui vieną dieną ėmiau ir susiradau skaitytų knygų portale ją ir nusipirkau. Laukė ji laukė lentynoje, tikriausiai laukė, kol atsigulsiu į ligoninę :) Kai guli palatos lovoje, ką gi daugiau daryti jei ne knygas skaityti! Tai aš ten begulėdama pribaigiau Gilbert knygą apie kelionę į save ir ėmiausi kitos - irgi apie kelionę ir irgi - į save.
Pirmasis įspūdis - nieko vertas skaitinys! Net negalėjau patikėti, kad taip neįdomu ir taip neįtraukia, ir taip paviršutiniška, ir taip patetiška! Gal kas pasakys, kad per griežtai čia vertinu, bet aš labai ir žiauriai nusivyliau šiuo rašytoju. Tai nėra pirma jo knygą, kurią perskaičiau. Skaičiau "Alchemiką", skaičiau "Prie Piedros upės - ten aš sėdėjau verkdama", dar ir "Veronika ryžtasi mirti". Jas skaičiau įdomiai, nebuvo noro tuojau pat mesti knygą per petį. Tai nebuvo knygos, kurias įtraukčiau į savo mylimiausių knygų šimtuką, bet tikrai negailėjau laiko, joms skirto. O "Piligrimas" mane labai nuvylė. Kadangi neturėjau jokios kitos knygos ligoninėj, tai perskaičiau visą, iki galo. Na, dar vyliausi, kad kaip nors išsiriš ta Kelionė. Bet "neišsirišo"...
Kas man nepatiko? Visų pirma, pati pradžia ir herojaus kelionės piligrimų keliu priešistorė. Kažkokia krikščioniška magija, Da Vinčio kodas -5 (kaip pasakytų mano Tomas :)). Na, neįtikina visiškai! Magai, kalavijo paieškos, riteriai, slaptos apeigos ir katalikų bažnyčios slapti ordinai, susitikimai ir kovos su keistu šunimi, kuris, pasirodo, yra įsikūnijęs velnias... Jei nuoširdžiai, man visa tai kėlė tik juoką. Aš labai tikėjausi skaityti ir gilintis į žmogaus, keliaujančio piligrimų keliu (vadinasi, išgyvenančiu nuovargį, nežinią, nepriteklių, vienatvę ir pan.) vidinius išgyvenimus, jo vidinę kelionę į savęs pažinimą ir meilę sau, Dievo savyje paieškas, tačiau radau tik paviršutinišką dviejų vyrų kelionės aprašymą, kur vienas vyras žino daugiau, bet nelabai linkęs dalintis, nes taip moko kitą (ko?!), dar radau rinkinį įvairių praktikų ir apeigų, kurios būtų visai nieko, jei nebūtų taip dirbtinai įkeltos į knygos siužetą.
Mano nusivylimas didžiulis, puikiai dabar suprantu tuos, kurie sako, kad P.Coelho knygos tiesiog skaitalai, ir tikrai daugiau nepaimsiu nei vienos jo knygos į rankas.
O jei norite tikro ir nuoširdaus pasakojimo apie Kelią ir ėjimą piligrimų keliu, paskaitykite geriau mano pradžioje minėtos moters kelionės įspūdžius jos bloge :)

Komentarų nėra: