Planų galia ir bejėgiškumas

Man labai patinka planuoti. Mėgstu susidėlioti dienos planą, savaitės, mėnesio, visų metų. Patinka, kai pavyksta suplanuotus darbus ir veiklas įgyvendinti, bet jau pramokau pernelyg nenusiminti, jei planai keičiasi, atsiranda netikėtų reikalų ir t.t. Paprastai dienų skrupulingai pavalandžiui nesudėlioju, taip jau būtų ir neįdomu, patinka ir improvizuoti tuose sudėlioto plano rėmuose :) Nors iki šiol labai nepatinka, kai kas nors neateina į suderintą susitikimą arba praneša, kad planai keičiasi, kai aš jau būnu pakeliui... Labiausiai man patinka planuoti atostogų keliones. Tai man didžiausias malonumas! Ne kartą galvojau, jog kelionių planavimas man būtų idealus darbas :) Iš tiesų, po gan nemenkos savo kelioninės patirties negaliu nepritarti Antano Poškos žodžiams: "Kelionę planuoti - džiaugsmas, kelionę vykdyti - katorga, kelionę prisiminti - visko atpildas"! Taigi, planuoti - džiaugsmas...

Buvo ir dar vienas protingas žmogus, kuris išsakė kitą labai taiklią mintį: "Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi". Spėju, jog išvydęs mano šių metų planus ir planelius, Dievas juokėsi iki ašarų, o paskui dar žagsėjo pusė dienos.... Ir paskui nusprendė, kad mano šių metų pamoka bus išmokti priimti gyvenimo netikėtumus, akibrokštus ir atsisakyti planų pernelyg nevirkaujant.

Metų pradžioje kelias savaites sukau galvą, kurį potencialų darbą pasirinkti, kai galiausiai apsisprendžiau, pasirinktas darbdavys pakeitė nuomonę... Aš, kaip pakankamai atkakli ir savim pasitikinti, nusprendžiau laukti, gal vis dėlto persigalvos :) Tuo tarp, kol laukiau, galva buvo užimta finansinių klausimų sprendimu - labai rūpėjo kuo greičiau susimokėti visus mokesčius už 2010m. Ir dar vasaros atostogas pradėjau rimtai planuoti (kur gi atsisakysiu tokio malonumo! :)). Kai galiausiai mokesčių klausimą sutvarkiau ir tikėjausi, jog jau štai - atėjo kiek ramesnis laikas, jis truko kokią visą savaitę :) Tada gavau laišką iš Sodros, kad turiu grąžinti motinystės pašalpos permoką už 2009m. (!!!). Suma įspūdinga, o su ja - ir vėl jokios ramybės galvoje. To nerimo laike sulaukiau pasiūlymo dėl darbo - iš to paties žmogaus antrą kartą, to laukto ir tikėto!!! Sąlygos buvo aptartos, terminai suderinti, išsiskirta su šypsenom iki sutartos datos. Ech, ir kaip tik tuomet nuo debesėlio nusprendė nušokti pas mus angelėlis, kuriais, imu tikėti, būna mūsų būsimieji vaikeliai. Naujojo, išsvajoto ir jau suderinto darbo teko atsisakyti, netekau jo antrą kartą! O dar po dviejų savaičių sužinojau, kad nuo debesėlio už rankyčių susikibę nušoko visi du angelėliai..... Stengiuosi nieko jau nebeplanuoti, tik tikiuosi :)

Voverės poilsio stotelės

Užsisukau kaip voverė, įkišta rate. Atrodo, vat šitai pabaigsiu, ir tuomet bus ramesnis tas kasdienos ritmas. O tą "šitai" pabaigi, ir išlenda koks nors "o-dar-tai", ir vėl voverė rate. Kažkada prieš porą mėnesių su kolege dalinomės knygomis. Bet ne taip, kad užsiprašėm kokios nors konkrečios, o savo nuožiūra viena kitai parinkom iš savo asmeninių bibliotekų. Tai gavau iš jos knygą

"Atverk savo širdies duris (ir kiti budistų pasakojimai apie laimę) ", kurią parašė budistų vienuolis Ajahn Brahm. Man, kaip pradėjusiai domėtis joga, ir bebėgančiai voverės ratu, kaip tik TA knyga. Pastarąjį mėnesį ji ir buvo mano voveriško gyvenimo poilsio stotelės.

Knygoje surinkti 108 pasakojimai apie įvairius mūsų kūno ir sielos gyvenimo aspektus: tobulumą ir kaltę, meilę ir pasiaukojimą, baimę ir skausmą, pyktį ir atleidimą, laimės kūrimą, kritines problemas ir kilniaširdiškus sprendimus, išmintį ir vidinę tylą, protą ir realybę, vertybes ir dvasinį gyvenimą, laisvę ir nuolankumą, kančią ir išsivadavimą.

Jei reikėtų pasidalinti labiausiai patikusiomis vietomis, tektų perrašyti knygą į šitą postą :)

Geriau pacituosiu knygos pradžioje išsakytomis mintimis:

"Reikia tiesiog atsisėsti ir pasinerti į šią knygą. Skirti vieną valandą, vieną dieną ar penkiolika minučių - vienai istorijai. Išmintis slypi paprastume, didelė išmintis - šypsenoje, nieko neveikime ar arbatos puodelyje. <...> Knygoje pasakojamos istorijos yra paprastos ir linksmos, gilios ir išmintingos. Jos reikalingos kiekvienam kaip oras ar vandens gurkšnis. Istorijos pasakoja apie gyvates ir tigrus, politikus ir vienuolius, kalinius ir mokytojus, karalius ir ministrus. Tai istorijos, kurių herojais gali tapti kiekvienas iš mūsų - jei atversime savo širdį laimei."

Ir vis tiek pasidalinsiu viena ištrauka, apie laisvę :)

"Bet kuri vieta, kur jūs nenorite būti, kad ir kokia ji būtų patogi, jums bus kalėjimas. Tai ir yra tikroji žodžio "kalėjimas" reikšmė - padėtis, kurios jūs nenorite. <...> Kaip pabėgti tų savo gyvenimo kalėjimų? Labai paprastai. Tiesiog pakeiskite savo požiūrį - norėkite ten būti! <...> Pakeitę požiūrį į darbą, santykius ar sergantį kūną, sutikdami su tomis aplinkybėmis, o ne bodėdamiesi jomis, mes nebesijausime lyg kalėjime. Kai jauti pasitenkinimą būdamas čia ir dabar, tu esi laisvas. Laisvė yra pasitenkinimas buvimu ten, kur esi. Kalėjimas yra troškimas būti kur nors kitur. Laisvas pasaulis yra pasaulis, kuriame gyvena juo patenkintas žmogus. Tikroji laisvė yra laisvė nuo troškimų, ir niekada - troškimų laisvė."

1 atostoga dėl žirgų

Šiandien buvom žirgyne. Aš net vienos dienos atostogą pasiėmiau darbe. Viena mama iš Mamų klubo pasiūlė apsilankyti su vaikais žirgyne, ir niekaip negalėjau sugalvoti priežasties, kodėl neturėčiau to padaryti :)

Taigi, šiandien turėjo šviesti saulė ir būti kažkur apie +8 laipsnius, tačiau mūsų ir taip džiugią pavasarinę išvyką dar labiau "džiugino" lengvos baltos snaigės, sukūriuojančios ore. Raudondvario žirgyne žirgų buvo nemažai, bet mamų su vaikais - dar daugiau. Mus visus pamatę žirgai vienareikšmiškai džiaugėsi, - mat mes turėjom morkų, duonos ir obuolių :)

Viliui labai patiko žirgai, tik jis jų privengė. Nedrįso nei morkos paduoti, tik man vis liepė ir liepė duoti žirgui duonytės :) Nedrįso ir paglostyti. Bet užtat su džiaugsmu žiūrėjo, kaip jie risnoja, bėga, nešioja kitus vaikus ir mamas.

O paskui Vilių aplankė jo draugė Zirzilia, ir gera nuotaika po truputį sklaidėsi ore... O dar tos kojos sušalo guminiuose batuose... ir mažuose, ir dideliuose...

Mano nosis man priminė, jog aš turiu alergiją arkliams, - tik atėjus į arklides pradėjau šnirpšti ir snargliuotis. Mūsų katinui tokios reakcijos neturiu, nors ir jiems aš esu alergiška :)

Bet vis tiek buvo smagu. Nes jei ne šis kartas, tikrai nežinau, kada būčiau parodžius Viliui ir sau tikrus žirgus iš arti. O ten galima nuvykti bet kada, labai miela moteris dirba, be to, dar ir hipoterapijos specialistė. Ji trumpai papasakojo, kokią naudą duoda jodinėjimas ant žirgo (be balno) vaikams su judėjimo sutrikimais, vaikams autistams. Be to, sakė arkliai labai myli vaikus, nes jie nuoširdūs ir dažnai ką nors skanaus turi rankytėse :)

Kultūra. Angelai. Bakterijos.

Vakar susivokiau, kad štai jau ir savaitgalis atėjo. Dar darbe puoliau uoliai ieškoti, kuo čia užsiėmus, nes tūnoti namuose ir kuoptis kampus visai neatrodė viliojanti perspektyva, ypač kai perskaičiau oro prognozes savaitgaliui. Tad iš keleto alternatyvų, kurias pavyko aptikti internete per pirmąsias 10min. išsirinkau Nacionalinę dailės galeriją ir Algimanto Švėgždos kūrybos parodą.

Kažkada prieš pora savaičių buvau paklausta, ar vedu vaiką į parodas. Hmm.... Tuomet teko prisipažinti, kad dar nevedžiau. Nors tiesą sakant, dėl to nesijaučiu nė kiek prastesnė mama. Bet šita konkreti paroda mane sudomino, tuo labiau, kad ir edukacinė programa mažiems vaikams numatyta (nors užbėgant už akių, turiu pripažinti, kad Vilius nesusidomėjo ta galimybe piešti, nors ir kaip viliojančiai tai atrodė (man!:)).

Pirmas siurprizas man buvo bilieto kaina - 1 Lt!!!!! Jei neturite ką veikti, tai dar galite suskubti, nes galerija šiandien iki 19val. ir rytoj berods iki 17val. Paskui jau paroda iškeliauja į kitus miestus.

Man labai patiko Švėgždos paveikslai. Labai. Tokie preciziški, minimalistiniai, subtilūs. Tiesa, ne visi. Dalyje yra gana nemažai agresijos. Kadangi gana didelė dalis piešinių vaizduoja labai paprastus aplinkos daiktus, kaip pvz. svogūnas, obuolys ir kiti vaisiai, daržovės ar buities daiktai, tai paroda gali būti įdomi ir mažam vaikui. Vilius, kaip dabar įprasta jam, paklausė, kas piešinių autorius, koks jo vardas (vardų klausia įvairiausiom progom, pvz. knygelės autoriaus, mano bendradarbio ar kokio nors kurjerio, kuris atvežė siuntinuką), ir dar klausė, ar dailininkas miręs... (čia a.a. poeto J.Marcinkevičiaus mirtis taip įtakojo, nes teko aiškinti, kodėl ir vėl (po kovo 11d.) žmonės iškabino vėliavas ant visų namų).

Dar man patiko galerijos aplinka. Tokia didelė erdvė, švari švari, balta, interjere linijos laužytos, visokie balkonai, daug laiptų. Tiesiog labai gerai jaučiausi toje aplinkoje.

Visų 12 salių neapėjom, Viliui atsibodo. A.Švėgždos paroda tik vienoje jų, tad svarbiausią užduotį vis tiek atlikom ;) Gal ir jūs dar spėsit praskaidrint rūškaną pavasario dieną.

***

Važiuojant į galeriją Vilius klausia:

- Kada mano gimtadienis?

- Dar negreit, Viliau.

- Už kelių dienų?

- Daug daug dienų...

- Koks yra mėnuo?

- Tavo gimtadienis kokį mėnesį?

- Taip.

- Lapkritį.

- O ir kai mažas buvau, buvo mano gimtadienis?

- Taip. Kiekvieną lapkritį būna tavo gimtadienis.

- O angelai turi gimtadienį?

- ........ gal turi...

- Turi.

- O bakterijos? Turi gimtadienį?

- :))))))))))))))))))))))))))))) Na, tikriausiai turi.

- Taip, turi.

kur veda gyvenimas

Išnykau iš eterio. Buvau užsiėmusi. Daugiausiai savo mintimis ir jausmais. Bet ir išorėj kai kas vyko :)

Metų pradžioje išbandžiau Buridano asilės vaidmenį. Visai neblogai sekėsi. Tuomet svarsčiau, jog trečias darbo pasiūlymas tikriausiai padėtų apsispręsti. Ir, NEĮTIKĖTINA, aš jį gavau!!!

Vienu metu dėliojau pliusus ir minusus trims darbovietėms: vienai esamai ir dviem potencialiom. Svarsčiau kokias 4 dienas, nors sprendimą žinojau jau pirmą minutę po to, kai išgirdau pasiūlymą. Na, bet pabandyti būti racionalia ir apsvarstyti visus to pasiūlymo privalumus ir trūkumus/ iššūkius, vertėjo.

O tuomet gyvenimas mane nuvedė ten, kur reikėjo jam. Galbūt ir man ten reikia, tik aš dar to nežinau... Tuomet buvo taip: aš nusprendžiau, pranešiau apie savo teigiamą sprendimą būsimam darbdaviui, jis pažadėjo paskambinti kitą dieną dėl susitikimo, kai nepaskambino, manyje sukirbėjo abejonė, bet tik sekundės dalį, ilgiau jai neleidau bruzdėti, vėliau sužinojau, jog pasiūlymas atšaukiamas (keičiamas, nukeliamas, na, trumpai tariant - manęs nebereikia), labai nusivyliau, bet tvardžiausiai gana ilgai, kokias 2 savaites, o paskui liūdėjau, periodiškai užeidavo nesuvokiamas nostalgijos jausmas (toks, kai ilgiesi to, kas net neturėjo progos įvykti), ir dabar dar užeina.

O antrasis pasiūlymas pakibo ore, ir vis dar ten kabo.

Su esama darboviete mezgasi vis tvirtesni ryšiai. Ir nors žinau visus jos minusus, bet ir privalumų vis atrandu. Ir tiesą sakant, panašu, jog liksiu čia, kur ir esu. Yra gan keista atsisukti atgal į mėnesio senumo būseną, nes tuomet jau buvau beveik bebaigianti vidinio atsisveikinimo su šia darboviete procesą. O pasirodo, atsisveikinau, kad sugrįžčiau. Žinot, kaip sakoma, kai prisireikia seno, nenaudoto, jau nurašyto daikto - nuputi dulkes, atsiprašai ir vėl naudoji, tai aš panašiai su savo dabartiniu darbu, - atsiprašiau ir toliau dirbu, tik dulkių dar nebuvo prisirinkę...

Pavaikščiojau paieškų ratais ir grįžau ten pat. Jau net nežinau, ką sakyčiau, jei paskambintų dėl to "kabančio" pasiūlymo. Jau nebenoriu nieko keisti.

O mano vaikas nori, jis nori, kad aš visai nedirbčiau :) Mielai tuo užsiimčiau :)

Įdomu tai, kad visi tie vidiniai svarstymai apie darbą privedė prie išorinių pokyčių asmeniniame gyvenime. Galiausiai ryžausi susirasti valandinę auklę. Kol kas Vilius ją ignoruoja... Nerimo nejaučiu, tikiuosi, jog prisipratins vienas kitą. O aš tomis valandėlėmis lekiu į jogą. Pradėjau rūpintis savo kūnu, bet ir dūšelei šiek tiek nubyra :) Buvau 4 pamokose, kūnas žiauriai kenčia (3 dienas vaikščiojau kaip buratinas medinėm kojom :D), bet protas ir jausmai džiaugiasi pozityvu ir ramybe, nors ir trumpa ;)

Kuriam laikui mečiau knygų skaitymą, nesavanoriškai, - ištiko skaitymo krizė. Kokią knygą bepaimu, visos tampa pamestos ties kokiu 10 psl. Paties skaitymo neužmečiau, bet skaitau žurnalus ir projektų paraiškas. Tikiuosi taip ir įveiksiu tą skaitymo krizę :)

apie laisvę

Prieraišios tėvystės centrui buvo prisižadėjusi Knygių klubo metu pasiruošti aptarti Adele Faber ir Elaine Mazlish knygą "Laisvi tėvai, laisvi vaikai". Šią knygą jau seniai rengiausiai skaityti, nes buvo ir įdomu, nes daug girdėta apie ją ir joje pristatomą požiūrį į vaikų auklėjimą ir santytį su vaikais. Taigi, reziumė: perskaičiau labai greitai, nes skaitosi lengvai, autorių mintys ir pasakojimas įtraukia ir sudomina. Tikrai turėtų būti įdomu ir naudinga visiems, turintiems vaikų ir norintiems juos auklėti sąmoningai. Man tikrai patiko faktas, jog knygoje ne tik pateikiami požiūris ir bendravimo/santykio principai, bet ir labai konkretūs pavyzdžiai, ką daryti ar ko nedaryti konkrečiose situacijose ar ką sakyti ir kaip sakyti kitose konkrečiose situacijose. Ir dar man patiko, kad visi siūlymai ir lieka siūlymais be rekomendacijom, t.y. knygoje nejaučiau primygtinio spaudimo jau nuo šiandien keisti savo elgesį su vaiku, nes ligšiolinis buvo netinkamas, o vat jau knygoje pateiktas - TAS teisingasis. Teisingo auklėjimo sąvokos šioje knygoje iš viso nėra, kas vienareikšmiškai džiugino. Vis tik, ne visi principai man buvo visai aiškūs, kai kur išlysdavo tokie pasakymai, kaip jūs turite suteikti vaikam tą ir aną!!

Tačiau, vienareikšmiškai knyga daro poveikį: pajaučiau, jog ėmiau naudoti kai kuriuos principus su Viliumi, ir kas neįtikėtina - veikia! :) O labiausiai paveikė dalis apie tėvus ir jų laisvę spręsti, leisti sau jausti tuos jausmus, kurie kyla, turėti teisę į laiką sau ir t.t. Tikriausiai šios knygos įtakota galiausiai ryžausi susirasti valandinę auklytę ir išeiti į jogą :)

Trumpa knygos požiūrio ir esminių principų apžvalga:

I DALIS. Vaikai – tai žmonės

JAUSMAI. Vaikai jaučia tai, ką jaučia.

a) Neneikite to

b) Nekovokite su jų jausmais

c) Priimkite juos

d) Leiskite vaikams jausti

e) Būkite šalia

• - Visi jausmai yra priimtini, tik veiksmai – ribotini.
• - Kol vaikas neišreikš skaudžių jausmų, kol niekas jų neišklausys ir nepriims, jis negalės keistis ir judėti pirmyn.
• - Jausmai – tai faktai. Jei vaikas sako, jis IŠ TIESŲ taip jaučiasi (net jei mums atrodo kitaip).
• - Prieštaringi jausmai gali egzistuoti šalia ir tuo pačiu metu.
• - Kai apibūdiname ir priimame vaikų jausmus, jie patys mokosi geriau suvokti, ką jaučia.
• - Kai gerbiame ir tikime vaikų jausmais, jie išmoksta ir patys gerbti bei pasitikėti savo jausmais

AUTONOMIJA. Tėvams yra natūralu užstoti, pasaugoti, kontroliuoti, patarti, nurodinėti. Natūralu norėti jaustis svarbiais ir gyvybiškai reikalingais savo vaikams. Suteikti laisvę ir atsakomybę vaikams tėvai gali tik savo sąmoningų pastangų dėka.

VAIDMENYS.

• Kai vaikas pradeda vaidinti tam tikrą vaidmenį, tėvai turi sąžiningai pasitikrinti, kokią žinią jie perduoda vaikui savo elgesiu iš tiesų.
• Sudėtingose situacijose nesistenkite pakeisti vaikų nuomonės, keiskite situacijos nuotaiką!
• Girkite specifiškai, nes visaapimantys malonūs žodžiai iš tiesų nieko nepasako, ir dažnai verčia vaikus prieštarauti ir gintis.
• Neklijuokite etikečių (zirzla, nevykėlis, užuomarša, nerangusis ir t.t.)!!! Net ir juokais pasakytos, jos žeidžia.

II DALIS. Tėvai yra žmonės.

• Būtinybė atpažinti ir įvardinti savo jausmus. Jei reikalinga, apie juos pranešti vaikams. Vaikai turi suprasti, kad jų poelgiai sukelia kitiems žmonės jausmus ir turi pasekmes.
• Į sudėtingus klausimus galite atsakyti pagalvoję. Skirkite sau laiko apgalvoti situaciją, ir tik tuomet pateikti atsakymą vaikui.
• Tėvai įsipareigoja vaikams, bet taip pat ir sau – savo poreikiams, savo jausmams. Tėvai turi suvokti savo ribotumą, ir gali būti tik šiek tiek malonesni nei jaučiasi tuo metu. Atsižvelgiant į visa tai, su vaikais bendrauti nuoširdžiai.
• Atskirti vaiko norus nuo vaiko poreikių (vaikas nori žaislo, ar jam jo tikrai reikia, ar jam iš tiesų reikia išskirtinio dėmesio, bendro laiko ir pan.).
• „Tik nieko nedaryti. Stovėti ir laukti. Viskas“ Kartais tai didžiausia pagalba vaikui.
• Kaltė. Neleisti vaikams pajausti, jog priverčia mus pasijausti kaltais. Tuomet užkrauname tą kaltę jiems, ir jie jaučiasi kalti dėl tėvams sukeltos kaltės.
• Neprivalote atsiskaityti ir pasiaiškinti vaikams už savo sprendimą. Jūs esate tėvai ir rasti tinkamiausią sprendimą yra jūsų atsakomybė ir jūsų privilegija.

Pyktis.

• - Ne sulaikyti jį, bet išreikšti jį porcijomis. Kol jis neišsiveržė į paviršių visa galinga jėga.
• - Kalbėti trumpai, atsisakyti daugybės aiškinimų.
• - Grasinimus pakeisti galimybių pateikimu: arba žaidžiate lauke, arba visai nežaidžiate kamuoliu. Renkatės patys.
• - Jei negali nešaukti, šauk tai, ką vaikai galėtų prisiminti. Ir trumpai!

Pagrindiniai knygoje aptariami bendravimo su vaikais principai:

- Pirmiausia atsakykite sau į klausimą: koks mano tikslas auklėjant vaiką?

- Naudokite mažiau žodžių.

- Nenurodykite, ką vaikai turite padaryti, aprašykite esamą situaciją.

- Nusakykite savo lūkestį, savo rūpestį, norą, susijusių su vaiko elgesiu.

- Priimkite vaiko jausmus, leiskite jam jausti, būkite šalia, parodykite, savo rūpestį.

- Visi jausmai priimtini, tik jų raiškos būdai – ne visi (galioja ir vaikams, ir tėvams).

- Leiskite vaikui patirti savo sprendimo galią, savo veiksmų pasekmes.

- Girkite specifiškai nupasakodami situaciją, o ne bendru visaapimančiu žodžiu (šaunuolis, nuostabu, puiku).

- Keiskite ne nuomonę, bet nuotaiką. Pokštavimai ir juokavimai sumažina įtampą ir neutralizuoja tėvų valdingumą.

- Kieno problema, lai tas ir kalba (jei vaiko, lai kalba jis, jei tėvų, tai jie).

Mokykitės atskirti tikruosius vaiko poreikius nuo jo norų.

- Tėvų atsakomybė nėra sukurti nuolatinę laimės būseną savo vaikams, jie privalo suformuoti vaiko asmenybę.

- Ne bausti, o sustabdyti nepriimtiną vaiko elgesį.

- Vaikai nesimoko kartą ir visiems laikams. Jie mokosi dabar, po to vėl, o po to dar kartą!

"Nes aš toks esu!"

Pastaruoju metu mes gyvename su dviem klausimai:

1) Mama, kokia šiandien diena? (suprask - kokie skaičiai)

2) O kokia čia mašina?

Skaičiais Vilius susidomėjo jau senokai. Jau visą gruodį mane klausdavo, kokia diena, kad žinotų iš kurios Advento kalendoriaus kišenėlės pasiimti dovanėlių :) Paskui tuos skaičius sudėliodavo iš dviejų kaladėlių, ant kurių skaičiai surašyti. Kalėdos praėjo, Advento kalendorių nukabinom, bet klausimas "kokia šiandien diena?" dar liko. Kas rytą klausia, paskui pasitikrina plėšomame kalendoriuje (toks sieninis, kur kasdien reikia nuplėšto po lapelį, tik mes jį laikome ant virtuvės stalo), o tuomet sudeda iš tų pačių kaladėlių tą dieną. Taip natūraliai jis mokosi skaičių :) Iš tiesų skaičiuoti moka iki kokių 5. Nors kartais labai juokingai skaičiuoja, pvz. keturias mašinas: "keturi, keturi, keturi, keturi!". O pakeliui visur mato skaičius: kelio ženklus (ne daugiau 40 :)), knygos puslapius (jau ne į piešinius, o į skaičius težiūri!), laikrodžio valandas, litus ir centus ir t.t. O kai rašo savo kringelius, tai vardija "vienas, septyni, devyni ir t.t.".

Antrasis gi klausimas kaip ir nestebina, bet anksčiau mašinų vardai (markės) jo nedomina. Svarbiau buvo, ar lenktyninė ir jos spalva. Dabar gi jau pamatė (ir išgirdo), kad būna Toyota, Audi, Mitshubishi ir t.t. Tad einant šalia gatvės pokalbis vystosi štai taip:

- O kokia čia mašina?

- Audi.

- O, čia dar viena Audi, nes su keturiais žiedais!

- Taip.

- O čia Toyota (čia mėgstamiausias ženklas :)).

- Taip.

- O čia kokia?

- Renaut.

- O čia?

- Mitsubushi.

- O šita?

- Na, pažiūrėk pats.

- Audi!!!

- O kokia ten?

- Tuoj prieisim....

- Mersedesas!

ir t.t. Dar paaiškinau, kaip atskirti Pegauet, tai labai džiaugėsi, ir dabar jau puikiai atskiria ir šitą markę :) Gerai, kad aš pati jas visai neblogai pažįstu...

O kai užaugs Vilius nusipirks lenktyninę Audi ir važinės PAPRASTOM (šitai yra labai svarbu) gatvėm (suprask - ne lenktynių trasose :)). Tomas kartasi tyliai sau paantrina:" Aha, dar nusiskusk ir treningais apsirenk..." :D :D

***

O dabar Viliaus minčių (ir charakterio) perliukas. Darželio auklėtoja pasakoja: šiandien Vilius su kitu berniuku žaidė. Trečias berniukas bandė prisijungti prie jų, bet tie du jį pavarė. Vilius griežtai atsisakė duoti pažaisti "savo" mašina. Auklėtoja įsikišo, norėdama paraginti dalintis ir pan. Tai gavo atgal tokį vaizdelį: Vilius stovi įsirėžęs į šonus ir griežtai aiškina "Aš neduosiu! Nes aš toks esu. Ir toks būsiu!" Auklėtojai beliko tik pamirksėti :)

Bet paskui situacija apsivertė aukštyn kojom, ir kai Vilius prašė vaikų pagalbos (užsegti užtrauktuką), šie atsisakė, tad Viliui auklėtoja padėjo suprasti draugystės ir dalijimosi svarbą ir išgyventi nelengvą pamoką.

Kaip kiti keliauja į save 2

Pradėsiu iš toli. Apie šią knygą sužinojau gan netikėtai. Naršiau interneto platybėse ir ten aptikau asmeninį tinklaraštį vienos moters, kuri keliavo piligrimų keliu į Santjago de Kompostelą. Beskaitydama jos Kelio pasakojimus susižavėjau Kelio idėja, ir aišku, atradau, kad pačią keliauninkę tokiai kelionei įkvėpė Paulo Coelho knyga "Piligrimas". Tai aš ir užfiksavau, kad reikėtų ją perskaityti. Kurį laiką tas pavadinimas mano galvoje buvo tiesiog budėjimo režime, o paskui vieną dieną ėmiau ir susiradau skaitytų knygų portale ją ir nusipirkau. Laukė ji laukė lentynoje, tikriausiai laukė, kol atsigulsiu į ligoninę :) Kai guli palatos lovoje, ką gi daugiau daryti jei ne knygas skaityti! Tai aš ten begulėdama pribaigiau Gilbert knygą apie kelionę į save ir ėmiausi kitos - irgi apie kelionę ir irgi - į save.

Pirmasis įspūdis - nieko vertas skaitinys! Net negalėjau patikėti, kad taip neįdomu ir taip neįtraukia, ir taip paviršutiniška, ir taip patetiška! Gal kas pasakys, kad per griežtai čia vertinu, bet aš labai ir žiauriai nusivyliau šiuo rašytoju. Tai nėra pirma jo knygą, kurią perskaičiau. Skaičiau "Alchemiką", skaičiau "Prie Piedros upės - ten aš sėdėjau verkdama", dar ir "Veronika ryžtasi mirti". Jas skaičiau įdomiai, nebuvo noro tuojau pat mesti knygą per petį. Tai nebuvo knygos, kurias įtraukčiau į savo mylimiausių knygų šimtuką, bet tikrai negailėjau laiko, joms skirto. O "Piligrimas" mane labai nuvylė. Kadangi neturėjau jokios kitos knygos ligoninėj, tai perskaičiau visą, iki galo. Na, dar vyliausi, kad kaip nors išsiriš ta Kelionė. Bet "neišsirišo"...

Kas man nepatiko? Visų pirma, pati pradžia ir herojaus kelionės piligrimų keliu priešistorė. Kažkokia krikščioniška magija, Da Vinčio kodas -5 (kaip pasakytų mano Tomas :)). Na, neįtikina visiškai! Magai, kalavijo paieškos, riteriai, slaptos apeigos ir katalikų bažnyčios slapti ordinai, susitikimai ir kovos su keistu šunimi, kuris, pasirodo, yra įsikūnijęs velnias... Jei nuoširdžiai, man visa tai kėlė tik juoką. Aš labai tikėjausi skaityti ir gilintis į žmogaus, keliaujančio piligrimų keliu (vadinasi, išgyvenančiu nuovargį, nežinią, nepriteklių, vienatvę ir pan.) vidinius išgyvenimus, jo vidinę kelionę į savęs pažinimą ir meilę sau, Dievo savyje paieškas, tačiau radau tik paviršutinišką dviejų vyrų kelionės aprašymą, kur vienas vyras žino daugiau, bet nelabai linkęs dalintis, nes taip moko kitą (ko?!), dar radau rinkinį įvairių praktikų ir apeigų, kurios būtų visai nieko, jei nebūtų taip dirbtinai įkeltos į knygos siužetą.

Mano nusivylimas didžiulis, puikiai dabar suprantu tuos, kurie sako, kad P.Coelho knygos tiesiog skaitalai, ir tikrai daugiau nepaimsiu nei vienos jo knygos į rankas.

O jei norite tikro ir nuoširdaus pasakojimo apie Kelią ir ėjimą piligrimų keliu, paskaitykite geriau mano pradžioje minėtos moters kelionės įspūdžius jos bloge :)

Kaip kiti keliauja į save

Koks tas vienintelis žodis, kuriuo galėtumei apibūdinti save? Savo mylimą miestą? Savo gyvenimą šiuo momentu? Ar žinai tą žodį? Jau atradai? Ar net nebuvai apie tai susimąstęs? Aš jau mąstau, bet dar nesu tikra :)

Valgyk.

Melskis.

Mylėk.

Kelionė į save per valgymo malonumą, maisto estetiką, per maldą, meditaciją, Dievo pajautimą savyje, galiausiai per paiešką pusiausvyros tarp materialiojo gyvenimo malonumo ir sielos gyvenimo dvasingumo. Kelionė į save per savo kūno pajautimą, kai kūnas besimėgaudamas maistu priauga kilogramų ir tavęs tampa daugiau, labai tiesiogiai :) Kelionė į save per susitikimą su visomis savo baimėmis, nerimais, įsitikinimais, kaltėmis, gėdomis ir pykčiais. Kelionė į save per atleidimą pirmiausia sau, sau ir sau. Kelionė į save per savo minčių priėmimą ir leidimą joms tiesiog būti, visoms vienodai vertingoms, per sąmonės apvalymą meditacijoje, per tiesiog meilės pajautimą savyje. Kelionė į save ieškant būdo kaip gyventi šiame realiame gyvenime su nuolatiniu dvasios veržimusi į tobulėjimą ir dieviškumą.

Puiki, gili Elizabeth Gilbert knyga apie ilgą ir pačią netikėčiausią, daugiausiai ištvermės reikalaujančią kelionę į save. Labiausiai - į savęs pamilimą.

Knyga gražiai simboliška: trys šalys (Italija, Indija, Indonezija) - kelionei į save (I angliškai "AŠ"), kiekviena pasakojimo dalis kaip dalis budiztų rožinio japa malos rutulėlių - po 36 pasakojimus kiekvienai šaliai.

Knygoje apstu ne tik aprašymų apie kovas su vidiniais demonais ir laimingas pergales, bet ir įdomios informacijos apie šalis. Būtent šioje knygoje sužinojau, kodėl italų kalba tokia graži :) Kas yra Il bel far niente - nieko nedarymo menas, kuris Italijoje yra ypatingai aukštame lygyje :) Kaip iš tiesų sunku (ar lengva) pasinerti į meditaciją ir išvalyti savo protą. Kokia šalis yra Balis ir kodėl žmonės ten tokie malonūs ir subalansuoti :)

Tai - stalo knyga, gali ją atsiverti bet kada, kai prireiks padrąsinimo, nuorodos į atsakymą ar tiesiog nusiraminimo.

Skaičiau ją originalo kalba (angliškai), nes labai norėjau kuo geriau suprasti viską, ką norėjo pasakyti rašytoja. Dalis apie Indiją buvo gan sudėtinga, svarstau ją dar skaityti jau lietuviškai.

Mano laisvi vertimai autorės minčių, kurios sustabdė mano minčių eigą :)

"Melskis atsakingai, nes tavo maldas Dievas gali išpildyti."

"Tu esi tai, ką tu mąstai. Tavo emocijos yra tavo minčių vergai, o tu esi savo emocijų vergė."

"Tai, kaip yra realioji tiesa ir poetinė tiesa, taip yra fizinis žmogaus kūnas ir poetinis žmogaus kūnas. Vieną gali matyti, kito - ne. Vienas sudarytas iš kaulų, kraujo , o kitas - iš energijos, atminties, tikėjimo. Bet jie abu yra vienodai TIKRI."

"Žmonės siekia sutikti savo tikrąjį sielos draugą. Tačiau ne visi iš tiesų suvokia, kas tai yra. Tikrasis sielos draugas yra tavo veidrodis, tai žmogus, kuris parodo tau tavo silpnybes ir trūkumus, ir kuris priverčia tave atsigręžti į save, kad galėtum pakeisti savo gyvenimą. Tikrasis sielos draugas tikriausiai yra pats svarbiausias žmogus, kurį gali sutikti gyvenime, nes jis sugriauna tavo vidines sienas ir gerokai trinkteli tave pažadindamas iš snaudulio. Bet norėti gyventi su savo sielos draugu visada? Nea, tai pernelyg skausminga. Sielos draugai ateina į tavo gyvenimą, kad atskleistų tau dar vieną tavo veidą, ir tuomet jie tave palieka. Ir ačiū Dievui už tai! Paleisk juos!"

"Žmonės tradiciškai galvoja, jog laimė yra pliūpsnis sėkmės, lyg tai būtų kažkas, kas užgrius tave lyg geras oras, jei tau pasiseks. Tačiau laimė yra visai ne tai. Laimė tai asmeninių pastangų rezultatas. Tu kovoji už ją, sieki jos, primygtinai reikalauji jos, ir kartais net keliauji aplink pasaulį ieškodamas jos. Ir kai tu pasieki laimės būseną, turi nenustoti išlaikyti ją, turi nepaliaujamai stengtis eiti link laimės nuolat ir stengtis išsilaikyti ant tos laimės bangos. Jei to nedarysi, tiesiog paleisi savo vidinį pasitenkinimą iš rankų. Pakankamai lengva melstis, kai esi kančioje ar nelaimėje, bet melstis ir toliau, kai krizė jau praėjusi, yra lyg sielos tausojimo darbas, padedantis jai tvirtai šlietis prie gerųjų išgyvenimų."

"Kai išleidi save į pasaulį norėdamas sau padėti, neišvengiamai baigi tuo, jog imiesi padėti visiems kitiems."

Jų yra daugiau, paskaitykite, rasite tokių, kurios vertos jūsų dėmesio.

***

Vakar pažiūrėjau filmą, pastatytą pagal šią knygą. Vien tik nusivylimas :( Neradau tų akcentų, kurie buvo tokie svarbūs knygoje, neradau tų gilių išgyvenimų, kuriais gyveno herojė Indijoje, net išoriškai herojė ne visuomet atitiko knygoje aprašytas herojės būsenas, pvz. Balyje ji turėjo spindėti grožiu, meile sau ir tam tikra vidine ramybe, tačiau kai kuriose scenose Julia Roberts buvo tiesiog sunykusi ir susenusi... Labai daug siužeto vingių tiesiog prabėgta. O ir vaidyba tokia labai jau vidutinė vidutinė. Nežinau, kaip ir ką šiame filme suprato žmonės, kurie nėra skaitę knygos. Šios knygos ekranizaciją matyčiau trumpo serialo formoje ir su kita pagrindinio vaidmens aktore ;)

Jei knygai duočiau 10/10, tai filmui - 3/10.

Pasakos telefonu ARBA Lietuviškos ligoninės džiaugsmai ir skurdas

Septynias dienas praleidau ligoninėj. Gydžiau užsidegusius plaučius, arba kaip sakė mano gydytoja - klestinčią abipusę pneumoniją. Šešiaviete palata dalinausi su 5 močiutėm. Mūsų palatos amžiaus vidurkį aš gerokai pajauninau, be manęs jis būtų kokie 74 metai... Koridoriuje sutikdavau ir daugiau jaunų žmonių, tačiau ligoninė vis tik yra jau pensijinio amžiaus žmonių prieglobstis ligos metu. Akivaizdžiai mačiau ir jaučiau, kaip tie patys ar labai panašūs gydymo metodai mano kūną veikia kur kas greičiau ir efektyviau nei kitus - ilgiau gyvenančius kūnus. Tiesą sakant, kartais jaučiau, kad man skiria šiek tiek kitus gydymo būdus, neklausdavau, bet suprasdavau, kad tikriausiai dėl to, jog esu jauna, ir tas jaunas kūnas visai kitaip sveiksta. Per savaitę gavau intensyvią antibiotikų terapiją, fizioterapijos gydymo metodus bei gan griežtą lovos režimą (nieko kito ligoninėj veikti ir negali - tik gulėti ar sėdėti). Ir mano plaučiai ėmė sparčiai sveikti.

Fiziškai lengviausios buvo pirmos 2-3 dienos, kai dar šiek tiek karščiavau, kai norėjosi tik gulėti. Tai tik miegojau, gulėjau, labai nedaug valgiau ir gaudavau nemažai vaistų ir lašelinių. Vėliau jau būdavo vis sunkiau ir sunkiau stumti itin lėtai ligoninėje slenkantį laiką.

Emociškai buvo labai sunku pradžioje, nes žiauriai nerimavau dėl Viliaus, likusio be mamos taip staiga ir be pasiruošimo. Pirmą dieną seneliams teko visaip raminti ir linksminti anūką, o prieš miegelį pasakas sekiau aš - telefonu. Maniau, jau visas dienas taip telefonu seksiu, bet antrą dieną vaikas apsiprato, kad ta mama negrįžta. Nors kas toje mažoje širdelėje darėsi sunku apsakyti, nes ir pykčio priepuolių tėčiui ir močiutei teko atlaikyti, ir liūdesio bangų, ir dainelių tokiu štai tekstu: "noriumamytės,noriumamytės,noriumamtyės,.....(ir taip kokius 40 kartų!)".

Lietuviška ligoninė gan skurdžiai atrodo, na, bent jau tas skyrius, kuriame aš gulėjau. Sienos aptrupėję, nuo lubų krenta tinkas, baldai seni ir aplūžę. Sesutės dirba žiauriu krūviu ir tempu. Ligoniai prižiūri vieni kitus, nes sesutės ir slaugės nepajėgios visus tinkamai aptarnauti. Bendrai aptarnavimo lygis kartais siekia viduramžius, o bendra vadyba ir organizavimas retai suprantami. Ligoninėje tikėtumeisi, kad ligonis pats svarbiausias, bet po savaitės gyvenimo ten, suvokiau, kad ligonis tik mažas sraigtelis didelėje ligoninės mašinoje, kurios pagrindinio tikslo net ir nespėjau suprasti. Tikėtiniausia, jog tas tikslas yra koks nors lėšų taupymas...

Nors turiu pripažinti, kai kurie darbuotojai savo darbą atlieka nuostabiai, pasišventimas darbui ir tarnavimas žmonėms tiesiog sklinda iš jų. Labai norisi, kad jie būtų tinkamai įvertinti ir finansiškai.

Ligoninėje labai greitai galima pavirsti tokiu ligoniu-ligoniu. Gan paprasta atsiduoti gydytojų ir seselių malonei ir laukti, kol jie pagydys. Tačiau tiesa ta, kad reikia pačiam gydytis, reikia klausinėti, ką ir kodėl tau daro, kokius vaistus ir kodėl duoda/leidžia, kokias procedūras tau nori paskirti, gal priminti ar prašyti tam tikrų procedūrų. Nepakanka tik laukti sveikatos sugrįžtant, reikia eiti link jos ir galvoti, ką darysi, kai grįši namo - kaip prikelsi organizmą po anibiotikų atakos ir kaip saugosi jį nuo panašių ligų ateityje. Mačiau moterį, kuri sirgo tuo pačiu plaučių uždegimu, tačiau per tą pačią savaitę jai visai nepagerėjo, ji ir toliau negalėjo pati nueiti iki tualeto, ir toliau valgė tik du kąsnius per pietus. Išleido mus iš ligoninės tą pačią dieną, tačiau aš išėjau savo kojom (ir jom parėjau iki pat namų), o ją giminaitė išsivežė vežimėliu - iki pat mašinos durelių. Žinoma, kiekvienas organizmas kitoks, ir kiekvieno rezervai pasveikti kitokie, tačiau pasirinkimas sveikti ar likti ligoniu-ligos auka slypi galvoje.

Buridano asilė ARBA Nuosavo tyrimo NEpabaiga

Vargšas Buridano asilas: nors galėtų džiaugtis laisva valia ir galimybe pasirinkti, lieka ir alkanas, ir kankinamas troškulio. Štai gyvenimas ir mane nustebino: suteikė puikią galimybę pažinti save ir įsitikinti, kad esu visai nebloga Buridano asilė. Net ir pati nežinojau, kad taip puikiai moku mindžiukuoti vietoje ir nieko nenuspręsti! Na, bet turiu ir kuo pasidžiaugti - pasirodo mano gebėjimai nuspėti ateitį visai pagirtini ir gal net turintys perspektyvą :) Mano nuosavo tyrimo galutinėje ataskaitoje užsiminiau, kad darbo susiradimas - tai dar ne pabaiga, ir buvau labai teisi. Jau beveik 2 mėn. kaip dirbu naujame darbe. Kojas jau tikrai apšilau, kėdę irgi jau spėjau pazulinti, net kompiuterio pelę sugebėjau sugadinti! :) Ir štai pačioje sausio pradžioje, kai žmonės lyg iš naujo pradeda kasdieninę rutiną ir iki kokios sausio 5-6d. net džiaugiasi, kad yra rutininių darbų ir nereikia nieko galvoti..., tuo ramiu ir iššūkiams dar nepasirengusiu laikotarpiu aš sulaukiu skambučio, kuris mane viens-du ir pastato kaip asilę tarp dviejų kibirų.... Sulaukiau pasiūlymo pereiti dirbti į kitą įmonę. Gavau laiko viską apgalvoti. Net į pokalbį nuėjau, kad sužinočiau daugiau detalių. Ir dabar sėdžiu kaip ta asilė paveikslėlyje.........

Įdomiausia tai, kad abi darbo vietos yra patrauklios, viena - vienais aspektais, kita - kitais. Na gi, pasidalinsiu tuo pliusų ir minusų sąrašu. Gal kam kils kokių aukso vertės minčių ir įžvalgų, nes aš jau pradėjau laukti ženklų iš žvaigždžių ir nepažįstamų praeivių :D

Įmonė X- dabartinė darbo vieta:

+ aš joje jau dirbu, - adaptacija jau praeita, žmones jau pažįstu ir t.t.

+ nedidelis kolektyvas (apie 80 žmonių), - visus galima pažinti, beveik visus jau ir pažįstu.

+ fainas jaunas kolektyvas.

+ darbas ne pernelyg apkraunantis smegenis (arba dar nespėjo apkrauti), ne pernelyg įpareigojantis, na, žodžiu, galiu ramia dūšia atsistoti 17val. ir išeiti į namo ;) O tai reiškia, kad dar galima suspėti nuveikti ką nors kitokio savo asmeniniame arba visuomeniniame gyvenime.

+ darbas patogioje vietoje centre, per pietų pertrauką galima ir reikalų šiek tiek sutvarkyti :) Nors privažiuoti nelabai patogu.

+ įmonės įvaizdis visai geras (kiek man žinoma).

+ šaunus, protingas ir kitaip teigiamas įstaigos vadovas; mano vadovė irgi ok.

- darbas gerokai "popierinis", daugiau priežiūros ir koordinavimo, nei tiesioginio darbo su mokymais.

- atlyginimas nedidelis, vargu ar augs, papildomų atlygio priemonių nėra.

- profesiškai nelabai yra kur tobulėti, perspektyvos nelabai kokios, jaučiu, kad galiu duoti daugiau, nei šiuo metu jiems reikia...

- man žiauriai nesmagu, kad tektų išeiti pradirbus tik pora mėnesių, jaučiuosi nepateisinusi lūkesčių (nors mane tame darbe kai kas jau ima erzinti).

- valstybinė biudžetinė įstaiga.

Įmonė Y-naujai siūloma darbo vieta:

+ darbas įdomesnis ir labiau tiesiogiai susijęs su mokymais, kompetencijų ugdymu ir pan. Turėtų būti nemažai kūrybos, sistemų sudarymo ir pan. (o sistemos man patinka :))

+ profesinis tobulėjimas ir perspektyvos augti kur kas didesnės (nebūtinai karjeros laiptais, man tinka ir horizontali karjera ;)).

+ kolektyvas pakankamai jaunas (čia kiek spėjau pastebėti laukdama pokalbio koridoriuje :)).

+ gerooookai didesnis atlyginimas ir tikėtini papildomi atlygiai.

+ darbo vieta patogiai pasiekiama, gal net patogiau nei dabartinė.

+ personalo departamento vadovę pažįstu (beveik draugė, ji mane ir kviečiasi ateiti), - puiki specialistė, įkvepianti vadovė, kūrybinga ir energinga, iš tiesų - pliusas pliusiausias :)

-+ dar viena adaptacija naujame žmonių kolektyve ir dar viena nauja įmonės veiklos sritis, į kurią reikia įsigilinti (nieko baisaus, bet energijos suryja gerokai).

- labai didelė įmonė (beveik 3000 darbuotojų per visą LT).

- daug žmonių, tai ir darbo krūvis atitinkamas.

- tikėtina, darbas joje pareikalaus daugiau mano pastangų, energijos, didesnio ir tikslesnio mūsų šeimos planavimo (Tomui planavimas - tai tam tikra tobulėjimo sritis :))

- gali būti keblumų derinant darbą ir vaiko ligas, darželio reikalus ir pan. (nors , tikiu, kad viskas suderinama, - optimistė, ech... :))

- įmonės įvaizdis turi dėmių, na, toks visoks, neaiškus ir pan...

- įmonė ne biudžetinė, bet valstybės kontroliuojama (o iš to visokios papildomos peripetijos, srovės ir kt.)

Reziumė:

dabartinė darbo vieta: 7 pliusai ir 5 minusai;

nauja siūloma darbo vieta: 6 pliusai, 6 minusai ir vienas šiaip komentaras :)

Lygiosios! Štai ir priežastis jaustis visiška Buridano asile!!!

Iš tiesų, tai visai jos ne lygios, o kaip žemė ir vanduo, ir kur man bus geriau, turiu nuspręsti tik aš pati. O gal kokia trečia vieta padėtų apsispręsti?...

Paskutiniai sakiniai... šiemet :)

Šiandien ryte ir vėl pramiegojau. Kai atsisėdau lovoje ir nuleidau kojas ant šaltų grindų (gerai, kad miegu su šiltom kojinėm ir dar su megztiniu :)), pažvelgusi pro langą, gaila, bet nenudžiugau. Pajaučiau, kaip lyg miltai iš dangaus krentantis sniegas gula ne tik ant visko, ką matau, bet dar ir mano pečius, - reiks vėl atkasinėti mašiną, stumtis per sniegus ir vėžlinti kamščiuose. Gerai, kad iš vakaro visai atsitiktinai buvau paskaičiusi apie iš tiesų sniegingą žiemą Bornholmo saloje Danijoje :)

Tai kažkaip nuotaika iš karto pragiedrėjo :)

Prieš-ir-po-šventinis maratonas atrodo jau baigėsi. Jei atvirai - šiek tiek jo nekenčiau. Labiausiai tai to nerimo rūpinantis darbiniu Šventiniu vakarėliu. Džiugu tik, kad visiems viskas tiko ir patiko. Tie, kam nepatiko, arba jau iš karto buvo apsisprendę niekur nedalyvauti, arba sėkmingai išlaikė

paslaptį. Praėjo pusantro mėnesio kaip dirbu. Ir šiandien tikrai jaučiuosi užsidirbusi pirmąjį atlyginimą :) Tiesa, jų gavau jau visus pusantro.

Namuose nieko naujo (jau nebe): Vilius labai manęs pasiilgsta (aš jo irgi!). Šią savaitę buvo namuose su tėčiu, - vienas vaidino, jog serga, kitas džiaugėsi, kad gali neiti į darbą ta proga :) Panašu abu jau atsibuvo ir kartu su naujais metais visi drauge žengsim į įprastą kasdienę rutiną: mama į darbą, tėtis į darbą, vaikas į darželį.

Tačiau prisipažinsiu: kai per pietų pertrauką išeinu pamiklinti kojų ir įkvėpti nebiurinio oro, gatvėje sutiktos mamos su mažais vaikučiais taip į akis krenta, kad nevalingai pagalvoju - kaip no

rėčiau dabar būti su vaiku, o ne darbe............ Jaučiu, kad tyliai tyliai kažkur sielos kertelėse ir vėl pradedu svajoti apie kitokį darbo ir asmeninio gyvenimo derinimą.

***

Dar kelios valandos šių metų, o paskui jau Naujieji, ir vėl kaip kiekvieną sausį pratinsimės teisingai rašyti datą...

Kažkaip tie Naujieji man vis mažiau šventė. Kūčios ir Kalėdos - taip, jau vien pats laukimas ir ruošimasis koks smagus! O Naujieji - 2 minutės fejerverkų, taurė šampano ir iki ašarų nuobodus Naujametinis žiburėlis per TV.... Aišku, galima tai daryti ir kitaip :) Tikiuosi, kada nors taip ir padarysiu. Imsiu ir išvažiuosi į kalnų trobelę kur nors tolimoj Norvegijoj :)

O tuo tarpu - siunčiu linkėjimus visiems, kurie lankosi šiame bloge, ir kartais užmeta akį į mano rašliavą. Smagiai atšvęskite metų sandūrą! Linkiu sėkmės ir tikėjimo - savimi, savo artimais, Juo ir ta sėkme ;) Su Naujausiais!

Baimė (ne tik) skristi

Erica Jong "Skrydžio baimė". Mano lūkesčiai šiai knygai buvo pernelyg aukšti. Visi gražūs sakiniai, surašyti ant jos viršelio, man atrodo per skambūs. "Drąsu ir nauja" - na, taip drąsių minčių išlieja autorė, bet ne(be)nauja. Taip, taip, žinau, kad knyga rašyta prieš 30 metų, tad šiandien tai nebėra kažkas nauja, ant viršelio tokio knygos įvertinimo jau nebedėčiau :) Įžvalgių minčių netrūko, skaityti buvo įdomu, tačiau kažkokių panašių sudėtingų moters charakterių tikrai jau daug esu skaičiusi, ir net geresnių ;)

Psichologinis pagrindinės herojės portretas mane įtikino, ji iš tiesų bijo, ir ne tik skristi (tai tik metafora)- ji bijo viso gyvenimo polėkio. Mane užkabino ir labiausiai sužavėjo du dalykai šioje knygoje - kaip herojė ieško paaiškinimų ir pagrindimų savo elgesiui, savo mintims, savo pasirinkimams, ir ieško jų savyje. Ir kitas patikęs dalykas - visos tos vietos, kuriose ji rašė apie rašymą - kaip, kodėl ir ką rašo.

Aš skaičiau šitą knygą ilgai, su didele, gal net trijų savaičių pertrauka. Gal tai turėjo įtakos mano tokiai dvilypei nuomonei. Nors jau nuo pat pradžių ji manęs netraukė, t.y. kol skaitai, tai skaitai, atrodo, įtraukia, tačiau kai padedi, tai paimti jos ši knyga kažkaip manęs nekvietė :) Jaučiu, jog mane šiek tiek erzino ta herojė, ir kartkartėmis norėdavosi jai susakyti moralą :D (tačiau tai jau labai gerai! - taip manyčiau būdama autorės vietoje ;))

Bet kokiu atveju - knyga verta dėmesio. Gal net įtraukčiau į privalomų perskaityti knygų sąrašą, visiems, ne vien tik moterims, nors nežinau, kaip vyrai ją supranta...

***

"Gyvenimas yra be turinio. Jis daug įdomesnis už bet kokį jo apibūdinimą, nes kalba iš prigimties yra tvarkytoja, o gyvenimas neturi tvarkos. Net tie rašytojai, kurie garbina gyvenimo anarchijos grožį ir mėgina perkelti jį į savo knygas, sukuria neįsivaizduojamai tvarkingą būties vaizdą ir galiausiai nepasako tiesos. Todėl kad nė vienas rašytojas negali pasakyti tiesios apie gyvenimą - jis daug įdomesnis už bet kokius personažus."

"Santuoka - sudėtingas dalykas, nes tam tikru atžvilgiu tai visada buvo dviejų beprotybė. Kartais sunku atskirti, kur baigiasi tavo beprotybė ir prasideda sutuoktinio. Kaltini save už nusižengimus arba per daug, arba nepakankamai. Ir painioji priklausomybę su meile."

"Žmonės nepapildo mūsų. Mes patys save papildome. Jeigu neturime jėgų savęs papildyti, meilės paieškos virsta savęs naikinimo būdų paieškomis. Ir dar apsigaudinėjame, kad savęs naikinimas yra meilė".

Nesusenk!

Šįvakar. Vilius jau guli lovoje apsiklojęs iki pat ausų ir užsimerkęs. Aš lūkuriuoju, kol užmigs. Staiga klausia:

- Mama, o tu niekada nesusensi?

- Pasensiu?

- Taip.

- Na, pasensiu, tik dar labai negreit. Mes visi po truputį senstam...

- Neee! (ir pradėjo graudžiai verkti...)

- Gerai, Viliuk, aš niekada nepasensiu. O tau nepatiktų?

- Nea

- Tau baisu?

- Taip...

Tai štai, pasižadėjau savo vaikui niekada nepasenti..... Ką daryti, kad pavyktų? :)

24 kišenėlės

Šiandien jau 9-oji Advento diena. Nors mūsų namuose kalendoriai dėl Advento pradžios nesutaria. Vienas toks senoviškas sieninis popieriniais nuplėšomais lapeliais Adventą pradėjo lapkričio 28d. (kaip suprantu, tada ir buvo ta pradžia), o kitas - tik tik neseniai užbaigtas, irgi sieninis, bet megztom ir siuvinėtom kišenėlėm - Adventą pradėjo gruodžio 1-ą (nes jį sukurusių rankų savininkė skaičiavo ir taip, ir anaip, bet 24 dienos iki Kalėdų jai gavosi lygiai gruodžio 1-ą :))). Na, kaip ten bebūtų, Kalėdų mes laukiam su kalendorium - kad lengviau ir smagiau būtų laukti. Į kalendoriaus kišenėles užduotėles ir dovanėles neša Nykštukas. Tik (oioi, gėda gėda) Nykštukas šiais metais kažkoks nelabai pavyzdingas... tai pavėluoja atnešti, tai atneša iš karto už dvi dienas, tai pamiršta užduotėlę... O mamai tai tik papildomas darbas - vis kaip nors pateisinti jo nepareigingumą :)) (pvz. šiandien bandžiau apginti Nykštuką dėl vėlavimo baisingu oru, lijundra, šlapiais ir slidžiais keliais... uch! ). Nors... jau pora kartų Vilius pats ėmėsi auklėti Nykštuką - pasiima savo mobilų (žaislinį) telefoną ir skambina Nykštukui, ir aiškina, ką tas turėtų daryti - "Kitą dieną atnešk užduotėlę! gerai?" :)

Tiesa, čia dar skiriu keleta eilučių pasigyrimui ir savęs paglostymui - kad šįmet apie Advento kalendorių pagalvojau geroookai iš anksto, kad mezgiau ir siuvinėjau visą mėnesį, kad šiemet kalendorius turi visas 24 kišenėles, o ne kažkokias 7, kaip pernai :)

Iki šiol turėjom tokias tradicines užduotėles: parašyti laišką Kalėdų seneliui, nupiešti piešinį seneiui ir močiutei, nupiešti sveikinimą berniukui N. iš Eglės Kalėdinio pašto projekto, atrinkti dvi nebeskaitomas knygeles padovanoti kitiems vaikučiams. Dar laukia panašios, kaip nupiešti laišką kitam seneliui, atrinkti kelis žaislus kitiems vaikučiams, pasipuošti namus, Kalėdinę eglutę ir t.t. Kokios užduotėlės slepiasi jūsų Advento kalendorių skyreliuose?

Išėjus į darbą.....

Nepasakysiu nieko naujo - laikas greitai bėga, kai turi ką veikti. Štai ir mano paskutinės dvi savaitės prabėgo su vėjeliu. Lapkričio 17d. pradėjau dirbti. Nuolatinis darbas valstybinėj įstaigoj, nesu valstybės tarnautoja, bet į darbą ateinu 8, o išeinu 17, o penktadieniais - net 15:45 :) Ir įdomiausia tai, kad iš tiesų galiu tokiu metu išjungti kompiuterį ir ramia dūšia išeiti iš darbo! Vis dar negaliu tuo patikėti :)

Adaptacija naujam darbe nėra sunki, aišku, ir krūvis dar nepilnas, toli gražu...., tačiau kolektyvas jaunas, supratingas, žodžiu - savas. Na, popierėlių nešiojimo irgi yra, bet aš kadangi esu iš žiurkinių padermės, tai knygos, dokumentai, ataskaitos ir popieriai kaip materija manęs negąsdina, net gal sakyčiau atvirkščiai :) O jei ar kai popierėliai ir paklusimas taisyklėms, nuleistoms iš aukščiau, užknis (negyvai), ieškosiu laimės kitur ;) Tačiau - apie tai šiuo metu tikrai negalvoju (nors sakoma, kad negalvojimas apie tai, kad negalvoji apie "tai", jau YRA galvojimas apie "tai"........). Kiekvienas pasirinkimas savyje neša lengvą nusivylimą, nes kaskart pasirinkdamas kažko atsisakai ir kažką prarandi, ir gali tik nuspėti, kas tai galėjo būti. Tačiau šį savo pasirinkimą vertinu kaip optimaliausią variantą dabartiniu mano gyvenimo momentu su visomis jo aplinkybėmis.

Labiausiai mano dienoje pasikeitė tai, jog nebeturiu laiko naršyti internete, stebėti kitų blogų rašytojų įrašų, sekti "ką veikia mano draugai" facebooke ir t.t., ir pan. Reikia pripažinti, jog kai galėjau tai daryti bet kada, tai ir lindėdavau ten dažnai, ir kaip žinia, laikas naršant internete tiesiog išnyksta.... O dabar viskas labai paprasta: darbe negaliu naršyti (kai kas blokuota, o ir šiaip negražu :), na, tik paštą pasitikrinu, labbbbbai greitai), grįžus namo - ne tas galvoj, o kai namai nutyla nakties miegui, mano pačios batareikė irgi jau būna besibaigianti... Ir aš tokiu pasikeitimu LABAI džiaugiuosi ! Gan dažnai pagalvodavau, kad internetas, o ypatingai socialiniai tinklai (kaip tūlas facebook'as) tiesiog vagia, ryja laiką, ir kad gal reiktų imtis rimtų priemonių. O štai viena mano draugė neseniai ėmė ir išsitrynė savo profilį facebook'e, ir aš ją LABAI suprantu, kaip ir suprantu kitą draugę, kuri net nesiruošia to profilio susikurti ;)

Man išėjus į darbą, pasikeitė visas mūsų šeimos kasdienis gyvenimas ir nuotaikos (kuo labai džiaugiuosi). Čia kaip tyrimuose būna šalutiniai neplanuoti rezultatai, tai ir tos nuotaikų kaitos - malonūs teigiami pasikeitimai, kurie nebuvo įvardinti, kaip siekiamybė ieškant darbo :) Tomas koks tai geresnės, pakilesnės nuotaikos. O Vilius - jis juk mūsų veidrodis, jei mes gerai nusiteikę, ir jis toks. Kaip galiu tuo nesidžiaugti :)

Viliui teko prisitaikyti prie ankstesnių rytų ir ilgesnių dienų darželyje. Po trijų tokios adaptacijos dienų, jis nusprendė pailsėti ir susirgo :( Tad visą šią savaitę "tūno" namuose, o jo priežiūros plane teko apsieiti be manęs. Bet pavyko! Ir be jokių auklių :) Trys dienos tik su tėčiu, ir šiandien sulaukiau atsisakymo eiti į spektaklį, - sakė, geriau eik viena, o aš pabūsiu su tėčiu! :)

Išėjus į darbą, turiu mažiau laiko apmąstyti, apie ką norėčiau pasidalinti savo bloge, vat dėl to tai tikrai apmaudu :( Galbūt savaitgaliai man bus maloningi :)

Išėjus į darbą, liko kur kas mažiau laiko knygoms :(((((((((((( (rauduuuuuuu). Po vakarinės pasakos Viliui savo knygos į rankas jau nebepaimu, gulėdama ant vėsios palangės ji laukia nesulaukia, kada bus sušildyta mano delnuose (nors tiesą sakant, ir pati knyga kalta :) - nelabai ji mane traukia...). Dabartiniai mano vakarai skirti Advento kalendoriaus gamybai :) Viliuosi, kad kai pakabinsiu jį ant sienos, ir kai įsibėgės nauja kasdienos rutina, rasiu tą papildomą valandą savo ištikimai draugei knygai.

Dar tikiuosi, kad Vilius išėjęs į darželį pirmadienį, labai greitai nebesusirgs. Ir galėsim laukti Kalėdų su visomis smagiomis to laukimo akimirkomis, kad ankstūs rytai nebebus tokie sunkūs, o skaitydama vakarinę pasaką dar galėsiu išlaikyti nesumerktas akis :) Kad ištaikysiu tą taip geidžiamą valandėlę knygai, kitą valandėlę blogui, dar laiškui draugei ar geram filmui.

Išėjus į darbą reikia daugiau planuoti, bet planuoti man patinka ;)

3 metai, kupini kupini :)

Trys metai mamystės. Trys metai atsidavimo, dėmesingumo, puoselėjimo. Trys metai savęs auklėjimo, mokymo, šiek tiek gailėjimo, šiek tiek kaltinimo, daug nuovargio. Trys metai sekimo, buvimo greta, palaikymo, guodimo ir glostymo. Trys metai žaidimų, pasakų ir fantazijų. Trys metai mažų smulkių judesių atrišant, užrišant, atsegant ir užsegant, aprengiant ir nurengiant, uždedant, nuimant, nuvalant, pataisant, paglostant, mojant ir rodant. Trys metai džiaugsmo, ašarų, verksmo, juoko, krykštavimo. Pirmieji trys metai aplankiusios nebevienatvės. Jau TRYS metai !

Žiūriu aš į Vilių ir kartais taip keista, - kieno tas didelis vaikas? kada jis spėjo užaugti?.. Jau toks nemažas, tiek daug suprantantis ir gebantis. Nors jam vis dar labai patinka būti mažu, visai nesiskubina užaugti ir būti kaip "tie dideli" :) Lyg žinotų ką nors daugiau ar prisimintų iš anksčiau...

Jis toks savotiškas vaikis... (o gal kaip ir visi - savotiški :))

Viešumoj baisiai kuklus, žodžio neištempsi, akių nepakelia, o namuose tarška, kaip radijas :)

Klausimų turi milijoną, bet ir nuomonę savo turi irgi apie viską (beveik), ir kartais tenka susiginčyti dėl dalykų, kurių jis visai nežino, bet įsitikinęs priešingai :)

Jis nori bendrauti, eiti, matyti žmonių: vietoj miško vis dažniau renkasi pasivaikščiojimą mieste, o "Akropolis" - vos ne smagiausia pramogą (baisingai vartau akis - iš kur?!!!). Tačiau... tuo pačiu nepatinka didelės minios, nelabai veržiasi prie vaikų (pvz. prieš gimimo dieną pasakė, jog per savo gimtadienio šventę nenori vaikų :)). Mieliausiai laiką leidžia didelės šeimynos rate (čia įtraukiant senelius, tetą ir t.t.).

Vilius toks tvirtas savo pasirinkime, jog mano tikėjimui savo didžiąja kantrybe atėjo sunkios išbandymų dienos. Kartais ji griūna kaip priešų subombarduota siena... Kartais pavyksta išlaikyti ir pačius aršiausius puolimus :) , tačiau kokiais vidiniais resursais!!! ;)

Vilius - mano didysis mokytojas ir asmeninio tobulėjimo koučeris. Rimtai. Dar niekada taip giliai nesikapsčiau ir taip savęs neplakiau už savo elgesį, kaip per šiuos trejus metus. Ir ne taip dažnai anksčiau tekdavo kuo rimčiausiai svarstyti tinkamiausio poelgio variantus beveik be teisės suklysti. Beveik, nes Vilius jau pažįsta atsiprašymo galią.

Mažas žmogutis su tokia didžiule vidine jėga!

~~~

O gimtadienio šventė buvo tokia ypatingai šeimyniška. Tik mes. Kaip Vilius prašė - jokių kitų vaikų :) Kažkokių didesnių draugų ir neturi, visi jo draugai-vaikai kol kas tik darželyje.

Šeštadienį (dieną prieš gimimo dieną) beveik visą dieną kepiau ir lipdžiau tortą. Po netrumpų pasvarstymų nusprendžiau tortą ne pirkti, o kepti pati. Och, teko ryžtis :) Ryžtis todėl, kad nesu ta, kuri kepa tortus kartą per mėnesį, netgi ne kartą per metus :))))

Kepiau pagal šį receptą ir išėjo štai toks:

Man labai patiko visas kepimo ir "montavimo" procesas. Labai! Tikrai kepsiu dar, nebūtinai šitą, bet tiesiog tortą :) O šis buvo tikrai skanus, gal kiek saldokas, bet iš tiesų labai vykęs, nors Vilius ir nevalgė... Bet jam labai patiko šokoladinis kelias (ten yra tokia balta punktyrinė linija ant to šokoladinio kelio :)) ir mašinytės, kurias galima ir valgyti, ir stumdyti ant torto viršaus.

Gimimo dienos "vinis" buvo fotosesija miške. Profesionali. Labbbbbai laukiau jos. Buvo nelengva. Jau daug labiau suprantu fotomodelio darbą ir kad jis visai nelengvas, oiiiii, nelengvas :) O Vilius parodė savo tvirtą būdą ir provokacijoms šypsotis ir šiaip kaip nors spontaniškai elgtis beveik nepasidavė :) Per daugiau kaip valandą teištarė kelis trumpus žodelius, atsakydamas į klausimus labiau tenkinosi griežtais rankų mostais :D O dabar visi labbbbbai laukiam nuotraukų rinkinio.

Vilius sulaukė labai lauktų dovanų. Labiausiai laukė paspirtuko (pabrėžtinai - MĖLYNO!) ir McQueen'o (RAUDONO ! :)). Šias dvi dovanas jis užsisakė gal prieš kelis mėnesius, ir kantriai laukė. O kokį mėnesį iki gimimo dienos turėjome naują taisyklę - "Jokių naujų žaislų iki gimimo dienos". Sakot, žiauru? Jeigu gyventumėt žaislų, ne, gal greičiau žaislinių mašinyčių, parduotuvėj (beveik didmenos...), manytumėt kitaip :) Taigi, taisyklė visai neblogai veikė. Tikrai BEVEIK nieko nepirkom. O jeigu labai prireikdavo NAUJOS mašinos (prie tų 60+ vnt. "senųjų"), tai imdavo veikti ir dar viena taisyklė - "Jei perkame naują mašiną, vieną iš esamų namuose Vilius atrenka ir atiduoda kitiem vaikam" (čia jau mano užduotis, kaip ją tiem vaikam pristatyti :)). Irgi puikiai veikia. Dvi mašinas jau turime atiduotas. Tiesa, taisyklė negalioja dovanojamom mašinom :)

Paspirtuką išrinkom tokį tvirtą, su trim ratais, jis atėjo paštu ir kantriai laukė savo didžiojo pasirodymo dienos mūsų rūsyje. Apie jį prisiminiau, kai gerokai po vidurnakčio, jau pabaigusi puošti tortą, guliausi į lovą. Susivokiau, kad didžioji dovana vaikui vis dar rūsyje, o ryte nebus tinkamo laiko jį atgabenti į viršų. Tad kėliausi ir pusė dviejų nakties vilkėdama pižamą su besišypsančiu rausvu triušiuku keliavau į tylų, tamsų rūsį parsinešti vaikiško paspirtuko! :) Gerai, kad nieko nesutikau (reikia išeiti į bendrą laiptinę!), nes jau vien pati sau atrodžiau labai juokingai ir keistai.....

Į darželį nešėm ne jokį ne tortą (pirktinį nešti kaip ir nebelygis, bet kepti antro jau nei jėgų, nei laiko neradau), o keksiukus! Tokius tobulai gražius ir skanius :) O suradau juos taip atsitiktinai, kad net pasakyčiau, kad jie mane patys susirado, džiaugsiuosi, kad laiku. Sužinojau apie naujai besikuriančią kepyklą, kuri specializuosis keksiukų kepime, ir svarbiausia, jog iš kuo natūralesnių produktų ir be sintetinių dažų. Na, tai ir užsakiau tų keksiukų darželiniams draugams :)

Dar vienas Viliuko slenkstis peržengtas. Ir taip labai simboliškai drauge su juo žengiu ir aš per naują slenkstį - pasibaigus visom įmanomom vaiko priežiūros "atostogom", šiandien įteikiau prašymą atleisti iš darbo, o poryt rašysiu kitą prašydama priimti. Palinkėkit mums per daug nekliuvinėti ir negriūti ;)

Mano nuosavas tyrimas. Ketvirtoji - galutinė - ataskaita. Dar ne pabaiga :)

Mano nuosavas tyrimas baigtas. Gavau darbo pasiūlymą ir jį priėmiau. Tai įvyko praėjusį antradienį. O į naują darbą žengsiu jau šį trečiadienį!

Iš tiesų labai viskas netikėtai greitai ir sklandžiai susidėliojo :) Jau net pradėjau tikėti, kad tikrai koks Likimo pirštas čia mane vedžioja ir kryptį rodo... Istorija štai tokia man nutiko:

Užmačiau, kad viena valstybinė įmonė ieško mokymų specialisto. Susigalvojau, kad ir aš galiu kandidatuoti. Nebuvo taip jau viens-du ir padaryta, - reikėjo paruošti kopijas įvairių svarbių dokumentų ir dar viską pristatyti gyvai, t.y. nunešti į biurą. Galėjau siųsti registruotu paštu, tačiau tuomet būtų reikėję apsilankyti pas notarą :) Jau anksčiau žinojau, o dar ir pasitikslinau, jog toje įstaigoje štai jau 8 metai dirba mano buvusi kambariokė iš bendrabučio laikų. Mąsčiau, kad reiktų kaip tai pasisakyti apie mano bandymus, bet kadangi daug metų jau ryšių nepalaikom, tai nieko ir nedariau. BET... Likimas man ir čia pagelbėjo,- sulaukiau vieno senų laikų draugo skambučio, jog organizuojamas bendrabučio chebrytės susitikimas, o jame bus ir mano buvusi kambariokė :) Ir dar, dieną prieš mūsų draugišką susitikimą sulaukiau kvietimo į pokalbį dėl darbo toje įstaigoje. Nerealu! Panašu, jog man tik reikėjo atlikti pradinius ėjimus, o visą kitą pajudėjo, lyg būčiau pastūmusi domino kaskados pirmąją detalę...

Tad šeštadienį pasidalinom nuotrupom ir svarbiais momentais iš savo gyvenimų, o antradienį jau lengvai drebinau kinkas prieš 7 žmonių atrankos komisiją :) Po atrankos pokalbio ant laiptų sutikau tą savo ex-kambariokę (tikriausiai irgi Likimas liepė jai išeiti iš savo kabineto, nes aš buvau nusprendusi neskambinti jai tik tam, kad konstatuoti faktą, jog pokalbis baigėsi :)).

Man labai patiko tos įstaigos pasirinkta atrankos procedūra: atrankoje dalyvauja pats vadovas ir dar krūva svarbių asmenų :), jie "pravaro" blic pokalbius (apie 10min.) su visais kandidatais, tada pasako, kad apsispręs šiandien ir paskambins tam, kuris laimėjo konkursą. Visi kiti, nesulaukę skambučio tą dieną, žino, jog paieškų kelias dar nesibaigė. Man, kaip turinčiai patirties su ilgom ir, dievaži, kankinančiom atrankom, toks procesas atrodė neįtikėtinai efektyvus!

Visą dieną nepaleidau telefono iš rankų, ir tuo pačiu vis svarsčiau, o jeigu paskambins, ką sakysiu? Ar taip ir sutiksiu, ar dar ką nors svarstysiu? Ar tai jau bus "štai - viskas!"?... Galvos laužymas, ne kitaip :)

Kelios minutės po to, kai jau nusprendžiau, kad man nepaskambins, sulaukiau skambučio :) Viskas, pabaiga! Taip džiaugiausi, kad net pamiršau paklausti dėl konkrečių darbo sąlygų :P

Štai taip greitai ir beveik neskausmingai nuo trečiadienio pradėsiu dar vieną etapą. Vėl būsiu ta, kuri turi nuolatinį darbą, nebereikės sakyti, jog dirbu iš namų (kas buvo labai smagu !). Žinau, kad reikės daugiau bėgti, daugiau spėti per tą patį laiką, kad turėsiu mažiau laiko svajoti, kapstytis, ieškoti... Nors... jau pasiilgau darbo, rutinos, kai keliesi, eini, dirbi, pietauji, važiuoji namo ir t.t. Nauja bus ne tik darbovietė, bet ir tai, jog šioje rutinoje visada gyvens Vilius su savo vaikišku rutinai nepasiduodančiu pasauliu :)

Kažkurią dieną bandžiau sudaryti mintyse sąrašą, ką prarasiu, kai pradėsiu dirbti? Galimybę pasivaikščioti rytiniame miške, daugybę laiko svajonėms, įvairios informacijos paieškoms, laiką visuomeninei veiklai, galimybę pratingėti visą dieną, kai labai nesinori nieko veikti, galimybę keltis vėliau ir gultis, kada užplauks :) Nors gerai pagalvojus, visa tai darydavau ir tada, kai dirbau, juk dar pamenu :) Ir man labai labai galioja taisyklė, jog kuo daugiau turi darbų, tuo daugiau padarai (ir man dar galioja pratęsimas - ... ir tuo geriau jautiesi :)).

O dabar laikas statistikai:

- laikas: 4 mėnesiai - nuo liepos 7d. iki lapkričio 9d.

- išsiųsta: 35 CV ir motyvaciniai laiškai; 23 - pagal skelbimus, 12 - konsultacinėms įmonėms.

- pozicijos: 19 kartų kandidatuota į personalo valdymo poziciją, 4 kartus - į kitas pozicijas, ir 12 kartų - į duomenų bazes.

- atgalinis ryšys: 5 kvietimai į pokalbį, 2 iš jų jau po to, kai turėjau darbo pasiūlymą :) ; 1 laiškas, jog mane kvies į pokalbį, tik atranka nusikelia į metų pabaigą; dar keli laiškai iš konsultacinių įmonių, jog gavo mano CV ir kvies jeigu...

- CV forma pakeista 1 kartą, dabar turiu 3 skirtingus gyvenimo aprašymus: Europass CV lietuviškai, Europass CV angliškai ir paprastą CV lietuviškai :)

- kiti dokumentai: turiu tokį visai neblogą motyvacinį laišką ir netgi gražiai surašytą asmeninių privalumų sąrašą ! :)

Smagu tai, kad sulaukiau susidomėjimo skambučių, kai jau turėjau priimtą sprendimą. Vadinasi, tikrai tiesiog reikėjo išlaukti :)

Tyrimas baigėsi. Šiek tiek liūdna, nes visuomet liūdna, kai kažkas baigiasi. Ir neramus drugelis kirba pilve, nes visuomet neramu, kai prasideda kažkas nauja. Ir dar - gaila, kad paklausta, kuo užsiimu, jau nebegalėsiu atsakyti, jog esu laisvo oro ir viso savo laiko direktorius :)