Prieš.
"Būk atsargi su norais, jie linkę pildytis", - mane vis gąsdindavo racionalioji draugė A. <...> Bijojau sulaukti 50-ies ir suvokti, kad nugyvenau tuščią gyvenimą. Todėl visiems kartojau: noriu mirti jauna ir graži... Mano nerami siela, įkalinta miesčioniškų pareigų ir pramogų narvelyje, tyliai kentėjo. Aš nenorėjau jos girdėti. Mano kūnas ir Dievas išgirdo jos raudą... Jis nutarė mane gelbėti...
"Ačiū, Dieve, bet gyvenimo vertybėms permąstyti būtų pakakę ir lengvos avarijos, pavogto automobilio, sudegusios sodybos ar lengvo kojos lūžio, blogiausiu atveju žlugusios karjeros ir lengvo bankroto", - bandžiau ginčytis su Aukščiausiuoju.
Bet jūs turbūt žinote, kad Dievo dovanos yra nekeičiamos, nesvarstomos ir privalo būti priimtos."
"Galbūt tu, gerbiamas vėžy, gali graužti mano kūną, kol aš tavęs nepričiupau, bet tu tikrai nesugrauši mano sielos." <...>
"Taip, tiesa, aš nepasirinkau ligos, ji mane pasirinko, bet turbūt neatsitiktinai. Ne todėl, kad buvau bloga ar netinkamai gyvenau, o todėl, kad turiu sustoti ir pagaliau atsakyti į gyvenimo klausimus, ko iki šiol sėkmingai išvengiau." <...>
"Labiausiai vargina ne pati liga ar chemijos sukelti nemalonūs pojūčiai, o tas nuolatinis gydytojų kabinetų lankymas - jaučiuosi kaip etatinė darbuotoja. Vaikštai ilgais koridoriais, lauki kraujo tyrimų atsakymo, sėdėdama pritemdytuose koridoriuose esi priversta klausytis kalbų apie mirtį, kančias, laidotuves, gyvenimo neteisybę - tai išsekina labiausiai." <...>
"Gyvenimas tęsiasi, nors šiandien man atrodo, kad jis eina pro šalį. Valentinos dienos proga gaunu raudonus apatinius ir raudoną prabangų šalikėlį, tik, gaila, neturiu jėgų jų išbandyti - ką tik gavau savo penktąją, simboliškai - raudoną, chemiją. Meilės dieną praleidžiu apsikabinusi klozetą ir prisiekinėdama jam ištikimybę. Gal man čia ir nakvoti?"
Pamokos.
"Gyvenime mes žongliruojame penkiais kamuoliukais. Keturi iš jų - šeima, meilė, draugystė ir sveikata - stikliniai, nukritę ant žemės jie sudūžta arba bent jau įskyla ir niekada nebūna tobuli. Todėl jie yra vertingiausi ir turime juos branginti kiekvieną akimirką. Vienintelis kamuoliukas guminis - tai darbo ir karjeros kamuoliukas. Jeigu jį išmesime, jis atšoks nuo žemės ir bus lygiai toks pat, kaip buvo. Jei prarasite darbą, sužlugdysite karjerą, visada galėsite pradėti iš naujo, tarsi nieko nebuvę."
"Aš visada laukdavau tos didžiosios laimės, kurios dažniausiai niekas nesulaukia. <...> "Laimės ieškojimas yra viena iš pagrindinių liūdnumo priežasčių (Eric Hoffer)". Maniau, laimės ateis tada, kai įveiksiu vieną ar kitą kliūtį, grąžinsiu kreditą, persikelsiu į kitą butą, sūnus pradės lankyti mokyklą, nuvažiuosime atostogų į Italiją. Dabar jau žinau: jei lauksi laimės, laikysi jai plačiai atvėręs duris, bet tik stebėsi ir nieko nedarysi, greičiausiai pro tas duris įžengs liūdesys."
***
Erika Umbrasaitė "Vienos krūties istorija". 34-erių moters, susirgusios itin agresyvia krūties vėžio forma, dienoraštis. Ir vėl aš skaitau knygą apie su vėžiu besigalinėjančius žmones. Ir vėl pasineriu į tą fizinio ir dvasinio skausmo persmelktą pasaulį. Gal turiu mazochisitinių polinkių? :) O kartais nusmelkia aštri kaip ietis mintis - lyg kažkam ruoščiausi... Šalin šalin, jūs mintys paklydėlės!!!
Apie knygą: lengva skaityti, pagavi, optimistiška, kartais graudi, kupina sveiko jumoro, kartais gal kiek pajuodusio :) Perskaičiau akimirksniu, per parą. Įmanoma ir greičiau, jei nemiegoti. Privaloma perskaityti VISIEM, vyram, moterim, sveikiem ir sergantiem, jauniem ir jau šiek tiek pagyvenusiem. Perskaičius - pagalvoti, gal ką pakeisti savo gyvenimo tėkmėj. Ir pasidėti knygą netoliese, kad vos tik užplūdus pilkajai gyvenimo nesėkmių bangai, galėtumei griebti ją ir pasikrauti optimizmo eiti pirmyn.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą