2+3(+1). Antras mėnuo: aš irgi turiu dvynius!

Mūsų naujam šeimos sąstatui jau 2 mėnesiai ir 10 dienų. Vis dar kuičiamės :))) Dienos panašios, rytai - labai ankstyvi, bet jau kiek ramesni; vakarai - vis dar labai neramūs, kartais labai rėksmingi, kartais - mažiau, bet stresuoti vis tiek - suguldyti tris nėra lengva. Dienos įgauna aiškesnį pavidalą, lyg ir bandom atrasti režimą, mes - suaugę - randam vis naujų pasiteisinančių būdų nuraminti, užmigdyti ar pamaitinti.
Bet yra ir pasikeitimų! Mažieji broliukai jau šypsosi ir aktyviai kalbina žaislus ir žmones. Žmones labiau :) Dar jie gerokai paaugę: paskutinis apsilankymas pas gydytoją parodė, jog Tautvydas pasiekė 6kg ribą, o Karolis - 5,6kg. O ūgiu mažasis jau beveik pasivijo brolį: dabar vienas yra 59cm, kitas - 58cm. Dičkiai jau, nebetelpa į vieną lovytę, kol kas guldom įstrižai 8), bet jau miegamasis pasipildys dar viena lovyte...
Broliai vis labiau atsiskleidžia savo būdu, temperamentu. Tautvydas - ramesnis, toks mažas tinginukas :), kukulis-runtulis. Jam svarbu gauti greitai pavalgyti, bet gali ilgiau pagulėti ir pasidairyti. Karolis rėksmingesnis, laiko tarpas tarp išreikšto nepasitenkinimo ir riksmo labai jau trumpas, kartais nesuspėji nė rankos pajudinti :) Bet jis ir didesnis šnekutis, kai nieko neskauda, tai šypsosi, žaisliukus kalbina, gali 15min. tyrinėti užuolaidų raštus, ir apdalina labai skvarbiu žvilgsniu.
Turime auklytę-pagalbininkę. Dar tik kelios dienos kaip pradėjo dirbti, bet džiaugiuosi, kad pavyko surasti malonią moterį, kurį moka elgtis su kūdikėliais, o ir šiaip smagi - nebus nuobodu dienas leisti drauge. Vežu brolius į masažus-mankštas, tai važiuojam kartu su auklyte, juokiamės, kad mes kaip kokia mobili grupė: susipakuojam vaikus į auto-kėdutes ir lekiam :)
Didysis pasikeitimas aplinkoje - atrodo atėjo pavasaris! O tai reiškia, kad gal galų gale iškišiu nosį į lauką pasipuošusi vežimaičiu :D . Nes vis dar tenkinamės balkonu ar atviru langu kambaryje...
Natūralus dalykas: kai nesi susijęs su kuo nors, tai nepastebi to dalyko ir aplinkoje. Kol nebuvo dvynių, tai juk nežinojau, kiek vaikų užaugino/augina kitos moterys aplink. O per paskutines savaites atradau, kad mūsų paštininkė užaugino dvynius, ir masažistė, pas kurią pradėjau lankytis, augina dvynius, dar pasirodo, Tomo darbe ne tik kolega, bet ir generalinis direktorius dvynius augina :))) Jų yra, ir ne tiek mažai! Bet kartais dar sunku susivokti: aš auginu dvynius! Ir dar - esu trijų (!!!) vaikų mama 8)

Sekmadienis - saldumynų diena !

Kalbant apie saldumynus ir vaikus, yra įvairių požiūrių: vieni vaikams neduoda saldumynų ilgai, kad kuo ilgiau nepažintų jų skonio (ir tikriausiai netaptų priklausomi :)), kiti - duoda kartais, bet gana griežtai riboja, treti - visai nieko neriboja ir leidžia valgyti, kiek tik vaiko širdis geidžia, teigdami, kad jei vaikui leidi, tai galiausiai jis ir neprisivalgo per daug. Mūsų Vilius yra didis saldumynų mėgėjas, kažkaip man atrodo, kad jei leisčiau visai laisvai nardyti jam mūsų spintelėse, tai tikriausiai jos ištuštėtų per pora dienų.... Iš pastarojo sakinio galima spręsti, jog ir mes patys nesame susipykę su saldumu ir gal net per daug jau esam priklausomi nuo "ko nors saldžiai" :) O bet tačiau, vaikui kažkaip man vis tiek norisi riboti tą "blogojo" angliavandenio kiekį kraujyje. Iki šiol tai būdavo nelabai apibrėžtas mano pasakymas, jog "šiandien saldumynų jau gana". Žinia, pasipriešinimas ir ginčai dėl dar vieno gabalėlio šokolado ar dar vieno M&M saldainiuko tik sustiprėdavo ... Prie viso to Viliaus išaiškinimas, kas yra saldumynai varijuodavo priklausomai nuo to, ko jis einamą minutę norėdavo :) Tad kartais Rafaelo saldainiukas tapdavo nesaldumynu, ir kartais paprastas sausainis "Gaidelis" būdavo priskirtas prie saldžiųjų patiekalų. Man vis kirbėjo mintis padaryti plakatą, kuriame su vaizdinėm priemonėm būtų atvaizduoti VISI galimi saldumynai, bet taip rankos ir nepriėjo prie šito darbo, o gaila....

Šalia to, visuomet žinojau, kad kai kuriose šeimose savaitėje yra viena diena, kuri yra saldumynų diena. Dažnai girdėdavau, kad Švedijoje tėvai praktikuoja tai ir šeštadieniais visi smagiai šlamščia saldainius, šokoladus ir tortus, leidžia vaikams valgyti kiek tik nori, nes kažkas paskaičiavo, jog vaikas net ir rydamas kiek telpa per vieną dieną suvalgo mažiau saldumynų, nei kiekvieną dieną po truputį, ribojant. Ir štai man pačiai visai netikėtai praeitą savaitę eilinį kartą derantis su Viliumi dėl duodamų saldainių kiekio, teko išsakyti jam šią mintį apie šokolado dieną :) Ir jam ji patiko!!! Negalėjau patikėti :) Taigi, praėjęs sekmadienis oficialiai buvo pirmasis Saldumynų sekmadienis. Šeštadienį jis labai norėjo pakeisti savo nuomonę ir saldumynų diena paskelbti šeštadienį, bet nenusileidau, ir sekmadienio rytą, tiesą sakant, pati jam padaviau šokolado gabalėlį primindama, kad štai šiandien yra ta laukta SALDUMYNŲ DIENA :) Per visą dieną prašė jų ne vieną kartą, bet tikrai nepajaučiau, kad kažkaip būtų siekęs apsiryti tais saldumais :D
Labai tikiuosi, kad ši taisyklė išliks ilgam, aišku, reikėtų ir man jos laikytis... Na, ir reikėtų pripažinti, kad kol kas saldumynams nepriskirti liko glaistyti sūreliai, bandelės ir paprasti alia Gaidelio sausainiai, nes jie dažnai būna Viliaus negausių pusryčių dalimi. O kokia jūsų draugystė su saldumynais? :)

Penkiese neskaitant Katino. Pirmas mėnuo

Yra toks vaikiškas žaidimas - Diena-Naktis. Kai pasakai "Diena", reikia bėgioti, o kai pasakai "Naktis", reikia sustingti pozoje, kurioje buvai. Kažkaip man ta seka Diena-Naktis-Diena-Naktis labai taikliai apibūdina dabartinį mūsų gyvenimo etapą. Dieną bėgi bėgi, naktį darai beveik tą patį, tik jausmas, kad laikas sustojęs... O ryte ir vėl viskas nuo pradžių. Kažkurį rytą Tomas pasakė: "Kitas rytas, ta pati diena." Ir iš tiesų, kartais atrodo, kad ir vėl tą pačią dieną pradedi gyventi iš naujo :) Kai kas nors paklausia, kaip sekasi, tai sakau, kad kuičiamės ir tiek :D Juk taip ir yra, - pamaitini, panešioji, atrūgini (oi, šitas reikalas kartais taaaaip užknisa!), pamigdai, pakeiti sauskelnes, paskui už 5 min. vėl jas keiti (nes kuris nors pilietis susigundė priteršti švarutėles sauskelnes! :)), o paskui - ir vėl nuo pradžių. Kaip rašė viena iš mano skaitytų knygų apie dvynukų auginimą - pirmi trys mėnesiai visi yra apie valgymą: vaikų valgymą, jų miegojimą, susijusį su (ne)pavalgymu, atsirūgimą po valgymo ir su tuo susijusį (ne)užmigimą, kakojimą, susijusį su pavalgymu ir tuo, ką valgė, mamos valgymą kažkur tarpuose tarp vaikų valgymo, atsirūgimo, kakojimo ir t.t.
Mūsų mažieji piliečiai per pirmąjį mėnesį tikrai daug valgė, ko įrodymas buvo 1 mėnesio proga įvykęs apsilankymas pas šeimos gydytoją ir pirmoji "techninė apžiūra" :) Tautvydas priaugo 1,5kg (!!!) ir 3cm, tad dabar puikiai demonstruoja 56 dydžio kūdikių drabužėlius. Karolis priaugo 1,3kg (irgi !!!) ir 2cm, kas didžiai nustebino visus jį nešiojusius ir maitinusius, nes bendru sutarimu, jis buvo priskirtas prie mažiukų-valgančių-kaip paukščiukas kūdikėlių. Po teisybei, kai nešioji Karolį, tai beveik nieko nejauti, o kai Tautvydą - tai visai normaliai nusveria rankas, o vėliau pasijaučia ir nugarai. Tikriausiai, kažkur ties 4,5kg yra esminis lūžis svoryje :), nes dabar vienas sveria 4,7kg, o kitas - 4,3kg.
Na, verta paminėti, kad tokius įspūdingus prieaugius vaikinai pasiekė ne be mišinuko įsikišimo. Toks pagerintas maitinimas, akivaizdu, palengvino žandukų auginimą :) Gydytoja net patarė Tautvydui pasilaikyti dietos :) Mamos pieno jie gauna ir gan nemažai. Stengiuosi maitinti kuo daugiau pati arba pagelbsti pientraukis, bet mišinio neatsisakom. Kartais tiesiog abu reikalauja maisto vienu metu, o žindyti kartu kažkaip neįgudau (dar?..). O kad turėt visada pasiruošus nutraukto pienuko irgi nepavyksta, tai tikriausiai su planavimu ne viskas gerai. Yra kur pasitaisyti :)
Antras visų klausimas yra apie tai, kaip sekasi Viliui. Jam sekasi visai neblogai. Brolius jis priima teigiamai. Labai didelių scenų kol kas neturėjom. Na, bet buvo jau kokius tris kartus išreiškęs nusivylimą manimi, kad jį mažiau myliu... Skaudu girdėti ir nėr kaip dorai paaiškint... O labiausiai dėmesio reikalauja besielgdamas netinkamai arba taip, kaip mums nepatinka. Supranti tai, bet ne visada pavyksta atitinkamai sureaguoti. Stengiuosi skirti jam laiko, kai tik galiu, tačiau pastebiu, kad dažnai jis tiesiog žaidžia vienas su savo mašinom, ar patiekus maistą, lieka vienas valgyti virtuvėj, nes visi išsibėgiojo pas verkiančius lialius... Taip gailu ir graudu tada man būna... Aplanko akimirkos, kai taip aštriai pajaučiu, jog mano mažasis numylėtinis tapo vyresnėliu, didžiuoju broliu, su visais iš to sekančiais išbandymais. Viliuosi, jog atėjus laikui, džiaugsmo ir smagumų jiems visiems trims bus kur kas daugiau.
O kol kas euforijos nedaug, tik rutina ir "juodas" darbas ;)

Penkiese neskaitant Katino. III-V diena. Visa dar ligoninė

Sausio 1 ir 2 dienos praėjo ligoninėj. Dar nauji, bet ir tuo pačiu jau įprasti kasdieniai rutininiai darbeliai: pažindyti, pamaitinti, pakeisti sauskelnes, panešioti.... O dar ir pačiai sunku judėti.
Baltos sienos, baltos lovos ir mažos lovytės... Pro langą - šlapias sausis... Pagalvoju, kad gerai, jog nereikia niekur eiti.
Sekmadienį ateina naujagimių gydytoja su visa palyda, apžiūri, pasveria. Mažiukai šiek tiek numetę svorio, bet normos ribose. Visa kita - gerai.
Paskui naktis. Su Tomo pagalba. Naktys ligoninėj sunkios: ilgos, beveik be miego, su vis aiškiau pajaučiamu maratono jausmu, - štai vienas pamaitintas, panešiotas, nuramintas, jau miega, ir.... nubunda kitas, ir vėl viskas nuo pradžių :) Tas maratono jausmas vėliau aplankys vis dažniau :).......
Pirmadienis. Mano gydytojas mane jau paleidžia, - gyju puikiai, jokių komplikacijų, tad galiu važiuot namo. Bet mažiukus gydytoja dar palieka vienai dienai, stebėjimui. Nieko baisaus, tiesiog mažajam kraujas rodo uždegimą, negražiai nubertas, nori pakartoti kraujo tyrimą dar kartą, įsitikinti, kad uždegimas mažėja. Gydytoja "išrašo" abiems mažiams vakarines maudynes :) Šio "recepto" priešistorė ne tokia maloni, tiesiog, per mažiukų apžiūrą pamačiau, kad pamiršau kūdikių higieną... Niekas nepriminė, o pačios smegenys dar nepradėjo veikti kaip reikiant... Jausmas nekoks - lyg būčiau nevalyva mamytė, bet nieko, išgyvenama :) Manau, jog turėsiu dalyvauti, galvojau, gal ką naujo išmoksiu apie maudynes, bet pasirodo, juos pasiima, išmaudo ir gražiai suvystytus pristato atgal! Tad turėjau 20min. visiškos ramybės vienumoj :) O grįžo mažieji piliečiai skirtingai nusiteikę: mažasis Karolis patenkintas po maudynių ir giliai įmigęs, o Tautvydas - alkanas alkanutis :)
Ir dar viena naktis ligoninėj. Dviese su Tomu. Vėl beveik bemiegė, vėl tas maratono jausmas....
Ryte jau labai laukiu žinių iš naujagimių gydytojos, teigiamų. Belaukiant išbandau abiejų žindymą vienu metu. Pavyksta :) Jausmas keistas: lyg melžtų kaip karvę :D
Galiausiai ateina akušerė su gerom naujienom.

Penkiese neskaitant Katino. II diena. Ligoninė

2011m. gruodžio 31d. Šiandien paskutinė metu diena ir Nauji metai. O aš ligoninėj :) Tikrai pirmą kartą tokią dieną!
Vidurdienį atveža mano du bernužėlius, tokiose aukštose lovelėse ant ratukų. Viskas - Naujagimių skyrius perduoda į mano rankas. Neužilgo ateina ir akušerė, - ji rimtai nusiteikusi mane įsprausti į elastines kelnaites (skirtas po gimdymo) ir pastatyti ant kojų, kad jau pradėčiau judėti. Dėl tų specialių elastinių kelnaičių aš turiu didelių abejonių, nes jas nešiojau po Viliaus gimdymo, o tada, žinia, pilvas nebuvo tooooks didelis, nors svorio ir labai panašiai priaugau ;) Tačiau ryžtinga akušerė neleidžia suabejoti, "Įkišim!, - užtikrina. Ir su padėjėjos pagalba savo pažadą įvykdo. Stoviu. Iš lėto paeinu. Akušerė paleidžia vandenį kriauklėje ir rodo į ją, - suprask, štai tau pirma užduotis, eik nusiprausk veidą :) Taip po truputį judu, labai iš lėto, atsargiais lėtais judesiais. Bet jau galiu prieiti prie vaikučių, juos panešioti, pažindyti.
Žindymas! Nerimo nemažai: kada pradės gamintis pienas, ir kiek jo bus?.. Stengiuosi glausti kuo dažniau kiekvieną, žindo abu neblogai. Viliuosi, kad pieno bus. Tik neturiu didelių vilčių, kad bus gana abiems... Tad vis tenka atsinešti mišinėlio iš Naujagimių skyriaus...
Aš jau išrinkusi vieną vardą - dėl jo kaip ir niekas nebesiginčija. Karolis. Antrasis vardas vis dar "po klaustuku". Palieku šitą darbą Tomui, - būsim vieną vardą išrinkęs vienas, kitą - kitas ;) Jis ateina su sąrašu, bandom rinkti. Sustojam ties Tautvydu, ir galiausiai jis visiems patinka, nors aš pati apie tokį vardą gyvenime nebuvau pagalvojus!.. Pirmasis tad Tautvydas, o antrasis (mažasis) - Karolis.
Vaikučius prižiūrėti dar sunku, vos judu. Nakčiai atvažiuoja (tiesiai iš Panevėžio!!) padėti sesuo. Tokie tie mūsų Nauji metai: fejerverkai pro ligoninės langą, po naujagimį glėby ir beveik nemigo naktis (šita dalis kaip ir priklauso Naujametinės nakties scenarijui :D). Ir taip gaila, kad negaliu šią naktį būti su Viliuku...

Penkiese neskaitant Katino. I diena. Ligoninė

2011m. gruodžio 30d.
"8.59 - fiksuokite: pirmas pjūvis;
9.02 - sveikiname, jums gimė sūnus; mamos vaikas (anesteziologės komentaras);
9.03 - sveikiname, jums gimė sūnus; maaamos vaikas ( :));
pirmasis - 3560g ir 52cm;
antrasis - 3190g ir 51cm......"

O tada - trumpa akimirka su dviem susiraukusiais raudonais veidukais, operacijos pabaiga ir 2val. pooperacinėje palaptoje su daugiau kaip valandą nesustojančiu drebuliu (šalutinis vaistų poveikis...).

Vakare - trumpas pasimatymas su mažuoju sūneliu, lengvas prisiglaudimas prie krūties, ir visa naktis vienumoj gulint ant nugaros. Buvo smagu galiausiai galėti atsigulti ant nugaros... ir labai keista būti pagimdžius du ir nei vieno nematyti ir negirdėti šalia...

Prisikaupė

Prisikaupė. Perskaitytų, bet neaprašytų knygų. Net visos 3 :):)

Pirmoji eilėje, jau tikriausiai spėjusi iš naujo apdulkėti lentynoje, tai Nijolės Kliukaitės "Bitė". Ji pas mane laukiančiųjų lentynoje stumdėsi jau senokai, labai senokai. O toj lentynoj ji atsirado, beje, tik žiurkelių dėka, tik jų. Kitaip tikriausiai, niekada nebūčiau tokios knygos į rankas paėmusi... O knyga visai gera. Man patiko. Skaičiau ir buvo kartais nuostabu, kad man įdomu ją skaityti! :) Iš tiesų, tai baisus ir visai niekuo nepagrįstas biografinės lietuvių literatūros nurašymas.... Bet reabilitacija galima sakyti pavyko :) Man buvo įdomu sužinoti daugiau apie šią istorinę visuomenės veikėją, bent kažkiek pažinti ją kaip žmogų, moterį, o tuo pačiu praplėčiau savo istorines žinias apie Lietuvą. Vien tik pliusai, ne kitaip ;)

Nors neslėpsiu, buvo vietų, kai kiek užknisdavo ir darydavosi nuobodu, tačiau tikrai ne tiek, kad nesusiimčiau ir mesčiau knygą per petį. Tad tikrai rekomenduotina, kai norisi ko nors kitokio, šiek tiek nutolusio nuo grožinės literatūros ir dar plius lietuviško.

O po to sekė "Dvidešimt metų, du žmonės, viena diena" (David N

icholls). Ji mano lentynose atsirado todėl, kad perskaičiau teigiamą atsiliepimą vienos mūsų vietinės reikšmės žvaigždutės kažkuriame nereikšmingame žurnale :) Taip kažkaip labai subjektyviai ir be didelių galvojimų ją įsigijau ir ilgai nelaukus perskaičiau. Taigi, mano vertinimai: 7/10.

Iš principo, patiko, tačiau pradžioje reikėjo kurį laiką reikėjo versti save šnarinti puslapius. Neužkabino taip iš karto ir iki paskutinio puslapio. Nors romano sandara įdomi: ta pati metų diena tik vis kitais metais. Ir aprašoma, ką tą dieną veikia ir kaip jaučiasi tie patys du veikėjai, - jis ir ji. Viena aišku nuo pat pradžių: šie du veikėjai turi būti drauge, tačiau tikriausiai tik jie vieni to nesupranta (arba ko tai laužosi...). Tačiau jie pasirenka kankinti save, vienas kitą ir, kas baisiausia, - kitus žmones, kurie juos myli ilgus metus...

Kas man patiko: ogi, kad per tuos dvidešimt metų veikėjų gyvenimai banguoja, siūbuoja, kai vienam sekasi ir jis ant aukščiausios bangos keteros, kitas - visiškoj duobėj ir sąstingy, o žiūrėk, po kelių metų - banga juos nuneša tolyn: vieną pakelia, kitą nuleidžia žemiau nei jis galėtų įsivaizduoti, o po metų kitų - ir vėl iš pradžių... O nepatiko - pabaiga. Iš tiesų, kaip kokiam eiliniam seriale... Taigi, visai malonus, nesunkus skaitalas vakarais prieš miegą ;)

O tada, o TADA - į mano rankas atėjo mano mylima Herbjorg Wassmo ir jos paskutinis romanas "Šimto metų istorija". Oooo! Labai laukiau to skaitymo, to proceso, nes aš paprastai tiesiog mėgaujuosi skaitydama jos romanus, ir nesistengiu perskaityti ų greitai. Ir deja, jau baigėsi... Taip norėtųsi pratęsti, bet nebeturiu neskaitytų šios rašytojos knygų, išskyrus "Stiklinė pieno", bet prie šios rankos niekaip nedrįsta liestis, tik prie viršelio, spėju, kad ne veltui........

Šimtas metų. 3 arba beveik 4 moterų gyvenimo istorijos. Atšiaurioji šiaurė. Sunkūs moterų likimai, darbai, vaikai, vaikai, vaikai.... Ir tų moterų stiprybė, smegenis spaudžiantys išgyvenimai ir vis tiek išorinė ramybė, rimtis, išdidumas... Man tokie gražūs tie moterų gyvenimų aprašymai, įvykiai, faktai, ir labiausiai - mintys, jausmai, pasilikti tik sau ir gal kartais - savo sielos draugui... Tiesiog nardžiau tuose pasakojimuose, aprašymuose, sakiniuose, žodžiuose ir nutylėjimuose.

Mane nustebino ir savotiškai pradžiugino, jog autorė autobiografiniame romane įtraukė ir savo kitų romanų veikėjus. Čia "apsilanko" Benjaminas Grionelvas, paminima jo dukra Karna ir pati Dina! Šiek tiek siurealistiška, bet tuo pačiu - taip sava ir pažįstama. Aš nudžiugau, lyg nežinomam mieste būčiau sutikusi seną pažįstamą ... :)

Čia šviesos nedaug, bet nėra ir to purvo, tragedijos šešėlio bei nevilties kaip Toros trilogijoj ar toje pačioje Dinos istorijoje.

Labai, labai gerai buvo, kol skaičiau. Ir dabar sėdžiu tuščiom rankom, nežinodama ką į jas paimti ...

Apie dvynukus

Ką aš žinojau apie dvynukus, kol jų nesilaukiau?

Kad jie būna retai :) Kad dažnai du ir daugiau lialiukų augina tos, kurioms buvo taikytas koks nors gydymas nuo nevaisingumo. Kad dvynukų turėjimas/neturėjimas priklauso nuo tėvo linijos. Kad būna monozigotiniai (identiški) ir dizigotiniai (skirtingi) dvyniai. Na, maždaug tiek. Iš to, ką surašiau viskas tiesa, išskyrus vieną teiginį - dvyniams susilaukti jokios įtakos nedaro tėvo linija! Visiškas pramanas :) Kodėl? O gi labai paprasta: jei dvyniai identiški, tai niekas nežino, kodėl vienas apvaisintas kiaušinėlis "nusprendžia" pasidalinti į du :) Tiesiog, tai gamtos dovana, džiaukitės :) O jeigu neidentiški, tai reiškia, kad motinos organizmas vienu metu subrandino dvi kiaušialąstes ir jos abi buvo apvaisintos. Tad, tai moters organizmo "nuopelnas", kuris gali būti paveldimas, o tėtis prisidės nulemdamas lytį :) Jei dar šiek tiek apie paveldimumą, tai teko skaityti, kad "polinkis dvyniams" pasireiškia antroje ar net trečioje kartoje, t.y. jei mano močiutė susilaukė dvynių, tai ir aš turiu kiek didesnę tikimybę tam, o jei mama, tai labiau mano dukra.

Kokie dvyniai būna pilvuke -3 tipų:

1) identiški - viena placenta ir vienas vandens maišelis;

2) identiški - viena placenta ir du maišeliai;

3) neidentiški - dvi placentos ir du maišeliai.

Saugiausia nešioti ir mažiau rizikų su neidentiškais dvynukais, - kiekvienas turi savo maišelį, savo placentą, tik ribota vieta tenka dalintis :) Na, o identiškiems kartais tenka pakovoti ne tik dėl vietos, bet ir dėl maisto... Identiškiems dvynukams kartais pasitaiko tranfuzijos sindromas, kai vienas dvynys auga greičiau nei kitas, ir tai susiję su kraujotaka - vienas gauna daugiau kraujo ir jo širdelė dirba daugiau, o kitas - mažiau, ir jis gauna mažiau medžiagų. Bet kokiu atveju, nuo to blogai abiems.

Kaip dažnai moterys laukiasi dvynių? Statistika sako, kad 1 iš 32. Pavyzdžiui, pernai, 2010 metais, Lietuvoje dvynius pagimdė 441 moteris (trynukus - 8 :)). Tai sudaro 1,25% nuo visų gimdžiusių moterų. Kitaip tariant, jei surinktume 80 nėštukių į vieną salę, tai tik viena jų nešiotų dvynius! Na, kaip bežiūrėsi, žiauriai išskirtiniai požymiai ;) (apie trynukus pagimdžiusias iš vis patylėsiu...).

Apie pusė moterų, besilaukiančių dvynių, pagimdo natūraliai, kitoms tenka daryti cezario pjūvį. Tikslas yra išnešioti 36 savaites, kuomet jau naujagimiai laikomi išnešiotais. Tačiau, priešlaikinių gimdymų pasitaiko tikrai dažniau nei nešiojant vieną. O jei nešioja moteris du identiškus viename vandens maišelyje, tai dažnai ir anksčiau ją "iškomplektuoja", nes augant leliams kyla rizika, jog jų viršktelės susipins ir jie uždus... Paprastai ilgiau kaip iki 38 savaitės nerekomenduojama nešioti, nes labai nuvargsta ir pertempiama gimda, gali kilti komplikacijų po gimdymo (didelis kraujavimas ir pan.). O ir vaikučiai jau būna užaugę, esu skaičius, kad mamos pagimdė dvynukus po 3 ar net 3,5 kg. Vat štai jums, vienos vieną tokį užaugina, o kitus - cielus du ;)

Kas didina tikimybę susilaukti dvynių? (kažin kas mums padidino ją iki 100%? :))

- paveldimumas (netinka)

- vyresnis moters amžius (kas yra vyresnis?!! virš 30?!! na, gerai, gal tinka...)

- gydymas nuo nevaisingumo (netinka, juk vieną jau turim! Koks nevaisingumas?! :D)

- staigus hormoninių kontraceptikų vartojimo nutraukimas (netinka)

- sako, dažniau gimsta dvyniai afroamerikiečiams nei europiečiams ar azijiečiams (hmm, na, netinka!)

- didesnis nėštumų skaičius, t.y. kuo daugiau nėštumų, tuo tikimybė didesnė (hmm... antras tai čia jau daug?!! netinka...)

- JAV tyrėjai teigia, kad aukštoms moterims didesnė tikimybė susilaukti dvynių (na, jei tai tiesa, tai tuomet tinka :))

- pagimdžius dvynius, tikimybė susilaukti dar vienos porelės padvigubėja!!!! (netinka. Reikės susimąstyti apie tai, nes ateityje gali tapti lemiamu faktorium :))

Ar sužinojot ką nors naujo? :)

Atostogos... (ir kas sugalvojo tokį pavadinimą šiam gyvenimo etapui?!!)

Nuo lapkričio pradžios atostogauju. Vadinamasis, dekretas. Vis dar piktinuosi ir negaliu suprasti, kas sugalvojo atostogom pavadinti šį gyvenimo etapą!.. Mano akimis nei iki gimdymo, o tuo labiau - po jo atostogomis čia net nekvepia. Na, taip, galbūt kartais pasireiškia proto atostogos :) Bet šiaip manau, kad eiti į darbą yra lengviau nei auginti namuose vaiką/-us. Nors šiaip šis įrašas ne apie tai :)

Taigi, bandau įsijausti į atostogų grafiką, bet nelabai einasi. Vienintelis dalykas, kuris tikrai pasikeitė - tai miegas ir kėlimasis rytais. Jie jau visai pakenčiami :) O visa kita - vieni reikalai... Ir dar Vilius tęsia savo rudeninį ligų maratoną...

O man liko mažiausiai šešios savaitės laukimo, vaikščiojimo kaip žąsis ir burbėjimo, kad negaliu susilenkti ;) Paskutinės šešios savaitės visiems trims, nes kaip tik Kalėdoms gausime dovanų ir būsime jau penkiese, neskaitant Katino :)

Prieš pora savaičių turėjome tiesioginę transliaciją iš pilvuko. 2D, 3D ir 4D echoskopija - labai įdomu! Dalyvavom visi trys (penki ;)), užtrukom vienok, kol abu pilvinukus nuodugniai apžiūrėjo ir dar kol gerus kadrus fotosesijai gaudė. Net man atsibodo gulinėti, o ką jau kalbėti apie Vilių, kuris, gavęs dar vieną patikinimą, kad sesių nebus, norėjo tiesiog eiti lauk :) Bet - vis tiek labai smagu, kad susiruošėm, nes dvynukų matyt jau daugiau nebenešiosiu, tikriausiai, hahaha :D:D:D

Ir kai kas nors paklausia, koks jausmas lauktis dviejų, tai turiu pasakyti, kad fiziškai - jokio skirtumo nuo vieno (čia gal tik kol kas :)). Na, neskaitant tų pirmųjų mėnesių, kai tiesiog dvėsiau........ O šiaip, nėštutė, kaip nėštutė ;) Jaučiuosi didelė, sunku keisti padėtį, nervina dažnas ėjimas į WC ir negalėjimas išsimiegoti naktį. Nervina, kai žmonės žiūūūri, lyg pirmą kartą matytų nėščią moterį (taip ir norisi atrėžti ką nors LABAI nemalonaus ), erzina, kai klausinėja ko laukiuos (koks visų reikalas?!!!!). Iš tiesų, tai per daug visiem nesigiriu, kad nešioju du (kam reikia, tie žino), nes įsivaizduoju, kad sulaukčiau įvairiausių reakcijų (susižavėjimo ir paguodos, ir dar begalės "protingų" patarimų), kurių man visai visai visai nesinori. Bet kartais išsprūsta... Va, kolegė klausė ko laukiu, tai sakau, vaikų. O ji akis išpūtė - "ką? dvynių?!" Dieve, galvoju, kaip dabar išsisukti.... :) Išsisukau. Geriausiai padeda tiesiog patylėti ir šypsotis ;)

Rytai, kurių nekenčiu

Man patinka anksti keltis. Bet taip LABAI anksti. Kokią 5val. :) Paprastai tokią ankstyvą valandą tenka keltis, kai kur nors keliaujam, tai gal dėl tie be galo ankstyvi rytai tokie mieli. Na, ir šiaip su rytinėmis valandomis aš nesipykstu. O dar jeigu turiu galimybę rytinę krapštymosi valandą praleisti visiškai viena - visiškas gėris! :) Tačiau pastaraisiais metais išgyvenu rytus, kurių tiesiog nuoširdžiai nekenčiu. O priežasčių net keletas:

pirmiausia, turiu prižadinti vaiką, kuris taaaip saldžiai miega, kad kaskart prisėdus šalia ir prieš pradedant kėlimo procedūrą, suspaudžia širdį;

antriausia, turiu prižadinti vaiką, kuris dar nepramerkęs akių pradeda reikšti nepasitenkinimą dėl tokio ankstyvo pažadinimo. Ir jeigu tik mokėtų, tai manau, mielai pasiųstų keletą necenzūrinių žodžių į mano pusę :)

trečiausia, visa rytinė žadinimo-kėlimo(si)-rengimo(si)-valgymo-išėjimo pro duris procedūra užtrunka tiek, kad aš vėluoju į darbą, NUOLAT. O pastarosiomis savaitėmis peržengiau visas padorumo ribas ir į darbą vėluoju bent pusvalandį, o buvo rytų - ir daugiau (baaaaisiai gėda!).

ketvirčiausia, aš labai nemėgstu vėluoti, ir kai matau, kad jau vėluosiu, tai darausi labai pikta. Ir vargšas Vilius turi ne tik anksti keltis, bet dar ir klausytis mano rytinių burbėjimų apie "paskubėkim", "gal gali greičiau", "nekalbėk, o ..." ir t.t.

Tik džiaugiuosi, kad darbe nesulaukiu pastabų. Ir už vis labiausiai džiaugiuosi, kad tokie rytai, kurių nekenčiu, greitai baigsis. Jau nuo lapkričio. Oioi, kaip laukiu :) Na, taip, žinoma, manęs artimoj ateity laukia tokie rytai, kad dabartiniai bus tikriausiai "tik gėlytės", bet leiskite dabar pasidžiaugti ;)

Lai lai lai....laaaaaimė :)

Prieš savaitę su Vilium atnaujinom teatrų lankymo sezoną - žiūrėjom Cezario Graužinio teatro spektaklį "Lai lai lai". Nors spektaklio pradžios reikėjo gerokai palaukti (vėlavo apie 20min.), bet vaizdas buvo smagus ir vertas dėmesio. Buvo smagu stebėti ir vaizdą ant scenos, ir Viliaus reakcijas į spektaklio eigą, - atidžiai sekė aktorių veiksmus ir dažnai šypsojosi :)

Spektaklis iš esmės labai minimalistinis ir paprastas: beveik nėra dekoracijų, aktoriai apsirengę paprastais juodais rūbais, naudojamos tik detalės, pabrėžiančios vieną ar kitą personažą. O tie personažai tai tokie abstraktūs: Dievas, velnias, žemė, vanduo, vėjas, ugnis, akmuo, perkūnas, laimė... Spektaklyje siekiama vaikams suprantamu būdu paaiškinti, kas yra ir kaip atsirado žemė, vanduo, vėjas ir t.t. Mano vertinimu tai visai vykęs bandymas :) Viliui, panašu, irgi patiko spektaklis, tačiau pabaigoje geros aktorių užmačios sugadino mano vaikinui nuotaiką: aktoriai kvietė vaikus ateiti ir pakilnoti "akmenis" (iš kažko labai lengvo pagaminti), paliesti "ugnį" (raudonos spalvos skarelė) ir pan. Bet Viliui niekaip nepavyko paimti į rankas akmenio, nes vaikų buvo kelis kartus daugiau nei tų akmenų, o kadangi Vilius nėra iš tų, kurie lipa per galvas, kad tik pasiektų savo, tai ir liko be nieko... Baisiausiai susinervino, ir visą bliaunantį teko išvesti iš salės :( O paskui jau ir nepavyko prikalbinti nueiti dar kartą tų akmenų paieškot. Tai jeigu klaustumėt Viliaus, spektaklis jam nepatiko... :)

Paskutinė Toros knyga

Galiausiai! Galiausiai perskaičiau trečiąją Toros trilogijos dalį - "Beodis dangus". Kai istorijos sekimas išsitęsia į trejus metus, nėra taip jau paprasta prisiminti visus niuansus ir herojės sielos virptelėjimus. O jų tose knygose nemažai.

Taigi, trečioji knyga. Taip, man ji patiko. Šiek tiek netikėtai sau pačiai, gana gerai pamenu, kas vyko kitose dvejose knygose. Tad skaityti trečiąją didelio pasirengimo nereikėjo. Tik reikia pripažinti, kad kažkokio didelio susižavėjimo kaip ir neišgyvenau. Nors siužeto linija intriguojanti, ir man patiko tai, kaip klostosi įvykiai, kaip keičiasi Tora, kaip ji reaguoja į gyvenimo faktus, kurie beveik išvien jai yra iššūkiai. Patiko ir tai, kaip autorė kuria psichologinį Toros paveikslą, kokias psichologines priemones ji "parenka", kai merginai tenka susidoroti su tikrai sudėtingais gyvenimo įvykiais ir išgyvenimais. Na, psichinės sveikatos ten nėra labai daug, bet bandymai kovoti už save ir savo sielos ramybę pasireiškia, ir tai džiugina, mane kaip skaitytoją :)

Nors visos trys knygos gana niūros su mažai viltį teikiančių spindulėlių, trečiosios knygos pabaiga kažkaip mane nuteikė viltingai. Panašu, kad išlaviruos Tora savo gyvenimo vingiuose ir užkaboriuose, jei tik dar kas nors jos nesulaužys...

Pasiruošę ar ne,jie ateina :)

Kai po žinios, jog laukiuosi iš karto dviejų, praėjo šokas ir proto sąstingis, mano galvoje ėmė kilti begalės klausimų: kaip juos išnešioti iki galo (ir kas yra tas optimalus terminas?)?; kaip reikės susitvarkyti iš karto su dviem naujagimiai, kūdikiais, metinukais;? kaip paruošti Vilių tokiam dvigubam "nuvertimui nuo sosto"?; kokių daiktų mums tikrai reikės, o be ko mes galėsime tikrai apsieiti?; kokios pagalbos mums tikrai reikės, o ką mes galime bandyti atlikti savo jėgomis? Ir taip toliau, ir pan. Labiausiai tuo metu man norėjosi pasikalbėti su kokia mama, kuri augina dvynius, ir paklausti tūkstančio ir vieno klausimo apie .... viską, bet labiausiai norėjosi, kad kas nors atneštų man sąrašą, kaip reikės tvarkyti praktinius dalykus ir buitį! Šiek tiek panaršius internete, supratau, kad nelabai ką randu. Tuo

met galiausiai aplankė paprasta mintis, kad gi galiu rasti knygų apie dvynių auginimą! Kodėl iš karto apie tai nepagalvojau, nežinau, matyt, tikrai buvo proto sąstingis apėmęs...

Užsisakiau iš karto 3 :)

"Ready or not... Here we come. The real experts' guide to the First year with Twins", Elizabeth Lyons

"Juggling twins. The best tips, tricks, and strategies from Pregnancy to the toddler year", Meghan Regan-Loomis

"Twinspiration. Real-life advice from pregnancy through the first year", Cheryl Lage

Iš recenzijų man labiausiai patiko ir labiausiai laukiau atvykstant trečiosios knygos, tačiau, kai pradėjau skaityti, tai supratau, kad ji visai nekabina... Jos taiklus pavadinimas ir gražus viršelis, bet turinys man pasirodė nuobodokas... Ji tikriausiai būtų tinkama būsimai mamai, kuri dar neturiu vaikų, nes labai išsamiai aprašyti įvairiausi daiktai, kurių gali prireikti arba neprireikti auginant vaikus. Bet kadangi aš jau turiu šiek tiek patirties, tai nemažai puslapių norėjosi tiesiog praversti... Tiesą sakant jos ir nepabaigiau. Ėmiausi kitos.

Kitas dvi perskaičiau daugiau mažiau išsamiai, praleisdama tik tas vietas, kurios man jau žinomos (kaip pvz. apie žindymo naudą) arba kurios tuo metu neatrodė aktualios.

Pirma išvada apie šias knygas: jos visos labai panašios. Visos aprašo daiktus, kurių gali prireikti ir kaip išsiversti neperkant visko "po du". Visos aprašo pirmuosius mėnesius namuose panašiai ir nurodo, kad jie bus vien tik apie kūdikių maitinimą, ir nieką daugiau!!! :) Jos visos šiek tiek pagąsdina, kad bus sunku, bet tuo pačiu išdėsto eilę patarimų, kaip bent kiek pasilengvinti sau gyvenimą. Svarbiausi patarimai - prašyti ir priimti bet kokią pagalbą, net siūloma dar prieš gimdymą susidaryti sąrašą galimų pagalbininkų, ir sudaryti grafiką, kada kurie ateis padėti ir kaip konkrečiai jie gelbės (tvarkys namus, padarys valgyti, pabendraus su vyresniu vaiku ir t.t.). Gal kiek netikėtas buvo patarimas neprašyti pagalbininkų, kad pabūtų su mažyliais, ypač pirmaisiais mėnesiais, o daugiau orientuoti jų pagalbą į kitus gyvenimo aspektus. Gal ir logiška...

Taip pat visos jos siūlo įvairių praktinių patarimų, kaip pvz., kaip eiti apsipirkti su dviem, kaip išsiruošti kur nors vienai su dviem kūdikiais, kaip pasiskirstyti priežiūros darbus ir laiką su vyru, kaip nepamiršti informacijos apie mažylių valgymo ir sisiojimo-kakojimo rezultatus pirmaisiais mėnesiais, ir t.t. Iš tiesų naudingos knygos!

O labiausiai man patiko pirmoji - Ready or not... here we come! Ji parašyta su sveiku humoro jausmu, kartais tikrai smagiai krizendavau skaitydama apie gal ir ne visai linksmas akimirkas :) Ji patiko dar ir dėl to, jog ją parašė mama, kuri laukėsi dvynių jau turėdama vieną vaiką, tai ir tie patarimai tokie šiek teik arčiau realybės. Berods, joje ir radau vieną iš man labiausiai patikusių minčių apie mamas, auginančias dvynius:

"Mamos, auginančios ne dvynius, labai sureikšmina kaip jos tai daro. Bet juos auginančios tiesiog tai daro. Ir svarbu, kad pasitelktum humoro jausmą taip dažnai, kaip gali. Ir susitelktum į vieną dieną tam kartui arba net į vieną valandą, ir ne daugiau. "

Visų surastų knygose naudingų patarimų dabar nerašysiu, manau, dar turėsiu laiko jais pasidalinti, gal ir su komentarais iš praktikos :)

O dabar TOP-10 patarimų, kaip išgyventi pirmuosius metus su dvyniais:

1. Nuolat sau primink, kad ateis laikas, kai tu ir vėl galėsi miegoti. Ir tu vėl galėsi mėgautis maistu, kai jis dar šiltas. Ir tu vėl persirengs savo pižamą anksčiau nei trečią valandą dienos.

2. Priimk tai, jog darysi klaidų. Pažadėk sau, kad darysi geriausia, ką gali, bet jei tai nesuveiks, tu sustosi, pergalvosi ir vėl bandysi. Bet bandysi ir darysi ką nors!

3. Pažadėk savo antrai pusei, kad dalinsiesi savo jausmais, gerais ir neigiamais, apie visą patirtį.

4. Suplanuok laiko sau kiekvieną dieną, nors ir dešimt minučių! Kai vaikai paaugs, tai galės būti ilgesnis laikas.

5. Nuolat sau primink, kokia palaiminta esi, net jei nemiegojai visą savaitę ar dvi nevalgei normalaus maisto. Prisimink, kad gali būti ir blogiau, tikrai gali!

6. Atrask humorą net ir visai nelinksmose situacijose. Kartais viskas, ką tu gali daryti, yra juoktis arba verkti, ir juoktis yra kur kas smagiau.

7. Jei tau reikia paverkti, verk. Kaip sakė viena dvynių mama: "Tikrai bus ašarų. Kartais verks vienas mažylis, kartais abu, o kartais mama, ir tai normalu."

8. Pasitikėk savimi ir savo intuicija nežiūrint į nieką. Tu buvai pasirinkta ne be priežasties.

9. Priimk kitų pagalbą, net jei tai būtų ir labai neįprasta tavo natūrai. Tu turėsi laiko atsidėkoti už kitų gerumą.

10. Turėk pakankamai atsargų šokolado ar bet ko kito, kas suteikia tau laimės :)

Beveik niekuo nesiskiria nuo patarimų tiesiog naujai iškeptai mamai, tikriausiai telieka padauginti iš dviejų... :)

Planų galia ir bejėgiškumas

Man labai patinka planuoti. Mėgstu susidėlioti dienos planą, savaitės, mėnesio, visų metų. Patinka, kai pavyksta suplanuotus darbus ir veiklas įgyvendinti, bet jau pramokau pernelyg nenusiminti, jei planai keičiasi, atsiranda netikėtų reikalų ir t.t. Paprastai dienų skrupulingai pavalandžiui nesudėlioju, taip jau būtų ir neįdomu, patinka ir improvizuoti tuose sudėlioto plano rėmuose :) Nors iki šiol labai nepatinka, kai kas nors neateina į suderintą susitikimą arba praneša, kad planai keičiasi, kai aš jau būnu pakeliui... Labiausiai man patinka planuoti atostogų keliones. Tai man didžiausias malonumas! Ne kartą galvojau, jog kelionių planavimas man būtų idealus darbas :) Iš tiesų, po gan nemenkos savo kelioninės patirties negaliu nepritarti Antano Poškos žodžiams: "Kelionę planuoti - džiaugsmas, kelionę vykdyti - katorga, kelionę prisiminti - visko atpildas"! Taigi, planuoti - džiaugsmas...

Buvo ir dar vienas protingas žmogus, kuris išsakė kitą labai taiklią mintį: "Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi". Spėju, jog išvydęs mano šių metų planus ir planelius, Dievas juokėsi iki ašarų, o paskui dar žagsėjo pusė dienos.... Ir paskui nusprendė, kad mano šių metų pamoka bus išmokti priimti gyvenimo netikėtumus, akibrokštus ir atsisakyti planų pernelyg nevirkaujant.

Metų pradžioje kelias savaites sukau galvą, kurį potencialų darbą pasirinkti, kai galiausiai apsisprendžiau, pasirinktas darbdavys pakeitė nuomonę... Aš, kaip pakankamai atkakli ir savim pasitikinti, nusprendžiau laukti, gal vis dėlto persigalvos :) Tuo tarp, kol laukiau, galva buvo užimta finansinių klausimų sprendimu - labai rūpėjo kuo greičiau susimokėti visus mokesčius už 2010m. Ir dar vasaros atostogas pradėjau rimtai planuoti (kur gi atsisakysiu tokio malonumo! :)). Kai galiausiai mokesčių klausimą sutvarkiau ir tikėjausi, jog jau štai - atėjo kiek ramesnis laikas, jis truko kokią visą savaitę :) Tada gavau laišką iš Sodros, kad turiu grąžinti motinystės pašalpos permoką už 2009m. (!!!). Suma įspūdinga, o su ja - ir vėl jokios ramybės galvoje. To nerimo laike sulaukiau pasiūlymo dėl darbo - iš to paties žmogaus antrą kartą, to laukto ir tikėto!!! Sąlygos buvo aptartos, terminai suderinti, išsiskirta su šypsenom iki sutartos datos. Ech, ir kaip tik tuomet nuo debesėlio nusprendė nušokti pas mus angelėlis, kuriais, imu tikėti, būna mūsų būsimieji vaikeliai. Naujojo, išsvajoto ir jau suderinto darbo teko atsisakyti, netekau jo antrą kartą! O dar po dviejų savaičių sužinojau, kad nuo debesėlio už rankyčių susikibę nušoko visi du angelėliai..... Stengiuosi nieko jau nebeplanuoti, tik tikiuosi :)

Voverės poilsio stotelės

Užsisukau kaip voverė, įkišta rate. Atrodo, vat šitai pabaigsiu, ir tuomet bus ramesnis tas kasdienos ritmas. O tą "šitai" pabaigi, ir išlenda koks nors "o-dar-tai", ir vėl voverė rate. Kažkada prieš porą mėnesių su kolege dalinomės knygomis. Bet ne taip, kad užsiprašėm kokios nors konkrečios, o savo nuožiūra viena kitai parinkom iš savo asmeninių bibliotekų. Tai gavau iš jos knygą

"Atverk savo širdies duris (ir kiti budistų pasakojimai apie laimę) ", kurią parašė budistų vienuolis Ajahn Brahm. Man, kaip pradėjusiai domėtis joga, ir bebėgančiai voverės ratu, kaip tik TA knyga. Pastarąjį mėnesį ji ir buvo mano voveriško gyvenimo poilsio stotelės.

Knygoje surinkti 108 pasakojimai apie įvairius mūsų kūno ir sielos gyvenimo aspektus: tobulumą ir kaltę, meilę ir pasiaukojimą, baimę ir skausmą, pyktį ir atleidimą, laimės kūrimą, kritines problemas ir kilniaširdiškus sprendimus, išmintį ir vidinę tylą, protą ir realybę, vertybes ir dvasinį gyvenimą, laisvę ir nuolankumą, kančią ir išsivadavimą.

Jei reikėtų pasidalinti labiausiai patikusiomis vietomis, tektų perrašyti knygą į šitą postą :)

Geriau pacituosiu knygos pradžioje išsakytomis mintimis:

"Reikia tiesiog atsisėsti ir pasinerti į šią knygą. Skirti vieną valandą, vieną dieną ar penkiolika minučių - vienai istorijai. Išmintis slypi paprastume, didelė išmintis - šypsenoje, nieko neveikime ar arbatos puodelyje. <...> Knygoje pasakojamos istorijos yra paprastos ir linksmos, gilios ir išmintingos. Jos reikalingos kiekvienam kaip oras ar vandens gurkšnis. Istorijos pasakoja apie gyvates ir tigrus, politikus ir vienuolius, kalinius ir mokytojus, karalius ir ministrus. Tai istorijos, kurių herojais gali tapti kiekvienas iš mūsų - jei atversime savo širdį laimei."

Ir vis tiek pasidalinsiu viena ištrauka, apie laisvę :)

"Bet kuri vieta, kur jūs nenorite būti, kad ir kokia ji būtų patogi, jums bus kalėjimas. Tai ir yra tikroji žodžio "kalėjimas" reikšmė - padėtis, kurios jūs nenorite. <...> Kaip pabėgti tų savo gyvenimo kalėjimų? Labai paprastai. Tiesiog pakeiskite savo požiūrį - norėkite ten būti! <...> Pakeitę požiūrį į darbą, santykius ar sergantį kūną, sutikdami su tomis aplinkybėmis, o ne bodėdamiesi jomis, mes nebesijausime lyg kalėjime. Kai jauti pasitenkinimą būdamas čia ir dabar, tu esi laisvas. Laisvė yra pasitenkinimas buvimu ten, kur esi. Kalėjimas yra troškimas būti kur nors kitur. Laisvas pasaulis yra pasaulis, kuriame gyvena juo patenkintas žmogus. Tikroji laisvė yra laisvė nuo troškimų, ir niekada - troškimų laisvė."

1 atostoga dėl žirgų

Šiandien buvom žirgyne. Aš net vienos dienos atostogą pasiėmiau darbe. Viena mama iš Mamų klubo pasiūlė apsilankyti su vaikais žirgyne, ir niekaip negalėjau sugalvoti priežasties, kodėl neturėčiau to padaryti :)

Taigi, šiandien turėjo šviesti saulė ir būti kažkur apie +8 laipsnius, tačiau mūsų ir taip džiugią pavasarinę išvyką dar labiau "džiugino" lengvos baltos snaigės, sukūriuojančios ore. Raudondvario žirgyne žirgų buvo nemažai, bet mamų su vaikais - dar daugiau. Mus visus pamatę žirgai vienareikšmiškai džiaugėsi, - mat mes turėjom morkų, duonos ir obuolių :)

Viliui labai patiko žirgai, tik jis jų privengė. Nedrįso nei morkos paduoti, tik man vis liepė ir liepė duoti žirgui duonytės :) Nedrįso ir paglostyti. Bet užtat su džiaugsmu žiūrėjo, kaip jie risnoja, bėga, nešioja kitus vaikus ir mamas.

O paskui Vilių aplankė jo draugė Zirzilia, ir gera nuotaika po truputį sklaidėsi ore... O dar tos kojos sušalo guminiuose batuose... ir mažuose, ir dideliuose...

Mano nosis man priminė, jog aš turiu alergiją arkliams, - tik atėjus į arklides pradėjau šnirpšti ir snargliuotis. Mūsų katinui tokios reakcijos neturiu, nors ir jiems aš esu alergiška :)

Bet vis tiek buvo smagu. Nes jei ne šis kartas, tikrai nežinau, kada būčiau parodžius Viliui ir sau tikrus žirgus iš arti. O ten galima nuvykti bet kada, labai miela moteris dirba, be to, dar ir hipoterapijos specialistė. Ji trumpai papasakojo, kokią naudą duoda jodinėjimas ant žirgo (be balno) vaikams su judėjimo sutrikimais, vaikams autistams. Be to, sakė arkliai labai myli vaikus, nes jie nuoširdūs ir dažnai ką nors skanaus turi rankytėse :)

Kultūra. Angelai. Bakterijos.

Vakar susivokiau, kad štai jau ir savaitgalis atėjo. Dar darbe puoliau uoliai ieškoti, kuo čia užsiėmus, nes tūnoti namuose ir kuoptis kampus visai neatrodė viliojanti perspektyva, ypač kai perskaičiau oro prognozes savaitgaliui. Tad iš keleto alternatyvų, kurias pavyko aptikti internete per pirmąsias 10min. išsirinkau Nacionalinę dailės galeriją ir Algimanto Švėgždos kūrybos parodą.

Kažkada prieš pora savaičių buvau paklausta, ar vedu vaiką į parodas. Hmm.... Tuomet teko prisipažinti, kad dar nevedžiau. Nors tiesą sakant, dėl to nesijaučiu nė kiek prastesnė mama. Bet šita konkreti paroda mane sudomino, tuo labiau, kad ir edukacinė programa mažiems vaikams numatyta (nors užbėgant už akių, turiu pripažinti, kad Vilius nesusidomėjo ta galimybe piešti, nors ir kaip viliojančiai tai atrodė (man!:)).

Pirmas siurprizas man buvo bilieto kaina - 1 Lt!!!!! Jei neturite ką veikti, tai dar galite suskubti, nes galerija šiandien iki 19val. ir rytoj berods iki 17val. Paskui jau paroda iškeliauja į kitus miestus.

Man labai patiko Švėgždos paveikslai. Labai. Tokie preciziški, minimalistiniai, subtilūs. Tiesa, ne visi. Dalyje yra gana nemažai agresijos. Kadangi gana didelė dalis piešinių vaizduoja labai paprastus aplinkos daiktus, kaip pvz. svogūnas, obuolys ir kiti vaisiai, daržovės ar buities daiktai, tai paroda gali būti įdomi ir mažam vaikui. Vilius, kaip dabar įprasta jam, paklausė, kas piešinių autorius, koks jo vardas (vardų klausia įvairiausiom progom, pvz. knygelės autoriaus, mano bendradarbio ar kokio nors kurjerio, kuris atvežė siuntinuką), ir dar klausė, ar dailininkas miręs... (čia a.a. poeto J.Marcinkevičiaus mirtis taip įtakojo, nes teko aiškinti, kodėl ir vėl (po kovo 11d.) žmonės iškabino vėliavas ant visų namų).

Dar man patiko galerijos aplinka. Tokia didelė erdvė, švari švari, balta, interjere linijos laužytos, visokie balkonai, daug laiptų. Tiesiog labai gerai jaučiausi toje aplinkoje.

Visų 12 salių neapėjom, Viliui atsibodo. A.Švėgždos paroda tik vienoje jų, tad svarbiausią užduotį vis tiek atlikom ;) Gal ir jūs dar spėsit praskaidrint rūškaną pavasario dieną.

***

Važiuojant į galeriją Vilius klausia:

- Kada mano gimtadienis?

- Dar negreit, Viliau.

- Už kelių dienų?

- Daug daug dienų...

- Koks yra mėnuo?

- Tavo gimtadienis kokį mėnesį?

- Taip.

- Lapkritį.

- O ir kai mažas buvau, buvo mano gimtadienis?

- Taip. Kiekvieną lapkritį būna tavo gimtadienis.

- O angelai turi gimtadienį?

- ........ gal turi...

- Turi.

- O bakterijos? Turi gimtadienį?

- :))))))))))))))))))))))))))))) Na, tikriausiai turi.

- Taip, turi.

kur veda gyvenimas

Išnykau iš eterio. Buvau užsiėmusi. Daugiausiai savo mintimis ir jausmais. Bet ir išorėj kai kas vyko :)

Metų pradžioje išbandžiau Buridano asilės vaidmenį. Visai neblogai sekėsi. Tuomet svarsčiau, jog trečias darbo pasiūlymas tikriausiai padėtų apsispręsti. Ir, NEĮTIKĖTINA, aš jį gavau!!!

Vienu metu dėliojau pliusus ir minusus trims darbovietėms: vienai esamai ir dviem potencialiom. Svarsčiau kokias 4 dienas, nors sprendimą žinojau jau pirmą minutę po to, kai išgirdau pasiūlymą. Na, bet pabandyti būti racionalia ir apsvarstyti visus to pasiūlymo privalumus ir trūkumus/ iššūkius, vertėjo.

O tuomet gyvenimas mane nuvedė ten, kur reikėjo jam. Galbūt ir man ten reikia, tik aš dar to nežinau... Tuomet buvo taip: aš nusprendžiau, pranešiau apie savo teigiamą sprendimą būsimam darbdaviui, jis pažadėjo paskambinti kitą dieną dėl susitikimo, kai nepaskambino, manyje sukirbėjo abejonė, bet tik sekundės dalį, ilgiau jai neleidau bruzdėti, vėliau sužinojau, jog pasiūlymas atšaukiamas (keičiamas, nukeliamas, na, trumpai tariant - manęs nebereikia), labai nusivyliau, bet tvardžiausiai gana ilgai, kokias 2 savaites, o paskui liūdėjau, periodiškai užeidavo nesuvokiamas nostalgijos jausmas (toks, kai ilgiesi to, kas net neturėjo progos įvykti), ir dabar dar užeina.

O antrasis pasiūlymas pakibo ore, ir vis dar ten kabo.

Su esama darboviete mezgasi vis tvirtesni ryšiai. Ir nors žinau visus jos minusus, bet ir privalumų vis atrandu. Ir tiesą sakant, panašu, jog liksiu čia, kur ir esu. Yra gan keista atsisukti atgal į mėnesio senumo būseną, nes tuomet jau buvau beveik bebaigianti vidinio atsisveikinimo su šia darboviete procesą. O pasirodo, atsisveikinau, kad sugrįžčiau. Žinot, kaip sakoma, kai prisireikia seno, nenaudoto, jau nurašyto daikto - nuputi dulkes, atsiprašai ir vėl naudoji, tai aš panašiai su savo dabartiniu darbu, - atsiprašiau ir toliau dirbu, tik dulkių dar nebuvo prisirinkę...

Pavaikščiojau paieškų ratais ir grįžau ten pat. Jau net nežinau, ką sakyčiau, jei paskambintų dėl to "kabančio" pasiūlymo. Jau nebenoriu nieko keisti.

O mano vaikas nori, jis nori, kad aš visai nedirbčiau :) Mielai tuo užsiimčiau :)

Įdomu tai, kad visi tie vidiniai svarstymai apie darbą privedė prie išorinių pokyčių asmeniniame gyvenime. Galiausiai ryžausi susirasti valandinę auklę. Kol kas Vilius ją ignoruoja... Nerimo nejaučiu, tikiuosi, jog prisipratins vienas kitą. O aš tomis valandėlėmis lekiu į jogą. Pradėjau rūpintis savo kūnu, bet ir dūšelei šiek tiek nubyra :) Buvau 4 pamokose, kūnas žiauriai kenčia (3 dienas vaikščiojau kaip buratinas medinėm kojom :D), bet protas ir jausmai džiaugiasi pozityvu ir ramybe, nors ir trumpa ;)

Kuriam laikui mečiau knygų skaitymą, nesavanoriškai, - ištiko skaitymo krizė. Kokią knygą bepaimu, visos tampa pamestos ties kokiu 10 psl. Paties skaitymo neužmečiau, bet skaitau žurnalus ir projektų paraiškas. Tikiuosi taip ir įveiksiu tą skaitymo krizę :)

apie laisvę

Prieraišios tėvystės centrui buvo prisižadėjusi Knygių klubo metu pasiruošti aptarti Adele Faber ir Elaine Mazlish knygą "Laisvi tėvai, laisvi vaikai". Šią knygą jau seniai rengiausiai skaityti, nes buvo ir įdomu, nes daug girdėta apie ją ir joje pristatomą požiūrį į vaikų auklėjimą ir santytį su vaikais. Taigi, reziumė: perskaičiau labai greitai, nes skaitosi lengvai, autorių mintys ir pasakojimas įtraukia ir sudomina. Tikrai turėtų būti įdomu ir naudinga visiems, turintiems vaikų ir norintiems juos auklėti sąmoningai. Man tikrai patiko faktas, jog knygoje ne tik pateikiami požiūris ir bendravimo/santykio principai, bet ir labai konkretūs pavyzdžiai, ką daryti ar ko nedaryti konkrečiose situacijose ar ką sakyti ir kaip sakyti kitose konkrečiose situacijose. Ir dar man patiko, kad visi siūlymai ir lieka siūlymais be rekomendacijom, t.y. knygoje nejaučiau primygtinio spaudimo jau nuo šiandien keisti savo elgesį su vaiku, nes ligšiolinis buvo netinkamas, o vat jau knygoje pateiktas - TAS teisingasis. Teisingo auklėjimo sąvokos šioje knygoje iš viso nėra, kas vienareikšmiškai džiugino. Vis tik, ne visi principai man buvo visai aiškūs, kai kur išlysdavo tokie pasakymai, kaip jūs turite suteikti vaikam tą ir aną!!

Tačiau, vienareikšmiškai knyga daro poveikį: pajaučiau, jog ėmiau naudoti kai kuriuos principus su Viliumi, ir kas neįtikėtina - veikia! :) O labiausiai paveikė dalis apie tėvus ir jų laisvę spręsti, leisti sau jausti tuos jausmus, kurie kyla, turėti teisę į laiką sau ir t.t. Tikriausiai šios knygos įtakota galiausiai ryžausi susirasti valandinę auklytę ir išeiti į jogą :)

Trumpa knygos požiūrio ir esminių principų apžvalga:

I DALIS. Vaikai – tai žmonės

JAUSMAI. Vaikai jaučia tai, ką jaučia.

a) Neneikite to

b) Nekovokite su jų jausmais

c) Priimkite juos

d) Leiskite vaikams jausti

e) Būkite šalia

• - Visi jausmai yra priimtini, tik veiksmai – ribotini.
• - Kol vaikas neišreikš skaudžių jausmų, kol niekas jų neišklausys ir nepriims, jis negalės keistis ir judėti pirmyn.
• - Jausmai – tai faktai. Jei vaikas sako, jis IŠ TIESŲ taip jaučiasi (net jei mums atrodo kitaip).
• - Prieštaringi jausmai gali egzistuoti šalia ir tuo pačiu metu.
• - Kai apibūdiname ir priimame vaikų jausmus, jie patys mokosi geriau suvokti, ką jaučia.
• - Kai gerbiame ir tikime vaikų jausmais, jie išmoksta ir patys gerbti bei pasitikėti savo jausmais

AUTONOMIJA. Tėvams yra natūralu užstoti, pasaugoti, kontroliuoti, patarti, nurodinėti. Natūralu norėti jaustis svarbiais ir gyvybiškai reikalingais savo vaikams. Suteikti laisvę ir atsakomybę vaikams tėvai gali tik savo sąmoningų pastangų dėka.

VAIDMENYS.

• Kai vaikas pradeda vaidinti tam tikrą vaidmenį, tėvai turi sąžiningai pasitikrinti, kokią žinią jie perduoda vaikui savo elgesiu iš tiesų.
• Sudėtingose situacijose nesistenkite pakeisti vaikų nuomonės, keiskite situacijos nuotaiką!
• Girkite specifiškai, nes visaapimantys malonūs žodžiai iš tiesų nieko nepasako, ir dažnai verčia vaikus prieštarauti ir gintis.
• Neklijuokite etikečių (zirzla, nevykėlis, užuomarša, nerangusis ir t.t.)!!! Net ir juokais pasakytos, jos žeidžia.

II DALIS. Tėvai yra žmonės.

• Būtinybė atpažinti ir įvardinti savo jausmus. Jei reikalinga, apie juos pranešti vaikams. Vaikai turi suprasti, kad jų poelgiai sukelia kitiems žmonės jausmus ir turi pasekmes.
• Į sudėtingus klausimus galite atsakyti pagalvoję. Skirkite sau laiko apgalvoti situaciją, ir tik tuomet pateikti atsakymą vaikui.
• Tėvai įsipareigoja vaikams, bet taip pat ir sau – savo poreikiams, savo jausmams. Tėvai turi suvokti savo ribotumą, ir gali būti tik šiek tiek malonesni nei jaučiasi tuo metu. Atsižvelgiant į visa tai, su vaikais bendrauti nuoširdžiai.
• Atskirti vaiko norus nuo vaiko poreikių (vaikas nori žaislo, ar jam jo tikrai reikia, ar jam iš tiesų reikia išskirtinio dėmesio, bendro laiko ir pan.).
• „Tik nieko nedaryti. Stovėti ir laukti. Viskas“ Kartais tai didžiausia pagalba vaikui.
• Kaltė. Neleisti vaikams pajausti, jog priverčia mus pasijausti kaltais. Tuomet užkrauname tą kaltę jiems, ir jie jaučiasi kalti dėl tėvams sukeltos kaltės.
• Neprivalote atsiskaityti ir pasiaiškinti vaikams už savo sprendimą. Jūs esate tėvai ir rasti tinkamiausią sprendimą yra jūsų atsakomybė ir jūsų privilegija.

Pyktis.

• - Ne sulaikyti jį, bet išreikšti jį porcijomis. Kol jis neišsiveržė į paviršių visa galinga jėga.
• - Kalbėti trumpai, atsisakyti daugybės aiškinimų.
• - Grasinimus pakeisti galimybių pateikimu: arba žaidžiate lauke, arba visai nežaidžiate kamuoliu. Renkatės patys.
• - Jei negali nešaukti, šauk tai, ką vaikai galėtų prisiminti. Ir trumpai!

Pagrindiniai knygoje aptariami bendravimo su vaikais principai:

- Pirmiausia atsakykite sau į klausimą: koks mano tikslas auklėjant vaiką?

- Naudokite mažiau žodžių.

- Nenurodykite, ką vaikai turite padaryti, aprašykite esamą situaciją.

- Nusakykite savo lūkestį, savo rūpestį, norą, susijusių su vaiko elgesiu.

- Priimkite vaiko jausmus, leiskite jam jausti, būkite šalia, parodykite, savo rūpestį.

- Visi jausmai priimtini, tik jų raiškos būdai – ne visi (galioja ir vaikams, ir tėvams).

- Leiskite vaikui patirti savo sprendimo galią, savo veiksmų pasekmes.

- Girkite specifiškai nupasakodami situaciją, o ne bendru visaapimančiu žodžiu (šaunuolis, nuostabu, puiku).

- Keiskite ne nuomonę, bet nuotaiką. Pokštavimai ir juokavimai sumažina įtampą ir neutralizuoja tėvų valdingumą.

- Kieno problema, lai tas ir kalba (jei vaiko, lai kalba jis, jei tėvų, tai jie).

Mokykitės atskirti tikruosius vaiko poreikius nuo jo norų.

- Tėvų atsakomybė nėra sukurti nuolatinę laimės būseną savo vaikams, jie privalo suformuoti vaiko asmenybę.

- Ne bausti, o sustabdyti nepriimtiną vaiko elgesį.

- Vaikai nesimoko kartą ir visiems laikams. Jie mokosi dabar, po to vėl, o po to dar kartą!

"Nes aš toks esu!"

Pastaruoju metu mes gyvename su dviem klausimai:

1) Mama, kokia šiandien diena? (suprask - kokie skaičiai)

2) O kokia čia mašina?

Skaičiais Vilius susidomėjo jau senokai. Jau visą gruodį mane klausdavo, kokia diena, kad žinotų iš kurios Advento kalendoriaus kišenėlės pasiimti dovanėlių :) Paskui tuos skaičius sudėliodavo iš dviejų kaladėlių, ant kurių skaičiai surašyti. Kalėdos praėjo, Advento kalendorių nukabinom, bet klausimas "kokia šiandien diena?" dar liko. Kas rytą klausia, paskui pasitikrina plėšomame kalendoriuje (toks sieninis, kur kasdien reikia nuplėšto po lapelį, tik mes jį laikome ant virtuvės stalo), o tuomet sudeda iš tų pačių kaladėlių tą dieną. Taip natūraliai jis mokosi skaičių :) Iš tiesų skaičiuoti moka iki kokių 5. Nors kartais labai juokingai skaičiuoja, pvz. keturias mašinas: "keturi, keturi, keturi, keturi!". O pakeliui visur mato skaičius: kelio ženklus (ne daugiau 40 :)), knygos puslapius (jau ne į piešinius, o į skaičius težiūri!), laikrodžio valandas, litus ir centus ir t.t. O kai rašo savo kringelius, tai vardija "vienas, septyni, devyni ir t.t.".

Antrasis gi klausimas kaip ir nestebina, bet anksčiau mašinų vardai (markės) jo nedomina. Svarbiau buvo, ar lenktyninė ir jos spalva. Dabar gi jau pamatė (ir išgirdo), kad būna Toyota, Audi, Mitshubishi ir t.t. Tad einant šalia gatvės pokalbis vystosi štai taip:

- O kokia čia mašina?

- Audi.

- O, čia dar viena Audi, nes su keturiais žiedais!

- Taip.

- O čia Toyota (čia mėgstamiausias ženklas :)).

- Taip.

- O čia kokia?

- Renaut.

- O čia?

- Mitsubushi.

- O šita?

- Na, pažiūrėk pats.

- Audi!!!

- O kokia ten?

- Tuoj prieisim....

- Mersedesas!

ir t.t. Dar paaiškinau, kaip atskirti Pegauet, tai labai džiaugėsi, ir dabar jau puikiai atskiria ir šitą markę :) Gerai, kad aš pati jas visai neblogai pažįstu...

O kai užaugs Vilius nusipirks lenktyninę Audi ir važinės PAPRASTOM (šitai yra labai svarbu) gatvėm (suprask - ne lenktynių trasose :)). Tomas kartasi tyliai sau paantrina:" Aha, dar nusiskusk ir treningais apsirenk..." :D :D

***

O dabar Viliaus minčių (ir charakterio) perliukas. Darželio auklėtoja pasakoja: šiandien Vilius su kitu berniuku žaidė. Trečias berniukas bandė prisijungti prie jų, bet tie du jį pavarė. Vilius griežtai atsisakė duoti pažaisti "savo" mašina. Auklėtoja įsikišo, norėdama paraginti dalintis ir pan. Tai gavo atgal tokį vaizdelį: Vilius stovi įsirėžęs į šonus ir griežtai aiškina "Aš neduosiu! Nes aš toks esu. Ir toks būsiu!" Auklėtojai beliko tik pamirksėti :)

Bet paskui situacija apsivertė aukštyn kojom, ir kai Vilius prašė vaikų pagalbos (užsegti užtrauktuką), šie atsisakė, tad Viliui auklėtoja padėjo suprasti draugystės ir dalijimosi svarbą ir išgyventi nelengvą pamoką.